Nors valstybės aukš­čiausi politikai nuolat akcentuoja, kad pragyve­ni­mo lygis šalyje kyla, o atlyginimai auga neįmano­mais tempais, vis tik ma­žesniuose miesteliuo­se gy­venantiems žmonėms daug kas atrodo kitaip: daugelis tvirtina, jog­ pajamos, lyginat su išaugusiomis išlai­domis, netgi su­menko. Tad­ kiekvieną cen­tą skaičiuojančiam žmogui bet kokios netikėtos ir neplanuotos išlaidos kelia pagrįstą nerimą, kaip išdalinti pajamas, kad jų užtektų bent minimaliems poreikiams.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS  nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 82

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro solistų koncertas „Tolimosios žemės ilgesys“ pradėjo naują, didelio publikos susidomėjimo sulaukusį kamerinių koncertų ciklą, kuriame pasirodo teatre reziduojančių muzikos kolektyvų nariai jiems kiek neįprastais kamerinės muzikos atlikėjų amplua. Žiūrovai koncerto klauso sėdėdami scenoje, tad mėgaujasi ne tik muzika, bet ir atidžiai stebi retai taip arti išvystamus muzikantus, susipažįsta su instrumentais ir jų išskirtiniu skambesiu.

Didžiosios salės „Jūra“ scena šiame koncerte virto savotiška sala aidžioje tuščios salės erdvėje, o joje susitikę muzikos atlikėjai ir klausytojai – ne vien atsitiktiniais pakeleiviais, bet tikrais bendrakeleiviais kaskart vis naujais atradimais stebinančioje, nenuspėjama kryptimi vedančioje muzikinėje kelionėje po įvairių laikotarpių, kraštų ir kultūrų kompozitorių kūrybą.

Spalio 30 d. pirmajame ciklo koncerte „Tolimosios žemės ilgesys“ didžiosios salės „Jūra“ scenoje grojo KVMT simfoninio orkestro muzikantai: Martyna Rudelytė-Lisovoj (kontrabosas), Regina Sarkisova (smuikas), Aliaksandr Serdziukou (violončelė), Anita Barlote (fleita), Miglė Kristina Sakavičiūtė (arfa), Artūras Šukys (klarnetas) ir Gintaras Stebuliauskas (altas). Jiems akompanavo šio koncerto sumanytoja, KVMT pianistė korepetitorė Narine Stepanyan. Koncertą vedė KVMT orkestro muzikantas Matvej Golberg.

„Nustebino koncerto „Tolimosios žemės ilgesys“ neįprastas pateikimo būdas. Mes, klausytojai, buvome neįprastai arti muzikuojančių atlikėjų. Tiek mane, tiek mano anūkėlę Kotryną, tiek bičiulius nustebino muzikantų nuoširdus atsidavimas savo profesijai. Jie su tokia meile muzikos pagalba mus perkėlė į įvairius laikotarpius, kraštus, pristatė gražiausius muzikinius kūrinius. Patiko visi kūriniai, tačiau kapričas arfai ir klarnetui ilgam užbūrė sielą. Pagarba Miglei Kristinai Sakavičiūtei (arfa) ir Artūrui Šukiui (klarnetas). Tai du šaunūs virtuozai sukūrę elegantišką kūrinio nuotaiką. Nuoširdžiai dėkoju organizatoriams už  idėją surengti šį koncertą, už bendrystės, artumo jausmą“, – sako Klaipėdos miesto VšĮ „Trečiasis amžius” direktorė Birutė Petraitienė.

Pirmojoje ciklo programoje skambėjo KVMT simfoninio orkestro muzikantų atliekama įvairius romantizmo laikotarpius reprezentuojančių kompozitorių kamerinė kūryba – nuo ankstyvojo vokiečių romantiko Franzo Schuberto prieš pat mirtį 1827 m. sukurto Fortepijoninio trio Nr. 2 iki vėlyvajam romantizmui priskirtinos vengrų kompozitoriaus Vilmoso Montago 1967 m. parašytos Sonatos kontrabosui. Fortepijonu kameriniuose ansambliuose skambino šios programos sudarytoja, KVMT pianistė korepetitorė Narine Stepanyan. Pasak jos, koncerte dalyvaujantys atlikėjai ne tik pademonstravo skirtingų instrumentų – smuiko, violončelės, kontraboso, fleitos, klarneto, arfos, fortepijono – išraiškos galimybes. Programiniu romantizmo šūkiu galintis tarnauti koncerto pavadinimas „Tolimosios žemės ilgesys“ susiejo skirtingos nuotaikos kūrinius, skirtingus tembrų derinius – spalvingus ir sykiu švelniai melancholiškus lyg rudeniška pajūrio gamta.

KVMT inform.

Kai žvakės liepsnelė pamažu vis ryškiau ir ryškiau įsidega, juoda tuštuma ima trauktis, mažėti. 

Širdis užsipildo vis tolstančiais pašnekesiais, prisilietimais, atsidūsėjimais, kvapais, 

laukinių durų girgždesiu. Burnoje pajuntu šalto šulinio vandens skonį.

Ne tik ant kapų šviesiau – paslaptingą Vėlinių vakarą į širdį grįžta Gyvenimas...

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Ukrainos prezidentas Volodimyras Zelenskis yra teisus, priekaiš­tau­damas Vakarams, jog šie per mažai ir per lėtai siunčia karinę paramą. Tačiau jis nutyli jo tėvynėje populiarų posakį – artileristai gali laimėti konkretų mūšį, tačiau karą laimi pėstininkai. Mat šis pripažinimas prilygtų savikritikai dėl neveiksmingos mobilizacijos ir karių, ypač pėstininkų, trūkumo fronte. 

Kalbantis su brigadų vadais ir paprastais kariais, šie skundžiasi, jog dėl didelio žuvusių ir dar didesnio sužeistųjų skaičiaus mūšiuose dalyvauti yra pajėgūs pusė ar tik trečdalis dalinio vyrų. Tuo pačiu jie tikina, jog kariniai komisariatai beveik neatsiunčia naujų mobilizuotų vyrų, o šie esą jei ir atvyksta, tai mažai ir prastai apmokyti, daugiausiai atsiunčiami beveik pensinio amžiaus vyrai, nors vadai prašo vik­rių ir stiprių trisdešimtmečių.

Tai, kad mobilizacija įstrigo, yra akivaizdu visiems, nes karinio komisa­riato atstovai gaudo vyrus gatvėse, kavinėse, per koncertus, darbovietėse. Karo pradžioje situacija buvo priešinga – vyrai savo noru stovėjo ilgose eilėse prie komisariatų ir maldavo siųsti juos kovoti su įsiveržėliais. Karui užsitęsus ir kapinėse ėmus trūkti vietos laidoti žuvusiems kovotojams, o gatvėse matant dar daugiau neįgaliais grįžusiųjų iš fronto, vyrų entuziazmas sumažėjo. Jį dar labiau sumažino demaskavimai, jog politikai, valdininkai, turtuoliai ir jų vaikai bei giminės už kyšius išsiperka nuo tarnybos ar net pabėga į užsienį. Tokiems skandalams kartojantis, nuo kariuomenės slėptis ėmė ir pinigų kyšiams neturintys vyrai. Kita problema tapo tai, jog dalis priverstinai mobilizuotų vyrų fronte atsisako eiti į mūšį arba, palikę ginklus, pabėga. Neseniai paaiškėjo, kad dezertyruoja apie dešimtadalis karių, kurie geriau sutinka už pabėgimą būti siunčiami į kalėjimą nei žūti apkasuose.

Tačiau štai kalėjimuose daugybė nuteistųjų ėmė prašytis siunčiami į frontą. Ypač – už nusikaltimus nuteisti kariškiai bei vyrai, kurie kovose su Rusija dalyvavo 2014-2021 m. Kaliniai ilgai rašė prašymus prezidentui, parlamentui, tačiau tai leidžiantis įstatymas buvo patvirtintas tik šių metų gegužės 17 d.

„Kai kalėjime pranešė, kad už lengvus prasižengimus nuteisti asmenys galės vykti į frontą, kelias naktis nemiegojau ir nusprendžiau, jog noriu, kad mane vaikai prisimintų ne kaip „zeką“, bet kaip tėvynės gynėją. Tai yra šansas pakeisti biografiją. Nežinau kodėl, bet mano gyvenimas susiklostė blogai. Kartais galvoju, kad sugniužau po tėvų skyrybų, nenorėjau, jog šeima iširtų, pykau tiek ant tėvo, tiek ant mamos. Buvau paauglys, ėmiau praleidinėti pamokas, susidėjau su „gatviniais“, kurių dauguma irgi buvo iš nedarnių šeimų“, – Charkive man pasakojo 37-erių Saša.

Vaikino tėvas advokatas išvyko gyventi į Rusijos šiaurę, sukūrė naują šeimą. Su mama dėl praleidinėjamų pamokų konfliktavęs Saša pabėgo pas tėvą, bet ten ėmė rietis su jauna jo žmona, vėl pradėjo praleidinėti pamokas, naktinėti, tad tėvas išsiuntė jį atgal į Charkivą. 

„Dirbau statybose, o vakarais su „cheb­ra“ gerdavom ir ieškodavom nuotykių. Buvau teisiamas už kvailiones – muštynes, chuliganizmą, smulkias vagystes. Kol buvau nepilnametis, kelis kartus pavyko išsisukti nuo kalėjimo, vėliau nebe. Dabar buvau sėdęs jau trečią kartą, atbuvau du metus ir tiek pat dar buvo likę. Sužinojusios, kad pasiprašiau siunčiamas į frontą, mama ir žmona pyko, sakė geriau tūnok už grotų, nes neturiu karinio patyrimo, galiu žūti“, – kalbėjo vyriškis.

Saša sakė susitaikęs su tuo, kad iš fronto gali grįžti neįgalus arba iš viso pasilikti po žeme. Tačiau viliasi, kad taip nenutiks, o kariavimas leis pasikeisti, tapti visuomenėje gerbiamu žmogumi. Nebebus gėda prieš mamą, žmoną, vaikus, gimines ir kaimynus, jog yra nevykėlis, kurio antrais namais tapo kalėjimas.

„Tėvo šaknys ir giminės yra Rusijoje, mamos – Ukrainoje. Aš buvau Rusijoje, mačiau, kad ten daug daugiau betvarkės ir skurdo, tikrai nenoriu, kad jie mus okupuotų, noriu gyventi laisvoje Ukrainoje. Kas benutiktų, žinosiu, jog vaikų akyse liksiu frontininku, kovotoju su šalies užpuolikais, ir jie nebesigėdys per pamoką pasakyti, kur yra tėtis“, – sakė Saša ir nusisuko nusišluostyti ištryškusią ašarą...

Paklausus, ar daug kameros draugų irgi taip pasielgė, vyriškis tikino, jog iš dvylikos žmonių sutartį pasirašė trys. Norėjo dar keli, tačiau vienas neigiamai buvo įvertintas per medicininę komisiją, o kitam neleista eiti į frontą dėl įvykdyto sunkesnio nusikaltimo. Saša privalėjo pasirašyti kariniame komisariate standartinę sutartį dėl 3 metų tarnybos, gavo skubų teismo leidimą atidėti įkalinimą ir buvo pervežtas į apmokymų poligoną. Ten jau antrą mėnesį lanko ištvermės treniruotes, šaudymo pratybas, yra mokomas suteikti medicininę pagalbą bendražygiams. Vyras prasitarė, jog keli „zekai“ dezertyravo ir negrįžo, už tai įkalinimo laikas jiems bus prailgintas penkeriems metams. 

Vienos brigados vadas, paklaustas, ar pas juos yra „zekų“ ir ką jis galvoja apie šių kvietimą į kariuomenę, pareiškė jog pas juos kol kas tokių nėra, tačiau idėjai pritaria. 

„Apie tai diskutuojama buvo nuo karo pradžios, nes dalis kalinių veržėsi į kovą, rašė prašymus prezidentui, ministerijoms, parlamentui. Žinau, jog keli šimtai areštuotų, bet nenuteistų vyrų karo pradžioje buvo paleisti, jie visi apsivilko karines uniformas. Tuo, kad stringa mobilizacija, siūlyčiau nesistebėti, nes per visus karus dalis vyrų slepiasi nuo tokios prievolės. Kai užklausiau kolegų keliose Vakarų valstybėse, šie patikino, jog pas juos eiti savo noru į tokį karą būtų dar mažiau pageidaujančių“, – kalbėjo majoras.

Ukrainos teisingumo ministras De­nisas Maliuska paviešino, jog per pirmas dvi įstatymo galiojimo savaites prašymus priimti kariuomenėn parašė 4564 iš šalies kalėjimuose sėdinčių 27,4 tūkst. asmenų. Ministro pavaduotoja Elena Visockaja prasitarė, jog pageidaujančių vykti į frontą skaičius viršijo visas prognozes. Vėliau paaiškėjo, kad nuteistieji prašymus priimti į kariuomenę aktyviai teikė du pirmuosius mėnesius, vėliau tokių pareiškimų sumažėjo. Per du mėnesius buvo gauta virš 6000 prašymų, tačiau kariniai komisariatai pasirašė sutartis tik su 3611 nuteistųjų. Šiuo metu jau yra priimta virš 4000 nuteistųjų, iš jų – 18 moterų.

Įstatymas draudžia į kariuomenę kviesti kalinius, teistus už terorizmą, susijusius su pasipriešinimu nacionaliniam saugumui, kalėjusius už žmogžudystes, pasikėsinimą į teisėsaugos pareigūnus ar karius, taip pat teistus už seksualinius nusikaltimus, didelio masto korupciją. Negali į ją būti priimti ir asmenys, sukėlę avariją, kuriose žuvo žmonės, nekviečiami kaliniai, sergantys kai kuriomis užkrečiamomis ligomis.

Tarnybos sutartis yra pasirašoma trims metams, todėl nuteistieji turi būti ne vyresni kaip 57-erių, o iki bausmės atlikimo pabaigos turi būti likę ne daugiau kaip 3 metai. Daugiausia mobilizuota buvo teistų už vagystes bei sukčiavimus, apiplėšimus, kūno sužalojimą, mašinų vagystes. 

Iš pradžių kaliniai praeina pirminę atranką kalėjime, tada į susitikimą su norinčiais patekti į kariuomenę yra kviečiami karinių dalinių atstovai. Šie po pokalbių atsirenka, kuriuos nori kviesti. Po to nuteistiesiems atliekamas sveikatos patikrinimas karinio komisariato medicinos komisijoje ir pasirašoma tarnybos sutartis. Galutinį leidimą prisijungti prie karių fronte išduoda teismas, anuliavęs sprendimą bausmę atlikti įkalinimo įstaigoje. Gavę teigiamą teismo sprendimą ir tapę kariais, nuteistieji yra siunčiami į apmokymų poligoną ir tik po to patenka į konkrečią brigadą. Pagal įstatymą, nuteistieji brigadose turi būti sutelkti atskirame padalinyje, tačiau kai kurios brigados atsisakė vykdyti šį reikalavimą ir juos išskaidė po kelis į atskirus padalinius. Toks sprendimas yra teisinamas noru padėti nuteistiesiems greičiau išsižadėti kalėjimo įpročių ir pritapti prie kitų karių. 

Be to, nuteistieji kariuomenei talkina net įkalinimo įstaigose. Kai kurių kalėjimų darbiniuose cechuose yra gaminama kariuomenei reikalinga įranga, kaliniai yra vežami į įmones, kurios gamina tam tikrus reikmenis frontui, pavyzdžiui, lieja tankų pravažiavimą blokuojančius cementinius „drakono dantis“. 

Pasak teisingumo ministro D. Malius­kos, iš viso į Ukrainos kariuomenę gali būti priimta 10 tūkst. kalinių. Žurnalistų kalbinti sutartis su armija pasirašę nuteistieji tokį apsisprendimą dažniausiai motyvuoja noru pakeisti savo biografiją į pozityvią bei padėti tėvynei kovoti su priešu.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Esu itin aktyvus rinkėjas. Turbūt nebuvo tokių rinkimų ar referendumo, kad nenueičiau balsuoti. Gal tik sovietiniais laikais, kai, net ir tau nedalyvaujant, rinkėjų aktyvumas pasiekdavo 99,99 proc. Tad ir šįkart susiruošiau prie urnos, o išankstinio balsavimo apylinkėje man ir sako: juk jūs jau išrinkote pirmame ture! Va tai tau, apsijuo­kiau...

Kodėl pasakoju apie šį savo žioplumą? O todėl, jog rinkimai tampa vyresnių, t.y. politiškai labiau susivokusių žmonių užsiėmimu. Pavyzdžiui, 2020 m. renkant dabartinį Lietuvos Seimą, balsuoti atėjo vos 39 proc. jaunimo. Šiemet viskas kartojasi. Kodėl? Komunikacijos specialistai aiškina, kad jauni žmonės apskritai mažai įtraukiami į valstybės valdymą, nes iš joje susėdusių „bebrų“ nieko gero nesitiki. Ir tai yra ilgalaikio negatyvaus požiūrio į valdžią skatinimo pasekmė. 

„Kol jauni žmonės neina balsuoti, tol politikams nėra paskatos į savo prog­ramą įtraukti to, kas atlieptų jauno žmogaus poreikius. Jaunimas, kol nematys, kad politikams yra svarbus, tol neis jų rinkti“, – aiškina Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos atstovė Vid­mantė Krušinskaitė. 

O paskui jaunimas, protestuodamas dėl nesprendžiamų problemų, išeina į gatves, kaip, pavyzdžiui, Lenkijoje. 

Specialistė siūlo žeminti balsuojančių amžiaus ribą iki 16 metų. Gal tai ir teisinga, nes, pavyzdžiui, mano 16-metis anūkas jau atrodo tikrai kaip brandus, solidžiai politiškai mąstantis ir sugebantis rinktis jaunuolis...

***

O dabar – apie tai, kas svarbiausia. Iš karto reiktų suformuoti pagrindinę išvadą: rinkėjai – ne avinų banda. Pasirinkę galingą švytuoklės mostelėjimą į kairę, kaip kokiais 1992-aisiais, 2000-aisiais ar 2012-aisiais, jie vėl ieško išeities, kaip pagerinti gyvenimą. Kitaip sakant, gyventojai didelio pasirinkimo ir neturi: arba dešinė, arba kairė. Atmetę tarpinių „valstiečių“ dominavimą, rinkėjai tikėjosi, jog krizinis konservatorių valdymas tuos ket­verius metus atneš didžiulį palengvėjimą, tačiau, rodos, to neįvyko (čia galime atmesti kraštutinius vertinimus). Galų gale valdančioji koalicija susipešė tarpusavyje: „laisviečiai“ ėmė dergti konservatorius, liberalai, mėginę laikytis protingo viduriuko, irgi ėmė šalintis laimėjusių rinkimus kolegų. Taip Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS–LKD) liko vieniši – su savo arogancija, prasta komunikacija, įnoringais lyderiais...

Kita vertus, būtina pripažinti, kad pralaimėjimą patyrusi valdančioji dauguma nusipelnė ir plojimų. Ar daug rasime kadencijų, kurios išsiskirtų tokiais iššūkiais: COVID-19 pandemija, supriešinusi visuomenę į vakserius ir antivakserius, migrantų antplūdis, išdarkęs vidinę koalicijos vienybę dėl tariamų žmogaus teisių pažeidimų, beveik trejus metus besitęsiantis Rusijos karas prieš Ukrainą, sunkūs gynybos ir nacio­nalinio saugumo rebusai... Vadinasi, baus­mė konservatoriams nepelnyta? Reiš­­kia, karti visus šunis ant buvusių valdančiųjų yra neteisinga? Bet juk čia PO­LI­TIKA, kuri, kaip kažkada pasakė vienas didžiavyris, lyg ta prostitutė: kaip aprengsi, tokia ir atrodys, nors esmė ta pati... Kartūs žodžiai. 

Kas dabar? Nugalėtojų niekas neteisia. Socialdemokratai Seime turės 52 mandatus, tad jiems reikės eiti obuoliauti kartu su demokratais ir/ar „valstiečiais“, atsargoj palikus vis dar abejojančius liberalus. Tuomet valdančioji dauguma turėtų 74 mandatus. Bet čia vėlgi atsiranda intriga: ar Saulius Skvernelis sutiks skinti raudonus valdžios obuolius su Ramūno Karbauskio bendrija? Manau, kad jie įveiks šią nesantaiką. Dėl ko? Dėl valdžios postų. Vėl primenu aną posakį apie seniausią pasaulio profesiją...

Jau aišku, jog TS–LKD nueina į opoziciją. Po nesėkmės Seimo rinkimuose partijos pirmininkas Gabrielius Lands­bergis pranešė prisiimantis visą atsa­ko­mybę ir pareiškė ketinantis pasitrauk­ti iš partijos vadovo pareigų ir net iš naujojo Parlamento. Be to, sklinda kalbos, kad nuo partijos nori atskilti krikščioniškasis sparnas. Tai būtų ilgalaikis kon­servatorių fiasko. 

Vadinasi, naujos kadencijos Seime trys pagrindinės partijos – TS–LKD, „Ne­muno aušra“ ir Liberalų sąjūdis – su 60 bendrų mandatų lieka opozicijoje. Čia įdomiausia „aušriečio“ Remigijaus Že­maitaičio, kuris Kelmės–Šilalės rinkimų apygardoje surinkęs 46,44 proc. balsų iškovojo pergalę jau pirmajame ture, pozicija. Ar jis su 20 mandatų įsijungs į šią koaliciją, ar liks, kaip sakoma, „išdidžiame vienišume“? Ar atsitiks taip, kad nei valdantiesiems, nei opozicijai jo pagalbos nereikės?

Pralaimėjusieji trina rankomis: štai dabar pažiūrėsime, kaip populistai soc­demai su besiriejančiais lyderiais valdys Lietuvą. O juk reikšminga figūra jų kelyje tampa ir Prezidentas, kuris paskubėjo iš anksto būsimiems nugalėtojams dalinti simpatijas ir žadėti aukštus postus. 

Viskas tik prasideda. Koalicijos, Vy­riausybės kėdžių dalybos, senos ir naujos politikų sąskaitos, skandalai, nusikaltimų analizės, ambicijų teatras, rietenos...

Jau dabar žinau: po ketverių metų vėl būtinai eisiu į rinkimus. Kartu su savo anūkais. Nes nenoriu būti avinų bandoj... 

Česlovas IŠKAUSKAS

Pasibaigus antrajam rinkimų į Seimą turui, paaiškėjo, kad Tauragės rinkėjai, tarp kurių – daugiau kaip du tūkstančiai šilališkių, pasitikėjimo dabartiniam parlamentarui Romualdui Vaitkui nebeišreiškė – dauguma balsavo už Remigijaus Žemaitaičio bendrapartietį, šilališkį Tadą Sadauskį.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 81

Prieš pusmetį duris atvė­ręs naujasis sporto centras vis dar tu­ri „pil­kųjų zonų“ – nei po­­li­­tikai, nei įstai­gos di­rek­torė Gita­na Jurgu­tienė tiksliai neži­no, ką veikti su devy­niais tuš­čiais antrojo aukšto kam­ba­riais. Tikslinant pro­jektą, jų paskirtis ke­lis kartus keitėsi, o įgy­vendinti sa­vo norų įstai­ga nega­li, nes pa­pras­čiausiai trūks­ta fi­nan­sa­vi­mo.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 81

Jame telpa džiaugsmas ir skausmas, meilė ir neapykanta, viltis ir laimė, šiluma ir šaltis. Ji prilyginama motinai, iš kurios išeinama, ir globėjai, į kurią sugrįžtama. Ji – liudytoja ir teisėja, ji ir pragyvenimo garantija. Žemė mus maitina, aprengia, gydo. Savo spalvomis skirtingais metų laikais džiugina mūsų akis ir širdis, pakelia nuotaiką. Vėlyvais vasaros vakarais, po karštos dienos, nuo žemės kyla rūko juostos, kurias poetas Paulius Širvys pavadino sidabro drobulėmis. O kiek pasakymų, palyginimų prisakyta apie žemę. Ji išaukštinama ir prakeikiama. Ji gali būti ir mirties, ir gero gyvenimo priežastimi, ir maitintoja, ir mokytoja. 

Žemė daug ką paslepia, o po daugelio metų atsiveria, paro­do. Tėvas, išleisdamas sūnų piemenauti, prisakydavo – būk tylesnis už žemę, žemesnis už žolę. Išvažiuodami į Ameriką, tremiami į Sibirą žmonės pasiimdavo saujelę Tėviškės žemės. KGB kalėjimuose tardomi partizanai stengdavosi kuo mažiau kalbėti, o tardytojai rėkdavo: „Ko tyli kaip žemė, kalbėk“! Perlaidojant partizanus sakydavo, kad žemė visam laikui juos priima į savo glėbį...

Prižiūrima, mylima, tręšiama žemė yra dosni, gera, puri, naši, pailsėjusi, lygi, švari. Prisimenu: pavasarį, baigiant tirpti sniegui, anksti ryte išvažiavus su rogėmis dar sniegu, vakare kartais tekdavo grįžti jau žemėvelka. O nutirpus sniegui šiltais pavakariais žemė kvepėdavo. Ją dirbantis žmogus – žemdirbys. Jei artojas nelygiai suardavo vagas, apie tokį sakydavo, kad sukniso, subjaurojo arimą. 

Žemė gali būti juodžemis, sąnašinė, molis, raudonmolis, priemolis, šlynmolis, smėlis, dribsmėlis, priesmėlis, durpžemis... Žeme nesirūpinant, ji tampa nugyventa, nualinta, akmeninga, užpelkėjusia dumblyne, užmirkusi, užleista krūmais, kupstais. Drėgnose vietose – pliurze, šliunke, purvyne. Mūsų tėvai ir seneliai drausdavo be reikalo žemę kasinėti, badyti.

Žemė minima, ir nustatant vietą. Upynoje, ten, kur baigiasi klebonijos žemė, prasideda Gražiųjų pievos. Vytogaloje kaimo žemė ribojasi su Pábremenio, Gáidėnų, Kliūkių, Páupynio, Būbliškės, Mankáičių, Gaũbčio kaimų žemėmis. Nu­rodant vietą, sakydavo – ten, už miško (už upės, ...) prasideda dvaro (kaimo, bažnyčios, kaimyno, ...) žemė. „Jau buvau pradėjęs gyventi ant savo žemės“.

Į žemę buvo kreipiamasi kaip į teisėją: „Kaip tave šventa žemelė nešioja; kad tave už blogus darbus žemė prarytų; prasmek skradžiai žemėn; man buvo gėda, nors į žemę lįsk; reikėjo gyventi, dirbti – juk gyvas į žemę nelįsi“. „Užgrobęs svetimą žemę laimingas nebūsi“. Kaip priesaiką, patvirtinančią jo žodžių teisingumą, žmogus į žemę trenkdavo savo kepurę. Žemė minima dainose, poezijos posmuose. „Vėl nuo vasaros ryto per dieną žemės sultys į derlių pavirs...“, „Vaga, vaga juoda žemė sunkiai virsta kaip vargai...“, „Vyturėliai virva tėviškės arimuos...“, „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos...“.

Žemė palyginama su gyvenimu: „Tėvas paliko jam visą gyvenimą, visus 25 hektarus“, „Tėvas gyvenimą (žemę) padalijo pusiau“. 

Žemė buvo gelbėtoja. Skendo žmogus, prarado viltį išsigelbėti. Staiga pajuto po kojomis tvirtą smėlį, žemę. Suprato, kad išsigelbėjo, žemė jam padėjo. O apie pakaruoklį sakydavo: „Tas jau nebesiekia kojomis žemės“. Prieš išsiveržiant ugnikalniui, ėmus žemei virpėti, vietiniai gyventojai (Indonezijoje) sakydavo, kad pabudo žemė. 

Žemė buvo maitintoja, geresnio gyvenimo garantas. Žmonės važiuodavo į Ameriką užsidirbti dolerių, kad parvažiavę į Lietuvą galėtų nusipirkti žemės. Dažnas grįžęs tos žemės įsigydavo, ja rūpindavosi. Ir prasigyvendavo. 

Savos žemės neturėdami ir negalėdami jos įsigyti, nuomodavo iš negalėjusių savosios prižiūrėti. Jie žemę (kaip sakydavo Vytogaloje) „rindavódavo“ ir buvo vadinami „rindaunínkais“. Atsiskaitydavo pagal susitarimą. Dažniausiai, kaip sakydavo, „ant pusės“, t.y. atiduodavo pusę derliaus ar pusę piniginių pajamų. Iš savo senelio Jono Stanevičiaus pasakojimų prisimenu, kad XX a. pradžioje žemę buvo galima užsigyventi. Kai žmogus išvažiuodavo į Ameriką, ją perleisdavo kaimynui. Praėjus dešimčiai metų, negrįžęs tikrasis savininkas nebeturėjo teisės atgauti savo žemės. 

Bet ir gera žemė, netinkamai panaudota, gali atnešti nuostolius ar net nelaimes. Vytogaloje vienas žmogus atšlaime (nelabai tinkamoj vietoj) pasisodino tabokos. Kilo audra su smarkiu lietumi. Jo taboką vanduo su visa žeme nunešė į pakalnę. Žmogus stovi troboj ir keikiasi. O čia perkūno trenksmas. Neliko žmogaus, nutrenkė. Nebereikėjo nei tabokos...

Užėjus sovietams nemažai ūkininkų buvo išvežti į Sibirą. Ir dirbo ne savo že­mę, o vergavo Sibiro taigoje ar kasyklose.

Sovietmečiu dažnai vietoj „žemė“ bu­vo sakoma „pasodybiniai sklypai“ arba „arai“... Pokario metais ištrėmus žmones į Sibirą arba bijant trėmimo pasitraukus iš namų, jų žemė likdavo be savininko. Tada prigijo pavadinimas „fondinė žemė“. Ją valdžia (dar iki kolūkių) išdalindavo mažažemiams valstiečiams.

Nesvetinga žemė, priešo užimta, niekieno žemė – tai žemė, esanti fronte tarp kovojančių pusių. Sibiro platybėse tremtinius pasitikdavo šalta amžino įšalo že­mė, svetima Vorkuta, Kolyma, Magadanas. Po Atgimimo grįžtančius iš Sibiro ar kalėjimų laukdavo laisva Tėviškės žemė.

Kartais žemė gali sukelti ir nemalonumų: kai lipame į statų kalną, kai klampojame po gilų purvyną, kai girgžda žemė tarp dantų valgant nešatravotų rugių duoną. (Seniau daug kas javus pirmai duonai prakuldavo spragilais ant klojimo, prablokšdavo ant medinio ožio, o vėliau kuldavo arklinėmis kuliamosiomis. Iškultus grūdus kartu su pelais supildavo ant klojimo žemės. Tvarkant grūdus, šluojant, žemių patekdavo į duonai skirtus rugius. Tada juos reikėdavo šatravoti – dar persijoti per tankų sietą. Kai kuriuose malūnuose būdavo įrengti šatravojimo įrenginiai.)

Po 1913 m. žemės reformos mano seneliui J. Stanevičiui teko pelkėta žemė. Nors žmonės bendromis jėgomis kasė griovius, 12-oje ha dar buvo likusios 23 įvairaus dydžio pelkės, įvairiais pavadinimais. Po melioracijos išnyko pelkės su savo pavadinimais, liko tik du nedideli prūdukai.

Įdomu, kad žemę kiemais savindavosi ir gyvuliai. Gatvė, arba išgana, buvo bend­ri. Rytą šeimininkai gyvulius išleisdavo į gatvę eiti išgana. Išgana arba genetys – tai kelias, kuriuo gyvuliai eidavo nuo sodybos iki vieškelio. Vakare grįžę jie sustodavo prie savo sodybos. Labai gražiai gyvulių santykius yra aprašęs Mikalojus Katkus knygoje „Balanos gadynė“. Įlindo kiaulė į daržą. Šeimininkas pašaukė Margiuką. O tas savo pareigą žino – išvijo kiaulę į gatvę ir dar bandė ją paauklėti. Bet gatvėje kiaulė – šeimininkė, tad apsisukusi puolė Margiuką. Šis, supratęs, kad peržengė ribą, spruko atgal į kiemą. Juk gatvė priklauso visiems...

Pokario metais 6 metrų žemės juosta nuo vieškelio griovio krašto buvo vadinama pakelìnių (kelio darbininkų) žeme. Ta žeme kelio darbininkai galėjo naudotis: sodinti bulves, sėti javus. Žemė palei kelią buvo išdalinta žmonėms. Tų laukų gale, priešingoj nuo kelio pusėj, būdavo užgaliai – 2–3 m pločio nedirbama žemė. Ja būdavo galima pervažiuoti iš vieno žmogaus sklypo į kito. Vytogalos apylinkėse jie tęsėsi nuo Gáidėnų kaimo iki Kliūkelio, apie 2 km. Dar tokios vietos vadinamos galulaukėm. Jose būdavo slaptų susitikimų vieta – čia mažiau kas vaikšto, mažiau mato. Galulaukėse augdavo daug žemuogių. Mums, vaikams, būdavo daug džiaugsmo – susivėrus ant smilgų daug žemuogių parsinešti į namus.

Dar XX a. pradžioje apie Vytogalą daugelis ūkininkų savo žemes aptverdavo karčių tvoromis. Rudeniop varnėnai šermukšnius nešdavo aižyti ant tų tvorų. Dalis uogų sukrisdavo ant žemės, sudygdavo ir sudarydavo medžių juostas. Ir iki kolektyvizacijos ūkininkų žemių ribos buvo apaugusios šermukšniais. Galulaukių žemė minima, nurodant sodybos vietą: „Petras išsistatė savo sodybą galulaukėse“. Neapsieinama be galulaukių pavadinimo ir dainose: „Gale lauko toli, trys berželiai stovi“, „Gale lauko trys gulbelės plauko“.

Žemė jau buvo minima ir biblijiniais laikais. „Išėjimo knygoje“ Dievas kalbė­jo: „Aš esu Viešpats, Tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš nelaisvės namų ir nuvedžiau į pažadėtąją žemę“...

Andrius Kulikauskas savo dainoje mi­ni keliu ateinantį Dievą. Ir Jis nepasirodo kažkur aukštai, debesyse, bet ateina vieškeliu, visų mūsų nuvaikščiota Žeme, tikriausiai ir basas, žaizdotom kojom. Kaip tas elgeta iš mano vaikystės, kuriam mano mama žaizdas tepdavo savo vaistais.

Tai tik kelios mintys apie Žemę, kurią kažkada popiežius pavadino Marijos žeme.

Klemensas LOVČIKAS,

kraštotyrininkas

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Kai krinta spalvomis nuo medžių lapai

Į žemės ilgesį,

Ražienų rasos žybsi blyksi

Saulės spindesį

Ir mezginiai voratinklių paženklina

Valdovu tapus rudenį,

Ūkais užklojusį

Jau paskutinį vasaros atodūsį.

O egzistencija, šiam mirksnį sunerimusi

Krykštimo išskrendančių paukščių,

Smilgų šluotelėse

Ir ant blakstienų virpant ašarai,

Širdies iki dangaus graudumo nenusakomo

Kažko kažkur nutolstančio,

Tave paliekančio.

Sunkus rudens lietaus šniokštimas,

Žvarbūs vėjai.

Visiems, tiek paukščiams, tiek žmonėms...

Kas iš namų gimtų išskridę ar išėję

Džiaugsmai tokie trumpi,

O liūdesys toks ilgas

Ir laiko kirčiai nenuspėjami...

Salomėja RADAVIČIŪTĖ

Vaikščiojant po Žemaičių Nau­mies­tį, mano akis patraukė gražiai tvarkoma sodyba. Pagalvojau, ko­dėl neužsukus į ją ir nepakalbinus šeimininkų. 

Šeimininkai Aldona ir Rimantas Dobi­linskai pasitiko mane lyg lauktą svečią. Ilgai ir mielai kalbėjomės prie kavos puodelio, jie, vienas kitą pertraukdami, nuoširdžiai pasakojo apie šio krašto žmones, jų gerus darbus, gyvenimą, kultūrą, papročius, nepamiršo pasidžiaugti ir savo užaugintais vaikais, padovanojusiais jiems ne vieną anūką...

Atsisveikinant sodybos šeimininkai įteikė man iš užmaršties prikeltą, daugiau nei prieš 100 metų, t.y. 1911– 1914 m. Žemaičių Naumiestyje leisto periodinio leidinio „Svečias“ kopiją. Savaitraštį tuometinėmis sunkiomis spausdinimo sąlygomis leido evangelikas liuteronas Fridrichas Megnis (1873 m.–1950 m.), ilgus metus kunigavęs šiame krašte ir pasišventusiai rūpinęsis žmonių sielovada. Atkūrus Lietuvos valstybingumą, „Svečią“ savo lėšomis ėmėsi leisti miestelio bendruomenė... 

Užvėręs pavyzdingai tvarkomos sodybos vartelius, dar ilgai vaikščiojau po senove dvelkiantį miestelį, kadaise akmenimis grįstą aikštę ir mąsčiau apie žemaičius, jų kietą charakterį, gerą užsispyrimą, saugojant gilias tradicijas, papročius, tikėjimą, gimtąjį žodį. Pagalvojau: juk šiame krašte taip buvo pučiant įvairiems politiniams vėjams praeityje, taip yra ir šiandien. Žmonėms ne vien duona rūpėjo anuomet, kai buvo uždraustas spausdintas lietuviškas žodis, ne vien duona jie gyvena ir šiandien... 

Mūsuose dar sutinkama žmonių, kurie prisimena laikus, kai šalia ruginės duonos kepalėlio ant stalo visuomet gulėdavo ir šventas raštas, maldaknygė, kai, rizikuodami užsitraukti žandaro nemalonę, į rankas paimdavo ir kitokį spausdintą žodį, pargabentą knygnešio slapta iš Prūsijos... 

Džiaugiuosi pabuvojęs mano senelės Marcijanos Stasinienės, mirusios 1918 m., gimtinėje, užsukęs į išpuoselėtą A. ir R. Dobilinskų sodybą, o jų dovanotas „Svečias“ mano šeimos knygų lentynoje tarp kitų retų leidinių užima deramą vietą. Jis man primena šio krašto šviesuolius ir tik nuotraukoje matytą senelę.

Juozas STASINAS