Redakcija

L. Slušnys: „Į pagalbos šauksmą reikia atsiliepti“

Praėjusią savaitę Šilalėje lankėsi vaikų psichiatras Linas Slušnys, skaitęs paskaitą tema „Mylėti ir drausminti – ar įmanoma pusiausvyra?“ Pateikęs gausybę pavyzdžių iš savo darbo patirties, psichiatras sulaukė lavinos jaunų tėvų klausimų. Neišvengta ir „Mėlynojo banginio“ temos.

Psichiatras L. Slušnys Lietuvoje yra gerai žinomas. Jo komentaro specifinėmis temomis prašo ir žurnalistai, nes net 13 metų L. Slušnys yra dirbęs žurnalistų ir leidėjų etikos komisijoje. Kaip vaikų psichiatras, anot paties mediko, dirba hobio lygmenyje, mat daugiausiai dėmesio šiuo metu skiria Lietuvos mokyklose diegiamai socialinio-emocinio ugdymo prog­ramai „Lions quest“. Beje, ši programa veikia ir keliose mūsų rajono mokyklose: Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje, Upynos Stasio Girėno bei Pajūralio pagrindinėje mokyk­lose.

„Šilalės rajone lankausi jau ne pirmą kartą (išsamus pokalbis su patyrusiu specialistu „Šilalės artojuje“ buvo išspausdintas 2015 m. rugsėjo 15 d., Nr.71). O šįsyk mano vizitą paskatino smurto Lietuvoje protrūkis. Taip pat ir savižudybės jūsų rajone, ypač jaunų žmonių. Ar dėl to kaltas „Mėlynasis banginis“? Tačiau Lietuvoje jis atsirado tik šiemet. O kiek laiko gausu savižudybių? Jau ne vienerius metus. Mano žiniomis, pernai Šilalės rajone nusižudė 6 žmonės, 2015 metais – net 15, tarp kurių yra ir vaikų. „Mėlynojo banginio“ tuo metu dar nebuvo. Mano nuomone, savižudybių problema yra kur kas senesnė ir gilesnė“, – pradėdamas paskaitą, kalbėjo psichiatras.

Užvedus salėje diskusiją, nuo ko prasideda problema, kuri priveda iki savižudybės, klausytojai ėmė spėlioti, jog tai galėtų būti dėl kylančių negerovių šeimoje ir mokykloje, dėmesio stokos. Darželinukai juk nesižudo?

„Jei vaikas galvoja apie savižudybę, akivaizdu, kad tai yra pagalbos šauksmas. Į jį būti­na atsiliepti. Bet svarbiausia – nebandyti jo nuneigti. Kalbant apie sunkius ir sunkiai suprantamus dalykus, galioja psichologinė taisyklė „aš nematau to, ko nenoriu matyti“. Arba tai pamatyti man yra baisu. Todėl ir savižudybės ženklus dažniausiai bandome nuneigti. Nes jeigu juos pripažinsime, turėsime reaguoti ir kažkaip bandyti tam žmogui padėti. Tačiau nežinant, kaip elgtis, tą padaryti yra sunku. Todėl paprasčiau ignoruoti – neva taip būti negali“, – aiškino L. Slušnys.

Lektorius pristatė paprastą pavyzdį, iš kurio būtų galima suprasti prob­lemą. Tarkime, dirbame kažkokį darbą, ir staiga kas nors nukreipia mus atlikti visai ką kita, ko nesame bandę ir nesuprantame. Kaip jaustumėmės? Turbūt ir pasimetę, ir supykę.

„Pateikiau pavyzdį apie darbą. Bet kalbame apie emocijas, kai susiduriama su labai sudėtingais išgyvenimais. Mes tokiose situacijose pasimetame. Viena mano kolegė gydytoja yra prisipažinusi: „Kai pas mane ateina su sužeista ranka, žinau, ką reikia daryti. Tačiau neturiu supratimo, kaip elgtis su bandžiusiuoju nusižudyti“. Medikė apibūdina puikiai: tvarsčio tokiai žaizdai ji neturi. Galima teigti, jog mes tiesiog nemokame kalbėtis“, – aiškino psichiat­ras.

O ką tokiu atveju kalbėti? Ką pasakyti? Ga­lų gale – kokie yra pavojaus ženklai?

„Turime elge­sio ir bend­ra­vimo visumą. Iš vieno simptomo nieko nenuspręsi. Pirmiausia priva­lo­me pastebėti pasikeitusį vaiko elgesį: jis gali būti liūd­nas arba atvirkščiai – perdėtai džiaugsmingas. Džiuge­siu bandoma maskuoti savo pasikeitusią savijautą. Yra buvę atvejų, kai žmogus nusižudė, nors jo elgesys kaip tik buvo džiugus, bendravimas – atviras ir nuoširdus. Tačiau perdėtas džiaugsmas, matyt, buvo apėmęs todėl, kad jis jau buvo nusprendęs pasitraukti iš gyvenimo ir jautė dėl to savotišką palengvėjimą. Tai labai pavojingas momentas, kurį pastebėti gali tik patys artimiausi žmonės“, – įspėjo specialistas.

Dalis simptomų gali būti žodžiai „pavargau“, „nusibodo“, „daugiau nebenoriu taip gyventi“. Tai yra užuominos, nes labai retai pasakoma tiesmukai – „nusižudysiu“. Anot psichiatro, pats rimčiausias iš gyvenimo pasitraukti ketinančio žmogaus pasakymas gali būti „norėčiau užmigti ir neatsibusti“. Tačiau kiekvienoje situacijoje labai svarbi visuma, nes tą patį pasakyti gali ir tas, kuris iš tiesų tiesiog pavargo.

„Kartais ženklų neatpažįstame, ir nelaimė nutinka. Gali būti, jog žmogus visiškai atvirai prisipažins apie savo ketinimus ir net paaiškins, kaip  ruošiasi tai padaryti. Tokie atvejai reti, bet grėsmingi. Ir čia svarbiausia yra išklausyti. Galbūt net sukelti abejonių: jei planas neišdegs, gali tapti neįgalus. Bet svarbiausia neneigti fakto. Kartą sutikau žmogų su sužalotu veidu. Pasirodo, jis bandė nusišauti, bet liko gyvas. Savo istoriją jis pasakojo linksmai, su puikiu humoro jausmu ir iškart pasakė: „Daugiau to nebeno­riu“, – pateikė pavyzdį L. Slušnys.

Profesionali pagalba žmogui, norinčiam nutraukti gyvenimą, taip pat yra savotiška. Tai puikiai iliustravo psichiatro pateiktas pavyzdys – bridimas į ežerą. Specialistas, bendraudamas su nusižudyti pasiryžusiu asmeniu, kartu brenda lyg į ežerą vis gilyn ir gilyn. Bet yra tam tikra vieta, riba, kurią peržengus gali kilti pavojus abiem. Todėl bandančiajam nusižudyti turi būti labai aiškiai pasakoma, kad aš tau tiesiu pagalbos ranką, ir einam atgal kartu. Jei ne – gilyn tu brendi vienas.

Paskaitos klausytojai pateikė gausybę klausimų, kurie kiekvienam buvo labai svarbūs. Vienas jų – nuo kokio amžiaus į vaiko kalbas apie savižudybę reikia žiūrėti rimtai?

„Vaikas apie 8-9 gyvenimo metus pradeda suprasti, kas yra mirtis, ir kad tai yra negrįžtamas, baigtinis procesas. Iki to laiko mažylis galvoja, jog nusižudžius jis vėl atgims – kaip kokiame žaidime. Buvo atvejis, kai vaikas grasino nusižudyti, nes negavo norimo žaislo. Paklausiau, o kas bus, jo manymu, kai mama žaislą nupirks, bet jis bus miręs. Vaikas atsakė, kad jam atrodo, jog jis su tuo žaislu žais... Reikia rasti būdą suprantamai paaiškinti, kas yra mirtis, ir kad nebus taip, kaip jis įsivaizduo­ja“, – patarė L. Slušnys.

O kada ir kaip pasakoti vaikams apie mirtį? Ateina laikas, kai mažieji teiraujasi, kaip bus, kai numirsi, ar mirus jausmas yra toks pat, kaip miegant. Psichiatro įsitikinimu, derėtų vaikui sakyti tiesą – jausmas nebus toks pat. Tiesa, vaikai apie mirtį teiraujasi dažniausiai dėl baimės prarasti tėvus.

„Tačiau kalbėjimas apie mir­tį nėra gąsdinimas. Tai tie­siog faktų pasakymas vaikui. Visiškai kitas dalykas yra Kalėdų senelis. Jis tikrai nedaro vaikams jokios traumos, tai yra žaidimas, ir mažieji paprastai labai puikiai su tuo susitaiko. Tai yra kalėdinio meto fonas, kuris šį laikotarpį puikiai nuspalvina, suteikia pasakos elementų šventės laukimui. Iš pradžių vaikas apie Kalėdų senelį nieko nesupranta, ūgtelėjus jam kyla abejonių ir jis eina tikrinti, kas tas dovanas neša iš tikrųjų. Tam tikras pasakos kūrimas nėra žala. Nepainiokime savotiško žaidimo ir sunkių stresinių situacijų“, – aiškino vaikų psichiatras.

Lektorius pateikė labai iškalbingų statistikos skaičių. Per metus Lietuvoje bandymų nusižudyti yra dešimt kartų daugiau nei pačių savižudybių. Tai savotiški, kraupūs eksperimentai, kuriuos kai kurie žmonės kartoja kelis kartus.

„Psichiatras – tikslumo reikalaujanti profesija. Kad galėtume ką nors spręsti, reikia turėti daug faktų. Gi traumatologui kiek paprasčiau – mato nuotraukoje, jog lūžo koja, vadinasi, reikės ją gipsuoti. Bet pagaliau galima pasidžiaugti, kad psichologų bei psichiatrų žmonės bijo mažiau. Net tėvai, pastebėję prob­lemų, ima mažuosius už rankos ir veda pas specialistą. Barjerus dažniau jaučia patys tėvai, o vaikams svarbiausia, jog specialistas elgiasi pagarbiai ir randa ryšį su juo“, – savo profesijos užkulisius atskleidė psichiatras.

Į žaidimą „Mėlynasis banginis“ vaikų psichiatras patarė reaguoti kaip į galimus savižudybės ženklus. Tačiau, pasak jo, kartais gali nepasisekti.

„Su vaikais yra aiškiau: simboliškai kalbant, kai vaikas stovi ant skardžio ir neima mano rankos, aš galiu pakelti jį, nunešti, kur reikia. Jam bus suteikta pagalba. Gi suaugusieji, jei pagalbos nepriima, problemų neišsprendžia...“ – sakė L. Slušnys.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Amžinas galvosūkis dėl gandralizdžių

Kovo 21-osios numeryje rašėme apie skaitytojų laiškus bei skambučius redakcijai dėl išardytų gandralizdžių. ESO atstovai sako labai pasigendantys teisinio reglamentavimo, kaip jų tarnybai reikėtų elgtis, kad žmonės nepyktų dėl ne vietoje iškeltų lizdų.

Prieš porą savaičių rašėme, jog redakcijai laišką atsiuntusi Leviškių kaimo gyventoja domėjosi, ar vietoj išardyto gandralizdžio elektrikai įkels naują. Moters tvirtinimu, netoli jos namų buvo nugriautas stulpas, kuriame perėjo gand­rai. Todėl ji prašė padėti susisiekti su elektros tiekėjais ir teigė prašysianti jų, kad elektrikai pastatytų stulpą atgal, ir gandrai po žiemos galėtų grįžti į savo perimvietę.

ESO atstovas spaudai Mar­ty­nas Burba paaiškino, jog moters pageidavimas bus įvyk­dytas.

„Esame pasirengę Leviškių kaime pastatyti atramą su platforma. Tačiau tokiu atveju prašysime gyventojos pasirašyti įsipareigojimą dėl tolesnės šios atramos priežiūros. Artimiausiu metu su ja susisieks ESO specialistas ir paaiškins detaliau“, - sakė ESO komunikacijos specialistas.

Šįkart į redakciją kreipėsi Albinas Skalauskas, teigdamas, kad elektrikai išmetė gandrų lizdą iš stulpo, kur paukščiai perėdavo daugybę metų. Vyras net atsinešė parodyti seną savo gimtinės nuotrauką, kurioje puikiai matosi šalia namo stovintis stulpas su gandralizdžiu. Dabar lizdas guli išdraskytas ant žemės. Žmogus sakė suprantantis, jog lizdas trukdė saugiam elektros tiekimui, tačiau teiravosi, ar nebuvo jokios galimybės jį išsaugoti ar pakelti aukščiau.

ESO atstovo M. Burbos teigimu, ornitologų draugijos duomenimis, apie 60 proc. visų gandralizdžių Lietuvoje yra ant elekt­ros skirstymo tinklo atramų.

„Dėl to mes susiduriame su iššūkiu, užtikrinant gyventojams patikimą bei saugų elekt­ros energijos tiekimą, nes dėl ant linijų įrengtų gandralizdžių padidėja gedimų tikimybė, kyla pavojus ne tik patiems paukščiams, bet ir žmonėms“, – tikino M. Bur­ba.

Jo manymu, kiekvienas ant atramos esantis gandralizdis bet kuriuo metu gali tapti potencialiu elektros oro linijos gedimo šaltiniu. Šių paukščių lizdai yra sunkūs, susidaro didelės svorio perkrovos. Ypač esant smarkiam vėjui ar lyjant, kai gandralizdis įmirksta ir jo svoris padvigubėja. Tuomet milžiniškas lizdas tampa nestabilus.

„Per metus užfiksuojame apie 2000 gedimų būtent dėl ant elektros linijų atramų įrengtų gandralizdžių. Dėl to nuostolių patiria tiek bendrovė, tiek elektros energijos vartotojai. Pastaruoju metu bendrovė sulaukia klientų nepasitenkinimo, reiškiamų pretenzijų ne tik dėl elektros energijos kokybės, bet ir dėl patiriamų nuostolių, tiekimo saugumo. Gandralizdžius nuo elekt­ros atramų nukeliame, kai dėl jų atsiranda elektros tiekimo sutrikimų, jeigu atrama yra avarinės būklės, kai oro linija yra demontuojama ir keičiama į požeminę. Taip pat pasitaiko atvejų, kuomet gandralizdžius nukeliame, sulaukę pačių gyventojų prašymų, kuriuose skundžiamasi ne tik elektros tiekimo nesklandumais, bet ir aplinkos teršimu. Siekiame užtikrinti maksimalią paukščių apsaugą, todėl kiekvienu atveju atsakingai įvertiname situaciją, savo veiksmus deriname su Aplinkos apsaugos agentūra“, – aiškino ESO poziciją M. Burba.

Tačiau jis pripažino ir tai, jog elektrikams trūksta aiškaus teisinio reglamentavimo, apibrėžiant atsakomybę, kaip elgtis, pavyzdžiui, kai darbuotojai randa jau iširusius ar grėsmę saugiam elekt­ros oro linijų eksploatavimui keliančius gandralizdžius.

ESO atstovo teigimu, šiuo metu bendrovė ant elektros atramų specialių platformų, skirtų paukščiams, nebestato. Esant poreikiui, įrengtas, bet nenaudojamas platformas specialistai perkelia ten, kur prašo vietos gyventojai.

Šiuo metu visoje Lietuvoje ant elektros atramų gand­rams yra įrengta apie 3 tūkst. specialių platformų.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Leidimo reikia, jei nesudėtingo namo statyba pradedama tik šiemet

Pagal naująjį Statybos įstatymą, prievolė gauti statybą leidžiantį dokumentą (SLD) nuo šių metų taikoma, statant ir nedidelį gyvenamąjį namą bet kokioje teritorijoje. Tačiau ši nuostata negalioja iki 2016 m. gruodžio 31 d. pradėtiems statyti II grupės nesudėtingiesiems gyvena­mo­sios paskirties vieno ar dviejų butų pastatams.

Nesu­dėtingasis statinys – pa­prastos konst­rukcijos pas­ta­tas, ku­rio didžiausias aukš­tis yra 8,5 m, visų aukštų, antstatų, pastogės patalpų ir naudojimo paskirtimi susie­tų priestatų plotų suma – ne didesnė kaip 80 kv. m.

Tokio pastato rūsys (pus­rūsis) gali būti tik vieno aukšto. Ne­su­dė­tingajame statinyje atstumas tarp atraminių konstrukcijų neturi viršyti 6 m.

Pagal pakeistą reglamentavimą, po 2017 m. sausio 1 d. norint statyti II grupės nesudėtingąjį gyvenamąjį vieno ar dviejų butų namą, reikia parengti statinio projektą ir iš savivaldybės gauti SLD. Jis privalomas ir rekonstruojant II grupės nesudėtingąjį pastatą mieste arba teritorijoje, kuriai taikomi tam tikri apsaugos reglamentai, taip pat re­konstruojant bet kurioje teritorijoje esantį nesudėtingąjį pastatą, kai jo paskirtis keičiama į gyvenamąją.

Iki šių metų pradėtų statyti II grupės nesudėtingųjų gyvenamųjų pastatų statyba gali būti vykdoma neturint SLD, jei jis nebuvo privalomas pagal statybos pradžios metu galiojusius teisės aktų reikalavimus (tokių statinių SLD reikėjo gauti tik statant mieste, konservacinio prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kultūros paveldo objekto teritorijoje ar kultūros paveldo vietovėje).

Kad nesudėtingo namo sta­­tyba pradėta iki 2016 m. gruo­­džio 31 d., galima įrody­ti, re­miantis bet kokia do­ku­­men­tacija (rangos darbų sutarti­mi, nuotraukomis, vie­šai pri­­einamais žemėlapiais, orto­fo­­to­grafijomis, vietovių fotografijomis („Street View“), kitais duomenų šalti­niais ir/ar liudytojų parodymais.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos ins­pek­cija primena, jog sta­tinio statyba, neturint privalomo SLD, laikytina savavališka su visomis su tuo susijusio­mis pasek­mė­mis.

Vida ALIUKONIENĖ

Valstybinės teritorijų pla­na­vimo ir statybos inspekcijos vyriausioji specialistė

Atsakomybė už mokyklą permesta bendruomenei

Šilalės savivaldybės taryba patvirtino sprendimą dėl klasių ir priešmokyklinio ugdymo grupių komplektavimo rajono mokyklose 2017-2018 mokslo metais. Rudenį mokyklose laukiama vos daugiau nei 3 tūkstančių vaikų, o kai kuriose, net ir jungtinėse klasėse, gali būti tik po keturis ar šešis mokinius.

Mokytojai neslepia nuoskaudos

Nors liaudies išmintis sako, kad viščiukus reikia skaičiuoti rudenį, pedagogai būsimas klases dėlioti pradeda anksti pavasarį. Todėl jau kovą savivaldybės taryba turi priimti sprendimą, kiek klasių komplektų mokyklose bus formuojama ateinančiais mokslo metais.

Kasmet rajone vaikų sumažėja tiek, jog būtų galima uždaryti bent po vieną mokyk­lą. Iš vienos pusės žiūrint, gerai, kad valdžia neskuba priimti radikalių sprendimų ir visomis jėgomis stengiasi išsaugoti mažąsias kaimo mokyklėles. Kita vertus, tuščios klasės savivaldybei labai brangiai kainuoja, kadangi mokykloms išlaikyti neužtenka valstybės skirto mokinio krepšelio.

Yra ir trečioji šio medalio pusė. Miesto mokyklų ir net kaimo gimnazijų pedagogai, dirbdami klasėse, kur sėdi kelios dešimtys mokinių, gauna tokį pat atlyginimą, kaip ir mokytojas, pasisodinęs prieš save vieną trečioką ir tris ket­virtokus. Savaime suprantama, jog tokia nelygybė kelia nemažų nuoskaudų.

Prieš kelias savaites beveik vienu metu į redakciją kreipėsi dviejų skirtingų mokyk­lų mokytojai.

Pirmojo laiško autorė siūlo pamąstyti apie tai, kodėl vėjais švaistomos rajono bei valstybės biudžeto lėšos.

„Neseniai „Šilalės artojo“  laikraštyje perskaičiau, kad Ši­lalės rajone išlaikyti mokyk­las yra brangiau nei vidutiniškai Respublikoje. Tik tada suvokiau, kaip yra iš tiesų. Pasikalbėjusi su kolegomis, kurie važinėja dirbti į kaimo mokyklas, supratau, kodėl rajone švaistomos švietimui skirtos lėšos. Štai Upynoje, 3 g klasėje, mokosi 8 mokiniai. Jie renkasi dalykus, todėl grupėje lieka 4, o kartais ir dar mažiau. Kolegos teigia, jog yra tokių dalykų, kuriuos lanko 1 ar 2 gimnazistai. Ar ne rojus?“ - stebisi pedagogė.

Ji teigia pasidomėjusi, kiek upyniškių važinėja mokytis į Šilalę, ir sužinojusi, kad jų yra beveik kiekvienoje klasėje, o kai kuriose - net penki ar daugiau. Mokytoja svarsto, ar Šilalės savivaldybės administ­racijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Rasa Kuzminskaitė ne per ilgai užsisėdėjo savo poste, kad jau nesuvokia, jog  mokytojui, jei jis nori pasiekti gerų rezultatų, yra didžiulis skirtumas, ar jis moko 1-4, ar 32 mokinius.

„Gal tegul rajono meras su visa svita išlaiko tuos kelis mokinius iš savo kišenės: ir mums algos padidės, ir valstybė nebus taip stekenama“, - siūlo pedagogė.

Kitame laiške analizuojama padėtis Obelyno pagrindinėje mokykloje. Ra­šoma, jog kai kuriose klasė­se mokosi vos po 5 vaikus, ir abejojama, ar savivaldybės administ­racija tai ži­no. Pedagogai neslepia, kad jiems skaudu dėl neteisybės, mat, pastudi­javę laikraštyje skelbtą rajono biudžeto projektą, jie pamatė, jog šiai mokymo įstaigai 2017 m. skirta daugiau nei 186 tūkst. Eur.

„Mokyklos jau praneša apie vaikų priėmimą naujiems mokslo metams. Kiekviena norėtų jų turėti kuo daugiau, nes jeigu trūksta vos vieno mokinuko, klasės yra jungiamos. Tačiau tai kažkodėl taikoma ne visoms mokykloms. Pavyzdžiui, norėtųsi sužinoti, kodėl Obelyno pagrindinė yra laikoma išskirtine“, - dėstoma laiške.

Mokyklas gelbėja darželinukai

Mažų mokyklų klausimas iškyla kaskart, kai pradedama kalbėti apie švietimo perspektyvas. Šia tema ilgokai buvo diskutuojama ir praėjusią savaitę, tarybos nariams svarstant, kiek kokių klasių leisti formuoti ateinančiais mokslo metais. Dar kartą į tarybą šis klausimas grįš rugpjūčio pabaigoje, bet tuomet jau bus kalbama apie kone įvykusį faktą - šiemet prašymus į mokyklas tėveliai gali paduoti tik iki rugpjūčio 1 d. Į tai visiems reikėtų atkreipti dėmesį.

Taigi kiek vaikų ateinančiais metais bus mokyklose, kol kas žinoma tik iš prognozių. Tačiau ir jos parodo, kad padėtis yra kur kas liūdnesnė nei norėtų savivaldybė ir pedagogai. Mokinių mažėja net gimnazijose, o kaimo pagrindinėms mokykloms ateitis atrodo dar niūresnė. Daugelį jų gelbėja tik gausesnės darželinukų grupės.

Pavyzdžiui, Pajūralio ir Ža­deikių mokyklose ateinančiais mokslo metais nelaukia­ma nė po 70 mokinių. Tad ir vienoje, ir kitoje teks jungti tiek pradines, tiek pagrin­dinės mo­kyklos klases. Pajū­ralio pag­rindinėje nebus gau­si net ir jungtinė klasė, kurioje mokysis ne daugiau kaip 11 vaikų. Bet ši mokykla, regis, turi šiokią tokią perspektyvą: numatyta, kad ją lankys net 28 ikimokyklinukai bei 5 priešmokyklinės klasės vaikai.

Kur kas liūd­niau Žadei­kiams, kur ateinančiais moks­lo me­­tais tikimasi su­lauk­ti tik vieno priešmokykli­nu­ko. O ir pačių mažiausiųjų ten nedaug - ikimokyklinėje grupėje galėtų būti vos 11 vaikų. Į mokyklą kitais mokslo metais turėtų ateiti trys pirmo­kai, keturi antrokai, trys trečio­kai bei penki ket­virtokai, tad planuojama formuoti dvi jung­tines klases. Šeštoje turėtų mokytis 5, septintoje - 8 vaikai, taigi ir jos bus jungiamos.

Nedaug geresnė padėtis ir Upynos Stasio Girėno mokyk­loje, kur taip pat teks jungti klases. Manoma, jog čia ateinančiais mokslo metais mokysis 83 vaikai.

Obelyno pagrindinėje turėtų susiformuoti visos keturios pradinukų klasės, nes numatoma, kad į jas ateis po 8-11 mokinių. Neplanuojama jungti ir 5-8 klasių. Ši mokyk­la yra bene vienintelė iš mažųjų mokyklų, nekeliančių abejonių bent dėl artimiausios ateities. Juo labiau, kad ir ikimokyklinukų ten, kaip mažame kaime, yra labai daug: darželio grupę rudenį turėtų lankyti 16 vaikų, dar 14 mokysis priešmokyklinio ugdymo klasėje. 

Bendruomenės turėtų pasistengti

Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tink­lo kūrimo taisyklėse numatyta, jog, sujungus dvi klases, didžiausias mokinių skaičius jungtinėje klasėje gali būti 18, sujungus tris klases - 15 mokinių. Klasės nebejungiamos nuo 9 klasės. Tačiau tik tais atvejais, jei savivaldybė papildomai skiria tiek lėšų, kiek jų trūksta iki sumos, nustatytos vidutiniam mokinių skaičiui atitinkamos programos klasėje.

Taigi akivaizdu, kad pustuš­čių klasių išlaikymas savivaldybei, privalančiai pasi­rū­­pinti dar ir mokyklos ūki­niu aptarnavimu bei pastatų priežiūra, kainuoja brangiai. Tokia auka dažniausiai daroma dėl bend­ruomenės, prašančios nepalikti kaimo bent jau be pradinės mokyklos - visi supranta, jog kol ji yra, spindi ir šioks toks kultūrinis žiburėlis, leng­viau dirbti laisvalaikio salės organizatoriui, biblio­tekininkui.

Tačiau dažnai mokesčių mo­kėtojų auka būna neįver­ti­na­ma. Mo­kykla paliekama, o vaikų joje lieka tiek, jog gali suskaičiuoti ant pirštų. Tokia situacija šiemet jau yra Bijotuose bei Teneniuose, kur, reorganizavus pagrindines mokyklas, liko daugiafunkciai centrai su pradinio ugdymo skyriais. Ne geresnė ir ateinančių mokslo metų perspektyva: Bijotuose planuojama sulaukti 8 mokinukų, Teneniuose - 9.

Bijotų daugiafunkciam cent­rui vilčių teikia tik šiek tiek gausesnis būrys priešmokyk­linukų - rudenį šioje klasėje tikimasi turėti 9 vaikus, dar 7 tėvai savo atžalas žada leisti į ikimokyklinio ugdymo grupę. O štai Teneniuose rudenį gali būti tik 2 ikimokyk­linukai ir vos 5 paruošiamosios grupės vaikai.

Rengdami 2017-2018 moks­lo metais mokyklose planuojamų komplektuoti klasių bei grupių sąrašus, savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus specialistai prie abiejų daugiafunkcių cent­rų pavadinimų uždėjo po dvi žvaigždutes. Jos įspėja, kad jei jungtinėje klasėje mokysis mažiau nei 10 vaikų, mokyklos gali ir nebelikti.

Šis įspėjimas tėvams suveikė kaip pavojaus signalas. Į jungtinį Kontrolės ir Švietimo, kultūros, sporto bei teisėtvarkos komitetų posėdį atvykę Bijotų daugiafunkcio centro mokinių tėvai bandė įtikinti politikus ir valdininkus, jog, uždarius pradinio ugdymo skyrių, ne tik jų vaikams, bet ir savivaldybei iškils daugiau problemų. Štai Košių kaime gyvenančio ant­roko mama teigė, kad nuvežti kaimo vaikus į toliau esančią mokyklą reikės dar vieno autobuso.

„Mūsų vaikai ne daiktai, jog kas nors juos kilnotų iš vienos mokyklos į kitą“, - sakė moteris.

Niekas neturi teisės tam prieštarauti. Tačiau ir mokyk­la, kurioje mokosi 2 antro­kai - ne mokykla. Todėl tėvams reikėtų pagalvoti ir apie ugdymo kokybę.

Posėdyje dalyvavęs rajono meras Jonas Gudauskas bei Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja R. Kuz­mins­kaitė sutiko, kad mažas mokyklas derėtų išsaugoti. Tokia esanti ir Vyriausybės nuostata. Tik, pasak R. Kuzmins­kaitės, kol kas ji nepriima jokių sprendimų, galinčių padėti mažoms mokykloms išlikti.

Todėl, savivaldybės vadovų teigimu, pirmiausia turėtų pasistengti kaimų bendruomenės. Kas kitas, jei ne patys žmonės, galėtų vieningai susitarti leisti bent jau pradinukus į savo kaimo mokyklą? Reikalavimas jungtinėje klasėje turėti 10 mokinių nėra neįveikiamas, todėl tik nuo pačių gyventojų priklausys, ar šios dvi mokyklos išliks.

Upynoje deda tašką

Prieš dvejus metus savivaldybė kaip įmanydama stengėsi padėti Upynai išlaikyti vidurinę mokyklą. Net ir žinodami, jog keliems vaikams mokyti per metus papildomai reikės 30 tūkst. Eur, politikai sutiko steigti Upynoje Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos skyrių. Atrodo, kad netrukus šiai idėjai bus padėtas taškas.

Ketvirtadienį savivaldybės taryba nusprendė ateinančiais mokslo metais Upynoje nebeformuoti trečios gimnazijos klasės, bet suteikti galimybę pabaigti mokyklą abiturientams. Tik ar jie patys neapsispręs mokytis Šilalės gimnazijoje?

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Artilerijos batalionas nusižiūrėjo Pajūrį

Šilalėje dar tebegaudžiant Lietuvos kariuomenės pratybų pabūklams ir miesto gatvėse marširuojant kariams, pasiekė žinia, kad Pajūryje planuojama steigti Artile­rijos batalioną.

„Tai jau yra daugiau nei diskusija“, - pareiškė praėjusį ketvirtadienį į savivaldybės tarybos posėdį atvykęs Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų vadas brigados generolas Valdemaras Rupšys.

Pasisiūlė patys

Sausumos pajėgų vadas Ši­lalės politikams priminė, kas yra NATO, kokius įsipareigojimus šiai Šiaurės Atlanto karinei organizacijai yra prisiėmusi Lietuva ir kodėl rei­kalaujama, jog organizacijai priklausančios valstybės turėtų tiek gynybinių pajėgumų, kad galėtų apsiginti pačios bei padėti apsiginti sutarties sąjungininkėms. 

„Supratimas, kad mus apgins NATO, ilgam buvo visus užmigdęs, todėl susikoncent­ravome į tokią kariuomenę, kuri vykdo laikinus NATO įsipareigojimus, siunčia savo karius į operacijas kitose šalyse, bet negalvoja apie savai valstybei kylančias grėsmes. Pasikeitus geopolitinei situa­cijai, buvo priimti Valstybės gynybos tarybos sprendimai stiprinti mūsų kariuomenę naujais junginiais“, - sakė brigados generolas.

Generolo V. Rupšio teigimu, grėsmės Lietuvai nėra menamos, tik jas ne visi supranta ir ne visada žino, nes apie tai ne tiek daug kalbama.

„Netiesa, jog grėsmė eskaluojama, kaip dažnai girdime teigiant žiniasklaidoje. Jei nebūtų realaus pavojaus, Vokietija nesiųstų savo karių į Lietuvą“, - sakė Sausumos pajėgų vadas.

V. Rupšys pasidžiaugė, kad Krašto apsaugos ir Lietuvos kariuomenės vadovybė nusprendė Vakarų Lietuvoje dislokuotoje „Žemaitijos“ brigadoje steigti du naujus kariuomenės darinius.

„Mes kreipėmės į Šilalės me­rą ir pasiūlėme vieną dali­nį steigti jūsų rajone. Dabar vyksta daugiau nei diskusija dėl Artilerijos bataliono įsteigimo Pajūrio miestelyje. Ma­nau, jog tiek kariuomenė, tiek visuomenė, tiek Šilalės rajono gyventojai iš to tik laimėtų. Kariuomenei tai būtų didelis žingsnis į priekį, stip­rinant gynybinius pajėgu­mus, o Šila­lės jaunimui - ir at­rakcija, ir paskatinimas bei galimybė rink­tis  pro­fesinę karo tarnybą“, - ak­centavo Sausumos pajėgų vadas.

Simbolizuos Žemaitijos jėgą

Lietuvos kariuomenės motorizuotosios pėstininkų bri­ga­dos „Žemaitija“ štabo vir­ši­ninkas pulkininkas leite­nan­tas Vik­toras Bagdonas pri­­minė rajono politikams, kad Vakarų Lietuvos brigada buvo įkurta dar 1999-aisiais. Po metų jai suteiktas „Že­mai­tijos“ vardas, tačiau 2002 m. brigada buvo reorganizuota į Vakarų karinę apygardą, o 2004-aisiais - visiškai išformuota.

Lietuvos geopoliti­nė padėtis pernai paskatino steigti naują motorizuotąją pėstininkų brigadą. Pagal tą regioną, kuriame ji veiks, suteiktas ir vardas - „Žemaitija“. Simboliu pasirinktas grifo­­nas - pusiau liūtas, pusiau erelis, laikomas jėgos bei įžvalgos kombinacija. Šis simbolis siejamas su Chodkevi­čių gimine, kurios šaknys yra Že­maitijoje. Gri­fo­nas yra ir Pre­zidentės herbe.

„O mes jį pasirinkome tam, kad sujungtume praeities galybę su dabartimi bei toliau puoselėtume šlovingas šio kraš­to tradicijas“, - sakė pulkininkas leitenantas V. Bag­do­­nas.

Pasak pėstininkų brigados „Žemaitija“ štabo viršininko, Klaipėdoje jau veikia motorizuotasis dragūnų batalionas, Tauragėje yra dislokuotas Lie­tuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotas pėstininkų batalionas, šiuo metu plečiami Ryšių ir Štabo kuopų pajėgumai. 2019 m. numatyta visiškai sukomplektuoti Artilerijos batalioną, Tre­čiąjį pėstininkų batalioną, Žvalgybos, Logistikos ir Prieš­tankines kuopas.

„Visi paminėti motorizuotosios pėstininkų brigados „Že­maitija“ batalionai bus įkurdinti vakarų ir šiaurės Lie­tu­voje. Artilerijos batalio­nas jau šiais metais bus suformuotas bei įregistruotas, sukomp­lektuota jo valdymo grupė, o metų pabaigoje ateis pirmieji šauktiniai - iš jų planuojama suformuoti vieną bateriją. Ant­rąją komplektuosime 2018 m., o 2019-aisiais planuojame tu­rėti visiškai suformuotą ba­ta­lioną. Kol nesukurta in­frast­ruktūra Pa­jūryje, bata­lionas bus dislokuojamas Rad­viliš­kyje, Oro gynybos batalione.

Lėmė žmonių nusiteikimas

Anot pėstininkų brigados „Žemaitija“ štabo viršininko pulkininko leitenanto V. Bag­dono, Pajūryje steigiamą Ar­tilerijos batalioną turėtų sudaryti apie 500 privalomosios karo tarnybos karių, nuolat čia dirbtų iki 300 profesinės karo tarnybos karių, jiems vadovautų 60 karininkų.

„Artilerijos bataliono infrastruktūrai Pajūris tiktų idea­­­liai: matome, kur galėtų būti įrengtos kareivinės, sandėlia­vimo patalpos, technikos garažai, dirbtuvės, valgykla. Pro­­jekto investicija su­darytų apie 30 mln. eurų. Atsirastų dar­bo vietų civiliams gyventojams, nes patys kariai, kaip mes juokaujame, košės neverda. Profe­sinės karo tarnybos kariais galėtų tapti ir Šilalės bei aplinkinių rajonų gyventojai - tai būtų didelė paskata jaunimui pasirinkti kariškio kelią. Todėl labai tikimės, jog pritarsite šiam projektui, palaiky­si­­te mus ir ateityje gražiai bend­­radarbiausime“, - Ši­­la­lės sa­vivaldybės tarybos politi­kams sakė pulkininkas lei­te­­nan­tas V. Bag­donas.

Lietuvos kariuomenės Sau­sumos pajėgų vadas brigados generolas V. Rupšys neslėpė, kad vietos naujam batalionui pasirinkimą lėmė gyventojų požiūris į valstybę, į kariuomenės stiprinimą.

„Tai buvo viena svarbiausių priežasčių, dėl ko mes ir kreipėmės, jog čia būtų kuriamas Artilerijos batalionas. Tai, kad netoli yra siena su Kaliningrado sritimi, šiais laikais nieko nereiškia. Aktuali yra kariuomenės komplektavi­mo problema. Šiuo metu Lie­tuvos kariuomenėje yra 12 tūkst. karių, iš jų maždaug 8 tūkst. - profesinės karo tarnybos. Žinant mūsų socialines garantijas bei darbo užmokestį, nėra lengva pritraukti žmones į profesinę karo tarnybą. Jei, pavyzdžiui, jiems iš Skuodo reikėtų važiuoti tarnauti į Ruklą, turbūt geriau pasirinktų darbą Anglijoje. Mes matome, jog šio regiono gyventojams kariuomenė galėtų tapti traukos cent­ru“, - sakė Sausumos pajėgų vadas brigados generolas V. Rup­­šys.

Jo teigimu, Šilalei šis projektas būtų naudingas ne tik dėl didžiulių investicijų. Pajūryje vyktų statybos, naujų galimybių įgytų verslas, nes miestelyje padaugėtų žmonių, pro­fesinės karo tarnybos kariams vadovaujantys karininkai nuo­motų butus, jie naudotųsi įvairiomis paslaugomis, reikėtų maitinimo ir kt.

Generolas tikisi, kad Pajū­ryje įkurdintas Artilerijos batalionas taps moderniausia šalyje karine baze, į jį bus vežami iš kitų šalių atvykę svečiai.

„Ir tai ne Ostapo Benderio pranašystės. Jei jos išsipildys, visiems bus gerai“, - tarybos nariams garantavo Lie­tuvos kariuomenės atstovas V. Rupšys.

Kad kariškiai galėtų įsikurti Pajūryje, Šilalės savivaldybė turės investuoti maždaug 300 tūkst. Eur - tiek lėšų gali prireikti buvusios Pajūrio pro­fesinės mokyklos bend­ra­bučiuose esantiems socia­linių būstų gyventojams iškeldinti, privačiai nuosavybei išpirkti. Sprendimus dėl Arti­le­rijos batalionui reikalingų patalpų suteikimo taryba turėtų svarstyti balandžio viduryje.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Ieškomi keturkojo šeimininkai

Šiandien į „Ši­lalės arto­jo“ re­­dak­ciją paskam­binęs ši­la­­liš­kis Gin­tau­tas Jog­mi­nas informavo, kad prieš 2 dienas į jo namų kiemą Dariaus ir Gi­rė­no gatvėje atklydo gražus didelis šuo. O, pasak vyriškio, paprašius duoda leteną ir visada pašauktas parbėga.

„Aš jį pašėriau, daviau vandens. Ir jis niekur nebeina. Tačiau neturiu sąlygų jį laikyti – kiemas neaptvertas, baisu, kad ko nenutiktų. Nors šuo yra draugiškas, bet, išbėgęs į gatvę, gali pakliūti po mašina. Išvaikė iš aplinkinių kiemų visas kates. Jei jį kas nors čia atvežė ir išmetė, tuomet tikrai keista, kas galėjo pasielgti su tokiu geru šunimi“, – kalbėjo šilališkis.

Šilalės savivaldybės sanitarijos inspektorė Vita Mon­kevičienė paaiškino, kad ne­prižiūrimais šunimis rūpinasi Tauragėje dirbantis veterinarijos gydytojas Tomas Bar­tušis.

„Su juo yra sudaryta beglobių gyvūnų gaudymo sutartis. Todėl mes jį iškviesime, ir šunimi bus pasirūpinta. Praėjus 2 savaičių karantino laikotarpiui, bus ieškoma gyvūnui naujų šeimininkų“, – sakė V. Monkevičienė.

Tikėtina, jog šio keturkojo šeimininkai yra šilališkiai. Jei vis dėlto šuo nebuvo išmestas, o iš namų paspruko pats, tuomet kviečiame savo augintinio netekusius žmones atsiliepti kuo greičiau. Kol kas jį priglaudęs G. Jogminas geraširdiškai sutiko keturkoju pasirūpinti dar keletą dienų, nes tikisi sulaukti tikrųjų šeimininkų. Jam reikėtų skambinti tel. (8-621) 8-58-00. O jeigu tikrieji savininkai neatsiras, galbūt yra žmonių, kurie norėtų paimti sveiką ir gražų šunį.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Žmonės tampa vis sąmoningesni

UAB „Horeca sprendimai“ projektų vadovė, „DAROM“ ekspertė Sigita Matulevičiūtė dalijasi savo patirtimi apie atliekų rūšiavimą ir dabartinę situaciją Lietuvoje, kuri, anot Sigitos, sparčiai gerėja.

- Papasakokite apie darbą maisto rūšiavimo srityje?

- Jau 11 metų dirbame maisto ir ne maisto atliekų surinkimo ir perdirbimo srityje. Surenkame netinkamas vartoti maisto atliekas iš įvairiausių taškų: mokyklų valgyklų, prekybos centrų, taip pat mūsų paslaugomis naudojasi gamyklos, importuotojai, muitinės tam, kad susidariusios gamybos, kontrabandinės, užterštos ar neatitinkančios ES reikalavimų atliekos nepakliūtų į aplinką, rinką. Šiuo metu esame įsidiegę elektroninių važtaraščių sistemą, nenaudojame popieriaus dokumentams pildyti, taip tausodami gamtos išteklius. Mūsų tikslas – kad visos atliekos būtų surinktos, išrūšiuotos bei perdirbtos, taip išsaugant švarią bei saugią aplinką.

- Kokia rūšiavimo nauda?

- Tai grandinės veiksmų, kuri naudinga ne tik šiandienai, bet ir ateičiai, dalis. Rūšiuojamos atliekos suteikia galimybę panaudoti jas antrą kartą, kompostuoti arba išgauti alternatyviąją energiją. Tai - itin didelis laimėjimas prieš opią atliekų problemą, kadangi tik išrūšiuotas atliekas galima atkurti antram gyvenimui.

- Kokia situacija Lietuvoje? Ar žmonės yra linkę rūšiuoti?

- Padėtis tikrai keičiasi į gerąją pusę. Žmonėms tapo svarbu, kas vyksta su atiduotomis atliekomis, kur jos keliauja ir koks yra galutinis rezultatas. Jie vis labiau domisi naujovėmis, konsultuojasi, kaip tvarkytis su atliekomis, atsakingiau rūšiuoja. Sulaukiame skambučių ir užklausų iš gyventojų apie galimybes rūšiuoti arba kaip panaudoti maisto atliekas, ką su jomis daryti. Tai, manau, labai sveikintina.

- Ką turėtų daryti žmonės, nežinantys, kaip reikia tinkamai rūšiuoti? Nuo ko jiems pradėti?

- Visų pirma reikia nusiteikti, jog rūšiuosite. Iš pradžių tai gali atrodyti kaip darbas, tačiau vėliau taps maloniu įpročiu.

O sąlygos yra paprastos. Visų pirma reikia pasirūpinti buitinių atliekų konteineriais stiklui, popieriui ir plastikui (jei gyvenate nuosavame name). Juos išduoda tvarkytojai.

Daugiabučių gyventojų kiemuose tokie konteineriai jau yra. Svarbiausia - nemesti visko į vieną konteinerį. Kai kurie žmonės rūšiuoja namie, turi atskiras šiukšlių dėžes, kiti išsirūšiuoja prieš išmetant. Tai priklauso nuo pasirinkimo. Pradėję rūšiuoti pamatysite, kiek ir kokių išmetate atliekų. Tai tikrai nustebins. O vėliau pastebėsite, jog imate vis mažiau vienkartinių maišelių produktams arba įsigysite daugkartinio naudojimo maišelį pirkiniams.

Taip pat pastaruoju metu dažnai pastebiu pasipiktinimą žmonių, jei aplink nėra rūšiavimui skirtų šiukšlių dėžių - tai reiškia, kad lietuviai tampa vis sąmoningesni šiuo klausimu.

- Ką manote apie „DAROM“ akciją?

- Akcija turi daug įtakos mūsų aplinkai, bendruomeniškumui. Vis daugiau žmonių imasi pavyzdžio ir patys organizuoja talkas, tvarkosi savo kiemus bei palaiko švarą. Be to, ši akcija kasmet įgauna vis kitą prasmę: pradžioje ji priminė, jog reikia tvarkytis, o dabar ugdome jau įgytus įgūdžius. Tikiuosi, jog entuziazmas žmonėse neišnyks.

- Kaip elgtis, kad aplinka, kurioje gyvename, taptų švari bei jauki?

- Mūsų šalis - mūsų namai. Kai namuose bus švaru ir jauku, iš jų bėgti niekada nesinorės. Kelios minutės kasdieniam susitvarkymui tikrai nesugaišins jūsų, o jauku bus visiems! Taip pat ir su akcija „DAROM“: tik vieną dieną metuose, tačiau paliekanti žymę ilgam!

Gerai pagalvokime vieni apie kitus ir sugrįžti į mėgstamas vietas bus gera. Ypač dabar, kai artėja vasara, o visi taip mėgstame būti gamtoje, prie ežerų, parke. Susitvarkyme po savęs, palikime kitiems tvarkingą aplinką.

Šiais metais akcija vyks balandžio 22 d., 10 val. oficialiuose „DAROM“ taškuose, esančiuose visoje Lietuvoje (šių taškų ieškokite savivaldybių internetiniuose puslapiuose). Būtent iš jų bus išvežami raudoni „DAROM“ maišai į sąvartynus akcijai pasibaigus.

Norintieji prisidėti prie akcijos „DAROM 2017“ organizavimo (tapti regionų ar miestų koordinatoriais, patruliais ar draugais-rėmėjais) rašykite el.paštu: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Visuose didžiuosiuose prekybos centruose jau galima įsigyti „DAROM“ šiukšlių maišų. Pirkdami juos prisidėsite prie „DAROM“ organizacijos iniciatyvų įgyvendinimo.

Deimantė TUMKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Jau paskelbti oficialūs „DAROM 2017“ akcijos taškai

DAROM - IR GAMTA PADĖKOS! Su tokiu šūkiu akcijos organizatoriai kviečia dalyvauti jubiliejinėje nacionalinėje tvarkymosi akcijoje „DAROM 2017“, kuri balandžio 22 d., 10 val., suburs visus Lietuvos žmones. Jos tikslas - skatinti bendruomeniškumą, atkreipti dėmesį į taršos, aplinkosaugos problemas.

Jau galite rasti oficialius nacionalinės „DAROM“ akcijos tvarkymosi taškus savo savivaldybėje! (http://mesdarom.lt/darom-2017/tvarkymo-taskai.html).

Būtent iš šių taškų bus išvežami „DAROM“ maišai ir kitos surinktos atliekos į sąvartynus akcijai pasibaigus. Šios akcijos metu yra tvarkomos tik viešos vietos. Atėjusieji į talką, gaus raudonuosius maišus, tačiau darbo saugos priemonėmis reikia pasirūpinti patiems (pirštinėmis, guminiais batais, kremu nuo saulės, apsauga nuo erkių).

Jau galima įsigyti raudonuosius „DAROM“ maišus!

Specialių „DAROM“ maišų reikėtų ieškoti visuose didžiuosiuose prekybos centruose. Jie yra pagaminti iš 100 proc. perdirbto plastiko žaliavos, dideli bei stipresni nei įprastai, todėl juos galėsite naudoti ir tvarkydami savo namus, sodus. Pirkdami šiuos maišus prisidėsite prie „DAROM“ organizacijos iniciatyvų įgyvendinimo.

Norintieji prisidėti prie akcijos „DAROM 2017“ organizavimo: tapti regionų ar miestų koordinatoriais, patruliais ar draugais-rėmėjais, gali rašyti el.paštu: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., o naujienas sekti „Mes Darom“ Facebook puslapyje. Visa reikalinga informacija skelbiama www.mesdarom.lt.

DAROM - IR GAMTA TAU PADĖKOS!

Deimantė TUMKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

 

Rekordu pažymėtas finalas

Šilalėje baigėsi žaidimo „Auksinis protas“ pavasario sezonas, kuris tęsėsi net keturis kovo antradie­nius. Linksma ir intelektuali žinių viktorina sulaukė rekordinio dalyvių skaičiaus – žaidė net 19 komandų. Žaidimą organizavo Šilalės viešoji biblioteka. Nugalėtoja tapo komanda „Basanavičiaus 15“.

Protų mūšis su vienodais klausimais vienu metu vyko daugiau nei 35 šalies miestuose bei miesteliuose. Iš viso Lietuvoje dėl auksinio proto vardo varžėsi apie 400 komandų. Šilalė buvo viena tarp pirmaujančių dalyvių skaičiumi ir lenkė net didžiuosius šalies miestus.

Kiekvieną turnyrą sudarė 5 turai iš 64 klausimų. Tad per sezoną dalyviai turėjo įveikti daugiau nei pustrečio šimto įvairių klausimų. Iš viso žaista net 12 valandų.

Šilalės viešosios bibliotekos direktorė Astutė Noreikienė teigė, jog šis žaidimas yra vienas sėkmingiausių ir ilgiausiai trunkančių bibliotekos renginių. Jis sutraukia šimtus šilališkių, norinčių turiningai praleisti laisvalaikį.

„Smagu, kad prie šio renginio prisideda verslininkai ir kiti žaidimo entuziastai“, - dėkodama už paramą ir bendradarbiavimą, sakė bibliotekos vadovė.

Žaidimo organizatoriai nuo­širdžiai dėkoja rė­­mėjams: Ši­lalės rajo­no vers­lininkų sąjun­gai bei jos pirmi­ninkui Sin­ga­rui Vytartui, „Jo­ni­nių vaistinės“ direktoriui Jonui Lei­lionui, ūkininkui Andriui Baub­liui, Liu­tau­­­rui Gied­rai­­čiui, UAB „Mil­da“ savininkui Vi­dui Rim­kui, UAB „Op­­ti­ta“ va­do­vui Dainiui Ber­­ge­liui, Šilalės ra­­­jono savivaldybės tarybos nariams Kris­tinai Damb­raus­kie­­­nei, Virginijui No­reikai ir Hen­­rikui Girčiui, UAB „Kvė­dars­ta“, veterinarijos klinikai „Laimingas ūsas“, nepri­klau­­somai „Mary Kay“ par­­da­vi­mų direktorei Inesai Koz­­­lo­vie­nei, Valdemarui Jase­vi­čiui, vi­suo­meniniam judė­ji­mui „ŠI­LA­LIŠ­KIAI“, piceri­jai „Bamba pica“, „Europe di­rect“ informa­cijos centrui Tauragėje, UAB „Piko valanda“, fotografams Jurgitai Bergelienei ir Eval­dui Brazauskui, Šilalės kultū­ros centrui, Šilalės švieti­mo pagalbos tarnybai, kavi­nei „Pro­­­vincija“ bei jos vadovei Genovaitei Damulienei. In­for­ma­ciniai žaidimo rėmėjai - Šilalės rajono laikraštis „Šilalės artojas“ ir www.silalesnaujienos.lt.

Rima NORVILIENĖ

Šilalės viešosios bibliotekos Informacijos skyriaus vedėja, žaidimo Šilalėje organizatorė 

AUTORĖS nuotr.

 

 

 

Kelyje elkimės atsakingai

Saugumas keliuose – svarbus dalykas mums visiems. Kasmet augant transporto priemonių skaičiui, daugėja ir eismo įvykių, kurių baigtis neretai būna tragiška. Eis­mo dalyvių neatsakingas, nedrausmingas elgesys sukelia nelaimes kelyje. Kad kelionės visada būtų laimin­gos, dirba saugaus eismo specialistai. Vykdant kelių tiesimo, priežiūros, remonto, inžinerinių saugaus eis­mo prie­monių diegimo darbus, mūsų keliai keičiasi - tampa ne tik patogesni bei malonesni važiuoti ir vairuoti, bet ir saugesni.

Galima pasidžiaugti, jog jau eilę metų Lietuvos keliuose mažėja žuvusiųjų skaičius. Tie­sa, bendras eismo įvykių ir juose sužeistųjų skaičius nežymiai didėja. Štai pernai Lietuvos keliuose įvyko 3280 eismo nelaimių, kurių metu 188 žmonės žuvo ir 3875 buvo sužaloti. Tai yra 247 avarijomis bei 281 sužeistuoju daugiau bei 54 žuvusiaisiais mažiau negu 2015 m. 2016-aisiais žuvusiųjų eismo įvykiuose skaičius - 188 - yra mažiausias per pastaruosius 57 m. Lietuvoje.

Tauragės regione eismo nelaimių tendencijos yra panašios. Pernai VĮ „Tauragės regiono keliai“ prižiūrimuose valstybinės reikšmės keliuose įvyko 57 įskaitinės avarijos, kurių metu žuvo 4 ir buvo sužalotas 71 žmogus. Tai 6 eismo įvykiais ir 13 sužeistųjų daugiau negu 2015 m. Tačiau žuvusiųjų sumažėjo: nuo devynių 2015 m. iki keturių pernai. Pagrindinės eismo nelaimių rūšys išlieka tos pačios – susidūrimai ir apvirtimai (atitinkamai - 19 ir 22). Net 34 avarijos iš 57 ir visos 4 eismo dalyvių žūtys įvyko krašto keliuose, kur eismo sąlygos yra geriausios: matomumas geras, kelias platus, tiesus. Esant palankioms sąlygoms, matyt, susilpnėja vairuotojų dėmesys, mažėja jų atidumas, susikaupimas, viršijamas saugus greitis, o visa tai lemia skaudžias pasek­mes.

Per 2016 m. įmonės prižiūrimuose valstybinės reikšmės keliuose eismo nelaimėse nukentėjo 9 pėstieji. Pastaraisiais metais pastebima eismo įvykių su pėsčiaisiais didėjimo tendencija. Galbūt tam įtakos turi įrengiamos neapšviestos pėsčiųjų perėjos, kuriose, esant intensyviam pėsčiųjų eismui, vairuotojai ne visada juos pastebi ir praleidžia. Rekomenduojama rengti ap­šviestas ir iškiliąsias pėsčiųjų perėjas, kad žmonės būtų labiau pastebimi, ypač tamsiuoju paros metu, o vairuotojai ties jomis sumažintų greitį.

Dauguma nelaimių įvyksta dėl žmogiškojo faktoriaus, ir vis dar pasitaiko vairuotojų, kurie sėda už vairo neblaivūs ar neturėdami teisės vairuoti. 2016 m. Tauragės regiono keliuose iš 57 įskaitinių avarijų net 10 įvyko dėl vairuotojų neblaivumo ar neturint teisės vairuoti. Rizikavimas ne tik savo, bet ir kitų žmonių sveikata ar gyvybe priveda prie skaudžių nelaimių, kurių pasekmės išlieka visam gyvenimui.

Pavasaris – vienas avaringiausių metų laikų. Šviesus paros metas ilgėja, eismo sąlygos gerėja, dažnam vairuotojui norisi paspausti akseleratoriaus pedalą. Raginame visus eismo dalyvius kelyje elgtis ramiai, neskubėti, būti dėmesingiems, kad kelionės būtų saugios ir malonios. Norisi tikėti, jog nuosekliai bei vieningai dirbant saugaus eismo srityje, nelaimių keliuose ir jų aukų skaičių galima sumažinti dar labiau, todėl ir iš eismo dalyvių laukiame atsakingo, kultūringo elgesio.

Raimondas POCIUS

VĮ „Tauragės regiono keliai“ Saugaus eismo ir kelių priežiūros skyriaus viršininkas

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą