Laimingas mokytojas – kai jo mokinys jaučiasi laimingas

Laimingas mokytojas – kai jo mokinys jaučiasi laimingas

Ilgoji pertrauka baigėsi, ir už durų nerimsta šurmulys. Pasigirsta beldimas, du­rys atsidaro, ir, atsiklausę, ar gali užeiti į klasę, vienas po kito suguža gimna­zistai. Vis dar kažką gyvai aptarinėdami, dalindamiesi įspūdžiais, paskutinėmis pašnekesių nuotrupomis. Šurmulys netyla, o tik prityla, ir visus peršaukia energingas mokytojos balsas: „Mieliausieji mano, dar minutėlę!“ Bet ilgiau trukdyti nebegali – prasideda pamoka. Svarbiausia – pamoka ir…
Direktoriaus kabinetą puošia tušinukų kolekcija

Direktoriaus kabinetą puošia tušinukų kolekcija

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos direktoriui Arūnui Aleksand­ravičiui kasdienybę praskaidrina įdomus pomėgis – įžengus į jo kabinetą, akį patraukia bene 4 tūkstančių įvairiausių spalvų bei dydžių tušinukų kolekcija. Nors ekspozicija atsirado tik prieš gerus porą metų, joje yra daugybė anksčiau pagamintų, įvairiausiuose renginiuose dovanotų, iš kelionių parsivežtų, namuose ir darbastalio stal­čiuose užsilikusių tušinukų. Kolekcionuoti juos A. Aleksandravi­čius nusprendė supratęs, jog,…
Tremtis paliko neišdildomą nuoskaudą

Tremtis paliko neišdildomą nuoskaudą

Jei ne sovietų valdžios nuosprendis išbuo­žinti ir iš­siųsti tremtin Petronėlės ir Antano Rudžių šeimą, iš­skyrus vyriausiąjį sūnų, kuris, beje, tarnavo sovietinėje kariuomenėje, ir dėl to daug kas stebėjosi, kaip juos gali ištremti, šilališkė Agota Auškalnienė mano, kad būtų galėjusi baigti mokslus. Koks dar galėjo būti jos gyvenimas, moteris nesvarsto – yra lai­minga, užauginusi bei išmokslinusi vaikus, be­sidžiaugianti anūkais bei proanūkiais.…

Pirmieji poledynmečio žmonės: archeologiniai duomenys apie seniausią Šilalės krašto praeitį

Sunku nepastebėti ir nesigėrėti Lietuvos kraštovaizdyje esančių upių bei ežerų gausa, prie kurių neretai aptinkamos vienos seniausių mūsų protėvių gyventos vietos. Tačiau dažnai net nesuvokiame, kad prie šiomis dienomis atrodančio mažo upelio ar jau baigiančio užpelkėti ežerėlio kažkada galėjo būti įkurtos pačių pirmųjų Lietuvos gyventojų laikinos gyvenvietės. Jau daugiau kaip šimtą metų trunkančios akmens am­žiaus gyvenviečių paieškos ir ty­ri­nėjimai rodo,…
Įamžintas partizano atminimas

Įamžintas partizano atminimas

Rugsėjo 14-ąją krikščioniškasis pasaulis šventė Šv. Kryžiaus išaukštinimą. Ta diena pasirinkta pagerbti Šilalės krašto partizaną Antaną Beržinį-Dobilą. Jo palaidojimo vietoje – Tauragės rajono Mažonų seniūnijos Šakviečio senkapiuose – buvo atidengtas atminimo paminklas. Jį pastatė LPKTS Šilalės filialas, darbus organizavo jo pir­­mininkas Antanas Rašinskas. Rėmėjas – Lie­tuvos kultūros taryba. A. Beržinis-Dobilas gimė 1924 m. Vai­čių kaime, 10-ies vaikų šei­moje. Jis kartu…
Vakarų Lietuvos srities partizanų vadas neatsiejamas nuo Šilalės krašto

Vakarų Lietuvos srities partizanų vadas neatsiejamas nuo Šilalės krašto

Prieš 70 metų, 1949-ųjų rugsėjo 9 d., žuvo Lietuvos ka­riuomenės kapitonas, partizanas Aleksandras Mila­še­vi­čius-Vairas. Simbolinis jo antkapis yra Požerės ka­pi­nėse, kur palaidotas trijų brolių karininkų tėvas, spaus­tu­vininkas Otonas Milaševičius. Mila­še­vi­čių giminę su Šilalės kraštu sieja glaudus ryšys, tačiau jis nėra plačiau ištirtas. Tad noriu patikslinti kai kurias A. Mi­la­še­vičiaus gyvenimo datas bei pateikti kitų mažai ži­no­mų faktų. Remiantis tarnybos Lietuvos…
Žemaičių stiprybė – iš žūtbūtinio noro apsiginti

Žemaičių stiprybė – iš žūtbūtinio noro apsiginti

Jau nebe pirma vasara ramybe alsuojančioje et­no­gra­finėje Bilionių sodyboje ir šiemet buvo apsistojęs archeo­logas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto docentas dr. Gintautas Zabiela. Į šį kraštą protėvių pėdsakus atkuriantį mokslininką vilioja piliakalniai ir beribis vietinių gyventojų noras sužinoti, kaip giliai savo šaknis čia buvo įleidę jų pirmtakai. Prie legendinių Pilėnų priartėjęs tyrinėtojas tikina, jog pilia­kalniai – kaip…
Pabaigos yra gražios

Pabaigos yra gražios

Sutinku – labai dažnai jos gali atrodyti liūdnos, bet argi taip rodosi ne tik iki tol, kol visai nusibaigia ir užleidžia vietą naujai pradžiai? Akimirkai apsigavau ir aš, kai atėjo laikas išsiskirti su savo Camino draugais – reikia pripažinti, kad stoviniavome kiek il­giau, nei reikėjo, kiek per daug kartų vienas kitam linkėjome gero vėjo, kiek per ilgai vienas kitą spaudėme…
Ką čia nuveikus

Ką čia nuveikus

Per dvylika dienų galima apšilti kojas nau­joje darbo vietoje, galima apkeliauti ša­lį arba su kuo nors tapti draugais. Ne­mė­gi­nau, bet manau, kad net tokiems kaip aš per dvylika dienų įmanoma išmokti tobulai gaminti kokį nors patiekalą, perskaityti vieną ar dvi knygas. Per tiek laiko galima įsimylėti arba susivokti, jog praradai ką nors brangaus, bet gyvenimas tęsiasi. Ga­lima pasveikti nuo gripo…
Šiandien negaliu gyventi. Tikrai?

Šiandien negaliu gyventi. Tikrai?

Šiandien netinkama diena nusišypsoti kasininkei. Taip pat padėkoti artimui ir pasakyti komplimentą. Netinkama diena padėti vargšui. Dar šiandien netinkama diena skaityti, džiaugtis gyvenimu, keliauti ir dirbti. Kodėl? Tai, patys suprantate – reikia vaikus auginti, taupyti, reikia laukti savaitgalio, laiko nėra, reikalai nesutvarkyti... Be to, lyg ir sveikatos nelabai yra. Ir oras ne kažin koks – karšta. Vakar irgi nebuvo tinkama…
Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą