Redakcija

Šilalės krašto litvakai: apsukrūs verslininkai, amatininkai ir šviesuoliai

Europos žydų kultūros dienos metu šilališkiai ne­ma­žai sužinojo apie mūsų krašte kadaise gyvenusią žydų bendruomenę. Pasirodo, kai kuriuose miesteliuose ­anuo­met žydų gyveno beveik tiek pat, kiek ir lietuvių. Tik jų dėka klestėjo verslas, amatai, švietėsi visuomenė.  Kuo buvo garsūs Benskė, Šepškė, Maušas ar Lakmonas, plačiau papasakojo rajono moksleiviai bei jų mokytojai. Dar išsamesnių faktų pažėrė istorikas Hektoras Vitkus.

Verslininkai iš prigimties

Pranešimą „Litvakai Šilalės krašto istorijoje: prarasto pasaulio aidas“ skaitęs Klaipėdos universiteto Baltijos regiono archeologijos ir istorijos instituto mokslo darbuotojas, istorikas dr. H. Vitkus ats­kleidė, kad žydai mūsų rajone minimi nuo XVII amžiaus. Pavyko rasti įrodymų, jog 1631-1640 m. Balsiuose žydai buvo išvystę stulbinančią infrastrūktūrą: 1640-aisiais šio­je gyvenvietėje veikė net 33 alaus ir 28 degtinės smuk­lės! Tikslesni duomenys ran­dami nuo 1662 m. Gyventojų surašymo duomenimis, Kvėdarnoje tais metais gyveno vos 7 žydai, Šilalėje – 4. Laikui bėgant, jų skaičius taip augo, kad jau XIX a. kai kuriose gyvenvietėse jie sudarė pusę, o kituose – tokią pat dalį gyventojų, kaip ir lietuviai. 

Žydai neatsiejami nuo verslo bei prekybos. Pasak istoriko H. Vitkaus, mūsų rajone gyvenę žydeliai daugiausia vertėsi, laikydami ar nuomodami užvažiuojamuosius namus, karčemas, smukles, krautuves. Kai kuriuose miesteliuose klestėjo medienos, metalo pramonė (Kvėdarnoje) ir net knygrišykla ar fotoateljė (Upynoje). Deja, 1914-1918 m., taip vadinamo Didžiojo karo metu, rajone nebeliko didelės dalies žydų, ypač tai atsiliepė Kvėdarnai. Todėl po karo nauju žydų kultūros židiniu tapo Laukuva. Čia įsteigta žydų taryba, beje, buvusi viena pirmųjų visoje Lietuvoje. Miestelyje išdygo ir nauja medinė sinagoga.

Žydaitėms - dainos ir eilėraščiai

Apie Laukuvos žydų bend­ruomenę plačiau papasakojo Norberto Vėliaus gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Aurelija Bitinienė. Pedagogė paskaitė vietos gyventojų atsiminimų apie anuomet tarp jų gyvenusius žydų tautybės piliečius, pasidalijo ir savo atmintyje įstrigusiomis nuotrupomis. Tiesa, daugelis tos kartos žmonių apie žydus turėjo priešišką nuomonę, o vaikai žydais buvo net gąsdinami. Buvo sakoma, jog žydas gali pagrobti vaiką, jį nuskriausti ar pavaišinti apnuodytu saldainiu. Kaimuose sklandė baisūs pasakojimai apie kraupias žydų ritualines apeigas.

„Paradoksali situacija: lietuviai žydų nemėgo, bet žydšaudžių bei jų parankinių nekentė ir iki šiol jiems neatleido“, - kalbėjo A. Bitinienė.

Tą puikiai liudija ir vienas jos papasakotas atsitikimas.

„Laukuvoje, aikštėje, kur da­bar yra kultūros namai, stovėjo ilgas žydų namas (dabar – nugriautas), kuriame gyveno penkios žydų šeimos. Žiemą miestelio piemenys rogėmis pasileisdavo nuo kalno ir su „dišlium“ taikydavo tiesiai į langus. Vaikinai nebijojo, nes žinojo, kad žydai tylės. Tačiau kai viename kaime buvo nužudyta žydaitė, kaimo poetai sudėjo apie ją dainą ir dainuodavo vakaruškose: „Lietuvos žemėj kark­lai pražydo, en en en žydams gyventi pavydi, oi, tu žmogeli, koks tavo protas, atlikai darbą kaip šuo kudlotas“...

Vienintelis išlikęs žydų paveldo objektas miestelyje – medinė sinagoga. Joje daug metų veikė Laukuvos kultūros namai, vėliau pastatas tapo nebenaudojamas ir šiuo metu yra itin prastos būklės. Genocido metais iš sinagogos žydai sunkvežimiais buvo vežami į pražūtį. Apie vieną Laukuvos žydaitę, vardu Sara, vietinė poetė Vlada Šveikauskienė yra sukūrusi eilėraštį.

Jie išgyveno holokaustą

Šilalės Simono Gudėšiaus gimnazijos komanda, kuriai vadovavo mokytoja Aušrelė Baublienė, visą vasarą lankė vietinius žmones ir ne tik rinko medžiagą apie anuomet čia gyvenusius žydus, bet ir surado Vilniuje įsikūrusį Edmundą Ruviną Zelig­maną – vieną iš dviejų gyvų likusių Šilalės litvakų. Šį pedagogą, inžinierių turbūt dar atsimena nemažai vyresnių šilališkių. Juos ar jų vaikus E. R. Zeligmanas mokė fizikos. Puikiai jį prisiminti turėtų ir Šėrikų ar aplinkinių kaimų gyventojai – po karo pas Šėrikuose gyvenusius Juzę ir Praną Šimučius mokytojas glaudėsi nemažai metų.

Antroji žydų naikinimą Šilalėje išgyvenusi žydaitė, kaip išsiaiškino gimnazistų komanda, buvo Odė Mileraitė-Aušrienė. Jos šeimai Šilalėje priklausė kepykla. Tragiškas likimas Odę aplenkė tik gerų žmonių dėka: iš pradžių ji slapstėsi Nevočiuose, vėliau teko sprukti į Vingininkus.

Gimnazistams taip pat pavyko išsiaiškinti, jog iki ant­rojo pasaulinio karo Šilalėje veikė apie 16 žydams priklausiusių parduotuvių, stovėjo Benskės viešbutis, gyveno du siuvėjai: Olivermanas ir Grosmanas, kuris, beje, siuvo išimtinai tik kepures.

Architektūros paveldą pavertė sandėliu

Kaltinėniškiai gimnazistai­ atkapstė duomenų­, kad pirmieji žydai miestelio istorijoje minimi nuo 1765-ųjų. Tuomet Kaltinėnuose užfiksuota 15 šios tautybės asmenų. Tačiau, anot istorijos mokytojos Nomedos Kasmauskaitės, vėliau jų nebelikę nė vieno. Nuo 1869 m. vėl randama žinių apie Kaltinėnų žydus. Gyventojų surašymo duomenys rodo, jog 1900 m. miestelyje veikė 7 žydų krautuvėlės, surašyta 140 judaizmą išpažįstančių asmenų. Vėliau Kaltinėnuose žydų bendruomenė mažėjo, ir 1941-aisiais miestelyje begyveno apie 70 šios tautybės žmonių. 

Tačiau Kaltinėnai yra vieni iš nedaugelio, išsaugojusių senąjį žydų architektūrinį paveldą. Kražių gatvėje iki šiol tebestovi medinė sinagoga, sublokuota su rabino butu. Tiesa, dabar ji nė iš tolo neprimena istorinės vietos ir gali bet kada nugriūti. Po karo žydų maldos namai buvo paversti sandėliu, o nuo 1990-ųjų pastatas nenaudojamas. Avarinės būklės sinagogą žadama prikelti antram gyvenimui, tačiau kada tai nutiks, kol kas neaišku.

Kvėdarnoje stovėjusi sinagoga neišliko, bet miestelio pakraštyje plyti senosios žydų kapinaitės, vietinių anksčiau vadintos „magėlomis“. Kaip ir daugelis žydų paveldo objektų, jos nėra tinkamai prižiūrimos. Tiesa, Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktorė Loreta Pociuvienė pažadėjo, kad ateinantį pavasarį mokyk­los bendruomenė surengs talką ir jas sutvarkys.

XX a. pradžioje  žydų verslas formavo beveik visą Kvėdarnos miestelio centrą. Jis buvo pilnas krautuvėlių, veikė ne viena užeiga, arbatinė, ledainė, kepyklėlė. Turtingiausias Kvėdarnos žydas buvo Žiušmonas, valdęs dvi geležių parduotuves.

Didelę svarbą turėjo ir vaistinė, kurioje paskutiniu metu dirbo vaistininkas Berezneris. Kad ir kaip keistai atrodytų, bet šalia kavinukių, parduotuvių bei krautuvėlių pačiame Kvėdarnos centre veikė ir žydui Shai Young priklausiusi  skerdykla.

Kvėdarna išsiskyrė ir tuo, jog čia buvo puikiai išvystytas medienos, metalo apdirbimo verslas, gyveno keletas žemdirbių, nors verstis žemdirbyste žydams nebuvo įprasta.

Apkaltino nuodijant orą

Pajūrio žydų bendruomenė buvo kiek mažesnė. Stanislovo Biržiškio gimnazijos komanda išsiaiškino, kad tarpukariu čia gyveno apie 20 žydų šeimų, jie daugiausia užsiėmė prekyba. Viena krautuvė, priklausiusi Mošei, stovėjo toje pačioje vietoje, kur ir dabar yra parduotuvė „Jūra“. Iš viso Pajūryje buvusios apie 9 žydų parduotuvės, kuriose prekiauta degtine, metalo gaminiais, audiniais, žuvies parduotuvėje galėdavai gauti riebios silkės už litą. Pardavėjai duodavo ir skolon, o pirkėjus į krautuvėles, visaip reklamuodamos prekes, viliodavo jaunos žydaitės. Žydai sukosi ir farmacijos, konditerijos srityse. Štai Šepškė kepė bandeles, Baras turėjo vaistinę, veikė Pajūrio arbatinė.

Tuo tarpu Upynoje labiausiai klestėjo pramonė bei amatai. Stasio Girėno vidurinės mokyklos komandos nariai papasakojo, jog miestelyje buvo Lakmono odos dirbtuvė. Joje dirbo 5-6 darbininkai ir meistras. Tačiau prieš Pirmąjį pasaulinį karą upyniškiai ėmė skųstis, kad raugu nuodijamas miestelio oras, todėl Lakmono sūnui Faivai teko gamyklą iškelti į Tauragę. Nepaisant to, išdirbtos odos gaminiais Lakmono šeima Upynoje prekiavo iki pat karo.

Borah Leibkienė Upynoje garsėjo kaip puiki kepėja, o populiariausi buvo ilgai nesenstantys trapūs sausainiai. Sara Iseksonaitė turėjo vaistinę, Liozerkis buvo šaučius, Ruvelis Olšvengas laikė malūną, lentpjūvę, nuomodavo žemę, Ickus (Girinis) prekiavo miškais, kitas Ickus (Pakulinis) vertėsi pakulų, linų prekyba, Prismanas, kurio dviejų aukštų namas buvo viso miestelio pažiba, turėjo užeigą, dar viena priklausė Notkiui, o Bernšteinų šeimyna valdė audinių parduotuvę. Šija Kaplanas savo krautuvėje prekiavo silke, aliejumi, žibalu, vinimis, uknoliais ir kt. Be to, jis supirkinėdavo kiaušinius, vištas, sviestą, arklių uodegas, kiaulių šerius. O pasikinkęs arklį, įvairias prekes išvežiodavo ir po aplinkinius kaimus.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Sinagoga Kaltinėnuose

 

Pagerbėme kraštietę jubiliatę

Rugsėjo 13 d. Pajūralio bibliotekoje pa­minėtas Stasės Vanagaitės – Peterso­nie­nės, gimusios Šakėnų kaime, 100-asis jubiliejus. Šventę pradėjo Albi­no ir Aldutės Rimkų šeimyninis duetas.

Jubiliatė nuo 1998 metų vadovauja Ame­ri­kos lietuvių ra­šytojų draugijai, kuri buvo įkurta 1932-aisiais Lietuvoje. Kai Antrojo pasaulinio karo metais ji iširo, rašytojai bei kūrėjai, emigravę iš Lietuvos, susitelkė Čikagoje, kur iki šių dienų puoselėja nacionalines ver­tybes. 

Pajūralio bibliotekininkė Sta­sė Pūdžemienė ir laisvalai­kio salės vadovė Alma Rimkuvienė supažindino su S. Vanagaitės – Petersonienės gyvenimu, veikla bei kūryba. Kūrinių paskaitė buvusi Pajūralio mokyklos mokytoja, dabar pensininkė Aldona Tičkuvienė. Šilalės viešosios bibliotekos vyr. metodininkė bei literatų klubo „Versmė“ prezidentė Stefa Minutaitė perdavė šių eilučių autoriui įteikti jubiliatei, gyvenančiai JAV, mero sveikinimą bei leidinių apie Šilalę. Renginyje dalyvavo artimi šimtametės šeimos nariai: brolio sūnus Aloyzas su žmona Aldute, sū­nėnas Arvydas su žmona Tat­jana Vanagiene, kuri 2003 m. įkūrė Pajūralio bendruomenės centrą.     

Aš, šių eilučių autorius, renginio iniciatorius, poezijos bei kitų menų mėgėjų asocia­cijos „Branduma“ Žemaitijos regio­no ir Klaipėdos krašto kuratorius, Lietuvos nepriklausomų rašytojų są­jun­gos pirmininko Vlado Burago bei Amerikos lietuvių rašytojų draugi­jos, kurių narys esu, vardu pa­sveikinau šeimos narius, šventės organizatorius, padėkojau už jubiliatės kūrybinės veiklos įvertinimą. Kadangi esu bend­ravęs su S. Vanagaite – Petersoniene, pasidalinau prisiminimais apie šį nuostabų žmogų. Jubiliatės šeimos nariams, šventės dalyviams bei Pajūralio bibliotekai padovanojau šiemet išleistą savo ket­virtąją kūrybos knygą „Žemiečiai“.

Pajūralio bendruomenės va­dovė Irena Jucienė pakvietė renginio dalyvius pabend­rauti prie arbatos puodelio.

Su jubiliatės sūnėnu Arvydu apsilankiau Staselės gimtinėje, kurioje jis su šeima labai gražiai tvarkosi bei ūkininkauja. Nepaprastai nustebino šimtamečiai klevas ir uosis, siekiantis per 30 met­rų. Šiais medžiais domisi Lietuvos mokslininkai dend­ro­lo­gai, jie yra įtraukti į saugomų augalų bei paveldo regist­rą. Štai kur slypi ilgaamžiškumo pas­laptis!

Metafizikos mokslų dr.

Vilimantas ZABLOCKIS

Stasės PŪDŽEMIENĖS nuotr.   

 

 

Šilališkiai – originalaus rekordo savininkai

Trečiadienį Šilalės lopšelyje-dar­že­ly­je­­ „Žio­gelis“ pasiektas naujas, originalus­ Lietuvos rekordas – miesto­ gatvėmis pra­žygiavo daugiausiai vaikų iki septynerių metų su žaislinėmis mašinėlėmis. Net 472 mažieji rekordininkai iš Šilalės, Kvėdarnos, Pajūralio, Obelyno, Kalti­nė­nų, Upynos, Pajūrio ugdymo įstaigų, pas­kui save tempdami ant virvelių pririštas žaislines mašinas, tokia šau­nia akcija paminėjo rugsėjo 22-ąją švenčiamą dieną be automobilio, at­kreipė visuomenės dėmesį į ekologiją bei saugų eismą.

Užfiksuoti šilališkių rekordo atvyko ir garsiausias pastarojo meto Lietuvos lenktynininkas Benediktas Vanagas.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

 

 

Kas prisiims atsakomybę?

Prasidėjus rudeniniams lietums, kaimo vietovėse, o­ ypatingai – atokesnėse, kelių problemos tampa itin opios. Dėl prasto susisiekimo į redakciją kreipėsi ir Gulbių kaime gyvenantis Saulius D. Jis pageidavo, jog seniūnija sutvarkytų pro sodybą iki pagrindinio kelio vedantį keliuką, nes, anot jo, netrukus išvažiuoti bus galima nebent traktoriumi.

„Esame neįgalūs, turime mažamečių vaikų, jie lanko mokyklą. Kaip važinėti šitokiu keliu? Seniūnija visai nesirūpina. Ar sunku būtų užvežti žvyro? Žiemą sniegą nuvalo irgi retai. Labai vargstame. Esame socialiai remtini, mus lanko ir seniūnijos socialiniai darbuotojai, jiems taip pat sunku privažiuoti. Dar kažkada net įspėjo, jog susitvarkytume kelią. Bet ar mes privalome tai daryti, ar mums priklauso? Savo keliuką, suprantu, patys turime žiūrėti, tačiau juk šitas yra bendro naudojimo. Juo važiuojame ne tik mes. Norėtume, kad seniūnija pagelbėtų“, - prašė gyventojas.

Bilionių seniūnė Loreta DAUKANTIENĖ, išklausiusi situaciją, patikino, jog seniūnija kelius stengiasi tvarkyti pagal galimybes, ir nėra taip, kad keliuku į minimą sodybą visai nesirūpintų. Pasak seniūnės, kadangi tai yra paprastas gruntinis kelias, jo greideriuoti dažnai nepatartina. Tačiau ir juo greideris pravažiuoja bent du kartus per metus. Žiemą esą kelias irgi nėra pamirštamas.

„Saulius turbūt ne visiškai suprato situaciją. Vasarą, kai buvo lietingi orai, jis pats su mašina išmalė dalį keliuko. Kadangi šeima yra įtraukta į rizikos sąrašą, reguliariai pas juos vyksta mūsų socialiniai darbuotojai. Pamatę, jog kelias yra pačių išmurkdytas, jie draugiškai patarė jį pasitvarkyti, užpilti kažkiek žvyro. Tik tiek. Tikrai nebuvo liepta tvarkyti kelių“, - komentavo seniūnė.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

 

Gydytojų atlyginimai ligonių pajamoms neprilygsta

Neseniai į viešumą iškilę Vyriausios tarnybinės eti­kos komisijos planai įteisinti kyšius gydytojams visuomenėje sukėlė nemalonių atgarsių. Nors gyvas mitas, kad daktarui būtina atsilyginti, eiliniai, mažas pajamas gaunantys žmonės tokį siūlymą sutiko priešiškai. Vis daugiau gyventojų mano, kad medikai turi sąžiningai dirbti už tokią algą, kokią gauna.

Kiek uždirba, sužinoti nelengva

Į redakciją mintimis pasidalinti užėję žmonės įsitikinę, jog gydytojai uždirba ne taip jau ir mažai. Todėl jiems nederėtų visuomenei sudaryti nuomonės, kad gauna kone minimalią algą. Ypač kaimuose, kur dažnai ambulatorijoje sėdi tik vienas daktaras, todėl atėjus tenka ilgokai luktelėti eilėje.

„Man atrodo, jog žmonės yra specialiai klaidingai informuojami apie gydytojų bei sveikatos priežiūros įstaigų vadovų algas, nes jei žinotų, kiek iš tiesų jie gauna, gal ne vienas nebruktų vokelio su pinigais. Ne turtuoliai ir mes esame, daug žmonių pas daktarus visiškai nebeina, nes neturi už ką net vaistų nusipirkti“, - pastebėjo viename Kvėdarnos seniūnijos kaime gyvenanti moteris.

Išsiaiškinti, kiek uždirba gydytojai ir kokias algas gauna sveikatos priežiūros įstaigų, prie kurių jie yra prisirašę, vadovai, ne taip jau ir pap­rasta - anaiptol ne visų pirminės sveikatos priežiūros cent­rų bei ambulatorijų internetiniuose puslapiuose atlyginimai skelbiami viešai. O kai kurios tokių puslapių iš viso neturi, nors skelbti duomenis apie įstaigos veiklą yra privaloma.

Prieš kelis mėnesius redakciją pasiekė informacija, kad Šilalės ligoninės direktorius rado būdą neblogai prisidurti prie atlyginimo - pasiskyrė sau edukologo etatą. Tačiau ką tas edukologas dirbo ligoninėje, nesusijusioje su jokia šviečiamąja veikla, taip ir nepavyko sužinoti. Į „Šilalės artojo“ paklausimą, kokių pareigų savo ar kitose asmens sveikatos priežiūros įstaigose turi jų vadovai, rajono meras Jonas Gudauskas neatsakė. Ant­rą kartą paklaustas to paties, garantavo, jog Šilalės ligoninės vadovas Antanas Damulis jokio kito darbo nedirba ir priedų už kitų pareigų atlikimą negauna.  Beje, dabar edukologo etatas ligoninėje jau panaikintas...

Nors viešųjų įstaigų vadovų atlyginimai turėtų būti vieši, meras nedetalizavo, kiek uždirba savivaldybės įsteigtų, taigi valdiškų, poliklinikų bei ambulatorijų vadovai, o apsiribojo nurodymu, kad Lietuvos nacionalinės svei­katos sistemos viešųjų įstaigų vadovų atlyginimai nustatomi, atsižvelgiant į įstaigos lygmenį ir apskaičiuojami, valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų bei valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinį dydį dauginant iš koeficiento.

Rajono lygmens įstaigų vadovams nustatytas koeficientas 12, įstaigų, kuriose dirba nuo 11 iki 100 darbuotojų, vadovų atlyginimai sudaro 7,4 valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinio dydžio.

Tik priedas prie atlyginimo?

Kas tas koeficientas 12 ir 7,4 bei kokią piniginę išraišką jis turi, suskaičiuoti nesunku. Pareiginės bazinės algos dydį nustato įstatymų leidėjai. Pernai pareiginės bazinės algos dydis nesikeitė - liko 130,5 euro, taigi 12 prilygsta 1566 Eur, o 7,4 bazinės pareiginės algos sudaro 965,7 Eur. Žinoma, neatskaičius gyventojų pajamų, socialinio draudimo bei kitų mokesčių, kurie sudaro beveik ketvirtadalį priskaičiuoto atlyginimo.

Ar už tokią mažą algą gydytojas, kuriam Lietuvoje tikrai nereikia stovėti Darbo biržoje, sutiktų vadovauti įstaigai, kurioje dirba nuo 11 iki 100 darbuotojų? Juo labiau - už pusę etato (ir pusę atlyginimo), kaip, pavyzdžiui, dirba Laukuvos ambulatorijos vyriausioji gydytoja Ieva Demereckienė, Kvėdarnos ambulatorijos vyriausioji gydytoja Irena Beržanskienė, Šilalės pirminės sveikatos priežiūros centro direktorė Vida Macevičienė?

Žinoma, kad ne. Dėl to Sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme numatyta, jog vadovaujančių darbuotojų (įstaigų vadovų bei jų pavaduotojų) mėnesinė alga susideda iš pastoviosios ir kintamosios algos dalies.

Kintamąją algos dalį kasmet nustato sveikatos priežiūros įstaigų steigėjas - ji skiriama vieneriems metams, negali būti didesnė nei 40 proc. pareiginės algos ir priklauso nuo įstaigos veiklos rezultatų.

Praėjusius metus neigiamu finansiniu rezultatu baigė Šilalės ligoninė, Šilalės pirminės sveikatos priežiūros cent­ras bei Laukuvos ambulatorija, todėl atrodytų, jog šių įstaigų vadovams kintamoji atlyginimo dalis šiemet nepriklausytų.

Vis dėlto mero sudaryta darbo grupė, kuriai vadovavo vicemeras Valdemaras Jasevičius, rado landą algoms padidinti - nusprendė, kad kintamosios atlyginimo dalies negalima nemokėti, jei nuostoliai atsirado dėl sumažinto finansavimo ar kitų aplinkybių, kurių vadovaujantys darbuotojai negalėjo kontroliuoti.

Darbo grupės siūlymu, nuo šių metų gegužės 1 d. iki 2017 m. gegužės 1 d. 30 proc. mėnesinė kintamoji algos dalis nustatyta Šilalės ligoninės direktoriui A. Damuliui ir Laukuvos ambulatorijos vyriausiajai gydytojai I. Demereckienei, po 40 proc. kintamosios algos dalies gaus Kaltinėnų pirminės sveikatos priežiūros centro vyriausiasis gydytojas Kornelijus Andrijauskas, Kvėdarnos ambulatorijos vyriausioji gydytoja I. Beržanskienė bei laikinai Pajūrio ambulatorijos vyriausiojo gydytojo pa­reigas einantis Juozas Vyd­mantas. Praėjusių metų veik­los ataskaitoje J. Vydmantas nurodo per mėnesį gavęs 483 Eur atlyginimą - tiek jam lieka, atskaičius mokesčius.

Visų kitų pirmines sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų vadovai dar dirba ir gydytojais, todėl 676 Eur alga (ant popieriaus) tam tikra prasme jiems yra tik priedas prie tikrojo atlyginimo.

Tikros aukso kasyklos

Kiek uždirba gydytojai, galima sužinoti iš savivaldybės tarybai pateiktų sveikatos prie­žiūros įstaigų ataskaitų ir informacijos jų interneto puslapiuose.

Šilalės PSPC direktorė V. Ma­cevičienė ataskaitoje nurodo, jog medikai šioje įstaigoje pernai vidutiniškai uždirbo 1400 Eur. Pati V. Macevičienė ne tik dirba gydytoja savo įstaigoje, bet ir skuba į Šilalės ligoninę, kur eina gydytojos echoskopuotojos pa­reigas bei budi Priėmimo - skubios pagalbos skyriuje.

Kaltinėnų pirminės sveikatos priežiūros centro interneto puslapyje skelbiama, kad gydytojas K. Andrijauskas vidutiniškai per mėnesį uždirba 1450 Eur, o už vadovavimą įstaigai pernai gavo 8112 Eur.

Kvėdarnos ambu­la­to­­ri­jos vy­riausioji gydytoja I. Ber­­žans­kienė ataskaitoje nurodo, kad praėjusiais metais ambulatorijos vadovo atlyginimui buvo skirta 7524 Eur - po 627 Eur per mėnesį. O trys gydytojai dalijasi 3,5 etato. Pati I. Beržanskienė dar dirba odontologe. Tačiau nors ir privaloma, Kvėdarnos ambulatorijos interneto puslapyje vidutinis darbo užmokestis neskelbiamas nuo 2014 metų. Prieš dvejus metus Kvėdarnos gydytojų vidutinę algą sudarė 6376 litai, dabar tai būtų 1846 Eur. Jei atlyginimai nesumažėjo, kvėdarniškiai medikai turi atradę tikras aukso kasyklas.

Mažiausiai su visuomene bend­rauja ir apie įstaigos veik­­­lą gyventojams praneša gydy­­to­jos I. Demereckienės vadovaujama Laukuvos ambulato­rija, kurios interneto puslapio visiškai nepavyko rasti. Savivaldybei pateiktoje atas­kai­to­je gydytoja nurodo, jog pernai algoms išleido 102 tūkst. Eur, o valdymo išlaidos sudarė daugiau kaip 20 tūkst. Eur. Vadovo darbo užmokesčiui per metus skirta 5794 Eur, du medikai per mėnesį vidutiniškai uždirbo po 1168 Eur. Ne taip ir mažai, žinant, kad Lauku­vos ambulatorijoje yra prisiregistravę 1880 gyventojų.

Atlyginimais, atrodo, negalėtų skųstis ir Pajūrio ambulatorijoje dirbantys gydytojai, per mėnesį vidutiniškai gaunantys 1527 Eur.

Tačiau akivaizdu, jog pati didžiausia yra ne gydytojų, o Šilalės ligoninės direktoriaus A. Damulio alga. Direktorius, kurio koeficientas 12, o kintamoji atlyginimo dalis sudaro tik 30 proc. pa­reiginės algos, per mėnesį gauna beveik 2200 Eur. Tik­rai solidu, palyginus su ligoninėje dirbančių medikų specialistų atlyginimu - skelbiama, jog 53 Šilalės ligoninėje dirbantys gydytojai šių metų antrąjį ketvirtį vidutiniškai uždirbo tik po 765 Eur. Tiesa, dauguma jų turėjo tik dalį etato ir dirbo antraeilėse pa­reigose.

Tad tokie skaičiai. Bet iš jų labai lengva spręsti, ar visi gydytojai ir įstaigų vadovai tik­rai yra tokie nuskriausti, kad juos reikia paremti vienu kitu euru vokelyje.

Daiva BARTKIENĖ

 

 

 

Teisminė mediacija – taikus ginčų sprendimo būdas

Rugsėjo 21-ąją minėjome Tarptautinę taikos dieną. Ta proga Šilalės rajono žmones noriu supažindinti su Lie­tuvoje dar pakankamai nauju ir mažai žinomu, bet vis populiarėjančiu ginčų sprendimo būdu – teismine mediacija.

Konfliktai, ginčai tarp žmonių kyla kasdien: pykstamės šeimoje, darbe susiduriame su konfliktinėmis situacijomis. Dažnai visa tai išsprendžiame patys, tačiau neretai tarpusavio santykius tenka aiškintis ir teisme. Deja, teismas, išsprendęs ginčą bei priėmęs sprendimą, niekada nepadaro abiejų šalių laimingų. Dažniausiai yra patenkinami tik vienos pusės interesai, o kita patiria pyktį, nusivylimą, o neretai - ir išlaidų. Viena iš šalių visada pralaimi, nė nežinodama apie buvusią galimybę ginčą išspręsti taikiai.

Teisminė mediacija - tai ginčų sprendimo būdas, kurio paskirtis yra padėti šalims išsiaiškinti taikiai, tarpininkaujant vienam ar keliems mediatoriams. Teismo mediatorius – tai specia­liai tam parengtas teisėjas, advokatas, teisėjo padėjėjas ar kitas atitinkamą kvalifikaciją turintis asmuo, kuris moka valdyti konfliktines situa­cijas ir bando išspręsti nesutarimus, sudarant sąlygas žmonėms taikiai pasiekti kompromisą, suderinant tarpusavio interesus. Teismo mediatoriumi gali būti skiriamas asmuo, kuriam Teisėjų tarybos nustatyta tvarka yra suteiktas teismo mediatoriaus statusas.

Kad įvyktų teisminė media­cija, reikia, jog abi bylos pusės norėtų rasti kompromisinį susitarimą ir sutiktų perduoti ginčą nagrinėti teisminės mediacijos būdu. Ginčo perdavimą gali inicijuoti civilinę bylą nagrinėjantis teisėjas arba bet kuri ginčo šalis ar jai atstovaujantis asmuo. Svarbu žinoti, kad teismo mediatorius neatlieka teisėjo vaid­mens. Jis nepriima sprendimo, privalomo šalims, jis tik moderuoja procesą, kontroliuoja šalis, jog šios laikytųsi nustatytų taisyklių, nekonfliktuotų tarpusavyje bei susikoncentruotų ties ginčo objektu. Priešingai nei teisėjas, teismo mediatorius yra tik tarpininkas tarp bylos šalių, kuris padeda joms pačioms pasiekti taikų susitarimą.

Teisminės mediacijos metu bylos pusės kalbasi, derasi bei pačios randa ginčo sprendimo būdą, kuris tenkina ir yra naudingas abiems šalims, o teismui belieka tik patvirtinti jų pateiktą taikos sutartį, kurią gali paruošti tiek teismo mediatorius, tiek šalių pasirinktas advokatas. Pažymėtina, kad, priešingai nei teismo posėdyje, teisminės mediacijos metu nėra nagrinėjamas kaltės klausimas, visiškai nesvarbu, kuri iš šalių yra teisi ar neteisi.

Aktualu ir tai, jog teisminės mediacijos procedūra yra nemokama. Teisminės mediacijos būdu ginčą išsprendus taikiai, grąžinama 75 procentai sumokėto žyminio mokesčio, sutaupoma laiko, bylos šalys patiria mažiau streso, neigiamų emocijų, galimas bylos šalių gerų santykių bei abipusės pagarbos atkūrimas. Teisminės mediacijos metu, priešingai nei teismo posėdyje, nėra rašomas protokolas ir nėra daromas garso įrašas. Sprendžiant ginčą teisminės mediacijos būdu, užtikrinamas konfidencialumas, ir bet kuri šalis gali pasitraukti iš teisminės mediacijos, nenurodydama priežasties. Tada ginčas vėl toliau gali būti nagrinėjamas teisme.

Lietuvoje teisminė mediacija dažniausiai taikoma šeimos ginčuose, ypač susijusiuose su vaikų interesais, ginčuose, kylančiuose iš paveldėjimo teisinių santykių, ginčuose tarp bendraturčių. Tačiau teisminę mediaciją galima taikyti bet kokiuose ginčuose, svarbiausia, kad bylos šalys norėtų kalbėtis, nes nuoširdus ir atviras pokalbis gali padėti išspręsti labai daug problemų.

Noriu visus padrąsinti naudotis alternatyviu, daug paprastesniu, mažiau išlaidų rei­kalaujančiu, sutaupančiu daug laiko ir, svarbiausia, mažiau streso bei neigiamų emocijų sukeliančiu ginčo sprendimo būdu - teismine media­cija.

Jolita LELĖNIENĖ

Tauragės rajono apylinkės teismo

 teisėjo padėjėja ir teismo mediatorė

 

Kontrabandininkas iš Kaišiadorių „kibo“ netoli Laukuvos

Rugsėjo 9 d. Šilalės rajono apylinkės teisme nuos­­pren­dį išgirdo mūsų rajone už nusikalstamą veiką su­čiuptas kaišiadoriškis. Rugpjūčio mėnesį muitinin­kams vyriš­kis įkliuvo, svetimu automobiliu vež­da­mas kontraban­dines cigaretes „Minsk capital“. Balta­rusiškomis bande­rolė­mis pažymėtų rūkalų pakelių šio keliau­ninko mašinoje rasta net 60 tūkstančių.

Kaišiadoriškis Žilvinas K. įkliuvo Klaipėdos teritorinės muitinės pareigūnams. Rugpjūčio 18 d., apie 16.40 val., kelio Laukuva-Šilalė 9-ajame kilometre automobilį „Škoda Superb“ sustabdę muitininkai jo bagažinėje aptiko 6 dėžes cigarečių „Minsk capital“ su baltarusiškomis banderolėmis. Šių prekių įsigijimo ir gabenimo dokumentų vyras pareigūnams nepateikė, tačiau neslėpė, jog rūkalus pirko iš nepažįstamo ruso vilkiko vairuotojo, už dėžę mokėjo po 450 eurų. Sulaikyto krovinio vertė rinkoje –  8640 eurų.

Beje, kontrabandininkas pa­kankamai solidų „lobį“ vežėsi ne savo, o svetima mašina. „Škodą“ Žilvinui paskolino draugas, paprašęs automobi­liui atlikti techninę apžiūrą. Kadangi tikrasis savininkas įrodinėjo, jog apie bičiulio darbelius nieko nežinojęs ir apie tai nė neįtaręs, teismas automobilio nusprendė nekonfiskuoti.

Kaišiadoriškiui iškelta ad­ministracinio teisės pažeidimo byla pagal Lietuvos Respublikos ATPK 1634 straipsnio 4 da­lį. Šilalės rajono apylinkės teisme kaltinamasis savo kaltę pripažino bei nuoširdžiai gailėjosi, tai pripažinta lengvinančia aplinkybe. Teisėjas Osvaldas Briedis skyrė jam 2896 Eur baudą. Pinigai per 40 dienų turi būti pervesti į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą.

Nutarimas per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skun­džiamas Klaipėdos apygardos teismui apeliaciniu skun­du per Šilalės rajono apy­lin­kės teismą.

Birutė PALIAKIENĖ

 

Nepakantumą griovėjams parodykime visi

Rugsėjo 9 d. „Šilalės artojuje“ išspausdinus repliką „Vieni stato, kiti griauna“ apie sulaužytus suoliukus prie Lokystos upės, redakcijoje netilo telefonai. Žmonės piktinosi vandalų išpuoliu ir sakė, kad tokiems metas skelbti karą: negi keletas nebrendylų turi teisę visiems doriems piliečiams diktuoti savo sąlygas? „Ši­lalės artojas“ sulaukė ir Gintarės B. laiško, kuriame mer­gina išsako savo nuomonę.

„Gerbiama „Šilalės artojo“ redakcija, norėčiau pareikšti keletą minčių dėl publikacijos apie suniokotą suolelį poilsio zonoje prie Lokystos. Šiame gražiame Šilalės miesto kampelyje, šlaitais palei upę malonu pasivaikščioti visais metų laikais. Pavasarį džiugina atbundanti gamta, vasarą galima pasimėgauti saulės voniomis, rudenį - paskutiniais jos spinduliais. Na, o žiemą tuos kalnelius slidėmis bei rog­utėmis išbando daugybė vaikų. Upės čiurlenimas, gam­tos tykuma padeda atsipalaiduoti nuo kasdienių darbų rutinos, leidžia pakvėpuoti grynu oru.

Tačiau ten apsilankius (ypač gražesniu laiku), nuo­tai­ką daž­nai sugadina pakrūmė­se gulinėjantys girtuok­liai, triukš­maujantys, besikeikian­tys ap­svaigę paaugliai. Pastarieji po ulionių palieka krūvas šiukšlių bei stik­lo duženų. Tokie lankytojai savo įtūžį galėjo išlieti ir sulaužydami neseniai „Ecoservice“ įmonės įrengtus suolelius.

Manyčiau, kad į šią šilališkių poilsio zoną daugiau dėmesio turėtų atkreipti teisėtvarkos pareigūnai. Dažnesnis jų apsilankymas sudrausmintų chuliganiškai besielgian­čius žmones.

Žinoma, atsakomybę už savo nepilnamečius vaikus turėtų prisiimti ir tėvai. Pirmiausia jiems privalu žinoti, kur, su kuo būna bei ką veikia jų atžalos“, - rašo mergina.

Nepakantumas tokioms mū­sų gyvenimo piktžaizdėms rodo piliečių sąmoningu­mą. Tad jeigu visi dažniau nepraeitume abejingai pro pyp­lį, laužantį šakas, mėtantį saldainių popierėlius, spjaudan­tį kur papuola saulėgrąžų lukštus ar kojomis trypiantį poilsiui kiemuose pastatytus suoliukus, gal padėtume jo sąmonėje išsiugdyti pagarbą aplinkiniams žmonėms, atsakomybę už visų bendrą turtą, aplinkos švarą.

Kviečiame „Šilalės artojo“ skaitytojus nelikti abejingiems visokioms negerovėms bei išsakyti savo pilietinę poziciją laik­raštyje.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

 

 

 

Sėkmę gali garantuoti tik investicijos

Prieš 23 metus netoli Žadeikių įkurtas Antano ir Kristinos Dambrauskų pieno ūkis dabar gali pretenduoti jei ne į stipriausio, tai bent į daugiausiai investavusio bei moderniausio Šilalės rajono ūkio titulą. Neseniai čia pradėjo veikti antras melžimo robotas. Ekologinio ūkio savininkai įsitikinę, kad investuoti būtina, nes net ir sunkmečiu reikia galvoti apie ateitį.

Išsaugojo kolūkio palikimą

Pedagoginį išsilavinimą turintis ir dešimt metų mokyk­loje dirbęs A. Dambrauskas nė akimirkos nesigailėjo, jog savo profesiją išmainė į ūkininkavimą.

„Esu kaimo žmogus, kaime man geriausia“, - sako buvęs mokytojas, kažkada pakviestas vadovauti bendrovei, o vėliau visa galva pasinėręs į ūkininkavimą.

Pradėjo Dambrauskai, kaip ir daugelis, nuo penkių karvių bei kelių iš kolūkio parsivestų telyčių. Tiesa, išsivaikščiojus bendrovės pajininkams, jiems liko pusė fermos. Naujutėlės, prieš pat didžiąsias permainas pastatytos - kolūkio telyčios joje praleido tik vieną žiemą. Laimė, pajininkai kiekvienas savo kampo negriovė, po plytą ir šiferio lakštą nesidalijo, leido Damb­rauskams išpirkti jų dalis, nors tuomet ir atrodė, kad tokio didelio pastato gal niekada jų ūkiui ir nereikės. 

„Iš pradžių atsitvėrėme ket­virtadalį, vėliau pradėjome naudoti pusę fermos. O, kiek rekonstrukcijų ji per tuos du dešimtmečius matė! Ateinančiais metais bus dar išplėsta, vieną sieną patrauksime 5 metrus į šoną. To reikės, įdiegiant visiškai automatizuotą galvijų šėrimo  liniją. Baigus darbus, ferma bus visiškai modernizuota“, - pasakojo A. Damb­rauskas.

Po rekonstrukcijos 200 vietų pusiau šalto tipo ferma gerokai prasiplės, joje bus dar pusšimčiu vietų daugiau. Tačiau didinti bandos Dambrauskai nebežada - dabar 120 melžiamų karvių turintys ūkininkai privalės taikytis prie melžimo robotų pajėgumų, o jie gali melžti ne daugiau kaip 140 karvių. Todėl erdvesnėje fermoje užteks vietos  ir veislinėms telyčioms, ir jautukams, kuriuos ūkininkai augina mėsai.

Dvi ekologijos pusės

Jau antri metai Žadeikių ūkininkai gamina tik ekologišką pieną. Laikytis ekologijos reikalavimų juos paskatino dvigubai didesnė produkcijos kai­na. Antanas neslepia: „Sukilo pavydas. Tą patį darėme, kaip ir ekologiniuose ūkiuose, gal tik vieną kitą mineralą daugiau pridėdavome, o už pieną gavome perpus mažiau“.

Ekologinė gamyba, pasak­ Kristinos, ūkyje dirbančios­ pagal profesiją - gydančios gyvulius bei stebinčios jų savijautą, turi savo niuansų. Pirmiausia ji pastebėjo, kad krito primilžiai - nuo daugiau kaip 7,6 tonos iki bene 5 tonų. Daugiau darbo atsirado ir laukuose, nes piktžolių  neleidžiama naikinti herbicidais. Šiemet pirmą kartą rudeniop pasėjo garstyčių - žiūrės, ar tikrai  gali jomis pagerinti dirvožemį. Tai irgi papildomi, pašarų gamybą branginantys kaštai.

Tačiau dėl praradimų ūkininkai nepergyvena. Ekologiniams ūkiams juos kompensuoja didesnės išmokos, be to, ir pieno kaina yra nepalyginamai aukštesnė - šį rudenį už ekologinį pieną perdirbėjai moka 28 ct/kg.

„Jei nebūtume tiek daug investavę, galėtume kalbėti apie išlaidų bei pajamų subalansavimą - šitiek už pieną gaudami, nuostolių nepatiriame, tačiau jei ūkio nemodernizuosi, ateities jis neturės“, - įsitikinęs A. Dambrauskas. Todėl moderniausio Šilalės rajono ūkio savininkai visas 214 hektarų ekologinio ūkio išmokas atideda investicijoms.

Melžėjas pakeitė robotais

Ūkininkai neslepia, jog kiek įmanydami naudojosi ir Lietuvos valstybės, ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama - nebuvo nė vieno paramos etapo, kuriuo jie nebūtų bandę pasinaudoti. Tam reikėjo nemažai investicijų, o ir rizika ne visada pasiteisindavo. Pavyzdžiui, nuostolių patyrė savo lėšomis nusipirkę kombainą, pastatę siloso tranšėjas ir negavę tam paramos. Tačiau ūkiui jų labai reikėjo. Už savo pinigus teko rekonst­ruoti dalį fermos taip, kad joje būtų galima pastatyti melžimo robotus.

Bet ir paramos sulaukė nemažai. Už ją įsigijo techniką, mel­žimo liniją, mėšlo tvarkymo ­į­ran­gą bei daug kitų reikalingų dalykų. Šiandien tik šypsosi prisiminę, kaip primityviai dirbo laukus ūkininkavimo pradžioje - teko ir pašarus šakėmis į priekabą krauti, ir karves rankomis melžti. Dabar atvyksta žemės ūkio kooperatyvo „Šilalės Agro“, kuriam Dambrauskai priklau­so, technika ir per kelias dienas paruošia visus pašarus. Ne tik paruošia - galingas smulkintuvas dar ir koncentratus į žolės, kukurūzų, mišinių masę įmaišo.

Dambrauskų ūkis yra pirmasis ir kol kas vienintelis Šilalės rajone, kur visas karves melžia robotai. Pirmasis, kainavęs per pusę milijono litų, jų fermoje pradėjo dirbti praėjusių metų pavasarį. Antanas tikina, jog didelė investicija visiškai pasiteisino. Ir visai ne dėl to, kad pakeitė vieną melžėją - ir robotui aptarnauti reikia žmogaus. Roboto melžiamos karvės yra sveikesnės ir duoda daugiau pieno.

„Iki tol, kol pastatėme robotą, neturėjome karvių, iš kurių primelžtume po 30 lit­rų pieno. O dabar džiaugiamės, jog gauname po 25-30 litrų. Karvės ir jaukesnės, ramesnės tapo, jų niekas melžimo aikštelėje nestumdo, negainioja, nešaukia, koja nepaspiria. Dirbant žmogui su gyvuliais, visko būna. Tačiau ir karvės yra gyvas padaras, joms stresas kenkia taip pat, kaip ir žmogui“, - aiškino ūkininkas.

Robotų, jo teigimu, reikėjo dar ir dėl to, kad trūksta melžėjų. Vyresnio amžiaus moterys tokio darbo dirbti negali dėl silpstančios sveikatos, o jaunimui melžti karves ir neįdomu, ir sunku.

A. Dambrauskas tiki, jog investicijos atsipirks per 7-8 metus. Bet jei dėl menkų produkcijos kainų ir užtruks ilgiau, nepergyvens - pasak ūkininko, kitos išeities vis tiek nėra.

Ūkis sutelkė šeimą

Dambrauskai samdo septynis darbininkus, iki pradedant melžti robotais fermoje sukosi trys melžėjos. Tačiau per darbymečius į Žadeikius sulekia ir sūnūs, ir žentas, ir anūkai - jei reikia, traktoriumi dirba net naktį.

„Mūsų ūkį sudaro keturi šeimos ūkiai - džiaugiamės, kad ir vaikai nori ūkininkauti, jiems planuojame netrukus savo ūkį perduoti. Užbaigsime įgyvendinti paskutinį projektą ir grįšime į Žadeikius, iš kur prieš dešimt metų išsikraustėme į namą prie fermų“, - tvirtina Antanas, dabar jau, kaip pats sako, jokio fizinio darbo ūkyje nedirbantis, tik organizuojantis bei vadovaujantis.

Kristina džiaugiasi, jog ūkis sutelkė visą šeimą, o pas močiutę kaime vasaroja visi anūkai.

Buvo laikas, anot Damb­rauskų, kai jie turėjo minčių ūkį parduoti, paskui rimtai svarstė ir net jau buvo pasukę į mėsinę gyvulininkystę - planavo pasilikti tik nedidelę pieninių galvijų bandą nuolatinėms pajamoms  palaikyti.

„Arūnas, baigęs veterinarijos akademiją, įtikino, kad pieno ūkis visada bus reikalingas, todėl neverta sukti kita kryptimi. Sėklindami mėsinių bulių sperma, šiek tiek buvome pagadinę bandą, bet dabar jau atsigauname, grįžtame į vėžes“, - sako A. Damb­rauskas.

Jis džiaugiasi, kad ūkininkauti nebijantys vaikai jau turi susikūrę tvirtą pagrindą. Nesąmonė būtų, anot Antano, dabar pradėti nuo nulio.

„Antrą kartą to nebedaryčiau. Nors daugelį darbų jau pakeitė technika, žemės ūkio verslas yra pats rizikingiausias, nes priklauso nuo gamtos užgaidų. Ir nieko čia nepakeisi“, - įsitikinęs ūkininkas.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

 

Vladas Vitkauskas: „Mes visi turime savo gyvenimo Everestą“

Vasara – švenčių bei renginių metas. O patirtos ge­ros akimirkos dar ilgai kelia malonius prisiminimus. 

Šią vasarą kaip niekada daug pagarbos ir lankytojų sulaukė mūsų Medvėgalis: Pasaulio žemaičių die­noms skirti renginiai šurmuliavo būtent jo papėdėje. Liepą vyko pėsčiųjų žygis „Žemaitijos piliakalniais ir kūlgrindomis“, sulaukęs ne tik kone 400 dalyvių, bet ir žmogaus-legendos, garsaus nuo Viduklės kilusio alpi­nisto Vlado Vitkausko. Jis - pirmasis bei vienintelis lie­tuvis, užkopęs į aukščiausią pasaulio viršukalnę Eve­restą. Daugiau nei prieš 20 metų V. Vitkausko dėka 8848 metrų aukštyje suplevėsavo Lietuvos trispalvė. Alpinis­to pasiekimai įvertinti I laipsnio Didžiojo Lietuvos ku­nigaikščio Gedimino ordino medaliu, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Olimpine žvaigžde, Santarvės ordi­nu ir kitais apdovanojimais.

„Manęs dažnai klausia, ku­rio­je viršūnėje jaučiausi ge­riau­siai. Atrodo, turėčiau sa­­ky­ti, jog Everesto, bet ten - nie­ko ypatingo. Todėl visada sa­kau, kad niekur nesijausi ge­riau nei savajame kraš­te“, - pa­kalbintas „Šilalės artojo“ ak­centavo V. Vitkauskas.

Pakilti į aukščiausio Že­mai­tijos piliakalnio viršūnę bei užnešti į ją Žemaitijos vėliavą, tą pačią, kuri buvo iškelta Andų kalnuose, jis grįžo lygiai po 20 metų.

„Kažkada, ruošiantis kopti į vieną iš aukščiausių Pie­tų Amerikos kalvų, Jūratė Gra­­by­tė, kuri vesdavo žemaitiškas laideles per LRT radiją, mane labai išbarė, jog, būdamas žemaitis, į kalnų viršūnes vis nešu Lietuvos vėliavą, o žemaičių vėliavos nepaimu. Be­je, tik taip ir sužinojau, kad Žemaitija turi tokią gražią vėliavą. Tad per keletą dienų ji buvo pasiūta, o tuomet ją man įteikęs Žemaičių kultūros drau­gijos pirmininkas Stasys Kas­paravičius prisakė iškelti ją ten, kur tik būsiu. Todėl aš dabar siūlau Žemaičių paso neišduoti nė vienam, kuris neįveiks Medvėgalio“, - juokavo V. Vitkauskas.

„Kada prasidėjo Jūsų kelionės?“ - paklausėme alpinisto.

„Domėjausi tuo nuo vaikystės, nors vaikui net kelionė nuo Viduklės iki Vilniaus jau buvo didžiulis įvykis, o apie kažkokį Everestą tada nė minties neturėjau. Pirmoji mano didesnė kelionė buvo Dainų šventė sostinėje“, - vaikystę prisiminęs, šypsosi aukščiausias pasaulio viršukalnes įveikęs žmogus.

Pasak alpinisto, pirmi jo pamatyti kalnai - 1973 m. išvystas Tian Šanis.

„Tada šitokia kelionė man prilygo kone kelionei į Marsą ir buvo kažkas neįtikėtino. Bet jaučiausi gerai, kaip sakoma, buvau arčiau dangaus, arčiau Dievo. Turbūt tomis akimirkomis ir supratau, kad aš galiu“, - prisipažįsta alpinistas.

Vėliau sekė Kaukazas, Alta­jus, Pamyras. O atkūrus Lie­tuvoje Nepriklausomybę, atsivėrė galimybės pamatyti ir daugiau pasaulio. Tada ir gimė mintis šturmuoti Eve­res­­tą.

„Žinoma, reikėjo laiko bei pasiruošimo kelionėms. So­vietmetis - sunkūs laikai. Pri­simenu, gavau šaukimą į kariuomenę, reikėjo pereiti gy­­dytojų komisiją, mano svei­ka­­ta neatitiko tuometinių rei­ka­lavimų. Gydytojai parašė: ka­ro tarnybai tinkamas tik karo metu...

Po to praėjus 15 metų, man pavyko pasiekti Everestą. Vie­­nam, be pinigų ir ne kažin kokios sveikatos. Tačiau visada žinojau, ką galiu daryti, o kas man kenkia“, - sako V. Vit­kauskas.

Į klausimą, ar nebuvo baisu vienam, tuo labiau - esant silp­nos sveikatos, leistis į tokią sudėtingą bei pavojų kupiną kelio­nę, jis atsako paprastai: „Ži­noma, bu­vo, todėl labai norėjosi turėti ką nors šalia. Kopti į Eve­resto viršūnę mes ruošėmės dviese, tačiau, likus mėnesiui iki išvykos į Nepalą, mano bičiulis latvis Aivaras Boiras žuvo. Tai nutiko Elbruse – aukščiausiame Kaukazo kalne.

Mane tikslo link vedė tikėjimas, kad aš galiu ir turiu įveikti tai, ką užsibrėžiau. Žinojau, jog privalau daryti ir jeigu darysiu, man pavyks. Atsimenu, tais laikais net pa­sirodė straipsnis „Mirtis Eve­reste kainuoja 65 tūkstančius dolerių“... Aš prie jo nuvykau su 500 kišenėje ir 2000 skolos. Bet man pavyko.

Todėl visada sakau, jog svarbu pajusti, kas tau skirta, ir tai daryti. Dar – išnaudoti duotas galimybes“.

V. Vitkausko teigimu, jį į priekį visada vedė pagrindinės gyvenimo vertybės bei noras sugrįžti. Nes, anot alpinisto, tik pabuvęs kalnuose supranti, kad svarbiau yra ne į juos įkopti, o iš jų sugrįžti.

„Mūsų pasirinkimai ir tai, kokie mes esame, priklauso nuo mūsų vertybių. Kas yra tikra, galioja ir aukštai, ir žemai“, - „Šilalės artojui“ sakė alpinistas.

„Klausiate, kam man viso to reikia? Svarbiausia, manau, žmonių įvertinimas. Žinau, jog esu reikalingas, mane kvie­čia, esu aplankęs daugumą Lietuvos mokyklų, teko pabuvoti ir Kauno kunigų seminarijoje, kalbėjome apie gyvenimiškus dalykus kalėjime. Kai žmonės mato bei girdi tai, kas yra tikra, kas iš tiesų išgyventa, jie ir patys daug ką pradeda vertinti kitaip.

Aš savo gyvenimą skaičiuoju ne skaičiais, bet kokybe. O jei dar gali ir kitiems pagražinti gyvenimą... Kai darai tai, kas tau skirta, tada lyg savaime ateina viskas, kas tau priklauso.

Pavyzdžiui, buvo labai malonu, kad mane pastebėjo per deimantinį Everesto jubiliejų - 2013-aisiais oficialiai pakvietė surengti fotografijos darbų parodą. Jie išrinko lietuvaitį, nors pasaulyje yra daug geriau aprūpintų alpinistų, tarkime, iš Amerikos. O aš net neturėjau geros įrangos. Tačiau buvo surengta būtent mano fotografijų paroda. Tai garsina mūsų šalį“, - džiaugėsi V. Vitkauskas.

„Ar tiesa, jog kalnuose žmogus gali save pažinti iš naujo?“ - paklausėme.

„Visur, kur reikia pastangų, save pažįsti iš naujo. Mano kalnai buvo realūs, tačiau kiekvieno žmogaus laukia gyvenimiški kalnai ir kiekvienam jie yra patys didžiausi, aukščiausi, gražiausi bei žiauriausi. Tik vienas skirtumas: gyvenime, jeigu tau kas nors nepatinka, visada gali apsisukti ir išeiti kitur, o tikruose kalnuose, kada panorėjęs, neapsisuksi, o ir apsisukęs dar nežinai, ar grįši.

Manau, gyvenime yra trys svarbiausi dalykai: norėti, tikėti, daryti. Kai prieš 20 me­tų lipome į Medvėgalį, atsimenu, prie manęs pribėgo berniukas, įsikibo į ranką ir, džiaugsmingai šokinėdamas, pareiškė, jog įkops į Everestą. Ir aš tikiu - kažkada jis tikrai įkops. Galbūt ne į tikrąjį Everestą, bet savo gyvenimišką viršūnę tikrai pasieks.

Todėl linkiu visiems laik­raščio skaitytojams perlipti savąjį Everestą, nes tik nuo mūsų priklauso, kokia bus mūsų kalno viršūnė ir kaip mes ten jausimės. Aišku, dar reikalingos vertybės. Bet jei jos - tik televizinės, internetinės, jeigu esame nuo to priklausomi, vargsime patys, o kartu - ir esantieji šalia mūsų“, - kiekvienam surasti savo gyvenimo kelią linki al­pi­nistas V. Vitkauskas.

Laura GIRČYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

 

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą