Jau antrus metus savanorystės ambasadorė Šilalės rajone Rimantė Daujotienė kartu su Atviro jaunimo cent­ro „Pulsas“ bei Šilalės „Apskritojo stalo“ aktyvistais sukvietė savanorius ir tuos, kurie apie šią veiklą net nėra girdėję, į konferenciją apie savanorystę. Renginio dalyviai įžiebė Sa­vanorystės ugnį.

Labiausiai nusipelniusiems, aktyviausiems sa­vanoriams, kurie prisidėjo prie savo organizacijų ir Šilalės vardo viešinimo, įteiktos mero padėkos.

Savanorių patirtimi pa­sidalino ir praneši­mus įvairiomis temomis skaitė gausus būrys vietinių pranešėjų bei svečių: Radviliškio rajono Radvilų bendruo­me­nės pirmininkė Irena Gvaz­­­daus­kienė, Šilalės ra­jo­no policijos komisa­ria­­to bendruomenės pareigū­nė Rasa Sa­­daus­­­ky­tė, Tel­šių atviro jau­­­nimo centro tarptau­tiniai savanoriai Av­tan­­dil Germanashvili iš Gru­zijos bei Aleksi Ollo­­nen iš Suomijos ir kiti.

Uždegta Savanorystės ugnimi nuspręsta pasidalinti su kitais. Tad gausus būrys jaunuolių su degančiais žibintais išėjo į Šilalės gatves bei dalino juos įstaigoms, kurios skatina savanoriavimą. Akcija parodė, kad savanorystė mus vienija ir šildo.

Dėkojame visiems, kurie prisidėjo prie renginio bei rūpinasi jaunimo užimtumu.

Eglė DINAPAITĖ

Šilalės atviro jaunimo centro „Pulsas“ savanorė

Vitos MERKELIENĖS nuotr.

Daugiabučių namų gyventojams ir jų turtui nemenką pavojų kelia iš pažiūros nereikšmingas pažeidimas – rūsių bendro naudojimo patalpose laikomi nebereikalingi daiktai. Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tar­nybos (PGT) inspektoriai, atliekantys patikrinimus, sako ne­retai juose randantys ir indų cigarečių nuorūkoms bei kitokių atliekų. Ugniagesiai įspėja, jog žmonės turėtų labiau rūpintis rūsių tvarka.

Daugiabučių namų gyventojai jau kuris laikas galėjo pastebėti ant rūsių durų pakabintus pranešimus apie bū­­simą patik­rinimą. Jais žmo­­nės įspėti susitvarkyti bendras patalpas, kad jo­se neliktų pašalinių daik­tų, kurie bū­tų ypač pavojingi gaisro at­veju. Taip pat svarbu, jog įėji­mai į rūsius būtų rakinami, kad nepageidaujami asmenys negalėtų patekti vidun.

„Šilalės artojas“ kartu su Ši­lalės PGT Valstybinės prieš­gaisri­nės priežiūros poskyrio (VPPP) vyresniąja inspek­tore Lai­ma Kazlauskiene bei inspektoriumi Raimondu Matu­čiu aplankė keletą Šila­lės daugiabučių namų rūsių. Pirmasis buvo socialinis būstas Kovo 11-osios gatvėje.

Vos įžengus, prie rūsio durų pasitiko plastikinis kibiras su nuorūkomis.

„Tai labai pavojinga. Ne­už­gesinta žiežirba bet ka­­da gali įplieksti ugnį. Rū­sy­­je gausu šiukšlių, kurios gaisro atveju tik padidintų liepsnas. Kad to būtų išvengta, gyventojai privalo šias patalpas išvalyti. Jei niekas nesitvarkys, to darbo teks imtis Šilalės butų ūkiui. Žinoma, už tam tikrą mokestį“, – įspėjo L. Kaz­lauskienė.

Bendrose rūsio patalpose inspektoriai aptiko išardytų baldų, kompiuterio monitorių, o įvairaus dydžio ir būk­lės dviračių – nors vežimu vežk.

Baldų savininkė patikino, kad kitą dieną jų čia nebus.

„Mano sesuo išsinuomojo butą ir žadėjo per kelias dienas viską išsivežti. Iki tol neturėjo baldų kur pasidėti. Bet jei reikia kuo skubiau, pasakysiu, kad šįvakar išsigabentų“, – sakė moteris.

Tik ar bendra rūsio patalpa, į kurią užsukti gali bet kuris namo gyventojas, yra tinkama vieta laikyti baldus? As­meninį turtą reikėtų saugoti rakinamose pa­talpose.

Viename iš Kovo 11-osios gat­vės namų rūsių buvo pa­s­tebėtas katinas. Paaiškėjo, jog jis čia būna nuolat, namo gyventojai jį globoja. Ge­rai, kad rūsio patalpos švarios ir neapdergtos, nors vargu ar augintiniui ten tinkama vieta.

Šilalės PGT VPPP vyresnioji inspektorė L. Kazlauskienė sakė, jog ši rūsių patik­ri­ni­mo akcija šiemet yra pirmoji po trejų me­tų pert­raukos. Ins­pekto­rės teigi­mu, iškabinti skelbi­mai, išsamus ap­žiūrėjimas ir bend­ravimas su žmonėmis jau da­vė rezultatų – rūsių bend­ro naudojimo patalpos tapo kur kas šva­resnės. Deja, vis dar esama tokių gyventojų, kurie rei­kalo tvarky­tis nesupranta.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Atliekų išvežimo tema, matyt, tol bus ne­iš­semiama, kol UAB „Ecoservice“ vadovai nesiims ra­dikalių priemonių savo darbui ge­rinti. Į „Šilalės artojo“ redakciją besikreipiantys gyventojai piktinasi ypatingai aplaidžiu atliekų surinkėjų darbu. Jie klausia: galbūt vežikai piktnaudžiauja vadovų neprincipingumu?

„Jau pavargome skambinti į atliekų išvežimo įmonę - naudos jokios. Štai lapkritį vietoje trijų kartų šiukšles išgabeno tik vieną sykį - antrą mėnesio dieną. Turėjo vežti ir 16 bei 30 dienomis, tačiau šiukšliavežės nesulaukėme. Kai paskambinę pasakėme, jog skųsimės laikraščiui, atvažiavo jau kitą dieną. Bet dabar ir vėl tas pats: gruodis eina į pabaigą, 14-ą dieną turėjo atliekas vežti, tačiau mūsų konteineriai tebestovi pakelėse - šiukšliavežės nematyti. Pagal grafiką dar turėtų rinkti gruodžio 28-ąją.

Kodėl UAB „Ecoservice“ nesilaiko atliekų išvežimo grafiko? Suprastume, kad siaustų pūgos, būtų neišvažiuojami keliai. O dabar? Tąsome pirmyn - atgal pilnus konteinerius, ir niekas nė gero žodžio neduoda. Paskambini, dėl akių pasako, atseit išsiaiškinsime, pranešime. Tačiau nė balso. Mokame atliekų tvarkymo mokestį, o paslaugų negauname. Tai kam tada ir tas grafikas?“ - pasipiktinę į „Šilalės artoją“ kreipėsi grupė Pajėrubynio ir Kiaukų kaimų gyventojų.

UAB „Ecoservice“ Šilalės padalinio vadovas Saulius Vyšniauskas, kaip ne pirmą kartą, ramiai atsakė, kad minėtomis dienomis atliekas išvežti buvo neįmanoma dėl neva slidžių, neišvažiuojamų kelių. Žmonės, jo teigimu, šiukšles galėtų kaupti maišuose - kai tik keliai bus geresni, bendrovė jas išgabensianti. Anot S. Vyšniausko, gyventojai be reikalo karščiuojasi... Jo teigimu, vežikai simuliuoti negali, nes nuo surinktų atliekų kiekio esą priklauso jų uždarbis.

Tik kažin, ar ne pernelyg padalinio vadovas pasitiki savo pavaldiniais: nepraėjus nė valandai po „Šilalės artojo“ pokalbio su UAB „Ecoservice“, žmonės pranešė, jog šiukšliavežė į kaimą jau atlėkė...

Eugenija BUDRIENĖ

Gruodžio pradžioje Šilalės rajono savivaldybės admi­­nistracijos direktoriaus įsakymu paskirstytos vien­kar­ti­­nės išmokos supriešino rajone dirbančius socialinius darbuotojus. Praėjusiame „Šilalės artojo“ numeryje pa­skelbus, jog savivaldybė solidžiomis išmokomis apdalino 34 seniūnijų bei savivaldybės Socialinės paramos sky­riaus socialinius darbuotojus, į redakciją pasipylė kitose socialinėse įstaigose dirbančių specialistų skam­bučiai – jokio paskatinimo nesulaukę žmonės pasijuto įskaudinti ir nevertinami.

Iš daugiau kaip 112 (bent jau toks skaičius nurodomas Šilalės savivaldybės tarybos patvirtintame 2016 m. savivaldybės socialinių paslaugų plane) socialinių darbuotojų ir jų padėjėjų, dirbančių mūsų rajono biudžetinėse bei nevyriausybinėse socialinių paslaugų įstaigose, vienkartinės išmokos šiemet skirtos vos trečdaliui. Daugiau nei 9 tūkst. eurų „už labai gerą darbą, aiškinantis piniginės socialinės paramos tikslingumą, lankantis paramos gavėjų šeimose, teikiant socialines paslaugas socialinės  rizikos  šeimoms, taip pat už atliktas ypatingos svarbos užduotis“ padalinti tik seniūnijose bei Socialinės paramos skyriuje dirbantiems specialistams: pirmieji 22 gavo po 150 Eur, 11 savivaldybėje triūsiančių darbuotojų teko po 470 Eur, o skyriaus vedėja paskatinta net 540 Eur išmoka. Tačiau didžioji dalis rajono socialinių darbuotojų liko it musę kandę – apie tai, jog prieš šventes jiems nusimatytų kokios nors piniginės išmokos, kol kas nėra net kalbos. Pasak į redakciją skambinusių, bet pavardžių neviešinti prašiusių Šilalės socialinių paslaugų namų darbuotojų, jokių finansinių paskatinimų per vi­są įstaigos gyvavimo laikotarpį jie nėra nė karto regėję. O bene didžiausia dovana kolektyvui tampa kasmet rajono valdžios atvežamas šakotis...Todėl, anot sunkų bei atsakingą darbą dirbančių žmonių, labai skaudu, kai net savivaldybėje sėdinčios darbuotojos, kabinetuose kilnojančios popierėlius, yra pamaloninamos kelių šimtų priemoka, o žmogus, kasdien bendraujantis su didelių specialiųjų poreikių turinčiais ir kartais neprognozuojamais asmenimis, yra visiškai užmirštamas.

„Mūsų centrą kasdien lanko asmenys ir su psichine, ir su fizine negalia, todėl turi rasti būdą, kaip prie kiekvieno iš jų prieiti, sudominti, užimti. Tam reikia ne tik kantrybės bei atsidavimo, bet kartais ir fizinių jėgų, nes visko pasitaiko: būname ir iškoneveikiamos, ir apstumdomos. Mes sąžiningai vykdome savo pa­reigas ir niekuo nesiskundžiame. Taip, atlyginimai nėra dideli, jie ne­atitinka atliekamo darbo, bet tokius gauna visi dirbantieji šioje srityje, tokia yra bendra valstybės politika, todėl atrodė, jog ir pykti ant rajono valdžios dėl to negali. Tačiau kai sužinojome, kad vis tik yra grupelė išrinktųjų, kad kai kuriuos biudžetinių įstaigų darbuotojus valdžia myli labiau ir jie dėl neaiškių priežasčių tampa iš­skirtiniais, pasidarė ne tik skaudu, bet ir pikta. Įdomu, kuo nusipelnė tie 30 socialinių darbuotojų, kad buvo apipilti šitokiomis premijomis“, - nuoskaudos neslėpė skambinusieji.

Šilalės rajono socialinių pas­laugų namuose dirba 38 socialiniai darbuotojai ir jų padėjėjai bei 7 užimtumo specialistai. Oficialiai skelbiamais duomenimis, 2016 m. 3-iąjį ketvirtį vidutinė socia­linio darbuotojo alga buvo 576 Eur, jo padėjėjo – 402 Eur, užimtumo specialisto – 389 Eur.

Rajono valdžia savo sprendimo paskirstyti vienkartines išmokas nekomentuoja. Visa reakcija į praėjusiame laikraščio numeryje išspausdintą straipsnį apsiribojo tik tuo, jog savivaldybė atsiuntė patikslinimą, kad neva pinigai šioms išmokoms paimti ne iš sutaupytų socialinių pašalpų, o iš lėšų toms pašalpoms administruoti. Tačiau esmės tai nekeičia: taip vadinamos premijos daliai socialinių darbuotojų buvo išmokėtos iš tos pačios valstybės dotacijos piniginei socialinei paramai, tik, valdininkų kalba, iš kitos eilutės. Nes, gavus šiuos pinigus (Šilalės savivaldybei kasmet atseikėjama po 2,8 mln. Eur), išdalinama, kiek jų reikia administravimui, kiek pašalpoms ir kt. Ir žmonėms tikrai nėra svarbu, kurioje „eilutėje“ vieniems susitaupė atlyginimo dydžio priemoka, o kitiems joje nieko neliko. Labiausiai juos žeidžia pati priedų, premijų, įvairiausių išmokų mokėjimo sistema. O šiuo atveju ji, paskatinimo negavusiųjų įsitikinimu, nebuvo nei skaidri, nei sąžininga.

„Dėmesys, paskatinimas ir atsidėkojimas už pastangas bei pasiektus rezultatus visuomet svarbus ir malonus kiek­vienam darbuotojui, nepaisant to, kokią poziciją jis užima. Prieš metų pabaigą, kuomet visi gyvena švenčių nuotaikomis, toks paskatinimas tampa tik dar aktualesnis. Dažnai net ir simboliška paskata darbuotojui parodo, kad jis yra vertinamas ir reikalingas, todėl darbdaviai turėtų rasti galimybių nudžiuginti gerai dirbančius savo specialistus. O netinkamos premijų sistemos kaina – sugadinta darbdavio reputacija“, - teigia vadovų paieškos įmonės „Master Class Lie­tu­va“ vadovė Laura Duk­sai­tė-Iš­kauskienė.

Taigi ir mūsų rajono valdininkams yra apie ką pagalvoti - jie taip pat yra darbdaviai. Tik vadovauja ne savo įmonei, o valstybės institucijai.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Aišku, kad nėra! Dabar, kai įvesta naujoji tvarka, tai sakome visai atsakingai, o jeigu reikia, galime prisiekti, padėję ranką ant naujojo plano Lietuvai. Jeigu jo gerbiami konservatoriai dar neišmetė į sąvartyną... Tikriausiai ne. Bet gal nustatyta tvarka kaip tik yra naujojo plano dalis? Labai gražu ir simboliška, kad pritarė jai visas naujasis Seimas. Jei kas dar negirdėjote, tai primename, jog jis visai neseniai priėmė Civilinio kodekso pataisas, galinčias varžyti žodžio laisvę bei atverti galimybę bet kuriam politikui ar valstybės tarnautojui tapti neliečiamu – jeigu įstatymas įsigalios, jie bet kuriame juos kritikuojančiame straipsnelyje galės įžvelgti ne kritiką, o labai įsižeisti. Ir dėl to kreiptis į teismą. O šias pataisas Seimui pateikė konservatorius Stasys Šedbaras.

Anksčiau buvo kaip? Anks­čiau tarp prastuomenės ir aukštuomenės nebuvo gražių „polytinių santykių“, pagarba pasibaigdavo tuoj po rinki­mų. Prasčiokams ne visa­da patiko, kad su ja kažkas santykiauja iš aukšto. Jie tuoj paleisdavo gerklę. Girdi, vėl smaugia, mauna kelnes! Kas? Nagi seimūnai - vagys, valstybės tarnautojai - valdžiažmogiai...

Dar baisiau sėdėti Seime pasidarė po to, kai nebeliko kalėjimo už politiko įžeidimą. Nes dar anksčiau, vos nusispjovęs į tą pusę, galėjai gauti kelis metus ir deramai atšalti, o paskutiniu metu kritikuoti, savo atstovus buvo galima, kiek nori, ir nieko už tai nebus.

Dabar straipsnis yra. Ne tame kodekse, kuris baudžia, bet tame, kuris paskaičiuoja pinigus. Todėl kol neišsprūdo piktesnis žodis ant gerbiamo Seimo, mūsų mero, direktoriaus, vicemero ar kito valdžiažmogio, laiku prikąskime liežuvį bei pataupykime pinigus. Mat netrukus politikai savo padu galės priminti ir žiniasklaidą, o įsižeidę už jiems nepatinkančią ir ne tokiu tonu pateiktą kritiką turės teisę reikalauti atlyginti padarytą žalą. Nes priimta tokia pataisa. Vienbalsiai!

Gal ir gerai - pagaliau įsivyraus tvarka ir teisingumas, nusistovės harmonija, aukštuomenės bei prastuomenės santykiai nebekels tokio pasidygėjimo. Juk tie, kurie kritikuoja valdžią, mato jos ydas bei kvailus sprendimus, neturės pinigų kiekvienam savo žodžiui apginti. Pasibaigs ir spaudos puldinėjimai, žurnaliūgų rašliavose atsiras atsargesnis tonas, bus daugiau pagarbos visai valdžiai.

O kas sugalvojo tokią galingą pataisą?  Taigi gerbiamas sei­mūnas S. Šedbaras, kai vie­nas įsismarkavęs žmogelis iš Vie­vio praėjusią kadenci­ją pavadino jį, atleisk mums Vieš­patie, šunsnukiu. Aišku, seimūnas labai įsižeidė ir net patyrė moralinę žalą, todėl kreipėsi į policiją. Bet tada nebuvo tokio straipsnio, pagal kurį tą vyrą iš Vievio būtų galima nubausti, tai tas paliko lakstyti laisvas, kaltinimai jam buvo panaikinti. Bet va nuo šiol, jeigu kas nors sugalvos gerbiamą Šedbarą pavadinti šunsnukiu, pirma reikėtų susiskaičiuoti santaupas. Gali būti, kad neužteks pinigų civiliniam ieškiniui.

Tas pataisas sugalvojo S. Šed­baras - įtaisė visas nauja­sis Seimas, labai vieningai balsavęs. Tačiau kai spauda sukilo, kai kurie seimūnai ėmė „plautis rankas“. Girdi, jie nesupratę, jie nežinoję, jog straipsnis dėl jų pačių įžeidimo. Balsavę mechaniškai, kaip paprastai, visai nieko negalvodami. Juk ne pirkimas koks nors, ne paskyrimas. Jeigu nukentės kažkas, tai juk ne „Maksima“, ne bankas koks nors... Tai S. Šed­baras juos išdūrė!

O gal iš tiesų gerbiamas Šed­baras, yra, kaip čia pasa­kius... Palaukite minutėlę. Už­mečiau akį į santaupas. Ne, gerbiamas Šedbaras tikrai ne šunsnukis, aš jį tikrai gerbiu, o kritikai dabar neturiu atliekamų.

P.S. Čia aprašyta Civilinio ko­dekso pataisa turėtų įsi­galioti nuo sausio 1-osios. Jei Prezidentė nespės vetuoti. Dar yra laiko pakeikti valdžią, kol tai nieko nekainuoja.

Alius ŠAKINIS

Kvėdarnos seniūnijoje jau tradicija tapo kasmet pa­gerbti tuos, kurie, nesivaikydami finansinės naudos sau ar asmeninės gerovės, daro gerus darbus, garsina mūsų kraštą, įrodydami, kad nesame tik pilka provincija.

Šiemet buvo įsteigtos trys pagrindinės nominacijos. Už pasiekimus pilietiškumo srityje apdovanotas Vi­­das Vit­kus, kaimų bend­ruomenės „Sau­lie­tekis“ narys. Bend­ruo­meniškumas, aktyvi veik­la yra Vido gy­venimo būdas. Už at­si­davimą pro­fesijai nominuota Pajūralio medicinos punkto felčerė Virginija Kris­kuvienė, visų gerbiama už nuo­latinę pagalbą žmonėms. Už pasiekimus švietimo, kultūros, sporto ir socialinės paramos srityse apdovanota Dan­guolė Šerpetauskienė. Ji įvertinta už regiono etnokultūrinio paveldo saugojimą bei puoselėjimą, sėkmingą kultūrinę ir švietėjišką veik­lą. Danguolė vadovauja kaimų bendruomenės „Sau­lie­tekis“ mėgėjiškam teatrui.

Buvo įsteigti ir specialūs prizai, kurie įteikti nusipelniusiems seniūnijos žmo­nėms. Metų darbštuoliais pripažinti Ligita ir Gedeminas Gedgaudai, už geriausią metų iniciatyvą apdovanotas Jonas Kelpša. Julijai ir Mindaugui Liutkams prizas atiteko už gražiausiai tvarkomą sody­bą. Metų verslininku tapo UAB „Lankmelita“ direktorius Vytautas Būdvytis, metų švie­suoliu – Antanas Gri­­ga­liaus­kas.

Padėkos vakare dalyvavę LR Seimo narys Remigijus Že­mai­taitis, savivaldybės atstovai, Kvėdarnos parapijos klebonas kun. Edgaras Pet­ke­vičius negailėjo gerų žodžių seniūnijos žmonėms.

Koncertą dovanojo Kvėdar­nos kultūros namų mėgėjų me­no kolektyvai, Plungės rajono Kulių kultūros cent­ro folk­loro ansamblis „Vais­gam­ta“.

Aldutė RIMKIENĖ, kultūrinės veiklos vadybininkė

Monikos SKURDELYTĖS ir Ugnės KOŠINSKAITĖS nuotr.

V. Vitkus (dešinėje)

V. Kriskuvienė

D. Šerpetauskienė

L. ir G. Gedgaudai

J. Kelpša

J. Liutkienė

V. Būdvytis

A. Grigaliauskas

Valstybės ir savivaldybių vaikų globos namuose gy­vena per 3,5 tūkstančio vaikų. Dar maždaug 19 tūkst. mūsų šalies nepilnamečių skursta socialinės rizikos šeimose, tad taip pat bet kada gali netekti tėvų. Tuo tarpu globėjai, galintys bei norintys į savo šeimas priimti vieną ar daugiau vaikų, skaičiuojami ant pirštų. Drąsos jiems galėtų suteikti kaltinėniškių Danutės ir Stanislovo Anusų pavyzdys. Penkis vaikus į savo namus priėmę globėjai neapipylė jų prabanga, tačiau nepagailėjo mei­lės bei suteikė atramą gyvenime - tai, ko jaunam žmogui reikia labiausiai.

Rado dukrai kompaniją

Vienkiemis Šliužų kaime nie­­kuo nesiskiria nuo daugelio Kal­tinėnų apylinkių ūkių. Tik čia daugiau šurmulio - kai į laukus išeina visa šeima, atrodo, kad į talką sukviesta pusė kaimo. Ir taip jau bene 15 metų, nuo tada, kai studijuoti išvyko vyriausioji duk­ra Raimonda. Nors tuomet Anusai dar gyveno miestelyje, jaunėlė Vitalija, likusi be sesės, pasijuto vieniša, todėl tėvai sugalvojo jai surasti draugiją.

Kompanijos mergaitei šeimyna ieškojo Viešvilės vaikų globos namuose. Pirmiausia iš ten sugrįžo su trejų dar neturinčiu Edvinu. Vėliau parsivežė vyresnį jo brolį Deividą bei jaunesnę sesutę Violetą. Dabar jai keturiolika. Kad su berniukais mergaitei nebūtų liūdna, nesijaustų vieniša, prieš porą metų iš Pagynės vaikų globos įstaigos į jų namus parkeliavo septynmetė Gabija bei penkerių Laurynas.

Danutė sako neturėjusi jokių kriterijų ir tikrai nesirinkusi vaikų nei pagal ūgį, nei pagal plaukų spalvą. Ir jų šeimomis nesidomėjo, žinojo tik tiek, jog visų jų tėvai geria ir neturi atsakomybės. Bet ir tokie vaikai nori būti laimingi.

„Man buvo svarbu vienintelis dalykas - kad aš jiems patikčiau ir kad man patiktų. Vaikas turi prilipti prie širdies, kitaip neis kartu gyventi. Jei matai, jog negalėsi mylėti, tai nėra ko nė namo vežtis“, - tvirtina moteris.

Aplink tokią didžiulę šeimyną Danutė vos spėja suktis, nors sugrįžusi iš mokyk­los vyresnioji jau ir valgyti padeda pagaminti, ir kambarius sutvarko. Berniukai labiau žiūri ūkiškų reikalų, su Stanislovu tvartus bei laukus apeina, prižiūri gyvulius. Ta­čiau akių nuo globotinių Da­nutė nenuleidžia apskritą parą, net naktį prabudusi į vaikų kambarius akį užmeta, apkamšo, paglosto galvas, įsitikina, jog neserga.

Deividas jau pilnametis, rudenį išvažiavo mokytis į Ra­seinių technologijų ir verslo mokyklą. Tačiau savaitgaliais skuba namo, į Šliužus, pas brolį ir seserį. O ir pačiam dar reikia vyresniųjų pagalbos - kas kitas, jei ne tėvai, padės suprasti, kas gyvenime yra gerai, o kuo nereikėtų žavėtis, ką vertinti bei kokių tikslų siekti, o be ko galima ir apsieiti.

Visada laukia mamos

Danutė neslepia, kad visos jos mintys nuolat sukasi tik apie vaikus. Kai grįžta savos dukros, atsiveža anūkus, negali atsistebėti.

„Sako, mama, turbūt išpro­tėjai. Bet nepyksta. Kaip pyks, jei Vitalija pati parsivežė sau kompaniją“, - juokiasi D. Anu­sienė, visada svajojusi apie didelę šeimą.

Ne vienerius metus dirbusi profesijos mokytoja Kal­tinėnų vidurinėje, D. Anu­sie­nė turi nemažą bendravimo su vaikais patirtį. Tačiau pripažįsta, jog vaikų globos namuose susiformavusiems įpro­čiams pakeisti reikia daug laiko bei nuolatinių pastangų. Ypač sunku išmokyti vertinti daiktus, nes globos namuose vieną sulaužę iškart gauna kitą. Ir viskas - dykai. Todėl vaikai nežino, ką reiškia užsidirbti. 

Tuo moteris įsitikino, parsivežusi Deividą - visi žaislai buvo sulaužyti per savaitę.

„Sukrovėme ir padėjome - naujų pirkti nesiruošėme, todėl per vasarą gyvenome be žaislų. Tiktai po bulviakasio, per kurį ir vyresnieji berniukai padėjo rinkti bulves, nuvažiavome į Šilalę. Naujų laužyti nė vienam nebereikėjo. Tik Lauryno jau antri metai nepaveikiu.

Kiekvienas žmo­gus, net pats mažiausias vai­kas, turi savo charakterį. Rei­kia didelės kant­­rybės, kol jį per­pranti“, - auk­lėjimo pas­lap­tis aiškina Da­nu­tė.

Visi penki vaikai ją vadina mama, nors žino, jog kažkur yra tikrosios jų mamos. Tiesa, mažųjų gimdytoja atsiminusi retkarčiais paskambina - būna, kad ir prieš vidurnaktį, kai šie jau miega. Daug kartų ji jau žadėjo su dovanomis atvažiuoti, bet taip ir nepasirodė.

„O vaikams skaudu, jie laukia, akių nuo keliuko neatitraukia. Sakiau jai, jog šitaip nedarytų, antraip visai neleisiu bendrauti. Vaikai jaučia, kai mamos meluoja. Štai Ga­bija dažniau prisimena mo­čiu­tę, nori su ja pasikalbėti telefonu, o Laurynui tik­riausiai įdomesnis būtų tėtis“, - įsitikinusi globėja.

Širdis jai suakmenėjo, kai neseniai nusiminusi iš mokyklos grįžo Violeta: bendraklasės pasišaipė, kad ji neturi mamos. Globėja patarė į tai atsakyti, jog ji yra laimingesnė už bet kurią kitą mergaitę, nes turi ne vieną, o net dvi mamas.

„Geri tie mano vaikai“, - atsidūsta Danutė, jau seniai įpratusi gyventi tik jų džiaugsmais bei rūpesčiais. Tačiau jie padeda moteriai išsaugoti gyvenimo pilnatvę ir neprarasti jaunatviškumo.

Dirba visi vienodai

Šliužų kaimo sodyboje verda ūkiškas gyvenimas. Šeima turi dvi karves, avių, kiaulių, triušių, paukščių - visi kartu eina jų šerti bei lesinti. Danutė su Violeta melžia karves, Edvinas joms atneša šieno, įpila vandens. Vasarą visi draugiškai daržus ravi, kaupia bulves. Mažieji dar nedaug tepadaro, bet vienų jų vis tiek nepalieka.

Taip pat tvarkosi ir namuose: vaikai patys klojasi lovas, susideda rūbus, išsiplauna indus. Violeta, nors ir nelabai norėjo, bet jau išmoko neblogai megzti.

„Vaikus pasiėmęs negali po stiklu sekcijoje pasisodinti ir laikyti, kad dulkės nenusėstų. Jie turi išmokti gyventi. Kaip kitaip savimi pasirūpins? Bu­vome nuvažiavę aplankyti glo­botinių močiutės - matė, kokia ji sena, niekuo jiems nebegalės padėti, ja pačia reikia rūpintis. Džiaugiuosi, jog Deividas nusprendė išmokti profesijos - dirbs, užsidirbs, susikurs savo gyvenimą. Gal ateityje ir nebus lengva, bet nors žinos, kad vaikystę turėjo“, - svarsto Danutė.

Pasak globėjos, jei gyventų miestietiškai ir tiek daug nedirbtų, vienam vaikui moka­­mos 152 eurų valstybės pa­­šal­pos pragyvenimui neužtektų. Juk jie auga, jiems reikia ir batų, ir gražesnių rūbų. Šie­met valdžia pagaliau atsiminė ir globėjas - skyrė joms per mėnesį po 38 eurus. Dabar pasiekė žinia, kad ateinančiais metais ir globėjai už kiekvieną vaiką gaus po 152 eurus. Danutė džiaugiasi, jog galės atsikvėpti, leisti sau daugiau.

Pasak D. Anusienės, valsty­bės finansinė parama globėjams yra tokia pat svarbi kaip ir vaikams, nes ji suteikia galimybę vaikus globojančiai moteriai nedirbti kito darbo. Globėja įsitikinusi, jog mama turi būti namuose ir su karštais pietumis laukti sugrįžtančių iš mokyklos vaikų, kartu su jais ruošti namų darbus. Globojamiems vaikams, kartą jau netekusiems tėvų paramos, labai svarbus yra suaugusio žmogaus dėmesys ir betarpiškas bendravimas, nes jie turi susikurti normalios šeimos modelį, kad patys žinotų, kaip reikia gyventi.

Dauguma globėjų - giminaičiai

„Ryžtis globoti vaiką reiškia prisiimti didelę atsakomybę, apibrėžtą Lietuvos Res­publikos civiliniame ko­dek­se. Globėjas ne tik turi atstovauti vaiko interesams, sudaryti jam normalias gyvenimo sąlygas, bet ir rengti savarankiškam gyvenimui visuomenėje“, - sako Šilalės savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Biru­tė Sragauskienė.

Savaime suprantama, jog iš globėjo reikalaujama užtik­rinti vaikui kasdienius poreikius: pamaitinti, išleisti į mokyklą, aprengti. Tai užima daugiausiai laiko. Tačiau sunkiausia yra spręsti problemas, kurių dažniausiai kyla dėl globotinių elgesio, motyvacijos trūkumo, gebėjimų stokos. Kai nebepakanka paprastų pokalbių namuose, ten­ka kreiptis į specialistus, kurie padeda paaugliams susigaudyti savo jausmuose bei noruose, o globėjams pataria, kaip spręsti kilusius rūpesčius. Jei reikia, šeimos nukreipiamos konsultuotis su psichologais arba šeimos gydytojai siunčia pas specialistus.

„Socialinių paslaugų namuose pradėjus dirbti ates­tuotiems pagalbos glo­bė­jams ir įtėviams socia­li­niams darbuotojams, mū­sų skyriui našta sumažėjo, nes, užčiuopę prob­lemą, tolimesnį šeimos ste­bėjimą perduoda­me spe­­cialistams, kurie padeda globėjams įveikti problemas“, - teigia Vai­ko teisių apsaugos skyriaus ve­dėja.

Šiuo metu Šilalės rajone 46 šeimos globoja 63 vaikus. Pasak specialistų, dažniausiai globėjais tampa patys artimiausi arba šiek tiek tolimesni giminaičiai. Net 27 vaikus globoja seneliai, 4 - broliai ir seserys, 15 - kiti artimi giminaičiai. Ir tik 15 globotinių su savo globėjais nėra susieti giminystės ryšiais.

Šiais metais globa ir rūpyba nustatyta net 42 Šilalės rajone gyvenantiems vaikams. Iš jų 15 pasiėmė giminaičiai, kiti įkurdinti globos namuose ir laukia žmonių, kurie galėtų jiems suteikti jaukius namus. B. Sragauskienė džiaugiasi, jog dabar jau yra parengtos keturios globėjų šeimos, dar dvi tam ruošiasi. 

Kad vaikas jaustųsi laimingas, reikia visai nedaug - kad jis kažkam rūpėtų ir kad juo kas nors tikėtų. Artėjančios Kalėdos - gera proga apie tai pagalvoti.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Praėjusią savaitę savo šeimos neturinčių vaikų glo­bė­jai bei įtėviai buvo sukviesti į padėkos renginį, kuriame skambėjo žinomo solisto Liudo Mikalausko atliekami kūriniai, o meilę ir šilumą globojamiems vaikams dovanojantiems žmonėms įteiktos padėkos už ne­įkainojamą darbą.

Renginį organizavo Šilalės savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius bei Šilalės rajono Socialinių paslaugų na­mų atestuotos socia­linės dar­buotojos. Pasak Bi­ru­tės Gu­­dauskaitės-Girčės, ši­tokia po­pietė – dalis projekto „At­ver­­kime kartu namų duris – pri­imkite vaiką į šeimą“.

„Daug kas sako, jog neranda laiko globai, įvaikinimui, ar net trumpalaikiam vaiko pasisvečiavimui namuose. O štai šie žmonės rado. To­dėl padėkos popiete norime suteikti jiems atokvėpio valandėlę nuo darbų, padėkoti už nesavanaudišką geru­mą“, – kalbėjo B. Gudauskaitė-Gir­čė.

Šilalės kultūros centro scenoje solistui L. Mikalauskui at­likus keletą kūrinių, savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos sep­tyniems globėjams įteikė po padėką bei gėlės žiedą. O Ši­lalės socialinių paslaugų namų direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams Lo­reta Bujienė informavo, jog įstaiga parašė prašymą Prezidentei paskelbti liepos 1-ąją įtėvių bei globėjų diena.

Į renginį atvykusios Taura­gės regionui atstovaujančios institucinės globos pertvarkos ekspertės Marijonos Ja­navičienės teigimu, Šilalės ra­jone pertvarka vyksta itin sklandžiai.

„Svarbiausias šios pertvarkos tikslas yra sudaryti vaikams sąlygas gyventi šeimose: ar biologinėse, ar globėjų. Bet tai įgyvendinti nėra leng­va, nes ne kiekvienas gali priimti globoti svetimą vaiką. Tačiau mes turime stengtis ir šviesti visuomenę. Ypač svarbu, kad įstaigos globon nepatektų kūdikiai“, – įsitikinusi M. Janavičienė.

Šilalės savivaldybės Vaiko tei­sių apsaugos skyriaus vedėja Birutė Sragauskienė kons­tatavo liūdną tiesą: daugeliu atvejų vaikai į vaikų namus ar pas globėjus patenka dėl girtaujančių tėvų.

Šiuo metu mūsų rajone yra 46 globėjų šeimos, kuriose globojami net 63 vaikai. Skyriaus vedėja pasidžiaugė, jog praėjusią savaitę šį sąrašą papildė dar viena šeima, į kurią ir pakliuvo 63-iasis vaikas.

„Su kolege Donata Nausė­daite labai džiaugiamės, kad turime daug puikių globėjų ir kad nuolat atsiranda apsisprendusiųjų paimti likimo nuskriaustus vaikus. Tačiau reikia žinoti, jog tam būtina pasiruošti. Todėl mūsų parei­ga yra padėti šeimoms, kurios ryžtasi šiam atsakingam žingsniui: rengiame mokymus, bendradarbiaujame su Vaiko teisių apsaugos specia­listėmis, konsultuojame visais iškilusiais klausimais. O prieš Kalėdas intensyviai ieškojome namų, kuriuose vaikai per šventes galėtų pasisvečiuoti. Stengiamės, kad toks svečiavimasis išaugtų į ilgalaikę globą. Bet šitoks sprendimas turi būti motyvuotas ir gerai apgalvo­tas: vaikas - ne žaislas, jo atsibodus neišmesi“, - sako B. Gu­­daus­kaitė-Girčė.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Gruodžio 13-ąją, po darbo važiuojant namo, Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (AVPK) Skaud­vilės policijos nuovados viršininkui Dariui Petkui įkliuvo neblaivus vairuotojas.

Pareigūnas, važiuodamas pro Pa­jė­­ru­­­by­nio kaimą, pastebėjo į griovį nuslydusį „Cit­roøną“. Oro sąlygos tądien buvo prastos, tad, atrodo, nieko keisto, jog nutiko bėda. Tačiau sustojęs pagelbėti bei priėjęs prie vyro, D. Pet­kus pajuto, kad nuo jo sklinda alkoholio kvapas, žmogus kalba nerišliai. Pareigūnui jis iš pradžių sakė, jog važiuodamas neįvertino oro sąlygų ir dėl to nuslydo nuo kelio. Vėliau prisipažino, kad gėrė alaus ir degtinės.

Apie įvykį informavus Tau­ra­gės AVPK budėto­ją, atvykę pareigūnai 59 m. Ši­lalės rajono gyventojui nustatė 1,73 prom. gir­tumą. Vyro atžvilgiu pradėta ad­ministracinė teisena, už kelių eismo tai­syklių pažeidimą bei vai­ra­vimą ne­­blaiviam surašytas admi­nistraci­nio teisės pažeidimo protokolas.

Tai nebe pirmas kartas, kuomet Skaud­­vilės policijos nuovados viršininkui ne tarnybos metu įkliūva neblaivus vairuotojas. Prieš kurį laiką pakeliui į darbą pamatęs įtartinai vairuojamą automobilį, D. Petkus nusprendė jį sustabdyti. Priėjęs prie vairuotojo, pareigūnas užuodė nuo jo sklindantį alkoholio tvaiką. Tąkart, nustačius girtumą, vyriškiui taip pat buvo surašytas protokolas.

Rūta JANAVIČIŪTĖ

Tauragės AVPK Komunikacijos grupės specialistė

POLICIJOS nuotr.

Šimtai laukiančiųjų socialinio būstų verčia savivaldybę didinti būstų fondą. Ir nors dauguma mažas pajamas gaunančių šeimų norėtų gyventi mieste, nauji sociali­niai būstai kol kas įrenginėjami tik kaime.

Lapkritį savivaldybės politikai priėmė sprendimą keisti pastato, kuriame anksčiau veikė Požerės mokykla, paskirtį - nuo šiol ji yra gyvenamoji. Penki būstai, kuriuose jau įsikūrę žmonės, tampa socialiniais. Tame pačiame pastate veikia biblioteka ir medicinos punktas. 

Į socialinių būstų sąrašą įra­šytas ir butas Žadeikiuose, kuriame anksčiau gyveno mokytoja. Tarnybinio buto mokykla atsisakė, todėl jame taip pat galės apsigyventi socialiai remtina šeima.

Dar 22 socialiniai būstai turėtų būti įrenginėjami buvusios Pajūrio profesinės technikos mokyklos bendrabutyje. Savivaldybės administracijos direktorius Raimundas Vaitiekus įsitikinęs, kad darbai vėliausiai bus baigti 2018 m. pradžioje. Tačiau kol kas bend­rabutis tebestovi užrakintas, jokie darbai jame nevyksta.

Šiemet savivaldybės admi­nistracija butų socialiniams būstams nepirko. Pasak ad­mi­nistracijos direktoriaus, ir nepirks tol, kol nebus užimti visi socialiniai butai Pajū­ryje.

Apsigyventi socialiniuose būstuose siūloma pagal prašymo padavimo datą. Dukart atsisakius valdiškos pastogės, savivaldybė turi teisę pašalinti laukiantįjį iš eilės. Nors įstatymas jokių išimčių nenumato, savivaldybės administracijos Turto valdymo ir ekonomikos skyriaus vedėja Reimunda Kibelienė tvirtina, jog kiekvienu atveju atsižvelgiama į žmogaus pasirinkimo priežastis.

„Atsisako tie, kurie turi kur gyventi, todėl nenori persikelti į kaimą, kur nėra darbo“, - pripažįsta savivaldybės specialistė.

Mažas pajamas gaunantiems žmonėms savivaldybė gali kompensuoti buto nuomos išlaidas. Tačiau nei pernai, nei šiemet tokių prašy­mų jai nepateikta. Blogiausia, kad dėl to būsto nuomai skirtas valstybės lėšas savivaldybė jau antri metai pri­valės grąžinti į biudžetą.

Pasak R. Kibelienės, tam yra objektyvių priežasčių. Būsto nuomos išlaidų kompensacija gali būti skiriama tik tais atvejais, kai nuomininkai su būsto savininku sudaro sutartį ir įregistruoja ją Registrų centre. Registruojant sutartį, būsto savininkas už gautas pajamas iš nuomos įgauna prievolę sumokėti valstybei mokesčius. O šito, deja, daugelis nuomotojų dar vengia.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.