Nugalėjo noras nebūti samdomam, o dirbti sau

Stasys Blinstrubas iš Šiauduvos savo ūkį įregistravo tik prieš metus, jo nuosavybėje kol kas - vos pusšimtis hektarų. Tačiau žinant, kad Stasiui - tik 24-eri, nustembi, jog visas galimybes mokytis užsienyje, dirbti Lietuvos ar užsienio firmose turėjęs jaunuolis grįžo į tėviškę ir atsispyrė tėvo, stambaus ūkininko, bei mamos atkal­binėjimams kišti galvą į ūkį.

Baigęs Šilalės Simono Gau­dėšiaus gimnaziją, pagal „Vers­lios Lietuvos“ finansuojamą jaunųjų eksporto lyderių prog­ramą finansų ekonomikos mokslų krimsti Stasys išvyko į Velsą. Trejus metus ten sėmėsi teorinių žinių, vėliau dve­jus - praktikos įgūdžių Lie­­tuvos įmonėse.

Pasak vaikino tėvo Stanis­lovo, jis skatinęs sūnų kol kas neskubėti į kaimą, bet padirbėti miestų įmonėse. Tuo labiau, kad Stasiui sekėsi visai gerai, turėjo neblogai apmokamą darbą, lankėsi komandiruotėse Europos bei Azijos šalyse. Tačiau užsienyje jis nieko bendro su žeme neturėjo, o komandiruotėse klausėsi tik finansų ekonomikos specialistų pranešimų.

„susilaikyti nuo grįžimo į tėviškę ir ūkininkavimo ypač atkalbinėjo mama. Sakė, jog suspėsiu ir po trejų ar penkerių metų. Bet nu­sprendžiau, kad tai gana ilgas laiko tarpas, per kurį savo ūky­je galiu daug nuveikti“, - nepasidavė tėvų spaudimui Stasys.

Daug kas pasakys, jog bepigu pradėti ūkininkauti, kai tėvas - stambus ūkininkas, sa­vo valdas skaičiuojantis šimtais hektarų. Vaikinas ir neneigia, kad dalį žemių jam perdavė tėvas, bet šiek tiek nusipirko ir pats. Tačiau, anot jaunojo ūkininko, didžiausia tėvo investicija į jo ūkį yra patarimai ir, žinoma, materialinė bazė. Be to, jam nereikia samdyti buhalterio – ūkio apskaitą seniai yra „perkandusi“ mama Zita. O be kvalifikuotos buhalterinės apskaitos šiais laikais toli nenueisi, ypač jei nori dalyvauti įvairiose programose. Stasio teigimu, šiemet jis jau pateikė paraiškas dviem Europos Sąjungos remiamoms prog­ramoms: jaunųjų ūkininkų bei paramos investicijoms į žemės ūkio valdas.

Ką gi augina Stasys savo plotuose? Apie pusę laukų užima kmynai, likusi dalis skirta javams bei sėklinėms daugiametėms žolėms. Užaugintai produkcijai jaunajam ūkininkui pačiam rinkos ieškoti nereikia - tai jau padarė tėvai. Dalis kmynų lieka Lietuvos maisto pramonės įmonėse, dalį į užsienį išsiveža perpardavėjai.

Kmynai, anot Stasio, - rizikinga kultūra. Vienais metais juos superka už gerą kainą, kitais jie teikia vien nuostolį. Todėl tenka sėti ir kitų augalų, kurie naudingi tuo, kad gerina sėjomainą.

„Nors aplinkui jau beveik nebėra parduodamų žemių, visgi ketinu savo ūkį dar didinti. Taigi esu užsiėmęs ir žemės paieškomis, o jei pasiseks prasiplėsti, teks pasukti galvą ir dėl rinkos“, - mąsto vaikinas. 

Kol kas Stasys gyvena tėvų namuose.

„Kol nevaro „iš palėpės“, tai ir glaudžiuosi. Visas pajamas skiriu investicijoms į ūkį. Reikia technikos, be to, su tėčiu planuojame modernizuoti sandėlius, kad liktų kuo mažiau juodo darbo“, - sako Stasys.

Būstas tėvų „palėpėje“ kol kas neturi oficialios šeimininkės. Tačiau vieta, kaip pokštauja vaikinas, jau rezervuota. Stasio draugė Šarūnė irgi turi nedidelį verslą - organizuoja šventes vaikams.

„Nusprendėme, jog aš neužsiimsiu renginiais mažiesiems, o Šarūnė nesės už traktoriaus vairo“, - tvirtą nuomonę išsako Stasys.

Dar kategoriškesnis jis dėl aktyvaus dalyvavimo politikoje. Vaikinas, kaip ir tėvas, mano, kad politika yra rim­tas verslas, o sėkmingai vy­s­tyti du verslus - sudėtinga.

Imtis gyvulininkystės jaunasis Blinstrubas neketina. Nors jo sesuo Alma su vyru yra stambaus mišraus ūkio savininkai Šilu­tės rajone, Stasio gyvuliai netraukia. Galima pagalvoti, jog augalininkystė yra vienas ma­lonumas: suarei, pa­sėjai, patręšei, nupurškei nuo kenkėjų, nukūlei - ir tai visas darbas. O vėliau - tik poilsis?

„Nieko panašaus. Jei nereikia eiti prie gyvulių, nereiškia, jog augalininkyste užsiimantis ūkininkas neturi ką veikti. Nuėmus derlių, laukia sunkus darbas sandėliuose: valymas, džiovinimas, vėdinimas. Reikia praeiti visus etapus. Šiam darbui labiau mechanizuoti bei paspartinti mudu su tėčiu planuojame skirti itin daug investicijų. Nemažai laiko atima žemės pirkimo ar nuomos, geriausią kainą siūlančių patikimų produkcijos pirkėjų paieškos, sutarčių sudarymas. O kur dar technikos priežiūra, remontas?

Tačiau aš manau, kad žemės ūkis Lietuvoje turi perspektyvą. Ateis metas, kai ne tik Žemaitijos bei Suvalkijos laukai bus dirbami, bet ir dabar apleisti rytų Lietuvos pakraščiai, sulaukę šeimininkų, duos derlių“, - įsitikinęs jaunasis Šiauduvos kaimo ūkininkas.

Keletą dienų, kol pliaupė lietus, Stanislovas ir Stasys Blinstrubai į laukus neišva­žiavo. Bet vos tik nušvito sau­lė, suskubo abu. Tokia jau žem­dirbio dalia: su gamta nepakovosi, bet, pasitelkus žinias, savo bei kitų patirtį, gali išnaudoti kiekvieną palankų šansą.

Aldona BIELICIENĖ