„Mėlynasis banginis“ - naujas internetinis žaidimas, tikslingai nukreiptas į 11-16 metų paauglius, turint tikslą pavergti jų pasąmonę, manipuliuojant jais ir įperšant „mirties kultą“. Žmonės, kurie verbuoja vaikus, daro tai ypač išradingai, patraukdami jų dėmesį misti­niais ženklais, reiškiniais bei netradicine muzika. Jie sąmoningai įvilioja paauglius į pavojingą veiklą, vadi­na­mą „žaidimu“, kurio vienintelis tikslas - vaiko mirtis. Šis užsiėmimas itin sparčiai plinta, todėl tė­vai privalo žinoti, kaip nuo jo apsaugoti savo atžalas.

Ką reiškia šis žaidimas?

Socialiniuose tinkluose („Face­book“ ir pan.) yra sukurta grupė, prie kurios jungiasi nauji nariai. Vėliau bendravimas vyksta mobiliuoju telefonu per programas „Viber“, „Wats up“ bei kt. Šios veiklos esmė – paauglys per 50 dienų turi įvykdyti 50 užduočių, iš kurių paskutinė – savižudybė. „Mėlynasis banginis“ priklauso vienai iš grupių, dar vadinamų „mirties grupėmis“, kurios propaguoja suicidą (savižudybę). Jų veikla nukreipta į pažeidžiamiausią visuomenės dalį – vaikus. „Mirties grupėms“ priklauso daugybė žaidimų, tačiau vienos žino­miausių yra: „F51“, „F57 pradžia“, „F58“, „Sąmonės eskortas“, „Tylusis namas“, „Ban­ginių jūra“, „Pažadink ma­ne 4:20“, „Šviesos angelai“, „Vis­kas apie F57“. „Dabar tu ži­nai viską“, „Bėk arba mirk“, „Dink 24 valandoms“.

Vaikui užsiregistravus vienoje iš minėtų grupių, priskiriamas taip vadinamas „ku­ratorius“, kuris ir duoda už­duotis. Neretai „kuratoriai“ save vadina „banginiais“, kurie žaidimo eigoje gali keistis.

Pasitraukti iš žaidimo galima, tačiau padaryti tai yra labai sudėtinga. Jeigu žaidėjas informuoja, kad nebenori žaidimo tęsti, jam atsiunčiama nuoroda, teigiant, jog paaug­lys gali išsiregistruoti, ją paspaudęs (arba sugalvojama ki­­ta priežastis, svarbiausia, kad nuo­roda būtų paspausta). Ją nu­spau­dus, mo­nitoriuje ar ekrane atsiranda užrašas, jog puslapis nerastas (Error 404). Tačiau vos tik nuoroda paspaudžiama, „ban­ginis“ gauna vaiko kompiuterio IP, gyvenamosios vietos adresą, informaciją, kuri paviešin­ta socia­liniuose tink­luose bei kitus asmeninius duome­nis. Beje, juos patys vaikai ir atskleidžia internete. Kai ši in­formacija pakliūna „kuratoriui“, prasideda šantažas. Vaikui gra­sinama, kad jei jis ne­nusižu­dys, „banginiai“ nužu­dys jo tėvus, artimuosius, draugus ir jį patį. Teigiama, jog jis turi mirti arba dėl jo kaltės mirs kiti žmonės.

Iš pradžių paaugliai narystę „Mėlynajame banginyje“ suvokia kaip žaidimą: protestuodami prieš tėvus ir aplinką, didžiuojasi esantys „mirties grupės“ nariai. O „kuratorius“, betarpiškai su jais bendraudamas, sužino visą situaciją, guodžia, palaiko, tampa „artimu draugu“. Paaugliai, suklaidinti tokio „geranoriškumo“, paklūsta visiems jo nurody­mams bei vykdo užduotis. Ir kai maždaug ties 25-ąja užduoti­mi pradeda suvokti, jog čia jau nebe žaidimas, nebegali iš jo ištrūkti, nes būna įbauginti, šantažuojami, paveikti psichologiškai – įtikinti, kad tik mirtis gali išlaisvinti nuo skausmo, kad po mirties  patirs ramybę. 

Kokios yra žaidimo užduotys?

Iš pradžių užduotys nekelia įtarimų: pavyzdžiui, pasiūloma nupiešti banginį, prieiti prie lango ar pan. Bet vėliau jos tampa sudėtingesnės ir visas jas sieja žiaurus savęs žalojimas, įteigiant, jog fizinis skausmas palengvina dvasinius išgyvenimus. Neretai paaugliams liepiama susipjaustyti ranką sku­timosi peiliuku, išpjaustyti ant kūno užrašus (pavyzdžiui, „banginių jūra“, F57, F58 bei pan.), žalotis kak­lą, lūpą, badyti save adata ir t. t. Užduotys taip pat būna nukreiptos į siaubo filmų peržiūrą, filmų apie savižudybę propagavimą, keistos bei psichiką veikiančios muzikos klausymą. Vaikas yra verčiamas išgyventi pavojų (liepiama perbėgti kelią priešais atvažiuojantį automobilį ar po važiuojančio traukinio platforma, naktį užeiti į apleistą namą, kuriame neva yra vaiduoklių, ir pan.). Svarbiausia, jog kiekviena įvykdyta užduotis turi būti nufotografuota arba nufilmuota, o nuotraukos arba vaizdo medžiaga tuoj pat nusiųsta paaug­lio veiksmus kont­roliuojančiam „kuratoriui“.

Dažniausiai vaikai bijo vieni įgyvendinti minėtus išbandy­mus, todėl stengiasi į „žaidimą“ įtraukti savo draugus, ir žaidėjų ratas sparčiai plečiasi. Maždaug per pusant­ro mėnesio vaikai visiškai užsiveria savyje, juos kamuoja košmarai, atsiranda keistų haliucinacijų, pradedama neatskirti, kur yra tik­rovė, o kur iliuzija. Bet būtent šito ir siekiama - tokios būsenos žmogumi manipuliuoti yra leng­­viausia.

Kaip atpažinti, kad vaikas dalyvauja žaidime?

Pirmas požymis – vaikas stengiasi su niekuo nebend­rauti, tampa apatiškas aplinkai, daug laiko praleidžia prie kompiuterio, nuolat su kažkuo susirašinėja mobiliuoju telefonu, slepia jį. Iš telefono visada ištrinama susirašinėjimo istorija, uždedami slaptažodžiai, kad niekas negalėtų pamatyti informacijos. Be to, nebenori lankyti mokyk­los, jam niekas nebeįdomu, vis dažniau užsimena apie mirtį, kalba keistomis frazėmis, žiūri filmus, kuriuos iš karto išjungia, kai į kambarį kas nors įeina. Tačiau ryškiausias požymis – randai ir žaizdos ant kūno, pjaustymosi žymės.

Ką daryti, jei vaikas tapo žaidėju?

Vienintelis savižudybės prieš­­­nuodis – tai mūsų dėmesys, rū­pestis bei palaikymas. Pag­­rin­dinis ir teisingiausias ke­lias – tapti vaiko draugu, pa­siekti, kad jis jumis pasitikėtų, nebijotų pasipasakoti, o svarbiausia – nebijotų būti nubaustas už tai, ką padarė. Tėvai turi stengtis būti su savo vaiku ir suprasti, jog jis negali jaustis vienišas.

Taip pat visada galima kreiptis pagalbos į atitinkamas tarnybas.

Pagalbos telefonai:

Jaunimo linija - (8-800) 2-88-88, dirba kiekvieną dieną, visą parą;

Vaikų linija - 11-61-11, dirba kiekvieną dieną, 11-21 val;

Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrius - (8-5) 2-75-75-64, visą parą;

Bendrasis pagalbos telefonas - 112;

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtojai - (8-446) 2-02-70.

Kristina ESKIENĖ

Tauragės AVPK Valdymo organizavimo skyriaus specialistė

Gegužės 9-ąją buvo minima Europos diena. Šia proga vi­są praėjusią savaitę nestigo pačių įvairiausių renginių. Ši­la­­lės rajono viešojoje bibliotekoje Europos komisijos atstovybės Lietuvoje remiamą renginių ciklą atidarė ne tik Lietuvoje, bet jau ir už jos ribų žinoma iš Šilalės kilusi žurnalistė, fo­to­grafė ir keliautoja Berta Tilmantaitė, kraštiečiams papasakojusi neįtikėtinų, tačiau tikrų isto­rijų.

Norinčiųjų pasiklausyti apie B. Tilman­tai­­­tės keliones, projektus Ši­la­lės viešojoje biblio­tekoje su­­sirinko pilna salė. Ir, atrodo, nė nepagalvotumei, kad šitiek visur apkeliavusi, visko mačiusi ir ragavusi laisvai samdoma fotoreporterė galėtų jaudintis prieš savo gimtojo miestelio klausytojus. Tačiau jos pasakojimai apie netikėtus kelionių posūkius labai sudomino.

Studijas Vilniaus universitete baigusi mergina išvyko studijuoti į Daniją, po to – į Kiniją. Ten būnant, Bertai ir kilo mintis, jog sėslus gyvenimas ne jai, o pasaulyje yra labai daug vietų, kurias norisi pamatyti. Tad ryžosi visiškai kitokiam gyvenimo būdui nei daugelis esame įpratę. Negana to, apsisprendimas daryti tai, kas patinka: fotografuoti, rašyti, klausytis naujų netikė­tų istorijų bei megzti pažintis keisčiausiuose pasaulio kam­pe­liuose, tapo jos galimybe už­sidirbti pragyvenimui.

„Mano darbo rezultatai bū­na įvairūs. Tai publikacijos žurnaluose, internete, skirtingose pasaulio šalyse, vaizdo ar garso įrašai, nuotraukos. Ir net sunku suvaldyti, kada ir kur pasirodys mano darbai. Pavyzdžiui, kuriant pasakojimą Malaizijoje, jį redaguojant In­di­joje, galima viską nusiųsti į agentūrą, kuri yra Beirute. O ši istoriją parduos Pran­cūzijai, ir tik būdamas, tarkime, Šri Lankoje, sužinosi, kad ji jau publikuojama. Tad internetas bei plačios galimybės keliauti sumažino pasaulį, nebereikia savęs riboti“, – dėstė žurnalistė.

B. Tilmantaitės istorijose figūruoja paprasti žmonės, gyve­nantys jiems visiškai įpras­tą gyvenimą. Tačiau jis įpras­tas tik jiems patiems. Bib­liotekoje susirinkusiems klau­­sytojams bei visiems, skai­­­tantiems B. Til­mantaitės straips­nius, tolimų pasaulio kam­pelių gyventojų įpročiai atrodo stulbinami ir mažų mažiausiai keisti.

Ar įsivaizduotumėte gyve­ni­mą ant vandens menkai nuo vėjo apsaugančioje valtyje? Ir taip – iš kartos į kartą. Ma­ži vaikai puikiai plaukioja nuo gimimo, o tėvai neturi supratimo, kiek jiems patiems metų ir net toks klausimas juos prajuokina. Ištisos šeimos neturi jokių jų gimimą ar pilietybę liudijančių dokumentų, pavardžių. Netgi vyro ir žmonos susipažinimo istorijos yra kito­kios – pavyzdžiui, susi­pažino, kai, išlipę į krantą, ėjo pasisemti gėlo vandens, ir nusprendė nuo šiol plaukioti kar­tu. Būtent tokį gyvenimą atspindi fotografijų pa­roda iš Ma­laizijos „Van­denyno žmonės“.

Keliautojos pasakojimuose gy­va ne tik romantiškoji gyvenimo realybė. Gausu ir socialinių, aplinkosaugos problemų – to, kas turėtų jaudinti kiek­vieną planetos gyventoją. Štai gyvenantieji valtyse jūros klajokliai vis dažniau priversti imtis samdomo darbo. Visa tai dėl to, jog drastiškai mažėja žuvų. Deja, dokumentų ir išsilavinimo neturinčios etninės grupės atstovų laukia tik vergystė.

Įdomus buvo ir šilališkės projektas, parengtas atšiauriose Sibiro vietovėse, kur oro temperatūra nukrenta žemiau nulio net iki 50 ir daugiau laipsnių. Vietiniai gyventojai, aišku, įpratę prie tokių sąlygų. Kaip pasakojo Berta, kartą ją pasitiko vietiniai vaikai, su kuriais susipažino, ten atvykusi. O norėdami pasitei­rauti, kur ji buvo, jie merginos laukė lauke žaisdami, nes buvo „tik“ -20 laipsnių. Jų akimis – tai labai šilta, ir daugelis laksto plikomis bambomis...

„Kartais istorijos atsiranda net tada, kai nusprendi nedirbti, o tiesiog susiruoši atostogauti. Būna, jog net pomėgiai tampa knygų viršeliais. Kuriant pasakojimus, pasitaiko gyventi viešbučiuose, o kartais – su pelėmis ir tarakonais kokiame nors kambaryje, taip pat palapinėse. Tai priklauso nuo rėmėjų finansavimo, užsakovų bei kitų aplinkybių. Ir istorijų atsiradimas labai priklauso nuo atsitiktinumų. Štai į Nepalą atvykau kiek anksčiau už Editą Nichols. Ten su ja susipažinome, pabendravo­me, o neilgai trukus ji tapo pirmąja lietuve, įkopusia į Everestą. Tuomet viskas taip susiklostė, kad aš kūriau apie ją istoriją. Po kurio laiko mes kartu išvykome į ekspediciją po Ekvadoro ugnikalnius“, – apie virtinę ne­tikėtumų ir besiplečiantį pažinčių ratą kalbėjo reporte­rė.

Žurnalistė teigė net atostogų negalinti išvykti, neatradusi istorijos – jos tarsi savaime tyko kiekviename pasaulio kampelyje. Ir ne tik apie keliones, bet ir apie žmones bei jų patirtis. Su kiekviena nauja istorija plečiasi ir pažinčių ratas. Kai kurias pažintis pavyksta išlaikyti socialinių tink­lų pagalba, dalis taip ir lieka vienos dienos pokalbiu.

„Kai kurios šalys pasirodo visai kitokios negu skelbia žiniasklaida. Štai apie Ko­lumbiją rašoma, jog šalyje klesti korupcija, mafija ir pan. Tačiau ten sutikome ir daug keliautojų, kurie savo kelionėms užsidirba, gat­vėje pardavinėdami rankdarbius, šokdami tautinius šo­kius. Žmonės toje šalyje yra labai draugiški, kartais atneša maisto ir šiaip daug kuo dalinasi“, – stereotipus paneigiančius įspūdžius vardijo B. Til­mantaitė.

Mianmare žurnalistė teigė sutikusi žmonių, kurių nameliai suręsti tiesiog virš pelkių. Daugelis jų mielai pozavo nuotraukoms, o pamatę savo atvaizdą fotoaparato ekrane sukviesdavo pasižiūrėti visą šeimą. Supratusi, kad tai turbūt vienintelė galimybė šiems žmonėms turėti savo nuotraukų, B. Tilmantaitė įsigijo nedidelį spausdintuvą ir ėmė nuotraukas spausdinti. Tai suteikė vietiniams žmonėms didžiulį džiaugsmą, o fotogra­fei tapo projekto „First photograph“ („Pirmoji nuot­rau­ka“) istorijų dalimi.

Tarp daugybės veik­lų Berta su draugais įkūrė ir savo šiuolaikinių medijų agentūrą „Na­nook“. Per ją taip pat viešina­mi šilališkės darbai. Visa agentūros komanda ieško originalių bei įdomių istorijų, kurios galiausiai išvysta dienos šviesą.

„Mūsų tikslas yra sukurti bendruomenę, kuri atlieka ir edukacijas. Dirbame su studentais, moksleiviais, priima­me prakti­kan­tų, kurie nori su­žinoti dau­giau apie tokio po­būdžio veik­lą ar užsiimti tuo, ką mes darome. Kartu suvieniję savo jėgas, mes galime padaryti daug daugiau, nei dirbdami po vieną“, – apie besiplečiantį veiklų spektrą kalbėjo keliautoja.

Daugybę savo laiko skirianti dokumentinei fotografijai mergina aiškino mananti, kad pernelyg pervertinama kadro kom­pozicija ir dėmesys jai ne­retai užgožia pačią istoriją. Bertai svarbiau yra ne technika, o istorija, nors geras kadras niekada nepamaišys. O publikos paklausta apie nemaloniausią įspūdį palikusią šalį, B. Tilmantaitė labai dip­lomatiškai paaiškino nesupratusi Indijos idealizavimo ir pajuokavo taip aukštinamo nušvitimo ten neradusi. Buvo galima tarp eilučių išskaityti savotišką patarimą keliaujantiems neturėti stereotipų ar bent jų vengti.

B. Tilmantaitė tapo pirmąja lietuve fotografe, kurios nuot­raukos publikuotos visame pasaulyje žinomame „National Geography“ („Nacionalinė geo­grafija“) žur­nale – jo pus­la­piuose atsiduria tik išskirtiniai kadrai. Taip pat didžiausiame pasaulyje fotografų konkurse „Sony World Photography Awards“ (Sony Pasaulio fotografijos apdovanojimai) Na­cionaliniuose apdovanoji­muo­­se pelnė pirmosios vie­tos prizą. O fotoreportažas „Zim­nik – ledo ke­lias“, padary­tas itin atšiauriomis sąlygomis, įvertintas spaudos fotografijų ap­do­va­­no­jimu „Auksinis kad­ras“.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS ir Rimos KAIRYTĖS-NORVILIENĖS nuotr.

Galite bandyti ir patys spėlioti, kokių augalų žieda­dul­kės jums sukelia varginančią alergiją – šienligę. Tačiau daug greičiau ir tikslų atsakymą duoda kraujo tyrimas.

Net kas trečias mieste užaugęs žmogus jaučia alergiją žiedadulkėms, bet tik kas dešimtas – gyvenantis kaime. Šie danų mokslininkų atlikto tyrimo duomenys daug ką galėjo nustebinti. Tačiau dabar nustatyta, jog mieste šienligės riziką didina ir oro užterštumas. 

Paaiškėjo, kad padidėjęs anglies dioksido kiekis miestuose augalus „veda iš proto“. Todėl jie beria gausesnius žiedadulkių debesis. Be to, tarp pastatų susidaro dar tirštesnė žiedadulkių koncent­racija. Situaciją paaštrina ir kietosios dalelės.

Daugiausiai žiedadulkių pa­prastai sklando gegužės mė­ne­sį. Tuomet žydi beržai, gluosniai, klevai, ąžuolai, sklei­džiasi žolynai. Kuo ilgiau žmo­gus kontaktuoja su savo aler­genais, tuo didesnė tikimy­bė organizmui įsijautrinti.

Įkvėpęs alergiją sukeliančių žiedadulkių, žmogus suserga per 5–15 min. Prasideda sloga, nosies gleivinė užburksta, kosėjama, parausta bei ašaroja akys. Dažnai užklumpanti alergija vėliau gali komplikuotis bronchine ast­ma. Todėl labai svarbu laiku išsiaiškinti savo alergenus. Po to reikia imtis būtinų apsaugos priemonių arba gydytis.

Kokios žiedadulkės sukelia alergiją, lengva sužinoti, atlikus kraujo tyrimą. „Medicina practica“ laboratorijoje įkvepiamų alergenų tyrimų paletėms yra specialiai atrinkti aktualiausi mūsų aplinkoje augalai.

Šienlige sergantys žmonės turėtų būti atidesni ir maisto produktams, nes galima žiedadulkių bei maisto kryžminė reakcija. Kraujo tyrimas gali atskleisti ne tik įvairius įkvepiamus, bet ir maisto alergenus.

AKCIJA! Dabar su didele nuolaida alergijos tyrimus Jums atliks „Medicina prac­tica“ laboratorijoje Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Iš anksto registruotis nereikia. Tyrimus geriau atlikti nevalgius. Akcija vyksta iki gegužės pabaigos. Pas mus - aukščiausi kokybės standartai.

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt 

Per tris šių metų mėnesius Lietuvoje užregistruotI 3 erkinio encefalito  ir 137 Laimo ligos atvejai, sirgo 56 vyrai ir 81 moteris. Tai yra 19,7 proc. mažiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu. Šilalės rajone šiemet jau diagnozuoti 2 susirgimai Laimo liga, erkinio encefalito atvejų kol kas neužregistruota.

Didžiausias erkių aktyvumas yra nuo gegužės iki bir­želio, antras aktyvumo pakilimas - rugpjūčio-rugsėjo mėnesiai.

Erkinis encefalitas – sunki virusinė liga, pažeidžianti galvos ir nugaros smegenis. Ja susergama, įsisiurbus virusą turinčiai erkei, taip pat pavartojus nepasterizuoto ar kitaip termiškai neapdoroto karvės ar ožkos pieno. Po 2-3 savaičių nuo erkės įsisiurbimo pasireiškia pirmieji simptomai, panašūs į gripą: karščiuojama, skauda galvą, raumenis. Po savaitės jie praeina, ir žmogus pasijaučia geriau. Dar po 2-4 savaičių vėl pakyla temperatūra, gali atsirasti pykinimas, vėmimas, pusiausvy­ros sutrikimai. Apie 30 proc. sirgusiųjų erkiniu encefalitu, net praėjus metams po gydymo, skundžiasi įvairiais negalavimais, dalis jų lieka neįgalūs.

Persirgus šia liga, imunitetas susidaro visam gyvenimui. Specialaus erkinio encefalito gydymo nėra, todėl vienintelė efektyvi profilaktikos priemonė yra skiepai. Skiepytis nuo erkinio encefalito niekada nevėlu, tačiau rekomenduojama tą padaryti iki šiltojo metų laikotarpio, kol erkės nėra aktyvios.

Skiepijama išlaikant 1-3 mėn. intervalą tarp pirmosios ir antrosios dozių, po kurių susidaro imunitetas, visiškai ap­saugantis žmogų nuo erkinio encefalito išsivystymo viene­rius metus. Trečia do­zė ski­riama maždaug po 9-12 mėn. Vėliau, siekiant palaikyti apsauginį imuniteto lygį, kas 3-5 metus reikia pakartotinai skiepytis po vieną dozę.

Laimo ligos simptomai dažniausiai pasireiškia per mėnesį. Erkės įkandimo vietoje atsiranda raudona dėmė ryškiais kraštais. Sąnarių, raumenų ar galvos skausmas, patinimas aplink akis bei karščiavimas yra dažniausi šios ligos požymiai. Laiku pradėjus gydymą, nuo Laimo ligos pasveikstama visiškai. Diagnozei patvirtinti atliekami tyrimai, o jos gydymui skiriami antibiotikai. Persirgus imunitetas neįgyjamas, todėl žmogus gali susirgti pakartotinai.

Sergamumui erkių platinamomis ligomis įtakos turi ne tik erkių gausa, bet ir žmonių elgsena bei įpročiai. Vieni vis dažniau renkasi poilsį bei pramogas gamtoje, kitiems grybų, uogų rinkimas tapo pragyvenimo šaltiniu. Tačiau mažai kas kreipia dėmesio į erkių platinamų ligų prevencijos priemones.

Visiškai išvengti erkių įkandimo sunku, tačiau būtina laikytis kai kurių atsargumo priemonių. Vykstant į gamtą, reikėtų vilkėti šviesius, ryškius drabužius (ant jų geriau matosi ropojantys vabzdžiai) ilgomis rankovėmis, mūvėti ilgas kelnes, sukištas į kojines ar batus, galvą apsirišti skarele arba užsidėti kepurę, naudoti specialias priemones (repelentus), kurių sudėtyje esančios lakiosios medžiagos garuodamos atbaido vabzdžius. Grįžus namo, reikia atidžiai apžiūrėti kūną, ypač kojas, pažastis, juosmens sritį, kaklą, ausis, iššukuoti plaukus, nusiprausti po dušu, persirengti kitais drabužiais. Aptikus įsisiurbusią erkę, būtina ją kuo greičiau ištraukti: pincetu suimti jos kūną kiek galima arčiau galvutės ir truktelėti. Labai svarbu erkės nespausti ir netraiškyti, nes užkratas gali patekti į žaizdą. Negalima tepti jos riebalais, aliejumi, spiritu ar kitomis priemonėmis, kadangi jos skatina parazitą gaminti daugiau seilių, jos patenka į žaizdą. Ištraukus įkandimo vietą reikia nuplauti vandeniu su muilu ar patepti dezinfekuojančia medžiaga. Nepavykus ištraukti erkės ar odoje likus jos daliai, pažeistos vietos draskyti negalima - organizmas pats pašalins svetimkūnį. Jei po 1-2 savaičių įkandimo vietoje atsiranda paraudimas ir jis plečiasi, pakyla kūno temperatūra, skauda galvą, raumenis, būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją.

Virginija KRUŠIENĖ

NVSC Tauragės departamento Šilalės skyriaus visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė

Susipažinę su 2017 m. balandžio 28 d. „Šilalės artoju­je“ Nr. 32 išspausdintu straipsniu „Brangi bažnyčios tvo­ra kelia aistras“, norime viešai išsakyti savo nuomonę šiuo klausimu.

Didelė dalis Šilalės parapijiečių galvojame, kad iš tiesų reikia Šilalės bažnyčios šventorių aptverti nauja tvora. Ir ne todėl, jog Dievo namai tviskėtų prabanga.

Visais laikais bažnyčios buvo statomos, puošiamos ir rūpestingai prižiūrimos. Kodėl išimtis turėtų būti Šilalės bažnyčia? Nejaugi toks puikus statinys turi būti aptvertas meniniu požiūriu menkaverte tvora? Tai – mūsų tikinčiųjų bendruomenės garbės reikalas.

Straipsnyje rašoma, kad gal buvo galima tą pačią tvorą nudažyti, ir reikalas tuo būtų išspręstas. Dažyti sutrešusią, prastos kokybės tvorą vargu ar išmintinga. Dažams irgi reikėtų nemažai pinigų, o po kelių metų ją vis tiek prisieitų keisti. Be to, neverta galvoti, jog medinė tvora kainuotų pigiai – jei tik ji pagaminta iš kokybiškos medienos, atsieitų brangiai. O ilgaamžiškumo požiūriu metalinė yra ženk­liai patvaresnė. Tad ar ne geriau šį projektą kantriai vykdyti ilgesnį laiką ir bažnyčią aptverti tokia tvora, kuri tvirta išsilaikytų daugybę me­tų?

Rašoma, kad didžioji dalis žmonių vos sukrapšto pinigų duonai ir vaistams. Niekas nereikalauja aukų iš tikinčiųjų, kurie neturi pinigų duonai bei vaistams. O mes neįžvelgiame nieko piktinančio, jeigu kunigas tokiam svarbiam darbui prašo tikinčiųjų geranoriškai prisidėti aukomis. Nereikėtų perdėti tvirtinant, jog, vos pradarius bažnyčios duris, reikalaujama aukų. Priminimai būna skelbimų metu. O rinkti aukas laidotuvių bei įvairių minėjimų metu, kai būna daugiau žmonių, yra leidusi bažnytinė vadovybė. Tokios rinkliavos daromos ne tik Šilalėje, bet ir kitose bažnyčiose visoje Lietuvoje. Šiuo atveju surenkamų aukų dydis priklauso tik nuo aukotojų valios ir yra skiriamos bažnyčiai palaikyti. Manome, kad ir rečiau bažnyčią lankantys parapijiečiai, pagal savo išgales, turi prisidėti prie jos išlaikymo.

Lyginti šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimą su tveriama Šilalės šventoriaus tvora yra beprasmiška. Skirtingos isto­rinės epochos bei visiškai skirtingos situacijos, kuriose mes gyvename. Sutinkame, jog šv. Pranciškus rūpinosi vargšais. Bet Šilalės parapijoje veikia „Caritas“, ši organizacija šelpia vargstančiuosius, dalija labdarą. Vargingiau gyvenantys mūsų parapijiečiai, kaip ir kiti Lietuvos žmonės, gauna įvairias socia­lines išmokas. Šv. Pranciškaus laikais visų šitų dalykų tikrai nebuvo.

Mes, tikintieji, atėję į pamaldas, norime pasidžiaugti ir gražia bažnyčios aplinka. Šilalę puošia meniškas Lurdas, gražinama jo aplinka, tveriamas meniška tvora šventorius. Daug žmonių tuo džiaugiasi. Mes dėkingi rajono savivaldybės administracijos vadovams už teikiamą materialinę paramą. Manome, jog šio projekto įgyvendinimas pasitarnaus ne tik tikinčiųjų bendruomenei, bet ir visam miestui. Gėrėsimės dar viena gražiai sutvarkyta Šilalės vieta, kurią aplanko daugybė žmonių. Mūsų manymu, žmonės, kurie labai retai arba visiškai neateina į bažnyčią, menkai prisideda prie jos išlaikymo, pamatę kuriamą grožį, pradeda pavydėti, bando įpiršti tokius daly­kus, kurie vargiai pasitar­nauja bend­ruomeniniam gėriui.

Šilalės šv. Pranciškaus Asy­žiečio bažnyčios pastoracinė taryba ir apie 50 tikinčiųjų

Praėjusį ketvirtadienį į „Šilalės artojo“ redakciją pasi­pylė sunerimusių laikraščio skaitytojų skam­bučiai – žmonės tikino, jog prie tvenkinio, greta Va­sario 16-osios gatvės 13-ojo namo, kertamos gražios, sveikos liepos. Šilališkiai teiravosi, kodėl ir vėl mūsų miestas niokojamas ir kas lėmė, jog pastaruoju metu medžiai Šilalėje rėžiami be atvangos. Sklypo savininkės – bendrovės „Optita“ – vadovas Dainius Bergelis į tai atsakė, kad visus leidimus kirsti statyboms trukdančias liepas jis turi.

Sulaukę prašymų informuoti, dėl ko ant tvenkinio kranto, visai netoli vaikų žaidimų aikštelės, su šaknimis raunami medžiai, išskubėjome prie jo. Miesto tvenkinio pakrantėje burzgė sunkioji technika, o darbininkai jau baigė sukrauti medžius į priekabą. Čia buvo ir savivaldybės tarybos narys, verslininkas D. Ber­gelis. Paaiškėjo, kad sklypas, kuriame pjaunamos liepos, dabar priklauso jam. Jis užtik­rino, jog turi tam visus reikalingus leidimus.

„Šis nedidelis 6 arų sklypas yra privatus. Iki šiol jį valdė bene 3 savininkai, šiuo metu jis priklauso UAB „Optita“, kuriai aš vadovauju. Šioje vietoje yra suplanuota statyti komercinės paskirties pastatą. Jau turime ir statybos leidimą. Pagal pro­jektą, medžiai trukdo būsimiems darbams, nes kaip tik jų vietoje turės būti pastatas. Man sakė, jog atskiro leidimo medžiams kirsti nereikia, tačiau dėl viso pikto jį išsiėmiau, kad nekiltų papildomų problemų“, – teigė D. Ber­gelis.

Jis patikino, jog teritorija ne­liksianti plika – vietoje nupjautų medžių atsirasią naujų.

„Esu jų daug pasodinęs. Tad ir čia, kai baigsime statybas, medžius atsodinsime. Ir net daugiau nei buvo“, – garantavo verslininkas.

UAB „Optita“ vadovas pridūrė, jog jį stebina, kad esą daugelis žmonių pamatė tik kertamas liepas, bet kažkodėl niekas nepasidžiaugė, jog nugriautas ir anksčiau stovėjęs statinys, tarnavęs kaip viešasis tualetas...

Tiesa, ir medžių išnaikini­mą šioje vietoje šilališkiai vertina nevienareikšmiškai. Di­džioji dau­guma skambinu­sių­jų į redakciją to­kiu sprendimu pik­tinosi, tačiau, pa­vyzdžiui, aplink tvarkomą sklypą vaikš­tinėjęs, pasak jo paties, jau ilgiau nei 90 metų gy­ve­­nantis Stasys Iva­­nauskas teigė nieko blogo ne­įžiūrįs, nors kadaise pats sodinęs kai kurias iš nukirstų liepų.

„Netoli gyvenu, tai atėjau pažiūrėti, ką čia dirba. Anokia bėda, kad iškirto medžius. Vie­ta graži, aplink dar auga kaštonų. Ir naujas pastatas turi būti gražus tokioje vietoje“, – dėstė savo nuomonę šilališkis.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Trečią kadenciją Seime Šilalės rajonui atstovaujantis Remigijus Žemaitaitis kiekvieną mėnesį organizuoja pri­ėmimus, kurių metu mėgina spręsti į jį besikreipiančių rinkėjų problemas. Regis, po aštuonerius metus kas mėnesį, o kartais ir dažniau rengiamų intensyvių ju­ri­dinių konsultacijų klausimų Seimo nariui jau turėtų mažėti, tačiau kažkodėl yra atvirkščiai: kuo toliau, tuo daugiau žmonės turi problemų. Kartais jos tokios senos ir sudėtingos, kad stebina net visko mačiusius.

Laukė du dešimtmečius

Pas Seimo narį su dukra ir glėbiu dokumentų atvyku­si moteris nežino, verkti ar juoktis: 21 metus gyve­na na­me, kuris vis dar jai nepri­klau­so, nors pinigus už jį bu­­vusiems šeimininkams ati­­da­vė iš karto. Kadangi nebu­vo baigti tvarkyti prie na­mų esančio že­mės sklypo nuosavybės dokumentai, pirkėjas bei pardavėja nutarė pa­laukti. Vėliau sklypas buvo „padengtas“ mo­teriai pri­klausančiu tri­hek­tariu, bet irgi ne­ta­po nuosavu. Nors ne­įteisin­ta že­mė vis dar yra vals­ty­binė, bu­vę savininkai už ją rei­ka­lauja su­mokėti.

„Jie mano, jog ta žemė buvo jų, todėl, kol nesumokėsime, nesutinka perrašyti sodybos nuosavybės. Per du dešimt­mečius joje viskas pasikeitė: suremontavome namą, pastatėme tvartą - negi dabar visko turėsime netekti?“- klausė Kaltinėnų seniūnijoje gyvenanti moteris.

Jos padėtį apsunkina dar ir tai, kad buvę savininkai išvyko į užsienį, tačiau jų vaikai neturi įgaliojimo. O gal ir nenori spręsti įsisenėjusių bė­dų.

Seimo narys nuramino moterį, jog be pastogės ji tikrai neliks. Juridinį faktą, kad namas, kuriame jau gyvena du dešimtmečius, priklauso jos šeimai, gali nustatyti teismas. Teismas taip pat gali skirti įpareigojimą sutvarkyti sodybos pardavimo dokumentus.

„Reikia gerai pagalvoti ir pasirinkti geriausią problemos sprendimo variantą. Tik kodėl jūs taip ilgai laukėte? Tokio atvejo, kad žmogus savo nuosavybe nesirūpintų 20 metų, man dar nepasitaikė“, - stebėjosi politikas.

Senelių žemę atsiminė per vėlai

O štai Upynos seniūnijoje gyvenanti moteris per vėlai susirūpino žeme prie namų. Visai greta tėviškės iš valstybės ji nuomoja tris mažus sklypelius. Jau ne kartą rašė prašymą juos pirkti, bet atsakymas - tas pats: „Neturite pirmumo teisės“. Moteris atėjo paklausti R. Žemaitaičio, ar nenumatoma keisti įstatymų, kad būtų galima tuos kampukus išsipirkti.

„Seserys išsikėlė tėvų žemę ten, kur gyvena, liko trys maži gabaliukai, bet po mūsų langais. Kai matavo pasodybinį sklypą, žemėtvarkininkas atsistojo visai prie namo, tačiau 84 metų mama nesuprato, jog čia bus žemės riba“, - pasakojo moteris.

Ji tikino nesirūpinusi žeme prie tėvų sodybos, nes namas griuvo, nesitikėjo, kad kada nors galės jį atstatyti. Tačiau ko neįstengė padaryti ji, padarė jos dukra. Dabar sodyba gyvenama, į ją yra kelias, bet jei žemę nupirks kažkas kitas, dukrai po langais ganysis svetimi gyvuliai. Moteris piktinosi, jog matininkas galėjo pamatuoti sklypą kitaip, nors pripažino, kad ir pati nesirūpino atgauti senelių žemę.

„Kad būčiau žinojusi, jog reikės, nebūčiau tvarkiusi nuo­savybės dokumentų į že­mę Vytogaloje“, - atgailavo ji.

„Man nesuprantama, kaip galima šitaip elgtis: tiek me­tų Šilalėje rengiu gyventojų priėmimus, informuoju apie žemės grąžinimą ir nuosavybės įteisinimą spaudoje, bet, matyt, neskaitote ir negalvojate, kad tokių problemų ateičiai atidėti negalima. Nežinau, ar įstatymai kada keisis, šiuo metu tokių pasiūlymų nėra“, - neslėpė R. Žemaitaitis.

Išeitinė kompensacija priklauso ir pensininkams

Keistą klausimą Seimo nariui pateikė senjoro amžiaus, tačiau dar dirbantis rajono gyventojas. Vienoje iš įmonių, priklausančių savivaldy­bės ta­ryboje dirbantiems „Ši­la­liš­­kių“ visuomeninio komiteto atstovams, jam buvo paaiškinta, jog, naikinant etatus, jokių išeitinių kompensacijų esą nebus, kadangi jau gauna pensiją.

„Pažiūrėjau internete, kad man turėtų priklausyti dviejų mėnesių išeitinė kompensacija, tačiau įmonės vadovai įrodinėja, jog nieko neduos, nes esu pensininkas ir atseit turiu džiaugtis, kad dirbau. Sako, mums įstatymai negalioja, kadangi nesame valdiška įstaiga. Ar taip gali būti?“ - klausė žmogus.

Kad taip nėra, jam aišku ir be Seimo nario atsakymo, tačiau visada geriau žinoti savo teises ir jas ginti.

„Niekas neturi teisės ignoruoti įstatymų, nes visi žmonės ir įmonės prieš juos yra lygūs. Svarbu, jog žmonės netylėtų ir neleistų savivaliauti. Ne­su­pran­tu, kodėl šios įmonės vadovai galimai nenori laikytis valstybėje galiojančių įstatymų“, - stebėjosi R. Že­maitaitis.

Ryžtingai nusiteikęs statybos įmonės darbuotojas tikisi, kad dar bent keletą mėnesių bus paliktas dirbti, ta­čiau tvirtino būtinai reikalausiąs ir išeitinės kompensacijos.

Problemų kelia nesąžiningi verslininkai

Beveik kiekviename Seimo nario priėmime žmonės skundžiasi nesąžiningais paslaugų teikėjais. Štai šįkart vyriškis iš Balsių tikino nukentėjęs nuo žvyro vežimo ir kasimo darbus atliekančio verslininko. Esą sutarę, jog prie namų 5 arų tvenkinį jis iškas už 350 eurų, bet šis paėmęs 2 tūkst. Eur ir dar palikęs nebaigtus darbus.

Tačiau tokiu balsiškio pasitikėjimu galima tik stebė­tis: jei matė, kad tvenkinį ka­sa nepatyrę, savo darbo tin­kamai nesugebantys atlik­ti ekskavatoriaus mašinistai, kodėl tikėjosi, kad jiems pavyks deramai viską padaryti? Be to, kodėl sumokėjo keliskart daugiau, nei buvo sutarta, nors paslaugos teikėjai išvažiavo, nebaigę dirbti? Neprieštaravo, kad išveža smėlį, nors žinojo, kad to daryti negali. Ir tik tuomet, kai susivokė, jog reikia ieškoti kito ekskavatoriaus, iš­siaiškino, kad 5 arų tvenki­nio iškasimas nekainuoja dau­giau kaip 500 Eur.

Įsitikinęs, jog buvo apgautas, žmogus teigia pareikalavęs atiduoti už neatliktą darbą paimtus pinigus. Dalį jų jau ir atgavęs, bet likę dar 600 Eur...

Seimo narys šioje istorijoje įžvelgė sukčiavimo požymių ir patarė kreiptis į teismą.

„Su nesąžiningais paslaugų teikėjais reikia kovoti juridinėmis priemonėmis. Tačiau labai svarbu, jog žmonės tokių atvejų nenutylėtų - tik viešumas gali priversti juos vykdyti prisiimtus įsipareigojimus“, - įsitikinęs parlamentaras.

Panašią problemą teisme jau sprendžia Seimo nario konsultacijos prašę Pajūrio gyventojai. Viena tauragiškių įmonė nekokybiškai apšiltino jų gyvenamąjį namą, tai patvirtino ir atlikta ekspertizė. Tačiau žmonės nerimauja, kad kol vyks bylinėjimasis, darbų apimtis mažinanti bei dukterines įmones steigianti bendrovė gali bankrutuoti.

„Ar mes galėtume prisiteisti moralinę žalą?“- klausė Seimo nario pajūriškiai.

Pasak R. Žemaitaičio, tokia galimybė yra, bet reikėtų palaukti, kol teismas priims sprendimą dėl  namo renovacijos sukelto ginčo. Kita išeitis - rasti kompromisą, pagal kurį įmonė užbaigtų neatliktus darbus bei ištaisytų broką. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Šiais metais sukanka 35-eri metai, kai Šilalėje pradėjo veikti antroji vidurinė mokykla. Į gyvenimą ji išleido 30 abiturientų laidų, jai suteiktas lietuvių tautos didvyrių, transatlantinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vardas.

Nuo 2012-ųjų mokykla reorganizuota į Dariaus ir Girėno progimnaziją, kuri šiandien jau švenčia 5-erių metų sukaktį.

Dvigubo jubiliejaus proga skaitytojų dėmesiui - nuotraukos iš mokyklos gyvavimo istorijos.

Nuotraukos Algimanto AMBROZOS ir iš mokyklos archyvo