Praėjusį penktadienį Vingininkų bendruomenės namuose jau trečius metus iš eilės seniūnaitės Alvy­dos Urbonienės iniciatyva vyko vakaras-koncertas „Tau, ma­myte“, skirtas Motinos dienai paminėti.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. iš A. Urbonienės albumo

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.33

Balandžio pabaigoje Šilalėje lankėsi ir į didžiausias įmones kartu su rajono vadovais užsuko ūkio minist­ras Virginijus Sinkevičius. Galimybę išsakyti jam sa­vo mintis turėjo ir į savivaldybę pakviesti vers­li­nin­kai. Nors pokalbis į audringą diskusiją neišaugo, ši­lališkių išdėstytos problemos verčia sunerimti: pasirodo, vis daugiau įmonių rajono gyventojai registruoja didžiuosiuose miestuose. Ir dažniausiai vien dėl to, kad pranyktų iš tikrintojų akiračio.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.33 

Šilalėje ir Kaltinėnuose sve­čia­vęsis prof. L. Mažylis, Vokietijos archyvuose at­ra­dęs Nepriklausomybės aktą, pasakojo ne tik apie istorinį radinį, o ir apie save. Pokalbis, nors ir už­tru­ko daugiau nei valandą, neprailgo, o publika, rea­guo­­dama į charizmatiško lektoriaus pasisakymus, ne kartą prapliupdavo juokais. Susitikimas Šilalė­je bai­gėsi dovanomis bei autografų dalijimu, o vė­liau ši­la­liškiai septyniasdešimties metrų Trispalve ap­juo­sė Ne­priklausomybės ąžuolą.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.33

Gegužės 3-iosios rytą Džiaugėnų kaime (Pajūrio sen.) esan­čiame karjere rastas moters kūnas. Įtariama, kad ji ga­lėjo būti nužudyta. Greta karjero gyvenusiosios kaip din­gusios be žinios džiaugėniškės buvo ieškoma nuo balandžio 29 d. Ant moters kūno aptikta smurto žymių, įtariamasis už­darytas į areštinę.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.32

Žemės ūkio ministerija atkreipia dėmesį, jog, įsibėgė­jus pasėlių deklaravimui, vis dažniau susiduriama su problema, kai valdos duomenys nesutampa su dek­la­ruo­jamų plotų duomenimis.

Žodinės žemės nuomos sutartys yra plačiai paplitusi praktika, tačiau ūkininkas visuomet rizikuoja. Todėl ministerija ragina visus suda­ry­ti rašytines nuomos ar panaudos sutartis. Taip su­ma­žės rizika, kad žemės savininkas gali bet kada nutraukti žodinę sutartį. Šiandien virš 50 tūkstančių ūkininkų yra panašioje si­tuacijoje, kuomet valdos duo­­menys nesutampa su dek­laruojamų plotų duo­me­nimis.

Žemės ūkio ministerijos inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.32

„Ir aš taip galvojau: pavaikščiosiu po pievą tarp avilių, medaus išsiimsiu, pati pavalgysiu, kitam par­duosiu... Bet iš tiesų šis darbas nėra toks lengvas, kaip daugeliui  gali atrodyti“, – juokėsi vydmantiškė (Kretingos r.) Violeta Šedienė.

Audronė GRIEŽIENĖ

Dariaus ŠYPALIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.32

Gamta šį pavasarį saulės spinduliais ypatingai ne­le­pina, tad gal neleis ir pirmąjį gegužės savaitgalį pa­sidžiaugti ši­luma. Tačiau ateinantis sekmadienis – ga­limybė mums patiems sušildyti brangių motinų šir­dis, priglausti gė­lės žiedą prie paminklinio akmens. Mo­ti­nystės dalia – ne vien tik džiugi. Davusioms gyvybę savo vai­kams ir lydinčioms visą gyvenimą motinoms ten­ka nemažai rūpesčių, neretai – ir vargo. O kad už­augtų dori, jos atiduoda savo širdį, meilę, išmintį. Už visa tai mes savo motulėms žemai lenkiamės.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. Algimanto AMBROZOS ir iš Jašinskų šeimos albumo

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.32

Gamta šį pavasarį saulės spinduliais ypatingai ne­le­pina, tad gal neleis ir pirmąjį gegužės savaitgalį pa­sidžiaugti ši­luma. Tačiau ateinantis sekmadienis – ga­limybė mums patiems sušildyti brangių motinų šir­dis, priglausti gė­lės žiedą prie paminklinio akmens. Mo­ti­nystės dalia – ne vien tik džiugi. Davusioms gyvybę savo vai­kams ir lydinčioms visą gyvenimą motinoms ten­ka nemažai rūpesčių, neretai – ir vargo. O kad už­augtų dori, jos atiduoda savo širdį, meilę, išmintį. Už visa tai mes savo motulėms žemai lenkiamės.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. Algimanto AMBROZOS ir iš Jašinskų šeimos albumo

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.32

Prieš porą metų šilališkis Mindaugas Mikutavičius, baigęs gimnaziją, išvyko studijuoti medicinos į Vilnių. Tačiau dar mokyklos laikais pamėgęs krepšinį, jau­nuolis, net ir visa galva pasinėręs į sunkias bei atsa­kingas studijas, jo nepamiršta. O kai maždaug prieš pu­santrų metų Vilniaus universiteto ligoninės San­taros klinikose buvo įkurta medikų krepšinio ko­man­da „Santa.lt“, jis nedvejodamas prie jos pri­si­jun­gė. Šiandien šios komandos sudėtyje esantis bū­simasis medikas viliasi gerai pasirodyti netrukus vyk­siančiose pasaulio medikų žaidynėse Maltoje.

Kone dviejų metrų ūgio Min­daugas Šilalės Simono Gau­dė­šiaus gimnazijos suolą paliko  vos prieš dvejus metus. Iki tol jaunuolio dienos bėgo gimtajame Ši­lalės mieste, kur laisvalaikiu jis mokėsi žaisti krepšinį.

„Nuo pirmos klasės mokiausi toje pačioje mokykloje. Man pasisekė, nes kaip tik mūsų laida buvo paskutinė, kuri Si­mono Gaudėšiaus mokykloje mokėsi nuo pradžių.

Krepšinis mano gyvenime atsirado labai anksti – bū­da­mas ketvirtokas, atėjau pas tre­nerį Gediminą Ku­ku­je­vą, o vėliau patekau į trenerio Arū­no Radavičiaus rankas. Galiu sakyti, jog tikrai viskas sekėsi puikiai, aš spėjau ir gerai mokytis, ir kruopščiai lankyti krepšinio treniruotes. Darbas davė savo rezultatų – 10 klasėje buvau pakviestas į Šilalės „Lūšies“ komandą. Prisimenu, kaip mums 2015-aisiais pavyko B divizio­ne iškovoti trečiąją vietą“, – sportinio kelio pradžią prisimena vaikinas.

Vis dėlto profesionali krepšininko karjera Mindaugo netraukė. O dar mokyklos suole supratęs, jog sieks tapti mediku, jis su draugu įsiprašė į Šilalės ligoninę savanoriauti. Todėl vasaros atostogas jaunuoliai leisdavo, padėdami savimi negalintiems pasirūpinti ligoniams.

„Buvo įdomu susipažinti su medikų virtuve iš arčiau. Aiš­ku, prie operacijų niekas neprileido, atlikdavome pačius paprasčiausius darbus. Bet ir tokiu būdu įmanoma suprasti, kokia atsakinga yra mediko profesija. Tenka prisipažinti, kad po pirmos ligoninėje praleistos dienos jaučiausi tikrai prastai, bet tai praėjo“, – sako dabar jau antrakursis medicinos studentas.

Puikiai mokęsis vaikinas be jokių problemų iš pirmo karto įstojo į Vilniaus universitetą. Ir, nesibaimindamas sunkių paskaitų, Mindaugas iškart nutarė dalyvauti ir medi­kų krepšinio komandos atran­koje. Tapęs jos nariu, greitai buvo paskirtas Lie­tu­vos medikų krepšinio asocia­cijos viceprezidentu.

Kaip viską spėja, kai studijos reikalauja atidos bei susikaupimo? Ogi paprastai: mėgiamam užsiėmimui aukoja laisvalaikį su draugais, filmų peržiūras ir kitus smagius dalykus.

„Mūsų asociacija 2017-ųjų gruodį surengė tarptauti­nį me­­dikų krepšinio turnyrą. Tai bu­vo pirmas mūsų orga­ni­zuo­tas tarptautinis renginys, kuriame dalyvavo Kauno, Vil­niaus ir Baltarusijos komandos. Kvietėme ir latvius bei estus, tačiau jiems nepavyko surinkti komandų. Šį turnyrą stebėjo vienas iš pasaulio medikų žaidynių organizatorių, gyvenantis Norvegijoje. Turnyro nugalėtojams, kuriais tąkart ta­po Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kaune medikai, jis kaip prizą įteikė nuolaidą dalyvio mokesčiui žaidynėse. Tačiau apsisprendus jose dalyvauti, teko sujungti Vilniaus ir Kauno ko­man­­das, kad būtų pakankamas žaidėjų skaičius. Todėl žai­dy­nė­se bus tikra medikų rinktinė“, – entuziastingai kalba Mindaugas.

Iš šią vasarą vyksiančių žai­dynių studentas tikisi nei daug, nei mažai – užlipti ant pir­mo­sios vietos pakylos. Tuo labiau, jog visai neseniai komanda, kurioje žaidžia Min­dau­­gas, antrus metus iš eilės ta­po tarptautinio medikų krep­šinio turnyro Gar­di­ne nu­ga­lė­tojais, žaidynėse Kro­a­ti­­­jo­je pelnė antrąją vietą. To­dėl dabar lietuviai sieks tapti čem­­pionais.

„Stengiamės, treniruojamės. Naujai suformuotos komandos žaidėjai turi susižaisti tarpusavyje, kad suprastų vienas kitą. Todėl ir į artimiausias varžybas ketiname važiuoti kar­tu – Kauno ir Vil­niaus žaidė­jai“, – tvirtina M. Mi­ku­ta­vi­čius.

Kelionė į Maltą būsimiesiems medikams – ne pats pigiau­sias malonumas. Tad stu­­den­tams, kiek išgali, pade­da jų tėvai, ieškoma rėmėjų tarp verslininkų, pagalbos sportininkai tikisi ir iš San­ta­ros klinikų, kurios, pasak Min­daugo, labai palaiko savo atstovus.

Ne vien sportui savo laiką skiria aktyvus jaunuolis – jis yra ir studentų atstovybės koordinatorius Vilniaus uni­versiteto Medicinos fakultete. Su kitais komandos žaidėjais dalyvauja kraujo donorystės akcijose bei skatina tai daryti kitus. O štai per praėjusias Kalėdas surengė šventę sunkiai sergantiems vaikams – iš asmeninių krepšinio komandos narių lėšų nupirktais saldumynais sportininkai pradžiugino Santaros klinikose besigydančius mažuosius pacientus.

Be jokios abejonės, nors sportas ir visuomeninė veikla užima svarbią Mindaugo gyvenimo dalį, mokslai yra pirmoje vietoje. Savo ateitį jis sieja su chirurgija, todėl mokytis reikia daug ir atsakingai. Kita vertus, prieš akis – dar ne vieneri studijų metai, tad būsimasis medikas patikslina, jog kol kas nėra tvirtai apsisprendęs, kurią sritį rinksis: gali būti, kad po kelerių metų nuomonė dėl chirurgijos pasikeis. 

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.