Rugpjūčio 6-osios rytą į Pagramančio regioninio parko lankytojų centrą rinkosi dviračių entuziastai. Vieni jais atmynė, kiti atsivežė automobiliais. Į šeštąjį dviračių žygį užsiregistravo 40 dalyvių. Kasmet jame dalyvauja vis daugiau entuziastų ir iš tolimesnių rajonų – Vilniaus, Kauno, Šakių bei kt.

Pagramančio regioninio parko ekologas supažindino žygio dalyvius su maršrutu, visiems buvo išdalintos tradicinės vėliavėlės su žygio schema. Trasa nebuvo itin sudėtinga: didžiąją dalį sudarė žvyrkeliai, šiek tiek asfalto ir truputis bekelės, iš viso reikėjo įveikti 40 km.

Pirmasis stabtelėjimas - Pagramančio piliakalnis: norintieji kopė aukštyn pasigrožėti vaizdu iš viršaus. Užsukome į Lakštingalų slėnio stovyklavietę, iš kur reikėjo kopti stačiais laiptais ir stumti dviračius. Akmenos Didžiojoje rėvoje ilsėjomės kiek ilgiau, galėjome pasiremontuoti dviračius, šiek tiek užkąsti, atsigaivinti.

Už kelių kilometrų mus pasitiko bekelė – pelkėta pieva pamiškėje. Įveikę ją, riedėjome lygiu miško keliu iki partizanų žeminės, kur mūsų laukė karšti pietūs. Sočiai pavalgius, minti buvo kiek sunkiau, be to, keletą kilometrų mus dar prausė lietus. Neskubėdami pasiekėme Genių atodangą, pasigrožėjome nuo jos atsiveriančia panorama. Pakeliui dar aplankėme Genių ir Gudlaukio ąžuolus. Grįžus visų laukė ne tik ant laužo virta žolelių arbata su sausainiais, bet ir kapela „Sosieda“ iš Žemaičių Kalvarijos, kuri linksmino smagiomis liaudiškomis dainomis.

Žygeiviai grįžo linksmi, kupini įspūdžių, turiningai praleidę dieną.

Tomas KALAŠINSKAS,

Pagramančio regioninio parko ekologas

AUTORIAUS nuotr.

Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechani­zuo­tajame pėstininkų batalione Tauragėje  praėjusį pirmadie­nį rikiavosi 400 jaunuolių, atvykusių atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą. Į ją pašaukta net 14 merginų. Tarnauti Lietuvai dauguma pasiryžo savanoriškai.

Visą rytą į batalioną vienas po kito važiavo pilni autobusai. Jaunuoliai nerimastingai laukė patikrinimų, nors daugelis ir bandė juokauti. Vos išlipusius iš autobuso prie aktų salės pasitiko štabo S1 skyriaus personalo specialistas vyr. seržantas Marius Tru­chanavičius. Jis linksmai ir paprastai pristatė šauktiniams, kas jų laukia devynis tarnybos mėnesius. 

„Valgyti, apsirengti ir kepurę ant galvos tikrai gausite. Gal dar nedrįstate klausti, tačiau aš atsakysiu į daugeliui kylantį klausimą: namo galėsite vykti tik po priesaikos. Per šį laikotarpį įgysite karinių žinių bei sutvirtėsite“, – kalbėjo naujokams vyr. seržantas M.Truchanavičius. 

Tarnybą Tauragės rajone, Sakalinėje esančiame batalione, atliks ir 11 vaikinų iš Šilalės rajono. „Šilalės artojo“ pakalbinti Tomas ir Deividas teigė atvykę savo noru, o Edmundas sulaukė šaukimo. 

„Jaudinuosi, nes labai įdomu sužinoti, kas ir kaip čia bus. Mes su Tomu buvome klasiokai, o dabar abu esame savanoriai. Tačiau pasiprašydami į tarnybą nesitarėme. Tiesiog taip išėjo. Turiu minčių kada nors tapti profesionaliu kariu, bet kol kas tai tik pamąstymai. Iš tiesų nuo vaikystės galvojau, jog būsiu kariškis“, – kalbėjo Deividas. 

„Aš pirmiau nei Dei­vidas pasisiūliau į kariuomenę. Mano trys broliai buvo savanoriai. Taip nusprendžiau, nes noriu ne tik užsidirbti, bet ir atlikti pareigą dabar, kol laikas. Kad vėliau nebepašauktų, ir galėčiau ra­miai baigti mokslus“, – savo pasirinkimą paaiškino Tomas. 

Edmundas į kariuomenę atvyko kaip šauktinis, namuose­ palikęs laukiančią merginą. Jis tvirtino irgi  norintis kuo greičiau atlikti tarnybą, jog nereikėtų vėliau sukti galvos. 

Visi į tarnybą susirinkę jaunuoliai praėjo medicininę patikrą, jiems išduotos uniformos, supažindinti su kario ekipuote. Karo policijos pareigūnai patikrino, ar niekas neatsivežė neleistinų daiktų. Savo darbą atliko ir tarnybinis šuo, kuris atidžiai apuostė kiek­vieną krepšį, ar nėra kuriame narkotinių medžiagų.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Nors sakoma, kad nepakeičiamų nėra, pasirodo, kartais ši taisyklė vis tik negalioja. Bene geriausiai tai iliust­ruoja pastaruosius kelerius metus besiklostanti situ­acija Žadeikiuose.

Prieš trejetą metų darbą palikus seniūnui Vytautui Katauskiui, žadeikiškiai iki šiol gyvena be nuolatinio vadovo – savivaldybei niekaip nesiseka rasti tinkamos pamainos. Ir nors jau įvyko bene penki konkursai seniūno pareigoms užimti, ši vieta tebėra laisva.

Analogiška padėtis ir su Žadeikių pagrindine mokykla. Po ilgamečio jos vadovo Bronislovo Aleksandravičiaus mirties mokykla jau kelinti metai mėtoma iš rankų į rankas lyg kokia karšta bulvė. Po kelis kartus skelbtų konkursų praėjusių metų balandį jai pagaliau pradėjusi vadovauti Renata Rimkuvienė pareigose neištvėrė nė pusmečio – praėjusį rugpjūtį, prieš pat naujus mokslo metus, ji nusprendė tapti Pajūralio pagrindinės mokyklos direktore.

Po kelių mėnesių, paskutinėmis 2015-ųjų gruodžio dienomis, Žadeikių mokiniams bei mokytojams buvo pristatytas naujas vadovas – iki tol Upynos Stasio Girėno mokyklos direktoriaus pavaduotoju dirbęs Nerijus Jocys. Deja, prabėgo geras pusmetis, ir, artėjant mokslo metams, jis taip pat paliko Žadeikius – iškeitė juos į Skaudvilę. Šią savaitę paskelbta, jog N.Jocys laimėjo konkursą (pranešama, kad buvo jame vienintelis kandidatas) Skaudvilės gimnazijos direktoriaus pareigoms eiti. 40-metis pedagogas yra įgijęs geografijos ir technologijų mokytojo specialybę, priklauso Konservatorių partijai, kurios sąrašuose yra dalyvavęs ne tik savivaldos, bet ir Seimo rinkimuose. Tiesa, nesėkmingai.

O be pagrindinių kaimo institucijų – mokyklos ir seniūnijos – vadovų gyvenantys žadeikiškiai baiminasi, jog šitokia situacija vieną dieną gali būti išspręsta labai paprastai: panaikinant ir mokyklą, ir seniūniją, prijungus jas prie didesnių. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Nedidelis tas Laukuvos miestelis, o kone ilgiausia Eitvydaičių gatvė tęsiasi maždaug kilometrą – nuo bažnyčios Treigių kaimo link. Trečdalis šios gatvės jau yra iš­asfaltuota. Tiesa, be šaligatvio, be lietaus kanali­zacijos, bet vis nedulka, vis žmonėms nereikia bristi purvo. O praėjusiais metais, prieš pat savivaldybių rinkimus, po vienų sekmadieninių mišių, kai kurie šios gatvės žmonės iš dabartinės administracijos direktoriaus pavaduotojos laukuviškės Veros Macienės sako išgirdę gerą naujieną: 2016 m. esą bus asfaltuojama Eitvydaičių gatvė. Beje, kai kurie tvirtino pažadų girdėję dar anksčiau: ankstesnė valdžia neva žadėjusi išasfaltuoti kelią net iki pat Treigių.

Šiomis dienomis į gatvę įriedėjo UAB „Diržė“ technika, ir žmonės lengviau atsikvėpė: valdžia, pasirodo, nemelavo, netrukus jie galės gyventi patogiai. Deja, greitai paaiškėjo, kad ir vėl bus per­asfaltuojama ta pati ne per seniausiai sutvarkyta gat­vės dalis, vienoje jos pusėje tiesiamas šaligatvis. Bet kadangi lietaus kanalizacija ne­įrengta, ir toliau, kaip iki šiol, visas lietaus bei tirpstančio sniego vanduo tekės į dešinėje pusėje esančius gyventojų sklypus. Nuo pagrindinės gatvės dalies, tuoj už pirmojo posūkio, šaligatvio nebeliks, vienu metru (iki 4,5 metro) susiaurės ir asfalto dangos plotis. Toliau, kur už pievų bei ganyk­lų, įkalnėje, apie 300 metrų vėl tęsiasi gatvė ir pakelėje vėl prasideda gyvenamieji namai, asfalto nebus. Ir neaišku, kiek dar laiko čia įsikūrę žmonės per vasaros karščius kvėpuos dulkėmis, nuo jų slėps skalbinius, rudenį bei pavasarį bris purvynu tampančiu žvyrkeliu, o pašalus slidinės įkalnę padengiančiu ledu...

Anot vienos šios gatvės gyventojos, rekonstrukcijos pro­jektas „nuo 16 namo iki bažnyčios“ yra daugiau negu keistas. Ir rasti logišką paaiškinimą, kai kelias gerinamas ten, kur jis ir taip jau yra neblogas, vargu ar kam nors, išskyrus pačius projektuotojus, pavyktų.

Pasak laukuviškių, jei gatvė būtų asfaltuojama nuo miestelio pabaigos centro link, nebūtų likęs nuskriaustas nė vienas šios gatvės gyventojas: naujai sutvarkyta dalis būtų sujungta su jau išasfaltuotąja. Deja, daroma atvirkščiai – tvarkoma, kas ir taip yra neblogai.

Todėl nepatenkinti tokia situacija, Eitvydaičių gatvės gyventojai praėjusį antradienį į Laukuvą išsikvietė merą Joną Gudauską. Šis dievagojosi, jog niekuomet laukuviškiams nebuvęs įsipareigojęs išasfaltuoti visos gatvės, nes, anot jo paties, neįgyvendinamais pažadais nesižarstąs. Netgi atvirkščiai: neva stengiasi pirma padaryti, o tik paskui konstatuoti. Tiesa, vis tik šita situacija merui, atrodo, nebuvo jokia staigmena - jis išsitarė, kad viename iš pasitarimų kritikavęs savivaldybės administracijos darbuotojus dėl projekto, kuris supykdė Eit­vydaičių gat­vės­ žmones.

Taigi ką pažadėjo meras Eit­vydaičių gat­vės žmonėms? Deja, nieko paguodžiančio jie neišgirdo. Šiuo metu įgyvendinamas parengtas projektas. Sutvarkyti liku­siai gatvės daliai reikia naujo, vėliau bus būtina skelbti konkursą darbams atlikti. O tai gali užtrukti ne vienerius metus.  Gali būti - net iki kitų savivaldybių rinkimų... Kita vertus, matyt, ir jie šiuo atveju nėra labai didelis stimulas: ar verta pačiam merui stengtis dėl keliolikos gyventojų balsų?

Be to, kaip nelinksmai pokštauja laukuviškiai, šioje gat­vėje negyvena nė vienas, kuris būtų „arčiau“ valdžios. Jei būtų priešingai, ko gero, viskas klotųsi daug lengviau: štai kas keleri metai nei iš šio, nei iš to atnaujinamos tos gatvės, kuriose būstus turi ne vieną kadenciją valdžioje įsitvirtinę laukuviškiai V.Macienė bei Jonas Šedbaras. Mat gatvės, kuriose jie gyvena, esančios pagrindinės, reprezentuojančios miestelį... Ir tokį uolumą matančius vietinius žmones beprasmiška įtikinėti, jog čia negalioja taisyklė „yra lygūs ir yra lygesni už kitus“. Jie turi savo nuomonę. O galvoti ir svarstyti žmonėms, ačiū Dievui, dar neuždrausta. 

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Čia, kur nėra namų, asfaltą paklos, o įkalnėje, kur jie stovi, jo nebebus...

Regis, ką tik džiaugėmės pirmosiomis birželio dienomis, o štai jau prasidėjo paskutinis vasaros mėnuo. Nė nepajusime, kaip atkeliaus  ir auksaspalvis rugsėjis. Iki to laiko stengsimės aplankyti kuo daugiau prenumeratos loterijos laimėtojų, kad rudenį jie pasitiktų džiugesni bei turtingesni.

Šią vasarą, kaip įprastai, loterijos dovanų maišą papildė keturi Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio prizai. Pirmasis iš jų atiteko Burkėnuose gyvenančiai Kazimierai Balčienei. Moteris negalėjo atsidžiaugti savo sėkme ir negailėjo gražių žodžių ją apdovanojusiam politikui.

„Kaip nepažinosi savo Seimo nario? Esu buvusi pas jį gyventojų priėmime, prašiau, kad padėtų išspręsti iškilusias problemas“, - kalbėjo K.Balčienė.

Laimėtą prizą Kazimiera pažadėjo atidėti naujai „Šilalės artojo“ prenumeratai, nes be rajono laikraščio ji sakė negalinti. Nuo pat leidinio susikūrimo dienos jį skaitanti moteris prisipažino jame nuolatos randanti šį bei tą įdomaus ir naudingo.

Nors, bendraudamas su Kazimiera, negali nesižavėti jos energija, nuoširdumu, gera nuotaika, prakalbusi apie savo gyvenimą, ji kiek nuliūsta.

„Vargingai augome, buvo­me keturios seserys, tad gyvenimas neišlepino. Kai mirė mama, buvau nepilnų dviejų savaičių... Nuo pat jaunystės dirbau kolūkyje­, lauko brigadoje, paskui – fermose. Nieko nepadarysi, taip, matyt, reikėjo“, - susimąstė pašnekovė.

Verslininkės Onutės Kairienės įsteigta dovana – 30 Eur vertės kuponas, kviečiantis apsipirkti avalynės parduotuvėje „DiMada“, atiteko pedagogui. Tiesa, dovanos į redakciją atsiimti užsukęs Didžiuosiuose Vankiuose gy­venantis Jonas Pralgauskas kreidos kvapą ir į pamokas kviečiantį skambutį mena jau tik prisiminimuose – vyriškis senokai yra išėjęs į užtarnautą poilsį.

„40 metų dirbau mokytoju, net 33-ejus - Iždonų mokykloje. Kai ją panaikino, neilgai trukus, išėjau į pensiją ir dabar ūkininkauju. Pagrindinis dalykas, kurį dėsčiau vaikaims, buvo biologija, bet yra tekę mokyti ir chemijos, fizikos, technologijų“, - pasakojo J.Pralgauskas.

Didieji Vankiai – Jono tėviškė. Į šiame nedideliame kaime esančią, miškų apsuptą sodybą vyras grįžo dirbti tėvų žemės. Kaip pats sakė, po jų mirties liko truputį dirbamos, truputį miškų, tad visko atsisakyti nesinorėjo. Buvęs pedagogas laiko 2 kumeles, 2 telyčias, karvę, buliuką. Atradęs minutę laisvo laiko, Jonas mėgsta ištrūkti į mišką pagrybauti. Juk, gyvenant gamtos apsuptyje, atsisakyti šio malonumo būtų tikrų tikriausia nuodėmė. 

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Per pirmuosius 6 šių metų mėnesius Šilalės rajono gyventojų gretos pasipildė daugiau nei 100 naujų piliečių. Kaip informavo Šilalės savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vyresnioji specialistė Vida Kentrienė, nuo sausio 1 d. iki birželio 30 d.  rajone gimė 121 naujagimis. Tačiau bendras rajono žmonių skaičius nepaaugo, nes vis dar vyrauja didesnio mirtingumo tendencija – per pusmetį netekome net 192 gyventojų. Gimimų statistikoje pagal lytį pirmauja berniukai – jų sulaukta 63, mergaičių – 58. Jauniausia mama buvo 16 metų, vyriausia gimdė 44-erių. Santuokoje gimė 78 kūdikiai, 6 vaikų susilaukė vienišos moterys, dar 37 naujagimiams pripažinta tėvystė.

Populiariausių vardų lentelėje vyrauja trumpi vardai. Tarp mergaičių lyderių pozicijas dalijasi Lėja, Viltė ir Liepa, berniukams dažniausiai duodamas Mato, Gusto, Dominyko vardas. Pastebima, jog vis daugiau tėvų atsigręžia į senuosius lietuviškus vardus: ypač šoktelėjo Vytauto populiarumas. Šį vardą gavo net keli šių metų kūdikiai. Taip pat populiarūs Mortos, Onos, Žemynos vardai.

Deja, bet mirčių registruojama daugiau. Per pirmąjį šių metų pusmetį mirė 192 rajono gyventojai: 85 vyrai, 104 moterys ir net 3 vaikai. Jauniausias iš jų – vos vienos paros. Vyriausia mirusi moteris buvo sulaukusi 102 metų. Daugiausiai gyvybių nusineša širdies ir kraujagyslių ligos.

Savo noru iš gyvenimo nuo sausio pasitraukė 3 asmenys. Juodžiausiu mėnesiu šiais metais galime vadinti gegužę – įregistruotos net 45 mirtys.

Metų pradžia ir vidurys santuokomis itin gausus nebuvo, nes didysis vestuvių bumas įsivyrauja liepą bei rugpjūtį. Iki birželio 30 d. rajone susituokė 53 poros. Viena iš jų  aukso žiedus sumainė solidžiame amžiuje: nuotakai buvo 68-eri, jaunikiui – 66-eri. Metrikacijos skyriuje atšvęstos ir vienerios auksinės vestuvės.

Su užsienio piliečiais įregistruotos šešios santuokos. Lietuvaičiai sau į sutuoktinius ėmė Jungtinės Karalystės, Jungtinių­ Amerikos Valstijų, Airijos, Uk­rainos ir Libano piliečius.

Per tokį pat laikotarpį užfiksuotos ir 33 šeimų skyrybos. Trumpiausiai santuokoje ištvėrusi pora skirtingais keliais pasuko po pusant­rų bend­ro gyvenimo metų, o vienai šeimai santuokinis gyvenimas įgriso po 36 metų.

Taip pat Civilinės metrikacijos skyriuje užregistruoti 6 atvejai, kai gyventojai keitė vardus arba pavardes.

Birutė Paliakienė

Net ir nežinodamas, kur Pajūrio seniūnijos Pakalniškių kaime gyvena Elena ir Donatas Tomkai, neabejodamas sustotum važiuodamas vieškeliu nuo Pajūrio Žvin­gių link. Erdvus, idealiai išlygintas kiemas apsodintas dar tik vos spėjusiais ūgtelėti visžaliais augalais. Nuo dulkėto, duobėto kelio sodybą saugo kasmet vis tankėjanti eglaičių gyvatvorė, įvažiavimas atskirtas koloninėmis bei rutulinėmis tujomis.

Sodyba neperkrauta gėlynais: prie ūkinio pastato suvešėję margalapiai, trinkelėmis klotą kiemą nuo žaliosios zonos skiria akmenų sienelė ir eilė dekoratyvinių medžių, palei gyvenamąjį namą - nedidelis alpinariu­mas. Visur kitur - lygi žalia veja. Erdviausia teritorija atiduota vaikams: čia stovi sū­pynės, batutas, neseniai tėčio sukalta laipynė bei didžiulė smėlio dėžė.

Tai, kad medžiai dar nespėjo itin išsišakoti, rodo, jog čia gyvena naujakuriai. Paaiškėja, kad įkurtuves Tomkai atšventė prieš trejus metus.

„Stengiamės pragyventi iš to, ką uždirbame, bet namui pasistatyti, žinoma, neužteko. Padėjo tėvai, artimieji, ėmėme kreditą“, - pasakoja Elena.

Iš kiemo statinių gali spręsti, kad šeimininkai - jauni tėvai. Šį rudenį Tomkų dvyniai Živilė ir Augustas bus „nulinukai“, o mažajai Rugilei - vos dveji. Mažiesiems kieme yra kur išsidūkti, o atsigaivinti šoka į pripučiamą baseiną, į kurį vandens prileidžia senelis Adas Savickas. Tomkų ir Elenos tėvų sodybas skiria tik keliukas ir pievutė.

„Ir lentų laipynėms senelis davė“, - įsiterpia Živilė.

„Su vyru galvojome vaikams ką nors panašaus nupirkti. Tačiau kai mano tėtis pasiūlė lentų, o Donatas ryžosi meist­rauti pats, kam tos bereikalingos išlaidos“, - sako Elena. Ir iš tiesų, tokios spalvingos bei originalios laipynės mūsų rajone turbūt daugiau niekur neišvysi.

Tomkai Pajūrio krašte - ne vietiniai. Donatas kilęs iš Vingininkų, o Elena užaugusi kone ant miesto grindinio. Ilgus metus jos tėvai gyveno Lentvaryje, Trakų rajone, kur abu po studijų gavo paskyrimus į kilimų fabriką. Ir tik apie 1990-uosius Elenos tėvas sumojo grįžti tėviškėn, kaip dažnai juokaujama, žemės ūkio kelti. Ir iš tiesų Gražinos bei Ado Savickų pieno ūkis yra vienas geriausių bei perspektyviausių rajone, pelnęs ir rajono, ir respublikinių apdovanojimų.

Elena ūkininkauti  nepanoro, tad Aleksandro Stulginskio universitete įgijo nekil­nojamojo turto vertintojos pro­fesiją. Pagal specialybę dirb­ti jai neteko, tačiau šiokios tokios darbo praktikos įgijo kredito unijoje. Donatas - dip­lomuotas buhalteris, veda įmonių bei ūkių apskaitą, atlieka auditą.

Neseniai Tomkų sodyboje atsirado naujų gyventojų - dvi triušių šeimynos. Donatas pūkuotiesiems įnamiams sumeistravo dailią palėpę, aptvėrė vielos tinklu, o ilgaausių teritorijoje atsidūrusiems dekoratyviniams medeliams apsaugoti net dvigubą tvorelę įrengė. Tai rodo, jog šeimininkai yra tvarkingi ir taupūs.

„Vis tiek iškasa vos ne iki pat šaknų“, - stebėdamasi augintinių gyvybingumu, tarsteli Elena.

Daugiau gyvūnų Tomkai nelaiko. O ir kam? Už kelių met­rų - didelė tėvų pieninių galvijų ferma, tad pieno į parduotuvę lėkti nereikia. Iš tėvų gauna ir kiaušinių, o viso kito nusiperka. Tiesa, pastaruoju metu šeima gyvena kone iš vieno Donato atlyginimo, nes pag­randukei Rugilei jau sukako dveji, ir baigėsi pašalpos mokėjimas. Tačiau didelio po­­reikio išeiti į darbą ir siekti karjeros Elena kol kas nejaučia, o ir vaikai dar nedideli. Nors gė­lynų sodyboje - ne per daugiausia, aplinkos priežiūra vis tiek atima nemažai lai­ko. Tiesa, žolę traktoriuku ji netrunka nupjauti, o štai Donatas sugaišta ilgiau, kol vejapjove dai­liai apskuta aplink kiekvieną medelį ar vaikų žaidimų statinius.

Aplankyti Tom­kus redakcijai pasiūlė Pajū­rio seniūnė Roma Veš­čiū­nienė, seniūnija ketina jų sodybą pristatyti šių metų gražiausios rajono sodybos nominacijai.

„Čia taip erd­vu, žalia, jauku. Ir tuo pačiu - paprasta“, - sakė seniūnė.

Elena aplinkos dizaino nelaiko vien savo ir vyro nuopelnu.

„Turiu gerą draugę ūkininkę Silviją Elvikienę, kuri išmano sodybos puošimo meną. Ne vienas pajūriškis jau pasinaudojo jos patarimais, ne vienam ji kiemo „veidą“ su­kūrė. Ir mūsų aplinka - jos fantazijos vaisius. Beje, Silvija nesistengia įpiršti sunkiai prižiūrimų, mūsų kraštui nepritaikytų ir dėl to skurstančių augalų. Juk gražiausia yra tai, kas paprasta“, - įsitikinusi Ele­na.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Renovaciją jau seniausiai baigė, bet ką iki šiol kieme veikia statybininkų namelis? Jis čia  jau ne pirmus metus stovi. Ima pyktis, nes šis statinys ne tik užima vietą, užstoja vaizdą pro langus, bet ir masina vaikus landžioti vidun. Norėtume, jog šią būdelę kuo greičiau išgabentų. Gal seniūnas galėtų padėti, nes mes tiksliai nežinome, kurios firmos šis „palikimas“: ar telšiškių, ar kauniečių, mat jie čia visi dirbo bendrai“, - skundėsi situacija prie Kovo 11-osios gatvės 4-ojo bei Dariaus ir Girėno g. 27-ojo daugiabučių nepatenkintas šilališkis.

Jo nuogąstavimai pagrįsti – minėtas namukas stovi visai šalia vaikų žaidimų aikštelės, todėl, jį nukėlus, atsirastų daugiau erdvės mažiesiems. Be to, statybininkai šioje vietoje lyg ir nebeturi ką veikti – dirbant jų nematyti seniai, namai jau yra gražūs ir modernūs. Tačiau gal darbininkai visgi žada grįžti?

Pasak UAB „Šilalės šilumos tinklai“ direktoriaus Algirdo Šniepio, statybinin­kai ne tik žada, bet ir privalės grįžti, nes Kovo 11-osios g. 4 namas taip ir nepriduotas. Paaiškėjo, kad renovaciją atlikę darbininkai pridarė daug grubaus broko, kurį žūtbūt privalės ištaisyti. Tad UAB „Norvila“ vyrai, matyt, dėl to namelio ir neskuba išsigabenti. Tačiau, kaip visada, niekas negalvoja apie eilinius gyventojus, kurie dėl kažkieno aplaidumo yra priversti kęsti nepatogumus.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.