Kaimynų nesantaikos tvorą gali išversti tik jie patys

Liaudies patarlė byloja, jog artimas kaimynas geriau už tolimą giminę. Tačiau viename iš Šilalės priemiesčio kaimų tarp artimiausių kaimynų jau ne pirmi metai ne santarvė ir draugystė klesti, o mojuojama karo kirviu. Ir, deja, nei viena, nei kita pusė greičiausiai nebeprisimena, nuo ko tie nesutarimai prasidėjo. O jei ir prisimena, tai vertina tikrai skirtingai. 

Bičiuliavosi, bet vieną dieną susipyko

Į redakciją ne pirmą kartą užsukęs R. B. atsinešė didžiulį pluoštą dokumentų bei nuotraukų, įrodančių, kokį darbą jam tenka nudirbti, kad įvairios institucijos susipažintų, kaip elgiasi jo kaimynas I. M. Visas veiksmas sukasi R. B. žmonai priklausančioje, bet tik visai neseniai įregistruotoje nuosavybėje.

Gal ne tokį storą, tačiau gana įspūdingą segtuvą dokumentų turi sukaupęs ir I. M., kuris kartu su žmona valdo nedidelę įmonėlę.

„Žemės nuosavybės dokumentus susitvarkėme apie 1996-uosius. Žemę suskirstėme į 3 sklypus, iš trijų bankų paėmėme paskolas verslui plėtoti, pasistatėme gyvenamąjį namą“, - pasakoja I. M.

Jis neneigia, jog su R. B. kone du dešimtmečius sutarė – kadangi įsikūrė greta, tai kartu ir šašlykų išsikepdavę, ir pavakarodavę. O ypač gerus santykius jų šeima palaikiusi su kaimynystėje gyvenusiais R. B. uošviais, kuriuos gyrė už darbštumą bei draugiškumą.

„Tačiau kuomet kaimynas palei sklypų ribą pradėjo krau­ti mėšlus, mus ėmė spausti Maisto ir veterinarijos tarnyba. Bandėme su juo tartis, prašiau kaimyno taip nedaryti. Tuo labiau, kad už jo fermos yra dar kolūkio laikais statyta mėšlidė. Bet jis užsispyrusiai laikosi savo. Tada neapsikentęs parašiau skundą rajono savivaldybei bei pasistačiau tvorą. Nė centimetro neįžengiau į svetimą teritoriją, tvorą nutiesiau pagal matininkų pažymėtas ribas. Jeigu kaimynas būtų draugiškas, kelių tūkstančių eurų tvorai būtų nereikėję išleisti. Pagaliau pasakykite, kas mėšlus krauna palei kaimyno sklypo ribą, nekalbant jau apie tai, jog tam vietos yra kitur“, - stebisi I. M.

Gi jo žmona atskleidžia, kodėl „juoda katė“ tarp kaimynų perbėgo dar anksčiau: pasak moters, jos vyras kažkada kaimyno „verslui“ nešęs savotišką pelną, mat buvo įklimpęs į nepavydėtiną gyvenimo liūną.

„Tačiau prieš penkerius metus tariau tam „ne“. Nes jei nebūčiau pasikeitęs, būčiau netekęs ir šeimos, ir, ko gero, būtų reikėję atsisveikinti su namais bei verslu“, - prisipažįsta ir pats I. M.

Žada „eiti iki galo“ 

Kiek kitaip įsiplieskusį konf­liktą apibūdina R. B.  Bet neneigia, jog būtent dėl to, kad kaimynas dėl suverstos mėšlo krūvos jį apskundė savivaldybei, jis supyko baisiausiai. Skundo tirti pas R. B. kelis kartus važiavo seniūnė, savivaldybės Teisės ir viešosios tvarkos skyriaus specialistė (sanitarijos inspektorė), kuri nurodė Aplinkos apsaugos agentūros Šilalės skyriui įvertinti situaciją. Iš Agentūros R. B. gavo nurodymą viską sutvarkyti, įrengti pylimą, jog srutos netekėtų į gruntą ir aplinką. Kadangi Agentūra apsiribojo tik tokiu įpareigojimu, savivaldybė Šilalės aplinkosaugininkų veiksmus apskundė aukštesnei organizacijai. Tačiau ir pastaroji nieko daugiau nesiėmė, tik dar esą pakomentavo, kad savivaldybės specialistė vadovavosi seniai negaliojančiais įstatymais.

Negana to, dėl I. M. tvoros R. B. turėjo reikalų ir su policija: pamatęs, jog kaimynas ją tveria, neiškentęs ir tyčia automobiliu užstatęs įvažiavimą. I. M. iškvietė policiją. Nors pareigūnai mašinos savininko nebaudė, automobilį jam teko patraukti.

Teisybės policijoje R. B. ieš­kojo ir dėl neteisingai užtvertos tvoros. Mat tik rajono vicemero dėka gavęs kelio padalijimo projektą, pamatė, jog Nacionalinės žemės tarnybos Šilalės skyriuje esančiame dokumente daryti taisymai. Tuomet jis kreipėsi dėl baudžiamosios bylos iškėlimo už dokumento klastojimą. Bet policija, neradusi nusikaltimo sudėties, tyrimą nutraukė. Projektą taisęs žemėtvarkininkas esą neprisiminė, kodėl reikėję jį taisyti...

Šiemet jau R. B. dėl netvarkingai sukrautos mėšlų krūvos apskundė I. M. Aplinkos apsaugos agentūrai. Ar nu­bau­dė, ar ne - jam neatsakyta, tačiau sako žinąs, kad I. M. mėšlą atidavė pažįstamam ūkininkui, o ant buvusios vietos užpylė žemės ir užsėjo žolę.

Dar viena istorija R. B. nutiko su kitos kaimynės žeme. Turėdamas jos įgaliojimą sutvarkyti žemės nuosavybės atkūrimo dokumentus, jis bu­vo žodžiu sutaręs naudotis šia, šalia sodybos esančia kaimynės žeme. Tačiau, pasirodo, I. M. užbėgo už akių ir sudarė su ja oficialią nuomos sutartį. R. B. įtaria, jog moterį verslininkai prigąsdino. Tuo labiau,  kad I. M. gyvulių ten taip ir neganė, o kadangi plotą deklaravo, baigiantis žalienų nušienavimo terminui, nutarė žolę nupjauti. Tai iš­vydęs, R. B. traktorininko į pievą neįleido. Tad ir vėl bu­vo apskųstas. Skundą svarsčiusi savivaldybės administracinė komisija skyrė R. B. įspėjimą.

Kreipėsi jis į atitinkamas institucijas ir dėl to, jog esą verslininkas nuo sugriuvusio pastato nuimtą šiferį bei kitas kenksmingas atliekas supylęs į pakelės griovį, dalį nuvežęs į nuosavą mišką, tuo pačiu sugadindamas melioracijos įrenginius. Skundą tyrę pareigūnai atliekų, R. B. teigimu, „kaip įprasta“, nerado.

R. B. jaučiasi nepelnytai nuolat baudžiamas, nes esą verslininko žmona esanti mero giminaitė.

„Jei mane I. M. apskundžia, nedelsiant sulekia įvairios komisijos. Kai aš jį - dėmesio niekas nekreipia. Tad tenka skundus rašyti ne Šilalės įstaigoms, o aukštesnėms instancijoms“, - guodžiasi R. B. ir sako „eisiąs iki galo“.

Skundais apipiltos institucijos neturi kada atsikvėpti

Seniūnijos, kurioje gyvena konfliktuojantys kaimynai, se­niūnė teigia nepalaikanti nė vienos pusės. Anot jos, šioje situacijoje labiausiai trūksta abipusio noro susitaikyti.

„Kuo toliau, tuo giliau abi pusės „kasasi“ į praeitį. Ir baisiausia, jog nė viena nenori nusileisti. Važiavau ir kalbėjausi su jais ne sykį. Daug įvairių institucijų turi darbo dėl šitų žmonių ambicijų. Aš kelio padalijimo dokumentų nemačiau, bet žinau, kad žemėtvarkininkai kažkaip sprendė šią situaciją,“ – sako seniūnė.

„Ištirti I. M. skundą man pavedė savivaldybės administracija. Nustačiau, jog R. B. netinkamai tvarko mėšlą, tuomet savivaldybė apie tai informavo Šilalės aplinkos apsaugos agentūrą. R. B. rietuvę sutvarkė“, - informuoja savivaldybės sanitarijos inspektorė Vita Monkevičienė.

Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Šilalės rajono agentūros vedėjas Antanas Leščauskas teigia nagrinėjęs abiejų pusių skundus ir abi buvo nubaustos.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilalės skyriaus vedėjas Romualdas Bukauskas aiškina, kad I. M. pagal 1999 m. planus paveldėjimo teisę atstatė ir nuosavybę įteisino į 11,67 hektaro. Į šią dalį įėjo ir 275 kv. metrai kelio. Kai tarp kaimynų kilo nesutarimai, matininkas I. M. atstatė ribas pagal koordinates ir pažymėjo riboženkliais, o savininkas pasistatė tvorą. Pagal šiuos planus, 274 kv. m kelio liko valstybės nuosavybe, į kurią, atstatydami paveldimą tėvų žemę, nuosavybės teise pretendavo R.B. žmona ir 3 jos broliai. Prieš kurį laiką ¼ žemės bei pastatų iš vieno R. B. svainio I. M. nupirko ir parašė prašymą leisti įteisinti tą dalį kaip atskirą nuosavybę. Tačiau to padaryti negali, nes visai žemei ir pastatui yra uždėtas areštas.

Nesantaikos užuomazga – giliau

Redakcija - ne teismas, ne laikraščiui spręsti, kas yra teisus, o kas - ne. Mūsų pa­reiga - tik aprašyti situaciją, jei žmonės to pageidauja. Tačiau greičiausiai šis konfliktas  yra susijęs su nuosavybės atkūrimu ir po to sekusiais veiksmais. O mėšlo krūva ir aukšta tvora ant kaimynus skiriančios ribos - tik įrankiai vienas kitam „atsilyginti?...

Kaip ten bebūtų, visas problemas buvo (ir tebėra) įmanoma išspręsti civilizuotai. Deja, kol abi puses valdo ambicijos „kuris kurį“, krūva mėšlo, skirianti kaimynus, darosi vis didesnė...

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.