Ši diena į mūsų atmintį įsi­spraudė kaip visai tautai svarbi laiko žymė, po ku­rios šiaip jau chaotiškas vi­­suo­meninis judėjimas vir­to or­ganizuotu masiniu są­jū­­džiu. Ir nenuostabu, kad šeš­­ta­die­nio rytą į Mokslų aka­de­mijos salėje vykusią kon­­ferenciją susirinkę bran­­daus amžiaus vyrai ir mo­terys – Lietuvos Persitvar­kymo Sąjūdžio (LPS) ini­cia­tyvinės grupės na­riai – su jauduliu, gal kiek smulk­me­niškai prisiminė prieš 35-erius metus jų pe­čius…

Atrodo, demokratija Lietuvoje, kaip sakoma, visame gražume. Pa­­ka­ko vieno visuomenininko, žur­­na­­lis­to ir „įtakotojo“ Andriaus Ta­­­pino ty­ri­mo, ir virsta visa Vy­­riau­­­sybė. Įdomiausia tai, kad užuot prie­ši­nę­­sis, kaip kažkada neįvei­kia­ma ta­­­pusi Sauliaus Skver­ne­lio koman­da, Prem­jerės Ingridos Ši­­mo­­nytės ka­bi­netas pats sutiko atsistaty­din­ti, o tai reiš­kia, jog galimi prieš­lai­kiniai Seimo rinkimai. Va­di­nasi, de­mokratija – iš tikrųjų „liaudies valdžia“? Česlovas IŠKAUSKAS Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“…

Karas visuomet yra ir nelaimė, ir tragedija. Bet teisūs yra ir tie, kurie teigia, kad kai kas iš karo turi naudos, o kiti netgi tvirtina, jog karas – pažangos variklis. Bet kodėl dikta­toriai ir jų nusikalstami režimai griebiasi agresijos, jeigu žino, į ką ji gali išvirsti – į liūdną savo pačių baigtį, į nesuskaičiuojamas netektis? Atsakymo į šį klausimą dar…