Šilalės suaugusiųjų mokyklos specialiųjų klasių mokiniai su lydinčiomis pe­da­gogėmis dalyvavo Vilniuje, „Litexpo“ parodų rūmuose, vykusioje tarptautinėje  šunų parodoje. Čia buvo eksponuojami ir mūsų mokinių darbeliai konkurse „Antkaklis svajonių šuniukui“. Pa­ro­dai jų paruo­šė­me keturiolika.

Mažesniųjų klasių mokiniams vyko pamokėlės apie saugią pažintį su šunimis, kaip tinkamai prie jų prieiti. Vyresnieji sužinojo, kaip reikia šunį įsigyti bei prižiūrėti.

Paskui vyko konkursas „Ant­kaklis svajonių šuniukui“. La­bai svarbu, kad jis bū­tų saugus ir augintiniui, ir šeimininkui, ir aplinkiniams. Kur­ti buvo galima iš popieriaus, plastilino, siūlų, odos, audeklo, modilino, keramikos, gamtos gėrybių ir kt.

Ryškus, Lietuvos vėliavos spal­vų, vilnonis antkak­lis iš trispalvių burbulų, su­kurtas Šilalės suaugusiųjų mo­kyk­los socialinių įgūdžių klasės ugdytinės Erikos Grik­šaitės, padedant mokytojos padėjėjai Alinai Galmi­naitei, laimėjo patriotiškiausio antkaklio titulą.

Pasidžiaugę sėkme bei pasigrožėję kitais darbais, apžiūrėjome šunų parodą, kurioje buvo daug mielų keturkojų.Paskui aplankėme Te­levi­zi­jos bokštą, pasigrožėjo­me Vilniaus panorama iš bokš­to apžvalgos rato.

Nijolė VAITKEVIČIENĖ

Edita PĖLIKIENĖ,

specialiųjų klasiųmokytojos, vyr. spec. pedagogės 

N. VAITKEVIČIENĖS nuotr.

Chaimo Frenkelio viloje vyko Šiaulių universiteto Lie­tuvių kalbotyros, literatūros ir komunikacijos ka­ted­­ros, Menų katedros ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus surengti tekstų skaitymai „Šatrijos Ragana: vakar ir visados“, skirti rašytojos 140-osioms gimimo meti­nėms.

Šiaulių universitetas įvairių klasių moksleiviams, studentams gerokai prieš rengi­nį organizavo kūrybinių dar­bų konkursą „Šatrijos Ra­ga­­­nai – 140“. Konkurse sėk­mingai pasirodė ir Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos vienuoliktokai. Jie lankėsi Užven­ty­je, filmavo, rinko nuotraukas ir sukūrė videoimpresiją Šatrijos Raganos kūrinių motyvais „Dėl ko tavęs čia nėra?“

Konkursui buvo atsiųsta virš 80 įvairių žanrų kūrybinių darbų iš įvairių Lietuvos mo­kyklų. Kaltinėniškių vienuoliktokų Ka­ro­­­li­nos Lasauskaitės, Vik­to­ri­­jos Ei­tutytės, Deiman­tės Kelp­šai­tės, Ievos Overlin­gai­tės, Pau­liaus Kaspučio bei Roberto Bal­tučio su­kurtas fil­mukas užėmė trečiąją vie­tą. Svei­kiname lau­reatus!

Videoimpresiją galima peržiūrėti adresu http://lituanistai.kalbam.lt/?p=41788

Petras GEDVILAS

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas metodininkas

AUTORIAUS nuotr.

Vienbutį gyvenamąjį namą planuojantis statyti asmuo dažnai sprendžia dilemą – statybos darbus patikėti profesionalams ar juos atlikti savo jėgomis. Statybos organizavimo būdas, kai statinys sukuriamas statytojo rizika, nesudarius statybos rangos sutarties, naudojant tik savo paties darbo jėgą, vadinamas statyba ūkio būdu. Pasirinkęs šį statybos būdą, savininkas prisiima ne tik statytojo, bet ir rangovo pareigas.

Individualaus namo statybos ūkio būdu atveju viena iš statytojo perimamų rangovo pareigų – paskirti ar pasamdyti statybos vadovą. Namo statybos vadovu galėtų būti ir pats savininkas, jei jis turi teisę vadovauti šiems statybos darbams. Iki 80 kv. m namo statybai gali vadovauti architektas arba statybos inžinierius, didesnio pastato statybai – statybos inžinierius, turintis bent dvejų metų profesinę patirtį.

Įsigaliojus Statybos įstatymo pakeitimams, asmenys, apsisprendę ūkio būdu statyti ne didesnį nei 300 kv. m nesublokuotą vieno buto gyvenamąjį namą ar pagalbinio ūkio pastatą, nebeprivalo organizuoti statinio statybos techninės priežiūros, tai yra samdyti statybos techninį prižiūrėtoją.

Net ir tais atvejais, kai statybos darbai vykdomi ūkio būdu, statinio statybos vadovo pareigas eina statytojas, o statinio techninės priežiūros vadovą pasamdyti nėra privaloma, statant didesnį nei 80 kv. m pastatą, būtina Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos pranešti apie numatomą statybos pradžią ne vėliau, kaip prieš vieną dieną jų imantis.

Dažnai gyventojams kyla klausimas, ar, statant stati­nius ūkio būdu, būtina įsigyti ir pildyti statybos darbų žur­na­lą. Teisės aktai numato išim­tį, kad šio žurnalo gali­ma ne­pildyti, ūkio būdu statant ne didesnį kaip 500 kv. m bend­rojo ploto vieno ar dviejų butų gyvenamąjį namą ar pa­galbinio ūkio paskirties pas­­tatą. Kitais atvejais statybos darbų žurnalas yra privalomas.

Vida ALIUKONIENĖ

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos vyriausioji specialistė

Kovo pradžioje Klaipėdos apygardos teismas pradėjo nagrinėti baudžiamąją bylą dėl nužudymo - praėjusių me­tų rudenį išgertuvių metu Šilalėje buvo užmuštas Sta­sys L. Į kaltinamųjų suolą sėdęs 28 metų Tomas S. posėdyje ne tik pripažino savo kaltę, bet ir su aša­ro­mis gailėjosi dėl tokio poelgio, atlygino turtinę žalą nukentėjusiems bei Ligonių kasai, tačiau bausmės iš­veng­ti vyrui nepavyks. Po jo smūgių Stasiui į galvą, šis po trijų dienų ligoninėje mirė. Nužudytojo žmona iš teisia­mojo reikalauja atlyginti 100 tūkst. eurų moralinę žalą.

Praėjusių metų spalio 15-ąją Šilalės miesto pakraštyje, Šilo gatvėje esančiame name, vykusios išgertuvės baigėsi tragiškai. Teismo posėdyje kal­tinamasis aiškino, kad tądien nusipirko automobilį ir atvažiavo pas bičiulį jo „aplaistyti“. Vyrai per vakarą išgėrė du 0,7 litro butelius degtinės. Tomo S. teigimu, konfliktas kilo dėl Stasio L. agresyvaus elgesio su žmona. Pasak kaltinamojo, buto šeimininkas esą trenkė žmonai, ėmė šaukti ant vaiko. Šis moterį užtaręs. Žodis po žodžio, ir neblaivūs bičiuliai susimušė. Kaltinamasis Tomas S., po to, kai buto šeimininkas trenkė savo žmonai į veidą, puolė jį auk­lėti kumščiais, vėliau spardė ir kojomis. Dėl galvos sužalojimų nukentėjusysis buvo išvežtas į ligoninę. Galiausiai dėl sunkios būklės šilališkis buvo išgabentas į Klaipėdos universitetinę ligoninę, kur spalio 18-osios rytą mirė.

Šioje byloje civilinį ieškinį - 631,22 Eur žalai atlyginti - pareiškė ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos („Sodros“) Šilalės skyrius, ir nužudytojo žmona, kuri prašo iš kaltinamojo priteisti atlyginti 1920 Eur turtinę žalą bei 100 tūkst. Eur - neturtinės žalos. Klaipėdos teritorinė ligonių kasa reiškė ieškinį dėl 1082 Eur žalos atlyginimo.

Pirmajame teismo posėdyje buvo apklaustas kaltinamasis, kuris savo kaltę visiškai pripažino. Vyras paaiškino, kad jau atlygino žalą „Sodrai“, taip pat turtinę žalą nužudytojo žmonai. Jis taip pat tvirtino sutinkąs padengti ir Ligonių kasos patirtus nuostolius.

Posėdyje buvo apklausti ir įvykio liudytojai.

Klaipėdos apygardos teismo atstovė Gintarė Daugėlaitė „Šilalės artoją“ informavo, jog nužudytojo žmonos reikalaujamas neturtinės žalos atlyginimo dydis dar bus tikslinamas kitame teismo posėdyje, kuris vyks šiandien. Jame taip pat ketinama apklausti nukentėjusiąją.

Morta MIKUTYTĖ

Šalį purto skandalai dėl geriančių ir vaikais nesi­rū­pi­nančių tėvų. Deja, akivaizdu, jog auga nauja karta, ku­ri šią „tradiciją“ tęs. Vis dažnesni atvejai, kai už gir­tavimą baudžiami paaugliai. O Šilalės rajono apylinkės teismo atstovė patvirtino, kad ne vienas pil­nametystės nesulaukęs jaunuolis jau baudžiamas ne pirmą kartą.

Vasario 25-osios nak­tį, apie 2.30 val., policijos pareigūnai vienoje Šilalės gat­vių pastebėjo nepilnametį G. P., kuris, nors jau buvo gerokai įkaušęs, viešoje vietoje gėrė alų. Savo kaltės vaikinukas neneigė, tačiau į teismo posėdį neatvyko. Nenustačius jokių sunkinančių aplinkybių, administracinėn atsakomybėn traukiamas G. P. nubaustas 10 eurų bauda.

Lygiai tuo pačiu metu girtaujanti pričiupta ir nepilnametė rajono gyventoja I. Š. Mergina irgi gurkšnojo alų. Ir nors ji taipogi vengė teismo posėdžio ir jame nepasirodė, nuo baudos išsisukti nepavyko – teks sumokėti 10 Eur.

Šilalės rajono apylinkės teis­mo atstovės Monikos Vyšniauskienės „Šilalės artojui“ pateiktais duomenimis, 2016 m. teisme buvo išnagrinėta 15 bylų dėl nepilnamečių (nuo 16 iki 18 m.) alkoholinių gėrimų vartojimo viešose vietose ar girto pasirodymo viešose vietose.

„Nuo 2017 m. pradžios jau svarstytos 5 tokio pobūdžio bylos. Tai tikrai nemaži skaičiai. Tuo labiau, kad yra nemažai nepilnamečių, kurie už šitokį pažeidimą baudžiami ne pirmą kartą. Tiesa, jie paprastai į teismo posėdį neatvyksta“, – aiškino M. Vyšniauskienė.

Belieka tik spėlioti, kokios yra šių jaunuolių šeimos ir kokius elgesio pavyzdžius jie mato namuose. Tačiau statistika grėsminga: skaičiuojama, jog kiekvienas Lietuvos gyventojas (nuo 15 m. ir vyresnis) per metus suvartoja 14 litrų legalaus alkoholio.

Morta MIKUTYTĖ

Mano bičiulis ir bendravardis Alius įsigeidė įsilieti į aukštuomenę. Atbėgo jis pas mane ir sako:

- Noriu būti toks pūkuotas, kaip Seimo, toks doras, kaip mūsų tarybos, toks kultūringas, kaip viso elito na­riai - aukštesniosios klasės šviesa!

- Nori prieiti prie pinigų ir likti nenubaustas?

- Ne dėl pinigų, kaip nesupranti? Turime visko pri­sipirkę, esa­me prasukę visokių verslų, yra net trakto­rius, ferma, ta­čiau trūksta kažko, nors tu ką. Man ir žmona sa­ko, kad ne­augame dvasiškai...

Tikrai, jo žmona ir man skundėsi, jog Alius - prasčiokas, netašytas stuobrys, niekada, sutikęs kokį kaimyną ar šiaip pažįstamą, o ir nepažįstamą, neprieis, per petį nepaplekšnos, rankos nepaspaus... O juk būtų gerai nuvažiuoti į Lietuvos sostinę, nueiti į operos teatrą, pabūti kartu su aukštuomene. Bet kur tu su tokiu? Nei kalbėti protingai moka, nei rankos jis tau pabučiuos!

Vadinasi, tai tiesa. Alius suprato ir pats, kad vien visokių gėrybių negana, reikia turtėti ir dvasiškai.

O kuo aš galėčiau padėti?

- Tu bendrauji su Seimo, tarybos nariais, esi buvęs Vil­niuje, tai pamokyk mane, kaip kalbėtis su šviesuliais, kad nė vienas iš jų nesuprastų, koks iš tiesų prasčiokas ir netašytas stuobrys esu.

Neturėjau laiko gaišti su juo, tai liepiau eiti namo ir įsijungti televizijos laidą.

- Tačiau ne boksus, ne futbolus žiūrėk! - įspėjau griež­tai. - Ne šaudymus ir ne visokias ten pagalbas, kur vien keiksmažodžiai! Ir net ne žinias. Įsijunk kokią kultūrinę laidą, kur bendrauja jauni, kultūringi, išsilavinę žmonės. Sako, lyg ir ragavę meno.

Alius paklausė, parėjo na­mo, paskui skambina man:

- Ačiū, brolau, suradau tokią nuostabią laidą! Mačiau, joje dalyvauja ir vienas šilališkis, lyg ir solistas iš operos teatro (tiesa, kad yra iš Šilalės, jis neprisipažįsta, pri­sistato vil­niškiu, nes na kaip čia dabar: toks išsilavinęs - ir iš kažkokios provinci­jos).

- Tai puiku! - pritariau jam. - Žiūrėk ir dėkis į galvą.

Kitą dieną sutikau Aliaus žmoną.

- Kaip Alius? - paklausiau.

- Keistas kažkoks, -  prisipa­žino Aliaus pati. - Per naktį snaudė prie televizoriaus, rytą sėdo prie stalo, iš padilbų į mane žiūri... Niekada šitaip nebuvo!

Kitą rytą vėl sutinku. Ji dar labiau susirūpinusi.

- Aliui visai susisuko galva! - pasiguodė. - Naktį žiūri televizorių, dieną įsijungia kompiuterį, stebi kažkokį gyvenimą. Mane kekše, prostitute ir dar visaip panašiai vadina – per visą amžių nebuvau šitokių žodžių girdėjusi! Ir dar šaukia, kad aš Dovilė... Arba jam pasimaišė protas, arba jis tikrai įsižiūrėjo kokią Dovilę.

Trečią dieną Alienė atbėgo pas mane labai išsigandusi.

- Būk geras, gelbėk, Alius išėjo iš proto! - šaukė ji. - Kei­kiasi, triukšmauja, laksto išsprogusiom akim po kambarį, sako esąs Kasparas. Atseit šū­dai jam maišosi su kraujais! Paskambink jam, gal jis tavęs paklausys?

Bet Alius manęs neklausė.

- Čia tu, lochas ir runke­lis? - rėžė jis man. - Ką tu supranti?

Alius buvo visai kitas žmogus.

- Ką jis ten žiūri? - paklausiau jo žmonos.

- Kažką iš trečios ar šeštos televizijos!

Viską staiga supratau. Alius žiūrėjo laidą, kur dieną naktį filmuoja neva tai dainininkus, o tarp jų yra ir kažkoks Kasparas, atseit teatro solistas. Tai jis visai neseniai tokią keiksmažodžių ariją išdainavo, kad kitiems solistams giliai pasislėpti... Kasparas Aliui - pati tikroji aukštuome­nė, nes kilęs iš pamaldžios patriotų šeimos... Tai Alius ir mo­kosi - irgi nori būti aukštuomenė.

- Ką man daryti? - verkė Aliaus pati. - Kaip susigrąžinti senąjį Alių?

- Nieko tu nedaryk, - patariau jai. - Alius pramoks aukštuomenės elgesio, nusipirks kostiumą, kaklaraištį, išmoks apsimetinėti, šypsotis, o paskui, žiūrėk, ir prasimuš į žmones, pasidarys gudrus, apdairus, slidus politikas.

- Viskas aišku, - pareiškė Aliaus pati. - Aš pati jam įdėsiu aukštuomenę!..

Kitą dieną sutikau Alių mies­te. Jis ėjo į krautuvę, rankoje laikė raštelį, kur žmona buvo surašiusi, ką ir kiek turi parnešti. Po kaire akimi buvo neryški mėlynė ir dar kelios diskusijų žymės.

- Na kaip? - paklausiau jo.

- Gerai, - atsakė jis.

Mudu supratome viens kitą.

- Ir kaip galėjau kažko tikė­tis, - prisipažino jis man. - Kasparo aukštis - ne man!

Alius numojo ranka ir pasuko į krautuvę.

O aš galvoju: gal ir gerai, kad tas Kasparas prisistato vilniškiu – Šilalei tokio lygio aukštuomenė būtų nepakeliama, čia tokioms žvaigždėms nėr kur žibėti...

Alius ŠAKINIS

Šilalės ligoninė neria į tarptautinius vandenis: sudarė bendradarbiavimo sutartį su Rusijos Federacijos Kaliningrado srities Baltijsko ligonine. Pagrindinis šitokio žingsnio tikslas – įsisavinti 600 tūkst. eurų paramą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, skirtų pasienio valstybių bendradarbiavimui stiprinti. Ir nors savi­valdybės tarybos nariai pripažįsta, jog mūsų rajono ligoninė po truputį tampa slaugos ligonine, kuriai vargu ar reikia prabangios reabilitacijos ir kineziterapijos įrangos, šios gydymo įstaigos vadovų norą kartu su Baltijsko centrine ligonine rengti bendrą paraišką „Medicininės pagalbos paslaugų kokybės ir prieinamumo gerinimas Baltijsko ir Šilalės rajono gyventojams“ praėjusiame tarybos posėdyje palaimino vienbalsiai ir be jokių svarstymų.

Paradoksas, bet Šilalę valdantys konservatoriai, regis, nuolat randa priežasčių žvalgytis į Rusijos pusę. Pavyz­džiui, pernai rajono mero Jo­no Gudausko vadovaujama de­legacija ten svečiavosi bene du kartus. Oficialiai teigiama, jog į Slavską ir Sovetską vykta su kilnia misija - padėti juose gyvenančioms lietuvių bend­ruomenėms. Bet ir per Šilalės miesto šventę prieš porą metų Rusijos Federacijos vėliava ant savivaldybės pastato suplevėsavo tik dėl gerų intencijų...

Dabar prasideda naujas bendradarbiavimo etapas. Šį sykį į jį neria Šilalės ligoninės direktorius Antanas Damulis, kurį, atrodo, pavergė Baltijskas. Gal ne pats miestas, primenantis Lietuvą gūdžiais brėžnevizmo laikais, o labiau pinigai, šviečiantys kaip saulė pro debesis. Mat projekto, kuriame mūsų ligoninė užsimojo dalyvauti, biudžetas stulbinantis - net 1,3 mln. Eur. Tikimasi, jog Šilalei iš jų atiteks 600 tūkst. Eur. Tiesa, dar 60 tūkst. Eur reikės pridėti pačiai savivaldybei iš rajono biudžeto. Tačiau, nepaisant šito fakto, vietos politikai nesiginčydami pritarė, kad Šilalės ligoninėje nenutrūktų jau turbūt dešimtmetį vykstantys remontai, modernizacijos bei kt., ir leido jos administracijai kartu su Kalining­rado srities Baltijsko centrine ligonine teikti bendrą paraišką „Medicininės pagalbos paslaugų kokybės ir prieinamumo gerinimas Baltijsko ir Šilalės rajono gyventojams“. Skelbiama, jog, įgyvendinus šį projektą, bus ne tik modernizuotos abiejų ligoninių patalpos, skirtos fizinei medicinai ir reabilitacijai, bet taip pat jos bus aprūpintos nauja įranga. Negana to, projektas esą „padės Baltijsko ir Šilalės rajonų gyventojus informuoti apie ligų, galinčių sukelti mirtį, profilaktiką bei gydymą, o abiejų įstaigų medicinos personalas pakels kvalifikaciją“...

Dar praėjusį rudenį apie planus bendradarbiauti su Baltijsku prabilęs Šilalės ligoninės direktorius A. Damulis įrodinėjo, kad Šilalės ligoninei verkiant reikia naujos reabilitacinės įrangos, nes turima savo amželį neva jau atgyveno ir tiktų nebent Baltijskui. Tačiau tuomet meras J. Gudauskas  ligoninės vadovo planams neskubėjo pritarti ir liepė viską gerai suskaičiuoti bei apgalvoti.

O galvoti A. Damuliui ir buvo, ir yra apie ką, nes būtent fizinės medicinos bei reabilitacijos paslaugos, kurios šiais sėdėjimų prie kompiuterių laikais yra reikalingos kone kiekvienam žmogui, maitina ir mero šeimą. Mat jo žmonai Zitai priklausančiuose grožio namuose „Aurum“ taip pat yra teikiamos fizioterapijos, kineziterapijos, masažo bei kitos sveikatinimo procedūros. Turint gydytojo siuntimą, už jas apmoka Valstybinė ligonių kasa. O skirtos sumos yra išties įspūdingos: Klai­pėdos teritorinės ligonių kasos pateiktais duomenimis, 2015 m. grožio namams „Aurum“ už suteiktas ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas iš Privalomojo sveikatos draudimo (PSD) fondo biudžeto buvo sumokėta 65 tūkst. 929 Eur, 2016 m. - 55 tūkst. 885 Eur.

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktoriaus Alfrido Bumblio teigimu, šiemet sutartis su UAB grožio namai „Aurum“ dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir jų išlaidų apmokėji­mo dar nėra pasirašyta, kadangi kol kas nėra paskirstytas PSD fondo biudžetas. Tačiau reikia manyti, kad ir 2017 m. „Au­rum“ neliks nuskriausta – siuntimų į šį grožio bei sveikatos paslaugas teikiantį centrą gydytojai negaili... Todėl konkurencija, ką patvirtina ir duomenys apie gaunamas lėšas iš Ligonių kasos, lyg ir nebūtų naudinga. Bet, matyt, apie viską yra pagalvota.

Šilalės ligoninė, nusitaikiusi į 600 tūkst. Eur, norėtų įsigyti vertikalių vonių, kuriose būtų galima atlikti stuburo tempimus. Tikra tiesa, jog nugaros skausmais dabar skundžiasi vos ne kas antras žmogus. Tačiau ar dviem įstaigoms, teikiančioms beveik tokias pat paslaugas, užteks pacientų, už kurių procedūras apmoka Ligonių kasos?

Kita vertus, abejonių kelia ir teiginiai, esą reabilitacijai skirta įranga Šilalės ligoninėje yra susidėvėjusi. Deja, nė vienam tarybos nariui nekilo mintis atidžiau pasidomėti, ar tikrai galėjo taip nutikti, nepraėjus nė penkeriems metams - ambulatorinė reabilitacija Šilalės rajono ligoninėje buvo pradėta teikti tik 2012-ųjų spalio mėnesį. Tada buvo nupirktos ir visos tam būtinos priemonės, įrengti kabinetai...

Sutartis su Baltijsko ligonine jau pasirašyta, tarybos leidimas rengti ir teikti paraišką bei atlikti užsakovo funkcijas Šilalės ligoninei taip pat suteiktas. Belieka sulaukti pinigų. O partnerių jiems išleisti visada atsiras.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Jadvyga Rimkienė, gyvenanti Iždonuose, skai­čiuoja pa­skutiniuosius savo devintojo de­šimt­mečio metus. Gi­mė, kai Lietuva šventė Ne­pri­klausomybės de­šimtmetį. Šiandien ji dar stebina puikia atmintimi, darbš­tumu. Net jaunos mezgėjos grožisi jos rankų vingriais mezginių raštais.

Vartome Jadvygos šeimos nuot­raukas, ir nejučia atgimsta prisiminimai...

Jadvyga gimė dabartiniame Kelmės rajone, netoli Pašilės. Šeimoje augo keturi vaikai. Jadvyga buvo vyriausia, todėl dar nesulaukusi keturiolikos, jau mokėjo rišti rugius, kepti duoną, austi lovatieses, siuvinėti. Jad­vy­gos tėvai Šimkevičiai valdė 37 hektarus žemės, bet samdinių nelaikė. Šeima buvo darbšti, turėjo didelę trobą, tvartus, jaują, ūkyje laikė 3 darbinius arklius, 10-12 karvių, prieaug­lio. Kaip ir kiti pasiturintys ūkininkai, buvo šviesūs žmonės, mokėjo lenkiškai, o tėvelis - dar ir vokiškai, skaitė „Ūkininko patarėją“, kuris mo­kė pažangaus ūkininkavimo.

Jadvyga Lenkvyčių pradžios mokykloje baigė keturis skyrius. Mokyk­lą lankė tuo ­metu, kai Lietu­vo­je buvo pats ne­ra­­miau­sias laikas. Pa­­sikeitė net trys val­­džios: į mokyk­lą pradėjo eiti dar lais­­voje Lietuvoje, mo­­kėsi pirmosios sovietinės okupaci­jos metais, o  ketvir­tą skyrių baigė, kai Lietu­vą okupavo na­ciai.

Moteris prisimena, jog pirmame sky­riuje tikybą dėstęs kunigas liepė sukalbėti poterius, o ji... nemokėjo. Mat mama ją poterius buvo išmokiusi lenkiškai. Ku­ni­gas liepė išmokti lie­­tu­viš­kai.

Jadvygos senelis, ieškodamas geresnio gyvenimo, bu­vo išvykęs į JAV. Dalis artimų giminaičių, anot senolės, ten ir liko. Jos pusbrolis tarnavo karo lakūnu JAV kariuomenėje ir žuvo per antrąjį pa­saulinį karą prie Ber­­ly­no.

Baigiantis karui, kai frontas jau priartėjo prie Du­bysos, tėvų namuose savaitę gyveno 10 vokiečių. Maisto jie atsigabendavo patys, važinėdavosi dviračiais, baidydavo kieme žąsis, bet jų neliesdavo. Per karą tėvai kiaules laikydavo ant tvarto, kad kareiviai neatimtų. Pašerdavo palipę kopėčiomis, uždėdavo lentų, o kopėčias nuimdavo.

Skaudžiausias Jad­vy­gos gyvenimo puslapis - pokaris. Į jų namus užsukdavo partizanai. Stribai apie tai sužinojo ir apsupo sodybą. Tėvų namuose tuomet nebuvo, todėl Jadvygą bei jos brolį suėmė ir uždarė Kaltinėnų stribynėje. Laikė savaitę, o tardė ir dieną, ir naktį. Liepdavo klauptis ant cementinių grindų ir kieta gumine žarna mušdavo per kojų padus. Reikalaudavo pri­­­sipažinti, kad yra par­tizanų ryšininkai. Ne­iš­gavę prisipažinimo, rau­donieji išvežė juos į Kark­lėnus.  Ten, pasak Jadvygos,  saugu­miečiai muš­­davo negai­lė­da­mi, o kai kankina­mie­ji krisdavo be są­­monės, juos gaivinda­vo, pildami vandenį ant galvos. Bet mergina tylėjo. Tuomet uždarė ją į karcerį - dvokiančią kamerą. Žiau­rumu ypač išsiskyrė enkavedistas Lūža. Jadvyga, retkarčiais atgaudama sąmonę, galvodavo apie viena: Lie­tuvos partizanų išdavike nebus. Tad vis kartojo stribams, jog namuose nebuvo, nes gulėjo ligoninėje Tauragėje, ir partizanų nematė. Turbūt patikėjo - merginą paleido. Brolį Zenoną nuteisė 25 metus kalėti ir išvežė į Vorkutą. Ten jis aštuonerius su pusę metų dirbo anglies kasyklose, o mirus Stalinui, buvo paleistas ir grįžo į Lietuvą.

Likusi šeima Lietuvoje ramybės neturėjo. Atsidūrė tremtinių sąrašuose. Tris kartus nuo tremties išgelbėjo apylinkės pirmininkas, tėvo draugas - pranešdavo, kada šeimą ruošiasi išvežti. Taip ir slapstėsi: vasarą - savo miške, žiemą -  prie Kaltinėnų, pas gimines. Galiausiai apylinkės pirmininkas pasakė, jog nebegali daugiau padėti. Tada visi sėdo į dviem arkliais pakinkytą vežimą, prisirišo karvę ir išvyko į Iždonus, pas giminaičius. Taip išsigelbėjo nuo Sibiro, bet ne nuo raudonųjų persekiojimo. Jadvyga ėjo į kolūkį, tačiau naktimis namuose nemiegodavo. Kai sovietų pakalikai atvažiuodavo ir klausdavo mamos, kur yra Jadvyga, motina apsimesdavo psichine ligone. Nieko nesupratę, atvykėliai išsinešdindavo.

Šiandien senolė dienas leidžia megzdama, skaitydama spaudą. Ji užaugino penkis vaikus, duonos jos namuose užteko ir dviem anūkėms.

J. Rimkienė  nesididžiuoja savo giminės bajoriškomis šak­­nimis.

„Juk ne turtai ir kilmė, o santarvė ir ramybė padaro žmones laimingus“, - sako ji.

Regina MICKUVIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Po ąžuolais žaliavo ir žydėjo pavasariai, išeidami ir vėl grįždami su daina. Kaip šiandien grįžtame į Reistrų kaimą, kur 1937 metais gimė Vaclovas Vaitiekus. Už­augęs gausioje šeimoje, iš mažens išmoko vertinti darbą, žmogų bei sunkiai uždirbamą duoną.

Pirmuosius savo gyveni­mo žingsnius Vacys žengė Reist­ruose, žaliųjų ąžuolų paunksmėje. Neilgai teko džiaugtis lai­minga vaikyste, nes dar keturmetis neteko mamos. O čia – ir antrasis pasaulinis karas. Jam prasidėjus, vokiečių lėktuvai apmėtė Pajūrį padegamosiomis bombomis. Šei­mai teko palikti namus ir slėptis. Visas miestelis sudegė, beliko tik trys trobos. Praėjus frontui, žuvusių karių kūnai buvo išvežti, bet netrūko besimėtančių ginklų. Vieną sprog­menį mėgino parsigabenti ir Vaciukas. Laimei, radinį pastebėjo tėvas ir įmetė į prūdą. O tereikėjo tik truktelti virvutę...

Nelengvas gyvenimas užgulė našlio su trimis atžalomis pečius. Vacys šeimoje buvo jauniausias. Dar septynmečiui teko melžti karves, vadelioti arklius, dirbti kitus darbus.

Kelias į mokyklą taip pat nebuvo lengvas. Kasdien reikėdavo keltu keltis per Jūros upę, nes tiltas buvo susprogdintas. Iki šiol negali pamiršti, kaip ginkluoti vyrai tiesiai iš pamokos išvežė į tremtį jų pirmąją mokytoją Raudoniutę. Baigęs keturis skyrius, Vacys su arkliais pavaduodavo tėvą kolūkio laukuose. Tė­vui vedus antrą kartą, šeimoje atsirado dar keturios burnos, ir visiems reikėjo duonos. Nuo 1956-ųjų trejus metus Vacys atliko karinę tarnybą Sverdlovske, prie Uralo. Grįžęs gimtinėn, įsidarbino kelių tarnyboje: tiesė kelius, skaldė akmenis tilto statybai per Jūrą. Tvirtam bei žingeidžiam jaunuoliui norėjosi kažko naujo - kad ir įsigyti vairuotojo pažymėjimą. Nors mokytis Tauragėje galėjo tik vietiniai, bet vaikinas nenuleido rankų. Prisiregistravęs pas pažįstamus Mažonuose, jis sėkmingai baigė kursus, už kuriuos atidirbo Tauragėje šaltkalviu. Grįžęs įsidarbino vairuotoju Pajūryje. Per 29 darbo metus ūkyje V. Vai­tiekus nuolat buvo tarp geriausiųjų, pelnė ne vieną apdovanojimą ir žmonių pagarbą.

1964-aisiais sukūrė šeimą, su žmona Maryte užaugino du sūnus. Bet gyvenimas ir toliau Vaclovui išbandymų negailėjo. 1968 m. tris mėnesius jam teko praleisti prie Čekoslovakijos sienos, medicinos batalione. Pa­vojingi keliai, mašinų kolonos kasdien kėlė baimę ir nežinomybę. Ši priverstinė išvyka dar labiau užgrūdino, sustiprino meilę Lie­­­tuvai.

Susibūrus Pa­jū­­ryje Sąjūdžio gru­pei, Vacys su žmona bu­­vo vieni pirmųjų jos narių. Jų namuose vyko pirmieji Są­jūdžio pasitarimai. Nepalūžo Vacys ir po žmonos mirties... Po kurio laiko į šeimą atėjus Al­bi­nai, namai vėl at­gijo. Čia renka­si abiejų giminės, vaikai bei anūkai, čia repeticijas rengia Pa­­jūrio „Bo­čių“ bend­ri­jos an­samb­­lis.

Dar būdamas pusbernis, tu­rė­­damas stip­rų balsą, Vacys įsi­jun­gė į Pa­jū­rio baž­­nyčios cho­rą. Keitėsi var­­go­nininkai, cho­ris­tai, o Vaclo­vas vis dar gieda. Vos sulau­kęs pen­si­nio am­žiaus, ak­tyviai įsi­jungė į „Bočių“ bend­rijos ir į Pa­­jūrio bend­ruomenės veik­lą. Atkūrus Lie­­­tu­voje Ne­pri­klausomybę, V. Vai­­tie­kus 14 metų dirbo malūne, o jį uždarius - Šilalės vandenyse, prie valymo įrenginių.

Didžiausia Vaclovo aistra – savo krašto istorijos ir gamtos paminklų pažinimas, liaudies tradicijų puoselėjimas. Ke­liau­jant nuo Klaipėdos iki Bir­žų, nuo Akmenės iki Vil­niaus, aplankyta daugybė pilių, dvarų, muziejų, bažnyčių, įkopta ne į vieną piliakalnį, apžvalgos ratą. Žavėjosi broliškąja Lat­vija, kaimynine Len­kija.

Kokios kaime būtų buvusios vestuvės, krikštynos, var­dadieniai ar šiaip šokiai be Vaclovo dainų ir išdaigų! Ir dabar jis trankiai trepsi polką, sukasi valso sūkuryje, išjudindamas ir kitus. Kartu su bendrijos nariais nuolat dalyvauja valstybinių švenčių minėjimuose, Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos, Pajūrio vaikų globos namų bei kituose renginiuose. Ne vienas giminaitis ir pajūriškis dėkingas Vaclovui už moralinę bei materialinę pagalbą, ištikus bėdai. Vieną nuveš į ligoninę, kitam padės ką nors pastatyti ar įsigyti, trečiam be atlygio įdirbs žemę ar pargabens derlių.

Taip  ir sukasi nuo pavasario iki pavasario, nuo ryto iki vakaro, su savo išmintimi, sąmoju ir gera nuotaika.

Birutė KUIZINAITĖ

Pajūrio „Bočių“ bendrijos pirmininkė

Algimanto AMBROZOS nuotr.