Penktadienį kvėdarniškius apskriejo kraupi žinia – miestelyje, savo namuose, rasta nužudyta garbaus amžiaus senolė, kaimynų apibūdinama kaip drau­giš­ka, maloni bei tvarkinga moteris. Seniūno iškviesti ugniagesiai, pro langą patekę į namo vidų, aptiko Ade­­lę J. lovoje su kirstinėmis žaizdomis galvoje ir iš­kvie­tė medikus, kurie konstatavo moters mirtį. Tyrimą dėl nužudymo pradėję policijos pareigūnai jau su­laikė ir 29 metų įtariamąjį.

Nužudyta namuose

Kaip rašoma Policijos departamento įvykių suvestinėje, vasario 10 d., apie 14 val. 40 min., Kvėdarnoje, Saulėte­kio g., rastas moters (gim. 1935 m.) lavonas su trimis kirstinėmis žaizdomis galvos srityje. Įtariamasis (gim. 1987 m.) uždarytas į areštinę.

Į ramią sodybą netoli miestelio centro užsuko seniūnas Aivaras Dobilas, kai jam paskambino sunerimę 81-erių senolės giminaičiai, niekaip negalintys su ja susisiekti.

„Adelė J. gyveno pas savo vyresniąją seserį ir ją slaugė. Tačiau pasidarė per sunku, todėl ketvirtadienio vakarą giminės padėjo namo savininkę išvežti į Kaltinėnų globos namus. Mes patys parūpinome iš gydytojos siuntimą bei suderinome su globos namais. Ligonę lydėjo giminės, važiavo ir Adelė. O paskui Vilniuje įsikūrusi giminaitė ją parvežė namo ir išvyko. Moteris liko viena. Kitą dieną giminaičiai bandė jai paskambinti, pasiteirauti, kaip ji laikosi, tačiau, kai to padaryti niekaip nepavyko, paskambino man. Penktadienį, iš ryto, į namus nuvyko socialinė darbuotoja, bet nieko neprisišaukė. Dar kartą ji važiavo po pietų, iš paskos - ir aš. Prie garažo durų užuodėme dūmų kvapą, beldėme į duris ir į langus, tačiau niekas neatidarė“, - „Šilalės artojui“ apie seniūniją sukrėtusią tragediją pasakojo seniūnas Aivaras Dobilas.

Nerimą sustiprino įjungtas televizorius

Seniūnas sakė, jog iš pat ryto pagalbos niekur nesikreipė, nes manė, kad gal moteris, išvargusi po sesers slaugymo, išgėrė vaistų ir miega, nenumanydama apie kilusį sujudimą. Bet vėliau jam įtarimų sukėlė paliktas įjungtas televizorius.

„Galvojome, gal ilsisi. Tačiau belsdamas ir apžiūrinėdamas visus langus, pro kamputį pastebėjau, kad veikia televizorius. Perskambinau giminaitei pasiteirauti, ar gali būti, jog močiutė kažkur išėjo ir jį pamiršo išjungti. Nors paprastai senyvo amžiaus žmonės yra taupūs, visada išjungia elektros prietaisus, kai jų nenaudoja. Giminaitė patikino, jog taip moteris nepasielgtų. Tada iškvietėme ugniagesius, kad padėtų patekti į vidų. Jie išėmė langą, kuris tik vinimi tebuvo užkaltas, ir dar teko laužti grotas. Bandė atidaryti duris ir įleisti medikus, kuriuos iškviečiau kartu su ugniagesiais. Bet ir jas prisiėjo laužti – duryse rakto nebuvo. Ugniagesiai ir aptiko moterį“, – kalbėjo A. Dobilas.

Senolė rasta lovoje, kraujo klane. Ugniagesius pasitiko lojantis šuo bei netvarka. Medikai konstatavo senolės mirtį ir iškvietė policiją.

Kas galėjo ramiame miestelyje taip pasielgti, seniūnas teigė neįtariantis. Tačiau atskleidė savo paties pastebėjimą, kad Kvėdarnoje tokie tragiški įvykiai kartojasi maždaug kas 10 metų. Anot A. Dobilo, maždaug prieš 20 metų vyras kieme užkapojo savo dėdę. O apytiksliai prieš 10 metų jaunuolis nudūrė draugą.

Seniūnas sakė moters gerai nepažinojęs, tačiau su ja keliskart susidūrė, kai ši lankėsi seniūnijoje - prašė, jog kas nors padėtų susitvarkyti su katėmis. Senutė buvusi linksma ir gana energinga, net dviračiu dar važinėdavo.

Kaimynai sunerimę

Senolės kaimynystėje gyvenanti Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktorė Loreta Pociuvienė pasakojo, kad močiutė – buvusi pedagogė, į Kvėdarną atvyko netrukus po to, kai mirė sesers vyras. Tačiau prieš kiek metų tai buvo, tiksliau pasakyti negalėjo.

„Kiek žinau, Adelė J. dirbo pradinių klasių mokytoja Jurbarko rajone. Jos abi su sese vaikų neturėjo. Bet jai jau buvo sunku seserimi rūpintis, vis pasiguosdavo dėl to. Tačiau Adelė ne iš tų žmonių, kurie nuolat bamba. Ji buvo labai darbšti, šviesaus proto. Žavėjausi jos atsidavimu bei rūpesčiu seserimi. Mano vyras jai padėdavo gyvatvorę nukarpyti, ji mus dažnai pavaišindavo obuoliais. Pasikalbėdavome kieme susitikę, matydavau, kad į bažnyčią ateidavo“, – sakė L. Po­ciuvienė.

Ji teigė ketvirtadienio vakarą girdėjusi lojant šunį, bet į tai dėmesio neatkreipė.

„Nelaimė sukrėtė visus. Da­bar savotiškai jaučiu kaltę dėl to – juk nematome savo artimiausių kaimynų... Lojo šuo, tačiau nesureagavome – jis dažnai loja. Po šios nelaimės visas savaitgalis praėjo su pasižvalgymais pro langus, ne­jaukiai. Blogai, jog nesidomi­me vieni kitais. Girdėjau kal­bas, kad tai esą galėjo padaryti vienas žmogus, vietinis. Dabar visi spėlioja, kas jis. Buvo čia pas mus toks, eidavo per žmones grasindamas ir reikalaudamas pinigų, prie parduotuvės stoviniuodavo. Nežinau, ar tą patį, kaip įtariamąjį, sulaikė pareigūnai. Galvoju, jog užpuolikas tikėjosi, kad namai bus tušti – matyt, manė, jog į globos namus abi išvažiavo, tai ir brovėsi. Kiek velionę pažinojau, ji galėjo nusikaltėlį paauklėti, pamokyti. Ji tikrai nebuvo iš tų, kuri būtų piniginę pati atidavusi, kad tik paliktų gyvą“, – svarstė apie lemtingus to vakaro įvykius kaimynė.

Viešai skelbiama, kad pavogta nužudytos moters piniginė. Tačiau gali būti, jog žudikas į namus įslinko, tikėdamasis didesnio grobio - esą seserys taupė pinigus, nes norėjusios Šilalėje pirkti butą. Tvarkytis dideliame name joms buvo sunku.

Klaipėdos apygardos prokuratūros I-ojo Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Jurij Petuchov „Šilalės artoją“ informavo, kad įtariamasis yra kvėdarniškis, suimtas 10 parų.

Policijos pareigūnai kol kas daugiau informacijos neatskleidžia, baimindamiesi, kad nebūtų pakenkta ikiteisminiam tyrimui. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė Rūta Janavičiūtė informavo, jog dėl žmogžudystės įtariamam vyrui gresia laisvės atėmimas nuo 7 iki 15 metų.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Plačiai Šilalės kraštuose žinoma Kęs­tu­čio Tarvydo kai­mo kapela, dar pla­čiau garsas sklinda apie joje gro­jan­tį bir­bynininką Kazį Budrį, baigusį pro­fe­siona­laus muzikanto karjerą ir su­grį­žusį tėviškėn birbynių gaminti.

Ne be reikalo sakoma: namai ten, kur širdis. Kazio širdis net ir pačioje muzikanto šlovės viršūnėje tebebuvo Gorai­niuose, kur liepų žieduose dūzgia tėvo bitės, lauke džiūsta šienas ir prieš lie­tų iš sraunių Jūros upės vandenų šo­kinėja žuvys. Valstybinio dainų ir šo­kių ansamblio „Lietuva“ orkestrui va­do­­vavęs muzikantas, šį pavasarį švę­siantis 75-metį, pripažįsta, kad iš pa­­čių egzotiškiausių kraštų parvykęs, jau kitą dieną skubėdavo tėviškėn, nes mie­lesnės vietos už savo Go­rai­­nius pasaulyje nesurado.

Pasuko muzikanto keliu

Gimtąjį kaimą Kazys paliko penkiolikos, kai, septynias klases baigęs, medienos prikrautu sunkvežimiu išbildė­jo į Klaipėdą, kur aukštesniojoje muzikos mokykloje, dabar vadinamoje Stasio Šimkaus konservatorija, jau mokėsi ketveriais metais vyresnis brolis Pranas. Kitokio pasirinkimo, regis, negalėjo nė būti, nes Budrių namuose visada skambėjo muzika.

„Tėtis grojo bandonija, o mes, keturi vaikai, kaip katinai iš visų pusių sutūpę, žiūrėdavome, ką jo pirštai su instrumentu daro. Taip ir patys išmokome“, - pasakoja Ka­zys.

Bikavėnų kraštas neatsitiktinai į pasaulį paleido ne vieną garsų muzikantą - tai prieškario ūkininko Antano Vaičiulio, įsteigusio čia pirmąją muzikos mokyklą, nuopelnas. Jo tėvas buvo ekonominis emigrantas, dirbo Amerikoje, bet grįžo į Lietuvą, nusipirko žemės, sulaukęs šešiasdešimties vedė aštuoniolikmetę tarnaitę ir užaugino septynis vaikus. Jauniausiąjį Antaną, kaip niekam tikusį, nuvežė į Oginskio konservatoriją vargonininku mokytis. 

„Oginskio orkestre jis pūtė klarnetą, o greta stovėjo Čiur­lionis su fleita. Bet ir jam, kaip tėvui, kelis metus kaimo bažnyčioje pavargonininka­vus, te­ko Dievo keliais pasukti pinigų užsidirbti. Tėtis pasakojo, kad tas Vaičiulis, su draugais pusę pasaulio apkeliavęs, Argentinoje nusipirko bando­niją, ir, grįžęs į Lietuvą, ne­toli mūsų, Bag­donų sody­bo­­je, atida­rė muzikos mokyklą. Joje ir mano tėtis ban­donija groti išmoko. Gerai grojo, iš gaidų - da­bar niekas taip ban­donija ne­gro­­ja, nes nemoka“, - su pasididžiavimu sako K. Bud­­­rys.

Anot jo, prieškariu ir A. Vai­čiulis, ir jo mokiniai savo šeimų orkestrus turėjo, nes au­gino būrius vaikų ir visus muzikos mokė. Dėl to vien iš šio kaimo aukštuosius mokslus penki muzikantai baigė. Į Klaipėdą muzikos mokytis išvažiavęs K. Budrys greitai darė pažangą: jau trečiame kurse dėstytojai jam leido groti saksofonu Alvydo Paltino vadovaujamame ansamblyje „Kopų balsai“.

Išlaikęs valstybinius egza­mi­nus, Kazys vienintelis gavo ne paskyrimą dirbti, o rekomendaciją mokytis Muzikos akademijoje. Ten baigė birby­nės ir dirigavimo studijas. Studijuodamas grojo birby­ne Vilniaus pedagoginio ins­tituto liaudies muzikos orkest­re „Šviesa“, saksofonu - Ge­le­­žin­ke­li­ninkų rūmuose, kur irgi įkūrė liaudies muzikos inst­rumentų orkestrą. Ir šokiuose grodavo, kad „ilgesnis rub­lis“ kiauron studento kišenėn įkris­tų.

Tik kai trečiame kurse studijuodamas įstojo į valstybinį dainų ir šokių ansamblį „Lietuva“, visų kitų darbų teko atsisakyti. Prasidėjo karjera, išvedusi gorainiškį Kazį į platųjį pasaulį.

Artisto gyvenimas - toli nuo namų

„Lietuvoje“ K. Budrys dirbo 26 metus - ne tik grojo birbyne, bet ir tapo orkestro vadovu bei ansamblio dirigentu.

„Smagus, bet kartais ir sunkus tas muzikanto gyvenimas. Daug keliauti teko: po visą pasaulį lėktuvais skraidžiau, mėnesiais geležinkelio vagonuose gyvendavome To­limuosiuose Rytuose, Si­bi­­re koncertuodami. Muzi­kan­­tams, kaip ir visiems kitiems artistams, nelemta tu­rėti asmeninio gyvenimo, o ant mano darbo pažymėjimo ir buvo parašyta, jog esu ansamblio „Lietuva“ artistas“, - pa­sakoja K. Budrys.

Kazys pripažįsta, kad jam daugiau nei kitiems ansamb­liečiams pasaulio teko pamatyti, mat anuomet kartu su kanklininke garsiausiems šalies dainininkams akompa­nuo­davo. Kartą per dvi savaites visą Žemės rutulį ap­skrido: pradėjo gastroles Mask­­voje, iš ten kilo į Romą, po kelių dienų jau koncertavo Či­lėje, paskui - Peru, iš ten pa­sidavė į Šiaurės Ameriką, grįžo į Lon­doną ir baigė Mask­voje. Tokia ilga ir sudėtinga buvo tolimų gastrolių programa.

Bet kai tik po kelionių pasitaikydavo laisva diena, Kazys skubėdavo į Gorainius. Viena koja visada būdavo tėviškėje, todėl draugai iš jo juokdavosi: „Gorainiai ir Gorainiai“. Bet čia šienavimas, medžioklė, žvejyba, daug vietos jo birbynių meistrystei - ir absoliuti laisvė sielai ir kūnui.

„Visada mane nesuprantama jėga į tėviškę traukė. Kai 38-erių būdamas išėjau į pensiją, nes grojančius pučiamaisiais po 25 metų į užtarnautą poilsį išleisdavo, sugrįžau į tėviškę, namus ir žmoną palikęs Vilniuje, nors ir ten buvau gerai įsitaisęs. Gyvenu visai šalia Sapieginės kalnų, po langu pušynas ošia. Bet visada turėjau pomėgių, didelių planų, tai ir skubėjau į kaimą, kur idealios sąlygos mano instrumentams gaminti“, - dalijasi prisiminimais K. Budrys.

Sukūrė palikimą Lietuvai

Liaudies instrumen­tus gaminti jis išmoko dar vaikystėje, pakrūmiais su draugais karves beganydamas. Vė­liau šis pomėgis tapo svarbiu užsiėmimu - ne tik Kaziui, bet ir visai Lietuvai. Pusė, o gal ir dar daugiau šalies birbynininkų K. Budrio pagamintais instrumentais groja. Jos skamba šalies muzikos mokyklose, konservatorijose, Muzikos akademijoje, daugelyje liaudies instrumentų ansamblių.

„Niekur to neiš­moksi, pats turi ištobulinti, kad inst­rumentas gerai skambėtų. Pra­­­dėjau gaminti dar tada, kai Mu­zikos akademijoje, valstybiniame ansamblyje grojantiems profesionalams gerų instrumentų prireikė. Iki šiol darau ilgaamžius, jog niekada nesupūtų. Toks bus mano palikimas Lietuvos kul­tū­rai“, - neslepia K. Bud­rys.

Penkiolika metų, kaip pats sako, tėviškėje savo reikalais užsiėmė, kol jį vėl visa esybe įtraukė į muziką. Tada jau vietiniai, paprašę lumzdeliu armonikai pritarti. Bet kai nuvykęs į šventę išsitraukė birbynę, ir vėl pamėgta veikla prasidėjo. Su vaikystės draugu Bikavėnų etnokultūros centre kapelą „Lolytėlė“ subūrė. Stojo į vieną, kitą apžiūrą - ogi neblogai sekasi. Dabar pats jai ir vadovauja.

„Jau norėčiau antrą kartą į pensiją išeiti: visgi 75-eri ant nosies, kiek gali dirbti? Ta­čiau šiemet vėl pasirašiau sutartį su Bikavėnų etnokultūros cent­ru, teks toliau groti. Tėviškėje visada esu užimtas, nėra kada į Vilnių nuvažiuoti. O ten žmona, namai, duk­ra, irgi Muzikos akademiją baigusi, mokytoja dirba. Kitą tai retai tesutinku, mat jau 20 metų Italijoje gyvena“, - šiltai atsiliepia Kazys apie savo šeimą.

Bet ne mažiau ar­tima jam ir jomantiškių Tarvydų parko kapelos muzikantų kompanija, kurioje kone kasdien sukasi - ir repetuoja, ir kūrinius parenka, ir vadovauti Kęstučiui padeda. Todėl visada yra užimtas: retą savaitgalį jo muzikantai negroja šventėse ar vakaronėse, o kasdien su įvairiausiais projektais vos spėja suktis.

Ir nekeista - visais liaudies instrumentais grojantis, pasaulio matęs, giliai tautos kultūrą išmanantis žmogus kaime yra už auksą vertesnis. Jį ir vestuvėms, ir laidotuvėms, ir per šventes bažnyčioje pagroti kviečia. Jei spėtų, iš rankų numylėtosios birbynės net naktimis nepaleistų.  

Pasaulio centras - tėviškėje

„Nežinau, kur galėčiau jaustis geriau nei tėviškėje. Gal kam čia yra užkampis, o man gimtinė - pasaulio centras. Kiti muzikantai gastrolių tolimose šalyse man pavydėdavo, tik ir svajodavo iš Lietuvos ištrūkti, o manęs niekur netraukė. Indijos džiungles išlandžiojau, Peru į kalnus kopiau, bet visada galvodavau, kaip greičiau atsidurti gimtinėje“, - prisipažįsta dabar jau niekur iš Lietuvos keliauti nebenorintis Kazys.

Ir pasijuokia pats iš savęs: sėdėtų Vilniuje šiltame bute, nereikėtų nei pečiaus kūrenti, nei sniego kasti. O dabar nesustodamas eina ir eina aplink ūkį: vasarą darbu aprūpina bitės, žiemą tėvo miškas rūpesčio šaukiasi. Būna, kad ir pavargsta nuo tokios daugybės reikalų, tačiau džiaugiasi, jog vis dar turi ką veikti.

Ir žmona jam pritaria: būk, sako, toje savo tėviškėje, kol tik įstengsi. Vilniuje Kazio draugus sutikusi ji kaskart išgirsta tuos pačius skundus. Visi pasenę, nelaimingi, gyvenimu nusivylę, nes nereikalingi. Stebisi išgirdę, kad Kazys toks užimtas.

„Jei sostinėje gyvenčiau, ir man tas pats būtų. Kaime - geriau ir patogiau, nes inst­rumentams gaminti vietos daug reikia. Ir pinigų stygiumi nesiskundžiu: 50 bičių avilių mane maitina. Ne­rei­kia net į turgų eiti - iškopinėjęs medų, nuolatiniams klientams į Vil­nių išvežu, nes visi no­ri švie­žio“, - gyvenimu tėviškėje džiau­giasi K. Budrys.

Skirtingai nei daugeliui kitų vilniečių, kaimas jam neatrodo nei baisus, nei prasigėręs. Gaila tik, anot Kazio, jog žmonės nyksta, gryčios tuštėja. Vien Gorainiuose neseniai 40 našlių suskaičiavo. Bi­kavėnuose irgi tas pats.  

„Neaišku, koks čia vakuumas pasidarys ir ar ilgai teks laukti, kol kas nors jį užpildys. Netikiu, kad mūsiškiai artimiausiu metu pradės grįž­ti. Tiesa, kai kurie, užsienyje dirbdami, labai gražiai savo tėviškes tvarko, tikisi kažkada jose apsigyventi. Bet gal tik tada, kai padorias pensijas užsidirbs. O kol kas sugrįžta tik vienas kitas“, - apgailestauja Kazys.

Sunkiai, pasak jo, ver­­­­čiasi žemę dirbti likę žmonės. Gal kar­tais ir patys dėl to kal­ti. Kai Lietuva Ne­pri­klau­so­my­bę atkūrė, susirinkimuose šaukė, jog kolūkių neleis naikinti, o naktimis ėjo fermų sto­gų ardyti, langų plėšti.

„Išardė, sugriovė, o at­­s­tatyti ar naujai ką sukurti sunku. Kas nesu­geba, eina šnapso ger­­­ti“, - skaudžiai kons­ta­­tuo­ja Ka­zys.

Savo gyvenimu jis patenkintas, nes skųstis neturi kuo. Svarbiausia, kad būtų sveikatos.

„Anądien, vartydamas nuot­raukas, radau darbo pažymėjimus. Visi klausia, koks buvo aukščiausias mano apdovanojimas. Nu­si­­pelniusio liaudies artisto var­das man buvo suteiktas. O dabar aukščiausias apdovanojimas - ge­ra sveikata“, - šyp­sosi gyva Lietuvos kultūros legenda tapęs žmogus.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tarvydų parko kaimo kapela

Prezidentės Dalios Grybauskaitės raginimas Lietuvos Nepriklausomybės gimtadienį švęsti išradingai ir prasmingai paskatino mūsų miestelio bendruomenę vasario 16-ąją paminėti triukšmingai.

Kad šventė būtų iškilmingesnė, į renginį buvo nuspręsta pasikviesti mūsų rajoną garsinančią liaudiškos muzikos kapelą „Bijotaičiai“. Kadangi svečiai yra labai užsiėmę ir tą dieną negalėjo pas mus atvykti, nutarėme minėjimą perkelti į kitą dieną. Organizatoriai tikrai neapsiriko. Po visų savaitės darbų, penktadienio vakarą, į Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos salę sugužėjo ne tik pajūriškiai, bet ir aplinkinių seniūnijų gyventojai.

Po šventinių sveikinimų, užgrojus muzikai, žmonėms buvo taip gera, kad salėje viena po kitos ėmė suktis poros. Šoko, bei dainavo, linksminosi ir jauni, ir vyresni.

Dėkojame visiems už aktyvų dalyvavimą.

Laima TUBUTIENĖ

Pajūrio miestelio bendruomenės valdybos narė

AUTORĖS nuotr. 

Ši­la­lės kultūros centro atvirajame jaunimo centre (AJC) „Pulsas“ vyko savanorių suorganizuotas stalo teniso ir biliardo turnyras.

Renginys sutraukė daugiau kaip 50 jaunuolių iš viso rajono, pasiryžusių išbandyti jėgas ar tiesiog palaikyti draugus. Draugiškose stalo teniso rungtynėse dalyvavo 12 šios sporto šakos entuziastų. Po inirtingų setų pirmąją vietą iškovojo Linas Rudminas, antrąją – Svajūnas Petrokas, trečiąją – Eimantas Būdvytis.

Prie biliardo stalų taip pat susikovė 12 dalyvių. Pirmąją vietą užėmė Pijus Levanauskas, antrąją – Rugilė Beržinytė, trečiąją – Dovydas Freitas.

Abiejų sporto šakų atstovai apdovanoti medaliais ir diplomais. Nuoširdžiai dėkojame mūsų nuolatiniams rėmėjams. Tikimės tokius turnyrus padaryti tradiciniais.

Rimantė DAUJOTIENĖ

Šilalės AJC „Pulsas“ vietos JGI koordinatorė, savanorystės ambasadorė Šilalės rajone

Bertos LAPINSKAITĖS nuotr.

Šilalės sporto mokykla negaus anksčiau žadėtos Europos Sąjungos paramos neformaliojo ugdymo gali­mybėms plėtoti. Taip nusprendė savivaldybės taryba, sužinojusi, kad Švietimo ir mokslo ministerija Tau­ragės regionui 56 tūkst. eurų sumažino žadėtas paramos lėšas neformaliojo švietimo infrastruktūrai tobulinti.

Savivaldybės Investicijų ir statybos skyriaus vedėjo Faus­to Sragausko rajono tarybos nariams pa­teiktame paaiškinime nurodoma, jog Šilalės savivaldybė dėl to neteks 6 tūkst. Eur. Tačiau pats vedėjas tarybos posėdyje teigė tuo nesąs įsitikinęs, nes praradimas gali būti ir dvigubai didesnis. 

Leisti rengti projektą „N­e­formaliojo ugdymo galimybių plėtojimas Šilalės sporto mokykloje“ savivaldybė nu­ta­rė daugiau nei prieš pusant­rų metų - 2015-ųjų spa­lio mėnesį. Sporto mokyklos direktorė planavo pirkti įstaigai įvairių treniruoklių už 26 tūkst. Eur. Didžioji dalis lėšų - 22 tūkst. Eur - turėjo būti skirta iš Švietimo ir mokslo ministerijos administruojamų ES numatytos paramos pinigų. Savivaldybė šiam projektui buvo pasiruošusi pridėti 15 proc. biudžeto lėšų. Deja, planus teks keisti.

F. Sragauskas dabar teigia, jog Sporto mokyklai treniruokliai nebūtini, todėl visa neformaliajam ugdymui plėtoti skirta ES finansinė parama atiteks Šilalės meno mokyklai.

Tai, kad sportuojantiems są­lygos ir taip yra neblogos, pripažįsta ir rajono meras Jonas Gudauskas. Jo teigimu, vi­same rajone yra daugybė aikštynų bei treniruok­lių, todėl svarbiausia, kad tik bū­tų noro jais naudotis.

Sa­vi­valdybės ad­mi­nistra­ci­jos di­rektoriaus Rai­mundo Vai­­­tie­kaus žiniomis, Sporto mo­kyklos administracija yra pa­­siruošusi iš savo įstaigos su­kauptų lėšų nupirkti 4 tre­ni­­ruoklius.

Šilalės meno mokyklai užsakovo teisės infrastruktūros tobulinimo projektui įgyvendinti buvo suteiktos tuo pat metu, kaip ir Sporto mokyk­lai - prieš pusantrų metų. Ja­me numatyta įrengti skulptūros klasę, kompiuterizuoti teorijos klasę bei įsigyti naujų muzikos instru­mentų. 2015-aisiais buvo skai­čiuojama, jog projektui įgyvendinti reikės 57 tūkst. Eur, tačiau 44 tūkst. Eur paramą skirs ES lėšas administ­ruojanti Švie­timo ir mokslo minis­teri­ja.

Investicijų ir statybos skyriaus vedėjas F. Sragauskas dabar mano, kad skulptūros klasei įrengti numatytų pinigų neužteks, todėl reikia pasirūpinti papildomu finansavimu. O tam geriausia permesti pinigus, kurie buvo numatyti Sporto mokyklai treniruok­liams pirkti.

Tačiau panašu, jog kol kas savivaldybė tik gaudo briedį laukuose. Ir nors dar nepagriebė jo už ragų, jau dalinasi grobį. Kol ES lėšos pasieks Tauragės regioną ir bus išdalintos savivaldybėms, projektams įgyvendinti paramos gali ir visai nelikti.

Daiva BARTKIENĖ

Daugybę metų Šilalės centre veikusi Traksėdžio se­niūnija netrukus bus iškeldinta. Tokia naujiena nema­loniai nustebino šios seniūnijos gyventojus: jei bus nutarta šią įstaigą įkurdinti pačiame Traksėdyje, žmonės teigia eisiantys protestuoti, o į pagalbą šauksis seniū­naičius ir bendruomenių pirmininkus.

„Šilalės artojo“ redakcija sulaukė laiško, kuriame prašoma išsiaiškinti, ar tikrai seniūnija bus iškelta iš miesto.

„Girdėjome, kad Traksėdžio seniūniją perkels į Traksėdžio kaimą. Bet kai buvo steigiama ši seniūnija, valdžia žadėjo, jog ji bus Šilalės mieste. Ir tai buvo patogu. Dabar žadamos permainos gąsdina: nejaugi valdininkai nepagalvojo apie tuos, kurie neturi mašinų? Kaip mums iš vieno kaimo reikės nusigauti į kitą? Gal kursuos autobusas Šilalė-Traksėdis? Dabar, važiuoda­mi su kaimynais į Šilalę, galime ir visus reikalus susitvarkyti. O kas bus, kai seniūnijos mieste neliks?

Prašau redakcijos išsiaiškinti šį mums nepalankų valdžios sprendimą bei paskelbti laikraštyje.

Be to, gal seniūnaičiai ar bendruomenių pirmininkai galėtų kažko imtis, kol dar ne vėlu...

Tegu valdžia susimąsto – mes iškėlimo nenorime, toks sprendimas mums yra nepatogus, keliantis papildomų rūpesčių“, - teigia laiške moteris, prisistatanti Kadžygos kaimo gyventoja.

Traksėdžio seniūnija šiuo metu yra įsikūrusi pagrindinėje miesto gatvėje, vyresniųjų šilališkių dar vadinamame „karinio“ pastate, kuris dabar priklauso Lietuvos kariuomenei. Traksėdžio seniūnė Regina Audinytė „Šilalės artojui“ teigė kol kas negalinti pasakyti, kur tiksliai seniūnijos darbuotojai bus iškeldinti. Tačiau viliasi, kad pavyks rasti patalpas mieste.

„Yra įvairių svarstymų, diskutuojama apie visokius variantus. Praėjusį rudenį gavome iš kariškių prašymą atlaisvinti patalpas iki balandžio 1 d. Sutinku, kad kai kurių kaimų gyventojams atvykti į Traksėdį tikrai būtų sudėtinga, todėl bandau ir rajono vadovams įrodyti, jog dalis žmonių patirs nepatogumų. Dabar iš toliau kaimynai vienas kitą iki Šilalės pavėžėja. O kas norės specialiai kitą vežti iki Traksėdžio? Be to, iki jo joks autobusas nevažiuoja, išskyrus mokyklinį, tačiau jis pašalinių asmenų neima. Bet reikia pripažinti, jog padaryti, kad visiems būtų gerai, nėra taip paprasta. Seniūnijai neužtenka vieno kabineto, reikia bent 4. Taip pat aplinkos priežiūros priemonėms laikyti būtinas sandėliukas bei garažas automobiliui. Traksėdyje yra šiokios tokios patalpos, tačiau joms reikalingas remontas. Kiek man žinoma, lėšų tam nėra numatyta, todėl tikėtina, jog ten mūsų neiškeldins“, – aiškino seniūnė.

Šilalės savivaldybės administracijos direktorius Rai­mundas Vaitiekus patikslino, jog kol kas patalpų vis dar dairomasi ir jokio konkretaus sprendimo, dėl kurio reikėtų gyventojams nerimauti, nėra.

„Kariškiai pageidauja, jog patalpas seniūnija atlaisvintų nuo birželio 1 d. iki liepos 1 d. Šiuo metu Traksėdžio seniūnijai ieškoma naujų patalpų Šilalės mieste. Teira­vo­mės Šilalės darbo biržos, Vi­suo­menės sveikatos cent­ro, tačiau šios įstaigos laisvų kabine­tų neturi. Žiūrėjome ir savivaldybės pastate, svarstėme, kur dar Šilalės mieste galė­tų įsikurti seniūnija. Kol kas tinkamų ir nedidelių patal­pų (reikėtų apie keturių ka­bi­netų) neradome. Su­pran­­ta­me, kad gyventojai gy­ve­na ne tik Traksėdyje, bet ir Drobūkščiuose, Nevočiuose bei kituose aplinkiniuose kaimuose, tad patogiausia, jog seniūnija liktų mieste. Sten­giamės visada atsižvelgti į gyventojų poreikius“, – patikino R. Vaitiekus.

Pastate Jono Basanavičiaus g. šiuo metu yra įsikūrusi ir seniūnija, ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės Šilalės 308-osios pėstininkų kuopos darbuotojai. Kuopos vadas kapitonas Kęstutis Dembinskas sakė, jog savanorių pajėgos turėtų būtų labiau matomos, nes daug jaunuolių iki šiol nežino visų galimų būdų atlikti privalomąją karinę tarnybą. O norint šitai pasiekti, reikia aktyvinti veiklą. Tam būtinos atitinkamos sąlygos. Tačiau į dabartines patalpas savaitgaliais susirinkus kone 60 žmonių (atvyksta į mokymus ar pratybas savanoriai) trūksta vietos.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pranešimas apie neva apleistą neįgalų žmogų iš šiltų kabinetų išvertė ne tik savivaldybės Socialinės paramos skyriaus darbuotojas, Upynos se­niūnę – į miestelį  lėkė ir policija, ir „gaisrinė“, ir „grei­toji“. Kvietimo atvykti į Upyną sulaukė ir „Šilalės ar­to­jas“. Visus ant kojų sukėlė Žmogaus teisių gynimo asociacijos Tauragės skyriaus nariais prisistatę asmenys. Buvo teigiama, jog socialiniame būste įsikūrusioje šei­moje badu marinamas 22-ejų neįgalus asmuo, o jį pri­žiūri girtaujantys tėvai.

Skubėjo tikrinti anoniminio pranešimo

Redakcijoje sulaukėme nerimastingo skambučio iš Žmogaus teisių gynimo asociacijos (ŽTGA) Tauragės skyriaus. Skambinusi moteris pakvietė nedelsiant atvykti užfiksuoti galimą neįgalaus asmens kankinimą. Įvertinant tai, jog pastaruoju metu smurto artimoje aplinkoje tema yra itin jautri, išskubėjome į nurodytą vietą. Tokio pat pranešimo sulaukė ir Šilalės savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Danguolė Račkauskienė bei vyr. specialistė Regina Armonienė, Upynos seniūnė Stefa Kažukauskienė su socialine darbuotoja Vilija Bambaliene.

Visiems susirinkus sutartoje vietoje, ŽTGA Tauragės skyriaus pirmininko pavaduotoja prisistačiusi Gileta Stumb­rienė paaiškino, jog esą gavo anoniminį pranešimą apie badu marinamą Gabrielių A. Neva 22-ejų metų jaunuolio oficialus globėjas tėvas Vytautas A. girtauja, o kartu gyvenanti mama Leonarda A. – neįgali. Neįgalus sūnus – prikaustytas prie lovos, apsiginti nepajėgia, yra sulysęs dėl nuolatinio badmiriavimo.

„Mums pranešė, kad jaunuolis atrodo kaip 7-erių vaikas, nesveria nė 20 kilogramų. Gavome anoniminį skundą, reikia patikrinti. Taip pat gavome informacijos, jog seniūnę ir socialinę darbuotoją sieja giminystės ryšiai, todėl šia šeima jos nesirūpina - kad mažiau problemų būtų visiems“, – aiškino kita ŽTGA narė Vida Paliakienė.

Neįsileido nekviestų svečių

Nuskubėję prie nurodyto namo, tarnybų specialistai suglumo: duryse iš lauko pusės kabojo spyna. Upynoje dirbanti socialinė darbuotoja ir seniūnė patikino, jog šeimyna joms yra žinoma. Ir, pasak jų, nieko keisto, jog durys užrakintos – žmonės paprasčiausiai neįsileidžia nepažįstamų. Tačiau tai papiktino ŽTGA nares: jos ėmė priekaištauti, esą netvarkinga šeima jau yra perspėta apie tikrintojų vizitą ir tai galimai naudinga būtent pačiai seniūnei ir socialinei darbuotojai. Tiesa, kokia ta nauda – nepaaiškino.

Po kone pusvalandį trukusių bevaisių bandymų pasikalbėti ir beldimo bei prašymų nors trumpam įsileisti apžiūrėti ligonį, G. Stumbrienė paskambino bendruoju pagalbos numeriu 112 ir iškvietė pagalbą, kad galėtų patekti pas galimai neprižiūrimą ligonį.

Pasitiko keiksmais

Pirmasis pasirodė ugniagesių ekipažas, atlėkęs su įjungtais švyturėliais. Paaiškėjus, jog neįmanoma įeiti į patalpas, buvo atsineštas laužtuvas. Namų šeimininkai, matyt, išsigandę, jog teks keisti duris ir tai brangiai atsieis, jas tikrintojams atvėrė. Susirinkusiuosius pasitiko sunkiai sakinį surezganti šeimos galva, o vos pamėginus užeiti vidun – ir jo žmona, mosikuojanti ramentais. Jais ji „užvažiavo“ ir Socialinės paramos skyriaus vedėjai į skruostą. Moteris plūdosi, kaip tik mokėjo.

„Koks jis jums vaikas, jis suaugęs žmogus. Nenoriu, kad eitumėte į trobą. Niekas nepadėjo, kai sirgau, nė maisto paramos niekas neduoda. Vyrui priklauso globa, o niekas jos nemoka, tik stažas eina. Pasakė, kad čia mūsų vaikas, todėl jokios globos už jį valstybė neduos. Gaunam 500 eurų, ir viskas. Atrodo, daug, bet juk kiekvieną dieną reikia vaistų, sauskelnių“, – pagaliau šiek tiek susitvardžiusi prabilo Leonarda A.

Apžiūrint patalpas, teiginys, jog šeima negauna maisto paramos, sukėlė abejonių: ant spintelės buvo padėtas kruopų pakelis su ES paramos ženkliuku. Tokių parduotuvėje neįsigysi. Upynos seniūnijos socialinė darbuotoja paaiškino, kad šeima turi šiek tiek žemės, už kurią gauna išmokas, todėl kelis mėnesius per metus pajamos viršija numatytą ribą, kuomet galima skirti maisto produktus. Paskutinį kartą praėjusį spalį paramą maistu gavusi šeima, vėl jos sulauks tik nuo balandžio mėnesio.

Jaunuolis išvežtas į slaugos ligoninę

„Ne kelyje esu, o savo namuose“, – neblaivumą bandė pateisinti Vytautas A.

Policijos pareigūnams pareikalavus alkotesteriu pasitikrinti blaivumą, jis „įpūtė“ nei daug, nei mažai – 1,35 prom. alkoholio.

Kadangi neįgalaus Gabrieliaus globėjas buvo gerokai įkaušęs, imtasi svarstyti, kaip elgtis tokioje situacijoje. Jei girti tėvai neprižiūri savo nepilnamečių vaikų, juos tarnybos išgabena į globos namus. Tačiau Gabrielius – suaugęs. Vis dėl to valdžios atstovėms neryžtin­gai trypčiojant ir svarstant, kaip pasielgti, griežtą žodį tarė G. Stumbrienė.

„Kai vienintelis globėjas neblaivus, o mama neįgali ir čia tokia betvarkė, tik­rai negaliu leisti, jog jaunuolis čia liktų“, – pareiškė žmogaus teisių gynėja.

Tvarkos namuo­se iš tiesų trūksta: stirtos neplautų indų, netvarkingi kambariai, ne itin švarūs rūbai. Tačiau ir paties blogiausio, ko buvo tikėtasi, tarnybos nerado. Jaunuolis gulėjo šiltame kambaryje, šaldytuve, kurį patikrino policijos pareigūnai, maisto taip pat netrūko. Neįgalus (nevaikštantis ir nekalbantis) vaikinas yra gana smulkus, tačiau greitosios medicinos pagalbos darbuotoja po trumpos apžiūros sakė negalinti teigti, jog jis neprivalgęs – esą su tokia negalia asmuo gali būti ir smulkesnis, ir stambesnis.

„Jūs patys jį parvešit!“

Besiruošiant Gabrielių gabenti į ligoninę, jo mama vėl ėmė piktintis.

„Visos jūs maudavote iš kabineto, kai atvažiuodavau ir prašydavau paramos, kompensacijos už vaistus. Jau jūs, ponios, per daug užsisėdėjote. Buvot atėmusios vaiką anksčiau, sakėt, kad bus geriau, pailsėsiu. Bet kad ten, kur jį ištempėt, jį mušė, tai niekas nematė. Atėmėt, kad mums pinigų nereiktų mokėti. Jis net nemiega vienas, jam tris kartus per dieną vaistus reikia sugirdyti“, – ir pyko, ir gąsdino moteris.

Jaunuolis buvo išgabentas į slaugos ligoninę Kaltinėnuose. Vytautą A. savivaldybės Socialinės paramos skyriaus darbuotojos informavo, jog jei jis nori atgauti sūnų, privalo nebegerti.

„Bet jūs patys jį ir parvešite!“ – ištarė tėvas.

Ar tikrai reikėjo imtis tokių priemonių, kai jaunuolis yra prižiūrimas tėvų? Nors ir netvarkinguose, bet šiltuose namuose, jis, atrodo, nebuvo skriaudžiamas. Gal šioje situa­cijoje buvo galima rasti ir kitą išeitį: pavyzdžiui, socialinei darbuotojai aplankyti šeimą kasdien?  Nes dabar buvo matyti, jog jaunuolis tik­rai patyrė stresą, sveikatos jam tokie kraustymai tikrai nepridėjo.

Mįslinga organizacija

Be jokios abejonės, likti abejingiems, įtarus bet kokį smurtą, negalima. Tačiau ar šioje situacijoje viskas yra ge­rai? Nusprendę pasidomėti mistine Žmogaus teisių gynėjų organizacija, išgirdome keistų dalykų. Paaiškėjo, kad jai priklausanti V. Paliakienė laikinai sustabdė savo narystę šioje asociacijoje – pasak jos pačios, dėl sveikatos. Tuo tarpu G. Stumbrienės pavardę ŽTGA Tauragės skyriaus pirmininkas Gintaras Šadbaras (būtent jo pavardė nurodyta oficialiame Tauragės rajono savivaldybės internetiniame puslapyje) teigė girdintis vos antrą kartą. Vyras tikino, kad keli organizacijos nariai po konflikto nusprendė atsiskirti. Tuo tarpu V. Paliakienė įrodinėjo, jog pirmininkas piktybiškai neapleidžia savo pareigų, nuo kurių esą yra atstatydintas per visuotinį susirinkimą...

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Vytautas neapsidžiaugė tarnybų atvykimu 

Vaikinas išvežtas iš namų, nes jo tėvas buvo girtas

Vasario 16-ąją - Valstybės atkūrimo dieną - dėkojame Lietuvai, kurioje gimėme ir augome, prisimename jos didingą praeitį, garsią istoriją.

Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti Požerės bibliotekoje vyko popietė „Istorijos žingsniai". Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos istorijos mokytoja A. Girgždienė kalbėjo apie Nepriklausomybės akto svarbą beiVasario 16-osios istorinę reikšmę. Šventinę nuotaiką kūrė giedamas himnas, skaitomos eilės, atliekamos patriotinės dainos.

Aldona EŽERSKIENĖ

Požerės filialo bibliotekininkė

AUTORĖS nuotr.

Vasario 16-oji atnešė mums didžiausią turtą – laisvę. Minėdami ir švęsdami 99-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines, išlikime stiprūs, vieningi, kuriantys gėrį.

Vasario 16 d. Pajūrio 10-osios kuopos jaunieji šauliai su vadu Algimantu Dragūnu, gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Regina Rimkute beisocialine pedagoge Jurgita Rumšiene išsiruošėį pėsčiųjų žygį Telšiuose.

Žygį pradėjome nuo Katedros aikštės, po to patraukėme į Nepriklausomybės aikštę, kur vyko Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimas. Jam pasibaigus, žygis tęsėsi Masčio ežero link. Įveikėme 16 km, žygio metu aplankėme tris iš septynių Telšių kalvas (Insulos, Zakso, Žaliąją), Rainių koplyčią, sužinojome skaudžią jos atsiradimo istoriją, kurią išsamiai pristatė žemaičių muziejaus „Alka“ kultūrinės veiklos skyriaus vedėja Ingrida Vaitiekienė.

Žygį baigėme Žemaitijos kaimo/buities muziejuje. Čia mūsų laukė rėmėjų vaišės ir folkloro ansamblio koncertas.

Dovilė SKIERYTĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos II g klasės mokinė

Jurgita RUMŠIENĖ,

socialinė pedagogė

J. RUMŠIENĖS nuotr.