Redakcija

Kaimynus supykdė žemės sklypo dalybos

Tikra bėda gyventi daugiabutyje, prie kurio yra kelios­ pėdos žemės, o jis pats – kaime. Juk lietuvis visada norėjo ir norės turėti savo sklypelį, juolab jei už jį dar sumokėjo ir kokį vieną kitą šimtą eurų. Dažniausiai to­kios dalybos baigiasi ne paprastu apsižodžiavimu, o policijos kabinetuose bei teismuose. Tik ir po to ramybė į namus jau niekada nebegrįžta.

Kovoja dėl vietos džiovyklai

Žadeikiai anaiptol nėra ir niekada nebuvo joks pramoninis centras, bet daugiabučių sovietmečiu ir čia pristatė. Tik iš juose apgyvendintų žmonių tarybų valdžiai kaimo išvaryti taip ir nepavyko - visi norėjo, nori ir ateityje tikriausiai norės turėti žemės. Bent menką gabalėlį, kuriame, pasistatę kaladę, galėtų pasėdėti ir atsipūsti po darbo.

Tik ne dėl to, kad lietuviui tokia brangi žemė, daugiabučių gyventojai ją perka. Žemės reforma jau kaip ir baigėsi, o nesuformuotų sklypų vis dar yra. Žemėtvarkininkai prie kaimo daugiabučių formuoja sklypus bei ragina gyventojus išsipirkti savo dalį. Žmonės moka pinigus, o sumokėję kovoja vieni su kitais dėl geresnio ir gražesnio žemės lopinėlio.

Neseniai Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio pri­ėmime pasirodęs žadeikiškis Vladas Pudžemys kone su ašaromis akyse skundėsi savo kaimynais Kilinskais. Du butus aštuonbutyje turintis ir 9,7 aro žemės prie daugiabučio nusipirkęs žmogus skundėsi, jog kaimynai išrovė iš bendros nuosavybės žemės jo įbetonuotą džiovyklą ir esą dar kumščiu pagrasino nekelti kojos į jų žemę.

V. Pudžemys dėl užpuolimo bei neteisėtų kaimynų sūnaus veiksmų kreipėsi į Policijos komisariatą ir gavo tyrėjo atsakymą, kuriame nurodoma, kad 338 kv. metrų priklauso Vilijai Kilinskienei, todėl kaimynų veiksmuose nusikaltimo sudėties nėra. Suprask: jie neva gynė savo nuosavybę.

V. Pudžemio dokumentuose bei žemės sklypo naudojimo plane nurodyta, jog visa žemė prie daugiabučio - 3880 kv. m - priklauso bendrai nuosavybei, pusę jos valdo Lietuvos Respublika.

„Kaip taip gali būti - žemė bendra, o pareigūnai dalį priskyrė Kilinskienei?“ - nustebęs svarstė Seimo narys ir paprašė, kad Šilalės policijos komisariato viršininkas išsiaiškintų, ar jam pavaldūs tyrėjai ko nors nesupainiojo.

V. Pudžemio žemės nuosavybės dokumentus išsivežęs pareigūnas po savaitės patvirtino, jog iš esmės tyrėjai nesuklydo, nes jei žemė yra bendra, tai už džiovyklos nuvertimą bausti negalima - toks dalykas neva nesiskaito savivalė.

Aklavietėn patekęs V. Pudžemys griebėsi už galvos: negi ir kumščio kėlimas bend­roje žemėje nėra savivalė?

Turi savo, bet reikia ir bendros

„Seimo narys man patarė kreiptis į Šilalės savivaldybę, kuriai mūsų name priklauso du socialiniai būstai, bei prašyti, kad inicijuotų žemės sklypo padalijimą. Bet tai brangiai kainuos, kaimynai ­tikrai nesutiks mokėti. Galėtume gražiuoju sueiti, susėsti ir pasidalyti tą menką lopinėlį, kuris atlieka nuo takų ir įvažiavimų į garažus bei malkines. Tačiau Kilinskai, su kuriais neina susitarti, šaukia, jog jie jau turi atsidaliję savo sklypą ir atseit yra sumokėję už geodezinius matavimus“, - aiškino V. Pudžemys.

Kas iš tiesų yra teisus, išsiaiškinti nepavyko ne tik policijos pareigūnams. Nuvykus į Žadeikius apžiūrėti konflikto zonos, paaiškėjo, kad vidiniame daugiabučio kieme iš tiesų šeimininkauja tik Kilinskai. Vieni, nes ne tik atsiriekė sau gabalą žemės, bet ir likusiame pasistatė šiltnamį, susikasė daržą.

„Kokias problemas čia sprendžiate? Mes jokių problemų neturime“, - vos pamatęs svetimus, apžiūrinėjančius dar žymią išverstos džiovyklos įbetonavimo vietą, prisistatė Aloyzas Kilinskas. Ir paaiškino, kad jis žemę pirko „už grynus“ ir „grynais“ mokėjo už geodezinius. Be to, sakė tuoj pat atnešiąs įrodymą - V. Kilinskienės žemės sklypo naudojimo planą.

A. Kilinsko nuomone, V. Pudžemiui turi pakakti to, kas jam palikta. Tai, jog V. Kilinskienei priklauso tik aštuntadalis, o V. Pudžemiui - visas ketvirtadalis bendro žemės sklypo, Aloyzui nerūpi. Jis turi savo dokumentus ir jais šventai tiki.

Kaip netikėti, jei viskas - „už grynus“?

Aloyzas sutiko, kad šiltnamį pasistatė ne savo žemėje, o bendrame plote, todėl svarstė, kad gal pavasarį jį reikėtų nugriauti, o daržo atsisakyti. Bet V. Pudžemiui atrodo, jog žemę vidiniame kieme jie turėtų pasidalyti po lygiai - tam reikėtų šiek tiek į kaimyno pusę perkelti neseniai pasodintas, dar visai mažas tujas.

Aloyzas su tuo sutikti niekaip nenori.

„Jei tu tikrai turi žemės, pa­rodyk, kur ji yra“, - reikalavo piktai žiūrėdamas į kaimyną. O laikraščiui paaiškino: „Jis toks žmogus, nori, kad tik visiems būtų blogiau“.

Be suderinimų ir neįregistruotas

Šiltą popietę susėdome ant pievutės ir palyginome du žemės sklypo naudojimo planus. V. Kilinskienės UAB „Euromet­ras“ parengtas planas braukytas ir pribraukytas, bet tarp tų brūkšnelių matyti aiškios dviejų sklypų atskyrimo linijos - prie gatvės atrėžtas 264 kv. m sklypelis A. Urbikienei, vidiniame kieme - 338 kv. m sklypas V. Kilinskienei.

Abi savininkės 2015 m. rugpjūčio 28 d. pasirašė sutikimus ant žemės sklypo naudojimo plano, dar yra į parašą nelabai panaši keverzonė prie Reginos Kiltinienės pavardės bei du socialinių būstų gyventojų parašai - Genutė ir Edita garantuoja, jog Lietuvos Respublika tokiam žemės padalijimui neprieštarauja...

Tačiau V. Pudžemys įsitikinęs, kad už Lietuvos Respubliką niekas kitas, išskyrus savivaldybės įgaliotus asmenis, pasirašyti negali. Būtent toks įgaliotas pareigūnas pasirašė ant jo turimo žemės sklypo naudojimo plano. Be to, V. Kilinskienės planas neįregistruotas Valstybės įmonės „Registrų centras“ Tauragės filiale - ant dokumento nėra antspaudo, patvirtinančio, jog žemės sklypo ribos pažymėtos kadastro žemėlapyje. 

Tuščia ir grafa, kurioje atžymas apie patikrinimą bei suderinimą su kitais dokumentais savo parašu ir antspaudu patvirtina Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos specialistai.

Žiūrint į Kilinskų dokumentą, iš tiesų kyla abejonių, ar  UAB „Eurometras“ matininko Rolando Paulausko parengtas žemės sklypo naudojimo planas yra galiojantis.

Kas geriau už patį matininką tą gali žinoti?

Planas pateiktas kaip pasiūlymas

UAB „Eurometras“ matininkas R. Paulauskas daugiabučio Žadeikiuose  žemės dalybų dar nepamiršo - V. Kilinskienę ir A. Urbikienę pas jį atsiuntė Šilalės žemėtvarkos tarnybos darbuotojai, moterys turėjo šios valstybės įstaigos išduotą dokumentą, rodantį, kiek žemės joms priklauso.

„Mes atmatavome natūro­je tą vietą, kuria jos realiai naudojosi. Tai buvo toks kaip pasiūlymas. Ant plano surašėme visų butų gyventojų pavardes, kad užsakovės susirinktų parašus, liudijančius jų sutikimą. Tik tuomet Žemėtvarkos skyrius būtų planą patvirtinęs ir leidęs įregistruoti notariškai“, - „Šilalės artojui“ aiškino matininkas.

Pasak R. Paulausko, rengusio daug ginčių ir kone kruviną konfliktą sukėlusį planą, iš tiesų dėl žemės padalijimo turėjo kreiptis visi daugiabučio gyventojai, nes žemės sklypo padalijimo schema rengiama tik visiems dalyvaujant bei sutinkant. Žadeikiai - ne vienintelė vieta, kur dėl tokių neįregistruotų planų nesutariama.

„Teisūs yra tie, kurie mojuoja bendros nuosavybės planu - jei kaimynai nesutinka, vienas kuris savo sklypo įteisinti negali“, - teigė matininkas.

Teisybės ieškoti nesiima

Būtent dėl to porą mėnesių vėliau įsigyto žemės sklypo įteisinimą vykdęs V. Pudžemys gavo žemės sklypo naudojimo planą, kuriame nurodyta, jog visa žemė prie daugiabučio - 3880 kv. m - priklauso bendrai nuosavybei. Anksčiau ar vėliau kaimynai tą žemę turės pasidalyti - jei ne daržams sodinti, tai bent tam, kad daugiau nekiltų jokių ginčų.

Keisčiausia, jog V. Pudžemiui nuolat minant žemėtvarkininkų kabinetų slenksčius, niekas nesikeičia. Žinodamas, kad planas negalioja, A. Kilinskas be sąžinės graužaties jį kaišioja visiems ir atkakliai tvirtina, kad „darė už grynus“. Jo kažkodėl nesustabdo nei pareigūnai, nei žemėtvarkininkai.

Nors kaip tik žemėtvarkininkai, pasiuntę Žadeikių gyventojus pas matininką atsidalyti sklypų be kaimynų sutikimo, dėl įsiplieskusio konflikto dabar ir turėtų prisiimti visą atsakomybę. Todėl ne kas kitas, o jie ir privalėtų išspręsti kaimynų ginčą dėl žemės.  

To, kad jie patvirtina V. Pudžemiui, jog nuosavybė prie daugiabučio yra bendra, neužtenka, kažkam dar reikia sudrausminti ir netiesą visiems brukančius gyventojus. Jei to nebus padaryta, V. Pudžemiui teliks viena išeitis - kreiptis į prokuratūrą bei pareikalauti, kad kaimynai būtų nubausti už neteisėtą dokumento naudojimą.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

 

Du skirtingi žemės planai - kuriuo tikėti?

 

  

 

 

 

Kilinskai atsiriekė sau gabalą žemės, bet šiltnamį ir daržą įkėlė į bendrą plotą

 

 

 

Olimpinę daugiakovę laimėjo alus

Neseniai vieno penktadienio pavakarę Šilalė buvo likusi be savo aukštuomenės. Savivaldybėje dirbantys ir jai vadovaujantys, t. y. ir aukštesni, ir žemesni, susimetė po dešimt eurų ir išbildėjo į olimpiadą.

Po dešimt eurų? Ar gali užtekti kelionei į Rio de Žaneirą? Ar nebus kaip aną sykį, kai jie, viens iš kito surinkę po kelis eurus, buvo pakilę į Havajus? Ir juodus akinius, ir plačiabryles skrybėles, kremą nuo saulės ir net bikinius damos pasiėmė, o tie Havajai, kaip paaiškėjo tada, buvo visai tarsi Pajūris. Visai lietuviški debesys ir alus lietuviškas... Bet ruošėsi tai tolimai išvykai visi atsakingai.

Ir šį sykį viskas buvo rimtai. Olimpiniame Didkiemio stadione buvo įrengti tikri futbolo vartai, tikra krepšinio aikštelė, skambėjo tikros sportininkus įkvepiančios kal­bos. Ir alus buvo tikras.

Ilgai, atkakliai bei permainingai vyko litrabolo varžybos. Jau atrodė, rungtis įveikta, bet iš kažkur vėl atsirasdavo pilnas ąsotis. Už dešimt eurų?.. Ir alus, ir užkanda, ir muzikantų fanfaros, ir dar šis tas! Ar tik nebus tie organizatoriai pokštą iškrėtę - nupirkę daugiau nei išėjo už tuos kelis eurus?

Olimpiadą turėjo laimėti draugystė, bet šį sykį laimėjo alus...

Alius ŠAKINIS

tiesiogiai iš Rio de Didkiemio

 

 

 

 

Apdovanotos gražiausios sodybos

Nuo pat vasaros pradžios važinėjome po skaitytojų pasiūlytas sodybas ir gro­žėjomės, kaip žmonės puoselėja savo aplinką. Ypač džiugino senosios sodybos, daugiabučių gyventojų bendras siekis gyventi gražiai. O ką kalbėti apie naujakurius, kurie ir tvarkosi moderniai. Vieniems grožį kurti padėjo specialistai, kiti pasitelkė savo menišką prigimtį ar darė taip, kaip išėjo.

Redakcija sulaukė daug skambučių su pasiūlymais, kurių sodybų šeimininkai yra labiausiai nusipelnę apdovanojimų. O praeitą savaitę redakcijos įsteigtus prizus jau įteikėme.

 Tūbinėse gyvenančios Gied­rė Zarankaite bei Loreta Aleksandravičienė nekūrė bendro daugiabučio aplinkos tvarkymo projekto. Tačiau ji sutvarkyta taip, jog, rodos, vienas dizaineris būtų viską suprojektavęs.

L. Aleksandravičienės stichija – begonijos. Kad išsaugotų jų gumbelius kitiems metams bei galėtų anksčiau pražydinti, moteris gėles augina vazonuose.

„Nesu didelė augalų žinovė, tad jei reikia patarimo, kreipiuosi į Genutę Dargužienę. Mano tvarkomoje sodybos dalyje medžių nėra daug, todėl „Šilalės artojo“ padovanotas migdolo sodinukas, kaip sakoma, vietoje ir laiku. Man bus malonus prisiminimas, o kiti galės pasigrožėti“, - džiaugėsi  L.Aleksandravičienė.

To paties keturbučio Tūbinių kaime kiemo puoselėjimo pradininkė Gied­rė Zarankaitė taip pat liko patenkinta migdolo medeliu. Abiejų moterų kiemai yra vienoje namo pusėje, ir gal jau kitą pavasarį jos džiaugsis gražiais augalo žiedais.

„Kaip atrodys, jei vienoje namo pusėje žydės gėlės, o kitoje - dilgėlynai vešės? Tad Giedrė nupjauna žolę ir ten. Vaizdas iškart gražesnis“, - už dukrą kalbėjo mama.

 

 

 

 

 

„Bepigu moderniai­ sutvarkyti aplinką, pri­­sisodinti prabangių augalų, kai netrūksta pinigų. Mūsų sodyboje veši pačių užauginti ar iš turgaus įsigyti sodinukai, gėlės, - prisipažino Šeručių kaime gyvenanti Stanislava Vanda Mockuvienė. - Sūnaus Vygando Norvegijoje uždirbtus­ pinigus stengiamės in­­vestuoti į namo remontą. Nedaug yra pirktinių sodybos  puošimo elementų­, daugumą sukonst­ravo pats sūnus. Didžiausias „pirkinys“ – pavėsinė. O gėlės – marčios Rasos rūpestis. Tai smagu jai bus gauti sodinuką. Neabejokite, ras jam deramą vietą“.

 

 

 

 

 

Ksavera ir Vacius Vaivadai savo sodybą Vabalų kaime puoselėja nuo tos dienos, kai čia įsikūrė.

„Mėgstu visžalius augalus – tujas, puskiparisius, pušis, eglutes. Yra daug skiepytų beržų, blindžių, kark­lų. Jau žinau, kurioje vietoje pasodinsiu ir „Šilalės artojo“ dovanotą pušaitę. Vis svajojau tokią įsigyti“, - net rankomis iš džiaugsmo suplojo Ksavera.

„Atrodo, pagavau paskutinį mūsų sodybos darkytoją kurmį. Gal pagaliau bus ramu“, - kalbėjo Vacius.

„Reikia tik dėkoti laikraščio redakcijai už vasariškiausios sodybos konkursą – jis skatina dirbti, mokytis iš kitų, stengtis dėl mūsų krašto gražinimo“, - įsitikinusi K.Vaivadienė.

Dėkojame visiems – sodybas puoselėjantiems, atidiems bei draugiškiems kaimynams, siūliusiems jas pagerbti. Tikimės, kad ir kitąmet garsinsime grožio mylėtojus: kuo daugiau gėlių, tuo gražesnis mūsų kraštas.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

 

Vieni stato, kiti griauna

Vos prieš kelis mėnesius, pavasarį, UAB „Ecoservice“ šilališkiams įteikė praktišką ir reikalingą dovaną – Lokystos pakrantėje pastatė du medinius suoliukus bei šiukšlių dėžes. Deja, miestelėnai, mėgstantys pasivaikščioti paupiu ir iki tol neturėję čia jo­kios poilsio zonos, džiaugėsi neilgai: šiandien iš vieno suoliuko belikę tik šipuliai, mėtosi ir metalinės šiukšliadėžės konstrukcija.

Taigi Šilalės aršuo­liai dar kartą įrodė, kad turto saugoti nesugeba ir, matyt, nenori - gražią idėją chuliganai netruko paversti pagalių krūva....

Vakar kalbintas „Eco­­service“ Šilalės padalinio vadovas Saulius Vyšniauskas neslėpė apmaudo bei nusivylimo. Jis sakė norintis, jog chuliganiškai besielgiantys asmenys vieną kartą atsipeikėtų ir liautųsi griauti tai, ką kiti kuria.

„Juk tai – mūsų visų turtas, ne sau tuos suolelius pasistatėme. Norėjome, kad šilališkiai turėtų kur pasėdėti, atsikvėpti gamtoje. Nes iki tol prisėsti galėjai nebent ant pievos. Taip norėtųsi, jog tiems niekadėjams prabustų sąžinė, ir jie sutvarkytų, ką sugriovė“, - kalbėjo S. Vyšniauskas.

Anot „Ecoservice“ Šilalės padalinio vadovo, vienas suoliukas įmonei kainavo120 eurų (be PVM), šiukšliadėžė – 130 Eur. Tad tai yra ne tik moralinė, bet ir nemenka materialinė žala. Tačiau akivaizdu, kad chuliganams nesuvokiama nei pinigų, nei tuo labiau kito žmogaus darbo, pastangų bei laiko vertė.

Ir nors apie šį vandalizmą redakcijai pranešę šilališkiai netiki, jog niekdariai bus surasti, norėtųsi, kad policija bent jau pasistengtų.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

 

 

 

Žydų kultūros pėdsakais

Antrasis pasaulinis karas ne tik perbraižė Europos žemėlapį, bet ir sunaikino iki jo veikusią gyvybingą žydų bendruomenę. Ši tragedija neaplenkė ir Šilalės krašto – nuo XVII a. klestėjusi žydų kultūra, aktyvus gyvenimas gimnazijose, spaustuvėse, bankuose, ligoninėse, sinagogose bei parduotuvėse dramatiškai nutrūko 1941 m.

1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje (be Vilniaus krašto) gyveno beveik 154 tūkstančiai žydų. Holokausto (taip įvardijamas žydų naikinimas) laikotarpiu Lietuvoje nužudyta apie 195 tūkst. žydų tautybės žmonių. O iš viso Europoje, įvairių institucijų duomenimis, Holokausto metu jų galėjo žūti apie 6 milijonus.

Visgi žydų tautos kultūra bei palikimas gyvi iki šiol. Siekiant atgaivinti prisiminimus ir tradicijas, Lietuvoje jau tryliktus metus rengiamos Europos žydų kultūros dienos. Šiemet prie šio renginio pirmąkart prisijungė ir Šilalės rajono savivaldybė. Rugsėjo 4 d. Vlado Statkevičiaus muziejuje vyko popietė „Žydų kultūros pėdsakai Šilalės rajone“.

Savivaldybės Švietimo, kul­tūros ir sporto skyriaus vy­riausioji­ specialistė, paveldosaugininkė Jurgita Viršilienė akcentavo, jog žydų kultūros bei istorijos pėdsakų mūsų rajone yra išlikę iki šių dienų. Apie tai pranešimą „Litvakai Šilalės krašto istorijoje: prarasto pasaulio aidas“ skaitė ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono archeologijos ir istorijos instituto mokslo darbuotojas, istorikas dr. Hektoras Vitkus. Žydų architektūrinio paveldo parodą pristatė architektas Aurimas Širvys, apie kulinarijos papročius, jidiš bei hebrajų kalbas pasakojo Laurina Todesaitė, o rajono mokyklų komandos parengė pranešimus apie savo miesteliuose gyvenusias žydų bendruomenes.

Europos žydų kultūros dienoje dalyvavo Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas Audrius Skaistys, Registro tvarkymo­, viešųjų ryšių ir edukacijos skyriaus vyriausioji specialistė Akvilė Jagminaitė-Markevičienė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė Silva Pocytė, žydų kilmės gidas, aktyvus jų kultūros puoselėtojas Lietuvoje Chaimas Bargmanas.

 Kiek sinagogų buvo Šilalės rajone?

Mūsų rajone nekilnojamojo žydų kultūros paveldo beveik neišlikę. Tačiau tai, kas dar stovi, – svarbu ir vertinga. Specialistų dėmesio jau sulaukė Kaltinėnuose, Kražių gatvėje, esanti medinė sinagoga, kurią tikimasi prikelti naujam gyvenimui. Architektas A. Širvys Kaltinėnų sinagogą įtraukė į parodą „Išnykęs ir dingstantis paveldas: medinių sinagogų architektūra“. Pasak A. Širvio, išanalizuota apie 20 Lietuvoje išlikusių maldos ir bendruomenės namų. Projektui rinkti išskirtinai mediniai pastatai, nes būtent jie nyksta sparčiausiai. Iš dviejų dešimčių sinagogų atrinktos devynios, kurios užsitikrino finansavimą atstatymui.

„Šios idėjos tikslas buvo atkreipti į tai savivaldybių dėmesį. Rezultatas jau matomas: dabar pradėtos atnaujinti net dvi sinagogos - Žiežmariuose bei Pakruojyje. Galbūt greitai darbai pajudės ir Kaltinėnuose“, - vylėsi architektas.

Be Kaltinėnų sinagogos su rabino butu, išlikusi ir medinė Laukuvos bei mūrinė Šilalės sinagogos. Tiesa, Laukuvoje žydų maldos namuose daug metų veikė miestelio kultūros namai, o dabar šis pastatas stovi nenaudojamas ir apleistas (apie tai „Šilalės artojas“ plačiai rašė 2015 m. liepos 24 d., Nr. 56 – aut. past.). Buvusioje Šilalės sinagogoje šiuo metu įsikūręs prekybos centras „Senukai“. Kažkada žydų sinagogos buvo ir Kvėdarnoje, Pajūryje bei Upynoje, tačiau jos neišliko.

Vyrai ir moterys – atskirai

Architektas A. Širvys detaliau paaiškino, kuo sinagoga skiriasi nuo katalikų bažnyčios. Ogi tuo, kad išimtinai visose sinagogose altorius atgręžtas į rytus, kadangi ir meldžiamasi į rytų pusę. Be to, kitaip negu bažnyčia, sinagoga nėra sakralinio paveldo objektas. Jos pastatą sudaro dvi dalys - vienaukštė ir dviaukštė. Anksčiau apačioje dažniausiai veikdavo mo­kyklėlė, rinkdavosi bendruomenė, o antrame aukšte būdavo moterų galerija. Būtent čia jos galėdavo klausytis maldos. Į pagrindinę dalį įleisdavo tik vyrus. Beje, sinagogose net įėjimai vyrams bei moterims būdavo atskiri.

„Sinagogoje altorius vadi­na­mas aronkodešu. Jame įrengtoje spintoje laikomi toros (pagrindinis žydų religinis traktatas) ritiniai. Klau­sykla – bima – yra pačiame centre“, - pasakojo A. Širvys.

Švenčia kiekvieną savaitę

„Schalom“, - su publika pasisveikino pranešimą apie jidiš, hebrajų kalbas bei žydų kulinariją skaičiusi projekto „Cook jewish be jewish“ vadovė L. Todesaitė ir paklausė, ar salėje nėra „bachūrų“. Pakilo net kelios rankos. Pasirodo, žodžiai „bachūras“ ar „chebra“, mūsų vartojami kaip žargonas, hebrajų kalboje reiškia vaikiną, berniuką bei draugų kompaniją. 

Laurina papasakojo, kad žydų tauta turi daug švenčių. Viena iš jų – šabatas (šabas). Jis prasideda penktadienio ir baigiasi šeštadienio vakarą. Sekmadienis yra pirmoji naujos savaitės diena, žyminti darbo pradžią, nes per šabą žydai visiškai nedirba. Anksčiau jo metu nebuvo galima net krosnies kurti, o dabartiniais laikais kassavaitinę šventę žydai dažniausiai pamini mieste, susitikę su draugais. Jei liekama namie, išjungiami visi elekt­ros prietaisai, uždegamos bent dvi žvakės, o jeigu šeimoje yra vaikų – kiek­vienam dar po vieną, ir bend­raujama.

Be abejonės, labai svarbu yra maistas. Jis būtinai privalo būti košerinis, t.y. pagamintas pagal griežtus įstatymus. Mėsa - tik galvijo, turinčio skeltą kanopą ir gebančio atsirūgti. Be to, gyvulys turi būti nugalabytas be skausmo, visiškai nuleidžiant jam kraują. Žuvis turi būti su žvynais. Tad ant žydų vaišių stalo padėję vėgėlę, ungurį ar jūros gėrybių, stipriai apsiriktume.

Vizitinė kortelė - humusas

Pasak L. Todesaitės, žydai nemaišo ir mėsos bei pieno produktų, be pastarųjų stengiasi visiškai apsieiti. Grietinę, sviestą dažniausiai keičia humusas – avinžirnių užtepėlė. Šį pagardą Laurina vadina vizitine Izraelio kortele, nes niekur kitur jis nėra toks populiarus.

Dar vienas patiekalas, be kurio žydai neįsivaizduoja sa­vo virtuvės, – macai. Tai iš miltų ir vandens pagaminti traškūs paplotėliai, dažniausiai valgomi per Velykas. Macai nuo tešlos užmaišymo turi būti iškepti ne vėliau kaip per 17 minučių. Kodėl?

„Nes po 17 minučių ir vienos sekundės prasideda rūgimo procesas. Tešla neturi būti kildinta. Pasak legendos, pabėgimo iš Egipto metu žydų šeimininkės taip skubėjusios kepti paplotėlius, kad tik sumaišė vandenį su miltais, tepė tešlą ant akmenų ir kepė saulėje“, - aiškino L. Todesaitė.

Itin populiari ir balta pynės formos saldi duona chala. Beje, prieš valgant ją, būtina pamirkyti į košerinę druską.

Visų skanėstų galėjo paragauti ir susitikime dalyvavę šilališkiai. Ant L. Todesaitės paruošto vaišių stalo puikavosi ir daržovių apkepai – saldūs pyragai, imberlachas (džiovinti imbierų bei morkų saldainiai) ir kt. Kulinarijos žinovė pademonstravo ir kaip šventinama duona bei vy­nas – tai žydams iki šiol yra labai svarbu.

Po pašnekesių bei maisto degustacijos pranešimus apie Šilalės rajono žydų bendruomenę skaitė istorikas H. Vitkus bei rajono mokyklų atstovai.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

 

 

 

 

 

Ta ir ne ta realybė

Ankstyvą penktadienio rytą mano bičiuliui ir ben­dra­vardžiui Aliui kilo problemų su realybe.

Buvo apniukę, ir jis nenorom išsirito iš lovos. Ir taip - visada. Kai saulės nėra, nėra ir motyvacijos. Ką žada prognozės? Internetas rodė, jog kaip tik virš Šilalės spigina saulė. Meteorologijos specialistai tikino, kad visą dieną taip bus. Tačiau Alius matė tik debesis.

- Tai kas, kad matau, bet aš juk ne specialistas, - pagalvojo Alius.

Vonios kambaryje jis pažiūrėjo į veidrodį ir išvydo pažįstamą veidą.

- Ar tik ne aš? - suabejojo.

Jis jau žinojo, kaip pavojinga pasikliauti savo paties akimis. Sykį jam parduotuvėje kilo iliuzija, jog kainos kyla. Jeigu ne gerbiama prezidentė su gerbiama finansų ministre, jeigu ne premjeras, irgi labai gerbiamas, Alius būtų tuo patikėjęs. Tačiau jie išsklaidė kainų kilimo iliuziją, ir Alius vėl pirko pigiai. Visai kaip už litus!

Nusiprausęs Alius nuėjo į­ parduotuvę, ir vėl - ta pati iliuzija. Jam vėl pasirodė, jog pusė euro už bulvių kilogramą yra daugiau nei pusė lito.

- Tarkime, aš durnas, neišmanau ekonomikos, - numojo ranka, pasiėmė bulves ir stojo į eilę.

O prie kasos kilo konfliktas: viena senolė paėmė žentui alaus „bambalį“, bet neturėjo paso.

- Ar nematai, kad aš ne piemenė? - pyko ji.

- Iš kur aš žinau? - atsakė kasininkė. - Rodykite pasą!

Aliui pagailo moteriškės, jis išsitraukė teises ir nupirko alų už ją.

- Ačiū, Aliau! - dėkojo močiutė. - O ta višta nemato, jog aš sena!

- O tu tikrai pilnametė? - suabejojo ir Alius.

- Kur gi ne! - nusijuokė ši. - Vakar suėjo šešiolika!

- O jei tikrai? - sudvejojo Alius. - Jei nupirkau alaus nepilnametei?

Jis ėjo namo labai susirūpinęs. Danguje sužibo kažkas labai panašus į saulę. Daiktu, panašiu į raktą, jis atsirakino duris. Butas buvo toks pat kaip jo. Visi daiktai matyti.

O jeigu ne? O jeigu čia kitas labai panašus butas?

Alius nubėgo į vonią, pakišo galvą po šaltu dušu.

Iš veidrodžio žvelgė matytas veidas.

- Įdomu, kiek jam? - suabejojo Alius. - Ar tai tikrai aš?

Žiūri į pasą - tikrai! Alius Šakinis. Pasas tebegalioja.

- Viskas gerai, - atsipūtė. - Vadinasi, neišprotėjau...

O tu, mielas bičiuli, asmens dokumentą turi? Visada nešiokis jį kišenėje. Kils abejonė - nedelsdamas pasižiūrėk!

Kaip sakoma, savo paties labui.

Alius ŠAKINIS

 

 

 

Etatų mažinimas atskleidė tikrąjį valdžios

Birželio pabaigoje savivaldybės tarybos priimtas sprendimas dėl etatų mažinimo biudžetinėse įstaigose labiausiai smogė kultūros įstaigų darbuotojams. Ir daugiausia šiuo sprendimu nusivylė tie, kurie tikėjo, kad pir­miausia bus atleidžiami pensininkai: jie turi bent šiokį tokį pragyvenimo šaltinį. Deja, tenka pripažinti, jog Ši­lalėje, kokia valdžios rokiruotė beįvyktų, tvarka ne­si­keičia: buvo, yra ir, matyt, visada bus žmonių, kuriuos­ nepalankūs sprendimai bei įstatymai tiesiog aplenkia.  

Pirmajame šios kadencijos savivaldybės tarybos posėdyje  administracijos direktorius Raimundas Vaitiekus žadėjo „apvalyti“ savivaldybę ir jai pavaldžias įstaigas nuo pensininkų. Raginimus rinktis užtarnautą poilsį kai kurie savivaldybės tarnautojai išgirdo dar pernai. Ne vienas ir pakluso - negi prieštarausi valdžiai, užsitraukdamas nemalonę, kuri visai nesunkiai gali paversti gyvenimą kartinančiomis priekabėmis, o gal net ir atleidimą prognozuojančiomis nuobaudomis.

Dabartinis etatų mažinimas daugiausiai nerimo sukėlė savivaldybės viešojoje bibliotekoje, kur su darbu tenka atsisveikinti keturiems žmonėms. Sprendimui įvykdyti pensininkų šioje įstaigoje užtektų, bet taip paprastai Šilalėje niekas nevyksta. Biblioteka - ne išimtis. Todėl įspėjimus dėl atleidimo gavusios moterys kreipėsi į Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio priimamąjį. Vienos - tik pasikonsultuoti, kitos - ir pasiskųsti, jog neteisybė apėmė visas valdžios grandis, o bibliotekos direktorė, jų nuomone, pati nieko nesprendžia.

Skaitytojus aptarnavusi Nijolė Gudauskienė tvirtino nie­ko nebijanti, nes neturinti ko prarasti - atleista nebesitiki Šilalėje rasti darbą, nes iki pensijos teliko keli metai. Moteris žino, kad priešpensinio amžiaus žmonių iš darbo atleidinėti neleidžia įstatymai. Ji pripažįsta, jog jai buvo pasiūlytos kitos pareigos, bet ji savo noru jų atsisakė. Negalėjo neatsisakyti, nes tai būtų tik dar labiau pabloginę jos padėtį.

„Man pasiūlė dirbti už pusę etato Laukuvoje arba Obelyne. Tačiau atlyginimo net važinėti kasdien į darbą neužtektų, o man reikia galvoti ir apie būsimos pensijos dydį“, -  tikino N. Gudauskienė.

Jokių nuobaudų neturinti darbuotoja įsitikinusi, kad su ja susidorota - skyriaus vedėja, jos manymu, pasinaudojo tuo, jog ji neturi aukštojo išsilavinimo.

„Šešerius metus dirbau, visas koleges atostogų išleisdavau - kompetencijos užteko, tik dabar aukštojo mokslo dip­lomo pritrūko. Ne diplomas čia svarbiausia, o išgelbėti vienos pensininkės kailį. Todėl net mano etato nenaiki­na“, - atvirai rėžė įpykusi bib­liotekininkė.

Skųstis ji teigia ėjusi net pas rajono merą Joną Gudauską. Nors šis ir esąs Nijolės vyro giminaitis, teisybės  neradusi.

„Paklausė, ar man bus leng­viau, kad ją atleis, o mane paliks dirbti? Ką jis sakys, jei pats tos moters vaikų vestuvėse šoko. Gal ir pažadėjo jai darbo vietą išsaugoti“, - piktinosi be jokio pragyvenimo šaltinio liekanti N. Gudauskienė. 

Ne jai vienai apmaudu dėl to - visos atleidžiamos moterys dar norėtų padirbėti, todėl į kiekvieną liekančią tokio pat statuso kolegę žiūri kaip į konkurentę. Sunkiausia joms suprasti, kodėl neatleidžiama mažiausią stažą turinti ir tik pagal laikiną sutartį knygai išleisti įdarbinta maketuotoja. Visos mano, jog būtent ji turėtų išeiti pirmiausia.

Matematiškai skaičiuojant etatus, gal taip ir atrodo, tačiau gyvenimas dabar diktuoja kitokias taisykles. Vyresnio amžiaus žmonėms neleng­va suvokti, kad darbas darbui nelygu: eiliniam bibliotekininkui nė iš tolo nepavyktų padaryti tai, ką gali jauni, su įvairiausiomis kompiuterinėmis programomis dirbantys specialistai. Tuo labiau, kad ir jaunų žmonių Šilalei ypač reikia, be jų ir taip apmiręs gyvenimas čia visiškai pradėtų merdėti. Tačiau tai tikrai nereiškia, jog su kitais galima elgtis taip, lyg jų nė nebūtų. Net jei įstatymai ir nepažeisti, dar yra žmoniškumas. Ir, ko gero, mažinant etatus, mažiausiai skausminga būtų atleisti būtent pensininkus. Tada neliktų jokio pagrindo piktumams, įtarinėjimams asmeniškumu bei nepasitikėjimui.

Bet kaip gali to tikėtis iš biudžetinių įstaigų vadovų, kai pačioje savivaldybėje yra niekuo nepateisinamų išimčių. Vieniems, vos įgijusiems pensininko statusą, siūloma nedelsiant trauktis, bet nematoma tų, kurie, pasak savivaldybės darbuotojų, jau ir patys pamiršo, kada užsidirbo užtarnautą poilsį. Matyt, ne šiaip sau kolegos tokius vadina kone amžinais savivaldybės darbuotojais. Ir nesupranta, kodėl savivaldybės vadovai juos laiko po savo šiltu sparneliu. Nors valstybės tarnybos principai turėtų būti taikomi visiems vienodai, niekam nedarant išimčių.

Etatų mažinimas, deklaruojamas kaip siekis sumažinti valdymui skirtas biudžeto išlaidas, galėjo tapti gražiu pavyzdžiu kitoms savivaldybėms. Deja, patys rajono vadovai jį ir sugadino. Ir, atrodo, šiuo atveju su liaudies išmintimi pasiginčyti sunku: kieno vestuvėse šoki, tas ir muziką užsako...

Daiva BARTKIENĖ

 

 

 

„Eisime abu. Pavargome, bet eisim...“

Tai eilutės iš Edvardo Urbono eilėraščio „Kruvinojo sek­madienio rauda“, parašyto minint Sausio 13-osios metines, publikuoto „Šilalės artojo“ laikraštyje. Kaip ir daugelis kitų jo eilėraščių, jame kalbama apie meilę bei atsidavimą savo Tėvynei.

Šiemet, rugpjūčio 20-osios rytą, Edvardas tyliai, ramiai už­ge­so. Jis palaidotas Vainatrakio (Kauno r.) kapinėse, ša­lia žmonos. Mes, grupė klasiokų, norime dar kartą jį pri­siminti bei pagerbti.

Edvardas gimė 1927 02 04 Reistrų k., Šilalės r. Lankė pradžios mokyklą, Vainuto progimnaziją, Šilalės gimnaziją. 1950 m., baigęs Šilalės mokyklą, buvo pašauktas atlikti karinės tarnybos Vilniuje, atsargos karininkų mokykloje. 1952-aisiais ją baigė ir laukė karinio laipsnio.

Tačiau vietoje jo - 25 metai lagerio. Tuo laiku tai buvo pati didžiausia bausmė, lygi sušaudymui. Praėjęs gruodą, šal­tį, Sibiro sniegynus, ištvėręs nežmoniškas kančias bei pažeminimus, po 7 metų buvo paleistas. Tačiau ir Lietuvoje persekiojimų šleifas tęsėsi: negalėjo gyventi, kur norėjo, turėjo dirbti nemėgiamą darbą...

Vėliau sukūrė šeimą, užaugino sūnų ir dvi dukras, sulaukė anūkų. Mirus mūsų klasiokams Albinui Račkauskui, Alfonsui Aušrai bei kitiems, Edvardas tapo pagrindiniu mūsų klasės seniūnės Onutės pagalbininku, organizuojant susitikimus, ku­rių jau priskaičiuojame 18. Už tai esame labai dėkingi.

Apie šio žmogaus idealus, meilę Tėvynei, gamtai, žmonėms kalba jo eilėraščiai. Daug jų buvo spausdinta ir „Šilalės artojo“ laikraštyje.

Tai buvo paprastas, nuoširdus, labai šiltas, dar labiau dvasingas žmogus, linkėjęs visiems tik gero. Manome, jog Edvardo nueitas gyvenimo kelias, patirtos kančios, jo patrio­tizmas nusipelnė žurnalisto plunksnos. Būtina padėti šeimos nariams sutvarkyti jo literatūrinį palikimą. Tai būtų pavyzdys jaunajai kartai. Garbė tėvams, kaimui, Šilalės rajonui, užauginusiems tokį žmogų. Siunčiame nuoširdžius užuojautos žodžius šeimos nariams, senjorų klubui, klasės draugams bei visiems jį pažinojusiems ir gerbusiems.

1950 m. 8 laidos Šilalės vidurinės mokyklos abitu­rientai Onutė Mikutytė, Pra­nas Bauža, Jonas Biržiškis, Juozas Ežerskis, Leonas Gry­­galius, Petras Ivanauskas, Klemensas Nasvytis, Ed­mun­das Šerpytis, Vytautas Šiaud­vytis

Nuotr. iš autorių archyvo

...Tėvyne, mano Tėvyne!..

Ar tau negaila mano ašarų, Tėvyne?

Juk tu žinai, kad vis vien aš nepaliksiu tavęs vienos...

Raudosiu, bet eisiu su tavim kartu.

Eisiu per gruodą, šaltį ir pūgą.

Eisiu per Sibiro sniegynus.

Eisiu per kalėjimų rūsių nežmonišką drėgmę.

Eisiu, nuoga krūtine uždengdamas automatų ugnį,

Kad nesušaudytų tavo žaliųjų beržynėlių...

Gulsiuos po tankų vikšrais,

Kad nesužeistų jie tavo krūtinės šventos...

Eisiu, nes mano širdis – tavo juodo grumstelio dalelė,

Mirsi tu – nebeliks ir mano žingsnių prasmės.

(Ištrauka iš eilėraščio „Kruvinojo sekmadienio rauda“.)

 

 

 

Atlyginimas į „vokelį“ - darbo stažas „šuniui ant uodegos“

Įsivaizduokime situaciją: Jonas dirba šalt­kal­viu neblogai besiverčiančiame autoservise. Ir darbas, ir verslas klostosi gerai, todėl Jonas yra patenkintas. Tiesa, per mėnesį jis oficialiai teuždirba 190 eurų, o liku­sius gauna „vokelyje“. Taip jį elgtis įkalbėjo serviso savininkas.

Mažesnės pajamos – mažiau darbo stažo pensijai

Tokių, kaip Jonas, įmonėje yra ir daugiau. Tik direktorius, buhalterė bei vadybininkas gauna didesnius atlyginimus. O paprasti meistrai uždirba mažiau nei šiuo metu yra minimali mėnesinė alga (MMA). Direktorius juos užregistravo „ant pusės etato“. Tačiau tokios įmonės kelia įtarimų valstybės institucijoms, kontroliuojančioms mo­kesčius ir darbo santykius. Kodėl? Juk tai, atrodo, yra asmeninis susitarimas ir, regis, niekam dėl to skaudėti neturėtų, o tikrintojai esą tik laiką gaišina bei pagalius verslui į ratus kaišioja. Tačiau ne viskas taip paprasta.

Kova su šešėliu yra aktuali ne tik valstybės mastu, bet ir tiesiogiai atsiliepia kiekvienam žmogui. Sutikdami gauti mažesnį nei minimali alga užmokestį, kartu „sutinkame“ ir sukaupti mažiau stažo, kuris būtinas pensijai. Vieneri metai darbo stažo sukaupiami tik tokiu atveju, jei per juos uždirbamų pajamų suma yra ne mažesnė nei 12 MMA. Nuo liepos 1 d. MMA yra 380 Eur, taigi per metus reikia 4560 Eur. Jei per 12 mėnesių susidaro, pavyzdžiui, 9 MMA dydžio pajamų suma, sukaupiami tik 9 mėn. darbo stažo; jei 6 MMA – 6 mėn. ir t. t.

„Sodra“ primena, jog būtinasis darbo stažas, reikalingas norint gauti viso dydžio paskaičiuotą senatvės pensiją, yra 30 metų, o nesukaupus minimalaus – 15 m. stažo, pensija iš viso negali būti skiriama. Vien pernai iš beveik 17 tūkst. senatvės pensiją skirti paprašiusių žmonių kas ketvirtas neturėjo būtinojo 30 m. darbo stažo.

Taikiklyje – dešimtys tūkstančių įmonių

Aiškindamiesi, kodėl darb­­daviai moka tokias mažas algas, ir ar yra galimybių jas padidinti, „Sodros“ įmokų specialistai daugiau nei 36 tūkstančiams šalies įmonių išsiuntė anketas, kuriose prašė pateikti informaciją apie darbo laiko apskaitą, personalo valdymą, veiklos procesus, finansų specifiką bei pan. Dar apie 6 tūkst. įmonių vadovų turės į klausimus atsakyti, susitikę su „Sodros“ darbuotojais. Taigi iš viso po padidinamuoju stiklu – apie 42 tūkst. Lietuvos įmonių.

Patikrinimai – nemalonūs, bet efektas yra akivaizdus

Pasak „Sodros“ direktoriaus Mindaugo Sinkevičiaus, iš­na­g­rinėjus informaciją ir ki­lus abejonėms dėl įmonių pateiktų argumentų, kodėl negali būti padidinti atlyginimai, „Sodros“ teritorinių skyrių dar­­buotojai kvies jų vadovus į pokalbius ir aiškinsis, ar duomenys yra tikslūs, ar nebandoma klaidinti specialistų.

„Tenka susidurti su įvairiomis įmonėmis. Vienos bando išsisukinėti, kitos nereaguoja, tačiau situacija dažniau pagerėja – darbdaviai padidina atlyginimą, sureguliuoja veiklą, atsakingiau valdo darbo laiko apskaitą“, – pastebi M. Sin­kevičius.

Beje, kontroliuojančios įstaigos kei­­­­­čiasi informacija: „Sodra“ duo­­me­nis gali perduoti Vals­ty­binei mokesčių inspekcijai (VMI), kuri išsamiai tikrina buhalterinę apskaitą, taip pat Valstybinės darbo inspekcijos specialistams, pri­žiūrin­tiems darbuotojų darbo sąlygas, darbo laiko kontrolės bei kitus procesus.

„Sodros“ Šilalės skyrius 2015 m. kovo mėnesį aptarnavo 526 įmones, veikiančias Šilalės, Jurbarko, Raseinių, Tauragės­ rajonuose ir Pagėgių savivaldybėje, kurių darbuotojų atlyginimas buvo mažesnis už MMA. Metų pabaigoje tokių­ įmonių sumažėjo iki 429. Analizei atrinktos 92, kuriose mokama mažiau nei MMA. Jose dirbo 1464 darbuotojai, iš kurių 593 (41 proc.) gavo mažiau nei MMA. Metų pabaigoje atrinktose įmonėse gaunančiųjų mažesnį nei MMA atlyginimą sumažėjo iki 25 proc. 54 įmonių vadovai buvo pakviesti į prevencinius pokalbius, kurių metu analizuoti jų pateikti dokumentai, paaiškinimai. Dėl trijų įmonių mokestinio patikrinimo kreiptasi į VMI.

Šiais metais „Sodros“ Šilalės skyrius analizuoja 66 įmonių, kurios 441 darbuotojui moka mažesnį nei MMA darbo užmokestį, veiklą. Vidutinis darbo užmokestis jose sudaro tik 170 Eur. Pasak „Sodros“ Šilalės skyriaus direktorės In­gos Šaulienės, priežastys, ko­dėl taip yra, nurodomos įvairios, todėl specialistai analizuoja informaciją, su įmonių vadovais aptariama veiklos specifika, darbo organizavimo ypatumai, finansinės galimybės ir kt.

Ankstesni rezultatai skatina dirbti toliau

„Sodros“ duomenimis, nuo 2015 m. pavasario iš „šešėlio“ iš viso pavyko ištraukti iki 68 mln. Eur darbo užmokesčio (DU), o iš šios sumos – iki 27 mln. Eur mokesčių, nevertinant na­tūralaus atlyginimų padidėjimo. Vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje 2015 m. išaugo 7 proc., atlyginimai stebimose įmonėse šoktelėjo 15–17 proc.

Jei būtų eliminuotas vidutinis darbo užmokesčio augimas 7 proc., DU pokytis stebėtose įmonėse per metus sudarytų 40 mln. Eur, o mokesčiai – 16 mln. Eur.

Į bendrąjį rizikingų įmonių sąrašą pernai taip pat pateko apie 40 tūkst. įmonių, kuriose 2015 m. pradžioje dirbo beveik 300 tūkst. žmonių. Daugiau nei 120 tūkst. jų darbuotojų tuo metu gavo mažesnį nei MMA darbo užmokestį, o po metų, 2016 m. kovą, tokių darbuotojų jau buvo apie 99,5 tūkst.

Vien „Sodra“ išsamius stebėjimus bei platesnius veiksmus atliko daugiau nei 3,7 tūkst. įmonių, kuriose dirbo apie 66 tūkst. darbuotojų, o 25 tūkst. iš jų gavo mažiau nei MMA. Per metus tokių darbuotojų sumažėjo 6 tūkst. – iki 19 tūkst., jų atlyginimai išaugo 17 proc.

Žydrūnas VALANČIUS

VSDFV Šilalės skyriaus

Klientų aptarnavimo skyriaus vedėjas

15min.lt nuotr.

 

 

 

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą