Kaip apsaugoti vaikus nuo „Mėlynojo banginio“?

„Mėlynasis banginis“ - naujas internetinis žaidimas, tikslingai nukreiptas į 11-16 metų paauglius, turint tikslą pavergti jų pasąmonę, manipuliuojant jais ir įperšant „mirties kultą“. Žmonės, kurie verbuoja vaikus, daro tai ypač išradingai, patraukdami jų dėmesį misti­niais ženklais, reiškiniais bei netradicine muzika. Jie sąmoningai įvilioja paauglius į pavojingą veiklą, vadi­na­mą „žaidimu“, kurio vienintelis tikslas - vaiko mirtis. Šis užsiėmimas itin sparčiai plinta, todėl tė­vai privalo žinoti, kaip nuo jo apsaugoti savo atžalas.

Ką reiškia šis žaidimas?

Socialiniuose tinkluose („Face­book“ ir pan.) yra sukurta grupė, prie kurios jungiasi nauji nariai. Vėliau bendravimas vyksta mobiliuoju telefonu per programas „Viber“, „Wats up“ bei kt. Šios veiklos esmė – paauglys per 50 dienų turi įvykdyti 50 užduočių, iš kurių paskutinė – savižudybė. „Mėlynasis banginis“ priklauso vienai iš grupių, dar vadinamų „mirties grupėmis“, kurios propaguoja suicidą (savižudybę). Jų veikla nukreipta į pažeidžiamiausią visuomenės dalį – vaikus. „Mirties grupėms“ priklauso daugybė žaidimų, tačiau vienos žino­miausių yra: „F51“, „F57 pradžia“, „F58“, „Sąmonės eskortas“, „Tylusis namas“, „Ban­ginių jūra“, „Pažadink ma­ne 4:20“, „Šviesos angelai“, „Vis­kas apie F57“. „Dabar tu ži­nai viską“, „Bėk arba mirk“, „Dink 24 valandoms“.

Vaikui užsiregistravus vienoje iš minėtų grupių, priskiriamas taip vadinamas „ku­ratorius“, kuris ir duoda už­duotis. Neretai „kuratoriai“ save vadina „banginiais“, kurie žaidimo eigoje gali keistis.

Pasitraukti iš žaidimo galima, tačiau padaryti tai yra labai sudėtinga. Jeigu žaidėjas informuoja, kad nebenori žaidimo tęsti, jam atsiunčiama nuoroda, teigiant, jog paaug­lys gali išsiregistruoti, ją paspaudęs (arba sugalvojama ki­­ta priežastis, svarbiausia, kad nuo­roda būtų paspausta). Ją nu­spau­dus, mo­nitoriuje ar ekrane atsiranda užrašas, jog puslapis nerastas (Error 404). Tačiau vos tik nuoroda paspaudžiama, „ban­ginis“ gauna vaiko kompiuterio IP, gyvenamosios vietos adresą, informaciją, kuri paviešin­ta socia­liniuose tink­luose bei kitus asmeninius duome­nis. Beje, juos patys vaikai ir atskleidžia internete. Kai ši in­formacija pakliūna „kuratoriui“, prasideda šantažas. Vaikui gra­sinama, kad jei jis ne­nusižu­dys, „banginiai“ nužu­dys jo tėvus, artimuosius, draugus ir jį patį. Teigiama, jog jis turi mirti arba dėl jo kaltės mirs kiti žmonės.

Iš pradžių paaugliai narystę „Mėlynajame banginyje“ suvokia kaip žaidimą: protestuodami prieš tėvus ir aplinką, didžiuojasi esantys „mirties grupės“ nariai. O „kuratorius“, betarpiškai su jais bendraudamas, sužino visą situaciją, guodžia, palaiko, tampa „artimu draugu“. Paaugliai, suklaidinti tokio „geranoriškumo“, paklūsta visiems jo nurody­mams bei vykdo užduotis. Ir kai maždaug ties 25-ąja užduoti­mi pradeda suvokti, jog čia jau nebe žaidimas, nebegali iš jo ištrūkti, nes būna įbauginti, šantažuojami, paveikti psichologiškai – įtikinti, kad tik mirtis gali išlaisvinti nuo skausmo, kad po mirties  patirs ramybę. 

Kokios yra žaidimo užduotys?

Iš pradžių užduotys nekelia įtarimų: pavyzdžiui, pasiūloma nupiešti banginį, prieiti prie lango ar pan. Bet vėliau jos tampa sudėtingesnės ir visas jas sieja žiaurus savęs žalojimas, įteigiant, jog fizinis skausmas palengvina dvasinius išgyvenimus. Neretai paaugliams liepiama susipjaustyti ranką sku­timosi peiliuku, išpjaustyti ant kūno užrašus (pavyzdžiui, „banginių jūra“, F57, F58 bei pan.), žalotis kak­lą, lūpą, badyti save adata ir t. t. Užduotys taip pat būna nukreiptos į siaubo filmų peržiūrą, filmų apie savižudybę propagavimą, keistos bei psichiką veikiančios muzikos klausymą. Vaikas yra verčiamas išgyventi pavojų (liepiama perbėgti kelią priešais atvažiuojantį automobilį ar po važiuojančio traukinio platforma, naktį užeiti į apleistą namą, kuriame neva yra vaiduoklių, ir pan.). Svarbiausia, jog kiekviena įvykdyta užduotis turi būti nufotografuota arba nufilmuota, o nuotraukos arba vaizdo medžiaga tuoj pat nusiųsta paaug­lio veiksmus kont­roliuojančiam „kuratoriui“.

Dažniausiai vaikai bijo vieni įgyvendinti minėtus išbandy­mus, todėl stengiasi į „žaidimą“ įtraukti savo draugus, ir žaidėjų ratas sparčiai plečiasi. Maždaug per pusant­ro mėnesio vaikai visiškai užsiveria savyje, juos kamuoja košmarai, atsiranda keistų haliucinacijų, pradedama neatskirti, kur yra tik­rovė, o kur iliuzija. Bet būtent šito ir siekiama - tokios būsenos žmogumi manipuliuoti yra leng­­viausia.

Kaip atpažinti, kad vaikas dalyvauja žaidime?

Pirmas požymis – vaikas stengiasi su niekuo nebend­rauti, tampa apatiškas aplinkai, daug laiko praleidžia prie kompiuterio, nuolat su kažkuo susirašinėja mobiliuoju telefonu, slepia jį. Iš telefono visada ištrinama susirašinėjimo istorija, uždedami slaptažodžiai, kad niekas negalėtų pamatyti informacijos. Be to, nebenori lankyti mokyk­los, jam niekas nebeįdomu, vis dažniau užsimena apie mirtį, kalba keistomis frazėmis, žiūri filmus, kuriuos iš karto išjungia, kai į kambarį kas nors įeina. Tačiau ryškiausias požymis – randai ir žaizdos ant kūno, pjaustymosi žymės.

Ką daryti, jei vaikas tapo žaidėju?

Vienintelis savižudybės prieš­­­nuodis – tai mūsų dėmesys, rū­pestis bei palaikymas. Pag­­rin­dinis ir teisingiausias ke­lias – tapti vaiko draugu, pa­siekti, kad jis jumis pasitikėtų, nebijotų pasipasakoti, o svarbiausia – nebijotų būti nubaustas už tai, ką padarė. Tėvai turi stengtis būti su savo vaiku ir suprasti, jog jis negali jaustis vienišas.

Taip pat visada galima kreiptis pagalbos į atitinkamas tarnybas.

Pagalbos telefonai:

Jaunimo linija - (8-800) 2-88-88, dirba kiekvieną dieną, visą parą;

Vaikų linija - 11-61-11, dirba kiekvieną dieną, 11-21 val;

Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrius - (8-5) 2-75-75-64, visą parą;

Bendrasis pagalbos telefonas - 112;

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtojai - (8-446) 2-02-70.

Kristina ESKIENĖ

Tauragės AVPK Valdymo organizavimo skyriaus specialistė