Tenenių ūkininkas Antanas Tarvydas, valdantis dar ir apie 500 hektarų miško, „Šilalės artojui“ pranešė keistą dalyką: miškų savininkai moka 5 procentų apyvartos mokestį kelių remontui, o miško keliai Tenenių girininkijoje ne tik kad negerėja - po remonto jie netgi pablogėjo.

A. Tarvydas rodo Stigralių kaimo bendro naudojimo kelią, kuris eina per Tenenių girininkijos 73 ir 79 kvartalus. Paprasčiausias iš abiejų pusių krūmais apžėlęs miško keliukas.

- Argi tai remontas? - klausė ūkininkas. - Apie 30 metų dirbau eiguliu Tenenių girininkijoje, žinau čia kiekvieną kelio posūkį, kiekvieną pralaidą. Kažkada ant to kelio buvo supilta nemažai žvyro, iš abiejų pusių iškasti grioviai vandeniui nutekėti. Bet, laikui bėgant, kelio pakraščiai apžėlė velėna, grioviai priaugo krūmų. Būtų užtekę juos iškirsti, pravažiuoti greideriu ir suformuoti kelio profilį. Tačiau kur jūs matote, jog būtų kirsti krūmai? 

Tikrai, iškirstų krūmų nematyti niekur. Jų pilni grioviai. Bet per kelio paviršių kaž­kuo braukta, tikriausiai grei­deriu.

- Nekirto krūmų, nevalė grio­vių - dėl to dar nebūtų taip pikta, - sakė A. Tar­vy­­das. - Skaudžiausia, kad nuo kelio pakraščių nukastas žvyras supiltas į griovius. Vietoj to, jog greideriu žvyras būtų su­stumtas į kelio vidurį, jis paprasčiausiai nukastas! O kur padėtas? Suverstas į griovius!

Kelio pakraščiuose žvyrą jau peraugo žolės. Nieko keisto: taip visada būna, jeigu ke­lias mažai naudojamas ir negreideriuojamas. Tačiau tikras kelininkas turėjo matyti, jog po velėna yra žvyras. Kam jį nukasti ir dar užversti griovius? O štai čia jie buvo užvertę pralaidą. Pakėliau triukšmą, priverčiau atkasti. Kaip būtų prabėgęs vanduo?

Kadangi grioviai kai kur sulyginti su žeme, vanduo jau ne visur prateka. Šalia kelio bebrai įsirengė užtvanką. Ji pilnutėlė vandens.

Kai kur ant kelio matyti ir žvyro, bet A. Tarvydas abejoja, kad tai žvyras. Jo tvirtinimu, čia  - statybinis smėlis.

Kelio remontą organizavo Rietavo miškų urėdija, jis jau baigtas, darbai priimti.

- Urėdija rengė konkursą, susirado rangovą. Man keista, jog urėdiją tenkino šitoks darbas. Mes, privačių miškų savininkai, nuo praėjusių metų mokame 5 procentų apyvartos mokestį kelių remontui. Ir ką turime iš to? Nieko! Štai urėdijos sugadinta kelio atkarpa iki jos kirtavietės. Kelias visai netaisytas. Mat urėdija savo mišką išvežė, technika įspaudė gilias provėžas. O toliau eina privatūs žmonių miškai. Kaip jie nori, taip tegu važiuoja!

Kalniškių pirmajame kaime, kuris jau priklauso Kvėdarnos seniūnijai, A. Tarvydas paro­dė urėdijos sandėlį. Toliau už sandėlio - privatūs žmonių miškai, bet juos po urėdijos atliktų darbų sunku bus pasiekti. Bent jau kol stipriau nespustelės šaltis.

- Amžinas ginčas, kas kelius gadina labiau: urėdija ar privatininkai. Mums, savininkams, skubėti labai nėra kur, tai pasirenkame miškui išvežti geresnį laiką, kai žemė būna sausa arba įšalusi. Urėdija gamyba užsi­ima visus metus, ji laukti negali. Štai ji po lietaus vežė mišką į sandėlį, išmurkdė kelią. O mes po remonto neištempėme iš savo miškų nė vieno pagalio. Niekas negali sakyti, jog sugadinome kelią. Tegu pamato visi, kas čia per remon­tas! - pyko A. Tar­vydas.

Tokiu kelių remontu stebisi ir Te­nenių seniūnė Loreta Petravi­­­čie­nė. Ji sako nė ne­žinojusi, kad se­niūnijos te­rito­ri­­joje kažkas daro­ma su bendro nau­­dojimo keliu.

- Paprastai mums yra pranešama apie darbus seniūnijos teritorijoje, - „Ši­la­lės ar­to­jui“ teigė seniū­nė. - Tačiau šį sykį apie kelio remontą sužinojau iš A. Tarvydo bei kitų miško savininkų, kai jie pasiskundė, kad jis atliekamas prastai. Apie tai pranešiau savivaldybei, ši kreipėsi į Rietavo urėdiją. Kelius apžiūrėjo komisija, kurioje dalyvavo ir savivaldybės, ir rangovo, ir urėdijos atstovai, ir privačių miškų savininkai. Buvo sutarta, jog trūkumus reikia ištaisyti. Dabar laukiame urėdijos atsako.

Konkurso būta uždaro

- Man keistas toks kelių remonto organizavimas, kai išleidžiami dideli pinigai, o naudos jokios, - piktinosi A. Tar­­vy­­das. - Juk šitų keliu­kų tvarkymui buvo skirta apie 110 tūkst. eurų. Negi už tokią sumą urėdija negalėjo rasti gero rangovo ir priversti jį gerai atlikti darbą? Kiek žinau, buvo dar viena įmonė, kuri žadėjo darbus atlikti 10 tūkst. eurų pigiau, bet urėdija kažkodėl pasirinko tą, kurios darbas atsiėjo brangiau. Žinant kainą bei pažiūrėjus į darbą, toks motyvas visai neaiškus.

Pavyko suras­ti tą kitą A. Tar­­vydo minė­tą įmonę, siū­liusią sutvarkyti kelią 10 tūkst. eurų pigiau. Tai Klai­pė­dos rajo­ne esanti uždaroji ak­cinė bend­­rovė „Trans­juda“.

- Mes iš tiesų siūlėme mažesnę kainą, tačiau negalėjo­me dalyvauti konkurse, nes nebuvome pa­kvies­­ti. Rie­­ta­vo urėdija rengė uždarą konkursą, atliko jį apklausos būdu, pati pasirinko galimus rangovus. Mū­sų į konkursą nekvietė, nors pagal ankstesnę tai­kos sutartį privalėjo tą padaryti. Urė­dijos veiksmus apskundėme Klaipėdos apy­­­gardos teismui ir bylą laimėjome. Teis­mas urė­dijos veiks­­mus pri­pa­­ži­no neteisė­tais, sky­rė jai bau­dą, priteisė mums by­linėjimosi išlaidas, - telefonu „Ši­la­lės artojui“ sakė „Trans­judos“ direktorius Da­rius Almi­­­naus­­kas.

Pasirodo, anksčiau UAB „Trans­juda“ jau buvo lai­­­mėjusi vieną Rie­ta­­vo miškų urė­dijos konkursą, bet po jo urėdija praplėtė konkurso sąlygas ir priėmė sprendimą, kad „Trans­juda“ jų neatitinka. Urė­dijos sprendimą „Tran­s­­juda“ apskundė Klai­pėdos apy­gardos teismui. By­la bai­gėsi taikos sutartimi, kuria urėdija įsipareigojo pakviesti „Trans­judą“ dalyvauti kitame pir­kime, jeigu jis bus organi­zuojamas uždaru bū­du. Ta­čiau įmonė tokio kvietimo nesulaukė ir vėl padavė urėdiją į teismą.

Nagrinėjant šią bylą, buvo svarstomas ir pats pirkimo būdas. Ar Rie­tavo miškų urėdija, apklausos būdu rengdama uždarą konkursą, nepažeidė Viešųjų pirkimų įs­ta­tymo ir savo pačios patvir­tintų taisyklių? Pasirodo, pa­žeidė. Teis­mas kons­tatavo, jog urėdija nesilaikė pirkimo paskelbimo tvarkos, pažeidė supaprastintų pirkimų taisyk­les ir Viešųjų pirkimų įstatymą bei skaid­rumo principą. Todėl nusprendė skirti urėdijai 1117,56 eurų baudą į valstybės biudžetą, iš urėdijos priteisti „Transjudai“ bylinėjimosi išlaidas. Tačiau paties pirkimo, jau įvykusio fakto, teismas nebegalėjo panaikinti.

Apygardos teismo sprendimas buvo priimtas šiemet, rugsėjo 14 d., jis nebeskundžiamas.

Viešieji pirkimai - asmeninis reikalas

Kodėl Rietavo urėdija pasirinko uždarą pirkimą, atlikdama jį apklausos būdu ir kviesdama tik pačios pasirinktus pretendentus?

- Kaip rengti viešuosius pirkimus, yra mūsų asmeninis reikalas, - „Šilalės artojui“ atsakė Rietavo miškų urėdas Vaidotas Šliogeris. - Tai - nedidelės vertės pirkimas, ir mes neviršijome įstatymo numatytos sumos.

Tarkime, iš tiesų urėdijos „asmeninis reikalas“ pirkti darbus viešai arba uždaru būdu. Tačiau ką ji laimi, tokiu sprendimu apribodama pretendentų skaičių?

- Pasirinkome tik tokius pre­tendentus, kurių kvalifi­kacija mums buvo žinoma ir nekėlė jokių abejonių. Pa­sidomėjome ir „Transjuda“. Tiesą sakant, ji beveik nieko neturi - nei geros technikos, nei karjerų. Be to, ji mums elektroniniu paštu pradėjo siuntinėti keistus pasiūlymus, žadėdama viską atlikti už įtartinai mažą - net 10 tūkst. eurų žemesnę - kainą. Nenorėjome rizikuoti ir sužlugdyti projekto, todėl pasirinkome kitą rangovą. Be to, „Transjuda“ patampė mus po teismus... Tai kam ją rinktis? - aiškino urėdas.

O tas kitas pasirinktas rangovas jam nekelia abejonių ir dabar, kai jau matyti darbų rezultatai?

- Tai geranoriškas rangovas, jis sutiko įdėti vieną pralaidą, kurios nebuvo darbų sąmatoje, - atsakė V. Šliogeris. - O jei paaiškėjo kokių defektų, tai normalu ir natūralu. Pagal rangos darbų sutartį, rangovas turi du mėnesius trūkumams iš­taisyti. Štai aktas, galite skelb­ti.

Urėdas padavė dokumento kopiją - techninę priežiūrą atliekančios UAB „Micko­ma“ direktoriaus Algirdo Mic­kaus pa­sirašytą raštą Rie­­­tavo miškų urėdui, kuriame rašoma, jog Tenenių gi­rininkijoje rasta kelių remonto defektų: viena pralaida užnešta žemėmis ir įlūžusi, dviejuose girininkijos kvartaluose per didelis kelio sankasos nuolydis, griovyje vietomis yra kelio sankasos nuovalų...

Kaip nurodoma tame dokumente, rangovas įsipareigojo defektus ištaisyti iki lapkričio 15 d. Bet jeigu privačių miškų savininkai bei kiti teneniškiai tikisi, kad miško kelių grioviuose bus kertami krūmai ir valomi nevalyti grioviai, tai jų viltys - tuščios. Apie šitai rašte nėra nė žodžio.

Gali būti, kad tai iš tiesų yra asmeninis reikalas. Kas nori, kam reikia, tas tegu išsikerta ir išsivalo.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

„Argi tai žvyras papiltas ant kelio? - klausia A. Tarvydas. - Tai daug pigesnis statybinis smėlis. Keliui šitoks netinka“

Čia buvo griovys, kuris dabar užverstas krūmais ir žemėmis

Vėl artėja šventės, vėl vaikai (ir suaugusieji) galvoja apie dovanas, staigmenas bei pan. Deja, ne visiems rūpi tik pramogos: tarp mūsų yra daugybė tų, kuriems trūksta paprasčiausių batų, striukės ar rašomojo stalo. Todėl susivienykime ir padėkime šitoms svajonėms išsipildyti. O tam tereikia prisijungti prie jau 7 metus gyvuojančio projekto „Vaikų svajonės” (www.vaikusvajones.lt). Jo tikslas - įgyvendinti sudėtingomis socialinėmis sąlygomis gyvenančių vaikų svajones bei padrąsinti jomis tikėti ir jų siekti.

Šiuo metu internetiniame puslapyje www.vaiku­svajones.lt skelbiamos daugiau nei 9000 vaikų svajonės. Tarp jų yra apie 70 šilališkių. Pačių mažiausių rajono gyventojų norai paprasti: mergaitės laukia lėlių, berniukai - mašinėlių bei riedučių. O kai kuriems paaugliams labai reikia žieminių batų, striukės, sportinio kostiumo ar didesnio daikto.

Štai devynmetė Oksana rašo: „Aš turiu du brolius ir sesę. Visi lankome mokyklą. Aš einu į trečią klasę kartu su broliu Luku. Grįžus iš mokyklos, reikia paruošti namų darbus. Bet turime tik vieną stalą virtuvėje ir visi keturi prie jo netelpame. Labai norėčiau turėti atskirą rašomąjį stalą, ant kurio galėčiau susidėti savo daiktus ir knygas, juo pasidalinčiau su broliais ir sese. Būčiau laiminga, jeigu gaučiau rašomąjį stalą. Ačiū“.

Septynerių Viktorija auga su dviem broliais ir sesute. Jiems visiems smagu išeiti į lauką, ypač žiemą, kada būna daug sniego.

„Būtų smagu pasivažinėti rogutėmis, kurių mes neturime. Jeigu kas galėtų jas padovanoti, jausčiausi be galo laiminga“, - sako mergaitė.

Artūrui labai reikia sportinio kostiumo „Nike“, nes tokius turi jo draugai.

„Mano ūgis - 150 cm. Tėtis mumis rūpinasi vienas, todėl išpildyti svajonę jam būtų sunku“, - supranta vaikinukas.

14-metis Darius viliasi, jog galbūt kas nors padovanos batus: „Labai noriu šiltų žieminių batų (dydis 44), nes mokykla toli, tenka laukti mokyklinio autobuso“.

Na, o ketverių Remigijus svajoja apie traktorių su priekaba: „Aš noriu žaislinio traktoriaus su priekaba. Man labai patinka pas senelį pavažiuoti traktoriumi. Senelis veža gyvulius, šieną, aš irgi noriu traktoriumi vežti šieną“.

Mes galime jiems padėti šitai turėti: tereikia puslapyje „Vaikų svajonės“ išsirinkti tą, kurią norite ir galite įgyvendinti, užpildyti anketą ir nuspręsti, kaip tai padaryti. Dovaną galima įteikti asmeniškai arba perduoti socialiniams darbuotojams. Projekte „Vai­kų sva­­jonės“ dalyvauja 2-14 metų vaikai, augantys šeimose, kurioms yra priskirtas socialinės rizikos statusas.

„Šilalės artojo“ inform.

Antrašte „Dalios knyga: į Sibirą ištremtos lietuvės is­torija“ (Dalian kirja: Sipeerian karkotetun liettualais­tytön tarina. [Helsinki]: Absurdia, 2016, 176 p.) neseniai suomių kalba išspausdinti tremtinės Dalios Grinkevi­čiūtės (1927-1987) atsiminimai apie tremtį Sibire prie Laptevų jūros (Trofimovsko lagerį) bei gyvenimą po tremties. Jų pagrindas - D. Grinkevičiūtės knyga „Lietuviai prie Lap­te­vų jūros“. Versta iš 2014 m. Berlyne išleistos knygos „Aber der Himmel - grandios“, tikrinant tekstą su lie­tu­viškuoju. Į suomių kalbą išvertė Reeta Tuoresmäki.

Knygos įvade Do­nelaičio Lietuvos bičiulių draugijos (Helsinkis) pirmininkas prof. Hannu Niemi pateikė biografinių žinių apie D. Grinkevičiūtę ir jos bei jos tėvų likimus, priminė lietuvių tremties į Si­birą mastą. Taip pat pažymėjo, jog kartu su lietuviais Lenos žiočių lageriuose buvo daug ištremtų suomių ingrų, apie kuriuos tyrinėjimų me­džia­­gą yra išleidęs ing­ras prof. Leonid Gildin. H. Niemi akcentuoja, kad jau pirmąją žiemą dauguma tremtinių mirė.

Atsiminimų pabaigoje spaus­dinamas Tomo Venclo­vos pa­baigos žodis, taip pat keli priedai – svarbiausios Dalios gyvenimo datos, žodynėlis, asmenų vardynas bei iliust­racijų paaiškinimai. Iliustracijų šaltiniai – Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos genocido bei rezistencijos tyrimo centras ir Genocido aukų muziejus.

Stasys SKRODENIS

Bijotų jaunųjų ūkininkų ratelis (JŪR) įsteigtas 1936 metų vasario 23 d. Jo steigėjais buvo 15 vietos jaunuolių nuo 12 iki 18 metų. JŪR nariais tapo Bardžių, Bijotų, Plingių ir Simėnų kaimų gyventojai Bronius, Juozas ir Ona Dautarai, Jonas ir Teodoras Mockai, Bronė Bridikytė, Ona Maraulaitė, Agota, Petras ir Stasys Jociai, Antanas Mikalauskas, Leonas Normantas, Bronė Prozoraitytė, Petras Širvys ir Antanas Žiauberis.

Pirmuoju ratelio valdybos pirmininku paskirtas J. Dau­taras, sekretore – B. Bridikytė, iždininku – S. Jocys. Ratelyje veikė ir globos taryba, kurios nariais buvo vietos ūkininkai Domas Jakštas, Petras Jucius bei Petras Dautaras. Bijotų JŪR vadovu paskirtas Dionizo Poškos pradžios mokyklos vedėjas Pranas Jančaitis, kuris taip pat buvo ir globos tarybos narys.

Jaunųjų ūkininkų ratelio užduotis vasaros metu buvo mokyti jaunuosius ūkininkus savarankiškai auginti bei prižiūrėti augalus, paukščius, gyvulius. Žiemą buvo stengiamasi užsiimti teoriniu lavinimusi žemės ūkio srityje bei įvairiais rankdarbiais.

Bijotų JŪR nariai pirmąją vasarą planavo auginti morkas, burokėlius, pupeles, pašarinius runkelius ir cukrinius žirnius. 1936-ųjų pavasarį Žemės ūkio rūmai šiai veiklai skyrė 30 litų sėk­loms įsigyti. Vasaros darbų ataskaitoje buvo pažymėta, kad ratelis jau turėjo 17 narių ir visi jie augino šakniavaisius.

Rudenį, nuėmus derlių, rateliai organizuodavo įvairias pa­rodas, kuriose ekspo­nuodavo savo išaugintą pro­duk­ciją. Bi­jotiškiai pirmą kartą tokioje parodoje dalyvavo 1936 m. rugsėjo 20 d. Skaud­vilėje. Pa­rodoje pir­mojo laipsnio premiją už išau­gintas morkas, cukrinius žir­nius bei pašarinius runkelius gavo Bijotų JŪR narė Eu­­ge­nija Tamošaitytė. Ki­tų metų rudenį paroda vyko Upynoje. Joje jau du Bijotų ratelio nariai nusipelnė aukš­čiausių įvertinimų: A. Mika­laus­kas – už obelaites ir ci­koriją, P. Širvys – už obelaites bei pašarinius runkelius. Be to, P. Jocius laimėjo metinę „Ūkininko patarėjo“ prenumeratą, o Stasė Žiaubery­­tė – knygą „Sodžiaus menas“ už parodai pateiktus rankdarbius. Dar po metų, 1938-ųjų rugsėjo 18 d., šis renginys suorganizuotas Bijotuose. Ja­me pirmojo laipsnio premija už „Daržą iš 8 daržovių“ vėl atiteko A. Mikalauskui. Įvairiais prizais apdovanoti nagingi bijotiškiai: P. Jucius – už pagamintas kankles, S. Žiau­bery­tė – už numegztas apykakles ir staltieses, Stepa Žičkutė – už kilimėlį, o A. Mi­kalauskaitė – už megztuką bei išsiuvinėtą staltiesę.

Jaunimas rankdarbių mokėsi JŪR organizuojamuose kursuose. Pirmieji tokie mokymai Bijotuose vyko 1937 m. žie­mą ir truko tris savaites. Kursus vedė iš Tauragės atsiųsta specialius mokslus Kaune baigusi E. Drukteinytė. Juos lankė ne tik ratelio nariai, bet ir keli kitų kaimų vaikai (iš vi­so – 21). Kaip pažymėta praktikos darbų die­nyne, buvo mokoma siuvi­nėti pagalvėles, rankšluosčius, staltieses, megzti šalikus, kepu­rai­tes, apykakles, pinti va­džias, iš šerių gaminti šepe­čius, daryti kočėlus, pakabas rū­bams bei pan.

Bijotų JŪR narių skaičius kasmet didėjo. Jei pradžioje buvo tik 12, tai po dvejų metų – jau 25. 1939-ųjų pavasarį Bijotus aplankęs Tau­ragės apskrities inspektorius pažymėjo, jog ratelio veik­loje dalyvavo net 35 nariai. Iš jų vienas jaunuolis buvo baigęs žiemos žemės ūkio mokyklą, o kaime tuo metu tai buvo retenybė.

Per visą Nepriklausomybės laikotarpį Bijotų JŪR vadovavo mokytojas P. Jančaitis. Jis gimė 1907 m. Paprūdžių kaime, tuometiniame Pilviškių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. 1931-aisiais baigė Si­mo­­no Daukanto mokyto­jų seminariją Kaune ir 1932 m. sausio 11 d. buvo paskirtas Antininkų pradžios mokyklos vedėju. 1933-iųjų lapkričio 1-ąją jo paties prašymu buvo perkeltas į Bijotų trijų komp­lektų pradžios mokyk­lą vedėjo pareigoms. 1935-1936 m., statant Bijotų pradinę, tapo statybų prižiūrėtoju. 1938-aisiais Tauragės apskrities valdyba pavedė P. Jančaičiui rūpintis galutiniu naujo mokyklos pastato įrengimu. 1940 m. pavasarį, neaišku, kieno iniciatyva, jis susikeitė darbo vietomis su Kauno pradžios mokyk­loje Nr. 28 dirbusiu mokytoju Antanu Savicku. Tačiau Kaune P. Jan­čaitis išbuvo neilgai. 1940-ųjų vasarą, prasidėjus politinėms per­mainoms Lie­tu­voje, kai šalį ėmė valdyti raudonieji okupantai, jis rudenį iš Kauno išsiųstas mokytojauti į tuometinę Seinų apskritį.

P. Jančaitis buvo labai aktyvus įvairių organizacijų narys. Priklausė Skaudvilės šaulių būriui, keletą metų vadovavo šio būrio revizijos komisijai. Buvo Tautininkų sąjungos narys, 1936-1940 m. vadovavo Lietuvos mokytojų sąjungos Skaudvilės skyriui, kurį laiką buvo Vilniui vaduoti sąjungos Girdiškės skyriaus kasininkas, priklausė Jaunosios Lietuvos organizacijos Girdiškės skyriui. Nors ir labai užsiėmęs, nepamiršdavo ir savo globotinių – jaunųjų ūkininkų. Suprasdamas, jog trūksta žinių ūkininkavimo srityje, jis 1938-ųjų pavasarį išreiškė pageidavimą lankyti šešių savaičių kursus Dotnuvoje, Žemės ūkio mokykloje, ir baigė juos įvertinimu „labai gerai“.

Tokio pat įvertinimo P. Jan­čaitis sulaukė ir 1936 m. gruodį iš Tauragės apskrities agronomo įstaigos, kur vyko Jaunųjų ūkininkų ratelių vadovų atestavimas. Be jo, aukščiausią balą gavo ir kiti Šilalės krašto JŪR vadovai – Simas Baltutis (Žvingių JŪR), Povilas Stulga (Nevočių JŪR), Juozas Žilys (Dargalių JŪR), Jonas Keleris (Labardžių JŪR), Jonas Kriūka (Upynos JŪR) bei Vincas Mickus (Lau­kuvos JŪR). Kiek prasčiau buvo įvertinti Albinas Gricius (Kvėdarnos JŪR), Albinas Monstvilas (Šilalės JŪR), Jonas Vidrinskas (Varsėdžių JŪR) ir J. Pažėra (Tenenių JŪR).

Bijotų ratelis turėjo savo vėliavą ir nedidelę biblioteką, ku­rioje 1937 m. buvo 33 knygos.

1940-aisiais, prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, JŪR veikla buvo sustabdyta, kai kurie vadovai ištremti į Sibirą, o sukauptas inventorius perduotas komjaunimo organizacijai. Antrojo pasaulinio karo metais JŪR veiklą bandyta atkurti. 1941-ųjų lapkričio 10 d. naująja Bijotų ratelio vadove paskirta vietos mokytoja Marija Zemeckaitė (gim. 1910 m. Pagramantyje), kuri Bijotų pradžios mokyk­loje dirbo nuo 1932-ųjų. Net ir sunkiomis karo meto sąlygomis imtasi vėl organizuoti jaunųjų ūkininkų parodas. 1942 m. spalio 11 d. ji turėjo vykti Bijotuose. Tuo metu šis ratelis turėjo 31 narį. Deja, archyvinių dokumentų, liudijančių apie JŪR veiklą karo metais, nėra išlikę.

Po karo, prasidėjus sovietinei okupacijai, JŪR veikla sustabdyta visiškai.

Linas BETINGIS

Vilnius

P. Jančaitis (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

M. Zemeckaitė (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

Savivaldybės taryba patvirtino ateinančių metų verslo liudijimų kainas. Jau bene du dešimtmečius darbas su taip vadinamais patentais yra paprasčiausia verslo forma, tačiau pastaraisiais metais jų nuperkama vis mažiau. Žmonės nebenori iš anksto mokėti fiksuotą pajamų mokestį, antra vertus, mažėjant gyventojų per­kamajai galiai, dūsta ir smulkusis verslas.

Fiksuotas pajamų mokestis už verslo liudijimus, suteikiančius teisę užsiimti smulkiuoju verslu, kasmet didėja dėl kylančios minimalios mėnesinės algos. Nuo liepos 1-osios minimaliam mėnesiniam atlyginimui pakilus iki 380 eurų, metinis gyventojų pajamų mokestis sudaro 684 Eur. Tiek turės ateinančiais metais sumokėti smulkieji verslininkai, norintys veikti visoje Lietuvos teritorijoje. Lyginant su ankstesniais metais, mokestis perkantiesiems verslo liudijimus pabrangs 17 proc 

Tačiau užsiimantiesiems vers­lu savo rajone bei kitose savivaldybėse, išskyrus Aly­­taus, Kauno, Klaipėdos, Pa­lan­­gos, Panevėžio, Šiaulių, Vil­­niaus miestuose bei Ne­ringoje ir Marijampolėje, fiksuotas pajamų mokestis ir ateinančiais metais nesikeis - taip spalio 27 d. vykusiame savivaldybės tarybos posėdyje nusprendė Šilalės rajono politikai.

Šiuo metu yra per 100 verslo rūšių, kuriomis galima užsiimti, Valstybinėje mokesčių inspekcijoje įsigijus verslo liudijimą. Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių skyriaus Šilalės poskyrio duomenimis, per devynis šių metų mėnesius rajono gyventojams išduoti 429 verslo liudijimai, už juos sumokėta 15,3 tūkst. Eur. Tai - gerokai mažiau nei ankstesniais metais.

2015 m. Šilalės rajono gyventojai įsigijo 637 verslo liudijimus, už juos sumokėjo 29,2 tūkst. Eur. 2014 m. buvo išduoti 733 verslo liudijimai už 33,4 tūkst. Eur.

Populiariausi vis dar išlieka verslo liudijimai paslaugoms. Pernai išduoti 96 patentai statybos darbams atlikti, 55 - prekybai maisto ir ne maisto produktais, 49 - kirpyklų bei grožio salonų paslaugoms, 40 - statybos baigimo ir apdailos darbams, 39 - automobilių remontui, 11 - siuvyk­lų paslaugoms. Papildomam mokymui verslo liudijimus įsigijo dešimt asmenų, aštuoni gamino baldus.

Svarstant verslo liudijimų kainas, savivaldybės tarybos opozicija susirūpino, kad rajonas neturi jokios verslo paramos strategijos. Pasak tarybos narių, nenormalu, jog žmonės atsisako verslo ir eina į savivaldybę prašyti pašalpų. Todėl, politikų nuomone, reikėtų aktyvinti smulkųjį verslą, padėti jam išlikti.

Tačiau Šilalės savivaldybės Turto valdymo ir ekonomikos skyriaus vedėja Reimunda Kibe­lienė nemano, kad dirbantiesiems su verslo liudijimais reikėtų paramos: jos įsitikinimu, užtenka, jog savivaldybė nedidina jų kainų. Be to, yra numatytos lengvatos mokiniams bei studentams, neįgaliesiems, pensininkams ir bedarbiams - jiems verslo liudijimo kaina mažinama net iki 50 proc. Pernai dėl lengvatų savival­dybės biudžetas neteko 1,5 tūkst. Eur, užpernai - 2,9 tūkst. Eur.

Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas taip pat nemato reikalo jaudintis dėl to, kad dirbančiųjų su verslo liudijimais mažėja. Jo nuomone, kam neapsimoka mokėti fiksuoto pajamų mokesčio už pasirinktą amatą ar paslaugas, renkasi kitą verslo formą.

„Individuali veikla dabar yra populiaresnė už darbą su verslo liudijimais, nes reikia sumokėti tik 5 proc. mokesčių“, - tarybos nariams sakė meras.

Ir tai tiesa: dauguma dirbančių savarankiškai naudo­jasi alternatyva mokėti pajamų mokestį nuo realaus veiklos rezultato, todėl renkasi individualią veiklą pagal pažymą. Šiai veiklai leidžiama supaprastintu būdu nustatyti sąnaudas - iš uždarbio atimti 30 proc. pajamų be jokių išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Taigi realiai 5 proc. pajamų mokestį reikia mokėti ne nuo visų, o tik nuo 70 proc. pajamų.

Tuo tarpu perkant verslo liudijimą, iš anksto sumokama ne tik visa nustatyta suma, bet ir socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo (PSD) mokesčiai. Net jei savivaldybių tarybos, nustatydamos patentų kainas, tarifų ir nedidina, pakilus minimaliai mėnesinei algai, „Sodros“ ir PSD mokesčiai visada didėja. Taigi verslo išlaidos bet kuriuo atveju brangsta.

Daiva BARTKIENĖ

Žiūrėdami kai kurias komercinių televizijų transliuo­jamas laidas, neretai piktinamės, kad jose rodomos juodžiausios istorijos, kurios formuoja ne pačią ge­riausią nuomonę apie mūsų gyvenimo būdą. Dažnai iki smulkmenų išrutuliuojami žmonių buities faktai, įpročiai bei pan. Deja, panašių istorijų nestinga ir mūsų rajone.

Pas žadeikiškį Antaną važiuoti vis delsėme, nors redakcijos darbuotojus jis kvietė jau ne sykį. Pats pasisakė, kad yra neįgalus, jam amputuotos kojos. tačiau, regis, ne tik dėl bejėgiškumo jis paprašė laikraščio pagalbos. Antano teigimu, jo brolio Algio bičiulis Arūnas, šiame name gyvenantis nelegaliai (t.y. neregistruotas), neva pavogęs patalynėje Antano slėptus apie tūkstantį litų. Dingstą ir eurai, iš šaldytuvo išvagiami maisto produktai...

Jau kelis metus Antanas gyvena mirusių tėvų namuose, čia deklaruojama ir jo gyvenamoji vieta. Keturis vaikus išauginusi Antano mama prieš mirtį testamentu namą pusiau padalino dukrai Gražvydei bei sūnui Algiui. Kodėl ji šitaip nusprendė, dabar jau nepaklausi. Tačiau kaip telefonu sakė Danijoje gyvenanti Antano sesuo, kitiems dviems broliams turto palikti mama nerizikavo dėl jų pasirinkto prasto gyvenimo būdo. Anot moters, Vilniuje gyvenantis brolis pagaliau jau ėmėsi proto, ir dabar problemų su juo nebėra. Bet Antanas, matyt, laiku to padaryti nesuspėjo, ir tokio gyvenimo pasekmė - kojų amputacija. Negana to, jis dar susirgo sunkia liga - pankreatitu (dėl įvairių priežasčių atsirandančiu ūminiu ar lėtiniu kasos uždegimu). Sesers teigimu, irgi nuo alkoholio. Pats Antanas tvirtina, jog ligos kilmė - medikamentinė. 

Negalėdamas savarankiškai judėti, taip pat dėl pank­reatito, pasireiškiančio dideliais skausmais, Antanas ger­ti bei rūkyti nustojo. Dabar dienas ir naktis jis leidžia lovoje. Skaito laikraščius, žurnalus, žiūri televizorių, į mobilųjį telefoną atsisiunčia visokiausių žaidimų. Ir nuolat juo kam nors skambina. Skundžiasi, kad juo nesirūpinančios užsienyje gyvenančios dukros bei Lietuvoje likęs sūnus, kurių, beje, jis beveik neaugino. Taigi ir priekaištauti vaikams Antanas negalėtų. Kaip ir buvusiai žmonai, kuri, anot Algio, ne girtuoklė, bet irgi savotiško charakterio.

„Norėčiau, jog apie mūsų šeimą laikraštyje nerašytumėte. Tokios istorijos yra Lietuvos gėda. O jei rašysite, teisingos informacijos ieškokite pas medikus ar socialinėje tarnyboje. Antanas turi džiaugtis, kad mes su broliu jo pagailėjome ir leidome gyventi tėvų troboje. Alkoholis padarė savo: jam atrodo, kad iš jo vagiami pinigai ar dar kažkas blogo daroma. Bet pinigus jis pralošia, įsiveldamas į visokius internetinius žaidimus. Beveik niekada nedirbęs, dabar gauna nemažą invalidumo pensiją. Iš jos susimoka už paslaugas žmogui, kuris kasdien išneša jo naktipuodį ar išveža laukan. Brolio Algio reikalas, ką apgyvendinti savo namo dalyje“, - sakė Danijoje gyvenanti sesuo.

Buvome perspėti, jog nesiremtume vien Antano pasakojimais, bet paskaitytume jo ligos istoriją (tarsi ją mums kas duotų - A.B.), pasikalbėtume su seniūnijos darbuotojomis, kaimynais.

Kodėl aną penktadienį Antanas eilinį kartą vėl stip­riai supyko ant brolio draugo Arūno, belieka tik spėlioti. Juk dar vakarykščiai abu vyko žvejoti. Kone kasdienis Arūno rūpestis yra aptvarkyti Antano buitį, bent retsykiais išvežti neįgalų vyriškį į lauką ar nugabenti iki kaimo parduotuvės. Tie­sa, į Ši­lalę, pas gydytojus, jį veža kiti kaimynai. An­ta­nas nevalgo ir brolio bei Arūno gaminamo maisto (tik­riau­siai nepasitiki) – sriubos jam atneša kaimynė, kitų produktų nusiperka pats. Tačiau, anot Antano, didžiąją jų dalį suvalgantis Arū­nas...

Ir sesuo, ir brolis Algis tvir­­tino, kad Arū­nas šiuose na­muose gyvena jų leidimu, o Antanas tu­rė­tų tik dėkoti, jog brolis leidžia jam glaustis Algio namo dalyje, nes, pasak artimųjų, dėl prasto Antano charakterio niekas nenori jo priimti ar globoti. Juk gyveno ir pas svetimus, buvo priglaudusi buvusi žmona - nepatiko. Neilgai teužsibuvo ir slaugos ligoninėje, susipyko su šeimos gydytoja... Bet Antanui atrodo, jog niekas jo nesupranta ir nevertina. Ir jam telikusi viena išeitis... Jis net pasakė, kaip tai padarysiąs, ir pakvietė į laidotuves...

„Jei mes jo neprižiūrėtume, nesirūpintume, gal jau visko būtų nutikę. Psichotropinius vaistus, kurių turėtų užtekti bent mėnesiui, jis sunaudoja per savaitę. Niekas jo neapvaginėja, nes nėra ko iš jo vogti. Pats Arūno prašo įvairių pirkinių ar paslaugų. Žinoma, už tai turi susimokėti“, - komentavo Algis.

Be abejo, sudėtinga trims vienišiems vyriškiams vienoje troboje. Tačiau kiemą sveikieji tikrai galėtų apsitvarkyti. Ir viduje dažniau su šluota pereiti ar sumažinti neplautų indų stirtą. Pajuokavus, jog galbūt šiems namams praverstų moteriškos rankos, Antanas prisipažino turintis ne vieną pažįstamą ir vardijo miestus, kuriuose gyvenan­čios jo virtualios draugės. Tiesa, nei su šilališkėmis, nei juo labiau su žadeikiškėmis Antanas jokių pažinčių nepalaiko. Nepasitiki: ims ir dings eurai. Pasikliaująs tik kaimy­ne Stasele, kuri atnešanti sriubos, išskalbianti patalynę, drabužius.

Žadeikių seniūnijos socialinė darbuotoja Evelina Jančiauskytė sakė neretai aplankanti Antaną. Jos teigimu, bendrauti su juo reikia didelės kantrybės. Gi Arūną seniūnijos darbuotoja apibūdino kaip ramų, kantrų žmogų.

„Kaip dažname kaime, taip ir pas mus yra geriančių. Ne išimtis - ir Arūnas. Bet sakyti, kad jis yra blogas, konfliktiškas žmogus ar nepadeda broliams, turbūt niekas iš žadeikiškių nedrįstų.

Praėjusią savaitę, kai lankiau Antaną, vėl siūliau, jog jam praverstų užsiėmimai So­cialinių paslaugų namuose - jis galėtų ten važinėti, būtų prižiūrimas, turėtų veiklos. Ta­čiau Antanas kategoriškai atsisako, o priversti negalime. Nė nebeišmanome, kaip jam įtikti“, - sakė specialistė.

Pas Antaną užsibuvome ilgokai. Per tą laiką jis pripasakojo tokių savo bei artimųjų gyvenimo istorijų, kad nė nežinai, kur čia tiesa, o kur greičiausiai ligoto žmogaus fantazijos. Todėl garsinti jas būtų neetiška.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Antanas

Algis

Arūnas

Lapkričio 8-ąją policijos pareigūnai Šilalėje itin atidžiai stebėjo pėsčiuosius ir tikrino, ar žmonės eina per perėjas. Tačiau ši akcija kai kuriuos gyventojus papiktino. Baudą gavęs Petras P., paskambinęs į „Šilalės artojo“ redakciją, klausė, kaip žinoti, kad iš prekybos centro aikštelės išeini į gatvę: pasak jo, reikėtų pastatyti apie tai informuojantį ženklą.

„Ėjau su pirkiniais iš „Maxi­mos“ pro senųjų šilališkių vis dar taip vadinamą senąjį policijos komisariatą. Mane sustabdė pareigūnai ir nubaudė, kad gatvę kirtau ne per perėją. Bet ten yra tik ženk­las „Stovėjimo aikštelė“. Jei būčiau žinojęs, jog čia gatvė, būčiau ėjęs per perėją. Negi dabar per stovėjimo aikštelę nebegalima eiti? Žinoma, jei Jono Basanavičiaus gatve žingsniuodamas pastebi pareigūnus, tai eini per perėją. O čia, manau, policija rado gerą vietą, kur lengva pinigus susirinkti“, – guodėsi 11 eurų bauda už ėjimą ne per pėsčiųjų perėją nubaustas vyras.

„Petras P. neleistinoje vietoje kirto Lokystos gatvę. Gat­vių planai yra nurodyti savivaldybės aktuose, vadovaudamiesi tuo ir kitais įstatymais, pareigūnai šiam vyrui surašė Administracinio teisės pažeidimo protokolą.

Iš viso lapkričio 8-ąją už važiuojamosios kelio dalies perėjimą arba ėjimą ja ten, kur tai daryti draudžiama, Šilalėje surašyta 11 protokolų. Daugiausiai pažeidimų – net 7 – nustatyta pagrindinėje miesto gat­vėje“, - paaiškino Taura­gės AVPK atstovė Rūta Janavičiū­tė.

Beje, vakar pareigūnai Šila­lėje taip pat surengė trumpalaikę pėsčiųjų kontrolės ak­ciją. Jos metu užfiksuoti 4 pa­žeidimai. Daugiausiai jų ir vėl nustatyta centre, Jono Ba­sanavičiaus gatvėje.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Apie Laukuvos Eitvydaičių gatvės rekonstrukciją, ku­rios konkursą laimėjo UAB „Diržė“, „Šilalės artojas“ jau rašė ne kartą. Vasarą laukuviškiai, norėdami iš­sa­kyti savo pageidavimus, net buvo pasikvietę rajono valdžios atstovus. Tačiau šią savaitę Laukuvos gyventojai vėl kreipėsi į redakciją. Pasak skambinusiųjų, juos papiktino kai kurių laukuviškių elgesys.

„Apmaudu, kad žmonės nevertina visų mūsų turto. Pastebėjome, jog asfaltas, kuris turi būti paklotas gat­vėje, visokiausiais būdais gabenamas į privačius kiemus: kas karučiais veža, kas kibirais tempia. Bet juk tai yra nepadoru - kas bus, jei visi pradėsime šitaip elgtis? Pati mačiau, kaip „naikinamos“ asfalto krūvelės“, - sakė viena laukuviškė.

UAB „Diržė“ direktorius Stasys RIMUTIS teigė, jog asfaltuojamos gatvės darbai jau eina į pabaigą. Įmonei talkino bei asfalto dangą klojo sub­rangovė UAB „Žemkasa“ iš Klai­pėdos.

S. Rimutis patikino, jog gat­vės pakraščiuose esančios krū­­velės - tai sušalusios nulygintų pakraščių asfalto liekanos ir artimiausiu metu jos bus išvežtos bei panaudotos kitur kelio pagrindui sustiprinti.

„Gal­būt  asfaltavusi įmonė ir davė kokiam žmogui karutį asfalto duobei užlyginti. Tačiau masinių vagysčių, o tuo labiau asfalto pardavinėjimo tikrai nėra“, - užtikrino UAB „Diržė“ vadovas.

Jis stebisi šios gatvės gyventojų tarpusavio nesutarimu, pavydu. Pasak jo, mažai duobei užtaisyti įmonė nė vienam nepagailės trupučio žvyro, asfalto, o tuo labiau jo atliekų. „Diržės“ vadovo teigimu, kartais žmonės pasinaudoja proga ir už savo lėšas nusiperka nedidelį kiekį reikiamos medžiagos, o pro šalį važiuojant buldozeriu ar volu, nesunku padėti.

„Mūsų įmonė netoleruoja pažeidimų, bet niekuomet neatsisakome pagelbėti smulkiuose darbuose. Tuo labiau, kad tvarkingas, be purvo kiemas neteršia ir gat­vės dangos“, - sakė S. Rimutis.

Eitvydaičių gatvėje dar yra viena kita asfalto atliekų krūvelė. Artimiausiu metu „Diržė“ planuoja jas išgabenti, tačiau neprieštarauja, jei kuris laukuviškis vieną kitą karutį nusiveš į savo kiemą.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Prasidedant šaltajam sezonui, vėl kalbama apie riebalų rūgščių metilo esterio (RRME) maišymą į žiemai skirtą dyzeliną. Pateiktas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimo projektas, kuriuo siekiama įteisinti, kad į visą, net ir žiemai skirtą, dyzeliną būtų privalomai įmaišoma 0,5 proc. RRME. Specialistai teigia, jog toks siūlymas kelia riziką automobiliams ir nekreipiama dėmesio į pasaulinės degalų chartijos rekomendacijas.

Šiuo metu galioja nuostatos, jog į dyzeliną galima pilti iki 7 proc. RRME – iš augalų gaminamų aliejų. Išimtis padaryta žiemos laikotarpiui (nuo gruodžio 1 d. iki vasario 28 d.), kai į 1 ir 2 klasės arktinį dyzeliną RRME maišyti neprivaloma. Siekiama įteisinti, kad į žiemai skirtą dyzeliną būtų privalomai pilama 0,5 proc. RRME, nors kalbama ir apie 5 proc.

Lietuviškų degalinių sąjungos vykdomasis direktorius Vidas Šukys teigia, jog di­dieji automobilių bei variklių gamintojai pasaulinėje de­galų chartijoje (angl. – World Wide Fuel Charter) yra nurodę, kad rekomenduojamas RRME kiekis degaluose yra ne daugiau kaip 5 proc. Bet ypač nuogąstaujama dėl biodyzelino su RRME savybių šaltuoju metų laiku.

„Pasaulinės degalų char­tijos rekomendacijose nurodoma, jog biodyzelinas su RRME žemoje tempera­tū­roje reikalauja ypatingos priežiūros, nes padidėja jo klampumas, sumažėja takumas, gali paspartėti nuosėdų formavimasis, o susidariusios kietosios dalelės gali sukelti filtravimo problemų. Ilgesnį laiką žemoje temperatūroje sandė­liuojamas dyzelinas su RRME dėl skirtingų sudedamųjų dalių tankio išsisluoksniuoja. Kadangi RRME yra sunkesnis už dyzeliną, jis nusėda į talpų dugną, kur sudaro tirštas nuosėdas. Jos užkemša ir degalinių, ir transporto priemonių degalų filtrus, nes jie nėra pritaikyti filt­ruoti tokios konsistencijos skystį“, - sako V. Šukys.

Problemos - ne tik žiemą

Kaip teigia Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) prof. Saugirdas Pukalskas, RRME daroma žala automobilio degalų, varik­lio sistemai tiksliai nežinoma, nes dėl lėšų bei priemonių trūkumo Lietuvoje nėra atlikta jokių tyrimų. Todėl siūloma atsižvelgti ir vadovautis variklių gamintojų rekomendacijomis.

„RRME yra rūgščių, kurios gali paveikti gumines ar plastikines automobilio detales. Kad sužinotume tikrąją žalą, reikėtų įvairių automobilių dalis tam tikrą laiką laikyti tiesioginiame sąlytyje su degalais. Tokie tyrimai užtrunka ilgai, tačiau negalime jų atlikti, nes pagal įstatymus įsigyti RRME ir jo įmaišyti į dyzeliną gali tik akcizinį sandėlį turinčios įmonės ar organizacijos, o VGTU tokio sandėlio neturi“, – teigia S. Pukalskas.

Grėsmę, jog biodyzelinas su RRME gali neigiamai paveikti degalų sistemos gumines tarpines, nurodo ir didieji automobilių gamintojai. Kadangi dyzelinas su RRME turi savybę sutraukti drėgmę iš oro, gali padidėti korozijos bei mikrobų atsiradimas. Taip pat galima metalų – žalvario, bronzos, vario, švino, cinko – oksidavimosi rizika. Be to, didieji automobilių gamintojai į 5 kategorijos degalus apskritai draudžia maišyti RRME.

„Jokiu būdu negalima viršyti automobilių gamintojų nustatytos biodyzelino normos, nes jeigu kas nors nutiks varikliui, gali būti prarandama automobilio gamintojo suteikta garantija. Tokiu atveju už remontą vartotojai turės mokėti iš savo kišenės“, – įspėja S. Pukalskas.

Ligitas ŽVALIAUSKAS

Nešvarus filtras