Sava teisybė – kiekvienam svarbiausia

Žiūrėdami kai kurias komercinių televizijų transliuo­jamas laidas, neretai piktinamės, kad jose rodomos juodžiausios istorijos, kurios formuoja ne pačią ge­riausią nuomonę apie mūsų gyvenimo būdą. Dažnai iki smulkmenų išrutuliuojami žmonių buities faktai, įpročiai bei pan. Deja, panašių istorijų nestinga ir mūsų rajone.

Pas žadeikiškį Antaną važiuoti vis delsėme, nors redakcijos darbuotojus jis kvietė jau ne sykį. Pats pasisakė, kad yra neįgalus, jam amputuotos kojos. tačiau, regis, ne tik dėl bejėgiškumo jis paprašė laikraščio pagalbos. Antano teigimu, jo brolio Algio bičiulis Arūnas, šiame name gyvenantis nelegaliai (t.y. neregistruotas), neva pavogęs patalynėje Antano slėptus apie tūkstantį litų. Dingstą ir eurai, iš šaldytuvo išvagiami maisto produktai...

Jau kelis metus Antanas gyvena mirusių tėvų namuose, čia deklaruojama ir jo gyvenamoji vieta. Keturis vaikus išauginusi Antano mama prieš mirtį testamentu namą pusiau padalino dukrai Gražvydei bei sūnui Algiui. Kodėl ji šitaip nusprendė, dabar jau nepaklausi. Tačiau kaip telefonu sakė Danijoje gyvenanti Antano sesuo, kitiems dviems broliams turto palikti mama nerizikavo dėl jų pasirinkto prasto gyvenimo būdo. Anot moters, Vilniuje gyvenantis brolis pagaliau jau ėmėsi proto, ir dabar problemų su juo nebėra. Bet Antanas, matyt, laiku to padaryti nesuspėjo, ir tokio gyvenimo pasekmė - kojų amputacija. Negana to, jis dar susirgo sunkia liga - pankreatitu (dėl įvairių priežasčių atsirandančiu ūminiu ar lėtiniu kasos uždegimu). Sesers teigimu, irgi nuo alkoholio. Pats Antanas tvirtina, jog ligos kilmė - medikamentinė. 

Negalėdamas savarankiškai judėti, taip pat dėl pank­reatito, pasireiškiančio dideliais skausmais, Antanas ger­ti bei rūkyti nustojo. Dabar dienas ir naktis jis leidžia lovoje. Skaito laikraščius, žurnalus, žiūri televizorių, į mobilųjį telefoną atsisiunčia visokiausių žaidimų. Ir nuolat juo kam nors skambina. Skundžiasi, kad juo nesirūpinančios užsienyje gyvenančios dukros bei Lietuvoje likęs sūnus, kurių, beje, jis beveik neaugino. Taigi ir priekaištauti vaikams Antanas negalėtų. Kaip ir buvusiai žmonai, kuri, anot Algio, ne girtuoklė, bet irgi savotiško charakterio.

„Norėčiau, jog apie mūsų šeimą laikraštyje nerašytumėte. Tokios istorijos yra Lietuvos gėda. O jei rašysite, teisingos informacijos ieškokite pas medikus ar socialinėje tarnyboje. Antanas turi džiaugtis, kad mes su broliu jo pagailėjome ir leidome gyventi tėvų troboje. Alkoholis padarė savo: jam atrodo, kad iš jo vagiami pinigai ar dar kažkas blogo daroma. Bet pinigus jis pralošia, įsiveldamas į visokius internetinius žaidimus. Beveik niekada nedirbęs, dabar gauna nemažą invalidumo pensiją. Iš jos susimoka už paslaugas žmogui, kuris kasdien išneša jo naktipuodį ar išveža laukan. Brolio Algio reikalas, ką apgyvendinti savo namo dalyje“, - sakė Danijoje gyvenanti sesuo.

Buvome perspėti, jog nesiremtume vien Antano pasakojimais, bet paskaitytume jo ligos istoriją (tarsi ją mums kas duotų - A.B.), pasikalbėtume su seniūnijos darbuotojomis, kaimynais.

Kodėl aną penktadienį Antanas eilinį kartą vėl stip­riai supyko ant brolio draugo Arūno, belieka tik spėlioti. Juk dar vakarykščiai abu vyko žvejoti. Kone kasdienis Arūno rūpestis yra aptvarkyti Antano buitį, bent retsykiais išvežti neįgalų vyriškį į lauką ar nugabenti iki kaimo parduotuvės. Tie­sa, į Ši­lalę, pas gydytojus, jį veža kiti kaimynai. An­ta­nas nevalgo ir brolio bei Arūno gaminamo maisto (tik­riau­siai nepasitiki) – sriubos jam atneša kaimynė, kitų produktų nusiperka pats. Tačiau, anot Antano, didžiąją jų dalį suvalgantis Arū­nas...

Ir sesuo, ir brolis Algis tvir­­tino, kad Arū­nas šiuose na­muose gyvena jų leidimu, o Antanas tu­rė­tų tik dėkoti, jog brolis leidžia jam glaustis Algio namo dalyje, nes, pasak artimųjų, dėl prasto Antano charakterio niekas nenori jo priimti ar globoti. Juk gyveno ir pas svetimus, buvo priglaudusi buvusi žmona - nepatiko. Neilgai teužsibuvo ir slaugos ligoninėje, susipyko su šeimos gydytoja... Bet Antanui atrodo, jog niekas jo nesupranta ir nevertina. Ir jam telikusi viena išeitis... Jis net pasakė, kaip tai padarysiąs, ir pakvietė į laidotuves...

„Jei mes jo neprižiūrėtume, nesirūpintume, gal jau visko būtų nutikę. Psichotropinius vaistus, kurių turėtų užtekti bent mėnesiui, jis sunaudoja per savaitę. Niekas jo neapvaginėja, nes nėra ko iš jo vogti. Pats Arūno prašo įvairių pirkinių ar paslaugų. Žinoma, už tai turi susimokėti“, - komentavo Algis.

Be abejo, sudėtinga trims vienišiems vyriškiams vienoje troboje. Tačiau kiemą sveikieji tikrai galėtų apsitvarkyti. Ir viduje dažniau su šluota pereiti ar sumažinti neplautų indų stirtą. Pajuokavus, jog galbūt šiems namams praverstų moteriškos rankos, Antanas prisipažino turintis ne vieną pažįstamą ir vardijo miestus, kuriuose gyvenan­čios jo virtualios draugės. Tiesa, nei su šilališkėmis, nei juo labiau su žadeikiškėmis Antanas jokių pažinčių nepalaiko. Nepasitiki: ims ir dings eurai. Pasikliaująs tik kaimy­ne Stasele, kuri atnešanti sriubos, išskalbianti patalynę, drabužius.

Žadeikių seniūnijos socialinė darbuotoja Evelina Jančiauskytė sakė neretai aplankanti Antaną. Jos teigimu, bendrauti su juo reikia didelės kantrybės. Gi Arūną seniūnijos darbuotoja apibūdino kaip ramų, kantrų žmogų.

„Kaip dažname kaime, taip ir pas mus yra geriančių. Ne išimtis - ir Arūnas. Bet sakyti, kad jis yra blogas, konfliktiškas žmogus ar nepadeda broliams, turbūt niekas iš žadeikiškių nedrįstų.

Praėjusią savaitę, kai lankiau Antaną, vėl siūliau, jog jam praverstų užsiėmimai So­cialinių paslaugų namuose - jis galėtų ten važinėti, būtų prižiūrimas, turėtų veiklos. Ta­čiau Antanas kategoriškai atsisako, o priversti negalime. Nė nebeišmanome, kaip jam įtikti“, - sakė specialistė.

Pas Antaną užsibuvome ilgokai. Per tą laiką jis pripasakojo tokių savo bei artimųjų gyvenimo istorijų, kad nė nežinai, kur čia tiesa, o kur greičiausiai ligoto žmogaus fantazijos. Todėl garsinti jas būtų neetiška.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Antanas

Algis

Arūnas