Kas dvi savaites pasaulyje išnyksta po vieną kalbą, nes nebelieka ja bendraujančių žmonių. Jau girdėti pasvarstymų, kad panašus likimas gresia ir lietuvių kalbai, kurios sinonimų gretas pamažu retina „išmanieji“ terminai. Net 40 metų atlaikę lietuviško rašto ir spaudos draudimą, gavę laisvę, atrodo, jog šiandien savo kalbą naikiname patys.
Vasario 21-ąją minėjome Tarptautinę gimtosios kalbos dieną, artėjanti kovo 16-oji yra paskelbta Knygnešių diena, gegužės 7-oji žinoma kaip Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. O kur dar kitos minėtinos dienos, susijusios su gimtosios kalbos žodžiu bei jo puoselėjimu. Pagrįstai galime didžiuotis savo itin sena ir išskirtine kalba, kurią gynė mūsų protėviai, spausdintą žodį gabeno per sieną knygnešiai. Senolių sudėtos sutartinės pripažintos analogų neturinčia vertybe ir yra įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą. Be abejo, keičiasi laikmetis, keičiasi ir kalba. Šnekamės „išmaniais“ žodžiais, kalbininkai vos spėja suktis, kurdami naujus terminus, kurių retas prigyja: angliški barbarizmai neva šiuolaikiškiau ir paprasčiau skamba. Siunčiant elektroninius laiškus, trumpąsias žinutes, bendraujant socialiniuose tinkluose, didžiausias privalumas yra paprastumas ir glaustumas. Tačiau būtent šios dvi savybės kalbą daro skurdesnę už bažnyčios pelę.
Sutikime, kad bendravimą lengvinančios technologijos supaprastino ne tik susisiekimą su toli gyvenančiais artimaisiais, bet ir suprimityvino mūsų kalbą. Lingvistai skelbia, jog šiuo metu pasaulyje priskaičiuojama 6000-7000 kalbų. Tačiau Nacionalinės geografijos draugijos duomenimis, kas 14 dienų po vieną jų išnyksta. Baiminamasi, kad, grėsmingai didėjant emigracijos mastams, nevertinant savo gimtosios kalbos ir valstybės, anksčiau ar vėliau išnyks ir lietuvių kalba, kaip kadaise išnyko prūsų.
Internetiniame portale www.bernardinai.lt paskelbtame straipsnyje cituojamo dr. Gregoro Andersono pagrindinė mintis yra ta, kad jei egzistuoja kelias pagerinti savo ekonominę situaciją, pakilti karjeros laiptais, pradėjus vartoti vieną kalbą vietoj kitos, daugybė žmonių būtent taip ir pasielgs. Tai puikiai įrodo skirtingos Lietuvos emigrantų bangos. XX a. skirtingais dešimtmečiais emigravę lietuviai džiaugėsi savo tautybe ir stengėsi saugoti kalbą bei kultūrą, emigracijoje parašytas ne vienas iki šiol žinomas ir skaitomas literatūros kūrinys. Ar šių dienų emigrantams dar svarbus tautinis tapatumas, kalbos išsaugojimas? Ar mums patiems, likusiems Lietuvoje, tai dar svarbu? Ar kartais, norėdami pasirodyti labai „modernūs“, nepradedame bijoti patys savęs, o į tuos, kurie išdrįsta kalbėti tarmiškai, ar nepasižiūrime su pašaipa? Pasak socialinių mokslų daktarės Giedrės Stunžėnienės, kiekviena kalba įkūnija savitą pasaulėžiūrą ir apsprendžia atskiro žmogaus mąstymą, elgseną, charakterį, pasaulio suvokimą, saugo tautą nuo išnykimo bei dvasinio skurdo. Tačiau kokiais dvasiniais „lobiais“ galime pasigirti, jei, pavyzdžiui, kai kada net žodis „artojas“ kelia nuostabą, pašaipą ir atrodo netinkamas šioms dienoms?..
„Manau, jog tai yra psichologinio pobūdžio problemos“, - įsitikinusi G. Stunžėnienė.
„Dar 1987 m. filosofas J. Minkevičius taikliai pastebėjo kalbos ryšį su vidine žmogaus kultūra ir morale: „Kalbos pagedimas, švelniai tariant, pasidarė masiniu, jei ne universaliu reiškiniu. O jei kalba yra materiali idealaus mąstymo išraiška, tai kokias mintis nešioja tos nualintos galvos? O jei kalba natūrali bendravimo priemonė, tai kiek žmogiškas yra tas bendravimas, kai kalboje paplitę žargonai, vulgarumai, nešvankybės, beprasmybės, tuščiažodžiavimas?“ - savo straipsnyje „Kokią vietą kalbos užima mūsų gyvenime“ (lrytas.lt, 2009 m.) svarsto mokslininkė.
Užsienio kalbų mokėjimas yra didžiulis ir nenuneigiamas privalumas – ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Tik ar verta dėl to apleisti savo kalbą? Gal ir ne visada mūsų kalbininkai pataiko „į taktą“, sukurdami naujadarus (vaizduoklis turėjo pakeisti ekraną, valalas, kuris taip ir neprigijo, - valymo priemones ir kt.). Tačiau dažniausiai jų darbo vaisiai išties patraukliai skamba, sėkmingai klesti ir yra mūsų kasdien vartojami (selfie po truputį išstumia asmenukė, imidžas jau seniai nebenaudojamas, nes yra įvaizdis ir kt.).
2017-ieji paskelbti Lietuvių kalbos kultūros metais. Ar nevertėtų ta proga paieškoti „auksinio viduriuko“, bendraujant vieniems su kitais? Socialiniuose tinkluose masiniu reiškiniu tapo įvairiausi iššūkiai. Tad gal pamėginkime ir surizikuokime sau išsikelti iššūkį, susijusį su gimtąja kalba? Pavyzdžiui, parašyti elektroninį laišką ar žinutę, nekartojant to paties žodžio. Pasukus galvas, paieškojus sinonimo, visai netikėtai galima suprasti, jog bendraujame gražia kalba.
Labai norime tikėti, kad ir mūsų laikraštis, du kartus per savaitę atsiduriantis ant jūsų stalo, bent maža dalimi prisideda prie gimtosios kalbos puoselėjimo ir išlikimo.
Morta MIKUTYTĖ