Paskutinį sausio šeštadienį Laukuvos Norberto Vė­liaus gimnazijoje vyko Šeimų sporto šventė. 13 šeimų savo jėgas išbandė orientacinėse varžybose bei įvai­riose linksmosiose estafetėse.

Džiugu, kad tėvai atrado laiko ir noro atvykti į šventę bei pabūti drauge su šeima. Savo pavyzdžiu jie moko vaikus, kaip smagiai ir aktyviai galima leisti laisvalaikį kartu. Po visų rungčių paaiškėjo, kad nugalėtojais tapo Vaitkevičių šeima. Antrąją vietą užėmė Račkauskų, trečiąją - Šemetų šeimos. Baudų metimo konkursą laimėjo Irena Burneckienė.

Kiekviena varžybose dalyvavusi šeima buvo apdovanota Padėkos raštu bei šakočiu.

Nuoširdžiai dėkoju visiems varžybų rėmėjams ir viliuosi, jog ši šventė taps tradicinė.

Olga JOGMINIENĖ

Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos kūno kultūros mokytoja metodininkė 

AUTORĖS nuotr.

Praėjusių metų pabaigoje, jau dešimtą kar­tą, už atlik­tus reikšmingus darbus, nuopelnus visuomenei, bend­ruomeniškumo sklai­dą „Pagarbos lašo“ apdovanojimai įteikti sep­tyniems Šilalės kraštui nusipelniusiems žmo­nėms. Tarp jų - Lietuvos pensininkų są­jungos „Bočiai“ Šilalės rajono bendrijos na­rė, ilgametė pedagogė, aktyvi meno bei kultūros puoselėtoja Zina Vainorienė.

Mes visi esame artistai

Visa galva pasinėrusi į kultūrinę veiklą Šilalės „Bočių“ bendrijoje, Z. Vainorienė jaučia didžiulį pasitenkinimą, ga­lėdama suteikti senjorams bend­ravimo džiaugsmo.

„Bendrijos narių susiėjimai, vakaronės, šventės, išvykos ir koncertai - tai ne vien mano nuopelnas, čia - visų. O labiausiai - mūsų pirmininko Vaclovo Rimkaus. Visi „Bočių“ nariai - labai aktyvūs. Tereikia pasakyti, jog darom tą ar aną, tuoj užsidega entuziazmu. Matytumėte, kokios gražios, išradingos būna mūsų vakaronės: liaudiškos - tautiniais drabužiais, pavasario sutiktuvių, kai ansamblietės pasipuošia ryškiomis vienspalvėmis sukniomis, vasaros - gėlėtomis kaip pievų lankos, karnavalinės - su domino.

Pas mus visi yra skaitovai, artistai, dainininkai. Juk visi mes sekėme vaikams pasakas, skaitėme knygeles... Tereikia tik išdrįsti. O jei žmogus ateina į ansamblį, vadinasi, jam to reikia. Ir aš nė vieno neatstumiu. Kai vyksta vakaronės, tarp ansamblio atliekamų dai­nų skaitome eiles. Čia irgi turime savų talentų. Štai Juzefa Kaminskienė yra išleidusi jau dvi savo poezijos knygeles. O kokios prasmingos, paliečiančios širdį, Ievos Grygalienės eilės. Per bet kokį renginį savo aplinką papuošiame rankdarbiais. Nuostabias gėlių puokštes kuria Irena Kononovienė, Roma Valiuvienė, pynimo darbais, molio dirbiniais stebina Juzefa Jurkuvienė, mezginiais - Regina Vaičienė, Stefa Juodeikienė ir kitos“, - šiltai pasakoja apie savo bendražyges Zina.

Senjorai brangina bendrystę

Vien praėjusių metų renginių ji priskaičiavo netoli dvidešimt. Be susiėjimų vietoje, „Bo­čių“ bendrijos nariai išsiruošia ir į turiningas keliones. Lankė­si Jelgavoje vykusiame ledo skulptūrų festivalyje, tulpių žydėjimo šven­tėje Burbiš­kių dvare. Aplankyti Naisiai, Birštonas, pabuvota Palangos vasaros sezono atidarymo šventėje. Nepamirštami įspūdžiai iš žemaičių suvažiavimo Kretingoje „Soekem, žemaite, į būri“, kuris šią vasarą numatomas Šilalėje. Prasminga istorinė kelionė Varšuva-Krokuva-Zakopanė. Dalyvauta Šiauliuose vykusioje Šeimų šventėje, kurią organizavo Šiaulių vyskupijos kurija. O kur dar vakaronės, tokios kaip Trijų karalių sutiktuvės, Užgavėnės, „Bočių“ bendrijos ataskaitinis susirinkimas, vasaros sezono atidarymui bei uždarymui, pagyve­nu­sių žmonių die­nai skirti renginiai, kasmetinis dalyvavimas akcijoje „Darom“. „Bočiai“ - dažni Klaipėdos dramos bei Muzikinio teatrų lankytojai: drauge žiūrėjo spektaklį „Karalienė Luizė“, operetes „Misteris X“, „Šikšnosparnis“, o vasario mėnesį Palangoje klausysis miu­ziklo „Velnio nuotaka“.

Z. Vainorienė džiaugiasi, kad į renginius suplūsta apie 70 žmonių, kad vyrauja gera nuo­taika, nuoširdumas, šiluma. Žmonės lieka labai patenkinti, dėkoja ir laukia naujų susitikimų. Jos sukurtame „Bočių“ ansamblyje - 30 dainininkų. Ji ruošia repertuarą, organizuoja repeticijas.

„Aš labai myliu savo žmones, ir jie mane myli. Kai žmonėms gera, aš jaučiu didžiulį džiaugsmą. Juk būti reikalingam yra didelis pasitenkinimas“, - sako Zina. Ji dėkinga Kultūros centro vadovams už suteiktas patalpas jų ansamb­lio repeticijoms. 

Su daina - nuo mažens

„Atsimenu, kaip dar būdama pirmokė dirigavau visai klasei - toks buvo vaidinimas. Net lazdelę rankose turėjau... Aš augau gražioje šeimoje. Nemačiau besivartaliojančio girto tėvo, skriaudžiamos mamos. Tėtis buvo labai gabus muzikai, jo jaunystės draugas kompozitorius Zigmas Venckus ragino kartu stoti į Vilniaus konservatoriją. Tačiau siekti mokslų anuomet galėjo ne visi. Tėtis su mama buvo amatininkai - „kraučiai“. Kai tik turėdavome laisvą minutę, pamenu, paduoda kokį siuvinį ir sako: siūk. O siūti reikėdavo adata. Jei susiuvai nedailiai, turėdavai išardyti ir vėl kartoti iš naujo. Todėl stengdavausi viską daryti kuo kruopščiau, kad nereikėtų kartoti. Mokė ir vinį įkalti, net lygintuvą remontuoti. Sakė, gyvenime visi įgūdžiai pravers. O, koks teisus buvo tėtis!

Be to, jog Dievo man duota malonė dainuoti, buvau ir esu, kaip juokauja mano vaikai, dešimt viename. Dar vaikystėje išmokau groti akordeonu, siūti, megzti, fotografuoti. Ir nuotraukas pati darydavau. Paauglystėje labai norėjosi klausytis muzikos iš plokštelių. Nors gyveno­me gana pasiturinčiai, tačiau prašyti pinigų tėvų drovėjausi. Tad mud­vi su drauge augindavome triušių, o pardavusios prisipirkdavome plokštelių. Tada atidarydavau plačiai langus, ir skambėdavo visa Žemaičių Naumiesčio gat­velė... Ir dabar mano namuose skamba muzika. Tiesa, iš radijo imtuvo, o ne iš plokštelių grotuvo...“ - pasakoja Zina.

Labai mylėdama muziką, mergina apie nieką kitą negalvojo - baigusi aštuonias klases, įstojo mokytis chorvedybos į tuometinį Klaipėdos Stasio Šimkaus muzikos technikumą. Baigusi gavo paskyrimą į Šilalės rajoną, pradžioje dirbo vykdomojo komiteto kultūros skyriuje, Upynos kultūros namuose. O per visą gyvenimą, sako moteris, kur tik jos nedirbta! Pirmieji darbo metai, anot Zinos, buvo ypač įdomūs. Respublikinei dainų šventei ji surinko bei paruošė 40 dainininkų chorą, Upynos mokykloje subūrė 20 akordeonininkų ansamblį. Vai­kai tiesiog veržėsi groti, tėvai kiekvienam instrumentus nupirko. Todėl, kai iš Upynos ją panoro perkelti kitur, upyniškiai savo meno vadovės nenorėjo paleisti.

Didžiausi pagalbininkai - šeima

Zina pasakoja su vyru susipažinusi dar bestudijuodama Klaipėdoje. Jai išvažiavus į Šilalę, jis atvyko paskui, ir netrukus jie susituokė. Jos vyras, anot Zinos, dūdą graužęs nuo vaikystės, mokėjo groti bet kuriuo pučiamuoju inst­rumentu. Dukra Dainora ir sūnus Robertinas, augdami tarp muzikantų, irgi buvo nuo jos neatsiejami. Duk­ra baigė smuiko klasę, studijavo chorvedybą, dirba Šilalės meno mokykloje. Sūnus, baigęs Lietuvos muzikos akademiją, saksofonu groja „Trimito“ orkest­re, sėkmingai ugdo jaunuosius muzikantus.

Visa tai yra jau dabar. O kai vaikai dar buvo maži, pasak Zinos, jei tik kas paprašydavo pagelbėti ir pagroti kokiame renginyje, sėsdavo visi į „Žigulius“ ir - pirmyn.

„Turėjome savo šeimyninę kapelą. Vyras grojo pučiamuoju, aš - akordeonu, duk­ra - smuiku, sūnus - saksofonu. Tiesa, kol Robertinas buvo 4-5 metukų, pradėjo nuo kontraboso. Užkeldavome vai­ką ant kėdutės, kad instrumentą pasiektų“, - prisimena Zina.

Laimė būti tarp žmonių

Z. Vainorienė vertybe laiko tai, kad jai teko dirbti su įvairiausio amžiaus žmonėmis: nuo darželinukų - iki senjorų. Ir mokyklose, ir kultūros namuose. Kol susirinko iš visur reikiamus dokumentus pensijai, sako vargusi net tris mėnesius. Ji teigia visada į žmones einanti atvira širdimi, ir žmonės jai atsilygina tuo pačiu. Taip ji buvo auklėjama tėvų, tai skiepijo ir savo vaikams. Tiki, jog ir šie tas pamokas perduos kitai kartai. Zina didžiuojasi turinti jų šeimos penkių kartų moterų nuotrauką, kurioje - jos mama, pati Zina, duk­ra Dainora, anūkė Skirmantė ir proanūkė Beatričė.

Žinoma, per ilgametę darbo biografiją Zinos padaryta, išmokyta tiek, kad turbūt ir jai pačiai sunku viską prisiminti. Ji yra įsitikinusi, jog kultūros ir meno srities darbuotojas turi būti ir jautrus, ir psichologiškai stiprus vienu metu. Anot ilgametės pedagogės, tik peržvelgusi vaikus klasėje, ji suprasdavo, koks kuris yra ir kaip reikės su juo sutarti.

„Stengdavausi, kad dainuotų visi. Ir ne klasėje, o ant scenos. Nes stovėdamas prieš salę, vaikas ugdo savyje drąsą, gebėjimą neišsigąsti netikėtos situacijos. Šito mokykloje reikia išmokyti“, - įsitikinusi Z. Vainorienė.

Jai labai gražu, kai žmonės dainuoja. O kai dainuoja vaikai, sako, širdis ypatingai džiaugiasi. Deja, ji ir skauda, nes, Z. Vainorienės teigimu, „Dainų dainelės“ konkursams kažkodėl daugiausia ruošiamos mergaitės. Negi Šilalės mokyklose nėra dainuojančių berniukų, jaunuolių?

O kad žmogus savo užsispyrimu gali išmokti daug ko, Zina žino iš savo patirties. „Užsikepė“ - išmoko groti kank­lėmis, prispaudė būtinybė - net bandonija. Ir Respublikinėje dainų šventėje tarp visų Lietuvos bandonininkų vyrų buvo vienintelė moteris. Pats maestro Jurgis Gaižauskas ne­slėpė susižavėjimo.

„Nėra to, ko žmogus negali padaryti. O daryti kažką kitiems - didžiulė laimė“, - tikina Zina, dėkinga savo bičiuliams senjorams už jos darbo įvertinimą.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir Z. Vainorienės archyvo nuotr.

„Bočių“ ansamblis

Neseniai „Šilalės artojuje“ išspausdintas įspėjimas, kad padangos nėra darželių puoš­mena, o veikiau jau pavojinga atlieka, gra­sinanti kiemo šeimininkui di­de­le bauda, sukėlė skaitytojams nerimą. Į redakciją pa­skambinę keli gyventojai teiravosi, ką da­ryti su di­de­lėmis traktorių padangomis, ku­rios užsilikusios nuo ne­atmenamų laikų, bet į atliekų surinkimo aikšteles jų nepri­ima.

Sausio 27-ąją „Šilalės artojuje“ Aplinkos ministerijos Atliekų projektų valdymo skyriaus vyr. specialistas Audrius Naktinis informavo, jog puošti namų aplinką senomis padangomis yra draudžiama.

„Padangos dūlėdamos iš­skiria sveikatai pavojingų tok­sinių ir cheminių medžia­gų. Viena jų – benzenas – žinoma kaip kancerogenas, su­keliantis vėžį. Todėl padangas būtina perduoti atliekų tvarkytojams, kad nereikėtų mokėti baudos. Už ne vietoje išmestą vieną padangą gali tekti sumokėti daugiau kaip 140 eurų“, – teigė vyr. specialistas. Todėl geriausia jas, nieko nelaukiant, iš savo darželių bei kiemų pašalinti.

Tačiau skaitytojai tikina, jog didžiųjų atliekų surinkimo aikštelė jų nemokamai nepriima.

„Prieš kelis metus atsi­kraus­­­tę į naują so­dybą, radome jo­je ir nemažai didžiulių padangų, kurios, visaip išpjaustytos, buvo naudojamos gėlynų pagrindui. Mes jau seniai norėjome tokių „puošmenų“ atsikratyti, tačiau, pasiteiravę, ar galime atvežti į atliekų surinkimo aikštelę, išgirdome, jog padangų nepriims. Dabar jau skelbiama, kad ir baudą galime gauti. Tai kur tas padangas dėti?“ - klausė Laukuvos seniūnijoje gyvenanti skaitytoja.

Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro Atliekų tvar­­kymo skyriaus vadovė Vil­man­tė Kriš­topaitienė patikino, jog Ši­lalės rajono didžiųjų atliekų surinkimo aikštelėje turi būti priimamos net ir labai didelės padangos, bet už tai teks sumokėti.

„Nemokamai galima pristatyti tik vieno lengvojo automobilio padangų komplektą. O už didelių padangų pri­ėmi­mą reikia mokėti 29 euro cen­tus už jų kilogramą. Tokia tvarka taikoma todėl, kad ūki­ninkai nepiktnaudžiautų - pasitaiko atvejų, kai ūkyje turimų traktorių padangos atvežamos, prisi­den­giant fizinių asmenų vardu. Bet neūkinin­kau­­jan­tys žmonės pa­prastai tokių padangų neturi“, - paaiškino V. Kriš­to­pai­tie­nė.

Šilalės rajono didžiųjų atliekų surinkimo aikštelė veikia Vin­gininkuose, Pi­lies g. 3. Sek­madieniais ir pir­madieniais ji ne­dirba.

Taigi, norint sutvarkyti ap­linką, už padangų atsikratymą prisieis mokėti. Tačiau ar geri norai neatsisuks kitu galu: gali būti, jog kai kurie žmonės, taupydami pinigus (juk dar reikės mokėti ir už jų atvežimą iki Šilalės), padangas paprasčiausiai atgabens iki artimiausios pamiškės. O gal atliekų surinkėjai galėtų paskelbti kokią nors akciją? Pavyzdžiui, nustatytą kiekį didelių padangų priimti nemokamai vieną kartą metuose.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Grupė sveiką gyvenimo būdą propaguojančių Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos moksleivių vieną po­pietę praleido Aukštagirės slidinėjimo trasose. No­rė­dami atsipūsti nuo kasdienių pamokų krūvio, jie pasirinko aktyvų po­ilsį gamtoje, kuris suteikė daug tei­giamų emocijų ir energijos bei pažadino norą page­rinti savo fizinį pa­sirengimą.

Gera sveikata yra nepaprastai brangi, nes jos neįmanoma nusipirkti. Tačiau stiprinti ją galime sportuodami. Šį kartą pasirinkome netradicinę kūno kultūros pamoką slidinėjimo trasose, kadangi slidinėjant dirba beveik visi pagrindiniai raumenys, suaktyvėja kraujo bei medžiagų apykaita. Ypač reikšmin­gas geras judesių įgūdžių for­mavimas, nes slidininkas turi įvaldyti judesius besikeičiančiomis sąlygomis (įvairus slydimo greitis, posūkiai, kalneliai, nuokalnės, sniego specifika), todėl ugdomas vik­rumas, lankstumas, bend­ra ištvermė. Gerėja ir fiziologiniai rodikliai: retėja pulsas, po vienodai dozuoto fizinio krūvio jis greičiau grįžta į normą, didėja plaučių tūris, tvirtėja judesių koordi­nacija, fizinis dar­bingumas.

Birutė KNYZELIENĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos kūno kultūros mokytoja ekspertė

AUTORĖS nuotr.

Savivaldybės taryba patvirtino šių metų Viešųjų darbų programą. Pusmečiui numatyta skirti 40,8 tūkst. eurų, tad laikini darbai bus pasiūlyti vos 61 bedarbiui.

Nuo praėjusių metų likusios abejonės, ar valstybė finansuos viešųjų darbų prog­ramą, išsisklaidė tik laikinai. Kartu su naujuoju socialiniu modeliu ir iš esmės pasikeitusiu Darbo kodeksu turėjo įsigalioti ir Užimtumo didinimo programa, kurią savivaldybės finansuos iš joms skirtų valstybės dotacijų. Šilalės savivaldybės tarybos posėdyje meras Jonas Gudauskas pripažino, jog buvo manoma, kad viešųjų darbų šiemet gali visiškai nebelikti.

Tačiau po Seimo rinkimų pasikeitus valdančiajai daugumai, nuspręsta Darbo kodekso įsigaliojimą nukelti pusmečiui, tad permainų galima laukti tik po liepos 1 d. Taigi kol kas viešieji darbai, kaip ir anksčiau, bus finansuojami Tauragės teritorinei darbo biržai ir Šilalės savivaldybei skirtomis valstybės  lėšomis.

Užimtumui didinti mūsų rajono savivaldybė šiemet gavo 90,6 tūkst. Eur, tačiau pirmojo pusmečio Viešųjų darbų programai finansuoti kol kas atseikėta beveik 41 tūkst. Eur. Didžioji dalis pinigų liko „įšaldyta“ - prog­ramą tvirtinusiems politikams buvo paaiškinta, jog ant­rąjį pusmetį savivaldybė nesulauks Tauragės teritorinės darbo biržos finansinės paramos, todėl visą naštą turės prisiimti viena. O tam gali prireikti daugiau lėšų.  

Tai, jog viešųjų darbų finansavimą, organizavimą bei koordinavimą tikslinga perduoti savivaldybėms, nusprendė pernai viešiesiems darbams naudojamo finansavimo auditą atlikusi Valstybės kont­rolė.

Tauragės teritorinės darbo biržos Šilalės skyriaus vedėja Irena Kasputytė informavo, kad pernai į viešuosius darbus buvo numatyta pasiųsti 171 bedarbį, tačiau įdarbintas 191 Šilalės rajono gyventojas. Iš viso Viešų­jų darbų programose dalyvavo per 18 tūkst. šalies bedar­bių.  

Šilalės skyriaus duomenimis, bedarbių skaičius rajone pastaraisiais metais gerokai sumažėjo. 2015 m. sausio 1 d. Darbo biržoje buvo registruoti 1342 be­darbiai, pernai tuo pačiu metu - 1264, o šiuos metus Darbo birža pradėjo, savo sąrašuose turėdama dar 125 bedarbiais ma­žiau.

Atsižvelgdamas į praėjusių metų pirmojo pusmečio viešųjų darbų planavimą, Tauragės teritorinės darbo biržos direktorius Mindaugas Macas pa­siūlė savivaldybei numatyti 2 mėnesiams įdarbinti 61 bedarbį. Prioritetą siūloma skirti ilgalaikiams, vyresniems kaip 50 metų, iki įsiregist­ravimo Darbo biržoje nedirbusiems 2 ir daugiau metų, neįgaliems, nekvalifikuotiems, gyvenantiems kaime bedarbiams.

Antrąjį šių metų pusmetį, savivaldybei įgyvendinant Užimtumo didinimo programą, Šilalėje planuojama laikinai įdarbinti 110 neturinčiųjų darbo asmenų.

Tauragės teritorinė darbo birža pritarė savivaldybės pasiūlytam viešųjų darbų sąrašui. Kaip ir pernai, jame numatyta, jog laikinai įdarbinti žmonės tvarkys bei prižiūrės viešąsias erdves - rinks šiukšles, šienaus, ravės gėlynus, karpys gyvatvores, grėbs lapus, kas sniegą, tvarkys poilsiavietes ir  vandens telkinių pakrantes, istorijos, kultūros paminklų bei paveldo objektų teritorijas, atliks pagalbinius regioninių parkų, neveikiančių kapinių, pilkapių tvarkymo darbus.

Kaimo gyventojai gali būti pasiųsti šienauti griovių, kirsti krūmų, pasirūpinti me­lio­­racijos įrenginiais bei pan.

Ir darbdaviai, ir politikai pri­pažįsta, kad viešieji darbai - neefektyvi priemonė, nes laikinai įdarbinti žmonės nesistengia gerai dirbti. Tačiau bedarbiams, ypač vyresniems, neturintiems didelio pasirinkimo, kartais nuo nevilties išsigelbėti gali padėti ir šiaudas.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Paprastas žmogus klausosi valdiškų komentarų dėl Kėdainiuose už­mušto vaiko ir jam, paprastam žmogui, atrodo, kad gyvename beširdžių biurokratų šalyje. Dviese užmušė keturmetį dėl to, kad neaiškiai tardavo skaitmenų pavadinimus. Taip informuoja žiniasklaida, lyg neturėtų normalaus proto. Juk užmušė dėl to, kad buvo sužvėrėję, nužmogėję ir vaikas buvo paliktas jų žiaurumo instinktams. Kai norėsim, trenksim.

Tylėk! Nerėk! Vaikui namuose geriausia. Taip, jei tėvai neišsigimę. Anksčiau tą vaiką gelbėti „nepakako duomenų“. Dabar jau pakanka. Kažką darys. Negerai išėjo. Ir vaikas galvoja, kad negerai išėjo... Galėjo nemirti. Būtų bene išsilaižęs. Tačiau...

Kankintojai manė, kad pamiegojęs pasitaisys - tad iš esmės nebuvo abejingi. Neišmetė už durų. O tas ėmė ir numirė. Statistiniu vienetu mažiau. Arba daugiau (numirusių). Vaikas, ne žmogus (galvoja dėdės). Kas nors pasaky­tų - pats kaltas. Nesikreipė laiku į ambulatoriją, polikliniką, savivaldybę.

Apsilankykime savivaldybė­se. Kas kam ten pavaldus, alio, savivaldų institucijos! Stoka mat patvirtinto reglamento, kada ką svarstyti, spręsti, o tu, vaikeli, palauksi. Mušė tave pustrečių metų, vaikščiojai nusėtas mėlynėmis, guzuotas, apšlubęs. Galėjai dar pakentėti. Patėvis toks, kad kaimynai bijo net kalbėti. Bijojo ir dėdė policininkas. Dabar tu turi daug laiko, kurio stigo ir dėdėms, ir tetoms. Nepaprastiems.

Ir Seimas pristigo laiko, septynerius metus neišsprendžia klausimo dėl vaikų tarnybų centralizavimo. Tegu kapstosi demokratija, savivaldybės juk gauna pinigų. Dar būna kartais, pasitaiko mūsų Lietuvoje, ir seksua­linio vaikų išnaudojimo. Jei norite - kankinimo. Antai 2012 m. Lietuvos Seimas, spaudžiant garsios tariamų pedofilų bylos aplinkybėms, galų gale ratifikavo Europos Tarybos Konvenciją dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo bei seksualinės prievartos. Tuo šalis įsipareigojo pasirūpinti ir kitais susijusiais vaikų gynybos teisiniais aktais. Patikrinkite, ar kas bent pakrutėjo. Et, vaikai. Valio tolerancija.

O vaikai keršija, visuomenė žiaurėja. Dabar gal pabus, o gal ne. Žinia, kad Kėdainiuose vaikas nuolat mušamas (pats pasakė), niekam nepasirodė svarbi. Paliko jį rizikos zonoje. Bet gal tai ne pražanga, gerbiamieji nepaprastieji?

Vytautas LANDSBERGIS

Meras Jonas Gudauskas - neabejotinas rajono iki­mo­­kyklinio ugdymo įstaigų futbolo lygos lyderis. Tai pa­aiš­kėjo, kai jo vadovaujama pro­fesio­nalų komanda „Mes“ įtikinamu rezultatu 3:0 sutriuškino Šilalės lopšelio-darželio „Žiogelis“ moteris.

Į reikšmingą pergalę profesionalų komandą vedęs meras pats asmeniškai įmušė vieną įvartį, o jam atakuoti vartus padėjo jo etatinis patarėjas Kęstutis. Labai svarbu ir tai, kad futbolo profesionalų vartuose stovėjusi savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Rasa savo valdinėms neleido įmušti nė vieno įvarčio. To dar betrūko!..

Neturi pagrindo kai kurių futbolo specialistų abejonės, jog vaikų darželio moterys neva išsigando gerbiamo me­ro ir paprasčiausiai jam pasidavė. Atkaklias rungty­nes stebėjusi aukš­tuo­menės kronika su vi­sa atsakomybe pareiškia, kad meras tik­rai yra stip­resnis už moteris. Jei­gu reikėtų, jis be jokios abejonės įprastu darbo metu už tą pačią algą aploštų ir bet kurių senelių namų veteranus.

Kartu su gerbiamo me­ro vadovaujama pro­fe­sionalų ko­manda „Mes“ ir pralaimėju­siu „Žio­ge­lio“ „Spyriu“ vaikų darže­lių futbolo lygos turnyre, ne­bo­­damos gripo epidemijos, dalyvavo bene 5 ikimokyklinukų mėgėjų komandos. Skir­­tingai nei mero vadovau­jami futbolo profesionalai, ikimokyklinukai žaidė ne darbo me­tu ir ne už algą, tad meist­riš­kumu negalėjo prilyg­ti val­dininki­jos profe­sio­na­lams. To­­dėl neabejojant ga­­lima sakyti, jog gerbiamas meras Jo­nas yra stipriausias tarp vi­sų Šilalės rajono darželinukų.

Futbolo turnyras būtų buvęs dar reikšmingesnis, jeigu dėl gripo epidemijos nebūtų reikėję mažinti vaikų skaičių koman­dose. Tačiau dabar gi kai kurie tėveliai ne tik nedėkojo turnyro organizatoriams už iniciaty­vą, bet ir liko nepatenkinti, nes vaikai žaisdami pavargo, sušilo, ir dėl to iškilo dar didesnis pavojus, kad jie susirgs. Kiti jau ir atgulė. Bet juk tai normalu! Išlieka tik patys stip­riausi, o ypač - futbole. Tokie, kaip J. Gudauskas ir jo valdininkų - futbolininkų komanda.

Dabar visi jau galime eiti ir sveikinti naująją futbolo žvaigždę. Eiti bet kurią darbo dieną ir bet kurio darbo metu, išskyrus tą laiką, kai merui atsakingos varžybos...

Alius ŠAKINIS, futbolo lygos apžvalgininkas 

Daivos BARTKIENĖS nuotr.

Visuomenę sukrėtusiai tragedijai, kai namuose patėvio žiauriai sumuštas mirė keturmetis, neliko abejingi ir šilališkiai – kaip ir prie daugumos Lietuvos savivaldybių, Šilalėje paskutinį sausio sa­vaitgalį buvo deginamos vilties ir gedulo žvakelės už kiekvieną žuvusį vaiką, už kiekvieną, prieš kurį smurtaujama.

Itin sunkios būklės ketvirtadienio vakarą į ligoninę atgabentas iš namų Kėdainiuose, penktadienio rytą vaikas mirė. Teismas skyrė suėmimą įtariamiesiems – berniuko motina suimta 7 dienoms, patėvis, kuris duodamas parodymus, patvirtino smurtavęs prieš vaiką, – 3 mėnesiams. Mažylis buvo žiauriai sumuštas dėl to, jog negalėjo teisingai ištarti skaičių pavadinimų...

Po šio smurto protrūkio politikai prakalbo apie būtinus pokyčius, Seime šaukiama neeilinė sesija Vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisoms priimti. Apie pataisas, kuriomis būtų uždrausta vaikus bausti fizinėmis bausmėmis, kalbama jau ne pirmą kadenciją, tačiau jos niekaip nepri­imamos. Da­­lis parlamen­tarų prieši­nasi siūly­mui uždraus­ti vaikams taikyti fizines bausmes, tvirtindami, jog tai būtų kišimasis į šeimos gyvenimą, neleisiantis tėvams savo nuožiūra auklėti vaikų.

Penktadienį prie Seimo vyko pilietinė akcija, skirta kovai su smurtu prieš vaikus, o visą savaitgalį šimtai žmonių Lietuvoje degė gedulo žvakutes ir simboliškai atsiprašė kiekvieno žuvusio vaiko.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Se­­niū­nai, socialiniai darbuotojai, mo­kyk­­lų socialiniai pe­da­gogai, policijos pareigūnai į Šilalės visuomenės svei­­­katos biurą rin­ko­si pasiklausyti, kokią išeitį alko­holio traukai neat­si­spi­riančiai visuo­me­nės da­­liai siūlo Anoniminių alko­holikų draugija. Ket­vir­tus me­tus Ši­la­lės savivaldybės vykdo­ma pri­klau­somybės nuo alko­ho­lio mažinimo prog­­ra­ma jau duoda šiokių tokių rezultatų. Todėl tikimasi, jog bendradar­biavimas su potraukį įvei­kusiais žmonėmis socia­li­niams darbuotojams įkvėps dar daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. 

Pakylančių daugiau nei atkrintančių

Visuomenės sveikatos biuro direktorė Loreta Petkuvienė kasmet į blaivų gyvenimą palydi kelias dešimtis žmonių. Deja, trečdalis neįstengia pa­keisti savo gyvenimo būdo, nors gydytis bando po keletą kartų.

Pernai išsiunčiami gydytis pa­siprašė 75 Šilalės rajono gyventojai, tarp jų buvo 21 mo­teris. Grįžę iš ligoninės, toliau gėrė 25. Bet, pasak L. Pet­­ku­­vienės, jie žino, kad gali sulauk­ti pagalbos ir žino, kur kreip­tis.

„Grįžę iš ligoninės, tie žmonės yra labai pažeidžiami, jų negalima palikti vienų, todėl ramsčiu jiems gali tapti anoniminių alkoholikų parama. No­rėjome, kad su šia programa susipažintų tie žmonės, ku­rie betarpiškai bendrauja su prob­lemų turinčiomis šei­mo­mis, tad paprašėme, jog savo istorijas papasakotų tie, kuriems ji padėjo“, - sako Vi­suo­menės sveikatos biuro vadovė.

L. Petkuvienė įsitikinusi, kad socialiniai darbuotojai rizi­kos šeimose, kur auga vaikai, sutinkami kaip kontrolieriai, dažnai jais nepasitikima. Bet su  Anoniminių alkoholikų draugijos nariais kalbama visiškai kitaip, nes jie patys yra perėję visus pragariško gėrimo ratus.

„Mūsų rajone dirbančios draugijos nariai važiuoja pas grįžusius iš ligoninės, kalbasi, kviečia į susirinkimus. Paprastai vieno pokalbio neužtenka, jog patikėtų, pamatytų šviesą tunelio gale. Kaip ne visi sutinka gydytis, taip ne visi patiki ir Anoniminių alkoholikų draugijos pagalba. Tačiau tie, kurie apsisprendžia, atkrinta rečiau“, - pastebi L. Petkuvienė.

Gyvena iliuzijų pasaulyje

Klaipėdiečiai Mindaugas, Sau­lius ir Audrė (visų vardai pakeisti) skaičiuoja blaivaus gyvenimo valandas, dienas ir me­tus. Blaivybė jiems yra ne tiks­las, o vienintelė sąlyga, leidžianti gyventi. Jei išgertų, jie ne­tektų visko, nes yra alkoholikai.

„Gėriau nuo 17 metų - visą dešimtmetį. Kitiems atrodo, kad mažai, nes visi gali rasti blogesnių už save. Negeriu jau aštunti metai, bet tik prieš trejus supratau, kas yra laimė. Žinau, jog esu laimingas, kai aplink mane laimingi kiti žmonės“, - tvirtina Mindaugas.

„Karaliumi“ jis pasijuto įsidarbinęs ir gavęs pirmąjį atlyginimą. Tada jam atrodė, kad yra pats „kiečiausias“, kad jį visi myli ir gerbia, mat nežadina net tada, kai girtas per daugiadienes darbe miega. Ir labai negreitai suprato, jog ne­žadino tik dėl to, kad buvo ne­įmanoma prižadinti...

Kai viršininkas užtiko miegantį, Mindaugas akimirksniu rado pasiteisinimą. Šiandien jis pripažįsta, jog visi alkoho­likai yra melagiai ir manipuliatoriai iš prigimties, jiems atrodo, kad žino, kaip elgsis kitas žmogus, todėl stengiasi užbėg­ti jam už akių. Pakviestas pasiaiškinti, nusprendė, kad jį atleis, todėl pats trenkė pareiškimą išeiti iš darbo.

Išvyko į Airiją ir tikėjosi, jog ten gers mažiau. Tačiau gėrė dar daugiau, nes nebuvo, kas sulaiko. Lygiai taip pat vildamasis, kad mažiau gers, grįžo į Lietuvą. Bet pradėjo lankyti draugus, su kiekvienu išgėrė po butelį, ir ratas vėl užsisuko.

„Kai pamačiau, jog vaikystės draugai gėdijasi paduoti man ranką ir kiša 5 eurus, kad tik greičiau dingčiau, pasidarė gėda. Visi alkoholikai gyvena iliuzijų pasaulyje, visi yra pilni puikybės, nesvarbu, jog kišenėje skamba pas­kutiniai centai ar guli purvini griovyje. Jiems atrodo, kad tik jie vieni supranta, kas yra gyvenimas, o tie, kurie važinėja mašinomis, to gyvenimo nėra net matę“, - pats iš savęs šaiposi ketvirtą dešimtį įpusėjęs, tačiau, kaip pats sako, dar tik pradedantis gyventi vyras. Mindaugui gyvybę išgelbėjo į Anoniminių alkoholikų draugiją pakvietęs ligoninėje sutiktas likimo brolis.

Stipriau už šeimą ir vaikus

Audrė, gėrusi net 40 metų, jau septintus gyvena blaiviai.

Gerti ji pradėjo būdama stu­dente. Iš pradžių - šampa­ną, po keturis butelius vakarais. Manė, jog organizmui trūksta tam tikrų medžiagų... Paskui atėjo įsitikinimas, kad serga nepagydoma liga, nes nepajėgia savęs kontroliuoti. Iš gėdos, jog gali bet kada „nulūžti“, slėpdavosi nuo žmonių.

„Baigiau kelis aukštuosius, dariau karjerą. Man atrodė, kad gyvenu teisingai, nors visą laiką slapsčiausi nuo žmonių ir pati nuo savęs. Laikui bėgant, potraukis alkoholiui tapo toks stiprus, kad nepajusdavau, kaip atsidurdavau gėrimų par­duo­tuvėje. Degradavau, bet su niekuo negalėjau apie tai pasikalbėti, nes buvau visuomenėje žinomas žmogus. Al­ko­holis mane traukė į dugną. Su darbu, šeima, pinigais, su viskuo, ką turėjau“, - pripažįsta moteris.

Audrė sako maniusi, jog slapta išgėrinėjančios jos nie­kas nemato. Gal­vojo, kad gy­vena normalų šeimyninį gy­­venimą, todėl kai po dešim­ties metų santuokos ją pali­ko vy­ras, pa­­­tyrė šoką. Ban­­dė žu­dy­tis - ir ne kar­tą. Bu­­vo net nusprendusi, jog duk­rai  geriau augti be motinos nei su alkoholike, kuriai alus yra svarbesnis už vaiką.

Moteris tikina daug kartų bandžiusi mesti gerti, nors be alkoholio savo gyvenimo ne­įsivaizdavo ir galvojo, kad, išėjusi į pensiją, galės netrukdoma juo mėgautis. Atėjo lai­kas, kai pradėjo gerti viena, o sustoti ga­lėjo, tik patekusi į ligo­ni­nę. Bet ir ten įsivaizdavo, jog niekas nepadės. Kai jai pasiūlė išbandyti 28 dienų „Minesotos“ programą, pasijuto taip, lyg būtų gavusi kelialapį į blaivų gyvenimą.

Deja, po me­tų noras negerti išseko.

„Neįstengiau atsispirti šiam potraukiui, todėl nežinojau, kaip gyventi. Žadėdama arti­miesiems nebegerti, supratau, kad meluoju, nes atsispirti ne­sugebėsiu. Alkoholis mane val­dė, o viduje virė baisi aud­ra, galvoje raizgėsi viena už kitą painesnės mintys. Nemokėdama susitvarkyti su savo problemomis, ir vėl pasigerdavau - taip bandydama negerti kankinausi net 12 metų“, - pasakoja moteris.

Užaugusi mažame miestelyje, ji teigia žinojusi, jog alkoholikai anksčiau ar vėliau mirs. Ne kitoks gyvenimas buvo ir jos pačios šeimoje. O susimąstė ji tik tuomet, kai po daugelio gydymų ligoninėje daktaras pasakė, kad užgyveno į ankstyvą mirtį nuo alkoholio vedančias ligas.

„Persilaužimas įvyko, kai ryžausi priimti Anoniminių alkoholikų draugijos siūlomą 12 žingsnių programą bei patikėjau, jog yra aukštesnė jėga. Patikėjau, kad ne viską galiu ir turiu daryti, o tik tai, kas nuo manęs priklauso. Dabar nekeliu sau per didelių reikalavimų, nes suvokiu, jog gyvenimas banguoja kaip jūra, yra ir pakilimų, ir nusileidimų. Svarbiausia, kad jaučiuosi reikalinga, vedu kitas moteris per 12 žingsnių programą, o su tuo dingo ir potraukis gerti“, - džiaugiasi Audrė.

Negydo, bet sulaiko nuo gėrimo

Susirinkusieji anoniminiams alkoholikams turėjo daug klau­­simų. Visiems rūpėjo sužinoti, ar jie išsigydė visam gyvenimui. Deja, fizinio pot­raukio panaikinti neįmanoma, todėl dažnam pasitaiko atkryčių. Pašnekovai pripažino, jog net valerijonų lašai gali paskatinti norą bėgti nusipirkti dar. 

„Užsimanęs 50 gramų prie kavos, rytą išnešiau penkis tuščius butelius. Ši liga yra fizinė priklausomybė visam gyvenimui. Mes visada esame pavojuje, bet su tuo galima gyventi: taip, kaip žmo­nės gyvena, sirgdami cuk­ralige ar alergija. Tik nuo alkoholio mus ne išberia, o ilgam pradeda kamuoti troškulys“, - prisipažįsta buvę alkoholikai.

Pasak Sauliaus, bėda yra ne alkoholis, o mąstymas. Ser­ga smegenys, todėl negeriant niekas nepasikeičia. Ži­nodamas, kas gali atsitikti, nė vienas protingas žmogus, anot Sauliaus, negertų pirmo stik­liuko. O alkoholikai geria, nes jų smegenys užsiblokuoja, ir jie pamiršta viską, kas jiems yra nutikę. Prisimena tik tai, kad išgėrus būna smagu.

„Yra daug būdų nustoti gerti, o anoniminių alkoholikų 12 žingsnių programa padeda išmokti gyventi blaiviai. Nie­kaip negalėjau suvokti, kaip blaivus gali būti laimingas. Kai gėriau, atrodė, jog tik girtas esu laimingas. Blai­viai gyventi man atrodė nepakeliamai sunku, o išgėrus - palengvėdavo. Tačiau viską, ko ieškojau butelyje, - laimę, džiaugsmą, pripažinimą - radau per 12 žingsnių programą. Supratau, kad alkoholis iš manęs buvo atėmęs viską. Bet mes esame gyvas pavyzdys, jog galima tai susigrąžinti“, - tvirtina Saulius. 

Jo teigimu, anoniminių alkoholikų 12 žingsnių programa turi vieną blogą savybę - ji sugadina alkoholio skonį. Kai suvoki, kad kiti žmonės gali gyventi blaiviai, o tavo padėtis tik prastėja, gerti tampa nemalonu.

Tik nustojęs svaigintis, Sau­lius pamatė, jog draugų, artimųjų suėjimuose, bendradarbių vakarėliuose yra daugybė negeriančių žmonių.

„Kai pats geri, atrodo, kad ir kiti aplink tave geria. Bet taip nėra. Daugelis atvažiuoja automobiliais, todėl yra su kuo kalbėtis ir ką veikti. Koks pats esi, tokius ir žmones prie savęs trauki. O jei kuris įkyriai siūlo išgerti, visada paklausiu, gal turi dėl to problemų. Pastebėjau, jog tie žmonės, kurie  įkyriai domisi, kodėl tu negeri, arba patys kenčia nuo priklausomybės ir nesąmoningai ieško išeities, arba šeimoje turi alkoholikų“, - neslepia Saulius. 

Vaduojasi iš beprasmybės

Susitikimas su anoniminiais alkoholikais socialinių darbuotojų auditorijai sukėlė įvairiausių minčių. Visuomenės sveikatos biuro direktorė L. Pet­kuvienė neneigia, jog, kaip ir daugelis, ji irgi ilgai netikėjo, kad gydymas nuo alkoholizmo nėra tuščias laiko, energijos bei pinigų švaistymas.

„Didžioji dalis visuomenės mano, jog alkoholikų gydyti neapsimoka - išmirs ir nebus problemos. Mano pačios aplinkoje buvo nemažai tokią priklausomybę turinčių žmonių. Stebėjau, kaip jie sveiksta, keičiasi, ir supratau, kad negalima jų nurašyti, išbraukti iš gyvenimo. Anoniminių alkoholikų draugijos nariai daro didžiulį darbą, skleisdami žinią apie pagalbą būti blaiviam. Du kartus per savaitę jie renkasi į savo susirinkimus, mūsų biure rengia įvairiausias šventes, vakarėlius, net šokius. Žmonėms reikia bendrauti, bendravimas palaiko jų blaivybės idėją - ir mes tuo džiaugiamės“, - sako L. Petkuvienė.

Anoniminių alkoholikų judėjimas atsirado 1935 m. Amerikoje. Lietuvoje pirmąjį susirinkimą trys lietuviai ir trys amerikiečiai surengė 1988 m. birželio 30 d. Dabar šalyje veikia apie 130 Anoniminių alkoholikų grupių, per savaitę įvyksta apie 600 susirinkimų. Šie žmonės įsitikinę, kad tik toks tokį gali suprasti, išvaduoti nuo beprasmybės pojūčio. Todėl susirinkę jie kalbasi apie tai, kaip jiems patiems buvo ir ką teko išgyventi, kol suprato, jog išeitis visada yra. Vienintelė sąlyga tapti šios draugijos nariu - norėti mesti gerti.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.