Redakcija

Ten, kur lankėsi meras

Vieną rytą, vos įžengus į kabinetą, suskambo telefonas.

- Alio, čia meras?

- Ne, čia redakcija.

Praėjo kelios minutės – telefonas ir vėl skamba.

- Alio, merą turite? - klausia tas pats moteriškas balsas.

Aišku, kad tyčiojasi. Iš kur redakcija ims merą?

- Ne, dar vis neturime.

- O kur jis yra?

- Vilniuje, - informuojame, pažvelgę į mero darbotvar­kę. - Matyt, išvažiavo parvežti pinigo, - dar pajuokaujame.

Praėjo kelios minutės - telefono ekrane vėl tas pats numeris.

- Alio, o kada jis grįš?

Va to tai jau tikrai nežinome. Niekur neskelbia, todėl tik traukiame pečiais. O gal moteriškė visai nejuokauja? Gal ji supainiojo numerius?

- Kada grįš – tada, - atsakome diplomatiškai. -  Bene nutiko kas? Gal ką perduoti? - dar paklausiame.

- Ateina lietūs, o duobė neužpilta. Meras žadėjo atvežti tris mašinas žvyro, užpilti duobę, laukiu ir nesulaukiu.

- Pats asmeniškai meras žadėjo? - negalime patikėti tokia geradaryste.

- Taip, meras buvo su seniūne. Sako, atvešime tris mašinas žvyro, ir duobės nebeliks. Bet jei įsismarkaus lietūs, tai jis nė žvyro nebegalės atvežti, nes keliukas tampa neišvažiuojamas. Aš gyvenu Vytogaloje, pačioje pamiškėje, ant kampo reikia sukti į dešinę. Meras turėtų žinoti, - moteris pasisako pavardę.

Pasidaro labai įdomu. Kas čia per duobė, kad reikia net trijų mašinų žvyro?

Pasirodo, Vytogaloje tikrai gyvena tokia moteris. Tolėliau, pamiškėje. Yra ir toks keliukas į dešinę.

- Važiuokite ten ir nuvažiuosite, - parodo pagyvenęs vytogališkis, kai redakcija mane išsiunčia atlikti tyrimo - Visai geras kelias.

Netrukus supratau, jog žmogus pajuokavo. Bet kuo toliau, tuo juokas ėmė mažiau. Ir štai vieta, kur tapo visai nebejuokinga. Apsisukti nebuvo kur. Važiuoti atbulomis jau per toli, važiuoti į priekį darėsi vis baugiau. Jei būčiau meras, tokiais keliais tikrai nevažinėčiau. Sėsčiau į seniūnijos džipą.

Pagaliau - jauki sodyba pamiškėje. Šeimininkė labai nustemba, kad aš iš redakcijos. Ji gi ieškojo mero.

- Surinkote ne tą numerį, - paaiškinu.

- Tu matai! - stebisi ji.

Susipažįstame. Tai Elena Vai­čaitienė. Beveik visą gyvenimą nugyveno Suvalkijoje, o prieš keletą metų grįžo į gimtąjį lizdą. Labai graži, rami vieta, tik iki jos atvažiuoti - žygdarbis. Aš tai jau pastebėjau.

- Po lietaus kelias neišvažiuojamas, o ten, prie sankryžos, žemesnė vieta, tikra duobė. Paskambinau į televiziją, sakau taip ir taip, negaliu nei išbristi, nei išvažiuoti. O man televizijos žurnalistai aiškina: „Mums reikalingas jūsų pareiškimas ir mero atsisakymas keliuką taisyti. Tada įsikišime mes“. Parašiau pareiškimą, nuvažiavau į Šilalę, nunešiau merui, - pasakoja moteris. - Aš juk nenoriu, jog mūsų meras nuskambėtų ant visos Lietuvos. Sakau arba taisote keliuką, arba atsisakote. Meras teisinasi, kad jis taip iš karto negali, kad apžiūrėti turi. Ir tikrai jie atvažiavo su seniūne. Buvo truputį paliję, tai meras paliko savo mašiną prie plento, persėdo į seniūnės mašiną.

Ar nesakiau? Tokie keliai - ne mero mašinai.

Šeimininkė parodo tą duobę - bedugnę. Iš pažiūros visai neatrodo duobė, tik žemesnė vieta. Užtat po lietaus...

- Po lietaus tai ojojoj! - ji susiima už galvos. - Meras­ ­žadėjo atvežti tris mašinas žvyro ir dar vieną ten toliau. Mokėti man sakė nereikės, padės už valdiškus pinigus. Bet jei prasidės nuolatiniai lietūs? - baiminasi ji.

Elena, pasirodo, jau kelinta savaitė laukia mero su trimis žvyro mašinomis. Deja, niekaip nesulaukia. Todėl sutarėme taip: po savaitės kitos, o dar geriau - kai bus kokia sukaktis, tarkime, mėnuo laukimo, ji paskambins į redakciją. Ir Elenai ne taip ilgu bus laukti žvyro, ir mes galėsime rašyti laukimo kroniką.

Tačiau gal vis dėlto sulauks? Štai konteinerių tai ji sulaukė. Sodybo­je sto­vi trys. Trejus metus Elena mo­kėjo mokesčius už šiukšlių vežimą, ir štai pagaliau kieme jau visas mėnuo stovi šie gražuoliai. Už tuos pinigus, kur jau sumokėjo, išeitų kalnas tokių konteinerių. Ant vieno yra telefono numeris. Kai konteineris prisipildys, ji paskambins, atvažiuos vairuotojas ir išgabens.

Tačiau jeigu meras neatveš žvyro, tai kaip atvažiuos šiukšlių mašina?

Tada viskas liks kaip buvę, o ji mokės kaip mokėjusi.

- Bet jis tikriausiai atveš, - sako Elena. - Tikiu, kad atveš.

Kur netikėsi!..

O gal ir man bulvių maišą? Kai meras pats asmeniškai veš moteriškei žvyrą, ga­lėtų įsimesti į kėbulą bulvių maišiuką. Mat senos pasibaigė, o švie­žių dar nekasu. Mano keliukas geresnis.

- Kas tau veš! - juokiasi kolegos.

Žinau, jog neveš. Tačiau kaip ma­lonu būtų gir­­dėti pažadą!

Alius ŠAKINIS

Autoriaus nuotr.

 

 

 

Tai Vytautas - visiškai laisvas žmogus

Stiprus lietus išvaikė nuo gatvės žmones. Prie par­duotuvės - nė gyvos dvasios. Sakė, kad jis čia turėtų sėdėti. Pagyvenęs apleistas (apsileidęs?) žmogus be pastogės ir praeities. Įdomu, kur jis pasislėpė? Jeigu lie­tus nesiliaus, galiu jo ir nesulaukti.

Paprasčiausias būdas užmegzti parduotuvėje kalbą - nusipirkti ledų. Pardavėjos turėtų žinoti, iš kur jis ateina.

- Lietus nurimo, tuoj pasirodys, - sako pardavėja Zita. Jos vardas parašytas ant prisegtos kortelės.

Zita paveda mane už parduotuvės.

- Jis būna ten, anoje sodyboje. Šeimininkai mirę, dukros gyvena kitur. Tai jis įsitaisė tuščiame tvarte. Štai, eina per kiemą! Bėgu į parduotuvę, o jūs geriau be manęs, - sako Zita ir nulekia į krautuvę.

Palauksiu mašinoj. Jeigu jis elgetauja, turėtų prašyti išmaldos. Tada mėginsiu ką nors sužinoti. Girdėjau, kad jis baikštus. Svarbu neišgąsdinti.

Pamatęs mane, jis pamoja ranka tarsi senam pažįstamui, draugiškai nusišypso­, bet praeina pro šalį. Paeina toliau, nešinas laikraštį, atsisėda ant metalinės tvorelės, skaito arba tik šiaip vartalioja laikraštį. Jeigu jis tikrai įkyrus, turėtų ateiti ir kaulyti išmaldos. Tačiau jis tik sėdi ir žiūrinėja laikraštį.

Reikia eiti pačiam. Paklausiu, kur čia gyvena Lovčikas. Upynoje Lovčiką pažįsta visi, turėtų pažinoti ir jis. Galėsime pradėti kalbą.

Tačiau man nereikia gudravimų. Vytautas kalbą pradeda pats:

- Matai, koks davė lietus? Tereškova lakstė po dangų, bet taip ir nepasakė, ar ten, danguje, yra vandenynai. Jeigu nėra, tai iš kur tiek lietaus ant galvos?

- Sakai, Tereškova buvo dan­guje? Taip aukštai?

- O tai ne? Lakstė lakstė, kol prisilakstė. Žuvo kartu su mūsiškiais.

- Su kokiais mūsiškiais?

- Su Darium ir Girėnu! Dabar nebepaklausi, kaip ten su dangaus mariomis.

- Seniai tas buvo?

- Jau senokai, - Vytautas susimąsto. - Jau kokie keturi metai...

Jeigu jis kalba apie pirmąją moterį kosmonautę Valentiną Tereškovą, tai ji tikrai nežuvo. Bet neaišku, ar jis rimtai, ar mažumėlę apsimeta. Gali būti, jis laiko mane kvailiu ir vedžioja už nosies.

- Daug žinai, - pagiriu.

- Skaitau laikraščius, - Vytautas išskleidžia seną „Šilalės artojo“ numerį.

- Man nesvarbu, kad senas, - sako žmogus. - Žmonės paliko. O skaityti visai tinka, tai ir skaitau.

- Pats vietinis?

- Taip, upyniškis. Pusė U­py­nos mano pas­tatyta. Dirbau su brigada. Kai statėme milicininkui namus, tai vogėme plytas ir statėme žmonėms trobas. Daug plytų „točkėmis“ išvežėm.

- Tai ir sau pasistatei?

- Sau - ne. Bet turiu gerus namus. Ten, už U­py­nos, ant kal­no.

 - Pakviestumei į svečius. Ką nors prasimanytume.

- Dabar ten manęs nėra. Aš ten tiktai žiemą. Vasarą kur nors čia, bile kur. Ant žolės. Vasarą juk nešalta.

Jis tikrai turi namus už Upynos. Tokie ir namai... Senas gyvulininkystės kompleksas, už jo - vandens valymo įrenginių siurblinė. Buvusį komp­leksą dabar valdo trys pajininkai, o siurblinė kaip ir niekieno. Viena pajininkė, vardu Regina, parodė, kur ji yra. Ten, už ganyklų, toli tarp krūmų. Dabar nė tako neįžiūrėsi. Tačiau žiemą Vytautas pa­reina. Dažniausiai - girtas, vos pavelka kojas. Būna, jog šliaužia šliaužte. Vieną rytą žmonės atėjo į darbą, žiūri - žmogus sniege. Upynos Vytautas! Bene negyvas? Ne, gyvutėlis! Ir nenušalo nieko. Aplinkiniai negali atsistebėti tokiu Vytauto gajumu. Kitiems tuoj visokie bronchitai, plaučių uždegimai, o jam kas? Klemensas Lovčikas vieną­ žiemos pavakarę ra­do netoli namų bemiegantį gatvėje. Mėgino pažadinti - neina. Tada po šonu pakišo seną čiužinį, ant viršaus užmetė antklodę. Ry­tą eina žiūrėti - gal nebegyvas? O jis net įšilęs po patalais!

Būna, Vytauto nie­­kas nemato kelias dienas. Tada jo pasigenda ir pardavėjos.

- Taip, imame pasigesti, - juokiasi pardavėja Lina. - Jis mums įkyri, tačiau kai ilgiau nematome - baugu. Juk žmogus! Žiemą ėjome ieškoti į tvartą, mat dvi dienas nesirodė. Manėme - sušalo negyvai. O jis iškiša galvą iš šiaudų!

Anksčiau Vytautas žiemą ei­davo miegoti į tą siurblinę. Ten jis turįs kažkokį pečiuką... Bet eiti toli. Ši žiema nebuvo labai šalta, tai peržiemojo tvarte.

- Žiūriu, užsigrūdinęs, - sakau jam.

- Aš visko mačiau. Komunistai buvo išvežę į Sibirą.

- Vogei plytas ir atsidūrei kalėjime?

 - Aš nebuvau kalėjime. Dirbau statybose. Visur - ir Mask­voje, ir Lening­rade, o tarnybą baigiau Lomonosove.

- Kur tas Lomonosovas?

- Tenai, už Jur­barko, - Vytautas mosteli ranka Skaudvilės link.

- O kalėjimas Sibire?

 - Aš nebuvau kalėjime! - pykteli. - Aš buvau Sibire, bet ne kalėjime. Dirbau statybose. Kur reikėjo, ten ir stačiau.

Bet jis tikrai sėdėjo kalėjime. Yra kelios versijos. Viena - užmušė tėvo sugyventinę. Kai Vytauto mama mirė, tėvas susirado kitą moterį, o paskui jie sykiu gėrė, ir Vytautas neva užmušęs pamotę. Tai atsitikę tėvų namuose, kurie stovėję tenai, netoli dabartinės siurblinės. Tų namų seniai nebėra. Kai Vytautas grįžo iš kalėjimo, gyventi jau nebebuvo kur, tai ir pradėjo bastytis. Žmona jį buvo metusi, tačiau dabar ir ji jau mirusi... Tai sena istorija, jaunesnė karta apie ją nieko nežino. Kalbintos pardavėjos Upynoje dirba antras dešimtmetis, tačiau apie Vytauto tėvus ar jo statybas nėra girdėjusios.  Kiek matė jį - tai elgetaujantį. Jis visada buvęs toks.

- Turėjau žmoną, bet ji negalėjo turėti vaikų. Jos tėvai virdavo samagoną ir kartu gerdavo. Aš irgi gerdavau, - pasakoja Vytautas.

- Gerą išvirdavo?

- Naminį.

Tėvai mirę, žmonos nebėra, vaikų nė nebuvę... Kažkur netoli Šilalės gyvenanti sesuo, tačiau Vytautas neprisimena kaimo pavadinimo. Užkrito, ir viskas. Sesuo užauginusi 16 vaikų. Net sunku patikėti.

- Taip, šešiolika, - nė nemirktelėjęs pareiškia Vytautas.

Iš savo jaunystės jis pasakoja tik apie statybas, kaip vogęs valdiškas plytas ir iš jų pastatęs pusę Upynos. Dar jis turėjęs motociklą „Voschod“, kuriuo taip lėkdavęs per Upyną, kad langai drebėdavę. Taigi kietas vyrukas buvęs... 

Upynos senbuvis K.Lovčikas sako, jog Vytautas tikrai yra dirbęs statybose, vienam kaimynui statęs daržinę.

- Bet nežinau, ar jis užsiėmė mūro darbais. Gal?.. - abejoja upyniškis. - Tikra tiesa, kad jis turėjo motociklą. Dar tais laikais, kai jie buvo retenybė. Buvo vienas pirmųjų, nusipirkęs motociklą. Jo mama labai tuo didžiavosi. Sakydavo: „Ein kaip „Yžas“, pyp kaip „Java“. Tai motocik­lų pavadinimai. 

O kalėjimas?

- Sėdėjo kalėjime jis. Už tėvo nužudymą. Negaliu pasakyti, jog būtent jis tą padarė, nes tai buvo tokia tamsi ir neaiški istorija. Dėl to kaime kilo daug kalbų, liko daug neaiškumų. Jie visi namuose gėrė, o rytą buvo rastas negyvas tėvas. Namuose buvo Vytautas ir tėvo sugyventinė. Jie nelabai prisiminė, kas ir kaip. Nuteisė Vytautą­. Nežinau, kiek, bet, man atrodo, jis sėdėjo ilgokai. Neprisimenu, ar grįžęs iš kalėjimo jis dar dirbo statybininku. Gal ir ne. Įsitaisė siurblinėje netoli buvusių savo namų.

Upynos seniūnė  Stefa Kažukauskienė patvirtina:

- Taip, Vytautas Vertelis yra buvęs kalėjime už tėvo nužudymą. Kalėjo ilgai - bene dešimt metų. Tėvo namas atiteko sugyventinei. Ši prieš mirtį jį testamentu užrašė kaimynams už globą. Tada aš jau dirbau Upynoje, pati tvarkiau tą testamentą. Kai Vytautas grįžo atsėdėjęs, tėvo sugyventinė jau buvo mirusi,  o namas priklausė kitiems žmonėms. Dabar ir to namo nebėra. Tai buvo laikas, kada griuvo kolūkiai. Tačiau Vytauto gyvenimas buvo griuvęs dar anksčiau. Neprisimenu, ar jis iš kalėjimo grįžęs dirbo ką nors. Tikriausiai ne. Dabar jis gauna šalpos pensiją.

Jaunesnioji karta apskritai neprisimena, ar Vytautas yra ką veikęs. Kiek jį mato, tai elgetaujantį prie parduotuvės. Būna, išgėręs padainuoja, pašūkauja, bet žmonėms nėra pavojingas. Anksčiau įkyriau iš praeivių reikalaudavo išmaldos, bet kažkas jį pagąsdino, dabar yra atsargesnis.

- Iš ko gyveni? - klausiu aš jo.

- Gaunu 61 rublį pensijos. Dabar kiti pinigai, bet aš taip vadinu. Ketvirtadienį gausiu­. Nusiperku paėsti, visokių deš­rų, lieka ir alui. Pirmiausia perku paėsti. Gerai išeina.

- Kiek tau duoti? - išsiimu piniginę. - Euro užteks? Gal du?

- Kaip tau išeina.

Duosiu eurą - nusipirks alaus, o dešrai neliks.

- Imk du, - sakau. Jis puola bučiuoti ranką.

- Nusipirksiu alaus, - apsidžiaugia.

- O gal geriau dešros?

- Dešros jau turiu. Daug tokių didelių „šliosų“, - jis rodo rankomis, kokio didumo dešros. - Pilni namai.

- Gal parodytumei, kur gyveni?

 - O kas tu toks?

- Aš iš laikraščio. Noriu papasakoti apie įdomius žmones.

- O, iš laikraščio! - apsidžiaugia Vytautas. - Myliu spaudą!

Jis mielai sutinka ir papozuoti nuotraukoms, ir parodyti, kur įsikūręs. Eidamas primena, kad čia nakvoja tik vasarą, o žiemą gyvena tenai, ant kalno, kur yra pečius, malkų ir 12 kostiumų. Tiek daug kostiumų reikia, nes pardavėjos reikalauja, jog būtų švarus ir parduotuvėje nesmirdėtų.

Bet iš tiesų tai tik fantazijos. Buvau tuose jo namuose. Tenai nei malkų, nei kostiumų. Ant virvės kabo keli skudurai. Metalinė viryklė be dangčio - kaip ją užkurti? Galva neišneša, kaip ten galima išgyventi žiemą.

O ten, kur jis glaudžiasi vasarą, – irgi baisokas vaizdas. Senas apleistas tvartas, ant lentų sudūlėjęs šienas.

- Atsigulu ir miegu, - rodo Vytautas.

 Ar galima būtų jam padėti? Ar mes tik tiek tegalime - paaukoti kelis eurus, už kuriuos jis nusipirks alaus ir kelias valandas padainuos? Baisėjasi ir pardavėjos, kurios matė jo „miegamąjį“. Juk tai žmogus! Ar mes tegalime stovėti ir laukti, kol vieną žiemą jis sušals?

- Ar nenori važiuoti į kokius senelių namus? - klausiu.

- Važiuoti? O ko? Čia mano tėvynė! Kur aš važiuosiu?

- Na, būtų šilta vieta, gautumei maisto...

- Pats nusiperku, žiemai malkų turiu, - varo jis savo.

Upynos seniūnė S.Kažu­kaus­kienė sako­, jog nie­kur­ jis nevažiuos: nei pas daktarus, nei į Socialinių paslaugų centrą, kur jį bū­tų galima ir apiprausti, ir apskalbti. Vytautas upyniškiams pasakoja, kad jis turįs „trūkį“, tačiau gydytis nenori.

- Jau buvome išvežę pas daktarus, manėme, padarys operaciją. Bet jis kitą dieną - vėl Upynoje... Būtų du būdai jam padėti. Vienas - globa. Jei žmogus yra neįgalus, jam galima skirti paramą globai, o su tokiais pinigais jis galėtų gyventi kokiame pensione. Tačiau kaip įrodysi neįgalumą be daktarų, kurių jis vengia? Per prievartą nieko nei gydysi, nei į komisiją nuveši. Būtų neveiksnus - tada kas kita, galėtume spręsti už jį. Tarkime, padarytų kokį nusikaltimą, tada ekspertai spręstų, ar jis veiksnus, ar ne. Dabar tokio klausimo kelti neturime jokio pagrindo: nei tas žmogus nu­sikaltęs, nei pa­vo­jingas vi­­s­uo­­menei.

Tačiau aplinkiniai mato, kad jis yra pavojingas pats sau, ypač žiemą, kai įsitaiso miegoti nešildomame  tvarte arba tiesiai ant sniego! 

- Taip, tai pavojinga, - pripažįsta seniūnė ir traukia pečiais. - Bet ką besakytume, jis ir veiksnus, ir sveikas, ir įgalus. Tai jo pasirinkimas. Buvo pasibaigęs paso galiojimo laikas - sutvarkėme, pasirūpinome, kad gautų pašalpėlę. Iš jos jam dar atskaito antstoliai už adminis­tracines baudas, kurias gauna, girtas patriukšmavęs viešoje vietoje. Tiesa, dabar jau rečiau. Su apylinkės inspektoriumi prigąsdinome, jog išvešime į senelių namus, jeigu gatvėje girtas šūkaus ir kibs prie žmonių. Tai jis jau kelintas mėnuo yra gana ramus ir mandagus.

- Kodėl jis nenori niekur važiuoti ir bijo globos namų? 

Visi kalbinti upyniškiai turėjo vieną atsakymą: čia jis laisvas. Pensione - režimas, tvarka, ten ir išgerti tikriausiai neleis. O čia jis laisvas, visiškai laisvas žmogus.

Kai važiavau į namus, laisvas žmogus tebesėdėjo prie krautuvės. Suglamžytas laikraštis jau gulėjo ant žemės, o jis pats nuobodžiaudamas dairėsi į šalis. Pamatęs mane, draugiškai pamojavo ranka.

„Kentėsu, kol gyvs būsu“, - prisiminiau jo žodžius...

Petras DARGIS

Autoriaus nuotr.

 

„Pokemonai“ tradicinės sporto šventės nesugriovė

Nors jau kurį laiką tik ir girdime, kad jaunimas visa galva yra pasinėręs į naująjį žaidimą „Pokemon GO“, šilališkiai realių sporto varžybų į jį neišmainė. Septintus metus iš eilės Žadeikių pagrindinėje mokykloje vyko kaimo sporto žaidynės.

Jų organizatoriai – mokyk­los direktorius Nerijus Jocys ir Žadeikių sporto klubo pirmininkas Artūras Žymančius – džiaugėsi, jog šventė sulaukia vis didesnio susidomėjimo. Ir šiemet į ją atvyko dalyvių ne tik iš Šilalės rajono bei aplinkinių savivaldybių, bet ir iš Klaipėdos.

Sportininkai savo jėgas galėjo išbandyti daugiau nei dvidešimtyje šakų: pradedant krepšinio varžybomis, baigiant rankų lenkimu.

Krepšinio, tinklinio ir futbolo rungtyse varžėsi net 29 komandos. Daugiausiai dalyvių, žinoma, pritraukė krepšinis. Dėl geriausiosios vardo kovėsi 10 vyrų bei 2 moterų komandos, iš pastarųjų – „Pajūris“ ir „Žaibas“. Po įtemptų varžybų nugalėtojomis tapo „Pajūrio“ merginos. Vyrų grupėje konkurencija buvo didesnė, o po atkaklių rungtynių pirmąja vieta džiaugėsi „Arkliavagiai“. Antroji atiteko Artūro Zarambos individualios įmonės komandai „AziĮ“, treti liko „Pusbroliai“. 

Po varžybų savo taiklumą nuo baudų bei tritaškių linijos išbandė 15 vaikinų ir 7 merginos. Taikliausiai metė bei daugiausiai baudų pataikė Donatas Petrauskas iš Požerės, ant­ras liko vos vienu tašku nusileidęs žadeikiškis Martynas Stasytis, trečias - kvėdarniškis Gvidas Rupšlaukis. Tarp merginų pirmąją vietą iškovojo ­Indrė Žymančiūtė, antra buvo Gab­rielė Masedonskaitė, trečia - Irena Vaivadaitė.

Metimų nuo tritaškių linijos rungtyje pirmąją vietą užėmė Martynas Macas, vienu tašku jam nusileido Augustas Pet­rauskas, trečias liko Aurelijus Pukelis. Taikliausia mergina tapo Rūta Merkelytė, antroji vieta atiteko G.Masedonskaitei, trečioji – Jurgai Rupšienei.

 Futbolo aikštelėje varžėsi 6 vyrų bei 2 moterų komandos. Tarp vaikinų pirmąją vietą užėmė „Kvėdarna“, antrąją - „Šilalė“, trečiąją – „Upyna“. Merginų grupėje susirungė aikštelės šeimininkės, pasivadinusios „Kar­ma“, su šilališkėmis, susibūrusiomis į komandą „Vieni vartai“. Nugalėtojos paaiškėjo tik po 11 metrų baudinių. Jomis tapo „Karmos“ futbolininkės.

Tinklinio aikštelėje kovojo 4 merginų ir 4 vaikinų komandos. Tarp merginų pirmoji vieta atiteko Kvėdarnos „KVD“, antrąją užėmė Laukuvos „LKV“, trečia liko Žadeikių „ŽDK“. Vyrų grupėje pirmąja vieta džiaugėsi „Stomatologai ir kiti“, antrąja - „OPA“, trečiąja -  „Pajūris“.

Jaunimas rungė­si ir svorio kėlimo­ rungtyje. 16 kg ka­t­e­gorijoje pirmąją vietą iškovojo net 50 kartų svarmenį iškėlusi I.Vaivadaitė, ant­ra buvo Vitalija Mauliūtė (46), trečia – Rasa Kūčytė (24). Vaikinų pergales lėmė vos poros taškų skirtumas. Čempiono vardą, iškėlęs svarmenį net 80 kartų, iškovojo Vilius Jokužys. Antrąją vietą užėmė Donatas Vaičiulis (77), trečias liko Kazys Grimalis (75). Tačiau tuo varžybos dėl stipriausiojo vardo nesibaigė, mat 32 kg rungtyje 61 kartą svorį iškėlė ir geriausiu buvo pripažintas Ernestas Bartkus, antroji vieta atiteko Romualdui Broškai (57), trečioji (55) - Rolandui Rumšui. Iš veteranų jėgas išbandyti panoro tik Ričardas Vaičiulis, kuris 24 kg svarmenį iškėlė 50 kartų.

Virvės traukimo rungtyje savo jėgas demonstravo sportininkai iš Kvėdarnos, Šilutės bei Žadeikių. Po įtemptų varžytuvių pirmąją vietą iškovojo Kvėdarnos „Jaunuoliai“, o Žadeikių „Šniūras“ nepasidavė varžovams iš Šilutės „Vileikių“, kurie liko treti. Iš merginų šioje rungtyje jėgas išbandė Žadeikių ir Pajūrio panelės. Šeimininkės pergalę atidavė pajūriškėms.

Kol vieni bandė jėgą ir ištvermę, kiti varžėsi dėl akies žvitrumo bei rankos taiklumo smiginio rungtyje. Moterų grupėje susirungė 11 porų, vyrų - 17. Merginų grupėje pirmoji vieta atiteko Monikai ir Vitalijai Mauliūtėms, antrąją užėmė Ernesta Jančiauskaitė ir I.Žy­man­čiūtė, trečios li­ko sesės Austėja ir Laura Žekaitės. Tarp vyrų nugalėtojais tapo Vac­lovas ir Eitautas Rupšiai, antri buvo Robertas Ripkauskas ir Vilius Vitkauskas, treti - Ričardas Balčiūnas ir R.Rumšas.

 Šventę vainikavo rankų lenkimo varžybos. Jose geriausiai pasirodė Žadeikių merginos: pirmoji vieta atiteko Gretai Bartkutei, kuri visas dalyves įveikė, vos tik prasidėjus laikui, ant­ra buvo Giedrė Košinskaitė, trečia – R.Kūčytė. Vyrų grupėje komandos buvo suskirstytos į dvi grupes: jaunuoliai iki 19 metų ir vyrai nuo 19-os. Jaunių grupėje stipriausiu pripažintas K.Grimalis, antras liko Giedrius Vyštartas, trečias - Artūras Paliakas. Vyresniųjų kategorijoje vietos pasiskirstė taip: pirmoji - Tomui Agintui, antroji - Dovydui Vyštartui, trečioji – E.Bartkui.

Organizatoriai nuoširdžiai­ dėkoja šventės rėmėjams, be kurių ji nebūtų įvykusi. Nuoširdų ačiū jie taria ūkininkams Kristinai ir Antanui Dambrauskams, Vladai ir Stasiui Grikšams, Stasiui ir Virginijai Grikšams, Eglei ir Valentinui Jurgilams, Editai ir Arvydui Luganeckams, Žydrei ir Alvydui Paliakams, Alvydui Žiogui. Taip pat Šilalės savivaldybei, Lietuvos kaimo sporto ir kultūros asociacijai „Nemunas“, informaciniam rėmėjui „Šilalės artojas“, UAB „Danrita“ bei „Lankmelita“.

Atskiros padėkos nusipelnė teisėjai Robertas Mikutis, Gedutis Juozas Kukujevas, Darius Kavaliauskas, Rimantas Grikšas, Rimantas Bendžius, Rimantas Alfonsas Simanavičius.

Laura GIRČYTĖ

AUTORĖS nuotr.

 

 

 

 

 

Alius su premjeru padarė tą pačią nuodėmę

Į Aukštuomenės kroniką vėl užsuko mūsų bičiulis ir bendravardis Alius. Jis buvo šiek tiek susijaudinęs ir įdegęs nuo saulės.

- Išėjo nepatogumas, - prisipažino. - Nenorėčiau, kad tai nuskambėtų per spaudą...

- Kas nutiko? - susidomėjome. Kaip tik rengėme naują Aukštuomenės kroniką. Bet aukštuomenė atostogavo, kabinetai tuštėjo - visi išvažiavo ilsėtis į užsienius arba nusipirkti pigesnės mėsos, tai daugiau naujienų kaip ir nebuvo.

- Taigi praėjusią savaitę mudu su Algirdu nulėkėme pailsėti į Palangą. Algirdas baisiai dejavo, kad Lietuvoje viskas brangu. Jis yra buvęs ten ir ten, ir visur buvę pigu. Pamatęs lietuviškas kainas, Algirdas baisiai nustebo. Juk, prieš įvedant eurą, jis pats ne sykį sakė, jog kainos nė kiek nekils. Ir kartą vos nekirto lažybų, kad kainos tikrai nekils. Dabar žiūri - jos pakilo! Žmogus negalėjo patikėti savo akimis. Ir tada jį ištiko nušvitimas: štai dėl ko lietuviai lekia iš savo šalies – nori užsidirbti daugiau pinigų. Pagalvokime, kiek laiko reikėjo, jog tai suprastų. Tiesa, atrodo, ankstyvą pavasarį, kai Algirdas taip pat buvo Palangoje, panašios mintys jam jau sukosi galvoje, nes tada, išvydęs kainas, jis, regis, taip susijaudino, kad sustojo po draudžiamu ženklu, o toks kvailys ėmė ir nufilmavo. Stovėjo po tuo ženklu jis neilgai, minutę kitą, kol su žmona susikrovė daiktus. Bet kilo triukšmas didžiausias, internete paleistas filmukas, jog gerbiamo Algirdo mašina stovi po ženklu SUSTOTI DRAUDŽIAMA. Tarsi būtų nuo to apsivertusi žemė!

- Buvo papuolęs Algirdas? - pašokome nuo savo kėdžių ir iš džiaugsmo suplojome delnais. - Būtinai reikia rašyti!

Buvo aišku, jog Algirdas - tai tas iš opozicijos, kur amžinai varo ant garbingos rajono valdžios ir dar sapnuoja kažkokią korupciją. Niekada čia nebuvo jokios korupcijos, net žodžio to nežinojome, kol jis nepradėjo kibti dėl niekų. Ir štai, pagaliau didžiajam teisybės apaštalui patys piliečiai prispaudė uodegą!

- Taip, Algirdas, - advokatavo Alius. - Manau, nereikėtų to prisiminti.

- Kaip nereikėtų, Aliau, kaip nereikėtų? - sakėme mes principingai. - Įstatymai rašomi ne tik mums, paprastiems piliečiams, bet ir valdžiai. O tie, kurie iš kitų reikalauja tvarkos, pirmiausia patys turi laikytis įstatymų. Tai kur tas Meiženis, tarybos narys, pakliuvo?

- Koks Meiženis? - Alius pastatė akis.

- Na, pats sakei: buvot su Algirdu bene kelis sykius šiemet nulėkę į Palangą, Algirdo kišenei kainos pasirodžiusios per aukštos, tai jis pasistatęs ne ten mašiną...

- Tai Butkevičius pasistatė!

- Kas? - išgirdę pavardę, nejučiomis pritūpėme.

- Matot, čia toks sutapimas, - ėmė porinti Alius. - Ir Algirdas Butkevičius su pačia, ir aš su sugyventine vienu metu buvome Palangoje. Tik aš niekam nesiguodžiau, jog mano kišenei Palanga yra per brangi. Prieš tai mes su sugyventine buvome Lenkijoje, prisipirkome mėsos, dešrų, daržovių ir sūrių, o atvažiavę į Palangą, nė kojos nekėlėme į jokią kavinę. Įsikūrėme malkinėje pas tokią bobulę, ji leido kieme užsikurti portatyvinę dujinikę ir prasivirti daržovių sriubos su spirgais. Algirdas turi valdišką mašiną, nuo Vilniaus iki Suvalkų – visai netoli, rodos, bet kada galėtų palėkti ir apsipirkti. Jeigu tingi pats, tai juk turi kelis apsauginius, galėtų pasiųsti tuos, įdavęs raštelį, ko ir kiek... Bet jis žmogus nepraktiškas. Pirktų Lenkijoje - galėtų nesukti galvos dėl lietuviškų kainų. O jei Palanga per brangi premjero kišenei, galėtų ilsėtis Latvijoje, Lenkijoje, Turkijoje, kur atostogauja visi gudresni lietuviai. Girdėjau, kas važiuoja į Liepoją ar Ventspilį, gali įveikti lat­viškas kainas ir su savimi nesivežti pigesnio lenkiško maisto. Jeigu reikalai ir toliau šitaip dėliosis, gali taip atsitikti, kad Lietuvoje poilsiauti bei dirbti liks tik premjeras ir aš...

Pasibaisėję klausėmės Aliaus kalbų ir negalėjome suprasti, į kokią lanką jis suka. Ne per seniausiai netyčia jis buvo pataikęs į konservatorių sąskrydį Šventojoje, tai nieko keisto, jog dabar Palangoje ėjo viena gatve su gerbiamu Algirdu ir skaitė kur nors jo interviu apie lietuviškas kainas. Bet jeigu jis nori prakišti į spaudą savo niekingą nuotrauką?

- Aliau, nieko nebus! - įspėjome. - Jeigu kažkada padarei kokią negerą nuotrauką, geriau sudegink. Premjeras tau ne piemuo, kurį gali bausti kiekvienas policininkas. Ir jeigu truputį nusižengė, tai didelio čia daikto? Pirmiau pasižiūrėkime į save: ar patys laikomės visų taisyklių ir tų kvailų įstatymų, ar niekada nepažeidėme draudžiamo ženk­lo, ar kaip kitaip nenusikaltome valstybei ir tautai?

- Aš taip ir sakau! - sušuko Alius. - Aš, valdžios patrio­tas, noriu apginti premjerą! Juk mes, nuodėmingi piliečiai, nė kiek ne šventesni už jį. Štai aš, Alius Šakinis, su juo buvau vienoje Palangoje, ėjau tuo pačiu bulvaru, važiavau ta pačia gatve ir pažeidžiau draudžiamą ženklą toje pačioje vietoje. Kur buvo netyčia sustojęs premjeras, buvome sustoję ir mes, nes parūpo užmesti akį, kas tai per viešbutis ir kiek jis kainuoja. Kai užmetėme akį ir grįžome atgal, mūsų jau laukė patrulis.

Tai pasakęs, Alius ėmė neršti po kišenes.

- Štai, turiu įrodymą, - iš kišenės ištraukė kažkokį popierių. - Padariau tą patį, ką ir mūsų premjeras!

Jis padėjo ant stalo žalsvą lapą. Tai buvo administracinės teisės pažeidimo protokolas.

- Tai mudu su gerbiamu Algirdu, - didžiavosi Alius. - Beveik tą pačią dieną. Man pylė už tai beveik šimtą eurų. Įdomu, kiek davė jam?

- Aliau, baik, - numojome ranka. - Bene mūsų reikalas?

- Taigi. Pasimovė žmogus ant lietuviškų kainų ir dar tas ženklas. Gaila.

Alius dar mindžiukavo prie durų.

- Jeigu jam tikrai problema su pinigais, o rudenį prakištų rinkimus... - murmėjo Alius, jau laikydamas durų rankeną. - Mano sugyventinė buvo Škotijoje, skynė braškes. Ten visai neblogai moka - turėjome už ką nuvažiuoti į Palangą. Taigi jeigu kas, ji pažįsta tą ūkininką, jam reikia darbininkų... Ji galėtų rekomenduoti.

- Aliau, Aliau! - sušukome choru. - To jau per daug!

Alius ŠAKINIS

 

Sutvirtinimo sakramentas šiemet bus teikiamas tik vienoje rajono bažnyčioje

Dėl itin mažo Sutvirtinimo sakramentą priimti norinčių­ vaikų skaičiaus bei įtempto­ Telšių vyskupo dar­bo grafiko, ši ceremonija šiais metais Šilalės dekanate vyks vienoje bažnyčioje. Jei anksčiau Sutvirtinimo sakramento iškilmės būdavo kone visose didžiosiose parapijose, šiemet, kaip ir pernai, į šią šventę pakvies tik Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia. Sutvirtinimo sakramentą mūsų rajono vaikams vyskupas Jonas Boruta SJ suteiks rugpjūčio 8 d., 17 val. 

Pasak Telšių vyskupijos kanclerio, kun. Haroldo Šneideraičio, tokį pasikeitimą lėmė du dalykai. Vyskupo padėjėjui Genadijui Linui Vodopjanovui tapus Panevėžio vyskupu, J.Borutai tenka vienam tvarkytis su dideliu darbo krūviu ir aplankyti net 11 dekanatų. Be to, anot kanclerio, šie metai yra pusiau pereinamieji – Sutvirtinimo sakramentą priimti anksčiau buvo leidžiama nuo 13 metų, o dabar jis suteikiamas tik sulaukus 15-os. Būtent todėl pernai Šilalės rajone šį sakramentą priėmė tik 10 vaikų. Šiemet jis turėtų būti suteiktas 29 jauniesiems tikintiesiems: tam rengiasi 9 laukuviškiai, 3 kvėdarniškiai, 2 upyniškiai, 1 kaltinėniškis ir 14 jaunuolių iš Šilalės.    

 

Paskirtas naujas kunigas

Liepos 23-iąją netikėtai užgeso ilgamečio Pajūrio para­pijos klebono kun. Mykolo Petrausko gyvybė. Liūdnos ir netikėtos žinios priblokšti parapijiečiai susirūpino, kas laukia bendruomenės, ir ar ilgai teks būti be dvasininko: ką daryti su jau suplanuotomis mišių ceremonijomis, į ką kreiptis, jei namus aplanko netektis ir pan.

Kaip informavo Telšių vyskupijos kancleris, kun. Haroldas Šneideraitis, atsižvelgdamas į iškilusią situaciją, savaitės pradžioje vyskupas paskelbė skubų dekretą, kuriuo į a.a. M.Petrausko vietą paskirtas naujas kunigas. Pajūrio, Didkiemio ir Tenenių parapijose nuo šiol dirbs kun. Antanas Mačius. Dvasininkas atvyksta iš  Plikių Šv. Šeimos - Jėzaus, Marijos ir Juozapo parapijos.

Pasak H.Šneideraičio, naujasis klebonas Pajūryje įsikurs kiek įmanoma greičiau ir galbūt su tikinčiaisiais susitiks jau ateinantį sekmadienį.

Laidotuvėmis bei kitais Pajūrio, Didkiemio, Tenenių baž­nyčių reikalais šiuo metu rūpinasi Šilalės dekanas, Kaltinėnų parapijos klebonas kun. Narsutis Petrikas. Ištikus nelaimei, kreiptis reikėtų tiesiogiai į jį: Tiesioji g. 3, Kaltinėnai, tel./faks. (8-449) 5-74-47, (8-699) 3-42-46.

Birutė PALIAKIENĖ

 

Rietavo turguje būkite atsargūs

Praėjusį sekmadienį Rietavo turguje, kuriame dažną sekmadienį apsilanko ir mūsų rajono gyventojai, buvo neramu. Įsilieję į žmonių minią, kaip niekada aktyviai darbavosi vagys. Nuo ilgapirščių nukentėjo ir viena šilališkė.

Į Rietavo policijos komisariatą dėl liepos 24-ąją Drobstų kaime esančiame turguje įvykdytų vagysčių kreipėsi 3 as­menys. Apie 10 val. ryto pareigūnams pirmoji pasiskundė šilutiškė (gim.1996 m.), kuri pranešė, kad iš jos rankinės pavogta piniginė su 40 eurų, asmens dokumentais ir banko kortele.

Po gero pusvalandžio pareigūnai sulaukė antro pranešimo. Į policiją atėjusi Šilalės gyventoja (gim. 1976 m.) informavo, jog, apsipirkusi Rietavo turguje, pastebėjo, kad iš ant peties kabėjusios rankinės ilgapirščiai ištraukė piniginę su 30 Eur, vairuotojo pažymėjimu ir banko kortelėmis.

Asmeninių daiktų bei pinigų tądien turguje neteko ir 22-ejų plungiškė. Ji teigė, jog vagystę pastebėjo, kai, norėdama atsiskaityti, už prekes, pasigedo piniginės, buvusios rankinėje. Vagys pagrobė ne tik 50 Eur, bet ir asmens dokumentus, banko korteles.

Rietavo policijos komisariato vadovai sako, jog dažniausiai dėl patirtų nuostolių kalti būna patys gyventojai, nes į turgų, kuris visada yra didesnio vagių aktyvumo vieta, nešasi brangius daiktus, nesaugo dokumentų, kortelių. Komisariato viršininko Mariaus Vaičikausko teigimu, trys vagystės per vieną dieną nėra itin daug. Esą yra buvę ir dviženklių skaičių. Deja, atskleisti tokius nusikaltimus yra ypač sudėtinga, nes vagys turi tam tikrą schemą.

„Sugauti vagis labai sunku, kadangi jie paprastai veikia grupėje: vienas pačium­pa grobį, perduoda antram, tas - trečiam. Kol kas dėl pastarojo savaitgalio vagysčių įta­riamųjų nėra “, - komentavo situaciją spaudai pa­reigūnas.

Į Rietavo turgų dažnai atvyksta ir romų tautybės asmenų iš Panevėžio, kitų miestų, o su jų apsilankymais labai dažnai sutampa ir vagystės, todėl jų reikėtų ypatingai pasisaugoti. Be to, svarbu sergėti savo asmeninius daiktus, nesinešti ant peties pakabintų rankinių, kelnių kišenėse nelaikyti telefonų, pi­niginių. Dažnai pasitaiko, kad moterys apvagiamos rūbų skyriuose, kai besirinkdamos prekes, rankines paprasčiausiai pamiršta. Netrūksta vagysčių ir turgaus prieigose, kuomet žmonės eina nuo pirkinių užimtomis rankomis ir saugumo nebepaiso.

Šiuo metu Rietave ypatingai daug žmonių - jau prasideda pirkėjų antplūdis prieš naujus mokslo metus, todėl reikėtų elgtis itin atsargiai ir būti akyliems. Nusikaltėliai tik ir laukia išsiblaškėlių.

Birutė PALIAKIENĖ

 

Ištikimi spausdintam žodžiui

Interneto ir išmaniųjų prietaisų teikiamos galimybės vis labiau nutolina mus nuo tradicinių dalykų, tokių kaip knyga ar laikraštis. Bėgti nuo modernaus progreso - vargu ar įmanoma, todėl ir „Šilalės artojas“ persikėlė į virtualią erdvę. Tačiau be galo džiugu, jog prioritetą skai­tytojai visgi teikia spausdintam žodžiui.

Šilališkė Eglė Dorčienė puikiai žino, kiek daug gali internetas, bet šiemet nusprendė, kad namuose būtinas ir savo krašto laikraštis.

„Prenumeruoti yra labai pa­togu – laikraštį atneša į namus. Be to, gauni labai daug naujienų, sužinai, kas vyksta aplinkui, kokie renginiai, naujos taisyklės bei panašiai. Dabar, kai ieškau darbo, praverčia ir skelbimai“, - kalbėjo moteris, laimėjusi kvietimą apsilankyti kirpėjos Danguolės Bytautienės kirpykloje.

Eglės profesija – virėja. Kurį laiką ji sukosi Socialinių paslaugų namų virtuvėje, bet toks darbas jai pasirodė esąs ne prie širdies.

„Dabar norėčiau kažko kito. Galbūt pavyks baigti kirpėjų kursus“, - ateities planais dalijosi E.Dorčienė.

Eglės vyras Robertas pamainomis dirba degalinėje „Jozita“, yra ugniagesys–gelbėtojas.

Šeimyna augina du sūnus. Vyresnėlis Mantas rudenį pra­vers antros klasės duris, o mažasis Rokas  - dar darželinukas.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

 

 

 

Kelių asfaltavimas neatšauktas

Praėjusį penktadienį savivaldybėje lankėsi Lietuvos­ automobilių kelių direkcijos vadovas Egidijus Skrodenis. Daugybė numatytų šiemet rajono keliuose atlikti darbų vis dar neprasidėjo, todėl pokalbyje su rajono meru Jonu Gudausku ir Seimo nariu Remigijumi Žemaitaičiu netrūko nei aštrių žvilgsnių, nei karštų diskusijų.

Valdžia „mėto pėdas“

„Kelių būklė Šilalėje yra kaip visoje Lietuvoje, nors kai Vilniuje pradedi kalbėti, kad Šilalei dar kažko reikia, sako, jog norime vos ne dirvonus asfaltuoti“, - tarsi norėdamas paneigti, kad Šilalėje keliai vis tik yra blogi, pokalbio toną bandė užduoti meras J.Gudauskas. Jis piktinosi, jog rajono laikraštis kaltina savivaldybę tuo, ko esą nepadaro valstybės įmonė „Tauragės regiono keliai“.

Todėl pirmiausia reikėtų pa­sakyti, kad susitikimas su E.Skrodeniu mero darbotvarkėje kažkodėl buvo nurodytas ketvirtadienį, 11 val. ryto. Ar planai pasikeitė, ar meras nenorėjo, jog Kelių direkcijos vadovo išsakytas mintis girdėtų pašaliniai, neaišku, bet darbotvarkė nebuvo pataisyta, o tuo metu, kai jo kabinete vyko ašt­rios diskusijos, J.Gudauskas oficialiai turėjo dalyvauti bitininkų pasitarime. Visgi ten nenuėjo - savaime suprantama, kad keliai rajono vadovui turėtų rūpėti kur kas labiau už rugpjūtį vyksiančią bitininkų šventę, nors ši – ir respublikinė. Tačiau kai šitaip „mėtomos pėdos“, sugaudyti viešąją informaciją gali nebent profesio­nalūs sekliai.

Priekaištų meras turėjo ir Seimo nariui R.Žemaitaičiui, atsiėmusiam geroką dozę pylos už tai, kad savivaldybei priskyrė pareigą parengti kelio į Didkiemį rekonstrukcijos projektą. Meras aiškino, jog tai yra valstybei priklausantis kelias, ir juo turi rūpintis „Tauragės regiono keliai“. Visgi niekam nepavyko paneigti ir R.Žemaitaičio pateikto fakto, kad jei rekonst­rukcijos dokumentai būtų buvę pateikti laiku, šiemet jau galėtume kalbėti apie viso kelio asfaltavimą. Deja, kol kas turės užtekti tik 2,6 kilometro, o dar beveik ­5 km asfaltavimas taps tolimesnės ateities reikalu. Geriausiu atveju apie kelio remontą bus galima pradėti kalbėti ateinančių metų pabaigoje, nes kol kas į Automobilių kelių direkcijos planus jis net nėra įtrauktas.

Iš tiesų, kas gi kitas, jei ne savivaldybė, turėtų rūpintis, kad jos teritorijoje esantys keliai pagaliau sulauktų rekonstrukcijos? O ypač, kai tam atsiranda realių galimybių.

Trukdo skundai ir teismai

Tačiau net ir tų kelių, kuriems jau yra skirtas finansavimas iš programų, tvarkyti neskubama.

Šiemet Šilalės savivaldybėje Automobilių kelių direkcijos lėšomis suplanuota išasfaltuoti bene 13 km žvyrkelių. Pasak Seimo nario, tai yra bene dvigubai daugiau nei kai kuriose kitose aplinkinėse savivaldybėse. Darbai turėtų pra­sidėti šiais metais ir baigtis ateinančią vasarą.

Iš programos „Zebras“, skirtos asfaltuoti kelius tarp gyvenviečių bei suformuoti asfaltuotas jungtis su pagrindiniais keliais, bus atliekami darbai  kelyje  Upyna - Pagrybis - Kaltinėnai. Du ruožus numatyta išasfaltuoti kelyje Varniai - Severėnai - Kaltinėnai.   

Iš bendros Žemės ūkio ministerijos ir Automobilių kelių direkcijos programos numatyta išasfaltuoti atkarpas per Upyną, Šėrikus, Radiškę, Jaunodavą, Vaičius.

Kiti labai svarbūs keliai, pasak E.Skrodenio, yra Laukuva - Žadeikiai - Kvėdarna, Šilalė - Žadeikiai bei atkarpa iki magistralės. Dėl jų taip pat kyla nesutarimų ir savivaldybėje, ir bendruomenėje: žmonės nerimauja, jog, suteikus pirmenybę vienam keliui, gali smarkiai padidėti eismo intensyvumas per Žadeikius.

E.Skrodenis žadėjo, jog kon­kursas keliams Laukuva - Žadeikiai - Kvėdarna (4,7 km­ atkarpa) ir Šilalė - Žadeikiai (7 km) asfaltuoti bus paskelbtas rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį. Taigi realu, kad sutartys su organizacijomis bus pasirašytos dar šiemet, o kitąmet turėtų prasidėti darbai.  Tiesa, kelio Laukuva - Žadeikiai - Kvėdarna atkarpa nuo 8 iki 12,4 km bus rekonstruojama dar vėliau.

Kol kas nėra pasirašyta nė vienos gyvenviečių asfaltavi­mo sutarties. Viskas užtruko, pasak Kelių direkcijos vadovo, dėl to, jog viešųjų pirkimų procedūros yra ilgos bei sudėtingos, konkursuose dalyvauja daug organizacijų ir dažnai tos, kurios juos pralaimi, skundžia priimtus sprendimus.

Tačiau yra ir geroji reikalo pusė. Kadangi dar neprasidėjo europinių projektų bumas, kelių asfaltavimo konkursuose dalyvauja ne kelios, o bent keliolika įmonių bei siūlo atlikti darbus už gerokai mažesnes kainas nei yra suskaičiuotos sąmatose. Kartais jos sumažėja trečdaliu ar netgi daugiau. Sutaupytos lėšos skiriamos kitiems žvyrkeliams tvarkyti.

Kad ir kaip ilgai užsitęsė konkursai, E.Skrodenis užtik­rino, jog jie jau baigėsi, sutartys bus netrukus pasirašytos, ir visi darbai, kurie buvo numatyti šiemet, bus atlikti. Kad žmonės tuo neabejotų, jau po kelių savaičių ten, kur vyks asfaltavimas, atsiras informaciniai stendai su darbų atlikimo grafikais bei aiškiai išdėstytu finansavi­mu.

Netrukus turė­tų būti pradėti įgyvendinti ir eismo saugumo projektai: šilališ­kiai sulauks dar trijų kalnelių ir dar vienos žiedinės sankryžos. Įrengus ją, kur kelias Šilalė - Lau­kuva kertasi su Struikų gatve, Ši­lalė iš visų pusių bus „sužieduota“. Kelyje  Balsiai - Kal­tinė­nai - Kražiai, ties pavojingu posūkiu, atsiras me­taliniai atitva­rai.

Šiemet kelinin­kai rajono keliuose yra numatę atnaujinti 10 km dangos, rekonstruoti 2 km asfalto kelyje Lau­ku­va - Šilalė, o ateinančiais metais remontuos 7,5 km kelio Kvėdarna - Švėkšna - Saugos: nuo Pajūralio iki Švėkšnos miestelio ribos.

Automobilių kelių direkcijos vadovas tvirtino, jog tokių kelių atnaujinimo darbų kasmet bus atliekama ne po 200 km, kaip anksčiau, o po 1000 km, nes tik taip galima išsaugoti turimą kelių tinklą.

Kaimą džiuginanti ateitis

Pasak E.Skro­denio, šiemet ša­lyje numatyta iš­asfaltuoti 115 gy­venviečių ir be­veik 500 km žvyrkelių. Iš viso Lietuvoje yra apie 7 tūkst. km žvyrkelių, bet apie 2 tūkst. km niekada nebus asfaltuojama, nes jie veda į jau nugriuvu­sias fermas arba ūkininkų laukus. Automobilių kelių direkcijos vadovas įsitikinęs, kad jei  žvyrkelių asfaltavimui pinigų nemažės, apie 2022 metus visi pagrindiniai kaimo ke­liai jau galėtų būti išasfaltuoti.

„Toks yra šios Vyriausybės prioritetas. Geri keliai yra labai svarbu. Ne tik dėl to, kad reikia nuvažiuoti į mokyklą, ambulatoriją ar kultūros įstaigas, bet ir todėl, jog visiems atsibodo gyventi dulkėse. Kur tik išasfaltuojame, visur pastebime, kaip atsidaro langinės - grįžta į tėvų sodybas jauni žmonės, kaimas atgyja“, - tvirtino E.Skrodenis.

Automobilių kelių direkcijos planuose įrašytas ir kelias Kvėdarna - Žadeikiai - Ne­vočiai. Šiais metais planuojama skelbti jo rekonst­rukcijos viešųjų pirkimų konkursą, tačiau darbai bus atliekami trimis etapais. Konkursą numatoma rengti ir keliui Jomantai - Visdžiaugai remontuoti. To­limesnius planus derinti žadama rudenį.

Šilalėje išrinktas Seimo narys informavo, jog koalicijoje nuspręsta finansavimą vietinės reikšmės ke­liams didinti 20 proc. Suskaičiuota, kad tokiu atveju kasmet pavyktų papildomai išasfaltuoti dar po 228 km žvyrkelių.

„Žvyrkelių asfaltavimas yra viena pagrindinių veiklos sričių. Jeigu finansavimas padidėtų, jau kitais metais mūsų rajone būtų galima kalbėti apie kelių Visdžiaugai - Jomantai, Laukuva - Juodainiai, Obely­nas - Varsėdžiai, Kal­ti­­­nė­nai - Palentinis asfalta­vi­­mą, o 2017-ųjų pabaigoje skelbti konkursą keliui į Did­­kiemį asfaltuoti“, - sakė R.Žemaitai­tis.

Seimo narys džiaugėsi, kad po devynerių metų pertraukos Šilalės rajono keliai pagaliau sulaukė didelių investicijų - bus asfaltuojama net 13 km žvyrkelių. Ar tie prioritetai išliks ir po Seimo rinkimų, dar anksti spręsti, bet jis užtik­rino, jog, tvirtinant ateinančių metų valstybės biudžetą, keliams asfaltuoti skiriamų lėšų padaugės.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

 

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą