Šilalės rajono apylinkės teisme nagrinėjami vieni iš paskutiniųjų prašymų anksčiau numatyto termino grą­žinti teisę vairuoti automobilį po to, kai ji dėl įvairių pažeidimų buvo atimta. Nuo šiol atgauti vairuotojo pa­žymėjimą, nesuėjus nustatytam terminui, nebebus įma­noma, mat šių metų sausio 1 d. įsigaliojusiame nauja­jame Administracinių nusižengimų kodekse (ANK) to­kios lengvatos nebeliko.

Kreipėsi dėl teisės vairuoti grąžinimo 

Pareiškėjas D. Ž. kreipėsi į Šilalės apylinkės teismą prašydamas anksčiau grąžinti jam vairuotojo pažymėjimą. Jo vieneriems metams vyras neteko 2016-ųjų gruodžio 19 d. dėl vairavimo išgėrus (0,73 prom. alkoholio). Administracinėn atsakomybėn patrauktas D. Ž. sumokėjo 289 eurų baudą, baigė papildomą vairuotojų mokymą, yra atestuotas pagal privalomojo mokymo apie alkoholio bei narkotikų žalą žmogaus sveikatai programą, taip pat jokių naujų pažeidimų per šį laikotarpį nepadarė. Šiuo atveju teismas nusprendė, jog bausmės tikslai pasiekti ir vairuotojas „išmoko pamoką“, todėl bausmės terminas sutrumpintas.

Kiek kitaip įvykiai susiklostė A. S. Jis teismo prašė anksčiau grąžinti vairuotojo pažymėjimą, nes šis jam būtinas, kadangi dažnai tenka lankytis pas medikus tiek pačiam, tiek jo žmonai. Vyras net pabrėžė, kad vairuotojo pažymėjimo neturėjimas esą trukdo jam užsiimti labdaringa veikla. Nors žmogus buvo išklausęs paskaitų kursą apie alkoholio ir narkotikų žalą, baigęs papildomą vairuotojų mokymą, tačiau teismas neturėjo jokių duomenų apie tai, ar jis yra sumokėjęs 300 Eur baudą, kuri buvo skirta. Be to, vyras šiuo laikotarpiu sugebėjo dar kartą nusižengti – jam skirta 30 Eur bauda už mokesčių administ­ratoriaus reikalavimų nevykdymą. Ir tai dar ne viskas: paaiškėjo, jog vos 30 proc. darbingumą turintis vyras už kelių eismo taisyklių pažeidimus baustas net 15 kartų (taip pat - ir dėl vairavimo girtam). Todėl teismas nutarė, kad A. S. nepadarė tinkamų išvadų, ir jo prašymas susigrąžinti vairuotojo pažymėjimą anksčiau buvo atmestas.

Teismas taiko griežtas sąlygas

Iki 2016-ųjų pabaigos galiojusiame Administracinių teisių pažeidimų kodekse (ATPK) nusižengusiems vairuotojams buvo numatyta lengvata. Netekus vairuotojo pažymėjimo už chuliganišką vairavimą, vairavimą išgėrus ar apsvaigus nuo vaistų, narkotikų ar kitų svaigiųjų medžiagų, pasišalinus iš eismo įvykio, buvo galima kreiptis į teismą su prašymu sutrumpinti nuobaudą. Kitaip tariant, pra­ėjus daugiau nei pusei paskirto termino, tam tikras sąlygas įvykdę piliečiai galėjo prašyti teismo sutrumpinti teisės vairuoti atėmimo laiką ir anksčiau susigrąžinti tokią galimybę.

„ATPK 329 straipsnyje buvo nustatyta, jog, jeigu asmuo, kuriam atimta teisė vairuoti transporto priemonę, teisės atėmimo laikotarpiu nepadarė pažeidimų, nuobaudą paskyrusi institucija, gavusi asmens prašymą, gali, pra­ėjus ne mažiau kaip pusei paskirtojo termino, sutrumpinti nurodytos teisės atėmimo laiką. O kai teisė vairuoti atimta už tai, kad asmuo už vairo sėdo neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, pažeidėjas turi gauti ir Vyriausybės įgaliotų atlikti medicininę ir švietėjišką atestaciją institucijų pažymą, jog išklausė specialią mokymų programą. Neįvykdžius šių sąlygų, teismas prašymą anksčiau grąžinti vairuotojo pažymėjimą atmesdavo“, – paaiškino Šilalės rajono apylinkės teismo atstovė Monika Vyšniauskienė.

Verta paminėti, kad, praradus teisę vairuoti dėl vidutinio ar sunkaus girtumo, nusižengusiajam nebuvo vilčių susigrąžinti pažymėjimą net ir turint kitų svarių priežasčių. Neretai kaip argumentą anksčiau grąžinti teisę vairuoti teisme piliečiai aiškindavo, jog pažymėjimas esą reikalingas dėl vaikų – nuvežti ir parsivežti juos iš darželio ar mokymo įstaigos, vežioti į būrelius bei pan.

„Aplinkybes pažeidėjai nurodo tikrai labai įvairias. Ne vienas teigia, kad turi ūkį ir jam reikia valdyti traktorių, kitam neva reikia važiuoti į darbą, dar kiti privalantys periodiškai lankytis pas medikus, o neturėdami vairuotojo pažymėjimo jie patiria nepatogumų, nes tenka prašyti kieno nors pagalbos. Teisėjai įvertina šias priežastis. Bet lemiamą įtaką daro piliečio elgesys ir, žinoma, būtinų sąlygų, kurias jau minėjau, įvykdymas“, – teigė Šilalės rajono apylinkės teis­mo teisėjo padėjėja M. Vyš­niauskienė.

Lengvata panaikinta

Tačiau nuo šių metų sausio 1-osios įsi­galiojus naujajam ANK, galimybės anksčiau nei nustatyta atgauti teisę vairuoti nebeliko. Šilalės rajono apylinkės teisme šiuo metu nagrinėjami paskutiniai nusižengėlių prašymai anksčiau sugrąžinti vairuotojo pažymėjimus. Pasak M. Vyšniauskienės, šie asmenys teisės vairuoti neteko 2016-aisiais ar dar anksčiau, todėl dar turi galimybę pasinaudoti ATPK esančiomis lengvatomis.

„Visi pažeidėjai, kuriems tei­sė vairuoti buvo atimta dar galiojant senajam ATPK, gali pasinaudoti ATPK 329 str. numatyta teise prašyti teisių atėmimo termino sutrumpinimo. Nes naujasis ANK iš esmės yra griežtesnis ir sunkina administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisinę padėtį - asmenys, nubausti jau jam įsigaliojus, teisės prašyti sutrumpinti vairavimo teisės atėmimo terminą nebeturi“, – aiškino teismo atstovė.

Morta MIKUTYTĖ

Į kroniką kreipėsi nuolatinis ir ištikimas jos skaitytojas Vacys. Jis labai nusiminęs, kad niekaip negali įsilieti į valdžios ir kitokios mūsų aukštuomenės gretas. Nors, pasak jo paties, visaip stengiasi su ja eiti koja kojon: visada viskam pritaria, stebi rinkimus, nė sykio apie ją net pagalvojęs blogai nėra, ne tik kad pasakęs. Ir kitiems to neleidžia.

„Gerbiamoji aukštuomenės kronika! - parašė jis savo laiške. - Jaučiu didelę neteisybę savo asmens atžvilgiu. Nors esu tikras patriotas, moku šokti klumpakojį, apėjau visus piliakalnius (gal ir ne visus, bet juk niekas nematė). Štai neseniai buvau Lenkijoje, nepasakysiu dabar, kokiame mieste, bet pataikiau į jo šventę. Dalyvavau mokslo ir meno konferencijose, stebėjau vietinių kolektyvų pasirodymus ir net buvau Mišiose. Turiu pasakyti, kad man tai buvo puiki galimybė...

Vos parsiradęs, savivaldybės tinklalapyje radau žinutę: „Dalyvavimas kitų šalių organizuojamuose renginiuose – puiki galimybė pasisemti gerosios patirties. Delegacija dalyvavo šv. Mišiose, mokslo ir istorijos konferencijose bei stebėjo vietinių kolektyvų pasirodymus. Vizito metu delegacijos nariai galėjo palyginti skirtingų miestų švenčių ypatumus...“  

Taip apsidžiaugiau: pagaliau ir mane pastebėjo. Nes aš tikrai palyginau tuos ypatumus: Šilalėje per šventes viskas daug geriau: ramu, žmonių mažai, programa kelinti metai beveik tokia pat, atmintinai žinai, kas ką kalbės. Bet, pasirodo, ne! Pasirodo, rajono mero vedama delegacija irgi buvo Lenkijoje, Krašniko mieste. Kaip ir aš, dalyvavo šventėje, žiūrėjo visokius ten pasirodymus. Ir tuos pačius ypatumus matė. Tačiau apie juos paskelbė, o manęs net nepaminėjo. Tai kuo mes skiriamės? Ar aš ir rajono meras užsiimame ne ta pačia veikla, ar mes ne tas pačias šventes lankome? Kuo aš prasčiau nuvažiavau į Lenkiją? Įspėju, kad važiavau už savus, už savus ūžiau šventėje, už savus pagiringas grįžau atgal...

Man bičiuliai sako, kad aš nemoku prieiti. Tai gal aukštuomenės kronika galėtų pasakyti, kaip ir kur man eiti? Girdėjau, kad šiandien rajono aukštuomenė ant Bilionių piliakalnio kelia pusiau uždarą ir pusiau oficialų festivalį. Gal pasinaudoti šita proga su ja suartėti ir deramai sudalyvauti? Bet tada prašau pranešti kai kurias detales.

Ar viskas ten bus už savus, ar už mūsų visų? Jei už savus, tai kiek ir kokio stiprumo atsinešti? Turėti laikraštį užkandai pasidėti ar bus koks bendras „divonas“? Neštis užkandą ar ji bus kepama cent­ralizuotai? Vestis su savimi antrąją pusę ar galima bus susirasti vietoje?

Jeigu žinote dar kokių smulk­menų, praneškite papildomai. Skolingas neliksiu“.

Ir ką gi, Jums, Vacy, atsakyti? Mėginkite bent prisiartinti. Gal pasiseks. Tačiau kad bus ne­lengva, aukštuomenės kronika garantuoja.

O festivalis skirtas kultūrai kelti. Kaip visada, viskas vyks tik už savus, nes mūsų visų pinigai yra tokie pat savi, kaip ir visa Lietuva. To laikraščio, kurį turite galvoje, jokiu būdu nesineškite, nes vakarėlis pačiam baigsis nė neprasidėjęs. Tokie susiėjimai yra skirti blaiviam, kultūringam bendravimui, todėl viską, ką pasiimsite, susipilkite į bealkoholinių gėrimų butelius, o kad nesiskirtų spalva, geriausia - į mineralinio „bambalius“. Dar reikėtų parepetuoti kelis tostus už blaivybę - ten bus geriausia vieta juos pasakyti. Kadangi priešiškos jėgos gali užleisti droną su filmavimo kamera, kad nebūtų matyti veido, patartina užsivožti didelę skrybėlę. Ir jokiu būdu iš centrinės palapinės nekišti rankos su putojančio vandens bokalu!

Šiemet vakarėlio tema yra piliakalniai, todėl gali būti visokių ritualų ir apeigų su ugnimi, vandeniu, užkeikimais, žyniais bei vaidilutėmis. O kadangi prasidėjo trečias vasaros mėnuo, mintis apie žmonių aukojimą dėl geresnių orų jau neatrodo tokia barbariška. Todėl vertėtų pasisaugoti, kad į vakarėlio pabaigą kokia nors vaidilutė ar žynys nenuspręstų Jūsų, Vacy, paaukoti. Nebent, vardan suartėjimo su aukštuomene, esate viskam pasiryžęs. Bet įspėjame, jog tokių yra ir daugiau, todėl Jums, gerbiamasis, bus sunku...

Alius ŠAKINIS

Regis, vagys vėl įsisiautėja: savaitės pradžioje iš miesto daugiabučių kiemų pavogti net du automobiliai. Itin nesėkmingai rugpjūtis prasidėjo šilališkiams, gyvenantiems Dionizo Poškos ir Maironio gatvėse - jie pasigedo „BMW“ markės automobilių. Policijos pareigūnai, dėl šių įvykių pradėję ikiteisminį tyrimą, pataria gyventojams brangesnes transporto priemones drausti nuo vagysčių.

Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas informuoja, jog antradienio rytą, apie 8 val., moteris (gim. 1985 m.), išėjusi į daugiabučio namo kiemą Maironio g., automobilių stovėjimo aikštelėje neberado nakčiai ten palikto užrakinto balto 2008 m. „BMW 320XD“. Jai padarytas nuostolis siekia 8000 eurų.

Tą pačią dieną, apie 10.30 val., gautas 56-erių vyro pranešimas, kad jam paskambinęs sūnus (gim. 1988 m.) pranešė, jog daugiabučio namo kieme Dionizo Poškos g. nebėra tamsios spalvos 2007-ųjų laidos „BMW 5ER REIHE“. Nuostolis - 8500 Eur.

Šilalės policijos komisariato Veiklos skyriaus viršininkas Gintas Vaičikauskas „Šilalės artojui“ sakė, kad atskleisti daugiau šių vagysčių detalių negali, jog nepakenktų ikiteisminiam tyrimui.

„Galiu tik patarti gyventojams nepalikinėti automobiliuose jokių dokumentų bei paraginti drausti brangesnes transporto priemones nuo vagysčių. Kiek man žinoma, šiuo metu tarp vagių „madingiausi“ ir yra būtent BMW automobiliai“, – įspėjo G. Vaičikauskas.

Dėl automobilių vagysčių pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ilgapirščiams, jei jie bus nustatyti, gresia bauda arba areštas, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki šešerių metų.

Tačiau skelbiama statistika negailestinga – Lietuvoje ištiriama apie 30 proc. automobilių vagysčių. O pavogtos apynaujės mašinos neretai išgabenamos į Rusiją, kur itin maža tikimybė jas rasti bei grąžinti tikriesiems savininkams.

Morta MIKUTYTĖ

Nors Lietuvos ūkiuose užaugintų vaisių ir uogų maž­meninėje prekyboje daugėja, įvairesnis tapo jų asor­timentas, vis dėlto turguose bei turgeliuose ant pre­kystalių dominuoja produkcija, atvežta daugiausia iš Lenkijos, Ispanijos, Vengrijos, o kai kuriuose regio­nuose - ir iš Latvijos. Šalys, į kurias eksportuojamos lie­tuviškos šilauogės, braškės, serbentai ar obuoliai, perdirbus juos į sultis ar kitus produktus, į Lietuvą su­grįžta kaip aukštos pridėtinės vertės produkcija.

Šį sezoną juodųjų serbentų derlius mažas

Pagal statistiką, Lietuvoje daugiausiai auginama juodųjų serbentų, paskui – braškių, toliau – šilauogių, aviečių bei kitų uogų. Pagal juodųjų serbentų plotus Europoje užimame ant­rąją vietą po Lenkijos. Tačiau serbentynas serbentynui nelygus, vertinant pagal skinamų uogų kiekį.  Lenkijoje jų derlius yra nepalyginamai didesnis nei išaugintas Lietuvos ūkiuose. Priežastis paprasta: Lietuvos ūkiai labiau orientuojasi į ekologinius, Lenkijo­je –  į pramoninius.

Keliuose plotuose savo uogynus puoselėja Burkėnų kaimo ūkininkas Vytautas Šacauskas. Jo, kaip ir daugumos tuo besiverčiančiųjų, serbentynai yra ekologiški.

Burkėnuose derlius jau nuskintas. Praėjusią savaitę Vytautas ir Loreta Šacauskai skynė uogas Kreivių kaime esančiuose uogienojuose. Nuvažiavę tikėjomės rasti pulką uogautojų, bet išvydome tiktai traktorių vairuojantį Vytautą, o prie skynimo mašinos triūsė žmona Loreta su dukra Laura. Anot šeimininkų, šiųmetis derlius nuvylė.

„Per patį žydėjimą iškrito sniegas, žiedai nušalo. Pirmieji besiskleidžiantys lapeliai neapsaugojo žiedynų nuo apledėjimo. Jei ir užsimezgė uogos, tai tik krūmų viduryje ir apačioje, kur jų ir šiaip būna mažiausiai. Mūsų ūkis yra ekologinis, tad ypatingų derlių gauti neįmanoma. Tačiau šiųmetis gal dukart mažesnis už pernykštį“, - pasakojo V. Šacauskas.

Kadangi uogų neužauginama labai daug, visas jas ūkininkai išveža į turgus, kur už kilogramą gauna vidutiniškai po eurą.

Visa viltis – rudeninis aviečių derlius

Šacauskai nė kiek nesigaili išnaikinę kelis hektarus avietynų.

„Reikėjo keisti atramas, atnaujinti uogynus. Avietės – reiklios investicijoms, darbui, jų realizavimo laikas labai trumpas,“ – sakė V. Šacauskas.

Kiekvieną vasarą Šilalės tur­gelyje aviečių siūlydavo po keletą augintojų. Ir pernai, ir anksčiau šios saldžios uogos būdavo raudonos net iki juodumo, dydžio sulig nykščiu. Šią vasarą vietos ūkininkų, prekiaujančių Šilalės turgelyje savo išaugintu derliumi, gretos išretėjo, o uogos – daug prastesnės. Visa viltis – rudeninių veislių derlius, mat auginantieji tokias avietes teigia, jog užmegztų uogų netrūksta, o vasara esanti palanki joms užderėti – nestinga drėg­mės, šilumos irgi pakanka.

Šiomis dienomis kilogramas aviečių kainuoja 3 Eur.

Braškes auginti taip pat reikia mokėti 

Naujojo Obelyno kaime ūkininkaujanti Onutė Sungailienė augina šilauoges ir braškes. Kol pirmosios dėl vėlyvo pavasario dar sirpsta, braškių skynimas jau beveik baigiasi. Uogos - vienodo dydžio, gal 4-5 centimetrų skersmens. Tokių  Šilalės turgelyje vargu ar rasi. Joms neprilygsta net atvežtinės.

„Pirmosios uogos buvo dar didesnės, o dabar jau smulkesnės“, - šyptelėjo matydama mūsų nustebimą Onutė, baigusi kalbėtis su pirkėja, kuri uogų pirkti atvažiavo iš Rietavo ir sakė pati norinti jų užsiauginti. Ūkininkė patarimų negailėjo. Anot O. Sungailienės, prieš pasirenkant, ką auginsi, pirmiausia reikia ištirti dirvožemį. Pagal jo sudėtį specialistai patars, kokios uogos geriausiai derės. Toliau seka sodinimo technologijos ypatumai, kurių, pasak Onutės, būtina laikytis.

„Ištyrę dirvožemį, užsėjame javais humuso kiekiui padidinti, po to paliekame pūdymą, išnaikiname piktžoles. Daigų savo braškyne neauginu, perku iš Olandijos (šilauoges – iš Lenkijos). Taip bent vienerius metus esu rami, jog braškyno neužpuls ligos. Svarbu laiku ir tinkamomis trąšomis patręšti, palaistyti. Uogų sirpimas priklauso nuo saulės ir šilumos. Šiemet braškės prisirpo bene savaite ar dviem vėliau. Derliui įtakos turėjo ir birželio pradžios naktinės šalnos. Aišku, daigams reikia kokybiškos plėvelės, kurios jau gamina ir Lietuvos įmonės. Braškynas derlus būna 2-3 metus“, - pasakojo O. Sungailienė.

Sungailai transportavimui atsparių, pramoniniam perdirbimui skirtų braškių neaugina, uogos iškeliauja į pajūrio turgus, didžiąją dalį jų nuperka prekiautojai.

Šiuo metų Šilalės turgelyje lietuviškų braškių kilogramas kainuoja 2,5-3 Eur. 

Vladas Letukas: šilauogės dar neturi konkurencijos 

Vienas stambiausių Lietuvos šilauogių augintojų V. Letukas iš Biržų Lauko teigia dar nė karto nepasigailėjęs įveisęs šilauogių plantacijas, kurios jau nebetelpa 4 hektarų plote. Tiesa, ūkininkavimo pradžioje Vladas ir Genovaitė Letukai pradėjo nuo aviečių ir tikėjo gera jų perspektyva. Bet šie uogynai Letukų ūkyje ilgai neišsilaikė,  pirmiausia - dėl trumpo šviežių uogų realizavimo laiko.

„Nuskintas šilauoges kambario temperatūroje galima laikyti bent 6 paras“, - pagrindinį jų privalumą įvardija uogininkas.

Beje, pokalbį Vladas pradėjo nuo gerų žodžių „Šilalės artojui“.

„Lietuvos komercinės televizijos geriausią laiką skiria laidoms apie girtuoklius, apsileidėlius ir mušeikas. O rajono laikraštis kaskart mūsų kaimuose randa darbščių, tvarkingų, siekiančių prasigyventi, besirūpinančių savo vaikais šeimų. Tokios publikacijos yra pavyzdys, kaip galima sukurti sau geresnį gyvenimą. Paskaitai „Šilalės artoją“ ir sužinai, jog štai kažkuriame kaimelyje kokio nors kaimiško verslo ėmėsi jauna šeima, kaip prie pensijos iš nedidelio uogyno eurą kitą prisiduria senjoras“, - kalbėjo Vladas.

V. Letukas augina ke­­lių veislių šila­uo­ges, jas renkasi pa­gal uogų sunokimo lai­ką, kad skynimo darbai  išsidėstytų nuo liepos vidurio iki rugsėjo. Pradžioje sodinukus pirkęs iš sertifikuotų užsienio uogynų, pastaruoju metu ūkininkas jau pats juos pardavinėja. Jo ūkyje bene trejus metus mokslininkai atliko tiriamuosius darbus. Nešykšti V. Letukas patarimų ir pradedantiesiems šilauogių augintojams, mat kol kas Lietuvoje jų nepriauginama tiek, kad jos patenkintų paklausą.

„Šia vasara nesiskundžiu. Pavasaris buvo šaltokas, todėl vėlavo žydėjimas, o dėl to vėliau prinoko ir uogos. Su gamta nepasigalynėsi. Mes bijome šiltos žiemos, šalto pavasario, vasaros krušos ir sauso rudens. Žinoma, šilauogyną įveisti kainuoja bran­giai - būtina įrengti laistymo sistemą. Šilauogės mėgsta itin rūgštų dirvožemį, tad teko pirkti tūkstančius tonų rūgščių durpių. Net vienerių metų sodinukui reikia mažiausiai 60 cm gylio ir tokio pat pločio duobės, kitaip, pasiekusios kietesnį gruntą, šaknys nebesiplės, nustos augti. Tręšiu minimaliai ir retai. Užtat esu ramus, kad bent 25 metus nieko keisti nereikės“, - apie savo verslą kalbėjo V. Letukas.

Šilalės turgelyje tre­čiadienį šilauogių kilogramas kainavo 6 Eur.

Jau atsiranda ir šaltalankių

Šiuo metu Lietuvoje auginama arti 3 tūkst. ha šaltalankių. Tačiau konkurencijos tarp šių vertingų aliejinių uogų augintojų beveik nėra, nes jų poreikis – labai didelis.

1,8 ha uogynų plan­ta­ciją turi Pajū­rio se­niūnijoje įsikūrusio Virgi­li­jaus Žygaičio šeima. Jos kol kas neaplankėme. Derlius nuimamas rudeniop, tada ir pasidomėsime, kaip Rauško kaimo žemėse įsitvirtina šie uogakrūmiai.

Aldona BIELICIENĖ

Justo AMBROZOS nuotr.

Šilalėje prasideda kaimo medicinos punktų pertvarka. Tiksliau - jų uždarymas, nes termino „punktas ant ratų“, kurį su tokiu pasimėgavimu taria mūsų valdininkai, nėra jokiame teisės akte. Taigi panaikinus punktą, bet kada gali būti atleista ir jame dirbusi bendruomenės slaugytoja. Pirmieji pakeisti viešųjų įstaigų struktūrą savivaldybės tarybos paprašė Šilalės pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) bei Pajūrio ambulatorijos vadovai.

Nori paslaugų į namus 

Šilalės rajone oficialiai skaičiuojama 19 medicinos punktų bei keturi procedūriniai kabinetai. Ir tik Girdiškėje procedūrinis kabinetas veikia „ant ratų“ – visur kitur bend­ruomenės slaugytojos turėtų dirbti medicinos veiklai pritaikytose patalpose. Tačiau kaimų gyventojai sako, jog į kai kuriuos medicinos punktus takelis jau seniai užžėlė.

Prasidėjus šiems metams, žmonės veltui klibino Girdiškės medicinos kabineto duris – niekam nežinant, Šilalės PSPC jį perkėlė „ant ratų“. Tuomet Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto posėdyje barėsi net rajono meras Jonas Gudauskas – jis protino, kad reikia kalbėti su žmonėmis, aiškinti, jog slaugytoja ateis į namus, jiems dėl to bus tik geriau, o ne paslapčia priimti tokius socialiai jautrius sprendimus.

Šią savaitę Šilalės PSPC prašė tarybos leisti uždaryti Did­kiemio medicinos punktą, kuriame yra prisirašęs 261 gyventojas. Pasak Šilalės PSPC direktorės Vidos Macevičienės, gyventojų Didkiemyje yra mažai, tad punkto patalpų nebeapsimoka išlaikyti. O apklausa rodanti, jog žmonės nori paslaugas gauti namuose.

Be to, įstaigos vadovė Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto posėdyje pripažino, kad slaugytoja į Did­kiemį važiuodavo „slenkančiu grafiku“, ir žmonės net negalėjo žinoti, kada ją ten galima rasti.

Liks be būtiniausių vaistų

Jei Didkiemyje, kaip teigiama, buvo gyventojų apklausa, nors Šilalės PSPC vadovė tą faktą politikams paliudijo tik puse lūpų, tai teneniškiams apie punkto naikinimą niekas nė nepranešė. Daugelis tikriausiai dar ir šiandien nežino, jog bendruomenės slaugytoja stogo virš galvos jau nebeturi.

Pajūrio ambulatorijos laikinasis vadovas Juozas Vyd­mantas tarybai nurodė klasikinę visų reformų priežas­tį – punktą reikia naikinti, nes „mažėja gyventojų skaičius dėl mažo gimstamumo, padidėjusio mirtingumo, emigracijos“.

„Žinoma, kad niekas tuo nesidžiaugia – nei aš, nei gyventojai. Aptarnaujant žmones namuose, pirmiausia reikėtų turėti gerą transporto priemonę. Bet kas iš jos liks kaimo keliais kasdien važinėjant? O žmonės nepatenkinti, jog nebegalės punkte nusipirkti vaistų. Tie, kurie nenuvažiuoja iki ambulatorijos, nenuvažiuoja ir vaistų nusipirkti. Mes iki šiol laikėmės įsakymo aprūpinti gyventojus medikamentais“, - sakė Tenenių medicinos punkte dirbanti bendruomenės slaugytoja Genovaitė Ciparienė.

Tuo tarpu tarybos narė Pajūrio ambulatorijos gydytoja Saulė Olendrienė komiteto posėdyje piktinosi, kad punktas Teneniuose esą buvo reikalingas tik „vaistų bizniui“ - jos žiniomis, punktuose be receptų pardavinėjami net anti­biotikai.

„Nesuprantu, iš kur felčerės tokių vaistų gauna“, - stebėjosi gydytoja.

Medicinos punkte dirbanti bendruomenės slaugytoja sako, jog už kelis papildomus eurus turi prisiimti didžiulę atsakomybę: visada turėti

būtiniausių vaistų, tikrinti sąskaitas ir net paimti iš savo piniginės, kai žmonės neturi pinigų už juos sumokėti. O tokių nestinga...

„Dabar gi lieku ant gatvės su pirmosios pagalbos krepšiu. Bet ir jį dažnai reikia papildyti, o ambulatorijoje ne visada tą pačią dieną galime gauti ko norime“, - „Šilalės artojui“ teigė bend­ruomenės slaugytoja.

Teneniams – garantuota atskirtis

Apie tai, jog trijų kambarių buto kaimo punktui nereikia, ir jis galėtų būti suteiktas kokiai nors socialiai remtinai šeimai, Tenenių medicinos punkte dirbanti G. Ciparienė išgirdo vasaros pradžioje, kai apsilankė savivaldybės tarybos Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto nariai bei administracijos darbuotojai. Tada, anot slaugytojos, kalbėta apie tai, kad punktas galėtų būti perkeltas į buvusią mokyklą, nes nuo rugsėjo mokinių nebeliks, paštą irgi žadama naikinti, todėl gali būti, jog ten prisiglaus tik biblioteka. Tačiau, regis, G. Ciparienė tuo patikėjo be reikalo - valdininkai vienaip kalbėjo, o kitaip padarė.

„Pirmadienio vakarą man paskambino gydytoja S. Olendrienė ir paklausė, ar aš girdėjau gandus, kad punkto nebus, bet galėsiu būti mobili slaugytoja. Tai ir viskas: niekas su manimi nekalbėjo, nei kaip toliau dirbti, nei kokios bus darbo valandos. O ką, sako, ir Ąžuole punktas panaikintas - žmonės tylėjo, nesiskundė“, - dalijosi išgyvenimais 46 metus kaime dirbanti slaugytoja. 

Pasak jos, žmonės liks visiškoje atskirtyje, nes vasarą tris mėnesius net autobusai pro Tenenius nevažiuoja.

Nors Pajūrio ambulatorija nurodo, jog Tenenių punkte yra prisirašę 311 gyventojų, G. Ciparienė teigia aptarnaujanti apie 500 žmonių, nes suleisti vaistus, pastatyti lašines prašo ir tie, kurie yra prisirašę prie Šilalėje ar Kvėdarnoje dirbančių šeimos gydytojų.

„Žmonės renkasi gydytoją, ne punktą. Jei jie važiuoja gydytis kitur, slaugytoja nekalta. O kai paprašo suleisti vaistų, neklausiame, kur prisira­šę - mūsų pareiga padėti“, - įsitikinusi G. Ciparienė.

Tarybos narė S. Olendrienė komiteto posėdyje teigė, kad Tenenių punkto išlaikymas per metus kainuoja 4 tūkst. eurų. Tačiau slaugytojai per mėnesį buvo mokamas vos 240 Eur atlyginimas.

Neleistino apsukrumo pavyzdys

Uždaromuose punktuose lieka visa europinėmis lėšomis supirkta medicinos įranga ir baldai - kam dabar svarbu, kiek pinigų tam buvo išleista. Keisčiausia, jog naikinami suremontuoti, visas sąlygas dirbti turintys medicinos punktai. Tuo tarpu ne vienas, į kurį, anot politikų, baisu koją įkelti, vis dar veikia.

Tą pripažino ir prieš mėnesį medicinos punktus kartu su komisija aplankiusi savivaldybės gydytoja Dalė Briedienė. Pasak jos, rajone tik vieninteliame Biržų Lauko medicinos punkte yra prisirašę daugiau kaip 800 gyventojų - tiek, kiek nustatyta Sveikatos priežiūros įstatyme. Tačiau ir jame nemaža dalis jam priskirtų gyventojų niekada nėra buvę, nes paprastai kreipiasi į Šilalės PSPC.

Sveikatos priežiūros įstatyme numatyta, jog medicinos punktas turi aptarnauti nuo 800 iki 1500 gyventojų. Dauguma veikiančių Šilalės rajone aptarnauja apie 500-600. Tačiau yra ir tokių, kur šis skaičius nesiekia nė 200. Pavyzdžiui, Palentinio medicinos punktas turi 172, o 288 Kaltinėnų pirminės sveikatos priežiūros centre prisirašiusius gyventojus turėtų aptarnauti Gineikių medicinos punktas. Bet jis jau seniai užrakintas ir, ko gero, nė negalėtų veikti, nes neatitinka net minimaliausių reikalavimų.

„Nežinau, kaip iki šiol būdavo gaunamas higienos pasas, tačiau akivaizdu, jog tokių punktų turės nelikti - reikalavimai tik didėja“, - pristatydama kelionės po rajono sveikatos priežiūros įstaigas rezultatus, sakė savivaldybės gydytoja D. Briedienė.

Pamiršo kelią į punktą

Panašių į Gineikių medicinos punktą yra ne vienas. Vandens bei kanalizacijos tinklų neturi ir Nevočių medicinos punktas, formaliai pri­valantis aptarnauti 600 gyventojų. Bet kadangi jo pacientams arčiau Šilalė, tad jie į tą pusę nė nežiūri. Tačiau politikams, apsilankiusiems šio punkto valdose, įspūdžių užteko ilgam.

„Dalį punktų sunku iš viso kažkaip vertinti. Nevočiuose – viena „kamara“, nei vandens, nei kanalizacijos, kartu ir maistas, ir vaistai. Keista, jog tokie punktai gauna leidimus veikti. Mano ūkio pieno blokas ten jokiu būdu negalėtų būti įrengtas, o čia žmones gydo. Įstaigų vadovai turėtų pagalvoti apie paslaugų kokybę“, - sakė tarybos narys Vytautas Jucius. 

Pirmadienį Šilalės PSPC pra­šymą uždaryti Didkiemio medicinos punktą svarstę tarybos nariai primygtinai klausė V. Macevičienės, kodėl ji neprašo naikinti ir Nevočių punkto. Tačiau direktorė aiškino, jog kol kas toks sprendimas net nesvarstomas, nes jį esą „reikia paruošti“. 

Pasigirti nebūtų kuo 

Tarybos nario V. Juciaus nuomone, išlaikydamos tokius medicinos punktus, sveikatos priežiūros įstaigos leidžia sau didelę prabangą.

Su tuo, regis, sutiko ir Sveikatos apsaugos bei socialinių reikalų komiteto pirmininkas Gintautas Macevičius. Jo manymu, tuštėjant kaimams, medicinos punktus, kaip ir mokyklas, reikia optimizuoti. Šis kanceliarinės kalbos žodis Lietuvoje turi vienintelę reikšmę – uždaryti.

„Nepasakysi ministrui (kuris, beje, šiandien kaip tik lankosi Šilalėje - red. pastaba), jog turime daugiausiai punktų Lietuvoje, o ligoninę uždarome. Niekas to nesupras. Reikia žiūrėti ir valstybės, ir žmonių interesų, tarp tų dalykų turi būti balansas“, - filosofavo G. Macevičius.

Gydytojas įsitikinęs, kad kai kuriuos punktus reikėtų pertvarkyti, kai kuriuos palikti, bet slaugytojos turėtų dirbti ambulatorijose ar PSPC, jog galėtų tobulėti. Tarkime, iki pietų jos padėtų gydytojui, o po to važiuotų atlikti paskyrimų į savo aptarnaujamą teritoriją.

Ginti kaimo medicinos punktus bandė vienintelė Loreta Kalnikaitė.

„Nuo to, kad uždarysime punktus, ligoninei geriau nebus“, - tvirtino Greitosios medicinos pagalbos stoties vadovė.

Tačiau vienu požiūriu G. Ma­cevičius neabejotinai teisus: punktais, kuriuose slaugytoja „slenkančiu grafiku“ pasirodo kaip jaunas mėnulis, tikrai niekam negalime pasigirti. Nei ministrui, nei patys sau.

Daiva BARTKIENĖ

Mortos MIKUTYTĖS nuotr.

Nevočių medicinos punktas ir jo prieigos

Laukuvos ambulatorijai irgi reikia remonto

Praėjusį antradienį į susitikimą rinkosi Kvėdarnos vi­durinės mokyklos IV laidos klasiokai, mokyklą baigę 1957-aisiais. Taigi – po 60 metų! Išsaugoję per tokį am­­žių draugystę ir vertindami bendravimą, būrelis bend­ramokslių vėl džiaugėsi susitikę – regis, grįžo jau­nat­viš­kas nerūpestingumas, guvumas, energija. Nepaisant so­lidžios metų naštos.

Anot buvusios kvėdarniškės, vienos iš susitikimo organizatorių Gražinos Palekienės, Kvėdarnos vidurinę tuomet baigė 23 abiturientai.

„Mes gyvenome ir brendome laikmečiu, kuomet nebuvo išmaniųjų technologijų, kompiuterių, telefonų. Mus pirmyn vedė įtaigus, išmintingas mokytojų žodis, knyga ir didelis žinių troškimas. Iki šiol nepamirštami pedagogai lituanistė Aldona Dulcienė, chemijos-biologijos mokytoja Irena Grygaliauskienė, anglų kalbos mokytoja Zita Lekavičienė, matematikas Klemensas Ruseckas, istorijos mokytoja Kazimiera Gerulienė.

Mes dėjomės galvon kiek­vieną jų žodį, mintį, patarimą, gal todėl didžioji dalis klasiokų įstojo į aukštąsias mokyk­las, technikumus, įgijo reikalingas šaliai, įdomias profesijas. Trys iš mūsų laidos tapo medicinos darbuotojais, du – veterinarijos gydytojais, keturi – pedagogais. Šeši įgijo prekybininko, du – finansininko specialybes, vienas baigė kunigų seminariją, o vienas tapo jūrininku.

Ne vienas kopė karjeros laiptais, dirbo vadovaujantį darbą arba kitaip garsino savo kraštą. Štai Steponas Norbutas kurį laiką ėjo Šilalės rajono mero pareigas, Eugenijus Palekas ir velionis Algis Petkus buvo ilgamečiai Tauragės bei Šilutės ligoninių vyr. gydytojai, Salomėja Masiliūnienė – tuometinės Panevėžio rajkoopsąjungos pirmininkė, velionis Albinas Poška – Vilniaus „Tauro alaus“ daryklos direktorius, Stasys Stasytis – tolimojo plaukiojimo laivo kapitonas, Elena Kęstavičienė – ilgametė Šilalės švietimo skyriaus vyriausioji buhalterė, pedagogas Eugenijus Ivanauskas išugdė nemažai gar­sių sportininkų ir pats iki šiol aktyviai sportuoja.

Džiugu, kad visuose klasės susitikimuose iki šiol dalyvauja ir mūsų garbaus amžiaus auklėtoja A. Dulcienė, buvusi ilgametė Kvėdarnos vidurinės mokyklos direktorė“, - pasakojo Gražina.

Baigę mokyklas, visi išsiskirsto kas kur, tačiau ne visos klasės išsaugo vienybę ir norą bendrauti. Kaip tai pavyksta jiems?

„Mes buvome superdraugiška klasė! Tarp mūsų vyravo tokia šilta dvasia! Manau, kad mums tai įkvėpė auklėtoja – labai šiltas, nuoširdus, dvasingas žmogus. Mes tvirtai susicementavome. Ir ne tik mokykloje. Bendravimas nenutrūko nei studijų metais, nei jas baigus bei įsidarbinus, nei sukūrus šeimas. Galima sakyti, jog susitinkame vos ne kas metai, ir vis kitose vietose, dažnai kartu ekskursuojame, palydime išeinančiuosius Anapilin. Jau netekome septynių... O šiandien, minėdami 60-ąją mokyklos baigimo sukaktį, susirinkome devyni“, - pasakojo Gražina.

Ir šįkart bendraminčiai iš anksto buvo numatę kelionės maršrutą. Anot G. Palekienės, ekskursija po Rambyno regioninį parką pa­liko didelį įspūdį. Aplanky­ta Rambyno kalno senoji švent­vietė, Mažosios Lietuvos panteonas – Bitėnų kapinaitės, kur palaidotas Vydūnas ir žymus Mažosios Lietuvos švietėjas, knygų leidėjas, spaustuvininkas Martynas Jankus. Sužavėjo net septyniolikos kamienų Raganų eglė, pripažinta gamtos paminklu, auganti Vilkyškių miške, bei pats Vilkyškių miestelis, kuris yra Rambyno regioninio parko urbanistinis drausti­nis.

„O atsipūsti, pasikalbėti, pabendrauti, pasidalinti prisiminimais susėdome Rambyno svečių namuose. Maloniai nuteikė jauki aplinka, todėl šią vietą rekomenduočiau ir kitiems. Čia pakėlėme po taurę šampano už mūsų susitikimą, gražią praeitį, palinkėjome vieni kitiems viso ko geriausio. Kalboms galo nebuvo...“ - susitikimo akimirkomis pasidalijo Graži­na.

Kuo geriausių įspūdžių kupinas ir S. Norbutas.

„Labai smagu buvo pabuvoti dar neaplankytose Mažosios Lietuvos istorinėse vietose, reikšmingose visai šaliai. Ypač gera buvo vėl sutikti mūsų nenuilstančią auk­lėtoją, padėkoti jai už mums įskiepytas gyvenimiškas vertybes. Džiaugiamės jos išlikusiu jaunatviškumu, tokiu pat neblėstančiu gerumu, kuriuo ji mus auklėjo, formavo kaip asmenybes, vedė į gyvenimą. Džiaugiamės turėję tokią mokytoją. Smagu, jog vis dar norime susitikti, jog vis dar maga žinoti, kaip laikosi mums brangūs žmonės“, - ne be jaudulio kalbėjo S. Norbutas.

Šiltas akimirkas šie žmonės sakė saugosiantys ir branginsiantys. Iki kito greito susitikimo.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. iš klasiokų archyvo

Į Žadeikių pagrindinės mokyklos aikš­tyną rinkosi sporto aistruoliai ne tik iš Šilalės rajono, bet ir iš įvairių Lietuvos kampelių. Visi buvo nusiteikę išbandyti jėgas net aštuoniose rungtyse.

Didžiausio dėmesio sulaukė smiginis - rankos miklumą ir akies tikslumą išbandė 40 porų (27 - vyrų ir 13 - moterų). Geriausiai sekėsi Aurelijaus Pukelio ir Artūro Zarambos „duetui“, surinkusiam net 155 taškus. Antri buvo Saulius Stankus ir Mindaugas Lit­vinas (126 tšk.), treti, nusileidę vos 2 taškais, - Giedrius Vyštartas ir Mantas Audinis (124 tšk.). Tarp moterų porų taikliausios buvo Ernesta Jančauskaitė bei Indrė Žymančiūtė (73 tšk.), antrąją vietą pelnė Emilija Trakšelytė ir Gabrielė Jurgutytė (72 tšk.), trečiąją - Greta Vainorytė ir Beata Vytytė (70 tšk.).

Krepšinio varžybose dalyvavo 9 komandos: 6 vyrų ir 3 moterų. Vyrų grupėje nugalėtojais tapo komanda „Janis“, moterų – „Žaibas“. Parungtyniavę komandose, 55 vyrai ir 9 moterys išbandė jėgas baudų bei tritaškių metimų rungtyse. Taikliausiu baudų metiku pripažintas Artūras Tamašauskas, antras liko Valentinas Jankauskas, trečias – Robertas Mikutis. Tarp moterų pirmąją vietą iškovojo I. Žymančiūtė, antrąją – E. Jan­čauskaitė, trečiąją – Goda Ver­bickaitė. Tritaškių metimo rungtyje taikliausias buvo A. Pukelis (14 tritaškių), antras liko Gabrielius Capas, trečias – R. Mikutis. Taikliausia tritaš­kių metike pripažinta E. Jančauskaitė (6 tritaškiai). Ne ką mažiau taik­lią ranką pademonstravo ir G. Ver­bickaitė bei I. Žymančiūtė, užėmusios antrąją ir trečiąją vietas.

Futbolo aikštelėje iššūkius įveikti nusprendė 4 vyrų komandos. Finale susirungė „Žadeikinių“ ir „Rietavo“ ekipos. Laimėtojais tapo „Žadeikiniai“, antri - Rietavo atstovai, trečioji vieta atiteko komandai „Pavandenė“ iš Telšių rajono.

Tinklinio aikštelėje rungtyniavo 2 moterų ir 7 vyrų komandos. Tarp moterų nugalėtoja tapo komanda „Čiki piki“ iš Šiaulių, antra liko jungtinė Šilalės bei Žadeikių kaimo komanda „Žaibas“. Vyrų grupėje stipriausiais pripažinti „Komandos“ atstovai, antrąja vieta džiaugėsi „Kita komanda“, trečiąja  – „911“.

Svarmens kilnojimo rungtyje jėgas išbandė 8 vyrai ir 9 jaunuoliai bei 4 moterys. Pastarosios varžėsi 12 kg kategorijoje. Pirmąją vietą iškovojo net 72 kartus svarmenį iškėlusi Rasa Kučytė, antra buvo Goda Genytė (52), trečia – Milda Bulotaitė (45). 9 jaunuoliai kėlė 24 kg svarmenį. Čempiono vardą, iškėlęs jį net 118 kartų, pelnė Ovidijus Petkevičius, antrąją vietą užėmė Giedrius Jokubauskas (101 k.), trečias liko Rokas Audinis (91). 32 kg svarmenį kelti ryžosi 8 vyrai. Stipriausias buvo O. Petkevičius (70 kartų), antrąja vieta pasidalijo G. Jokubauskas ir Dalius Ničajus (56), trečias liko R. Audinis (50).

Virvės traukimo varžybose pirmąją vietą iškovojo komanda „Audi fanai“. „Kriepaliai“ užėmė antrąją, „Boika 3“ - trečiąją. Šeimininkių komanda „Saulytės“ pergalę išplėšė iš šiauliškių „Čiki piki“.

Rankų lenkime dalyvavo 20 sportininkų. Tarp vyrų stip­riausias buvo Tomas Agin­­tas, antras liko D. Ničajus, trečias – Karolis Vainorius. Ne ką silp­nesnius raumenis demonst­ravo ir jaunuoliai – stip­riau­sias trejetukas iš Žadei­kių. Nepralenkiamas buvo G. Vyš­tartas. Antras liko Martynas Banys, trečias - G. Jokubauskas. Tarp moterų geriausiai pasirodė Ka­rolina Burneikaitė iš Tverų, antroji vieta atiteko Gretai Bartkutei, o trečioji – G. Genytei.

Nugalėtojai apdovanoti Lie­tuvos kaimo sporto ir kultūros asociacijos „Nemunas“ diplomais, medaliais bei taurėmis.

Organizatoriai dė­koja visiems, parėmusiems žaidynes.

Inga LITVINIENĖ

Žadeikių pagrindinės mokyklos direktorė

Žaidynių organizatorių nuotr.

Vaikams skirtas projektas „Keliaujančios architek­tū­ros dirbtu­vės-2017“ kelioms dienoms stabtelėjo Upy­noje. Nuo trečiadienio iki sek­madienio 19 jaunųjų upy­­niškių kartu su atvykusiais savanoriais plušėjo, ieš­kodami idėjų, kaip žaismingai papuošti savo gimtojo mies­telio aplinką.

Kultūros ministerijos ir Kul­tūros tarybos remiamo bei Architektūros vaikų fondo organizuojamo edukacinio projekto tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į supančią aplinką, parodyti, kad ją galima gražinti, keisti bei puoselėti be didžiulių investicijų, nenaudo­jant milžiniškų žmo­giš­kųjų ir materialiųjų iš­teklių. Komanda, sudaryta iš architektų, istorikų, dizaine­rių bei kitų sričių atstovų, šiemet, be Upynos, yra supla­navusi aplankyti dar šešis miestelius (Siesikus, Tul­piakiemį, Kruo­pius, Liep­laukę ir kt.). Vietovės išrinktos atrankos būdu, atsižvelgiant į konkursui atsiųstų dalyvių anketas.

Į Upyną trečiadienį atvykę savanoriai su 6-15 metų vaikais pirmiausia iš­sirengė į pažintinį žygį – miestelio gyventojai aprodė projek­to komandai žinomiausius ob­jek­­­tus, supažindino su savo kraš­­­tu. Pasivaikščioję po mies­te­lį, pro­jekto dalyviai dis­­kutavo, kurioje erdvėje norėtų matyti ką nors naujo ir gražaus. Savanoriai atskleidė, jog bene sunkiausia vaikams buvo sugalvoti tokį objektą, kuris būtų įdomus ne tik jiems patiems, bet ir vyresniems gyventojams.

Galiausiai upyniškiai, pasi­skirstę į komandas, ėmėsi įgy­vendinti savo kūrybines idėjas ir lipdyti maketą.

Sekmadienį, dirbtuvių uždarymo metu, buvo prista­ty­tas ir galutinis vaikų darbo rezultatas - „Takelis - kam­ba­rė­lis“. Jaunieji kūrėjai, kal­bė­da­mi apie sa­vo idė­ją, pasakojo, kad nori erdvės, kur galėtų leisti laiką pert­raukų metu. Me­džiagomis (lentomis, kuolais, vinimis, tvirtinimo de­ta­lėmis ir kt.) bei savo darbu prisidėjo tėveliai. O atsisveikindama „Keliaujančių archi­tektūros dirbtuvių-2017“ ko­­manda padovanojo upyniškiams didžiulį tinklą bei įpareigojo bendruomenę iš jo pagaminti dešimtvietį hamaką.

Jaunieji kūrėjai bei jų vadovai labai tikisi, kad jų kūrinys ne tik taps visos miestelio bend­ruomenės traukos objektu, bet ir įkvėps ateityje kartu puošti savo gyvenamąsias erdves. Ir, žinoma, jas saugoti bei tausoti.

Morta MIKUTYTĖ

Justo AMBROZOS ir organizatorių nuotr.

Šilalės paradoksai: nuolat gražinamas, už biudžeto lėšas puoselėjamas bei valdžios dėmesio nestokojantis tvenkinys ir čia pat – kelių butų medinis daugiabutis su kieme stovinčiu lauko tualetu, kuriame kiekvienas Vasario 16-osios gat­vės 9-ojo namo gyventojas turi savo atskirą būdelę...

Ir tai yra ne kokiame nors atokiame kaime, o mieste, kurio valdžia nuolat pagimdo „išskirtinių“ projektų su arkomis, fontanais, smėlio skulptūromis, tiltais bei pan.

Pastaruoju metu daug kalbama apie tai, jog lauko tualetai – netoleruotinas dalykas XXI amžiuje, todėl jie nedelsiant turi būti sutvarkyti. Į tai investuojamos ir didžiulės Europos Sąjungos lėšos. Ap­lin­kos ministerija rengia Ge­ria­mojo vandens tiekimo ir nuo­tekų tvarkymo įstatymo pataisas. Vienas iš esminių pokyčių – teritorijose, kurio­se gyvena daugiau nei 2 tūkst. žmonių, privalės veikti centralizuotos nuotekų surinkimo sistemos. Prie jų turės prisijungti visi gyventojai, o individualiai tvarkyti nuotekas bus galima tik išimtinais atvejais. Pavyzdžiui, jei nėra jokios galimybės nutiesti tink­lų arba tai neapsimoka finansiškai.

Jeigu šis reikalavimas nebus įgyvendintas, mūsų šaliai, o tai reiškia, kad ir kiek­vienai savivaldybei, gresia didžiulė bauda – svarstoma, jog ji galėtų būti apie 60 mln. eurų. Šilalei tokiu atveju tektų sumokėti apie 300 tūkst. Eur. Ir viskas dėl to, kad dėl netinkamo Miesto nuotekų direktyvos įgyvendinimo Europos Komisija prieš Lietuvą yra pradėjusi pažeidimo procedūrą. Lietuvai neįvykdžius EK reikalavimų, ši privalės kreiptis į Europos Teisingumo teismą.

Tačiau, atrodo, šios nuostatos mūsų rajono valdininkų ausų dar nepasiekė, nors vos už kelių šimtų metrų nuo savivaldybės pastato esančiame daugiabutyje  -  Vasario 16-osios g. 9-uoju numeriu pažymėtame name, nėra nei geriamojo vandens, nei nuotekų tink­lų, o jo gyventojai gamtiniams reikalams atlikti naudojasi sukrypusiais lauko tualetais. Dar keisčiau, jog šis namas, atrodo, iš viso yra „iškritęs“ iš valdininkų ataskaitų, mat vos prieš mėnesį savivaldybės tarybos nariams UAB „Šilalės vandenys“ direktorius Edmundas Auškalnis aiškino, kad „mieste prie cent­ralizuotų nuotekų surinkimo tinklų yra prisijungę 97 proc. gyventojų, o jie tėra nepravesti tik Kazimiero Jauniaus ir Šilo gatvėse“.

Buvo suskaičiuotos netgi jose esančios sodybos ir paskelbta, kad nutiesti nuotekų tinklus šiomis gatvėmis galėtų kainuoti iki 150 tūkst. Eur.

Apie miesto centre esantį daugiabutį neužsiminta nė puse lūpų, nors viename iš jo butų gyvenantis Justinas Lio­gerpušis sako, kad valdžios kabinetų slenksčius dėl vandens ir nuotekų tinklų atvedimo mina jau daugiau nei dešimtmetį – nuo 2005-ųjų. Deja, pensininko niekas negirdi. Dar daugiau – jam nuolat siūloma šiuos tinklus įsirengti pačiam.

„Viso namo gyventojai turi lauke atskirus medinius tualetus. Namas labai senas, tad suprantama, jog tais laikais jokios kanalizacijos niekam ne­rūpėjo. Bet juk dabar XXI amžius, čia ne kokia nuošali sodyba, o beveik miesto cent­ras...

Valdininkams rašau raštus nuo 2005 m. Tada dar ir gat­vė, ir stovėjimo aikštelė prie namo nebuvo asfaltuoti, šaligatvis buvo nesutvarkytas. Tačiau visi tik atsirašinėdavo, kad atvesti tinklų tai galimybių nėra, tai pinigų. Tačiau kaip „tų galimybių ir lėšų“ atsirado gretimuose namuose? Galėjo juk ir mūsų namui parūpinti. Dabar visi aplinkiniai namai yra su vandentiekio ir kanalizacijos tinklais. Kaip taip gali būti, jog vieniems pinigų užtenka, o kitiems nebėra? Liepė man iš savo menkos pensijos pačiam tuos tinklus nusitiesti – netgi parodė, kur kuri trasa po žeme eina. Jie, matyt, taip šaiposi iš pensininko“, – piktinasi J. Liogerpušis.

Į „Šilalės artojo“ redakciją pensininkas atsinešė didžiulį pluoštą dokumentų. Storame aplanke sukaupta išsami istorija: visų iki šiol buvusių merų bei administracijos direktorių atsakymai, nukreipimai, persiuntimai ir kt. Ir visi jie ne tik sudėtinga kanceliarine kalba suformuluoti, bet ir nieko gero nežada. Nes, pasak valdininkų raštų, „pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą (…), savivaldybėms nėra priskirta techninių projektų rengimo funkcija, todėl savivaldybės administracija nerengė, nerengia ir nerengs techninių projektų dėl vidaus inžinerinių tinklų prijungimo prie magistralinių inžinerinių tink­lų“.

Tačiau, pasirodo, trys šio namo butai yra prijungti prie tinklų. UAB „Šilalės vandenys direktoriaus“ E. Auškalnio tei­gimu, jų savininkai viską atliko už savo lėšas.

Taigi ir J. Liogerpušis, jeigu jo netenkina esama padėtis, esą gali irgi tai padaryti.

„Jam parodyta, kur jis turi jungtis. UAB „Šilalės vandenys“ ne labdaros organizacija, pajungti tinklus viduje yra ne mūsų darbas. Jei reikia pagalbos, mes padedame: galime šiam žmogui pasiūlyti ekskavatorių, nudirbant rimtesnius kasimo darbus. Tačiau viską suorganizuoti, įsivesti įrangą į butą turi pats savininkas. Jeigu būtų viską daręs kartu su kaimynais, tuo laiku būtų atsiėję pigiau. Pagalvokite, kai­mynai įsivedė tinklus iš sa­vo lėšų, o jis reikalauja, kad jam mes viską padarytume. Kaip reikėtų tai paaiškinti žmonėms, kurie viso to negavo?“ – klausia E. Auškalnis.

Jeigu jau taip, kas tuomet mokėtų baudą dėl nepanaikintų lauko tualetų?

„Kai jau tikrai reikės žūtbūt naikinti lauko tualetus, matyt, jis pateks tarp tų 3 proc., kurie nebus prisijungę prie centralizuotų tink­lų ir jam galimai bus įrengtas biotualetas“, – svarsto E. Auš­­kalnis.

Sunkiai įsivaizduojama, kad dar bent vieno miesto daugiabučio gyventojams galėtų būti siūloma patiems atsivesti nuotekų tinklus. Ta­čiau, pasirodo, stebuklų bū­na. Todėl gal ir gerai, kad sa­vivaldybės vadovų kabinetuose vėl aktyviai planuojami „neįtikėtini pokyčiai“, laukiantys Šilalės - yra vilties, jog tų pokyčių užsakovus aplankys nušvitimas, kad mieste vis dar stovintys lauko tualetai ir tiltas, jungiantis tven­kinio krantus, niekaip „ne­traukia“ iki „vietovės estetinės kokybės“...   

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.