Gegužės 18 d. Europos Parlamento narė, Kovo 11-osios akto signatarė Laima Andrikienė lankėsi Šilalėje. Apie narystės Europos Sąjungoje įtaką Lietuvos gyvenimui europarlamentarė dalijosi mintimis su „Šilalės artojo“ skaitytojais.
– Lietuva jau 14 metų yra Europos Sąjungos narė. Kokius didžiausius pasiekimus bei privalumus Jūs išskirtumėte?
– Visų pirma, Lietuva sugrįžo namo – sugrįžo į Vakarus. Regiono geopolitika pasikeitė iš esmės. Tai reiškia ne šiaip linijų braižymą žemėlapyje, bet visai kitokias saugumo garantijas bei ūkio galimybes. Lietuva paveldėjo sovietines gamyklas ir sovietinius kolchozus, į kuriuos žmones po karo buvo suvaryti prievarta. Sovietiniais laikais daug kas kitokio gyvenimo neįsivaizdavo, tačiau buvo nemažai ir tų, kurie tikėjo, kad tai turi baigtis. Kiekviena vergovė anksčiau ar vėliau baigiasi.
Dabar nepažinsi ne tik Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos. Mažesni miesteliai taip pat labai pasikeitę, pasipuošę ir susitvarkę. Vietoj kolūkių turime ūkininkus, vietoj sovietinių, dažnai karinių gamyklų turime naujas lietuviškas ar Vakarų kapitalo įmones. Visa tai pasikeitė per labai trumpą laiką, iš esmės – per 14 Lietuvos narystės ES metų. Be ES tokio masto pakitimai būtų buvę neįmanomi. Labai daug kas sukurta už ES lėšas ir sukurta pagal ES standartus, o tie standartai – aukščiausi pasaulyje. Be to, visiškai pakeisti ir mūsų įstatymai, tapę vakarietiškais. Be abejo, problemų turime, bet niekas nėra tobula, o jei jau norime lyginti, tai lyginkime save su kitomis buvusiomis sovietų respublikomis – sakykime, su Baltarusija, Ukraina ar ta pačia Rusija. Visa statistika bus mūsų naudai ir visi skaičiai kalbės apie mūsų pasirinkimo teisingumą. Ne be reikalo narystė ES yra Ukrainos ar Gruzijos tikslas. Juk niekas nesiekia tapti klubo, kuriame yra blogai, nariais.
– Tačiau Lietuvoje, nežiūrint visų pasiekimų, didelė socialinė atskirtis ir emigracija. Kodėl žmonės palieka Lietuvą?
– Vienas iš narystės ES pasiekimų yra laisvas darbo jėgos judėjimas. Be to, mes, Lietuva, esame ir Šengeno erdvės nariai. Būdamas Lietuvos piliečiu Europoje, būk kur nori, dirbk ką nori, gyvenk kur tik nori. Tačiau Lietuvoje mūsų narystė ES virto ir emigracijos griūtimi ir jau tampa net grėsme tautos išlikimui. Oficialiai emigravo apie 800 tūkst. žmonių, o kiek dar išvyko nedeklaravę išvykimo? Visiškai tikslių skaičių neturime, bet jau tai, ką žinome, verčia klausti: kodėl tai vyksta? Juk pagal emigraciją pirmaujame Europoje.
Neužtenka sukurti nepriklausomą valstybę – būtina sukurti tokią valstybę, kurioje piliečiai jaustųsi esantys namie. Nėra pasaulyje antros Lietuvos, o dabartinė gali virsti teritorija, kurioje kažkada gyveno lietuviai, gražiu žemės sklypu prie Baltijos jūros, kur gyvenantys žmonės jau nekalba lietuviškai.
Man atrodo, jog Lietuvos valdyme yra kažkokia sisteminė klaida, iš kurios kyla visos bėdos. Manau, kad tos klaidos esmė yra valdžios nesirūpinimas žmonėmis. Valdantieji skelbia įvairias programas, tačiau vien popierinės deklaracijos neveikia. Reikia keisti mokesčių sistemą, būtina efektyviau pritraukti užsienio investicijas. Dabar juk minimalūs atlyginimai primena pašalpas, o apie pačias pašalpas bei pensijas net nekalbu – jos yra niekingai mažos. Žinome, kaip pensininkai ar pašalpą gaunantys žmonės, esant lietuviškoms kainoms, gyvena.
Kol valdžia rimtai nepajudės žmogaus problemų sprendimo linkme, tol žmonės judės iš Lietuvos, o mes raudosime: kiek daug išvykstančių. Raudos ir užkeikimai bei raginimai nevažiuoti į užsienį, kaip matome, nepadeda. Reikia realių darbų.
– Pasaulyje vyksta daug pasikeitimų, vis didesnę vietą užima technologijos. Matyt, ne tik Lietuvoje, bet ir daug kur pasaulyje žmogus nustumiamas į antrą planą. Kokia išeitis, kaip gyventi šiame naujame pasaulyje?
– Taip, tai tiesa. Apie tai kalba ir popiežius Pranciškus, kuris pernai rudenį, į Vatikaną sukvietęs Europos politikus, diplomatus, Katalikų bažnyčios hierarchus, universitetų atstovus iš visų 28 ES valstybių narių, pasiūlė permąstyti Europą. Renginyje, kuriame man taip pat teko dalyvauti bei atstovauti Lietuvai, popiežius Pranciškus sakė (man taip pat teko dalyvauti tame dialoge): „Europa tegul atranda savo sielą, save kaip asmenų bendruomenę, kurioje viešpatauja solidarumas, svetingumas, vystymasis ir taika. Reikia daugiau dėmesio skirti ne pelnui, bet žmogui. Deja, dažnai matome, kaip bet kokia diskusija labai greitai tampa tik skaičių vardijimu. Nebelieka piliečių –
lieka tik balsai, nebelieka imigrantų – lieka tik kvotos, nebelieka dirbančiųjų – lieka tik ekonominiai rodikliai, nebelieka žmonių – lieka tik skurdo riba“.
Niekada neturėtume pamiršti savo šaknų. Juk ES buvo kuriama kaip krikščionių, krikščioniškų valstybių sąjunga. Tik saugodami savo šaknis ir vertybes, gyvenimo būdą galime išlikti besikeičiančiame ir iššūkių kupiname pasaulyje. Lietuvoje man teko organizuoti jau kelias diskusijas, kuriose kalbėjomės, diskutavome apie popiežiaus Pranciškaus mintis ir žodžius. Vienareikšmių atsakymų nėra ir negali būti, bet dialogas – politikų, bažnyčios atstovų, akademikų, spaudos žmonių, kurie visi dirba bendram gėriui, jau yra kelio pradžia, ir tai yra labai daug.
Šiemet laukiame popiežiaus Pranciškaus Lietuvoje. Tegul mūsų laukimas būna prasmingas, kupinas gerų pasiryžimų ir darbų.
Arnas GUDAITIS
