Akcija „Knygų Kalėdos“ skatina bendrauti ir dalin­tis knygomis su tais, kuriems jų trūksta, dalintis tuo leidi­niu, kurį perskaitęs, kažkas atras naujus kelius, gra­žesnius horizontus.

Kvėdarnos Prano Liatuko pradinės mokyklos ikimokyk­linės ugdymo grupės „Ežiu­kai“ auklėtiniai, atsiliepdami į bibliotekininkės Juditos Vainorienės kvietimą, apsilankė Kvėdarnos bib­liotekoje. J. Vainorienė supažindino vai­kučius su jau penktus metus rengiama akcija „Knygų Kalė­dos“, papasa­kojo apie sa­vo darbą, kaip galima pasiimti knygelių į namus. Iki­mokyklinukai apžiūrinėjo gau­sias knygų bei vaikiškų žur­nalų lentynas, padovanojo biblio­tekai savo padarytų angeliukų ir patys gavo po mažą dovanėlę. Taip pat į darželį parsinešėme knygelių.

Kaip sakė rašytoja A. Lind­gren, ,,niekas kitas taip nesu­žadina ir neugdo vaiko vaiz­duotės, kaip knyga. Pa­ma­­tykime džiaugsmą vaiko akyse, kai jis perskaito pirmąjį žodį ir į rankas paima pirmąją knygutę”.

Lina ŠIAUDVYTIENĖ

Kvėdarnos Prano Liatuko pradinės mokyklos ikimokyklinės ugdymo grupės „Ežiukai“ vyr. auklėtoja 

AUTORĖS nuotr.

Suprasdama situaciją nuo karo nukentėjusioje Ukrainoje, moksleivių ateitininkų sąjunga paskelbė akci­ją „Ateitis Ukrainai“, kurios metu buvo renkamos aukos humanitarinei pagalbai kariams. Ši akcija - ne tik ga­li­mybė padėti už laisvę kovojantiems Ukrainos gynėjams, bet ir puikus pavyzdys, jog moksleiviai, gimę Nepriklausomoje Lietuvoje, supranta, kas yra laisvė, ir ją brangina.

Vadovių Vidos Kačinienės bei Daivos Bukauskienės inicia­tyva Šilalės Simono Gaudė­šiaus gimnazijos Jono Pau­liaus II ateitininkų kuopa visą gruodį rinko aukas parapijoje, mokyk­loje, vietos bend­ruomenėje. Prisidėti prie akcijos buvo galima, įsigyjant ir moksleivių kurtų kalėdinių at­­virukų. Taip pat kvietėme megzti bei aukoti vilnones kojines, kurios šaltuoju metu kariams ypač reikalingos.

Surinktos aukos bus skirtos įsigyti tvarsčių, kurie efektyviai stabdo kraujavimą, bei šiltos aprangos.

Tariame nuoširdų ačiū Šila­lės žmonėms, prisidėjusiems prie akcijos.

Rūta JONIKAITĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos ateitininkė 

AUTORĖS nuotr.

Besibaigiant Adventui, ne kartą ir ne du teko išgirsti kalbant: 

„Kalėdos šiemet kažkaip greitai. Per greitai“... Matyt, mus ir vėl slegia nebaigti darbai, 

neįgyvendinti planai, nerealizuotos idėjos, neįvykdyti pažadai. 

O kaipgi kitaip? Juk žūtbūt reikia tapti sėkmės žmogumi, kuriam lenkiasi ir galbūt pavydi. 

Ironija, žinoma, gal net ir ne laiku. 

Bet ar tikrai nespėjome kur nors? Jei rytoj galėsime su savo artimaisiais sėsti prie jaukaus 

(visai nesvarbu, kiek ir kokiais valgiais nukrauto) Kūčių stalo, 

jei kartu su kalėdaičiu dalinsimės ir svajonėmis, šiltu žodžiu prisiminsime tuos, 

kurie mus paliko, vadinasi, padarėme viską: 

juk esame su būriu namiškių, mums reikia vienas kito šilumos ir artumo. 

Tačiau norėdami tą patirti, pirmiausia širdyje atleiskime visiems, kurie mums buvo neteisingi, 

ir mintyse paprašykime atleidimo, kai patys buvome neteisūs. 

Kaip sakė Paulo Coelho: „Aš atleidžiu už visas ašaras, už skausmą ir nusivylimus, 

atleidžiu už išdavystes ir melus, už šmeižtą ir intrigas. 

Atleidžiu už neapykantą ir persekiojimą, už mane įskaudinusius smūgius, 

už sudaužytas svajones. Taip pat atleidžiu už neišsipildžiusias viltis, už priešiškumą ir pavydą, 

už abejingumą ir piktą valią, už teisingumo vardu nešamą neteisybę, 

už pyktį ir žiaurumą, už aplaidumą ir panieką… Taip pat atleidžiu sau. 

Tegu praeities nesėkmės nebespaudžia man širdies. 

Vietoj skausmo ir apmaudo renkuosi supratimą bei užuojautą. Vietoj maišto 

renkuosi smuiko muziką, vietoj gedulo – atleidimą, vietoj keršto – pergalę. 

Aš galėsiu mylėti, nesvarbu, ar būsiu mylimas. Aš galėsiu duoti, net jei nieko neturėsiu. 

Aš galėsiu dirbti net per didžiausius sunkumus. Aš galėsiu ištiesti ranką, 

net jei būsiu visiškai vienas ir apleistas. Aš galėsiu nusivalyti ašaras net verkdamas. 

Aš savimi tikėsiu tada, kai niekas kitas manimi netikės“.Tai ir bus Kalėdų Stebuklas. 

                                                                                                   Rima PETRAITIENĖ

Lietuvos automobilių kroso pirmenybėse „Regionų taurė-2016“ su savo 1992 m. „Honda Civic“ D-2000 au­tomobilių klasėje rungtyniavęs Paulius Kiudys bend­roje metinėje įskaitoje užėmė pirmąją vietą.

Dėl apmaudžios klaidos ket­verius metus autokrose rungtyniaujantis P. Kiudys šie­met negalėjo dalyvauti pirmojo etapo varžybose Gargž­duo­­se – įsigijo ne tą licen­ci­ją. Tačiau šią nesėkmę kom­pensavo pirmosios vietos ant­rajame ir trečiajame eta­puose.

Ketvirtasis etapas Taura­gė­je jaunajam sportininkui nebuvo toks sėkmingas. Dvi­litrių automobilių klasė­je važiuodamas su 1600 kub. cm varikliu, vaikinas trasoje vertėsi, lūžo automobilio priekinis pusašis. Dėl šios prie­žasties P. Kiudys li­ko penk­tas.

Tačiau pasibaigus pirmenybėms bei suskaičiavus per visus šešis etapus surinktus taškus, paaiškėjo, kad 21-erių sportininkas iš Šilalės rajono bend­roje įskaitoje užėmė pirmąją vietą.

„Šilalės artojui“ jaunuolis pa­sakojo šiuo metu ieškantis rėmėjų, mat automobilių sportas reikalauja nemažų investicijų. Jis ir kitąmet tikisi varžytis Lie­tuvos aukščiausioje lygoje ir nors viename ralio kro­so etape.

Morta MIKUTYTĖ

Valdo ČIČINSKO nuotr.

Kvėdarnos Kazi­miero Jauniaus gimnazijoje kiekvienais metais vyksta „Jaunųjų mate­matikų varžytuvės“. Užduotis joms pateikia Šiau­lių uni­versiteto profesorius dr. Da­rius Šiau­čiūnas.

Pasivaržyti šiemet susirinko apie 150 I-IV gimnazijos klasių mokinių ir matematikos mokytojų iš Klaipėdos, Kretingos, Telšių, Skuodo, Tau­ragės rajonų bei Rietavo savivaldybės, taip pat iš Ši­lalės Simo­no Gaudėšiaus bei Pa­jūrio Stanis­lovo Bir­žiškio gim­nazijų.

Kol moksleiviai sprendė uždavinius, pedagogai išklausė Šiaulių universiteto gimnazijos matematikos mokytojos metodininkės Laimos  Mor­kuvienės paskaitą „Moki­nys+mokytojas+tėvai+admi­nistracija: misija (ne)įmanoma“. Paskui vertino jaunųjų matematikų atliktas užduotis, o mokinių laukė Šiau­lių universiteto dėstytojo dr. Nerijaus Ramanausko paskaita „Robotika mokykloje“.

Galiausiai buvo paskelbti rezultatai.  „Jaunųjų matematikų varžytuvių“ nugalėtojais tapo bei Šiaulių universiteto rektoriaus įsteigtą taurę laimėjo Tauragės ,,Versmės" gimnazijos komanda, antri liko Šilalės Simono Gaudė­šiaus gimnazis­tai, trečioji vieta atiteko Plun­gės „Saulės“ gimnazijos atstovams. Iš mū­sų rajono geriausiai pasirodė bei tradicinę ilgamečio mūsų mokyklos matematikos mokytojo Prano Stropaus sūnaus Sauliaus Stro­paus įsteig­tą taurę laimėjo Šilalės Si­mo­no Gaudėšiaus gimnazijos moks­leiviai.

Prizininkams įteikti diplomai bei saldžios dovanos. Dip­­lomais bei stiklo suvenyrais apdovanoti ir geriausių rezultatų pasiekę gimnazistai.

Audronė TOLEIKIENĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos tiksliųjų mokslų metodinės grupės pirmininkė

AUTORĖS nuotr.

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijoje vyko projektinė diena „Mano artimi ir tolimi tikslai“. Moki­niai susipažino su įvairiomis profesijomis bei aukštųjų mokyklų studijų programomis.

Penktokams Kelmės dvaro sodybos muziejuje buvo pristatytos istoriko bei muziejininko profesijos. Šeš­to­kai Bijotuose apžiūrėjo Dio­­nizo Poškos Baublių mu­ziejaus ekspoziciją, grožė­jo­si dailininkės, buvusios mūsų mokyklos mokinės Sand­ros Lapinskaitės darbais, su­žinojo apie miškininko, gi­do ir muziejininko darbą. Sep­tin­tokai pabuvojo Varnių re­gioninio parko „Gamtos mokykloje“, Šilalės priešgaisrinėje gelbėjimo tarnybo­je bei Pagramančio regioninio parko lankytojų centre. Vy­riausieji lankėsi Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos atvirų durų dienoje, kur susitiko su 25 Lietuvos ir užsienio aukštųjų mokyklų, Stockholm School of Economics in Riga, profesinių mokyklų atstovais.

Vyresniesiems gimnazijo­je vyko profesinio orientavimo veiklos. Moksleiviai ­bend­ravo su buvusiomis mo­kinėmis, da­bar LSMU studentė­mis Gab­riele Ugintaite ir Jone Kin­de­ryte. Gabrielė – būsimo­ji visuomenės sveikatos spe­cialistė, o Jonė studijuoja socialinę mediciną. Klai­pė­dos valstybinės kolegijos atstovai, VšĮ Kaltinėnų PSPC praktiką atliekančios gydytojos rezidentės bei „Ši­lalės ar­to­­jo“ korespondentė Morta Mi­kutytė pristatė savo profesijas.

Susidomėjimo su­laukė ir susitikimai su Šiau­lių valstybinės kolegijos Svei­katos priežiūros fakulteto Tel­šių stu­dijų skyriaus ir Kau­no kolegijos atstovėmis, Tel­­šiuo­se muzikos pedagogiką studijuojančia Vitalija Anu­saite, būsimąja viešojo maitinimo specialiste Loreta Čer­kaus­kai­te.

Gimnazistai taip pat bend­ravo su Vilniaus dailės akademijos Telšių skyriaus atstovais, KASP Žemaičių apy­gar­dos 3-iosios rinktinės kariu savanoriu Aivaru Armonu, Ši­lalės rajono policijos komisariato vyresniąja tyrėja Rasa Sadauskyte bei žolininke Jad­vyga Obri­kiene.

Džiaugiamės bendradarbiavimu su Šilalėje veikiančiu Jaunimo darbo centru. Gimnazistai ne kartą jame lankėsi, susipažino su naujausia informacija.

Nomeda KASMAUSKAITĖ

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos klasės auklėtojų metodinės grupės pirmininkė

AUTORĖS nuotr.

Didelė laimė gyvenime teko šešioms Jokužytėms - ilgai džiaugtis savo mama. Nesvarbu, jog gal kartais ji labiau negaluoja, gal ne visada būna gero ūpo. Tačiau visuomet pasitinka savo dukras meile ir švelnumu šviečiančiomis akimis.

Gi pačiai Onai Jokužienei gy­venime teko kitokia dalia. Buvo gal tik aštuonerių sulaukusi, kai pasimirė jos motulė. Iš keturių našlaičiais likusių vaikelių juodvi su dvyne seserimi Juzefa buvo priešpaskutinės. Paskutinioji - dar mažesnė. Tik vyriausiasis brolis gal jau taikėsi į paauglius. Ona prisimena, kaip pas žmones teko karves ganyti. Bet, sako, geras žmogus pasitaikė - gailėjo našlaitėlės ir labai globojo.

Kai tėvas vedė kitą pačią, ši Onelę atidavė į savo sesers šeimyną. Čia mergaitė ir gyveno iki dvidešimties metų, kol, kaip sako, suaugo į panas.

„Pamotės sesuo, manyk, kaip ir mama man buvo. Kitos juk neturėjau. Negaliu blogo žodžio apie ją pasakyti“, - prisimena senolė, kuriai vakar suėjo 95-eri.

Ir ne tik savo dukroms, aišku, ir anūkams bei proanū­kiams, močiutė atiduoda savo meilę. Netgi ir visai svetimus žmones sutinka su tokia neapsakomai ramia, miela, pagarbia šypsena. O dar labiau ji pražydo, kai tarp aplankiusių­jų pagerbti gra­žaus jubilie­jaus pamatė Rozvitą Ber­ži­nienę. Maltos ordino pagalbos tarnybos Ši­­lalės skyriui vadovaujan­ti Rozvita su bendražy­ge Al­vyda Urbo­nie­ne pasveiki­no senolę gražios sukakties proga, užrišo tau­tinę juostą bei įteikė malonią dovanėlę. Maltietės jau ne pirmus metus puoselėja šią tradiciją - jos įsitikinusios, jog dė­mesio žmogui niekada ne­­būna per daug. Juo labiau, kad jam taip norisi pasikalbėti, išgodoti godas godeles, kurių kažkada, regis, būta tiek daug... Bet gyvenimas neklausia, gali ar negali. Reikia. Vaikams - duonos, drabužių, to ir ano. Visko. Tačiau sava našta nesunki, o vaikai - tavo kūnas ir kraujas. Rūpesčiai ir darbas neleidžia nuleisti rankų, pasiduoti dabartiniais laikais neretai tokiai madingai depresijai. Tik gal mes ne­įsisąmoniname, jog gyveni­mas - tai ne vien džiaugsmas, jog pirmiausia tai yra pareiga, ir privalai jaus­ti už jį atsakomybę.

„Protingai apsiženijau - dvidešimt ketverių. Mano Juozas devyneriais metais buvo vyresnis. Labai geras buvo. Jau gal devyniolika metų, kai jo nebeturiu“, - susigraudina mo­čiu­tė.

Bendro gyvenimo pradžia, anot senolės, buvusi be galo sunki - dauguma tais laikais pradėjo nuo šaukšto. Juozas labai ją mylėjo, globojo ir sergėjo - gal dėl to, kad vyresnis ir subrendęs, kad supratingas, atsakingas. Onos dukra Aldona, pas kurią senolė dabar gyvena, net apsiašarojo nuo tokių mamos žodžių ir patvirtino, jog tėvai visada gražiai sutarė, visada kartu, draugiškai ir petys petin. Pasak senolės, tokių vyrų, kaip jos Juozas, reikia gerai paieškoti. Visur ją rėmė: ir darbuose, ir prie vaikų. Dukrytėms net lopšelius nupindavo, nes lovelių taigi nebuvo už ką nupirkti. Pats ir namą pastatė. Tuomet šeima ir persikraustė arčiau Žadeikių iš vyro sesers namų, kur susituokę apsigyveno. O jei kada jiems su Juozu ir tekdavę apsipykti, tai, pasak Onos, niekis: juk nėra namų be dūmų.

„Tėtis dirbo laiškanešiu, paskui valė kanalus. Vasaromis ir mes, dukterys, kartu dirbdavome“, - prisimena Aldona.

Mama, anot jos, sukosi po na­mus, apsiūdavo savo šeimyną.

„Mama, papasakok, kad gera audėja buvai“, - garsiau tarsteli dukra, kad mama išgirstų.

„Austi labai patiko. Visokių audimų galėdavau išausti. Iš­mokau dar augdama pas pamotės seserį. Žinojau darbus nuo linų rovimo iki verpimo. Kokius gražius audimus ausdavau!“ - prisimena senolė.

Ona nebuvusi stiprios sveikatos - visąlaik kankinusi epilepsija. Tik kas anais laikais, pasak jos, tokią ligą pripažino? Ačiū gydytojui Kalvanui, sako ji, kuris pirmasis paskyręs vaistų. Anot dukros, vaistus nuo epilepsijos mama ir dabar vartoja. Dar - kraujotakai pagerinti. Bet kad labai dar nuo kažko - tai ne. Tiesa, Ona patyrė insultą, paskui, būdama reabilitacijos ligoninėje, iškrito iš lovos ir susilaužė koją. Su metais labai nusilpo klausa, menkai bepadeda ir klausos aparatas.

Užtat kokia atmintis! Klau­santis jos pokalbių su Roz­vita ir Alvyda, nuostabą kėlė šviesus protas: atsiminė visus giminaičius, net jų metus. Nesuklysdama išvardino ir savo dukteris nuo pačios vyriausios iki mažiausios, dešimt anūkų bei keturiolika proanūkių. Senolė net skaityti dar gali be akinių: „Kai didesnės raidės“, - juokiasi. Kad ir neprigirdi, bet sako, jog didelis garsas ją erzina, ir sunkiau būna suprasti, ką kalba. Anot Aldonos, visada iš savo kambario mama ateina į virtuvę pavalgyti. Kad dar pavaikšto, močiutė įrodė, kai pasiramsčiuodama lazdele, pa­kilo mūsų išlydėti.

„Didelė mūsų šeima. Kai augome, didesnieji prižiūrėjo mažesnius“, - sako Aldona. Toks gausių šeimų nerašytas įstatymas. Nenuostabu, jog bendrystė, draugiškumas, at­sakomybė už kitus gaji ir tarp Jokužių dukterų. Todėl, kad nebūtų per sunku kuriai nors vienai seseriai, savo sengalvėlę jos prižiūri paeiliui. 95-mečio proga, sakė Aldona, pasveikinti mamos suvažiuos visos. Bus didelio bruzdesio, daug prisiminimų, kalbų...

Kaip to reikia mūsų motulėms. Bet kaip to reikia ir mums patiems! Juk ateina diena, kai susizgrimbi, jog nebėra ko paklausti to ar ano...

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Sugedus automobiliui, prisieina kreiptis į autoser­vi­sus. Šiuos dažniausiai susirandame pagal draugų bei pažįstamų rekomendacijas. Tačiau kartais ir tai neapsau­go nuo nesėkmių. I. J. (redakcijai pavardė žinoma) į „Ši­la­lės artojo“ redakciją užsuko, norėdama išsiaiškinti, ką daryti, jei už automobilio remontą pini­gai paimti, tačiau remontas, moters teigimu, galimai neatliktas.

„Kaimynas rekomendavo au­toservisą Pajūryje, ten ir nuvariau savo visurei­gį. Meistrai keitė turbiną, oro srauto matuoklį. Visa tai vyko birželio mėnesį. Už turbiną tuomet sumokėjau apie 400 eurų. Po to sugedo greičių dėžė ir užsiblokavo ratai. Vėl skambinau tiems patiems meistrams. Šie atvažiavo apžiūrėti automobilio. Siūliau vežti jį tralu į dirbtuves, tačiau jie nusprendė važiuoti patys. Galiausiai greičių dėžę teko keisti. Bet tuo metu neturėjau pinigų, todėl mašina iki pat šiol stovėjo kieme. Už greičių dėžę suplojau net 500 Eur. Tai - didžiuliai pinigai. Galų gale autoelekt­rikas, apžiūrėjęs automobilį, pasakė, jog turbina esą visai nėra pakeista. Tai ką tada meistrai vasarą darė su mano mašina ir už ką aš sumokėjau? Tegu grąžina pinigus, jei neįdėjo nė vienos naujos detalės“, - piktinosi I. J.

Paskambinus moters nuro­dytu telefono numeriu, atsiliepė meistru prisistatęs vy­ras, tačiau vardo bei pavar­dės atskleisti nepanoro. Paaiškino, jog nenori pakenkti savo veik­lai.

„Mes neatsisakėme jai padėti. Buvome nuvykę pas klientę į namus, įrodėme, kad detalės buvo pakeistos. Turbina įdėta ne nauja, bet restauruota, nes nauja kainuoja tiek pat, kiek jos visa mašina – apie 1000 Eur. Dabar moteris reikalauja iš manęs pinigų, grasina, jog skųsis laikraščiui, jei jų negrąžinsiu. Atvežiau jai turbinos garantinį lapą. Taip pat siūliau sutvarkyti automobilį, jeigu tikrai turbina neveikia kaip reikiant. Aš už savo darbą atsakau, man svarbu geri atsiliepimai. Jau 12 metų dirbu pagal verslo liudijimą ir tokių nusi­skundimų iki šiol neturėjau“, – aiškino automobilių meistras.

Valstybinės vartotojų teisių tarnybos Tauragės apskrities skyriaus vedėjas Rimantas Knyzelis „Šilalės artoją“ infor­mavo, kad automobilių remontą bei jų techninį aptarnavimą reglamentuoja nuo gegužės 1 d. įsigaliojusios Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko patvirtintos taisyklės.

„Pagal šias taisykles, techninį aptarnavimą bei remontą atliekantys asmenys, prieš įformindami paslaugų užsakymo paraišką, privalo suteikti transporto priemonės valdytojui būtiną informaciją apie paslaugų sąlygas, terminus, kainą, garantines sąlygas, galimas pasekmes bei kitokią informaciją, turinčią įtakos automobilio savininko apsi­sprendimui gauti paslaugą.

Šiuo konkrečiu atveju dėl visų pretenzijų moteris turi kreiptis į paslaugos teikėją raštu, pasilikdama sau antrą egzemp­liorių, su viza „Gauta“ ir parašu bei data. Paslaugos teikėjas vartotojai privalo atsakyti per 14 dienų. Jei tokiu būdu automobilio savininkė su paslaugos teikėju nesusitartų, ji gali kreiptis į mūsų tarnybą“, - tvirtino R. Knyzelis.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Lietuvos ūkininkų sąjunga po dviejų metų švęs šimtmečio jubiliejų. Pirmasis jos pirmininkas buvo iš mūsų krašto kilęs Aleksandras Stul­ginskis. Aktyvią švietimo ir bendradarbiavimo veiklą sąjunga vykdė iki 1940-ųjų. Ir tik Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, 1989 m., ji vėl atgijo. Sąjunga pagrindiniais tikslais laiko ginti bei atstovauti savo nariams įvairiose institucijose, siekia aktyviai dalyvauti, formuojant žemės ūkio politiką, keistis patirtimi. Ūkininkų sąjungos nariai dalyvauja ne tik respublikiniuose renginiuose, reiškia savo nuomonę valstybinėse institucijose, bet bendradarbiauja ir su užsienio šalių organizacijomis.

Šilalės rajono ūkininkų sąjunga atkurta 1993 m. Pirmasis jos pirmininkas buvo Vincas Rupšlaukis, pastaruoju metu jai vadovauja Algirdas Taroza. Skyriui priklauso apie pusantro šimto narių. Jų valdo­mos žemės plotas - nuo 10 iki kelių šimtų hektarų, o veikla yra pati įvai­riariausia: gyvulininkystė, augalininkystė, mišrūs ūkiai.

Penktadienio pavakarę didžiulis būrys rajono ūkininkų rinkosi į neseniai duris lankytojams atvėrusią ūkininkų Birutės ir Romualdo Trijonių poilsiavietę „Mėlynoji banga“ Bagdonų kaime. Čia vyko šių metų darbymečio pabaigtuvių šventė. Bičiuliai atėjo pasidžiaugti vieni kitų pasiekimais, pasidalinti patirtimi bei darbo rezultatais, aptarti, kokie buvo nueinantys 2016-ieji. Kaip kal­bėjo ne vienas ūkininkas, metai žadėję būti dosnūs derliumi. Deja, nuimti jį sutrukdė įnoringa gamta.

R. Žemaitaitis, J. Talmantas

Nei rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas, nei svečiai - rajono vadovai, Seimo narys Remigijus Žemaitaitis - ilgų kalbų nesakė: visiems žinoma tiesa - ūkininkai mažiau kalba, daugiau dirba.

L. Audinys, A. Raeoza, V. Audinienė

Pagerbti geriau­sieji 2016 m. ūki­ninkai Romualda ir Vaidotas Kiniuliai, Eugenija Misevičienė (renginyje nedalyvavo), Vilma ir Liudvikas Audiniai.

R. ir A. Rimkai, J. Talmantas

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas už aktyvią visuomeninę veiklą, modernų ekologinį ūkininkavimą padėkos raštą bei specialų prizą įteikė Almai ir Rimantui Rimkams. Pa­dėkos žodžiai buvo skirti ir geriausiam šių metų artojui Ramūnui Jurgučiui, kuriam skirtą prizą atsiėmė mama. Susirinkusiuosius pasveikino ir ūkininkas Remigijus Kelneris iš Pagėgių.

Šventės dalyviams gerą nuo­taiką kūrė dainininkė Oksana Auškalnytė, grupė „El fu­ego“, vietiniai ir samdyti griežikai.

Ištikimiausiems, ne vienerius metus produkciją perkantiems ūkininkams įvairios firmos įteikė padėkos raštus bei dovanas, kvietė ir toliau bendradarbiauti.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.