Šį kartą nebūsiu labai diskretiš­kas (anot Tarptautinių žodžių žody­no, pranc. discret – vertas pasiti­kė­­jimo, laikantis paslaptį, slaptas, taktiškas). Kodėl? Todėl, kad, pa­sa­­kysiu tiesiai, nepatinka naujo­ji Lie­tuvos valdžia, įskaitant ir keistą ša­lišką poziciją užėmusį Prezi­den­tą. 

Esu menkas vidinių procesų žinovas, bet tai, su kokiu aplombu (pranc. aplomb – per didelis, pabrėžtas pasitikėjimas savimi) darbą pradėjo centro kairės valdančioji dauguma, negali nejaudinti net eilinio rinkėjo. Jau rinkimų kampanijoje išryškėjęs socialdemok­ratų lyderės Vilijos Blinkevičiūtės politinis maivymasis nieko gero nežadėjo. Pagaliau supratusi, jog Premjerės postas jai suteiks daugiau vargo negu pasitenkinimo ir pinigų, ji nėrė į savo ramų ir sotų europarlamentarės užutekį. 

Skandalinga valdančiosios koalicijos dėlionė taip pat neapsiėjo be sukrėtimų. Tikruoju jos lyderiu (arba „pilkuoju kardinolu“) tapo Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ vadovas Saulius Skvernelis. Policininko mentalitetas iškart davė vaisių: jis sudorojo savo priešininkus, užkariavo Seimo Pirmininko postą ir faktiškai mažai patyrusį bei dėl žiurkių nuodijimo Vilniuje aferos teisėsaugos nuskriaustą Premjerą Gintautą Palucką padarė savo vasalu. 

Išstumti iš valdžios konservatoriai bei liberalai tyliai prunkštė į kumštį: ko laukti iš šitaip susikompromitavusių „kairiukų“? Laikinoji Premjerė (Seime šią savaitę bus patvirtinta Vyriausybės programa) Ingrida Šimonytė niekada neieško švelnesnio žodžio, o jos retorika daugelį veda į pasiutimą. Bet reikia pripažinti, kad 18-oji Vyriausybė be katastrofiškų nuostolių išsilaikė visą kadenciją. Ir kokie tai buvo metai: COVID-19, mig­rantai, karas Ukrainoje... Nenuostabu, kad I. Šimonytės kalbose galima išgirsti pikdžiugišką gaidelę: pažiūrėsim, kaip nauja koalicija susidoros su būsimais iššūkiais, ypač geopolitine situacija. 

Juk kontraversiškų idėjų netrūksta: atkurti santykius su Kinija, nustoti remti Kyjivą, nedidinti išlaidų gynybai. Galima spėti, kad nauja opozicija turės peno kritikuoti centro kairiųjų valdžią...

Apie koalicijos partnerius, kaip sakoma, atskira daina. Jei socialdemokratų ir „Vardan Lietuvos“ derinys dar buvo visai suprantamas, tai tempti už ausų į koaliciją Remigijaus Žemaitaičio „Nemuno aušrą“ buvo ypač neatsakinga ir net juokinga. Antisemitiniais pareiškimais garsėjantis ir vis dar teisiamas partijos lyderis, buvęs europarlamentarų Rolando Pakso ir Juozo Imbraso patarėjas didžiuojasi, kad juo pasitikėjo beveik 200 tūkst. rinkėjų, tačiau yra ir kita medalio pusė: ne vienas Kelmės ir Šilalės apygardos, kur jis balotiravosi, rinkėjas pasakys, kad savo patikėtiniu nusivylė. 

Tiesa, visos šalies mastu nuo spalio 30 d. iki lapkričio 12 d. vykdyta apklausa parodė stebėtiną reiškinį: Prezidentu Gitanu Nausėda pasitikintys teigė 17,5 proc., o R. Žemaitaičiu – 10,4 proc. respondentų. Prieš mėnesį pastarojo populiarumas buvo išaugęs (jis lenkė ir S. Skvernelį), o šalies vadovo – nukritęs. Tokia reitingų keistenybė būdinga ne tik Lietuvai, tad galima daryti išvadą: savivokos lygis mūsų šalyje neatitinka brandžios demokratijos standartų.

R. Žemaitaičio antisemitizmas – ne paprastas nusišnekėjimas. Tai jo pozicija, kurios jis neatsisako ir šiandien. Ir netiesa, kad ją reiktų apeiti tylomis, nes viešinimas esą yra „aušriečių“ lyderio reklama. Neapykantos tautinėms mažumoms skatinimas netoleruotinas nei rajono, nei regiono, nei valstybės mastu. Ypač – pretenduojantiems į valdžią. 

Susižavėjimas „aušriečiais“ neblėsta, ką rodo ir apklausos (beje, jos atliktos prieš mėnesį), bet Prezidentas užbrėžė aiškią liniją: jokių ministrų iš „Nemuno aušros“, jau nekalbant apie teisiamą patį partijos vedlį. Vėliau jis tokio ryžto jau nerodė, pritarė dvylikai iš 14 kandidatūrų. Likusius du „už borto“ „Nemuno aušros“ ministrus partija dabar siūlys iš numatytų viceministrų, kitaip sakant, „iš gatvės“ (R. Žemaitaitis: „Ruletę suksime toliau“). Šalies vadovas tam neprieštaraus, svarbu, kad jie būtų nepartiniai (arba laikinai suspendavę narystę) ir technokratai. Bet mes jau turėjome „profesionalų“ Vyriausybę. Ar ji nuvertė kalnus? 

G. Nausėda ryžtą rodo ten, kur jo mažiausiai reikia. O pasitikėjimą juo mažina nesenos istorijos su S. Skvernelio keliuko istorija, susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus pašalinimu iš posto ir kt. Prezidento politinės ambicijos užgožia principinį šalies vadovo nešališkumą. Jo nusistatymas prieš „aušriečius“ virto stebinančiu buvusios Vyriausybės sulyginimu su ateinančia: esą darbą pradėsianti G. Palucko Vyriausybė yra pajėgesnė, nei pastaruosius ket­verius metus dirbęs centro-dešinės ministrų kabinetas. Reikia nemažai drąsos duoti tokį pasitikėjimo avansą dar net pirmųjų žingsnių nežengusiai, taip pat nuteistojo Premjero kabinetui. Netrukus I. Šimonytė įgėlė: „Prezidentas yra ketvirtasis koalicijos partneris“.

Šiaip ar taip, garvežys juda toliau. O pasidalijimas nuomonėmis nereiškia, jog reikia raginti telkti visuomenės jėgas priešintis naujajai valdžiai. Kitų valstybių patirtis rodo, kad tai veda prie smurto ir stagnacijos. 

O vis dėl to: ar naujieji skandalingieji technokratai, net ir pelnę Prezidento simpatijų, pateisins žmonėms duotus pažadus? Ar po kokių metų nepasijusime pernelyg didelio pasitikėjimo jais įkaitais?

Česlovas IŠKAUSKAS

Šilalės „Lūšis“ šį sezoną žaidžia banguotai, bet pastaruoju metu šilališkiams sekasi labai gerai – po keturių pergalių komanda turnyrinėje lentelėje šoktelėjo į ketvirtą poziciją. Netrukus namuose „Lūšies“ krepšininkai žais dar ketverias varžybas, o kaip jiems seksis, paaiškės netrukus.

Praėjusį šeštadienį šilališkiai vyko į Druskininkus, kur susitiko su vietos komanda ir rezultatu 109:84 išplėšė pergalę. Lapkričio paskutinėmis dienomis vykusios varžybos šilališkiams taip pat buvo sėkmingos: namuose Tauragės „Tauragę“ „Lū­šis“ palaužė rezultatu 84:70, o Kau­no Žalgirio sporto komp­lekse rezul­tatu 93:88 „susidorojo“ su „Žal­giris 3“ komanda. Prieš porą savaičių Ši­lalės krepšininkai įveikė ir Vilniaus „Rytas-MRU“ ekipą 69:66 rezultatu. 

Tačiau komandos vadovas Ernes­tas Aušra džiaugiasi santūriai, nors neabejoja, kad pergalės yra savotiškas variklis tolimesniems susitikimams.

„Kaip krepšininkai sako, kamuolys yra apvalus. Taip, su keturiomis per­ga­lėmis iš 12-os pozicijos pašokome į ketvirtą, bet lygiai taip pat po pirmo suklupimo galime nusiristi žemyn. Ko­mandos nuo 3-ios iki 8-os vietų dalijasi tą patį pergalių skaičių, o tai reiškia, jog vyksta at­-

kakli kova ir kiek­vie­nas susitikimas yra lemtingas. Aišku, pergalė visada yra pergalė, tai sutei­kia daug pozityvių emocijų ne tik „Lūšies“ komandos sirgaliams, o ir patiems žaidėjams“, – sako E. Aušra.

Komandos vadovas tikina, kad „Lū­šies“ krepšininkai susižaidė kaip komanda ir tai matosi aikštelėje. Puikaus rezultato tikimasi ir šios savaitės susitikimuose: gruodžio 13 d., 19 val., Šilalės sporto mokyklos salėje Šilalės „Lūšis“ priims Vytauto Didžiojo universiteto komandą, o gruodžio 14 d., 14 val., Šilalėje laukia susitikimas su Šiaulių r. Grafu – Kuršėnų SM komanda. 

Kitą savaitgalį, gruodžio 21 d., 15.10 val., taip pat namuose šilališkiai rungtyniaus su Kazlų Rūdos „Ataka“ – Kauno kolegijos krepšininkais. 

E. Aušra akcentuoja būtent šias varžybas, mat jos bus tiesiogiai transliuojamos per LRT ir „Balticum“ televizijas. 

Ketvirtosios šilališkių rungtynės irgi vyks Šilalėje – sausio 10 d., 19.30 val., „Lūšis“ priims krepšinio klubą „Ku­piš­kis“. 

Šiuo metu naudingiausi ir rezultaty­viausi žaidėjai „Lūšyje“ yra Nedas Vyd­mantas ir Justas Košys (po 15–18 taškų), daugiausiai (apie 6) kamuolių per susitikimus atkovoja Valdas Va­sy­lius. Visi trys žaidėjai yra ir tarp tų, kurie dažniausiai išprovokuoja varžovų pražangas (po 4–5), taip pat J. Košys pelnė vieno geriausių šalies kamuolio perėmėjų titulą, o N. Vydmantas – geriausiai pataikančių baudas. Šie du šilališkiai yra ir tarp geriausiai pataikančių įmesti dvitaškius, o štai tritaškius geriausiai svaido Mindaugas Čepauskas.  

„Lūšis“ tikisi ir laukia sirgalių palaikymo – būkime aktyvūs.

Žydrūnė MILAŠĖ

„Lūšies“ archyvo nuotr.

Išleidę vaikus į mokyklą, tėvai no­ri būti garantuoti, kad jie ten yra saugūs. Kita vertus, ne be reikalo sakoma, kad šiandieninė mokykla yra visuomenės veidrodis – joje tiek pat pykčio, patyčių, neteisybės, kaip ir bet kur kitur, o pedagogai tikina, jog vaikai turi su tuo išmokti gyventi. Tikėjimą teisingumu norintys išsaugoti tėvai atsimuša į taisyklių ir tvarkų suręstą biurokratinę sieną, už kurios likę jų vaikai dar tampa ir patyčių objektu.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 92

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijoje skambėjo giesmės – vy­ko tra­dicinė parapijos ir gimnazijos or­ga­nizuojama sakralinių giesmių šven­tė, skirta Švenčiausios Mergelės Ma­rijos Nekaltojo prasidėjimo tituliniams atlaidams. 

Sakralinių giesmių šventė gimnazijoje rengiama jau ne pirmus metus, graži tradicija buvo nutrūkusi tik pandemijos metais. Šiemet šį prasmingą susitikimą ir susibūrimą, džiuginantį žmonių sielas, nuspręsta vėl gražinti, tik kiek kitokiu formatu. Sakralinių giesmių šventė anksčiau vykdavo bažnyčioje, sek­madienį, po Šventųjų Mišių, gimnazijoje arba parapijos namuo­se. Šiemet giesmės ir liturginė muzika skambėjo gimnazijos aktų salės skliautuose. Išklausyta daug gražių kūrinių, kuriuos atliko daugiau kaip šimtas mūsų mokinių bei svečių. Džiaugiamės gražiu bendradarbiavimu su Šilalės meno mokyklos Pajūrio ir Kvėdarnos skyriais, kurie visada mūsų koncertus papuošia savo nuostabiais kūriniais. Išskirtinį kūrinį susirinkusiems dovanojo ir patys mažiausi dalyviai – Kvėdarnos darželio „Saulutė“ atlikėjai. 

Didžiuojamės, jog sakralinių giesmių šventę „Giedu giesmelę“ galime vadinti ne tik muzikos, bet ir maldos švente, kuri puoselėja tikėjimą, stip­rina bendruomeniškumą bei kviečia prisiminti tikrąsias vertybes.

Jurgita SKURDELIENĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

AUTORĖS nuotr.

Praėjusią savaitę Šilalėje svečiavosi ir net devynis susitikimus su Tre­čiojo amžiaus universiteto klausytojais visame rajone surengė žurnalistė, rašytoja, jogos ir emocinio rašymo mokytoja, praeityje – žurnalų „Ieva“ ir „Cosmopolitan“ leidėja bei vyriausioji redaktorė Eva Tombak. Devintąją knygą „Popietės laikas: mitai ir tiesa apie senėjimą“ išleidusi rašytoja su šilališkiais kalbėjo apie amžėjimą ir su juo susijusias baimes, jaunystės kultą bei galimybes, saulei pakrypus vakarop, gyventi laimingą, pilnavertį gyvenimą. 

Gyvenimo pabaigos suvaidinti neįmanoma

„Man 65-eri, aš jau gaunu pensiją, bet nuo to gyvenime niekas nepasikeitė. Dirbu tą patį, ką ir iki šiol, jaučiuosi taip pat. Popietės laike yra daug daugiau laiko savo pomėgiams, ateina suvokimas gyventi čia ir dabar“, – susitikimo pradžioje gausiai susirinkusiems šilališkiams sakė viešnia, neslėpusi, kad mitai apie senatvę ją visada baugino, todėl panoro patikrinti, ar jie yra teisingi. 

Apibūdinimą „popietės laikas“ žmogaus amžiaus tarpsniui nusakyti naudoja moderniosios psichologijos ir psichoterapijos pradininkas Carlas Gustavas Jungas, kalbėdamas apie 56–84 metų žmones. Jo teorija remiasi saulės judėjimu dangaus skliaute: iki brandos, saulei kylant ir esant zenite, žmogus mato vien ateities perspektyvas, bet „nemato“ žemės. O saulei ėmus slinkti popietės link, žemė pradeda artėti.

„Man ši metafora labai artima. Prisimenu, kai buvau 35–56 metų ir jaučiausi vidutinio amžiaus zenite, visur mačiau tik galimybes“, – pasakoja rašytoja, naujausioje savo knygoje rašanti apie senėjimo demenciją ir visuomenės požiūrį į senus žmones. 

Šitokį požiūrį, tikino E. Tombak, netrukus reikės keisti, nes jau 2050-aisiais kas ketvirtas pasaulio gyventojas bus vyresnis nei 65-erių, tada nebus galima sakyti, kad pasaulyje nėra vietos senukams. 

Senatvė gąsdina, nes liudija, jog gyvenimas yra baigtinis, su tuo sunku tapatintis, ypač, kai esame jauni. Mirti žmogus bijo iš prigimties, o štai senėjimo baimė – tai kultūros suformuotas požiūris, todėl šia knyga E. Tombak siekia paaiškinti, kad finišas turi būti skambus, prasmingas, įsimenantis.

„Ir pabaigos, nežinau, gera tai ar liūd­na žinia, neįmanoma suvaidinti. Užkopsime į pabaigą ar nusirisime jos link, priklauso nuo to, kokie esame. Ties finišu nėra kada filosofuoti, ar atitinkame standartą“, – teigia knygos autorė.

Rašytoja tikina, jog jos knyga skirta ne tik senjorams, bet ir jaunesniems skaitytojams, tiems, kurie dar turi laiko pakeisti diskriminuojantį požiūrį į senėjimą. Pasitelkdama mokslinius tyrimus ir savo asmeninę patirtį, ji pati įsitikino, kad senatvės nereikia bijoti, ir tuo pačiu paneigė daugybę su senėjimu susijusių mitų. 

Laimingas gyvenimas – aktyvus gyvenimas

E. Tombak sako, jog, rašydama knygą, atrado laimingo gyvenimo senatvėje formulę. Ji susideda iš trijų dalių: finansinio stabilumo, mylimos veiklos ir sveikatos, todėl vien sveikas gyvenimo būdas negarantuoja ilgaamžiškumo ar laimės.

Knygos autorė rašo, kad jos kartos žmonės, kuriems dabar yra 65 metai ir daugiau, nuo vaikystės buvo mokomi, jog pinigai – blogis, esą dvasingi žmonės gyvena kukliai, nes praturtėti gali tik sukčiai ir vagys.

„Prireikė daugybės metų, kol supratau, kad save vertinti reikia ne pagal tai, kiek uždirbu, o pagal tai, ką su tais pinigais darau, kaip juos leidžiu. Šiandien aš atmetu stereotipą, jog laimės nenusipirksi – kiauromis kišenėmis neįmanoma jaustis saugiam, o pasitikėjimas savimi bei saugumo pojūtis yra du būtini veiksniai gerai sveikatai palaikyti“, – tikina rašytoja. 

Knygoje cituojamas Londone atliktas tyrimas, kurio autoriai nustatė, jog skurdžiai gyvenantiems rizika susirgti depresija ir senatvine demencija yra 50 proc. didesnė, o ekonominis stabilumas mažina silpnaprotystės išsivystymo tikimybę. Tuo tarpu Suomijoje atliktas tyrimas atskleidė, kad ne tik asmeninės finansinės problemos, bet ir gyvenimas vaikystėje su vargstančiais tėvais didina demencijos riziką senat­vėje. Deja, Lietuvoje, kaip rašo E. Tombak knygoje, tik 10 proc. žmonių jaučiasi ramūs bei užtikrinti dėl savo senatvės, o daugumai trečiasis amžius yra kaip rusiška ruletė – laimi tie, kurie miršta anksčiau.

Tačiau džiaugtis puikia fizine ir psichikos sveikata, palaikyti aktyvų socialinį gyvenimą ir atrasti naujų pomėgių nėra amžiaus ribos. Vyriausiam Nobelio premijos laureatui Johanui Bannisteriui  buvo 92 -ji, kai jis 2019 m. sukūrė daugkartinio įkrovimo ličio jonų baterijas. Sulaukusi 88-erių, amerikietė Johanna Quaas 2012 m. pateko į Gineso rekordų knygą kaip seniausia gimnastė pasaulyje. Jaunystėje sportavusi moteris nutraukė sportinę karjerą augindama vaikus, bet 57-erių atnaujino treniruotes. 

„Tikriausiai pažįstama situacija, kai pamatote seniai matytą draugę gatvėje, susitariate po kelių dienų susitikti, bet kai susiskambinate, viena iš jūsų turi priežastį nesusitikti. Tai negerai, nes vienas labiausiai mus sendinančių dalykų yra nebendravimas“, – įspėja šilališkius rašytoja.

Nors senatvė asocijuojasi su ligomis ir sunkumais, iš tikrųjų ji turi ir privalumų: vyresni žmonės rečiau serga alergijomis, jie labiau atsparūs virusams, nes jų organizmas juos jau atpažįsta. Taip pat vyresni žmonės geriau toleruoja skausmą, geriau miega.

„Po 70-ies išnyksta migrenos. Jei sulaukėte 60-ies ir nedriokstelėjo insultas, infarktas, išvengėte pirmo slenksčio – mirtis šiame etape „nušienauja“ 20 proc. žmonių. Tada turbūt ilgai gyvensite“, – svarsto rašytoja. 

Sveikatą stiprina pozityvumas

Knyga patraukia surinktų ir išanalizuotų mokslinių tyrimų bei šaltinių gausa, vaizdžiomis istorijomis, interviu su specialistais apie tai, kaip Lietuvos ir skirtingų šalių žmonės tvarkosi su senėjimo iššūkiais, prisirišimais bei ste­reotipais. Didžiausią baimę daugeliui popietės laiku gyvenančių žmonių, pasak E. Tombak, kelia demencija ir Alzheimeris, nuo kurių nėra jokių vaistų. Demencijos ligų grupėje Alzheimerio diagnozė sudaro 60–70 proc. visų atvejų, o aukštų pajamų šalyse tai yra antroji liga pagal mirštamumą. Lietuvoje demencija nustatyta 28 tūkst. žmonių, nors spėjama, kad ja serga beveik 50 tūkst. gyventojų, prognozuojama, jog iki 2050 m. jų padaugės iki 78 tūkst. 

E. Tombak šilališkiams pasakojo, kad prieš 20 metų buvo aptiktas revoliucinis atradimas, kaip nuo šios ligos apsisaugoti, tik apie jį iki šiol mažai žinoma. Internete ji rado dar 1986 m. Kentukio universiteto mokslininkų atliktą tyrimą su Paryžiaus Dievo Motinos kated­ros seserimis vienuolėmis. Eksperimente sutiko dalyvauti 678 vienuolės nuo 75 iki 104 m. Visos jos praktikavo tą patį gyvenimo būdą, neturėjo vaikų, nepiktnaudžiavo alkoholiu, skyrėsi tik jų charakteriai bei pasaulėjauta. Kai vienuolės mirė, buvo tiriamos jų smegenys. Tyrėjai apstulbo, pamatę, jog kai kurių smegenys buvo labai stip­riai pažeistos Alzheimerio ligos, nors gyvenime tos moterys nejautė jokių silp­naprotystės požymių. Jos nugyveno gyvenimą būdamos šviesaus proto, o tai reiškia, kad kitos jų smegenų dalys perėmė funkcijas tų, kurios atrofavosi. Tyrinėdami autobiografijas, mokslininkai pastebėjo, jog tos vienuolės, kurios aiškiau reiškė mintis, kurių kalba buvo turtingesnė, pozityvesnė, gyveno ilgiau ir buvo atsparesnės demencijai.

„Tyrimas rodo, kad gyve­nimo truk­mę ir atsparumą demencijai lemia ne tik sveikas gyvenimo būdas, bet pozityvus požiūris, nuolat treniruojami lingvistiniai gebėjimai ir geranoriškumas iki gyvenimo pabaigos, gebėjimas tramdyti kenksmingas emocijas. Iš visų perskaitytų tyrimų išsinešiau būtent tą žinią – svarbiausia yra požiūris. O ar žmogus gali tapti labiau pozityvus? Tyrėjai sako, jog gali, bet jis turi to norėti“, – tvirtina E. Tombak. 

Patarė mėgautis kiekviena diena

Ilgaamžių tauta vadinamiems japonams skiepijama mąstysena, kad kuo anksčiau išeis į pensiją, tuo anksčiau mirs. Psichologai tikina, jog japonai ilgiau gyvena nei vakariečiai, nes neburnoja ant senatvės. O sveikatą ši tauta saugo keisčiausiais įstatymais. Pavyzdžiui, darbdaviai yra įpareigoti 40–74 m. asmenims matuoti liemens apimtį, nes per didelė signalizuoja apie organizme susikaupusį cholesterolį, trigliceridus, padidėjusį kraujospūdį, per didelį cuk­raus kiekį kraujyje, laikui bėgant galinčius sukelti insultą, širdies priepuolį ir diabetą. Jeigu moterų liemens apimtis viršija 90 centimetrų, o vyrų – 85, darbuotojai yra įpareigojami lankyti sveikatingumo kursus. Nepasikeitus apimtims, pirma bauda skiriama darbdaviui – už tai, jog nesugebėjo motyvuoti žmogaus rūpintis sveikata... 

„Esu pensininkė pagal amžių, tačiau atsisakau gyventi „pensijos laiku“, kuris tradiciškai siejamas su užtarnautu poilsiu. Aš nesijaučiu poilsį užsitarnavusi ar pavargusi – darbas man yra ne katorga, o gyvenimo prasmė. Mane glumina, kai girdžiu, kad jauni žmonės svajoja apie pensiją. Turbūt tai tie, kurie darbo nekenčia. Pensija yra išgalvotas dalykas. Šventajame Rašte nėra tokio dalyko, kaip užtarnautas poilsis. Jis yra tik po mirties, o kol esame gyvi, tol Kūrėjas iš mūsų vis dar kažko tiki­si“, – tvirtina E. Tombak, raginanti ir šilališkius gyventi aktyviai ir popietės metu mėgautis kiekviena akimirka. 

Pasak rašytojos, būtina kuo daugiau bendrauti, nebūti vienišiems, turėti smagių pomėgių, nes tai gyvenimui suteikia ryškių spalvų. O svarbiausia – nepasiduoti prigimtiniam senatviniam tingėjimui, kuris veda į apatiją, mieguistumą ar netgi depresiją. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Praėjusios savaitės kultūros naujienose ryškūs Šiau­liai – duris atvėrė praėjusio amžiaus fotografiją iliustruo­janti paroda „Vizijos“, o savaitė užbaigta jubiliejine Šei­mų švente ir vyskupų pasikeitimu – Šiaulių vyskupijai nuo šiol vadovaus ir su Šilale ryšių turintis vyskupas Da­rius Trijonis.

Artėjant Kalėdoms, vilnija su jų laukimu susiję renginiai. Štai gruodžio 15 d., 13 val., Tau­­­ragės Švč. Trejybės parapi­jos bažnyčioje vyks Ka­lė­di­nių kon­ce­rtų ciklo koncertas „Sek­ma­die­­nio akordai“, kuriame pa­siro­dys jaunimo choras iš Vil­niaus „Dorado“ ir Taura­gės kul­tūros centro choras „Con Ani­ma“. 

Metams baigiantis, rengiami tradiciniai geriausių, labiausių pasižymėjusių asmenų pagerbimo vakarai, apdovanojimų ceremonijos. Šilalėje tokios šventės irgi planuojamos – ket­virtadienį vyks mero Padėkos vakaras, penktadienį – jauni­mo apdovanojimai „Auksinis jau­nimas“. 

O kur dar miestelių, bend­ruomenių šventės. Taigi prasmingai praleisti adventinį laikotarpį tikrai yra kur.

34-oji Lietuvos rašytojų sąjungos premija šiemet skirta literatūros tyrinėtojai, habilituotai humanitarinių mokslų daktarei, Vilniaus universiteto profesorei Viktorijai Daujotytei-Pakerienei už autobiografinių tekstų knygą „Kai rašai, nebijai“. Pati V. Daujotytė sako, kad ši knyga yra sutelkta į savo gyvenimo peržvalgas ir permąstymus. 

„Lyg ir nieko paprasčiau – parašyti apie save. Juk viską žinai. Bet raštas atidengia ir tai, ko nežinojai, nežinai. Rašymas yra ir savityros būdas. Kintantis, besikeičiantis. Jei rašant gyvenasi sunkiau, tamsėja ir praeitis. Šviesesnis laikas nušviesina ir tamsesnį“, – rašo autorė.

Šiaulių fotografijos muziejuje veikiančioje parodoje „Vizijos“ pristatoma avangardinė, eksperimentinė ir konceptualioji XX a. paroda, kuri atspindi to me­to naujumo ir originalumo pa­ieškas ir rodo fotografijos raidą.

Vilniaus rotušėje pirmadienio vakarą įteikti Meno kūrėjų apdovanojimai. Ketvirtą kartą organizuojamoje įvairių meno sričių kūrėjų apdovanojimų ceremonijoje įteiktos dailininkus, rašytojus, tautodailininkus, architektus, kinematografininkus, muzikus ir žurnalistus vienijančių organizacijų premijos bei daugiau kaip du dešimtmečius teikiama Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija. 2024 m. Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premijos laureatais tapo Rasa Paukštytė, Živilė Pipinytė, Linas Vildžiūnas už išskirtinės kultūrinės vertės trijų tomų leidinį „Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženk­lai“, skirtą profesionaliai lietuviško kino raidos apžvalgai.

Kotryna PETRAITYTĖ

Austrų psichoterapeutas Viktoras Franklis, perėjęs nacistinio koncla­gerio siaubą ir čia subrandinęs svarbiausias savo įžvalgas, rašė: „Jei norime kažką (save ar pasaulį) pakeis­ti, pirmiausia turime priimti tikrovę, o ne pabėgti į mums patogesnius vaizdinius”. Ir, pasak autoriaus, du kart du yra keturi, net jei tai yra pareiškęs Hitleris. Pastarasis buvo blogio įsikūnijimas, tačiau tai nereiškia, jog tiesa priklauso nuo to, kas ją išsako.

Deja, bet itin susiskaldžiusiame šiandienos pasaulyje esame įpratę prie dvispalvių vertinimų. Tai, ką sako „saviškiai”, tie, kuriems simpatizuojame, yra šventa tiesa, o viskas, ką teigia  „svetimi”, tie, kurių veiklą vertiname kritiškai, neva yra melas ir bandymai manipuliuoti. Neabejoju – visi pažįstame ne vieną šeimą ar draugų ratą, kuriuos skaudžiai suskaldė skirtingos politinės simpatijos. Problema rimta, nes dažnai pažiūrų skirtumas apauga pykčio, nepasitikėjimo samanomis.

Aš pats dvi kadencijas dirbau Seime, priklausau konkrečiai politinei bendruomenei ir puikiai žinau, kaip lengva į pasaulį pradėti žiūrėti kaip į „geriečių” (savųjų) kovą su „priešais” (politiniais oponentais). Net ir aktyviai dalyvaudamas politi­niame gyvenime, nemaniau, jog tai gerai. Nes tiesa ta, kad nė­ra tobulai gerų ar absoliučiai blogų partijų ir politikų. Konst­ruktyvi kritika yra naudinga visiems, o pripratimas prie teisuoliško monologo, negirdint kitų, kenkia ir silpnina.

Rašau apie tai, nes šiais metais buvo daug rinkimų, daug politinio bruzdesio, kuris dar labiau supriešino ir augino irzulį. Nepanašu, kad ir po rinkimų viskas aprimo. Tikrai nenoriu pasakyti, kad nėra ko gilintis į politines realijas, kad neturime būti pilietiškai aktyvūs, neturime piktintis, kai susiduriame su tuo, ką vertiname kaip neteisybę. Tačiau raginu mažiau įsiaudrinti ir neskirti energijos tam, kas nuo mūsų nepriklauso, nes tiesa ir tai, jog gerokai daugiau nuveikti galime, tobulindami tą, kas mūsų galioje.

Dar vienas svarbus dalykas – ieškokime to, kas mus jungia, o ne susitelkime į tai, kas skiria. Vienam patinka Šimonytė, kitam Žemaitaitis, trečiam Karbauskis ir tikrai nebūtina dėl to bartis ar ginčytis, nes yra daug galimybių kartu nuveikti daugiau, nei po vieną, yra temų, kurios džiugina ir gydo, o ne kaupia pyktį.

Planavau šį komentarą skirti savaitės politinėms aktualijoms, tačiau, mano įsitikinimu, šiuo atveju svarbu ne tik įvykiai, bet ir mūsų santykis su jais. Tuo labiau, kad vis dar nėra sudėlioti visi taškai, kalbant apie būsimos Vyriausybės kontūrus. Jos programa dar rengiama, o Prezidentas bei Premjeras nutarė patvirtinti nepilnos sudėties Vyriausybę, pareiškę, kad kandidatų gauti dar dviejų minist­rų portfelius bus ir toliau ieškoma.

Spėju, jog daugelis nekantriai laukiame gruodžio 12 d., kai pagaliau baigsis tarpuvaldžio šurmulys, pradės dirbti naujieji mūsų politiniai tarnai (tiesioginis žodžio ministras vertimas) ir galėsime pailsėti nuo triukšmingo gandų turgaus...

Tenka pripažinti, kad politi­nė situacija paradoksali. Sufor­muo­ta tikrai gausi valdančioji dauguma, kuri be problemų patvirtino Seimo Pirmininką, Premjerą, greičiausiai jokių vargų nekils ir su Vyriausybės prog­ra­ma. Valdantieji turi pakankamai balsų ne tik priiminėti paprastus įstatymus, tačiau leng­vai galės atmesti ir Prezidento veto ar keisti Seimo statutą.

Nepaisant to, Vyriausybės dėlionė išsitęsė ir komplikavosi. Pripažinkime, kad solidžiausiai atrodė Sauliaus Skvernelio demokratai, išdėstę aiškią poziciją ir pasiūlę abejonių nekeliančius kandidatus. Tiesa, nors jų valdomos ministerijos svarbios, tačiau nėra kertinės, tos, kurios labiausiai formuoja politinį klimatą valstybėje. Na­tūralu, jog šiuo atžvilgiu vienareikšmiškai dominuoja social­demokratai, kurie, be jokių abe­jonių, yra „vyresnysis brolis” koalicijoje. Kiek nustebino tai, jog vis tik socialdemokratams prireikė nemažai laiko atrasti kandidatus į ministrus.

Reikia sutikti su ekspertais, kurie teigia apie ypatingai didelę Prezidento įtaką šios Vyriausybės formavimui. Ir tai ne tik užsienio reikalų ministro kandidatūra ar ministrai, kuriuos formaliai deleguoja „Nemuno aušra”. Štai žemės ūkio minist­ras viešai sako, kad atstovauja ne šiai partijai, bet visiems ūkininkams, kiti du šios partijos teikti kandidatai trečiadienį nepra­ėjo Prezidentūros „filtro”...

Jei praėjusią kadenciją galėjome kalbėti apie varginančią trintį tarp Prezidentūros ir konservatorių, tai dabar, panašu, žiežirbų netrūks Gitano Nausėdos ir Remigijaus Žemaitaičio santykiuose. Iš pirmo žvilgsnio stipresnės atrodo Prezidento pozicijos, tačiau daugiau politinio manevro laisvės turi būtent „Nemuno aušros” lyderis, puikiai mokantis pasinaudoti aršia oponentų kritika. O ir politinis palaikymas, kaip rodo apklausos, jam tik auga. Taip pat ir naujasis Premjeras, regis, R. Že­maitaičiu pasitiki labiau, nei dauguma savo partiečių. 

Kita vertus, Prezidentas paprasčiausiai negali trauktis, nes jam itin svarbu jaukiai jaustis tarptautiniuose renginiuose ir parodyti užsienio partneriams, kad jis yra svarbiausias demok­ratijos Lietuvoje gynėjas. Mano įsitikinimu, vis tik daugiau politinių kozirių šiuo metu savo rankose turi R. Žemaitaitis. Aišku, jei tik neprisidarys naujų prob­lemų ir naujoji koalicija nevirs gulbės, vėžio ir lydekos „bend­radarbiavimu”.

Galima sutikti su kritikų pastabomis, jog naujoje Vyriausybėje nebus politinių „žvaigždžių”, jog gali pritrūkti drąsių, originalių sprendimų. Tačiau labai daug kas priklausys nuo Premjero gebėjimo imtis lyderystės ir jo vadovavimo stiliaus.

Pirmasis politinį egzaminą laikys finansų ministras, kuriam teks pateikti pakoreguotų biudžetų variantus ir juos apginti. Užsienio reikalų minist­rui reikės išsklaidyti užsienio partnerių skepsį dėl R. Žemaitaičio dalyvavimo koalicijoje, o krašto apsaugos ministrė turi būti pasiruošusi visiems netikėtumams, kurie laukia po Donaldo Trumpo inauguracijos.

Ir tai – tik didžiulio iššūkių ledkalnio viršūnė. Jau labai greitai turėsime atsakyti į daug nepatogių klausimų, o naujoji valdžia privalės pademonst­ruoti, kas liko iš prieš rinkimus dalytų pažadų. Tas bus aiškiau, kai matysime patvirtintą Vyriausybės programą ir korekcijas buvusios valdžios sudarytame biudžeto projekte. Apie tai dar teks rašyti.

Andrius NAVICKAS,

filosofas, rašytojas

Aplinkos ministerija jau trečią kartą paskelbė Lietuvos sa­vivaldybių aplinkosaugos reitingą. Pirmasis buvo sudary­tas 2022 m., siekiant paskatinti savivaldybių lyderystę ir dalijimąsi patirtimi aplinkosaugos srityje. Pasak ministerijos, toks reitingas leidžia nustatyti ir įvertinti žaliausias Lie­tuvos savivaldybes, pamatuoti aplinkosauginio veiks­min­gumo pažangą. Deja, Šilalė šioje srityje neblizga, nors rajono vadovai nuolat pabrėžia Žaliojo regiono, kuriam priklausome, svarbą ir su tuo susijusius kuriamus projektus.

Vertinant visai neseniai pateikto reitingo bendrą rezultatą, išskiriamas net 50 Lietuvos savivaldybių progresas – nurodoma, jog jos padarė teigiamą pokytį ir surinko daugiau balų nei ankstesniais metais. Tuo tarpu Šilalės rezultatai priešingi: jei 2022-aisiais aplinkosaugos reitinge buvome 26-oje, o 2023 m. 22-oje vietoje, tai šiemet šioje srityje nusiritome kone į patį galą, t. y. į 50-ąją poziciją. 

Aplinkos ministerija nurodo, kad visos 60 šalies savivaldybių buvo vertinamos ne tik pagal surinktų balų skaičių (šiųmetis Šilalės rezultatas yra 33,15 balo, 2023 m. buvo surinkta 39,34 balo, užpernai – 32,56), bet ir išskirtos gerosios praktikos bei įvairios aplinkosauginės iniciatyvos. Skelbiama, jog, vertinant rodiklius, dizaino agentūra „Bluma“, Aplinkos ministerijos specialistai bei nepriklausoma ekspertų komisija atsižvelgė į 49 kriterijus devyniose aplinkos politikos srityse: atliekos ir žiediškumas, energetika, statyba ir teritorijų planavimas, susisiekimas, klimato kaitos valdymas bei politika, aplinkos kokybė, prevencija ir komfortas, vandens kokybė, biologinė įvairovė ir kraštovaizdis bei aplinkosauginis sąmoningumas. Taip pat, siekiant atspindėti savivaldybių progresą ir užtikrinti vertinimo dinamiškumą, keturiems reitingo kriterijams buvo pridėtas pokyčio nuo praėjusių metų vertinimas: mišrių komunalinių atliekų kiekis, tenkantis vienam gyventojui; gaminančių vartotojų įrenginių galia; renovuotų daugiabučių dalis savivaldybėje; dviračių takų dalis bendrame kelių tinkle.

Turbūt sunku būtų ginčytis, kad žaliasis kursas teikia daug naudos tiek ekonomikai, tiek gyventojams: neužterštas oras, vanduo bei dirvožemis, saugus maistas, miestai ir būstas juose, atitinkantys gyventojų poreikius, nepriklausomybė nuo iškastinio kuro, žiedinės ekonomikos plėtra, naujos darbo vietos, socialinės garantijos. Visa tai, aišku, reikalauja nemažų investicijų. Tačiau akivaizdu ir tai, jog pinigų kiekis vis tik negarantuoja proveržio. 

Ir čia tuo pesimistiniu pavyzdžiu gali būti Šilalė, besivelkanti reitingų „uodegoje“ – nusimačiusi ir jau išleidusi įvairiems „žaliems“ projektams įspūdingas sumas, deja, konkrečių rezultatų negali parodyti. Ir nors kalbama daug, tačiau, tarkime, gyventojai niekaip nesulaukia normalių dviračių takų, skundžiasi delsimu įrengti elektromobilių įkrovimo stoteles, o ir pats miestelis iš kažkada buvusio vieno žaliausių regione tampa pilku betoniniu... Nors lėšų aplinkosaugos sričiai lyg ir negailima. Pavyzdžiui, 2014–2020 m. laikotarpiu kone 680 tūkst. Eur buvo investuota į kraštovaizdžio formavimą Šilalės mieste bei Orvydų parko teritoriją, 2022–2030 m. laikotarpiui numatytas beveik 7,5 mln. Eur finansavimas: rūšiuojamųjų atliekų surinkimo skatinimui suplanuota 824,3 tūkst. Eur, Šilalės tvenkinio, pušyno ir aplinkinių teritorijų pritaikymui lankymui žadama skirti net 4 mln. Eur, Kvėdarnos tvenkinio ir Pilių piliakalnio (Kaltinėnai) pritaikymui lankymui numatyta po 750 tūkst. Eur, Pakisio piliakalnio ir Aukuro akmens, Parš­ežerio ir kūlgrindos pritaikymas lankymui bei Padievaičio piliakalnio pasiekiamumo gerinimas įkainoti kone 1,4 mln. Eur. Ir dar daugybė projektų...

„Jau trečius metus analizuojant Lietuvos savivaldybių reitingo rezultatus matome, kad finansinės galimybės nebūtinai atspindi savivaldybės vietą reitinge. Kai kurios, turinčios panašius biudžetus, gali užimti labai skirtingas reitingo pozicijas. Akivaizdu, jog pokyčiui reikalinga savivaldybių lyderystė bei nuoširdus noras dirbti savo kraštui, sutelkiant bendras pastangas dėl žalios, klestinčios ir saugios Lietuvos, kurioje visi norėtume gyventi ir kurti“, – pabrėžė laikinasis aplinkos minist­ras Simonas Gentvilas.

Tai patvirtina ir rezultatai – Tauragės regione Šilalės savivaldybės nerasime tarp lyderių nė vienoje iš devynių kategorijų. Pasak ekspertų, tai reiškia, kad savivaldybei trūksta nuoseklių strategijų platesniems aplinkos tikslams įgyvendinti ir apsiribojama tik privalomomis aplinkosaugos veiklomis.

Ekspertai skelbia, jog, išanalizavus savivaldybių ir nacionalinius duomenis, didžiausią lyderystę bei iniciatyvumą pastaraisiais metais parodė Panevėžio (1 vieta) ir Vilniaus miestų (2 vieta) bei Utenos rajono savivaldybės (3 vieta). Tauragės rajono savivaldybė šiame reitinge užima 6-ą vietą.

„Atskiro paminėjimo verta didžiausią progresą nuo praėjusių metų parodžiusi Jurbarko rajono savivaldybė, surinkusi 45,02 taškus iš 100 galimų ir užėmusi 22-ą vietą. Jurbarkas parodė gerus rezultatus energetikos, susisiekimo bei atliekų ir žiediškumo temose. Šioje savivaldybėje 2023 m. vienam gyventojui teko palyginus nedidelis mišrių komunalinių atliekų kiekis (174 kg), atskirai yra surenkamos maisto ir tekstilės atliekos, jurbarkiškiai lyderiauja gaminančių vartotojų įrenginių galioje, didelę dalį elektros energijos sektoriuje sudaro atsinaujinantys elektros ištekliai (AEI). Kitas išskirtinumas yra tai, kad visos viešojo transporto priemonės yra varomos alternatyviaisiais degalais“, – Jurbarko savivaldybę, kaip padariusią per metus didžiausią šuolį aukštyn, išskiria reitingo rengėjai.

Bent keliose kategorijose lyderiauja ir Tauragės rajono savivaldybė: ji pirmauja vertinant bendrą suvartojamos elekt­ros ir šilumos energijos kiekį – daugiau nei 100 proc. sudaro AEI, yra integravusi klimato kaitos ir aplinkos apsaugos strateginius tikslus savo planavimo dokumentuose, yra viena iš pilotinių savivaldybių, parengusi prisitaikymo prie klimato kaitos planą, taip pat akcentuojama, jog pas kaimynus vyksta ne tik daug su aplinkosauga susijusių dirbtuvių, seminarų, bet šiemet tauragiškiai paviešino ir edukacinę platformą, kurioje gausu informacijos apie poveikio klimatui neutralumą mieste, vykdomus projektus bei su žalumu susijusius renginius.

„Savivaldybėms tenka didelė atsakomybė ir vaidmuo, sprendžiant klimato kaitos problemas, ieškant priemonių, kurios padėtų išsaugoti miestų ekosistemas ir biologinę įvairovę, įtraukti visuomenę į aplinkosaugines iniciatyvas, formuoti stiprias ir aktyvias bendruomenes, ir, siekiant pokyčių supančioje aplinkoje, gerinti gyvenimo kokybę“, – akcentuoja ekspertai.

Rezultatai kalba patys už save – neužtenka kurti milijoninės vertės projektų ir įsivaizduoti, kad „vaikščiodami pušų viršūnėmis“ tapsime „žalesni“, geriau bei patogiau gyvensime. Paprastai nepamatuotos vizijos ir lieka vizijomis, o realūs darbai atsispindi reitinguose, kad ir kaip skeptiškai juos bevertintume.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Baigiantis lapkričiui, Pre­zi­­dentas ir pirmoji ponia pre­zidentūroje kartu su daugiau nei 300 vaikų, atvykusių iš visos Lietuvos, taip pat lietuvių bendruomenių Latvijoje, Len­ki­joje ir Ukrainoje, įžiebė šių­metę Kalėdų eglę. 

Į šią šventę buvo pakviesti ir Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos pradinukai. Baltojoje salėje susirinkusius vaikus pirmoji ponia Diana Nausėdienė pakvietė sugalvoti po svajonę bei norą ir pasiųsti juos Kalėdų Seneliui, kol įsižiebs paskutinė eglės lemputė. 

Sušvitus eglei, ant jos išryškėjo rankomis gaminti žaisliukai, kurie atkeliavo ne tik iš visos Lietuvos, bet ir Lenkijos, Latvijos, Ukrainos lietuvių bendruomenių. Renginio metu vaikų taip pat laukė siurprizas, kurį parengė Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras, dovanojęs nuotaikingą muzikinį spektaklį „Trimito skrydis“ – skambėjo smagios melodijos iš įvairiausių pasaulio kampelių. Be to, visiems vaikams buvo išdalytos dovanos, Prezidentas ir pirmoji ponia pakvietė visus nusifotografuoti, mokinukams džiaugsmą kėlė malonus ir šiltas bendravimas. Iš šios viešnagės grįžome pilni įspūdžių ir be galo laimingi.

Reda DAUNORIENĖ

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos pradinių klasių mokytoja

AUTORĖS nuotr.