Redakcija

Kariai prisiekė ginti Tėvynę

Šeštadienį Tauragėje, Pilies aikštėje, iškilmingą prie­saiką tarnauti Tėvynei priėmė 400 Lietuvos kariuomenės motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ Lie­tuvos didžiojo kunigaikščio (LDK) Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono nuolatinės privalomosios karinės tarnybos karių. Tai antroji Tėvynei ištikimybę Tauragėje prisiekusių karių karta. Tarp jų yra ir būrys vaikinų iš Šilalės rajono.  

Šauktinių priesaiką priėmė Motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ vadas, pulkininkas leitenantas Ar­tūras Radvilas. Bataliono vado, majoro Andriaus Jag­mi­no įsakymu, kariams suteiktas jaunesniojo eilinio laipsnis.

Perskaityti priesaikos tekstą visų prisiekusiųjų vardu ir pagerbti bataliono vėliavą patikėta tauragiškiui Eugenijui Ambrozui - vaikinas užaugęs greta Sakalinės, kurios miškuose dabar mokosi ginklu ginti savo kraštą. Karius palaimino Lietuvos kariuomenės ordinariato jaunesnysis kapelionas, kapitonas Saulius Kris­tapavičius.

Ceremonijoje dalyvavo Tau­ragės ir Jurbarko rajonų savivaldybių merai, pa­sveikinti priesaiką davusio giminaičio buvo atvykęs Vil­niaus meras Remigijus Ši­ma­šius. Deja, šilališkių valdžios atstovų šiame renginyje nebuvo – tokią svarbią jaunuoliams dieną nė vienas iš keturių rajono vadovų nerado poros valandų atvykti į Tauragę bei padėkoti jų tėvams, išauklėjusiems Lietuvai patriotus...

Tauragės meras Sigitas Mi­čiulis pasidžiaugė, kad tiek jaunų, stiprių vyrų ir drąsių merginų atvyko į  kovingų žemaičių kraštą. Šiemet sueina 700 metų, kai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio tėvas Gediminas paliko tvirtovę prie Jūros upės ir iškeliavo į sostinę Vilnių.

„Tegul gediminaičių dvasia lydi visus čia susirinkusius, o mūsų valstybės vardas skamba visame pasaulyje“, - dovanodamas bataliono vadui A.Jag­minui Lietuvos valstybės vėliavą, linkėjo Tauragės meras.

Lietuvoje yra per 5500 profesijų, tačiau tik 32 reikalauja duoti priesaiką. Ištikimai tarnauti savo šaliai prisiekia karaliai, valstybių vadovai, Seimo nariai, ministrai, teisėjai, bet tik kariai pasižada  Tėvynę ginti krauju, nepagailėti dėl jos savo gyvybės.

„Valstybę gina ne abst­rakčios institucijos, bet žmonės. Tie, kurie turi savo svajones ir savo šeimas, kurie myli ir bijo, dabar stovi prieš mus su uniformomis. Pilietis su uniforma gins Lietuvos valstybę, nežiūrėdamas į nieką. Lietuvos istorijoje buvo daug kovų dėl laisvės ir nepriklausomybės, turime daug žinomų bei nežinomų didvyrių, aplaisčiusių mūsų laisvę krauju. Todėl noriu pasakyti: ši priesaika bus išpildyta, ir, jei reikės, man bus didelė garbė su šiais vyrais eiti ginti Tėvynės ir paaukoti jai savo gyvybę“, - sakė tik prieš savaitę paskirtas Lietuvos kariuomenės motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ LDK Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono vadas, majoras A.Jagminas.

Jei pirmoji šauktinių banga į Sakalinės miškuose įsikūrusią LDK Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono bazę atplukdė daugiausiai to­limesnių rajonų vaikinus, tai beveik visi antrojo šaukimo kariai užaugo Tauragės bei kaimyninėse Jurbarko, Ši­lalės, Šakių, Šilutės savivaldy­bėse - maždaug 130 kilo­met­rų spinduliu aplink ba­­talioną. Tarp 400 naujokų yra ir 11 vaikinų iš mūsų rajo­no. Užsivilkti kario uniformą ryžosi net 14 merginų.

Šiemet į Lietuvos kariuomenės dalinius tarnauti dar bus pašaukta 1300 nuolatinės privalomosios karo tarnybos karių. Krašto apsaugos ministerijos duomenimis, šiais metais tarnybą iš viso pradės 3 tūkst. karo prievolininkų. Didžiąją jų dalį sudaro savanoriai. Seimo sprendimu, ateinančiais metais privalomąją karinę tarnybą atlikti bus šaukiama nuo 3,5 iki 4 tūkst. karo prievolininkų.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Baltijos keliu – į Nepriklausomą valstybę

1939 metų rūgpjūčio 23-iąją tarp stalininės Sovietų sąjungos ir fašistinės Vokietijos pasirašyta nepuolimo sutartis bei slaptieji protokolai, kuriuose nubrėžtos Vi­durio, Rytų Europos valstybių pasidalijimo ribos. So­vietų sąjunga, atsiremdama į šį Hitlerio-Stalino arba kitaip Molotovo-Ribentropo paktą, ilgiems de­šimt­me­čiams oku­pavo Baltijos šalis.

Praėjus savaitei po šio sandorio, iš vakarų pusės Len­kijai smogė Hitleris, už poros savaičių iš rytų – Sta­linas. Prasidėjo antrasis pasaulinis karas, kurio pradiniame etape Sovietų sąjunga buvo Hit­lerio sąjungininkė, okupavu­si dalį Lenkijos, Suomijos, Ru­munijos, o vėliau - Lietuvą, Lat­­viją, Estiją. Stalinas su Hit­leriu nutempė pasaulį į ilgą naktį, kurioje klaidžiojo ir negrįžo virš 50 milijonų žmonių... 

Apie minėtus slaptus agresorių susitarimus laisvasis Va­karų pasaulis sužinojo bei pa­skelbė po karo, tuo tarpu Sovietų sąjunga tai slėpė iki 1989 metų. Būtent tais metais apie 2 milijonai Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų, siekdami pademonstruoti tragiškus susitarimų padari­nius – 50 metų trunkančią okupaciją, šimtatūkstantinius trėmimus, sugriautas ekono­mikas, susikibo rankomis. Gy­voje, apie 650 kilometrų žmonių grandinėje, sujungusioje Vilnių, Rygą bei Ta­liną, plevėsavo šalių vėlia­vos - na­cio­na­liniai sim­boliai su juodais kaspinais, simbolizuojančiais iš­gyvenimus, netektis, bū­tent taip buvo neigiamas mi­tas apie savanorišką įstojimą į SSRS. Nepraėjus nė metams po Baltijos kelio akcijos paskelb­ta Lietuvos Ne­pri­klau­so­mybė. 1991 m., po ne­sėkmingo bandymo jėga su­stabdyti demokratinius pro­cesus, žlugo pati Sovietų są­junga.

Baltijos kelias tapo mūsų atspirties tašku. Šiandien turime visas galimybes savo, pa­čių piliečių rankomis, konst­ruoti valstybingumo, gy­venimo realybę, spręsti problemas. Jo­kiais laikais, kaip dabar, Lie­tuva neturėjo tokių laisvės, saugumo, ekonominių sąlygų. O teritoriniu atžvilgiu esame didesni net už Izraelį...

Arūnas MIKALAUSKAS

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Vasara baigiasi: kuri sodyba Jums buvo gražiausia?

Žmonės nepaliauja burnoję šiųmetės va­saros. Nesibaigiantys lietūs ir rudeniška vėsa daugeliui įgriso, deja, ko jau ko, bet oro nepasi­rinksi. Kaip ten bebūtų, ši vasara buvo dosni ne vien grybais, bet ir gražiausios sodybos konkursui pa­siū­lytais kandidatais.

Per tris mėnesius aplankėme tikrai ne visus, nors sten­gėmės už­sukti į dažną Jūsų, mieli skaitytojai, pa­siūlytą gražųjį kiemą. Šiemet ap­rašėme aštuonias šau­niai tvarkomas sodybas, susipažinome su darbš­čiais bei kūrybingais jų šei­mi­ninkais, pasigrožėjome šimtais įvairia­spalvių gėlių. Tikime, kad daugeliui buvo įdomu pamatyti, kaip galima pademonstruoti savo išmonę, kuriant tikrus gyvuosius stebuklus, patiems pasisemti origi­nalių idėjų.

Dabar atėjo eilė įvertinimui. Iki rug­sėjo pradžios skam­binkite į redakaciją bei siūlykite labiausiai Jums patikusias sodybas. Daugiausiai balsų sulaukusios bus apdovanotos vertingais prizais. Nelikite abejingi kuriamam grožiui ir būkite aktyvūs!

Primename konkurso dalyvius.

Iki rugsėjo 1 d. balsuoti galite redakcijos tel.: (8-449) 7-41-95 ir (8-699) 6-73-84.

Lauksime Jūsų nuomonių!

Redakcija

Keturbučio aplinką Tūbinių kaime puoselėja Giedrė Zarankaitė ir Loreta Aleksandravičienė

 

 

 

 

 

 

 

 

Elenos ir Donato Tomkų sodyba, Pakalniškiai 

 

 

 

 

Palmiros Navickienės sodyba, Ju­cai­čiai    

 

Nijolės ir Česlovo Legačinskų sodyba, Paežeris 

 

 

 

Stasės Andrijaitienės sodyba, Vingininkai  

 

 

 

Severijos ir Vacio Vaivadų sodyba, Vabalai 

 

 

 

 

 

 Danutės ir Aloyzo Ramanauskų sodyba, Struikų k.  

 

 Rasos Mickuvienės sodyba, Šeručiai

Apsivertus policijos automobiliui, nukentėjo pareigūnas

Praėjusio sekmadienio vidurdienį policijos parei­gū­nai skubėjo į iškvietimą Kaltinėnų seniūnijoje - buvo pranešta, kad vienoje Pakalniškių k. sodyboje smurtaujama. Tačiau tikslo policininkai nepasiekė - ties Jog­miniškės k. tarnybinis policijos automobilis ap­si­ver­tė.

Su įjungtais švyturėliais lėkęs „Mitsubishi L 200“, vairuo­jamas tarnybos metu uniformuoto Tauragės apskrities vy­riausiojo policijos komisariato Šilalės policijos komisa­riato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo Vaidoto Vi­šins­kio (g. 1980 m.), posūkyje nuvažiavo nuo kelio ir apvirto.

Kaip skelbiama Policijos departamento pranešime, tarnybinį automobilį vairavusiam pareigūnui avarijos metu lūžo šonkaulis. Suteikus medikų pagalbą, jis gydomas ambulatoriškai. Kartu vykęs kolega nenukentėjo.

Pakalniškius buvo pasiųstas kitas pareigūnų ekipažas, bet nuvykus į vietą paaiškėjo, jog pranešimas apie smurtą artimoje aplinkoje buvo nepagrįstas, pagalbos niekam nereikėjo.

Birutė PALIAKIENĖ

„15min.lt“ nuotr.

Pasaulio jaunimo dienos Krokuvoje

Į šį renginį iš viso pasaulio susirinko apie pustrečio milijono piligrimų. Tarp jų - ir daugiau nei 1500 lietuvių. Iš Telšių vyskupijos į Krokuvą buvo išvykę apie 150 jau­nuolių.

Šilalės rajonui atstovavo 20 piligrimų iš Šilalės bei Kal­tinėnų, kuriuos lydėjo seserys Darata ir Loreta bei mokytoja Aida, taip pat Klaipėdos Marijos Taikos Ka­ra­lienės bažnyčios klebonas kun. Vilius Viktoravičius.

Apsigyvenome Balstogėje mus priėmusiose šeimose. Pirmosiomis dienomis susipažinome su parapija, apsilankėme kunigų seminarijoje bei muziejuje. Susitikome su kitų šalių jaunimu, dalyvavome Šv. Mišiose bei vigilijoje Dievo Gailestingumo šventovėje. Traukiniu vykome į Sokulką, kur taip pat išklausėme Šv. Mišių. Aplankėme Švento vandens šventovę, išgirdome istoriją apie įvykusį stebuklą, žiūrėjome meninę Kristaus Kančios interpretaciją. Paekskursavę bend­ravome, žaidėme futbolą, dainavome, meldėmės ir giedojome.

Koricinoje Šv. Mišios vyko lietuvių, lenkų bei italų kalbomis. Joms pasibaigus, linksmai leidome laiką žaisdami tinklinį, lauko tenisą, plaukiojome baidarėmis bei vandens dviračiais. Netoliese esančioje sūrių gamyklėlėje susipažinome su gamybos procesu, paskanavome sūrių. Paskui skubėjome atgal į Balstogę, kur vyko koncertas.

Penktą viešnagės rytmetį praleidome su šeimomis, kurių namuose gyvenome. Po pietų vyko įvairių šalių piligrimų prisistatymai. Renginį vainikavo Šlovinimo vakaras.

Kitą dieną išskubėjome į Krokuvą susitikti su viso pasaulio jaunimu. Po Šv. Mišių susipažinome su nuostabiai gražiu miestu bei katalikiškojo pasaulio jaunimo atstovais. Aplankėme įspūdingas bažnyčias, parkus, katedrą, muziejus. Vakare vyko Pasaulio jaunimo dienų atidarymas Bo­lonijos aikštėje.

Kitą dieną jaunimas skubėjo į katechezę, kurią vedė Kęstutis Kėvalas - Kauno arkivyskupijos vyskupas augziliaras. Vakare vyko susitikimas su popiežiumi Pranciškumi. Po vigilijos pasaulio piligrimai pasiliko visą naktį laukti Jaunimo dienų uždarymo, kurio rytą buvo aukojamos Šv. Mišios, dalyvaujant Popiežiui. Į Balstogę grįžome traukiniu, kur mūsų laukė autobusas, vešiantis į Lietuvą.

Mes, šilališkiai piligrimai, nuoširdžiai dėkojame mus parėmusiam Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios klebonui Algiui Genučiui, seserims Daratai (Šilalės progimnazijos mokytojai) ir Lo­re­tai. Taip pat labai didelę pa­dėką reiškiame Šilalės sa­vivaldybei ir merui Jo­nui Gudauskui už finansinę 500 eurų paramą.

Urtė BŪDVYTYTĖ, jaunimo dienų dalyvė

Daratos SLUŠNYTĖS nuotr.

 

 

 

Žemė dosniai atsilygina tik išmintingai ją dirbantiems

Ona ir Gediminas Sungailai ūkininkauja Naujajame Obelyne. Ona – buvusi šilališkė, Gediminas – iš Vytogalos. Ne vienerius metus sutuoktiniai praleido Kaune. Mo­teris dirbo technologe vienoje iš siuvimo įmonių, Gedimi­nas - lėktuvų techniku-inžinieriumi. Jo profesijos žmo­nės dar gana jauni išleidžiami į užtarnautą poilsį, tad Ona anksti tapo senjoro žmona. Ne tik Gediminui mies­te pritrūko veiklos, bet ir Ona ėmė svarstyti, kaip įgytą išsilavinimą susieti su potraukiu savam kraštui. Ir ne veltui sakoma, jog kas ieško, tas ir randa...

Pradžia - šilauogės 

Prieš gerą dešimtmetį buvo pats privačių pensijų fondų steigimosi pikas. Ir iki šiol daugelis esame įsitikinę, kad tai yra vienas iš šaltinių prisidėti prie kuklios „Sodros“ mokamos pensijos.

„Mūsų ši akcija nesužavė­jo, ir jau tuomet pradėjome sukti galvas, iš ko gyvensi­me, kai sulauksime pensijos. Uoginin­kystės ūkio kūrimo iniciatorius buvo Gediminas. Tai sumanėme, dar tebegyvendami Kaune“, - gero dešimtmečio istoriją prisimena Ona.

Pirmuosius šilauogių krūmelius Sungailai pasodino prieš 11 metų. Tiesa, prieš tai reikėjo atitinkamai paruošti dirvą, įrengti laistymo sistemą. O tai nemažai kainuoja. Pačių aukščiausių kainų metu Sungailai pardavė butą Kaune ir atsikėlė į Onos senelių sodybą Obelyne. Tuomet iš Šiaurės Amerikos kilusios bei Vakarų Europoje jau paplitusios šilauogės lietuviams buvo dar mažai žinomos.

„Pirmieji pirkėjai buvo kauniečiai, pradžioje kasdien par­duodavome tik iki 20 kilogramų uogų. Klaipėdiečiai jų nepriėmė dar keletą metų. O dabar kiekvieną dieną prekiaujame Klaipėdos, Kauno, Panevėžio turguose. Uogas parduodame urmu. Tiesa, užsakovų poreikio iki galo patenkinti galbūt ir nepajėgiame, uogų niekada nelieka“, - sako O.Sungailienė.

Šilauogės kažkada ne tik miestiečiams atrodė neįprastai. Kaimo žmonės stebėjosi, jog gana derlingą, geroje vietoje esančią žemę Sungailai skyrė ne javams ar karvių bandai ganyti, o prisodino nematytų krūmelių, kuriuos dar ir aukšta tvora aptvėrė.

Nors sakoma, kad šilauogės yra nereiklūs augalai, vien tik iškasti duobę bei pasodinti neužtenka. Joms būtinas tinkamo rūgštingumo dirvožemis. Tad Sungailai į duobes pylė medienos pjuvenų, durpių. Šitoks kruopštumas jau seniai atsipirko gausiu derliumi. Šiuo metu šilauogynas užima apie keturis hektarus, juose dera septynių rūšių skirtingos brandos uogos. Jos skinamos nuo liepos vidurio iki kone pirmųjų šalnų. Geriausiu metu kasdien priskinama apie pusė tonos uogų, vienas skynėjas surenka 40-60 kilogramų. Tad nesunku suskaičiuoti, kiek darbininkų reikia, kai ateina uogų sirpimo metas.

„Vasarą žmonių rasti bepigu - daug aplinkinių paauglių pas mus darbuojasi. Kai kurie pradeda dar visai vaikai ir dirba net iki mokyklos baigimo. Turime ir keletą suaugusiųjų“, - pasakoja šeiminin­kė.

Sungailai pripažįsta, jog pavieniams žmonėms pasiskinti uogų neleidžia: jie tai daro gana atmestinai, tad prie tų krūmelių tenka grįžti dar kartą. 

Avietes išstūmė braškės

Prieš trejus metus greta šilauogyno ūkininkai pasodino apie hektarą braškių. Dabar čia auga penkių veislių skirtingo sirpimo periodo uogos. Paskutiniąsias Sungailai pardavė prieš porą savaičių. Joms nuskinti, esant palankiam orui, nuo popietės iki vakaro užtenka 4-5 žmonių. Apie penktą valandą ryto uogos jau būna pas Klaipėdos supirkėjus.

Dar visai neseniai ūkininkai augino ir aviečių. Tačiau reikėjo pasirinkti: šilauogės ar avietės, nes visiškai sutampa uogų skynimo laikas. Be to, avietės yra jautresnės transportavimui, labiau suvargsta lietingą vasarą.

Smidrai - dar naujiena

Šie augalai mūsų šeimininkių virtuvėje dar mažai žinomi. Mes, žemaičiai, smidrus vadiname šparagais. Taip, tais pačiais šparagais, kurių galima rasti senesniuose darželiuose. Ir nė į galvą nešauna, jog pavasarį, verdant, kepant ar troškinant jų ūglius, galima pasigaminti gardžių, vitaminais bei mikroelementais turtingų patiekalų.

„Šiemet smidrų pardavėme visai nedaug, nes leidžiame augalams sutvirtėti, kad pavasarį kiekvie­nas krūmelis subrandintų po 20-30 ūglių. Priprati­nome pirkėjus prie ši­lauogių, pri­­­pras ir prie smid­­­rų“, - šypsosi Ona.

Anot jos, šie augalai nėra labai reiklūs nei dirvožemiui, nei nepastoviam klimatui, o drėgmę pakenčia kur kas geriau nei uogos.

Kam Sungailams reikėjo smid­­rų, jei ir uogynuose darbo yra sočiai?

„Pritrūksta jo pa­vasarį“, - nusi­juokia Gediminas.

Na, gal šeimininkas ir perdeda, skųsdamasis darbo stygiumi - juk ūkininkai sėja ir javų, o šiemet - dar ir grikių.

„Manau, gražaus derliaus iš jų turėtume prikulti. Tik tegul nustoja lyti“, - į dangų žvilgteli vyras.

Dar keletas hektarų užsėta javais: pasak Gedimino, grūdus parduos, o šiaudai liks braškėms mulčiuoti.

Kuomet dauguma ūkininkų skundžiasi, jog žemės ūkis yra nuostolingas, Sungailai su tuo sutikti nelinkę. Tik, anot jų, reikia imtis netradicinės šakos. Beje, Sungailai viena iš gero derliaus prielaidų laiko tinkamą sodinukų pasirinkimą. Jie stengiasi nepraleisti įvairių Europoje rengiamų parodų, tariasi su patyrusiais sodinukų augintojais. Jų aplankytas ne vienas ūkis Vokietijoje, Lenkijoje ar Olandijoje.

Ko gero, Sungailų ūkyje samdomi žmonės uždirba neblogai, jei prisikviesti jų nėra labai sunku. O pastaraisiais metais priimti įstatymai liberalizavo ūkininkų atsiskaitymą pagal paslaugų kvitus.

„Tai ženkliai palengvino apskaitos vedimą: atėjo žmogus į darbą, užregistravai, mė­nesio pabaigoje sumokėjai sveikatos draudimo mokestį, ir ramus“, – sako Ona.

Sungailų ūkyje darbuojasi ir Onos dukterėčia Enrika iš Šilalės. Jai, dar vos paauglei, patikėtos gana atsakingos pa­reigos – į plastikinius indelius fasuoti uogas. Tiesa, darbas yra visai nesunkus, nes uogos sveriamos kompiuteriu, į indelius supilamos kompiuterizuota įranga. Tereikia tik pakišti po konvejeriu ir uždengus patraukti indelius. Šeimininkai stebi, kad į juos nepakliūtų neprisirpusių ar persirpusių, sužalotų uogų. Šią įrangą Sungailai parsigabeno iš Vokietijos. Beje, Ge­diminas dar sumontavo ventiliatorių, jei po lietaus nuskintos uogos būtų drėgnos.

Žemei dirbti, javams kulti, tarpueiliams prižiūrėti ūkininkai taip pat turi visą reikalingą techniką.

„Kai ką teko patobulinti, pritaikyti mūsų ūkio sąlygoms. Jei sugebėjau dirbti inžinieriumi prie lėktuvų, tai čia technika ne tokia sudėtinga“, - šypsosi Gediminas.

Jau seniai Sungailai apsisprendė, kad ūkį vystys uogininkystės kryptimi, bet dėl įnoringų vasarų ties viena uoga neapsistojo. Tad vienų derliaus stygių kompensuoja kitos. Sakoma, jog kas neieško, nerizikuoja, tas ir šampano negeria. Apie šampaną Sungailai neprasitarė, tačiau užtikrino, kad Lietuvos žemės ūkio suklestėjimas priklauso tik nuo pačių žemdirbių mąstymo ir darbo.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Sveikas privalo būti ne tik pomidoras, bet ir jo pardavėjas

Uogomis, vaisiais ar daržovėmis turguose ne pirmus metus prekiaujantys žmonės puikiai žino: sveika privalo būti ne tik jų užauginta produkcija, bet ir jie patys. Tad pardavinėjantieji daržo ar sodo gėrybes turi pasitikrinti sveikatą ir išklausyti privalomuosius higie­nos įgūdžių mokymo kursus. Tačiau jei daugelis galvoja, jog tokia tvarka galioja tik stambiesiems ar nuola­tiniams pardavėjams, klysta: lygiai tokie pat reikalavimai taikomi net ir tiems, kurie į turgelį atneša vos vieną pintinę obuolių, kelis litrus mėlynių ar papildomai prie pensijos prisiduria, pardavę savoje lysvėje užaugintą ryšulėlį ridikėlių, krapų arba petražolių.

Reikalavimai supaprastinti, bet tvarka lieka griežta

Šių metų birželį ūkininkams ir sodininkams, auginantiems bei parduodantiems nedide­lius kiekius vaisių, daržovių, uogų, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) šiek tiek palengvino tvar­kymo, sandėliavimo ir fasavimo reikalavimus. Pasak Šilalės VMVT vyr. specialistės-maisto produktų inspektorės Redos Stasytienės,  birželio 29 d. patvirtintas VMVT direktoriaus įsakymas daugiausiai įtakos turi pirminių produktų, išskyrus gyvūninius, tiekėjams, savo produkciją pardavinėjantiems mažais kiekiais. Tai reiškia, jog, parduodant pačių užaugintas daržoves, nereikia turėti specialių sandėlių ar galvoti apie produktų pakuotes.

Įsakyme numatyta, kad supaprastinti reikalavimai taikomi pirminių produktų gamintojams, kurie vietinei rin­kai mažais kiekiais tiekia ne daugiau kaip per vieną sezoną pagaminamų produktų galutiniams vartotojams tiesiogiai ar mažmeninės prekybos subjektams, kurie nuo gamybos vietos nutolę ne toliau kaip 100 kilometro atstumu. T.y. tiems, kurie per sezoną užaugina iki 700 kilogramų bulvių, iki 400 kg šakniavaisinių bei gūžinių daržovių (morkų, burokėlių, ropių, salierų, kopūstų ir kt.), iki 100 kg sezoninių daržovių (agurkų, pomidorų, paprikų), iki 15 kg la­pinių daržovių ir šviežių pries­konių (špinatų, krapų, svo­gūnų laiškų, įvairių salotų), iki 30 kg ankštinių daržovių (pupelių, žirnių) taip pat užauginantiems ar prirenkan­tiems vos iki 50 kg smulkių vaisių bei uogų (braškių, serbentų, slyvų ir kt.), iki 300 kg obuolių, kriaušių, rūpintis pakuotėmis ar šių produktų sandėliavimu nereikia. Tas pats galioja ir  miško gėrybių pardavėjams, prirenkantiems iki 50 kg grybų, uogų ar prileidžiantiems nedidelį kiekį sulos. Laisvesnė tvarka taikoma ir prekeiviams, užauginantiems iki 500 kg maistinių grūdų.

Tačiau analogišką produkciją auginantiems didiesiems ūkininkams bei įmonėms privaloma pasirūpinti ir sandėliavimu, ir šios produkcijos fasavimu.

Bet, nepaisant, kiek ir ko parduodi, reikalavimas pasi­tik­rinti sveikatą ir išklausyti higienos įgūdžių mokymo kursus yra privalomas visiems.

Beje, VMVT specialistai išskiria vieną svarbų aspektą, ypatingai aktualų šiuo metu ką veikti turintiems grybautojams. 

„Miško gėrybių rinkimas yra sezoninio pobūdžio tiesiogiai nuo gamtinių sąlygų priklausoma veikla, todėl miško gėrybių surinkimas ir pardavimas vartotojams ar supirkimo centrams, vykdomas paties šias gėrybes surinkusio asmens, neprilyginamas tęstinei ūkinei komercinei veiklai. Atsižvelgiant į tai, Maisto tvarkymo subjektų patvirtinimo ir registravimo reikalavimai, patvirtinti 2008 m. spalio 15 d. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. B1-527 „Dėl Maisto tvarkymo subjektų patvirtinimo ir registravimo reikalavimų patvirtinimo“ ir mažais kiekiais vietinei rinkai tiekiamų pirminių produktų, išskyrus gyvū­ni­­nius produktus, tvarkymo reikalavimai šiems asmenims nėra taikomi“, - ko­men­tavo R.Sta­­­sytienė.

Paprasčiau tariant, jei pats pririnkai ir atnešei į turgelį pintinę grybų, sveikatos pa­žy­mėjimo nereikia.

Nuomonės skiriasi

Šilalės turgelyje daržovėmis, vaisiais, uogomis ir vaistažolėmis prekiaujantys šilališkiai tikino sveikatą jau pasitikrinę, higienos pasus turintys ir jei netikėtai užsuktų tikrintojai, jie tuoj pat galėtų šiuos pažymėjimus ištraukti iš po prekystalių. Tiesa, kai kurie prekeiviai sakė, kad sveikatos patikra ir  higienos pasas jiems rūpesčių nesukėlė, nes tai – kiekvieno save bei pirkėją gerbiančio prekiautojo reikalas. Tuo tarpu kiti neslėpė nuomonės, jog šitokia turgelio prekeiviams taikoma tvarka yra savotiškas kažkieno „biznis“ ir tikrų tik­riausia nesąmonė.

Balsiškis Re­migijus Gedri­mas savo užaugintais po­midorais, agurkais ir paprikomis prekiauja nuo 1988-ųjų, todėl puikiai ži­no visus reikalavimus. Dėl to ir sveikatą jis tikrinasi reguliariai. Tačiau vyriškio manymu, toks nurodymas nėra visiškai logiškas ir galbūt tai yra labiau verslas nei būtinybė.

„Tas, kas ser­ga, turguje nebestovi. Šiais laikais, ži­no­kite, visur ieškoma naudos. Pavyzdžiui, vien pažymos išdavimas kainuoja 5 eurus“, - kalbėjo prekiautojas.

Ir nors pripažįsta, jog reikalaujama turėti dokumentacija ir kiti dalykai kainuoja nemenkus pinigus, R.Gedrimas laikosi nuostatos, jog tikrintis sveikatą privalėtų visi: ir jo nuolatiniai kolegos, ir tie, kurie baravykus nusprendžia atnešti į turgelį. Pasak vyriškio, grybai juk irgi liečiami rankomis, todėl ir jų rinkėjas turėtų būti sveikas bei laikytis elementarios higienos.

Visiškai kitokią poziciją išreiškė voveraitėmis turgely­je ant­radienį prekiavęs Vac­lo­vas. Anot šilališkio, reikalavimas kiekvienam tikrin­tis sveikatą ir pasirūpinti higienos pasu yra pernelyg iš­pūstas.

„Nesąmonė. Nieko nesakyčiau, jei dirbčiau su pieno produktais, neščiau parduoti sūrį, sviestą. O dabar ką, parduodu grybą. Aš juk jo neapdoroju. Nepalyginsi su pieno gaminiais, su ku­riais, aišku, visai kitas kontaktas“, - griežtos nuomonės buvo vyras.

Šalia su savo užaugintomis daržovėmis - pomidorais, česnakais - įsitaisiusi Ge­­novaitė Juozapaitienė tvir­ti­no kategoriškos nuomonės šiuo klausimu neturinti. Mo­ters manymu, jei tokios taisyk­lės galioja, privaloma jų laikytis. Nors gali atrodyti, jog jos ir nėra visiškai pagrįstos. Pa­sak moters, apie tai, kad būtina pasitikrinti sveikatą, visus neseniai įspėjo turgaus administ­racijos atsto­vė, tad ir Genovaitė, ir jos bičiulės jau apsilankiusios pas gydytojus, pa­sirūpinu­sios reikiamais lei­­di­mais.

Ar pirktume agurkus iš sergančiojo?

VMVT specialistės R.Stasy­tie­nės pasiteiravome, kokius veiksmus pirmiausia turėtų atlikti ir į kokias instancijas kreiptis norintieji prekiau­ti daržovėmis, uogomis ar vaisiais. Inspektorės tvirtinimu, prieš pradėdami nurody­tą veiklą, prekeiviai apie tai raštu, elektroniniu paštu ar kitomis elektroninėmis priemonėmis teritoriniam VMVT padaliniui privalo pranešti apie numatomus rinkai tiekti produktus. Tuomet LR sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka būtina pa­sitikrinti sveikatą, iš­klausyti privalomuosius higienos įgūdžių mokymo kursus. In­for­muoti VMVT būtina ir pasikeitus veiklai ar baigus tiekti produktus į rinką.

Prekiautojai tikrinami pagal maisto tvarkymo subjektų rizikos įvertinimą. Anot R.Stasytienės, per pastarųjų penkerių metų patikrinimus nustatyti vos trys pažeidimai. Du prekiau­tojai nebuvo įregist­ruoti VMVT maisto tvarkymo subjektų registre, o vienas nepateikė būtinų dokumentų savo ūkyje išaugintai produkcijai.

Vertinant šiuos duomenis, atrodo, jog šilališkiai turgelio prekeiviai reikalavimų laikosi sąžiningai ir per penkerius metus už netinkamą augalinio maisto prekybą nė vienas nebuvo baustas.

Tokia statistika išties džiugina ir teikia vilties, kad prekiautojai į savo verslą ir į tuos, kurie perka jų užaugintas gėrybes, žiūri atsakingai. Juk vargu, ar nors vienas norėtume gauti agurką ar pomidorą iš pardavėjo, sergančio, pavyzdžiui, tuberkulioze, hepatitu, rotavirusu ir kitomis užkrečiamomis ligomis.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Nuspręsta: TRATC‘ą gelbės mokesčių mokėtojai

Tauragės regiono atliekų tvarkymo centrui (TRATC) iškilo bankroto grėsmė. Tą jau pripažįsta ne tik Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas, bet ir bendrovės vadovas Kęstutis Komskis, rugpjūčio pradžioje atvykęs į Šilalės savivaldybės tarybos posėdį prašyti nustatyti didesnę kainą už 1 tonos atliekų sutvarkymą. Politikai pasidavė. Ir taip pasmerkė mokesčių mokėtojus antrą kartą sumokėti už atliekų tvarkymą.

Birželį Šilalės savivaldybės taryba beveik vieningai atmetė savivaldybės administracijos parengtą sprendimo projektą nuo 56 iki 80 (be PVM) eurų pakelti 1 tonos atliekų sutvarkymo kainą. Tuomet J.Gudauskui nepavyko tarybos įtikinti, kad keturių Tau­ragės apskrities savivaldybių įkurta bendrovė nebeįstengia išgyventi, vykdyti įsipareigojimų ir grąžinti skolų. Politikai įmonės pateiktuose dokumentuose įžvelgė daugybę neveiklumo bei netaupumo faktų, o TRATC‘ui atstovavęs Virginijus Noreika, dirbantis šios bendrovės direktoriaus pavaduotoju, nesugebėjo suprantamai paaiškinti, ko­dėl ji ne­efektyviai naudoja už atliekų tvarkymą gautas lėšas. Pavyzdžiui, nors įmonė turi juristą ir jam moka nemažą algą, tuo pat metu samdo pačius brangiausius advokatus bylinėtis su buvusiu vadovu bei darbuotojais, o pralaimėję bylas ne vykdo teismo sprendimus, o sumoka dar ir išieškojimą vykdantiems antstoliams.

„Advokatai sakė, jog mes tų bylų nepralaimėsime. By­linėtis su buvusiu direk­to­riumi nusprendžiau ne aš, tokį spren­dimą priėmė įmo­­nės val­dyba“, - Šilalės savi­val­­dy­­bės tarybos Kontrolės ko­­mi­teto nariams aiškino K.Koms­­kis.

Šio valdybos spren­dimo rezultatas - 15 tūkst. Eur neišmokėto at­ly­­ginimo kompensacija bu­vu­siam direktoriui Leonui Lei­­kui, bene 50 tūkst. Eur kom­pensacijų darbuotojams (į teismą dar kreipėsi ne vi­si), 7,4 tūkst. Eur išlaidų advokatui, 800 Eur žyminio mokesčio teismui. Ir tai - dar ne viskas. TRATC nusprendė imtis neįmanomos misijos - išreikalauti, kad nuostolius dėl neteisėtai sumažinto atlyginimo darbuotojams pa­dengtų buvęs direktorius L.Lei­kus.

Rugpjūčio 5 d. prieš Šilalės savivaldybės tarybos narius stojęs TRATC direktorius K.Koms­kis garantavo, jog spren­dimus brangiau mokėti už 1 tonos atliekų sutvarkymą jau yra priėmusios Tauragės bei Pagėgių savivaldybės. Jeigu tam pritars ir šilališkiai, tuomet turės pasiduoti ir Jurbarko, politikai, kurie reikalauja reorganizuoti įmonę bei nustatyti kitokius jos veiklos principus. Tačiau K.Komskis įtikinėjo, kad jokiu būdu negalima leisti TRATC‘ui bankrutuoti, nes tuomet Europos Komisija pareikalautų sugrąžinti visas Europos Sąjungos paramos lėšas, o tai yra dešimtys milijonų eurų.

TRATC vadovas leido suprasti, jog bankroto bylą įmonei iškart galėtų iškelti AB „Kauno tiltai“, kuriai tauragiškiai yra skolingi už sąvartyno trečios ir ketvirtos sekcijos statybas. Blogiausia tai, pasak K.Komskio, kad su bend­rove bankai jau net nekalba - ji atsidūrė ant nemokumo ribos, todėl negali gauti jokių paskolų.

„Mums pasisekė susitarti su „Kauno tiltais“ - už 4,2 proc. palūkanas jie sutiko laukti, kol skolą atiduosime dalimis per dvejus metus“, - aiškino įmonės direktorius, neslėpęs, kad toks susitarimas - Šilalės mero J.Gudausko nuopelnas.

K.Komskis priminė, jog TRATC nuostolingiau dirba nuo 2013 metų, tačiau atliekų tvarkymo kaina nė karto per tą laiką nebuvo padidinta. Tuo tarpu kituose atliekų tvarkymo centruose ji nuolat peržiūrima. Be to, pernai kone dvigubai - nuo 22 iki 38 Eur už toną - Šilalėje pakilo atliekų surinkimo bei išvežimo į sąvartyną kaina. Neturėdamas kaip sumokėti už atliekų išvežimą, šilališkius aptarnaujanèiai bendrovei TRATC jau yra įsiskolinęs 134 tūkst. Eur.

K.Komskis net kelis kartus garantavo, kad rinkliavos dydis nesikeis ir žmonėms brangiau mokėti už atliekų tvarkymą nereikės. Bet tik kol kas, nes nuo 2017-ųjų sausio bus taikoma dvinarė rinkliava. Bloga žinia nenaudojantiems savo turto: mokėti teks už viską, tik mažiau, nes bus taikoma pastovi ir kintamoji rinkliavos dalis. Kaip jos pasiskirstys bei kokio dydžio bus, gali paaiškėti spalio mėnesį, kai TRATC pradės savivaldybėms pristatinėti dvinarės rinkliavos metodiką. Konsultacinei bendrovei „Jost­ra“ už ją įmonė sumokėjo 17 tūkst. Eur.

Tarybos nariams buvo įdomu, kaip pati bendrovë mažina išlaidas, todėl K.Komskiui teko gerokai paprakaituoti. Direktorius tikino sumažinęs 6 etatus, nors vėliau pripažino, kad jie buvo neužimti - taigi ir realaus ekonominio efekto nepasiekta. Esą buvo stengiamasi sumažinti ir patalpų nuomos kainą, tačiau nieko pigiau gauti nesiseka. Mero pavaduotojui Valdemarui Jasevičiui užsispyrus užprotokoluoti, kiek šiemet sumažės TRATC išlaikymo išlaidos, K.Komskis išstenėjo, jog gal kaip nors sudarys 100 tūkst. Eur. Deja, jo pažadas anaiptol neatrodė tvirtas.

Savotiškai įžūliai atrodė K.Komskio grasinimas kerštauti nepaklusniai 28 proc. akcijų turinčiai Jurbarko savivaldybei – jis pagrasino teismu ir nė neslėpė, kad labiausiai kentės atliekų surinkimo ir nuvežimo į sąvartyną paslaugą teikianti UAB „Jurbarko komunalininkas“, kuriai TRATC nemokės už atliktą darbą.

Tai, be abejonės, turėjo įtakos ir Šilalės politikų apsi­sprendimui didinti kainą. Kokios bus to pasekmės, tarybos nariams, atrodo, nerūpėjo – jie tarsi neišgirdo posėdžio pradžioje nuskambėjusio savivaldybės administracijos direktoriaus Raimundo Vaitiekaus įspėjimo, jog kiek­vieną mėnesį papildomai reikės 12 tūkst. Eur.

Kai kurios savivaldybės, pavyzdžiui, Tauragės, turi su­kau­pusios net kelių šimtų tūkstančių eurų rezervą, bet Šilalei pinigų atsiskaityti su atliekų tvarkytojais visada trūksta. Mat ta pati rajono taryba yra nustačiusi mažesnę nei kitose apskrities savivaldybėse rinkliavą. Vytautui Juciui pasiteiravus, iš kur savivaldybė ketina paimti papildomus 60 tūkst. Eur, administracijos direktorius R.Vaitiekus paaiškino, kad problema išsispręs, kai bus patvirtinta dvinarė rinkliava: „tokia pat, kaip kituose rajonuose, ne mažesnė, kaip iki šiol“.

Taigi atrodo, jog, įsipareigojusi daugiau mokėti už atliekų sutvarkymą, Šilalės savivaldybės administracija ketina arba šiemet likti TRATC‘ui skolinga, arba sumokėti iš paskolos lėšų, kad tik išgelbėtų atliekų tvarkymo įmonę. Tačiau kada beatsiskaitytų - šiemet ar ateinančiais metais, vis tiek tai bus mokesčių mokėtojų pinigai, nors ir netiesiogiai iš rinkliavos. Vadinasi, mokėsime dukart. Ir ne dėl to, jog daugiau šiukšliname.

Tokia su TRATC susiklosčiusi situacija - mūsų valdžios neveiklumo kaina. Visų savivaldybių administracijų direktoriai yra TRATC valdybos nariai, merai sudaro stebėtojų tarybą. Praėjusią kadenciją TRATC valdyboje dirbo V.Jasevičius, J.Gudauskas ne pirma kadencija stebi, kaip įmonė įgyvendina valdybos priimtus sprendimus. Tačiau kaip jie stebi ir valdo, jei TRATC‘ui gresia bankrotas? Atsakymas yra tik vie­nas - blogai.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Garsiai pasodintas parkas nyksta tyliai

Praėjusią savaitę į redakciją užsukęs Aktyvių kaimo žmonių bendruomenės pirmininkas Antanas Pocius neslėpė nuoskaudos ir nusivylimo. Jo iniciatyva prieš kelis metus netoli Kaltinėnų įsteigtame Aleksandro Stulginskio parke vienas po kito nyksta jauni ąžuoliukai. Vyriškis netruko išsiaiškinti, dėl ko taip nutiko: pasirodo, liauni kamienai buvo pažeisti žoliapjovės.

Prašo nuolatinio prižiūrėtojo

Kutaliuose esančiame parke, oficialiai įsteigtame 2012-ųjų pavasarį, auga kelios dešimtys tais metais ir dar anksčiau pasodintų ąžuoliukų, liepų, eglių, guobų, šermukšnių, kitų medžių. Tačiau rugpjūčio pradžioje po nemažo laiko tarpo į parką užsukęs Antanas net nustėro: keli ąžuoliukai visiškai nudžiūvę ir nebegyvi, o didžioji dauguma medžių pradėję gelsti. Nesupratęs, kur šuo pakastas, jis ėmė apžiūrinėti medelių kamienus. Ir tai, ką pamatė, jį pribloškė – ant visų medžių įrėžtos rankinės žoliapjovės, vadinamojo „trimerio“, žymės.

„Mano paskaičiavimu, taip sužalota apie pusė čia augančių medžių, daugiausiai - ąžuoliukų. O kokie gražūs buvo. Kiti jau visai sunyko, reikės rauti... Visi nužudyti, kai, pjaunant žolę „trimeriu“, buvo pažeisti jų kamienai. Šimtus sykių esu įspėjęs darbininkus, kad nepjautų prie pat, paliktų bent 30 centimetrų žolės aplink, bet kur tau. Atsiunčia čia seniūnija už pašalpas atidirbinėjančius, kas jiems rūpi... Ar nebūtų geriau paskirti vieną nuolat dirbantį žmogų, o ne kaskart atsiųsti neaiškius šlitinėtojus? Nežinau, ką daryti su medeliais, pusė jų yra pasmerkti. Širdis plyšta, matant tokį vaizdą. Kiek darbo ir jėgų čia yra sudėta, nemažai retesnių medžių parkui dovanojo Aleksandro Stulginskio universitetas. Ką dabar jo atstovams pasakyti? Kad niekam tas parkas neberūpi“? - nusivylęs A.Pocius.

Apie sužalotus augalus jis informavęs ir aplinkosaugininkus, tačiau šie paaiškinę, kad jei suniokoto medžio skersmuo nėra didesnis nei 10 centimetrų, jie nieko padėti negali...

Medeliai bus atsodinti?

Kaltinėnų seniūnas Antanas Bartašius „Šilalės artojui“ sakė šią problemą žinantis jau seniai ir esąs pasiryžęs nunykusius medelius atsodinti. Tik dabar tam yra netinkamas metas: galbūt seniūnija tuo užsiims ateinantį rudenį, gal paliks pavasariui.

Neslėpė seniūnas  ir to, kad sunkiai sekasi rasti gerų darbininkų. Prezidento A.Stul­ginskio parką prižiūri už socialines pašalpas atidirbti tu­rintys asmenys arba žmonės, laikinai įdarbinti Darbo biržos. Pasak seniūno, tarp jų atrasti darbštų bei atsakingą talkininką yra be galo sunku. Dauguma į jiems pavestas užduotis žiūri atsainiai ir trokšta tik vieno – kuo greičiau sulaukti darbo dienos pabaigos. Deja, ateina ir tokių, kurie neišlaukia... Vienas iš tokių, A.Bartašiaus apibūdintas „piktybiniu“, greičiausiai ir bus sužalojęs medelius.

„Situacija yra išties prasta: nėra gerų darbininkų. Palieki parke žmogų ir, žiūrėk, jis netrukus dingsta. Be to, kol naujai priimtą apmokai, praeina mėnuo. Dar mėnesį jis padirba ir turi ieškoti kito, nes Darbo birža bedarbius atsiunčia vos porai mėnesių. Ir vėl viskas iš naujo - taip ir sukasi ratas.

Pernai iš Darbo biržos buvome gavę 25 žmones, šie­met - tik 10. Darbininkų skai­čius - daugiau nei dvigubai ma­­žesnis, bet darbo mažiau nėra. O nuolatinių etatų niekas neduoda“, - skundėsi seniū­nas.

Anot jo, A.Pociaus pasiūlymas parko priežiūrai skirti nuolatinį darbuotoją yra ne­įgyvendinamas.

„Vienas žmogus nesusitvarkys. Į parką mes važiuojame kartą per savaitę, dirba būrys žmonių: vienas žolę pjauna traktoriuku, kokie trys ar keturi - „trimeriais“, iš paskos eina moterys su grėbliais, dar ravėti ką nors pasiimame. Vienam žmogui būtų per sunku. Šiemet, kai žolė taip želia, darbininkai laksto išsižioję.

Seniūnijoje turime nemažai rekreacinių zonų, visoms sutvarkyti nerasime tiek žmonių. Seniūnija - didelė, pas mus gausu piliakalnių, pilkapių, kitų parkų. Todėl veiklos užtenka. Kas yra tą dirbęs, turėtų suprasti“, - tvirtino seniūnas.

Prieš porą metų, kai A.Pociui kilo idėja Kutaliuose įamžinti Prezidento A.Stulginskio at­minimą, į parko sodinimo šventę, apsiavę guminius batus, skubėjo bene visi mūsų rajono valdžios atstovai. Jie noriai pozavo fotografams ir prieš televizijos kameras demonstravo savo patriotiš­kumą. Deja, šiandien, kai par­kas pradėjo nykti, jų nebegirdėti. O gal reikėtų vėl surengti talką? Be kamerų bei fotoaparatų blyksčių...

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Atstovavome Šilalės kraštui

Liepos pabaigoje Čekijos sostinėje Prahoje dešimtą kartą vyko tarptautinis folkloro festivalis. Šiemet į jį buvo pakviestas ir Laukuvos vidutinio amžiaus šokių kolektyvas „Laukiva“. 

Festivalyje dalyvavo 68 kolektyvai iš 24 pasaulio šalių. Lietuvai atstovavome tik mes. Surengėme du koncertus, dalyvavome vakaronėje su kitų šalių kolektyvais. Labai džiaugiamės, kad mūsų gidas kalbėjo lietuviškai ir parodė gražiausias Prahos vietas: vaikščiojome po senamiestį, plaukėme Vltavos upe.

Pasibaigus festivaliui, grįždami namo, užsukome į Čekijos Adršpadų nacionalinį parką ir visą dieną praleido­me neįprastų formų „uolų miesteliuose“. Vakare pasiekėme Vroclavą (Lenkija), apžiūrėjome naktinį senamiestį.

Ši kelionė mūsų kolektyvui buvo nepaprastai įdomi, turininga ir, žinoma, naudinga. Už suteiktą galimybę atstovauti Šilalės kraštui tarptautiniame festivalyje dėkojame Laukuvos seniūnui Virgilijui Ačui bei rajono savivaldybei.

Olga JOGMINIENĖ,

kolektyvo „Laukiva“ vadovė

AUTORĖS nuotr. 

 

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą