Pasaulinei operos dienai (spalio 25 d.) skirtame Wolfgango Amadeaus Mozarto operos „Don Žuanas“ spektaklyje pirmą kartą aštrialiežuvio tarno Leporelo vaidmenį atliks bosas Evertas Soosteris (Austrija). Nuo 2023 m. vasario Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbantis solistas įvairiuose Europos teatrų spektakliuose ir koncertuose yra įkūnijęs įvairius šios operos herojus – Don Žuaną, Mazetą, Komandorą, tačiau Leporelą spektaklyje dainuos pirmą kartą per daugiau kaip du dešimtmečius besitęsiančią karjerą. Nepraleiskite progos pasimėgauti šia retai Klaipėdoje atliekama viena gražiausių visų laikų operų! Juoba, kad ypatinga proga publikai teatre paruošėme ne vien muzikinių gardumynų.

Pagrindinį vaidmenį spektaklyje atliks Klaipėdos publikos ypač mylimas solistas Mindaugas Rojus (Don Žuanas). Bene žinomiausiam visų laikų širdžių ėdikui asistuos tarnas Leporelas – Evertas Soosteris. Operos siužeto pinklės įtrauks taip pat debiutuojančią Vitą Merkelytę (Dona Ana, pirmą kartą), Aurimą Raulinavičių (Don Otavijus), Beatą Ignatavičiūtę (Dona Elvyra), Rasą Ulteravičiūtę-Kazlauskienę (Cerlina), Šarūną Šapalą (Mazetas) ir Valdą Kazlauską (Komandoras). Operos veiksmas skleisis nepaprasto grožio muzikos ir scenografijos fone.

Patinka dainuoti lietuviškai

Evertas Soosteris į Klaipėdą atvyko iš Austrijos. Atlikėjas daugiau kaip dvidešimt metų dainuoja boso-baritono partijas įvairiuose Europos operos teatruose ir festivalių scenose, o nuo 2023 m. vasario mėnesio dirba Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

„Mano vokalo pedagogė, dirbanti Suomijos ir Latvijos nacionalinėse operose, pamatė skelbimą, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras skelbia atranką solistams bei pasiūlė man dalyvauti. Iki atvažiavimo į Klaipėdą nedaug žinojau apie šį miestą – tik tai, kad tai nuostabus miestas prie jūros. Iš anksčiau pažinojau daug puikių lietuvių, savo srities profesionalų. Taip nuo Karabaso Barabaso partijos Jurgio Gaižausko operoje vaikams „Buratinas“, Vandenio operoje Antoníno Dvořáko operoje„Undinė“, Klaipėdos festivalio istorijų operos „Klaipėda“, kur atlikau Petisnė adjutanto vaidmenį, prasidėjo mano karjera šiame teatre“, – pasakoja solistas E. Soosteris.

Solistas džiaugiasi puikia darbine atmosfera, kolegų profesionalumu ir įdomiais pastatymais. „Įvairiuose operos teatruose dainuoju nuo 1998 metų. Aš nelyginu teatrų, lyginu tik juose man tenkančius iššūkius. Vienas didesnių iššūkių KVMT – dainavimas lietuviškai, bet ir tai pavyksta įveikti. Juk man teko dainuoti anglų, vokiečių, italų, prancūzų ir turkų kalbomis. Pagal sudėtingumo lygį lietuvių kalbą prilyginčiau dainavimui prancūziškai, nes iš ši kalba pasižymi sudėtingu tarimu. Bet aš mėgstu iššūkius, noriu mokytis vis kažko naujo, atrasti savo naujus gebėjimus, tad dainavimas lietuviškai man puikiai tinka. Beje, lietuvių kalba – labai įdomi ir archajiška. Norėčiau Klaipėdoje pasilikti kuo ilgiau, o dainuoti tikiuosi iki pat mirties (juokiasi). Man dabar tik 55 metai. Solistui tai pati balso branda, tad jaučiuosi esantis pačios geriausios formos“, – sako E. Sooster.

Paklaustas, kuo Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras skiriasi nuo kitų teatrų, kuriuose jam teko dainuoti, dainininkas vardija: „Laisvi pirmadieniai. Vidurio Europos teatruose tokio stabilumo nėra: dainuoji ir niekada nežinai, kada bus tavo laisvadienis. Kitas išskirtinumas – pakankamai laiko skiriama vokalo repeticijoms. Tai didžiulis privalumas!“

Opera žavisi nuo mažens

E. Soosteris sako, kad opera susižavėjo nuo vaikystės, vos išgirdęs pirmuosius šio žanro kūrinius. „Opera mane įtraukė ir nepaleidžia. Galiu klausytis ilgiausių Richardo Wagnerio operų ir man gera. Jaučiuosi esąs savoje aplinkoje, savo pasaulyje. Operą galima pamilti tik natūraliai. Nepavyktų kažką įkalbėti pamilti šią muziką. Žmones tam reikia ruošti kryptingai, nuo vaikystės. Norint pamėgti operą reikia žinių, išsilavinimo ir įpročio. Nepratusiam – nepatiks. Norintiems pažinti ir pamilti operą puikiai tiktų toks ryškus ir įsimintinas spektaklis kaip Gaetano Donizetti komiška opera „Meilės eliksyras“. Jis linksmas ir įtraukiantis. Wolfgango Amadeaus Mozarto operos „Don Žuanas“ muziką pamilau visai neseniai repeticijų Vienoje metu. Išgirdau, kokia tai išraiškinga, net, sakyčiau, kosminė muzika“, –sako solistas.

Anot E. Soosterio, jo kuriamas Leporelas – daugiaplanis vaidmuo. „Don Žuanas visada toks pat, o Leporelas – sudėtingas: jis ir tarnas, ir juo nenori būti, jis užjaučia Don Žuano aukas, bet turi vykdyti pono nurodymus. Leporelas Don Žuanui sako, kad jo širdis lyg akmuo... Tačiau socialinė padėtis Leporelui neleidžia palikti savo šeimininko... Džiaugiuosi, kad šios Leporelo charakterio briaunos publikai atsiskleis būtent mano balso dėka ir, žinoma, jaudinuosi, laukiu debiuto“, – sako solistas.

Jauniesiems kolegoms solistas pataria niekada nenustoti mokytis ir visą gyvenimą ieškoti tobuliausio savo balso skambesio. „Geriausias patarimas? Kantrybė ir darbas. Žiūrėti, girdėti, matyti ir eksperimentuoti. Aš pats iki 2019 m. taikiau vienokią dainavimo techniką, o paskui viską radikaliai pakeičiau ir ėmiausi kitos. Nuo tada mokausi pas kitą vokalo pedagogą ir dabar dainuoju visiškai kitaip nei anksčiau. Su amžiumi keičiasi ne tik žmogaus kūnas, bet ir balsas. Kartais net tenka visko mokytis naujai. Aš daug sportuoju – atletika, sambo, kovų menai, bet žinau solistų, kuriems sportas visiškai nepatinka“, – pažymi pašnekovas.

KVMT inform.

2024 m. spalio 16 d. Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje vyko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro organizuotas Mažosios Lietuvos gyventojų genocido 80-ųjų metinių minėjimas. Renginio pradžioje ir pabaigoje skambėjo Vilniaus kolegijos studentės Liepos Valeikienės atliekama dainuojamoji poezija.

Minėjimo dalyviams, prelegentams ir klausytojams sveikinimo žodį taręs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacinių režimų veiklos tyrimo ir viešinimo skyriaus vedėjas doc. dr. Artūras Grickevičius pabrėžė, kad „šis renginys svarbus, kad ir mažas, bet tvirtas žingsnis, įtvirtinant mūsų tautos atminty žinias apie tą genocidą ir karo nusikaltimus, kurie ištiko mūsų brolius ir seseris iš Mažosios Lietuvos, taip pat kitus tuo laiku nukentėjusius to krašto gyventojus“.

„Šiandien džiaugiamės ilgamečiu geranorišku bendradarbiavimu su visuomeninėmis organizacijomis ir ypač su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru. Prieš porą savaičių čia, šioje salėje, vyko tarptautinė konferencija „Didysis pasitraukimas iš Baltijos šalių: emigraciniai procesai Europoje 1944–1949 m.“, kurią galime laikyti ir savotiška Mažosios Lietuvos gyventojų genocido atminimo dienos minėjimo įžanga, suteikiančia jam platesnį istorinį ir geopolitinį kontekstą. Atmindami krašto tragediją, iš akių ir minčių turėtume neišleisti platesnio vaizdo ir iki šiol atsklindančių tų laikų neteisingumo atgarsių“, – pabrėžė Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Kęstutis Pulokas.

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas K. Pulokas savo sveikinimo kalboje priminė sovietų padarytus nusikaltimus žmogiškumui, 1907 m. Hagos konvencijos nepaisymą, iškeldinant vokiečius iš Kaliningrado srities 1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų Tarybos nutarimu. Paragino nepamiršti mūsų tautiečių ir kaimynų žudynių ir išvarymo, dėl kurių vietos žmonės neteko gyvybės, garbės, nuosavybės, Tėvynės. Ir palinkėjo Lietuvos Respublikos atminties institucijoms toliau vykdyti tyrimus, rengti minėjimus ir konferencijas, skelbti publikacijas, šviesti visuomenę, puoselėti istorinę atmintį.

Pranešimus minėjimo metu skaitė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos ir Vilniaus Žirmūnų gimnazijos atstovai.

LGGRTC direktoriaus dr. Arūno Bubnio pranešime „Sovietų nusikaltimai Rytprūsiuose ir Mažojoje Lietuvoje 1944–1948 metais“ daug dėmesio buvo skirta nusikaltimams žmogiškumui, smurtui prieš civilius gyventojus, – moteris ir vaikus, taip pat Rytų Prūsijos teritorijos etninio valymo ypatumams atskleisti. Apibendrinant buvo konstatuota, kad „Pasaulio visuomenei tylint, SSRS įvykdė Rytų Prūsijos etnocidą – iškeldino senuosius krašto gyventojus, pasisavino jų žemę ir nuosavybę, pakeitė geografinius vietovardžius, kolonizavo kraštą rusakalbiais atvežtiniais gyventojais.“

LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė, su kolegomis, 2016 m. parengusi parodą „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“, apkeliavusią Erfurtą, Berlyną, Potsdamą, Miunchną, eksponuotą 2024 m. birželio 3–29 dienomis Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, skaitė pranešimą „Vaikas karo akivaizdoje: Rytų Prūsijos vaikų patirtys“. Prelegentė priminė apie šiais metais Lietuvos Respublikos Seimo priimtą nutarimą rugsėjo 14-ąją paskelbti Vilko vaikų atmintina diena ir akcentavo, kad karą laimėjusioms šalims visiškai nerūpėjo Rytų Prūsijos tūkstančių našlaičių vaikų likimai.

 „Vilko vaikais“ buvo vadinami Rytų Prūsijos vaikai, kurie 1945–1949 m. pasiekė Lietuvos miestus ir kaimus. Šių vaikų patirtis išskirtinė. Jie matė, kaip į namus įsiveržę sovietų kariai prievartauja, kankina ir žudo jų seneles, motinas ir seseris, niokoja namus. Regėjo sovietų tankų traiškomas pabėgėlių kolonas, gatvėse gulinčius lavonus. Iš bado šie vaikai valgė šunis, kates, peles ir žiurkes. Dėl maisto gabalėlio jie galėjo nueiti dešimtis kilometrų ir be gailesčio kovoti tarpusavyje. Badas ir baimė buvo jų vaikystės palydovai“, – renginio metu akcentavo R. Driaučiūnaitė.

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos garbės pirmininkas Vytautas Šilas, pranešime „Atminties keliu“, kalbėjo apie Mažosios Lietuvos reikšmę Lietuvos istorijoje, priminė sovietų propagandisto rašytojo Iljos Erenburgo žodžius, raginančius „sumindžioti fašistinį žvėrį jo urve“, sovietų 1944–1948 m. padarytus nusikaltimus prieš civilius Rytų Prūsijos gyventojus, jų iškeldinimą. Atkreipė dėmesį į daugkartinius Mažosios Lietuvos reikalų tarybos prašymus Mažosios Lietuvos genocido dieną paskelbti atmintina diena, kas buvo padaryta 2006 metais.

Vilniaus Žirmūnų gimnazijos istorijos mokytojas dr. Martynas Maniušis, kalbėjęs apie „Mažosios Lietuvos genocido temą mokyklinėje istorijos edukacijoje“, konstatavo, kad pastaroji tema mokykliniame istorijos naratyve yra pristatoma fragmentiškai, o daugeliu atveju, apskritai palikta edukacinėse paraštėse. Apibendrindamas teigė, kad skirdami dėmesį šiai temai mokyloje „pagerbtume žuvusiųjų atminimą, augintume labiau pilietišką, kritiškai mąstančią jaunąją kartą.“

Renginiui baigiantis, jo vedėja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausioji istorikė dr. Sandra Grigaravičiūtė dėkojo dainuojamosios poezijos atlikėjai – Vilniaus kolegijos studentei Liepai Valeikienei, renginio organizatoriams – Okupacinių režimų veiklos tyrimo ir viešinimo skyriaus vedėjui dr. Artūrui Grickevičiui ir Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso vedėjai Dovilei Lauraitienei.

Renginio metu buvo eksponuojama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“.

Nuotraukos Kęstučio Puloko ir LGGRTC darbuotojų  

Žemės ūkio ministerija parengė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo ir jį lydinčiųjų įstatymų pakeitimo projektus. Jais siekiama spręsti įsisenėjusias valstybinės žemės efektyvaus panaudojimo ir žemės ūkio paskirties žemės sklypų formavimo problemas, gaunant didžiausią ekonominę naudą valstybei. Šiuo metu pernuomojant valstybinės žemės plotus, neretai pelnomasi žemę dirbančių žmonių sąskaita.

Pataisomis siekiama sudaryti sąlygas žemę dirbantiems žmonėms įsigyti nuomojamus valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus ir tarp privačių  sklypų įsiterpusius nenaudojamus valstybinės žemės plotus.

Nustatyti saugikliai, neleisiantys spekuliuoti valstybine žeme. Pirmumą įsigyti besiribojančius valstybinės žemės sklypus turės asmenys, iš valstybės įsigiję mažesnį žemės ūkio paskirties žemės plotą, ne mažiau kaip trejus metus aktyviai žemės ūkio veiklą vykdę ir patvirtinančius dokumentus pateikę ūkininkai. Vienas asmuo galės įsigyti ne daugiau kaip dviejose besiribojančiose savivaldybėse esančią valstybinę žemės ūkio paskirties žemę.

Šiandien Lietuvoje yra 310 tūkst. ha valstybinės žemės ūkio paskirties žemės, kurią pardavus tikimasi gauti iki 1,5 mlrd. Eur pajamų.

Seimui pritarus siūlomiems pakeitimams, sumažės apleistos žemės plotai,  valstybė gaus pajamų iš nenaudojamų valstybinės žemės plotų. Už parduotą valstybinę žemės ūkio paskirties žemę surinktos lėšos bus skirtos Valstybės gynimo fondui ir tai ženkliai prisidės prie krašto apsaugos stiprinimo.

Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2023 m. žemės ūkio ir maisto produktų eksportas sudarė 19,6 proc. viso Lietuvos eksporto – šios produkcijos eksportuota už 6945,3 mln. eurų. Tai yra 2,8 proc. daugiau negu 2022-aisiais. Svarbiausia eksporto produkcija – grūdai, pieno, mėsos ir žuvies gaminiai. „Žemės ūkio ministerija, įvertinusi eksporto plėtros teigiamą poveikį Lietuvos ekonomikai ir atsparumo geopolitiniams iššūkiams didinimui, aktyviai siekia diversifikuoti ir didinti Lietuvos žemės ūkio ir maisto pramonės produktų eksportą“, – teigia žemės ūkio viceministras Vytenis Tomkus.

Plečiasi eksporto geografija

Atverti naujas rinkas padeda nuoseklus Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) darbas su esamais ir potencialiais bendradarbiavimo partneriais. Vienas pastarųjų eksporto didinimui svarbių ŽŪM vadovų susitikimų įvyko rugsėjo 9 d. Tąkart dvišalis bendradarbiavimas ir didesnės lietuviškos produkcijos eksporto galimybės buvo aptartos su į Lietuvą atvykusia JAV Pensilvanijos žemės ūkio sektoriaus delegacija. „Mūsų bendradarbiavimas vis dar turi didžiulį neišnaudotą potencialą“, – susitikime pabrėžė žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, kalbėdamas apie naujas aukštos kokybės eksporto nišas.

JAV rinka jau atvira lietuviškai jautienai ir kiaušinių produkcijai. Pradėta procedūra paukštienos eksporto leidimui gauti, vyksta derybos dėl leidimo eksportuoti vartojimui skirtus kviečius.

2023 m. iš Lietuvos į JAV žemės ūkio ir maisto produktų eksportuota už 88,6 mln. eurų, 0,7 proc. aplenkiant 2022 m. Pagal eksporto apimtis JAV buvo 21 šalis iš 157 Lietuvos eksporto partnerių.

Kaip akcentuoja žemės ūkio viceministras V. Tomkus, be JAV, ministerija didelį dėmesį skiria Jungtinės Karalystės, Japonijos, Pietų Korėjos, Tai­vano, Persijos įlankos, Indijos-Ramiojo vandenyno regiono ša­lims. „Džiugu, kad, nepaisant geopolitinių iššūkių, dvišalė prekyba lietuviškos kilmės žemės ūkio produktais ir gėrimais su pagrindiniais eksporto partneriais išlaiko stabilaus augimo tendencijas“, – pažymi viceministras.

ŽŪM duomenimis, 2023 m., palyginti su 2021 m., šių produktų eksportas į Japoniją padidėjo 107,8 proc., į JK – 22,4 proc., į JAV – 16,1 proc., Jungtinius Arabų Emyratus – 89,4 proc., Vokietiją – 19,3 proc., Ukrainą – 47,8 proc.

Viceministro teigimu, tokio augimo priežastys yra ne tik aukšta lietuviškų produktų kokybė, bet ir kelerių metų nuoseklaus darbo, stiprinant prekybos ryšius, rezultatas.

Priemonės eksportui skatinti

2023 m. eksportui skatinti ŽŪM skyrė apie 750 tūkst. eurų paramos, kofinansuojant eksporto skatinimo veiklas. Tikimasi, kad šių metų parama sieks 800 tūkst. eurų.

Šios lėšos naudojamos padedant maisto pramonės įmonėms įsitvirtinti jau atvertose ir atveriant naujas rinkas lietuviškai produkcijai realizuoti, kuriant lietuviškos produkcijos teigiamą įvaizdį užsienio šalyse, didinant žemės ūkio ir maisto produktų eksporto apimtis, plečiant išvežamų produktų spektrą. Siekiant to, organizuojamas dalyvavimas svarbiausiose tarptautinėse maisto produktų ir gėrimų parodose, rengiamos išvykstamosios ir atvykstamosios verslo misijos, kurios yra svarbus instrumentas ieškant naujų rinkų. 2023–2024 m. organizuotos išvykstamosios verslo misijos į JAV, Korėją, Singapūrą, Jungtinę Karalystę, Australiją, Saudo Arabiją bei atvyksta­mosios verslo misijos iš Japo­nijos, JAE, JAV, Vokietijos, Tai­vano, Kataro, Armėnijos, Azer­baidžano.

Taip pat organizuojami vebinarai, seminarai, kiti renginiai, padedantys Lietuvos įmonėms susipažinti su tikslinėmis rinkomis ir potencialiais verslo partneriais. 2023–2024 m. buvo organizuojami seminarai apie JAV, Japonijos, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Prancūzijos, Korėjos, Saudo Arabijos rinkas. Taip pat lietuviškų maisto produktų ir gėrimų populiarinimo renginiai vyko Japonijoje, JAV, Prancūzijoje, Korėjoje, Sakartvele. Siekdama stiprinti ekonominius santykius, ŽŪM aktyviai dirba politiniu lygmeniu bendradarbiaudama su trečiųjų šalių institucijomis Lietuvos žemės ūkio produkcijos gamintojams ir maisto pramonei.

„Skatiname tarptautinius ryšius ir atrandame naujų rinkų, dalydamiesi žiniomis ir mokslo patirtimi apie kuriamus sveiko, saugaus, funkcinio ir ekologiško maisto bei gėrimų produktus“, – apžvelgdamas ŽŪM skatinamas eksporto priemones, pažymi V. Tomkus.

Ministerijos veiklos naudą atskleidžia teigiami eksportuotojų atsiliepimai. Įmonės akcentuoja ŽŪM indėlį plečiant verslo ryšius, pagalbą efektyviau pristatant produkciją naujose rinkose, užmezgant ilgalaikius bendradarbiavimo kontaktus su užsienio partneriais, sudarant galimybes geriau pažinti tarptautinius vartotojų poreikius, užtikrinant konkurencingumą globalioje rinkoje.

ŽŪM archyvo nuotr.

Jeigu rusų raketos pasiekia toli­miausius Ukrainos rajonus, tai ir uk­rainiečiai turi teisę jas skraidinti į Rusijos teritoriją, net į Kremlių. Jeigu Putinas perrengia 11 tūkst. Šiaurės Korėjos karių rusiška uniforma ir siunčia į frontą Ukrainoje, tai ir Kyjivas turi teisę prašyti NATO ir ES šalių siųsti savo dalinius į karą prieš Maskvą. Jeigu Volodymyras Zelenskis ketina įsigyti branduolinį ginklą, tai juk yra atsakas Puti­nui, kuris nuolat grasina numesti atominę bombą ant ukrainiečių galvų...

Logiška. Teisinga. Tokios gynybinės pozicijos pateisinamos. Tačiau Vakarus užvaldžiusi kita logika: delsti, laukti, sukišti galvas į smėlį, drebinti kinkas. Tiek iš politikos elito nurašomas J. Bidenas, tiek Vokietijos kancleris O. Scholzas ar kiti lyderiai smaginasi Ukrainos palaikymo retorika, bet tuojau pat pertaria: ne, Ukrainai dar ne laikas į NATO, ne tolimojo veikimo raketoms, ne artimesniems kontaktams su Kyjivo politikais. Jau nekalbant apie D. Trumpą, kuris atsakomybę dėl Rusijos karo prieš Ukrainą suvertė ir V. Zelenskiui. Tai jis, esą, nesustabdė maždaug 130 tūkst. rusų kariuomenės įžengimo prieš beveik trejus metus...

Krūpčiojančius Vakarus nebe pagrindo išgąsdino V. Zelenskio jiems pateiktas „Pergalės planas“. Pasipylė kritika. Esą, jis pernelyg abstraktus, o penki jo punktai nukreipti tik į įpareigojimus partneriams, o ne prievoles pačiai Ukrainai. Pavyzdžiui, pirmas – dėl stojimo į Aljansą. Šiaip jau Ukrainą žodžiais aktyviai remiąs kadenciją baigęs Jensas Stoltenbergas interviu laikraščiui „Financial Times“ pareiškė, kad Ukrainos narystė NATO galėtų būti visai reali net be prarastų teritorijų, nes joms nebūtų taikoma NATO apsauga.­ Kitaip sakant, atiduokit penktadalį­ okupuotos teritorijos, tada Briuselis pagalvos, ar jus priimti į NATO.

Antras punktas – dėl Vakarų part­nerių pagalbos, gynybos pramonės apimčių didinimo. O. Scholzas ir toliau atsisako į Ukrainą siųsti sparnuotąsias raketas „Taurus“. Kitos šalys atideda F-16 tiekimą, prancūziškieji „Mirage 2000“, galintys nešti raketas SCALP, galbūt bus pristatyti kitų metų pradžioje, bet dar reikia apmokyti pilotus. Tačiau šiuolaikinių naikintuvų „Dassault Rafale“ neduos.

Trečiasis „atgrasymo“ punktas sukėlė tikrą skandalą. V. Zelenskis dar rugsėjį pokalbyje su D. Trumpu iškėlė dilemą: arba Ukraina taps NATO nare, arba turės savo branduolinių­ ginklų.  Politologas Linas Kojala vaizdingai aiškino, kodėl Ukrainos prezidentas metė branduolinio gink­lo kortą: jis tikisi dar tvirčiau įkišti koją į narystės NATO tarpdurį.D. Trum-

pui šis pasirinkimas tarsi patiko, nes suveikė jo verslininko instinktas. Štai kodėl jis Ukrainos lyderį giria už unikalius prekybininko sugebėjimus...

Bet Vakarų politikams nuo tokių žodžių plaukai šiaušiasi. Tiesa, Putinas nedaug jų teturi, o ir jo frazė, kad Maskva „jokiu būdu“ Kyjivo režimui neleis įsigyti branduolinio ginklo, nes tai „pavojinga provokacija“, padarė įspūdį nebent tam pačiam Vokietijos kancleriui, kuris apie taikos derybas nori telefonu pasikalbėti su Putinu, bet šis tokią galimybę atmetė.

Ketvirtas plano punktas apima strateginio ekonominio potencialo panaudojimą, taip pat didesnį sankcijų spaudimą agresoriui, o penktas skirtas pokario laikotarpiui – šalies atstatymo ir Ukrainos ekonominio karinio patyrimo panaudojimą Europoje. Planą papildo trys slaptieji dokumentai, kurių vienas nurodo objektus Rusijoje, kuriuos galėtų pasiekti Ukrainai tiekiamos tolimojo nuotolio raketos...  Bet jų nėra ir vargu ar bus.

Akivaizdu, kad Vakarai delsia vienareikšmiškai įvertinti šį planą, lyg dairydamiesi į lapkričio 5 d. vyksiančius prezidento rinkimus JAV. Jei prezidentu bus perrinktas D. Trum-

pas, Europai teks didesnė para­mos­ Ukrainai našta. Tiesa, J. Bidenas liks prezidentu iki sausio 20 d. inauguracijos, bet Vašingtonas jau­ dabar didesnį dėmesį skiria Artimiesiems Rytams ar Kinijos ir Taivano santykiams. O ir artimiausi Kyjivui Europos vadovai kartais nustebina. Antai, Lenkijos premjeras D. Tuskas paragino „užtikrinti tiesą“ ir ekshumuoti Antrojo pasaulinio karo metais Ukrainos nacionalistų vykdytų­ žudynių aukas­ Voluinėje. Anksčiau jį papildė­ vicepremjeras Wladyslawas Kosi­nia­kas-Kamyszas, pareiškęs, kad Uk­raina negalės būti priimta į Europos Sąjungą, kol nebus išspręstas šis istorinis ginčas.

Sunkus metas Ukrainai atėjo ne tik dėl žiaurios Rusijos agresijos, bet ir dėl Vakaruose tvyrančios baimės prieš Putino grasinimus. Gal ir teisinga kažkur skaityta paradoksali mintis, kad Vakarai labiau bijo V. Zelenskio negu Putino...

Atrodo, gyvename pagal beveik tikslią Antrojo pasaulinio prieškario kopiją: apie dešimt metų didžiųjų valstybių lyderiai stebėjo, kaip Hitleris praryja suverenias teritorijas, ir puoselėjo naivias viltis, kad vieną kartą jis gi liausis... Anaiptol.

Česlovas IŠKAUSKAS

Spalis Pajūrio miestelio­ bendruomenės centro nariams prasidėjo bloga žinia – Energijos skirstymo operato­rius (ESO) pranešė, kad bendruomenė už elektrą yra skolinga net 1603,69 euro, ir netrukus skolos administravimą perdavė skolų išieškojimo įmonei. Skolos sumokėjimo termi­nas baigėsi spalio 14 d., bendruomenės patalpose jau kelinta savaitė nėra elektros, o jos pirmininkė Ingrida Syminaitė-Paulaus­kienė  bet kurią akimirką gali sulaukti pasirodant antstolių.

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 79

Nuo savaitgalio miestą puošia moliūgais ir jų kompozicijomis išdabintas centrinis skveras. Renginio sumanytojai skelbia, jog vien tik žvakutėmis šviečiančių, raižytų gėrybių bus apie pusė tūkstančio. Bet skvere gausu ir kitų miestiečius džiuginančių rudens puošmenų.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 79

„Kiek metų bepraeitų, Šilalė visada bus mano namais – ta vieta, kur esu įaugusi šeimos šaknimis“, – taip sako Tauragės pakraštyje, Norkaičių kaime, jau aštuonerius metus gyvenanti ir Tradicinių amatų bei etnokultūros cent­rui vadovaujanti Jurgita  Brazauskienė. Pajūryje, iš kur kilusios net kelios jos šeimos kartos, artimuosius dažnai lan­kanti Jurgita tikina, jog vien nuo minties, kad grįžta namo, jos širdis pradeda greičiau plakti. 

Gyvenimas parvedė arčiau gimtinės

Jurgita – gyvenimo mėtyta ir vėtyta, kaip pati sako, pasiutmergė. Su mama iš Šilalės ji išvyko būdama dešimties. Gyveno Plateliuose, paskui Salantuose prie Kretingos, kur gerai išmoko žemaitiškai. O vidurinę baigė Skuode. Svarstė tapti policijos pareigūne, bet draugė­ dirbo Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės  Skuodo pėstininkų kuopoje, tad Jurgita apsidžiaugė sužinojusi, kad ten priima ir paneles. 

„Patikrinimas buvo vienas malonumas – išlaikiau ir fizinio pasirengimo, ir psichologijos testus. Kai paprašė atnešti banko sąskaitos nume­rį, pradėjau kvatotis, nesitikėjau, kad už tokį malonu­mą dar ir pinigus moka. Ka­riuomenėje man buvo labai gerai. Daug laiko leisdavome­ gamtoje, o aš iš prigimties esu­ gamtos žmogus. Man patiko disciplina, nors negaliu pakęsti jokių taisyklių. Buvau eilinė karė, bet išmokau daug – ir kulkosvaidžiu šaudyti, ir pirmąją pagalbą suteikti, tapau šaule gelbėtoja. Kokių buvo įmanomų kursų, į visus važiavau. Gavau net grandies vado laipsnį, po šešių metų tarnybos man suteikė apdovanojimą – medalį už gerą tarnybą. Norėjau net į misiją Afganistane važiuoti, bet sutuoktinis prieštaravo“, – pasakoja Jurgita.

Po šešių metų Lietuvos kariuomenėje supratusi, kad be aukštojo išsilavinimo tarnyboje nebekils, nusprendė išeiti. Dirbo net bandelių kepėja: išmoko formuoti batonus, kepti duoną. Visa tai duoda naudos ir dabar, bet maistą gaminti jai nepatiko – iškentė tik keturis mėnesius. Tačiau laiko veltui neleido. Įstojo į Klaipėdos universitetą, baigė psichologijos studijas. Gyvendama Klaipėdoje ir sugalvojo, jog reikia arčiau gimtinės nusipirkti kokią nors trobelę – mieste likti nenorėjo. 

„Dūriau pirštu į skelbimą ir pasakiau,­ kad tame name mes gyvensim. Vy­ras,­ grynas klaipėdiškis, nusistebėjo,­ bet jau aštuoni metai kaip esame Nor­kaičiuose“, – apie painius savo gyvenimo kelius pasakoja Jurgita.

Septynių mėnesių kelionė per trobas

Įsikūrusi Norkaičiuose, Jurgita dvejus metus augino sūnų. Buvę dėstytojai siuntė įvairiausius darbo pasiūlymus, nes Tauragės mokyklose verkiant reikėjo psichologų, bet tokio darbo ji nenorėjo. Kai atsirado laisva vieta Norkaičių tradicinių amatų centre, buvusi vadovė pasiūlė nunešti dokumentus. Pakviesta pokalbio, J. Brazauskienė išgirdo, kad centrui reikia žmogaus, kuris iš tiesų norėtų tą darbą dirbti.

„Kai paklausė, kokios mano vizijos, prisipažinau, kad turėsiu mokytis, o tobulėsiu dirbdama. Neslėpiau, jog puoselėti tradicijas man labai patinka. Nuo vaikystės žavėdavo senos, negyvenamos trobos. Atsimenu, kaip po jas landžiodavau, apžiūrinėdavau senus daiktus, nuo jų grožio man širdis pradėdavo greičiau plakti, akyse kaupdavosi ašaros. Nežinau, kodėl man taip nuo vaikystės būdavo. Šeimoje švęsdavome tradicines šventes, gamindavome senų laikų patiekalus, žinojome prietarus, bet nieko tokio labai etninio nepuoselėjome. O mane ypatingai traukė ir žavėjo folkloras, liaudies dainos“, – tikina Jurgita.

Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre ji dirba jau septinti metai. Šią vasarą su Jurgita susipažino ir šilališkiai, Dionizo Poškos muziejuje aplankę parodą „Bobutės raštų pynė“. Bijotų vasaros festivalio dienomis parke vėjas kedeno tarp medžių iškabintus senuosius divonus, o muziejaus klėtyje įsikūrė audiniais bei siuviniais išpuoštas bobutės kambarėlis. Jame J. Brazauskienė šimtus kartų vis naujiems lankytojams pasakojo senojo kaimo istorijas. Visas jas Jurgita išgirdo ir į širdį susidėjo septynis mėnesius per atostogas, savaitgaliais, švenčių dienomis eidama per Tauragės, Šilalės, net Jurbarko ir Raseinių rajonų kaimus. Aplankiusi 27, J. Brazauskienė surinko duomenis apie 100 audėjų, iš kurių 30 gimė ir gyveno Norkaičiuose.

Širdį užkabino skaudžios istorijos

Bene smagiausia kelionė buvusi­ į Dapkiškės kaimą šalia Pajūrio, pas ba­bą Oną Jonelienę.

„Tada ir sužinojau, kad audė jos mama, mano probabė (prosenelė) Ona Rudienė. Turiu du labai gražius jos nuaustus divonus. Probabė buvo bitininkė, tai dabar jau žinau, kodėl ir aš noriu bites laikyti ir jas laikau“,– prisipažįsta Jurgita, kuriai kelionė per Šilalės krašto kaimus – Upyną, Iždonus, Genius ir kitus padėjo suprasti savo pomėgius bei norus. 

Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centro vadovė neslepia, kad iki tol jokio potraukio senoviniams tekstilės gaminiams nejautė, o austą divoną buvo mačiusi tik močiutės vežime, kai arkliais į turgų veždavo parduoti paršiukus. Bet divonai patys braute įsibrovė į Jurgitos gyvenimą. 

„2019 m. žmonės į centrą pradėjo­ nešti austinius divonus. Sakydavo, kad nenori mesti lauk, gal kam panaudosim. Krovėm į krūvas, nešdavausi­ namo skalbti, džiovindavau lauke. Pa­mačiusi  vėjo kedenamus audinius, Pa­g­ramančio regioninio parko kultūrologė Lina Misiulytė pasiūlė surengti parodą. Tada nutariau kaime paieškoti daugiau ir įvairesnių divonų. Pradėjau eiti per Norkaičius, žiūriu, jog tų divonų žmonės turi nemažai. Lina pasiūlė surinkti 513 divonų Tauragės gimtadienio šventei“, – sumanymą rinkti divonus prisimena J. Brazauskienė.

Tais 2019 m. ji galvojo, kad, eidama per kaimų trobas, turės smagią atostogų pramogą, pabendraus ir geriau susipažins su žmonėmis. Bet kiekvienoje troboje išgirsdavo daugybę istorijų apie audėjas, jų gyvenimus. Tos istorijos, pasak Jurgitos, buvo labai jautrios, skaudžios, dažnai priverčiančios nubraukti ašarą, o jas pasakojantys audėjų artimieji paskleisdavo tiek daug šilumos, tiek grožio, kad jos paliesdavo pačius giliausius širdies kampelius. 

Ne be reikalo daug ir sunkiai dirbo

Divonų projektas baigėsi, bet jie vis dar tebenešami į Norkaičių tradicinių amatų centrą. Trys didžiulės skrynios jau prikrautos gražiausių audinių, keliuose sąsiuviniuose surašytos istorijos laukia, kol bus suguldytos į knygą apie Tauragės krašto audėjas. Jurgita sako, kad tai bus jos gyvenimo misija. 

„Man labai rūpi, kad mūsų senoliai Aukštybėse džiaugtųsi, jog ne be  reika­lo šitaip daug vargo, sunkiai gyveno ir mums paskutinį kąsnį atidavė, kad šiandien čia sėdėtume. Anie verti nors kokio paminavojimo ir prisiminimo. Nieko tos mūsų babos be reikalo nedarė. Jų austų divonų raštai parėję iš labai senų Baltų laikų. Protu nesuvokiama, kaip žmogus su kelias pedalais juos sukūrė. Tie patys raštai atsikartoja šiaudiniuose soduose, juostose. Turiu šimtamečių divonų, kurie yra  išausti iš gryno lino, jų nei kandys ėda, nei kinivarpos, o tai juk natūralus pluoštas. Vilną sukapoja į skutus, o divonai puikiausiai laikosi, jiems nieko neatsitinka. Ne be reikalo sakoma, jog divonai amžini – žmonės ir gulėjo ant jų, ir apsiklojo, ir visus drabužius iš tų audinių siūdavo“,– stebisi J. Brazauskienė.   

Jurgitai sekasi įtraukti kaimo gyventojus į tradicinių amatų ir etnokultūros veiklą. Bet labiausiai ji džiaugiasi, kad, pabuvę vienoje ar kitoje edukacijoje, tradicinėje šventėje, dauguma patys savo noru sugrįžta, ateina netoliese gyvenantys vaikai.

„Man svarbu, kad mes nepamestume savęs. Vaikai labai greitai susiurbia šviežia informaciją, jei jiems pateiki per žaidimą, jumorą, kitaip nei pamokoje. Jie pareina namo ir pasakoja, kad per Adventą miške žila moteris vaidenasi, jei vyrai mišką kerta. Nesu profesionalė, bet gal ne be reikalo dirbu“,– sako Jurgita, profesionaliausios etnokultūrinės veiklos pavyzdžiu laikanti Šilalės kultūros centrą.  

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Meno terapija savyje talpina didžiulę jėgą. Tuo įsitikinusi ir kitus nori įtikinti Šilalėje gyvenanti Rita Vaičekauskaitė-Lizunenko. Šiuo metu Vlado Statkevičiaus muziejuje veikia jos darbų paroda, į kurią autorė pakvietė praėjusią savaitę.

Ritai parodų atidarymas – jau nebe naujiena, mat anksčiau ji yra fotografavusi, rengusi bendras ir autorines savo darbų ekspozicijas. Šįkart žiūrovų vertinimui ji pateikia paveikslus, kurie tapomi pagal trafaretą. 

„Daugelis, pamatę šias drobes, taip ir sako: tai ne piešimas, o spalvinimas. Iš pirmo žvilgsnio ir man taip bu­vo pasirodę: maniau, nėra, ką veikti. Tačiau veikti tikrai yra ką, o tai geriausiai įrodo laikas, kurį sugaištu prie vieno darbo. Žinoma, priklauso nuo jo sudėtingumo, bet paprastai vienam paveikslui prireikia mėnesio-pusantro“, – parodos atidarymo metu kalbėjo autorė.

Ritos daugumai šilališkių pri­statinėti nereikia – ji, nors ir sėdi neįgaliojo vežimėlyje,­ aktyviai dalyvauja visuose ren­giniuose, lankosi šventėse, koncertuose. 

Su šia meno terapijos rūšimi Rita susipažino dalyvaudama socialinės reabilitacijos asmens su negalia bendruomenės veikloje. Ji taip ir vadinasi – spalvinimas pagal skaičius. Paveikslų temą gali rinktis patys autoriai, o Ritai labiausiai patinka natiurmortai ir peizažai.

„Parodoje yra ir vienas šventųjų paveikslas – jį nupiešiau ir padovanojau Violetai Kasnauskaitei, Šilalės krašto neįgaliųjų sąjungos vadovei. Yra ne vienas paveikslas ir su gyvūnais, paukščiais. Pastebėjau, jog šiuos piešti yra sudėtingiausia, prie jų spalvinimo užtrunku ilgiausiai. Paskutinysis mano darbas būtent toks ir yra – su dviem paukščiais. Prie jo sėdėjau tikriausiai du mėnesius. Ir nors tai pareikalavo daugiausiai pastangų, šiandien šis piešinys man yra pats mieliausias“, – pasakojo R. Vaičekauskaitė-Lizunenko.

Iš viso muziejuje eksponuojama 13 Ritos darbų ir vienas nepradėtas piešinio rėmas. Greta šio molberto išdėlioti ir reikmenys, kuriuos naudoja šių užsiėmimų dalyviai. Be dažų ir teptukų čia galima rasti ir didinamąjį stiklą. Rita paaiškino, jog be jo sukurti tikslaus darbo neįmanoma – reikia ypatingos ramybės ir susikaupimo. 

„Jau seniai nebepiešiau. Todėl dabar esu laiminga, nes, sėdėdama vežimėlyje, per spalvų terapiją atradau ypatingą ryšį su menu, kūryba. Šie mano paveikslai – ne tik kruopštus sunumeruotų zonų spalvinimas, o ir asmeninė kelionė per mintis, jausmus, prisiminimus. Kiekviena spalva fiksuoja tam tikrą emociją, o visas meninis procesas tampa savotiška terapijos forma“, – apie keliariopą tokių užsiėmimų naudą su užsidegimu pasakojo autorė. 

R. Vaičekauskaitės-Lizunenko tapybos pagal skaičius pa­roda „Atgaiva sielai“ V. Statkevičiaus muziejuje veiks iki lapkričio 15 d.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.