Europos Sąjungos šalyse, įgyvendinant bendrąją že­mės ūkio politiką, atliekama ūkininkų veiklos ekonominė ir finansinė analizė. Tai daroma, analizuojant Ūkių apskaitos duo­menų tinklo (ŪADT) duomenis. Juos renka bei analizuoja ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tar­nybos (LŽŪKT) Šilalės biuras.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.3

Juos pastatė mokslininkas Vladas Terleckas, parašy­da­mas knygas „Tragiški Lietuvos istorijos pus­lapiai 1940–1953“ ir „Priešinimasis Lietuvos nukry­žiavimui 1944–1953. Mitai ir tikrovė“. Pirmojoje perteikiama 1918–1940 m. Lietuvos istorija, pasa­kojanti apie ūkio, kul­tūros pasiekimus, tautinės mokyk­los kūrimą, vals­ty­bingumo praradimą, okupacijas. Nors apie 1940–1953 m. laikotarpį parašyta daug straips­nių ir knygų, vis dėlto objektyviausiai tautos kan­čių kelius aprašė būtent dr. V. Terleckas.

Knygą „Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai 1940–1953“ sudaro 6 skyriai. Jos pratarmėje pateikiamas žinomos so­vietologės, atidžiai sekančios Rusijos ir jos kolaborantų Lietuvoje informacinio karo eigą, Sorbonos universiteto pro­fesorės Fransuazos Thom įžanginis žodis. Ji rašo: „Šiuo metu pavojų kelia nebe komunistinis melas ar pokomunistinis istorijos klastojimas pagal Kremliaus dūdelę, bet abejingumas, užmaršumas ar net proto letargas. Jaunesnioji karta tiesiog neįsivaizduoja komunizmo žiaurumų ir tai nėra mažiau pavojinga, negu savanoriškas vyresniųjų apakimas, nes abiem atvejais pamirštama svarbiausia pamoka: politinė valia, pagauta naikinimo aistros, gali virsti negailestinga jėga“.

Knygos autoriaus įsitikinimu, „1940–1953 m. Lietuvos istorijos įvykių bei kančių supratimas yra raktas jos žmonių charakteriui, dvasiniam pasauliui pažinti, ekonominei padėčiai ir sunkumams suprasti. Tai buvo laikas, kai gand­rų kalenimą pakeitė svetimųjų ir jų samdinių automatų bei kulkosvaidžių salvės. Nuo šūvių virto pakelėse ir sodybose pastatyti kryžiai, kop­lytstulpiai, betono nuolaužomis buvo paversti paminklai. Tai buvo laikas, kai pagrindinės naujienos buvo žinios apie žudynes, kankinimus, areštus, įkalinimus, trėmimus. Kiek­viename žingsnyje buvo patiriamas nepaliaujamas valdžios melas, klasta, <...> buvo trypiamas žmogiškumas, dorovės principai, senosios tradicijos, formuojamas homo sovieticus. Pats gyvenimas jau buvo pasitraukęs. Jį pakeitė Sibiras – kančių ir mirčių įsikūnijimas“.

Skirtingai nei sovietinio raugo istorikai, į 1918 m. atkurtos Lietuvos nepriklausomybę žvelgę tik iš tamsos pozicijų, knygos autoriaus žvilgsnis – šviesus, matantis jaunos valstybės kūrybingumą, ją kūrusios kartos patriotizmą ir pasiaukojimą karuose su bolševikiniais Lietuvos duob­ka­siais, plėšikaujančiais ca­ri­nės kariuomenės bei vokie­čių kariuomenės likučiais, ypač su itin pavojingu priešu – Len­kijos pilsudskininkais, ta­­pu­siais Vil­nijos ir Suvalkų oku­pantais, nuožmiais pavergėjais, ne ką geresniais už Ru­sijos carinius ir bolševikinius, dar aršiau negu anie vykdžiusiais lietuvių nutautinimo politiką.

Kaip tokių politinių kataklizmų sąlygomis gyveno mūsų tėvai ir seneliai, galima tik įsivaizduoti. Bet gyveno. Ir nesiskundė, nedejavo. Kantriai kūrė jauną Lietuvos valstybę ir per 22 metus padarė ją klestinčią. Neskolingą užsieniui. Su stipria lietuviška valiuta litu. Sukūrė modernią pramonę, nutiesė plentus, geležinkelius. 1938 m. Lietuva pagal maisto produktų (sviesto, bekonų, mėsos produktų) eksporto apimtį buvo trečioje vietoje Europoje ir penktoje pasaulyje. Tuo metu gyventojų skaičius Lietuvoje buvo 2,2 mln., tarp jų – 80 proc. lietuvių. 

1914 m. Lietuvoje raštin­gų žmonių buvo vos 20 proc. 1928 m. įvestas privalomas pradinis keturių klasių mokymas, 1936 m. jis išplėstas iki šešių skyrių. Nuo 1932-ųjų kasmet buvo pastatoma per 80 mokyklų. 1939 m. Lie­tuvoje veikė 2335 pradi­nės mokyk­los, jose mokėsi 298,4 tūkst. mokinių, dirbo 5578 mokytojai. Lietuviška tautinė mokyk­la, globojama Pre­zi­dento An­tano Smetonos, išugdė tūks­tančius patriotų, kurie dėl savo Tėvynės buvo pasiryžę baisiausioms kančioms ir au­koms, įskaitant ir gyvybes. 

Keturi penktadaliai knygos skirta tragiškiems Lietuvos istorijos įvykiams, pradedant pirmąja rusų okupacija 1940 m. 

birželio 15 d. ir baigiant lietuvių tautos genocidu 1944–1953 m. Objektyviai, remiantis archyviniais dokumentais, analizuojama Lietuvos oku­pa­cijos priešistorė nuo 1939 m., 

kai Maskvoje išspausdinta­me SSRS žemėla­py­­je Lie­tu­va jau bu­vo pažy­mė­­ta kaip SSRS respub­li­ka, ir ne be vietos parsidavėlių pagal­bos, sudaryti represuotinų Lie­tuvos žmonių sąrašai. Ak­centuo­ja­mas išdavikiškas dalies lietu­vių inteligentijos vaid­muo, nai­kinant Lie­tuvos valstybingumą, tautie­čius žudant ir tremiant į Sibirą.

Pirmaisiais okupacijos metais Lietuvoje NKVD ir besitraukiančios rusų kariuome­nės išžudyta 1114 mūsų tau­tiečių – teisėjų, mokytojų, gy­dytojų, kunigų, mokslininkų, įskaitant žudynes 44 Lie­tu­vos vietovėse: Rainiuose, Pa­­ne­­vėžyje, Pet­rašiūnuose, Sar­gė­nuose, Vil­ka­viškyje bei kitur. Į Sibirą ištremta 17,6 tūkst. gyventojų, tarp ištremtųjų – 27,5 proc. vaikų. Masinėse represijose dalyvavo ne tik NKVD ir Rusijos kariuomenė, bet ir daug mūsų tautiečių, vietinių rusų bei žydų. Pastarųjų dalyvavimą žudynėse ir lietuvių trėmimuose naciai sumaniai panaudojo antižydiškoms nuostatoms kurstyti.

Knygoje aprašomas tautos sukilimas 1941 m. birželio 22–28 d. Mūšiuose su okupacine rusų kariuomene dalyvavo apie 16–20 tūkst. Lietuvos gyventojų. Daugelis jų stojo į kovą vedami idealistinių tikslų – apginti Lietuvos valstybės garbę, Lietuvos kariuomenės vadams atidavus Lietuvą okupantui be mūšio. Sukilime žuvo 700 pat­riotų. Jo reikšmė mūsų istori­jai – didžiulė. Tik dėl sukilimo iš kalėjimų buvo išvaduota 3,5–4 tūkst. politinių kalinių, kurių likimas NKVD gniaužtuose galėjo baigtis tragiškai. Sukilimas paneigė melą, jog Lietuva į SSRS įstojo savanoriškai. O svarbiausia – tauta atgavo pasitikėjimą savo jėgomis, su derama pagarba ir padėka palaidojo sukilime žuvusius didvyrius, savo krauju apgynusius Valstybės garbę.

Atskleidžiamas ir nacių siau­­tėjimas Lietuvoje. Jie išžudė apie 165 tūkst., kitais duomenimis – apie 250 tūkst. žydų ir 45–100 tūkst. lietuvių bei kitų tautybių gyventojų. Pri­menami ir pasipriešinimo protestai prieš nacių vykdy­tas žydų žudynes, supažindinama su žydų gelbėtojų likimais: 69 lietuviai (tarp jų – 8 kunigai) buvo viešai sušaudyti, 11 nužudyta kartu su gelbstimaisiais, 87 suimti ir kalinti, 6 iš jų buvo kalinti ir sovietų.

Autorius sugriovė sovietinių istorikų kurtą mitą, kad gink­luotam lietuvių pasipriešinimui vadovavo buožės. Jis nustatė, jog partizaniniame kare dalyvavo tik 7,5 proc. kaimo turtingųjų, vargingieji valstiečiai sudarė 24,4 proc., o vidutiniai, turėję iki 15 hektarų žemės, – 52 proc.

Lietuvoje prasidėjus partizaniniam judėjimui, okupaci­nis režimas nuolat stiprino savo galias: 1946 m. birželio 1 d. enkavedistų ir emgėbistų Lietuvoje buvo 3 tūkst., o 1947 m. – jau 13,8 tūkst. Visi komunistai (jų buvo 34,7 tūkst., tarp jų – 38 proc. lietu­vių) ir komjaunuoliai buvo apginkluoti bei privalėjo dalyvauti lietuvių represijose. 1945 m. Lietuvoje buvo 60–70 tūkst. represinių struktūrų karių, tarp jų – 9,7 tūkst. stribų. Knygoje detaliai aprašomas jų vykdytų operacijų skaičius ir itin žiaurus azijietiškas jų pobūdis, kraupūs nusikaltimai žmoniškumui, kraują stingdantis siaubas, tardant 16–18 m. partizanus. Vieno partizano gaudynėms buvo siunčiami 30 čekistų ir stribų.

Lietuvoje, vienais duomenimis, išžudyta 20,5 tūkst., kitais – 30 tūkst. partizanų, jų amžiaus vidurkis – 22 metai. Į Sibirą vien 1945 m. ištremta 6320 partizanų šeimų. 1945–1953 m. Lietuvoje surengti 34 trėmimai, ištremta 118 tūkst. žmonių. Iš visų SSRS tremtinių lietuviai 1948 m. sudarė 49,2 proc. Tremtyse nuo bado ir ligų mirė 40 proc. visų ištremtųjų, tarp jų – 5 tūkst. vaikų. Lietuva neteko 1–1,2 mln. gyventojų.

Iki šiol mūsų istoriografijoje prie tokių temų, kaip žmonių skurdinimas ir plėšimas, partizanų žvalgų įdiegimas į represines įstaigas, žuvusių laisvės kovotojų niekinimo „repertua­ras“ bei jų atminimo naikinimas, moterų žaginimas, partizanų demonizavimas, manipuliavimas aukų skaičiumi ir kt., buvo tik fragmentiškai prisiliesta. Gi V. Terleckas šiomis temomis parašė išsamias studijas, į jas žvelgia kitaip, panoramiškai. La­bai vertinga, kad autorius surinko ir paskelbė daugybę atsiliepimų apie mū­sų kovotojus, į atmintį sugrąži­no daugelį užmirštų didvyrių. Paprastai literatūroje minimos tik tos pačios pavardės – žymiausiųjų vadų. Knygą praturtina, tekstus papildo daugybė nuotraukų, kurių dalis skelbiama pirmąkart. Taip skai­tytojas skatinamas mąstyti ir padaryti savo išvadas. Apskritai V. Terleckas kalba ne tarsi koks skaitytojas iš šono, bet kaip į rašomų įvykių ir procesų sūkurį įsuktas žmogus. 

Ačiū autoriui už drąsą stoti į gretą dorų Lietuvos žmonių, kovojančių su užsienio militaristais bei jų kolaborantais Lietuvoje. Su jo knygomis mes tapsime stipresni ir vieningesni, iš savo širdžių kaip piktžoles rausime nuoskaudas ir nepasitenkinimą dėl Lietuvos nepriklausomybės ir lietuvių tautos išlikimo šioje mums vienintelėje Dievo skirtoje Že­mėje. Tegul šių knygų kelias į Lie­tuvos bibliotekas ir skaitytojų širdis bus platus ir lygus. 

Ona VOVERIENĖ, 

mokslininkė, socialinių mokslų daktarė 

Nuo lapkričio visos rajono mokyklų katilinės perduo­tos Šilalės šilumos tinklams. Toks sprendimas, priimtas esą siekiant išvaduoti ugdymo įstaigų vadovus nuo ūkinių rūpesčių, regis, atsisuko antruoju lazdos galu – kaimo gyventojai ir mokyklos už šilumą šią žiemą jau moka miesto kainomis. O pasigirdusi žinia, jog kai kurioms mokykloms vieno mėnesio šiluma gali kainuoti net 5 tūkst. eurų, išgąsdino bendruomenes, todėl žmonės pradėjo svarstyti, kam toks sprendimas yra naudingas.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.3

Buvo gražus praėjusio sekmadienio rytas, saulė pakilo virš Šilalės rajono, ragindama žmones važiuoti pa­­slidinėti nuo Aukštagirės kalno. Ir tuo metu, kai jau rei­kėjo tepti slides, į Aukštuomenės kroniką pasiuto skam­­binti moterys ir vyrai, kviesdami kuo greičiau atvyk­ti į Bilionis, ten, nuo kur prasideda kelias į čiuožyklą.

Alius ŠAKINIS

Autoriaus nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.2

(Tęsinys. Pradžia 2018 m. Nr. 3, 10, 14, 17, 20, 22, 30, 36, 48, 54, 64, 68, 80, 83, 85, 87, 96)

Adelė ŠVITRINIENĖ (1928 –?)

Gimė 1928 m. Pagirupio k., Batakių vlsč. Aušrelės būrio partizanė. Suimta 1951 m. liepos 31 d. Obelyno miške kartu su vyru Vladu. (Pasakojo Leo­nas Laurinskas-Liūtas, 75 m., iš Tauragės, užr. 2000 m.; Ka­zi­mieras Šetkus, g. 1927 m., iš Vy­togalos, užr. 1995 m.)

Elena TRIJONYTĖ-MON­T­VI­­LIENĖ-ŽVAIGŽDUTĖ (1920)

Gimė 1920 m. Driežų k., pasiturinčių ūkininkų šeimoje. 1940 m. baigė Tauragės gimnaziją, mokytojavo Šilalės ir Šilutės valsčiuose. Nuo 1946 m. kartu su broliais Jonu ir Pranciškumi partizanavo 3-io­sios kuopos 1-ajame S. Ga­vė­nios-Drąsučio būryje. Vado pa­tarta, 1947-aisiais iš būrio pasitraukė. Su fiktyviais do­kumentais gyveno Kaune, Vie­vyje. Areštuota 1952 m. bir­že­lį, nuteista 25 m. lagerio. (Pa­sakojo L. Laurinskas-Liū­tas, užr. 2000 m.; K. Šetkus, užr. 1995 m.)

Stanislava TRIJONYTĖ-SA­DŪNIENĖ-SAULUTĖ (1924)

Gimė 1924 m. Driežų k., pasiturinčių ūkininkų šeimoje. 1944 m. baigė Šilalės gimnaziją, mokytojavo Šilalės ir Ši­lutės rajonuose. Nuo 1946 m. kartu su broliais partizanavo 3-iosios kuopos 1-ajame S. Gavėnios-Drąsučio, vėliau – Ge­dimino būryje. 1947 m. iš būrio pasitraukė. Su fiktyviais dokumentais gyveno Kaune, Ma­žei­kiuose. Areštuota 1952 m. birželį, nuteista 25 m. lagerio. (Pasakojo L. Laurinskas-Liūtas, užr. 2000 m.; K. Šetkus, užr. 1995 m.)

Antanas TRIJONIS-AIDAS (1918–1947)

Gimė 1918 m. Kiaukuose, mažažemių ūkininkų šeimoje. Vokiečių okupacijos metais trumpai tarnavo policijoje. Iš jos pasitraukė savo noru. 1946-aisiais partizanavo 3-io­sios kuopos 1-ajame būry­je, kuriam vadovavo S. Ga­vė­nia-Drąsutis. Buvo Ne­ries būrio skyriaus vado pava­duo­to­jas, vėliau kovojo S. Kro­me­lio-Perkūno būryje. Žuvo 1947 m. balandžio 28 d. prie Ro­mės Lauko k. (Pasakojo L. Lau­rins­kas-Liūtas, užr. 2000 m.; K. Šet­kus, užr. 1995 m.)

Jonas TRIJONIS-MARSAS (1925–1946)

Gimė 1925 m. Driežų k., pasiturinčių ūkininkų šeimoje. 1946-ųjų pavasarį įstojo į 3-iosios kuopos 1-ąjį S. Ga­vėnios-Drąsučio būrį. Žu­vo 1946 m. gruodžio 25 d. Krei­viuose, Jancevičių sodybo­je. Kū­nas buvo išniekintas Ši­la­lėje, paskui užkastas Šila­lės pušyne, dabartinėse partizanų kapinėse. (Pasakojo L. Lau­rinskas-Liūtas, užr. 2000 m.; K. Šetkus, užr. 1995 m.)

Pranciškus TRIJONIS-JAU­NUTIS (1927–1951)

Gimė 1927 m. Driežų k., pasiturinčių ūkininkų šeimoje. 1945 m., būdamas gimnazistas, įsitraukė į partizanų sąjūdį ryšininku, slapyvardžiu Negras. 1946-ųjų balandžio 19 d. Tauragės saugumo areštuotas, o birželio 13 d. su 23 kaliniais iš Tauragės kalėjimo pabėgo. Kovojo Žaibo, vėliau – Gintaro partizanų būriuose Eržvilko valsčiuje. Tais pačiais metais perėjo į 3-iosios kuopos S. Gavėnios-Drąsučio, vėliau – Vytauto būrį. Buvo paskirtas žvalgybos viršininku. Nuo 1949 m. – Šalnos rinktinės štabo viršininkas, gavo jaunesniojo seržanto laipsnį, apdovanotas Trečiojo laipsnio Vyčio Kryžiumi „Kovoje už laisvę“. 1950 m. balandžio 9 d. apnuodytas ir suimtas. 1951 m. sausio 16 d. nuteistas mirties bausme, ji įvykdyta 1951 m. gegužės 17 d. 2000 m. lapkričio 17 d. po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu. (Pasakojo L. Lau­­rinskas-Liūtas, užr. 2000 m.;  K. Šet­kus, užr. 1995 m.)

Bronius URBONAS (1928–1950)

Gimė 1928 m. Pazimkalnio k. 1947–1948 m. dirbo Upy­nos valsčiaus draudimo inspek­to­riumi. 1948-ųjų gegu­žę iš Upy­nos vykdomojo komi­te­to partizanams išnešė rašomąją mašinėlę. Norėdamas išvengti arešto, slapstėsi. 1948 m. 

įstojo į J. Gružinsko-Ga­liūno būrį. 1950-ųjų kovo 1 d. žuvo Kliūkių k., stribams mėgi­nant jį sulaikyti. Už­kas­tas Upynoje. (Pasakojo Ona Stan­kovičienė, 80 m.; Sta­nis­­la­va Balsevičienė, 73 m., iš Upy­­nos)

Petras VAINAUSKAS (1909–1967)

Gimė 1909 m. Ruibiškės k. Slapstėsi nuo sovietinės kariuomenės. Jo slėptuvė bu­vo išdubęs ąžuolas, į kurio vidų nusileisdavo virve. Buvo Aušrelės būrio ryšininkas. Artimai bendravo su L. Laurinsku ir A. Sugintu. Jo žinioje buvo partizanų gink­lų sandėlis. Po kelerių metų legalizavosi. Gyveno su motina, nevedęs. Motinos namuose gyveno vokietė su duk­re­le. P. Vainauskas mirė 1967 m., palaidotas Upynos kapinėse. (Pasakojo K. Šetkus iš Vy­to­ga­los)

Aleksas VALANTAS-ŽYD­RŪ­NAS (1926–1948)

Gimė 1926 m. Kaltinėnuose. Būrio vadas. Žuvo 1948 m. rug­sėjo 15 d. Gaurės-Pur­viš­­kių miške kautynių metu. („Lais­­vės kovų aukos Pietų Že­mai­tijoje“, 1996 m.)

Jokūbas VARANIUS-DRA­GŪ­NAS (1925–1953)

Gimė 1925 m. Genioto k. Jo sodyboje MGB surado bunkerį. Tėvą suėmė. Jokūbas pabė­gęs slapstėsi. 1950-aisiais įsto­jo į Lukšto būrio 1-ąjį sky­rių. 1951 m. gruodžio 4 d. partizanų mūšyje su kareiviais ir stribais buvo sužeistas, gydėsi Capkiškių k. pas Ruigius. Dirbo Šalnos štabe. Žuvo 1953 m. kovo 30 d. Bruškių k. (Pasakojo Vladas Atutis, 68 m., iš Varsėdžių, užr. 1998 m.)

Steponas VENCKAITIS-BI­JŪNAS (1924–1949)

Gimė 1924 m. Mokytojavo Tauragėje. Eimučio būrio par­tizanas, LLA narys. Rink­tinės propagandos skyriaus viršininkas. Žuvo 1949 m. birželio 8 d. Kaziškės miške kartu su rinktinės vadu A. Mė­liuliu ir A. Norkumi. („Lais­vės kovų aukos Pietų Že­mai­tijoje“, 1996 m.)

Surinko ir užrašė Klemensas LOVČIKAS (1975–2013 m.)

Nuotr. iš autoriaus archyvo

(Bus daugiau)

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos prieš­mokyklinės grupės ir pradinių klasių mokinukus nu­džiugino Kaltinėnų kultūros namuose vykusi mu­zi­kinė pasaka „Kalėdinė spalvų istorija“.

Šventė padovanojo mažiesiems bei visiems susirinkusiems daugybę magiškų akimirkų, linksmų dainelių, šokių ir šventinę nuotaiką, kurią sukūrė spektaklio herojai. 

Valda JEGOROVIENĖ

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos pradinių klasių mokytoja metodininkė 

AUTORĖS nuotr.

Turbūt kiekvienoje mokykloje yra žmonių, darančių kur kas daugiau nei reikalauja įvairios programos bei iš jų tikimasi. Atsiranda lyderių, paskui kuriuos eina bendraminčiai.

Metų sandūroje dalis pajū­ra­liškių mokinių, padedami tė­vų atstovės Editos Jur­gu­­tie­nės, mo­kytojų, vadovų, ga­mino ir de­koravo keksiu­kus. Lydimi mokytojų meto­di­ninkių Ele­nos Linkienės bei Onutės Dvi­lie­nės, mokiniai, lankydami vy­resnės kartos žmones, dovanojo jiems savo kep­tus saldumynus, bendravo.

Kaip žinia, modernizacija – tai ir gyvenimo būdo, santykių suvokimo keitimas. Iš kitos pusės, kad pajustume alternatyvos tikrovę, tikslinga pasidalinti vietos bend­ruo­menės senjorų pasirinkimais, gyvenimu, likimu. Sakoma, jog jaunystės neįmanoma nusipirkti, tačiau truputį vasaros – taip. Galbūt šitaip iš atsiliepimų galima apibūdinti apie pusšimčio aplankytųjų trumpalaikių susitikimų atmosferą bei išgyvenimus. Grįžtamąjį širdingumo ryšį iliustravo vienos iš mokinių komentaras: kaip smagu padaryti kažką gero kitam...

Arūnas MIKALAUSKAS

Pajūralio pagrindinės mokyklos istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas

AUTORIAUS nuotr.