Dabar paprasta pasitikrinti, ar netrūksta saulės vitamino – tereikia atlikti kraujo tyrimą. Tuomet bus aišku, ar būtina gerti vitamino D papildus, kiek jų reikia.

Vitamino D svarba mūsų sveikatai yra žymiai didesnė nei kova prieš gripą, kvėpavimo takų infekcijas ar kaulų stiprinimas. Beveik nėra organų, kuriuose nebūtų šio saulės vitamino. Todėl jo pritrūkus rizikuojame savo sveikata. Ypač tai svarbu šaltojo sezono metu, kai mažai matome saulės, iš kurios gauname 80–90 proc. mums būtino vitamino D.

Mokslininkai įspėja, jog šio vitamino stygius gali didinti įvairių psichikos ligų riziką. Pavyzdžiui, hipokampas ir kitos smegenų dalys, reguliuojančios mūsų nuotaiką, turi vitamino D receptorius. Todėl saulės vitamino trūkumas gali daugiau nei 2 kartus padidinti depresijos tikimybę.

Pastebėta, kad nors ir nedaug stingant vitamino D, suaugusiųjų silpnaprotystės rizika išauga 53 proc., o kai jo trūksta labai daug – net 125 proc. Turintiesiems šio hormono deficitą du kartus dažniau diagnozuojama šizofrenija, didėja Alzheimerio ligos tikimybė. Mokslininkai toliau aiškinasi, koks ryšys sieja saulės vitaminą bei psichikos ligas.

Be to, vitaminas D taip pat yra labai svarbus, siekiant išvengti šir­dies ir kraujagyslių ligų, cukrinio dia­beto, bronchinės ast­mos, net kai kurių vėžinių susirgimų, autoimuninių ligų ir kt.

Nustačius vitamino D stygių, reikėtų vartoti gydytojo nustatytas papildų dozes. Tokiu atveju patariama reguliariai ištirti ir vitamino D koncentraciją kraujyje, nes perdozuoti papildų pavojinga sveikatai.

AKCIJA! Vitamino D (25 OH) tyrimą jums pigiau atliks „Medicina practica“ laboratorijoje Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Prieš tyrimą būtina bent 12 val. nevalgyti. Iš anksto registruotis nereikia. Akcija vyksta iki kovo pabaigos. Pas mus - aukščiausi kokybės standartai.

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt

(Užs. Nr.39)

Tie, kurie tvirtina, kad lietuviai valstybinių švenčių nešvenčia, o papildoma laisva diena reikalinga tik išsimiegoti ir namams sutvarkyti, tikrai nėra girdėję apie Tauragėje veikiančią Vasario 16-osios draugiją. Būrelis žmonių, kasmet sueinančių paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, kartu važiuojančių pažiūrėti gražiausių mūsų šalies vietų ir iš užmaršties keliančių savo tėvų bei savo krašto istoriją, šventę įprasmina tapatybės paieškomis bei daug džiaugsmo teikiančia bendryste.

Skaičiai turi prasmę

„Geri darbai daromi tyliai. Niekam iki šiol to nepasakojome, bet gal mūsų patirtis galėtų paskatinti žmones švęsti prasmingai“, - viliasi Vasario 16-osios draugijos siela ir neoficialiu vadovu tapęs tauragiškis Česlovas Vaupšas. Apie tai, kokią šventinę tradiciją su bičiuliais puoselėja Tauragėje, istorikas prabilo tik tuomet, kai šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė pakvietė tautiečius prisidėti prie akcijos „Vasario 16-ąją švęsk linksmai ir išradingai“.

Daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus atvažiavęs kurti Tau­ragės krašto muziejų, istorijos mokytojas į mūsų kraštą atvyko su didžiuliu žinių bei šviečiamosios veiklos bagažu - 1984 metais Plungėje įkūrė pirmąjį po karo bibliofilų klubą ir pavadino jį Simono Daukanto vardu. Kartu su Plun­gės šviesuomene, semda­miesi idėjų iš kunigo Juozo Tu­mo-Vaižganto, karininko Pet­ro Jakšto, rašytojos Marijos Ma­šiotaitės - Urbšienės, rašė straipsnius, organizavo renginius, S. Daukanto keliais pėsčiomis nuėjo iki pat Vilniaus. To­kios veiklos planavo imtis ir Tauragėje. Bet ja lyg ir susidomėję žmonės jokių idėjų nesiūlė... Ir Česlovas ilgam visa siela ir kūnu pasinėrė į tiesioginį savo darbą.

Kai iš Tauragės savivaldybės, apgyvendinusios jo šeimą buvusio technikumo bend­rabutyje, taip ir nesulauk? ?ad?to buto, nusipirko b?st? Vasario 16-osios gatv?je. O suman?s ? sve?ius pasikviesė žadėto buto, nusipirko būstą Vasario 16-osios gatvėje. O sumanęs į svečius pasikviesti keletą buvusių kaimynų, pastebėjo simbolišką skaičių dėlionę. Suskaičiavo, kad ir gat­vės pavadinimas, ir aštuntas butas (dukart aštuoni yra šešiolika), ir penktas namo numeris (Vasario 16-osios gat­vė Tauragėje pavadinimą keitė penkis kartus) įpareigoja juos švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.

Tradicija iškart prigijo - šiemet Vaupšų namuose buvę kai­mynai Vasario 16-ąją pa­mi­nė­jo dešimtąjį kartą. Savo sam­būrį jie vadina neoficialia Vasario 16-osios draugija. Jai priklauso devyni tauragiš­kiai, daugiausia mokytojai, bet tarp jų yra ir darbininkas, ir namų šeimininkė, ir vaikų darželio auklėtoja. Pareigos nie­ko nereiškia. Kaip ir tai, iš kur žmogus yra kilęs. Česlo­vas - nuo Joniškio, yra ir tauragiškių, ir kintiškių. Liudmila ir Va­silijus Krupodros - ukrainiečiai, vienas kitą sutikę Tau­ragėje. Abu yra dideli Lietuvos patriotai. Kad tuos skirtumus dar labiau pabrėžtų, marškinėlius, kuriuos vadina oficialia savo draugijos apranga, tauragiškiai papuošė emblemomis su gimtųjų vietų kraštovaizdžiais. 

Su draugais - per pasaulį

„Mes nė vienas niekada nebuvome abejingi Lietuvai. Ir švęsti pradėjome dėl to, jog Lietuva mums yra labai brangi“, - pasakoja pedagogas Al­gir­das Petraitis.

Kiekvienas susibūrimas pra­­sideda Tris­pal­vės pakabi­ni­mu ant sienos, Maironio gies­me „Lietuva brangi“, Ne­pri­klausomybės akto skaity­mu, per rankas leidžiama Lie­­tuvą simbolizuojanti ak­me­ninė širdelė - kiekvienas ją įkrauna savo energija, sustip­rina savo tikėjimu bei viltimis. Taip pajuntama šiuo laikmečiu deficitu tapusi bendrystė.

„Draugai yra šeima, kurią mes pasirenkame patys“, - sako Česlovas, kuriam atrodo, kad svarbiausias dalykas gyvenime yra bendravimas su žmonėmis.

Pokalbius apie Lietuvą jų susibūrimuose tradiciškai pa­keičia neakivaizdinė kelionė į kitą šalį. Jai ruošiasi visus metus: vieni renka tos šalies žmonių gyvenimo būdą atspindinčias tradicijas, kiti ieško muzikos, receptų, posakių, ruošiasi pasakojimams apie kultūrą, meną, įdomius žmones, įsimintinas vietas, moterys gamina tik tai šaliai būdingus patiekalus. Net vardus pasikeičia į tokius, kurie tose šalyse populiarūs. Per dešimtmetį neakivaizdžiai pa­bu­vo­ta Latvijoje, Estijoje, Uk­rai­noje, Rusijoje, Graikijoje, Nor­­vegijoje, Vokietijoje ir net Ki­nijoje, o ateinančiais metais suplanuota perprasti Lenkiją. Tai reiškia, jog nuo šiemet visi draugijos nariai nepraleis pro akis jokios su Lenkija susijusios įdomios žinios.

„Mūsų tikslas - atrasti tapatybę per bendrystę. Pasi­rinkdami kitą šalį, išliekame lietuviais, bet galime pamatyti kultūrinius skirtumus. Už­fiksuodami savo tapatumą, darome įspūdį kitiems“, - įsitikinęs Č. Vaupšas.

Į neoficialią Vasario 16-osios draugiją susibūrę žmonės pripažįsta, jog ši veikla, domėjimasis kitų šalių kultūra, kelionės po įdomiausias Lietuvos vietas praplėtė jų akiratį, patys nepajuto, kaip, lašas po lašo kaupdami žinias apie kaimyninius kraštus, įgavo platesnį kultūros supratimą. Ne­siek­dami pranašumo prieš kitus, šie žmonės netikėtai suprato, kad jiems patiems ši veikla duoda didžiulę naudą, o aplinkiniams netgi kelia šviesų pavydą.

„Ir jau tikrai nesuklysiu pasakydama, jog per 10 metų iš buvusių kaimynų mes tapome draugais. Jei kuriam kokia bėda, visi puolame padėti. Per šį laiką iš mūsų draugijos iškrito tik vienas žmogus“, - tikina muzikos mokytoja Auš­ra Petraitienė. Moteris sako, kad, išgirdę apie jų veik­lą, bičiuliai neslepia susižavėjimo ir nuostabos, o vaikai kasmet prieš šventę klausinėja, po kokią šalį tėvai šiemet „keliaus“.

Ratu aplink Lietuvą

Nė kiek ne mažiau džiaugsmo tauragiškiams teikia kelionės po Lietuvą. Kad naujo susitikimo neprailgtų laukti visus metus, keletą kartų per vasarą jie išsiruošia į tolimesnes pažintines išvykas. Važiuodami žino kelionės prasmę, o grįžę parašo atsiliepimus bei palieka juos saugoti Česlovui - kad liktų istorijai.

Pirmosios kelionės nebuvo tolimos - į Kelmę, Varnius, pro Medvėgalio kalną, aplankant Kaltinėnus, Užventį, sustojant visur, kur yra ką pamatyti, apie ką pamąstyti. Nepabūgę stipraus vėjo ir pūgos, kopė ant mūsų Medvėgalio ir pačioje viršūnėje taip galingai užtraukė „Lietuva brangi“, kad skambėjo visos apylinkės.

„Kelionė su kitais yra kelionė į save“, - sako kiekvienai tokiai išvykai skrupulingai pasiruošiantis Č. Vaupšas. Išžvalgę netolimas apylinkes, pasigrožėję Žemaitija, pasuko tolimesniais maršrutais - ieškoti tikėjimo prasmės į Paberžę, kur dirbo ir gyveno legenda tapęs Tėvas Stanislovas, pabūti ten, kur kūrė Lietuvos istorijai nusipelnę žmonės, pajusti, kuo alsuoja Biržų krašto aludariai, kokius stebuklus žmogaus sieloje kuria Merkinės piramidė. 

„Apsukome ratu visą Lie­tu­vą, dabar tarsimės, kur keliausime to­liau. Šiemet mi­nime savo draugijos dešimt­metį, todėl vasarą jau sutarėme važiuoti į Rumšiškes, kur kiek­vienas jaučiasi savas. O pas­­kui - į Ty­tu­vėnus. Lietuvo­je yra daug nuostabių vietų, gal niekada jų nepamatytume, jei nebūtume šioje draugijoje“, - vienu balsu tvirtina ir Aušra, ir Al­girdas, ir Čes­lovas.

Kiekvieną vasarą Česlovas su žmona Vida, anglų kalbos mokytoja, bent kartą pakviečia savo draugus į tėviškę Juodeikiuose, netoli Žagarės. Ir ten kompanija laiko veltui neleidžia - aplanko visus Jo­niškio krašte vykstančius renginius, prisigalvoja netikėčiausių žaidimų bei pramogų.

Nepamirštamas dešimtmetis

Šiųmetė Vasario 16-oji buvo dešimtoji tauragiškių paminėta Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Švęsti ją buvo nutarta Bukantės dvarelyje, kur gyveno ir kūrė Žemaitė. Jau yra ten buvę, tačiau grįžti paskatino jauki aplinka, tikra lietuviška dvasia bei muziejuje dirbančių žmonių nuoširdumas. Į kelionę susiruošę visi iki vieno pasipuošė tautiniais rūbais, paruošė dešimtmečio dovanas, įsidėjo iš gimtinių atsigabentus rakandus ir kaip brangiausias relikvijas saugomus tėvų daiktus.

Algirdas ir Aušra po stik­lu įrėmino dešimtmečio kelionių geografiją, Vilija Jur­ku­vienė Va­sario 16-ajai su­kūrė odę, pa­dovanotame že­mė­la­pyje jau planuojami nauji kelionių maršrutai, o iš simbolinės drau­gystės taurės per renginius geriamas vynas. Vasario 16-osios emb­lema tapo auksarankės Virginijos Kan­čaus­kie­nės siuvinėtas rankdarbis. Kiek­vienas prisiminė tas vietas, kuriose augo, žmones, kurie jiems padėjo pažinti pasaulį, suformavo pažiūras. Vie­­na moteris surinko ir į albumą suklijavo savo giminės nuotraukas, o Česlovas atsive­žė net 90 metų išsaugotą abrūsą, kurį 1927-aisiais išaudė septyniolikmetė jo ma­ma Zofija Dar­­gužaitė.

„Aišku, kas nors galėtų sakyti, kad pasiruošimas tokioms šventėms atima daug laiko, reikia ir lėšų išvykoms. Bet dabar, kai gyvenimas yra toks šizofreniškas, kai žmonės nebeskiria melo nuo tiesos, kai mus supa veid­mainystė ir netikrumas, mums šitie susibūrimai yra širdžiai miela veik­la, o geros energijos, ramybės pasikrauname visiems metams. Be to, kitu atveju kuris nors mū­sų gal niekada ir neturėtų progos pasidomėti savo šak­nimis, o kai yra toks savotiškas įpareigojimas, ne tik patys domimės, bet ir kitus sudominame“, - sako Č. Vaupšas.

Jau dešimtmetį išskirtinai Vasario 16-ąją minintys tauragiškiai yra įsitikinę, jog nieko ypatingo jie nedaro. Pasak jų, susiburti su draugais bei suteikti savo susiėjimams prasmę gali visi, kas tik turi noro šviestis patys ir šviesti kitus. Žmonių bendrystė yra ne­įkainojama dovana, kurią galime pasidovanoti. Kad ir Kovo 11-osios proga.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš Vasario 16-osios draugijos albumo

„Šilalės artojo“ skaitytojai klausia, kodėl bazinis pensijos dydis buvo pakeltas, o šalpos pensija liko tokia pat. Klestinti socialinė nelygybė verčia suklusti: kodėl valstybė nevienodai remia tuos, kuriems reikia pagal­bos, ir kodėl atskiria likimo nuskriaustuosius nuo pen­sininkų?

„Bazinė pensija, kurią moka „Sodra“, nors ir juokinga suma, bet vis tiek pakilo. Tačiau likimo bei Dievo nuskriaustieji ir toliau skriaudžiami valdžios, nes šalpos pensija liko tokio pat dydžio, kaip ir iki krizės. Krizės metu sumažino pensijas ir dabar ėmėsi jas po truputį atstatyti. Tačiau šalpos pensijų niekas kol kas nekompensuoja. Kodėl taip yra? Kodėl skriaudžiami nuo vaikystės neįgalūs vaikai?“ – piktinosi į redakciją paskambinusi pavardės nenorėjusi skelb­ti moteris.

Pirmiausia šį klausimą uždavėme savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjai Dan­guolei Račkaus­kie­nei.

„Savivaldybės lygmenyje tokių dalykų mes nesprendžiame. Į šiuos klausimus galėtų atsakyti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija“, – paaiškino skyriaus vedėja.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinio draudimo ir pensijų departamento Valstybinių pensijų skyriaus vedėja Inga Barauskaitė informavo, jog šalpos pensijų didinimo galimybes ketinama svarstyti.

„Pakilus valstybinei socialinio draudimo bazinei pensijai, šalpos pensijos nepadidėjo, nes nuo 2017 m. sausio šalpos pensijų dydžio matas yra ne valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija, o šalpos pensijų bazė, kurios dydį tvirtina Vyriausybė. Jos dydis šiuo metu – 112 eurų.

Taip pat informuojame, kad šalpos pensijos, skirtingai nei valstybinės ar socialinio draudimo pensijos, sunkmečiu nebuvo sumažintos.

Šalpos pensijos mokamos iš valstybės biudžeto lėšų, todėl galimybė didinti šias išmokas yra tiesiogiai susijusi su valstybės biudžeto galimybėmis. Seimo nutarimu patvirtintoje septynioliktosios Vyriausybės programoje numatyta įgyvendinti aktyvias skurdo bei socialinės atskirties mažinimo priemones, Lie­tuvos socialinės atskirties ir pajamų nelygybės indek­są priartinant iki Europos Są­jungos valstybių vidurkio. Mi­nisterijoje svarstomos šalpos pensijų didinimo galimybės, tačiau galutinis sprendimas dėl šių išmokų didinimo masto ir laiko bus priimtas, rengiant bei svarstant 2018 m. valstybės biudžeto projektą“, – „Šilalės artojui“ paaiškino I. Barauskaitė.

Mūsų šalyje pensijos yra vienos mažiausių ES: skelbiama, jog paskutinį praėjusių metų ket­virtį vidutinė senatvės mėnesio pensija Lietuvoje buvo 255 Eur. Tuo tarpu Latvijoje ji siekia 301 Eur, Estijoje – 390 Eur. Palyginti su tuo pačiu 2015 m. laikotarpiu, vidutinė senatvės pensija Lietuvoje padidėjo 3,4 proc., Latvijoje – 2,9 proc., Estijoje – 5,3 proc.

Išlaidos socialinei apsaugai Lie­tuvoje taip pat yra vienos ma­žiausių tarp 28 ES šalių. „Eu­rostato“ duomenimis, Lie­tuva socialinei apsaugai 2015 m. skyrė 11,1 proc. nuo ša­lies bendrojo vidaus produkto (BVP). Mažiau socia­linės apsaugos sričiai skyrė tik Airija (9,6 proc.). Latvija ir Estija šiai sričiai užpernai skyrė atitinkamai 11,5 ir 12,9 proc., o visoje ES šis rodiklis siekė 19,2 proc.

Deja, mūsų valdžia kol kas didesnių permainų nežada, tik guodžia, kad iki kitų rinkimų senatvės pensija paaugs 70 Eur ir sieks 325 Eur. Bet žmonėms gyventi reikia šiandien.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr. 

Prastuomenė ir vėl susidomėjo aukštuomene. Ką ši veikia, kai nieko neveikia, ko siekia, kai viską pasiekia?

„Rašote visokius niekus, kas, su kuo, už kiek. O ko­kie yra dvasiniai stimulai? Kokie idealai skatina siekti dar didesnių idealų? - klausia mūsų vienas landšafto dizaineris. - Imkitės pagaliau gilumų!“

Mes, žinoma, ėmėmės. Ne­tru­kus pavyko praskleisti dva­sinę uždangą ir atrasti vidinę aukštuomenės gelmę.

Atradimas kelis sykius viršijo lūkesčius. Jeigu kada nors pamatysite Šilalėje dangoraižį, aukštumo sulig žvaigžde ar mėnuliu, labai nenustebki­te. Tokia galimybė tikrai svarstoma savivaldybės kabinetuose. Įsijunkite kada nors „Feis­buką“, susiraskite jame ką nors iš mūsų aukštuomenės, ir pamatysite patys.

Štai ką profesionalus patarėjas Kęstutis Ačas antradienį, tuoj po pietų, 13.40 val., per „Feisbuką“ patarė gerbiamam merui.

Pradėjo jis nuo gilių pamokymų: „Žmogus visada pralenkia jam teikiamas malones naujai atrandamais poreikiais... Reikalaudamas ma­­lonumo, jis praranda svarbiausią malonumą - nuostabą...“

Aukso žodžiai iš patarėjo kompiuterio, bet tai - tik pradžia!

Pradėjęs nuo aptakių pata­rimų, Kęstutis dalinasi ir ima atvirai mokyti nuolankumo: „Taigi tapo aišku, kad jeigu žmogus nori savo pasaulį paversti dideliu, turi paversti save mažu... Nuolankumas sukūrė milžinus, minančius miškus tarsi žolę. Nuolankumas sukūrė dangoraižius, siekiančius toliau už toliausią žvaigždę...“

Na štai, pagaliau aiški idėja! Jeigu kada nors Šilalėje, Šiauduvoje ar Upynoje pamatysime dangoraižį, aukštumo iki žvaigždės, žinokime - gerbiamas meras Jonas Gudauskas paklausė  savo patarėjo Kęstučio ir pasidarė mažu. Dabar jis eina kur nors per Tūbinių mišką ir mina medžius lyg žolę...

O dar sako, kad patarėjai nieko neveikia. Klysta tokie, oi, kaip klysta! Taigi šit, akivaizdžiai matome, kaip darbo dieną jie darbingai dirba...

Alius ŠAKINIS

Buvę emigrantai Asta ir Sigitas Petrikai, norėdami grįž­ti į Lietuvą ir čia pradėti orų laisvų žmonių gyvenimą, su­mokėjo beveik 200 tūkstančių litų. Bet tai, pasirodo, tik pradžia!

Dabar Petrikų šeima jau namuose. Savo troboje, savo žemėje, savo krašte, kur visi tokie pat ir kalba tavo kalba. Vyresnioji duktė Laura jau didelė, eina į Obelyno mokyk­lą. Po kelių metų į ją keliaus ir mažoji Auksė. Ar jos prisimena Daniją?

- Prisimenu, - sako Laura.

- Patiko? - klausiu.

- Taip!

- Norėtumei atgal?

Mergaitė linkteli galva.

O tai - labai svarbi priežastis, kodėl Petrikai grįžo į Lietuvą. Nereikia, kad dukroms būtų per daug noro grįžti į svetimą šalį. Kur jos praleis pirmuosius savo metus, ten ir gimtinė. Užaugusios Danijoje, mergaitės jau niekada nebūtų žemaitės.

- Su žmona buvome taip sutarę: kai tik Laurai ateis laikas į vaikų darželį, iškart kraunamės daiktus ir važiuojame namo, - pasakoja Sigitas, jaunas Vytogalos ūkininkas, buvęs emigrantas.

Tuo metu jau ir Auksė buvo gimusi. Bet dar maža. Danija jai - lyg sapnas.

Savo žodžio Petrikai laikėsi. Atėjo laikas - susikrovė daiktus.

Viskas vyko griežtai pagal planą. Vytogaloje jau buvo nupirktas namas ir žemės gabalas.

- Važiavome į Daniją ne pramogauti, - prisimena Sigitas. - Mes taupėme, dirbome šeštadieniais, nes dvigubai moka.

Pirmasis ten išvyko Sigitas. Pralaužti ledų. Tiesa, jie jau buvo šiek tiek pralaužti draugų bei giminaičių. Pirmiausia nuvažiavo Sigito sesers vyras Donatas Dargevičius, įsidarbino audinių fermoje. Kai nuvyko Sigitas, ten jau dirbo ir upyniškis Juozas Kinderis. Paskui pribuvo ir Sigito brolis Gintautas.

Sigitas prisimena, kad pirmosios dienos jam labai nepatiko. Visa ta ferma, laukiniai greiti žvėreliai, kurie, įvyti į kampą, būna dar ir agresyvūs. O juos reikia ne tik šerti, narvus valyti, bet ir gaudyti, nešti dusinti į dėžes, kur iš žoliapjovės leidžiamos išmetamosios dujos. Jeigu kas - ir suvirintojo pirštinė gali neatlaikyti. O jau smarvė, kai žvėrelis tave paženklina!..

- Maniau, neištversiu. Galvojau, atidirbsiu sutartą laiką, pusantro mėnesio, ir dingsiu atgal į Lietuvą, - pasakoja Sigitas.

Tačiau jis pasiliko. Ir dar nusivežė žmoną!

- Gavau algą, viskas iškart pasikeitė, - šypsosi Sigitas. - Kur tai matyta - devyni tūkstančiai litų! Įsivaizduojate? Šypsena man iki ausų... Direktorius klausia: ar sugrįši dar? Aš nedvejodamas: taip, taip, žinoma, grįšiu!

Kaip tik tada, atidirbus pusantro mėnesio Danijos fermoje, gimė jų planas. Ne šiaip sau graži svajonė kaip nors kur nors įsitvirtinti Lietuvoje, tačiau labai konkretus planas užsidirbti ten pinigų, tada tėviškėje nusipirkti namą, žemės, įsitvirtinti ir gyventi kaip visi žmonės.

O parsivežus iš Danijos pirmuosius 9 tūkstančius litų, abejonių neliko - toks planas yra visai realus. Tada jie nusi­pirko geresnių drabužių, geresnę mašiną ir išvyko į Daniją abu.

Sigitas sako su pavydu žiūrėjęs į bendraamžius, kurie iš savo tėvų paveldėjo žemės ir technikos. O jis ką paveldės? Užaugo keturi vaikai, o tėvai Obelyne teturi tris hektarus žemės. Ką dalinsies? Tai buvo dar viena priežastis išvažiuoti į Danijos fermą. Tam, kad galėtų užsidirbti ir, grįžus į Lietuvą, viską pradėti nuo nulio.

Pirmasis jų pirkinys Lietuvoje - mūrinis namas Vytogalos pakraštyje ir septyni hektarai žemės. Bet suprato, jog šito pragyventi neužteks: 75 tūkstančiai litų įdėti, tačiau nieko iš to nebus. Net jaunojo ūkininko paramos negali tikėtis. Tada tokiai paramai reikėjo turėti bent 20 hektarų.

Tad ir vėl teko keliauti į Danija, į audinių fermą. Užsidirbti žemei ir technikai.

O kodėl jie, neturėdami savo žemės, būtinai metėsi į žemės ūkį?

- Taip, galėjome kurtis mieste, - sako Sigitas. - Už tuos pinigus galėjome nusipirkti nor­malų butą. Tačiau aš nenorėjau būti pastumdėlis.

Pasirodo, vienoje Lietuvos įmonėje jis jau tokiu buvo. Užrakina tave kaip vergą ir su kitais tokiais pat dirbi,  kol atrakins. Oficialiai darbo diena truko 8 valandas, bet iš tiesų pasibaigdavo tik tada, kai baigdavosi darbas. O durys būdavo atrakinamos ir po 10 ar 12 valandų. Oficialiai dirbo už minimalų atlyginimą, kitą dalį gaudavo vokelyje. Kiek jame bus - jau šeimininko valia. Nei darbo laikas, nei uždarbis - niekas nuo tavęs nepriklauso.

O Sigitas norėjo gyventi oriai ir būti laisvas žmogus. Jam atrodė, kad, turėdamas savo žemės ir savo technikos, jis galės gyventi savo galva.

Kiek jam kainavo laisvė?

Antrasis pirkinys - 10 hektarų žemės už 60 tūkstančių litų bei padėvėtos technikos už 35 tūkstančius. Taigi grįžimas į Lietuvą Petrikams atsiėjo 170 tūkstančių litų. Ir tai - tik grįžimas atgal, tik darbo pradžia. Penkerių metų samdinio uždarbis Danijoje, ir jie - pradedantieji Lietuvos ūkininkai.

- Tuo metu palengvėjo sąlygos jaunojo ūkininko paramai gauti, - sako Sigitas. - Aš ją gavau technikai pirkti. Turėjau pridėti 35 tūkstančius savų. Daniški pinigai baigėsi. Užtat turiu viską, išskyrus kombainą.

Tai su Danija baigta? Emig­ranto duonos užteks?

Sigitas purto galvą. Ne, jis nėra toks garantuotas.

- Buvo atvažiavęs danų fermos direktorius, jis Lietuvoje turi asmeninių reikalų. Labai malonus, mandagus žmogus. Užsuko pas mane, klausė, ar nenorėčiau dar atvažiuoti. Kas iš tų norų! Kaip aš paliksiu ūkį? Dabar net neturiu teisės. Jeigu gavau paramą, vykdau programą, jokių važinėjimų! Nors pridėti prie ūkio kelis tūkstančius eurų būtų gerai. Tačiau negaliu, - Sigitas skėsteli rankomis.

Daniški pinigai baigėsi, bet investicijos - ne. Žmogus mato, kad gyventi iš melžiamų karvių sunku. Gauni už pieną centus ir nesupranti: uždirbai ar praradai.

- Pieno ūkis duoda nuolatines išgyventi reikalingas pajamas. Todėl jo ne­atsisakysiu. Bet norėčiau turėti ir mėsinių galvijų. Dvidešimt mel­žiamų, dvidešimt mėsinių. Pardavęs juos, galėčiau šį tą investuoti, - dėsto Sigitas.

Vadinasi, reikia didesnio tvarto. Todėl jis jau nusipirko statybinių medžiagų, sumokėjo pusantro tūkstančio eurų už projektus. Skaičiuoja. Šiaip taip pastatys. Labai susispaudę, savo buities sąskaita. O juk nupirktas namas nenaujas, reikia tvarkyti. Deja, nėra iš ko.

Išeitų, ten samdinys gali uždirbti ir investicijoms, o Lietuvoje nedidelis ūkis augti neturi iš ko?

- Taip. Ten samdinys gyvena lengviau negu čia daugelis ūkininkų. Danijoje visai kitos sąlygos įsikabinti. Tos fermos savininkas pradėjo lygiai taip pat, kaip aš Lietuvoje, - nuo mažos fermos, nuo kelių žvėrelių. Jo ferma labai greitai išaugo, o aš neturiu iš ko augti. Ten visai kita atmosfera: kaimo žmonės - žvalūs, orūs, sakyčiau, atsipalaidavę. Mūsiškiai - sulinkę nuo rūpesčių, akyse – nerimas: kas bus rytoj? - pasakoja Sigitas.

Ir vis dėlto jie grįžo į nuliūdusį kraštą. Kodėl? Ar negalėjo likti tenai?

- Kiti lieka, nors daugelis grįžtų, jei tik atsirastų tokia galimybė, - sako buvęs emig­rantas. - Yra kelios labai svarbios priežastys, kurios traukia atgal į gimtinę. Pirmiausia - kalbos barjeras. Aš pramokau angliškai, danai irgi šiek tiek moka, tačiau jie nori ir turi teisę namuose šnekėti savo kalba. Nemoki daniškai - svetimas. Ir šiaip ant­rarūšis žmogus. Už tą patį darbą gauni du-tris kartus mažiau nei danas. Emigrantas daugiau minimalios algos negali tikėtis. Ir šiaip ten atrodai kaip koks nevykėlis. Ne dėl to, jog danai būtų kokie rasistai, visiškai ne! Darbdavys danui pasako, tas eina ir dirba. O man turi kartoti du ar tris sykius, kol suprasiu, nes nemoku kalbos! Tačiau ir mokėdamas ten nebūsiu savas. Aš - kitokios kultūros, visai pašalinis žmogus, kad ir kaip jie darbe ar parduotuvėje man šypsotųsi. Štai kodėl namuose yra geriau!

Sigitas tebeturi danų fermos telefono numerius, nenutraukia ryšių su buvusiais darbdaviais. Pasiūlo buvęs še­fas atvykti - mandagiai atsako, jog ne dabar. Bet neužtrenkia durų. Ką gali žinoti?

- Artėja dvidešimtieji metai. Neaišku, ar begausime Europos paramą. Kol ji yra, dar šiaip taip egzistuojame. O jei nebebus? - klausia Sigitas ir pats atsako: - Ne, niekaip negaliu išsižadėti Danijos!

Petras DARGIS

AUTORIAUS ir pašnekovų albumo nuotr.

Padidėjo dirglumas, norisi tik gulėti, niekas nedomina, pablogėjo atmintis? Neskubėkite suversti kaltės pavasariui. Tai gali būti ir anemijos (mažakraujystės) požymiai. Dėl to dabar siūlome pigiau profilaktiškai išsitirti „Medicina practica“ laboratorijoje.

Kraują silpnina ne tik mityba, kurioje trūksta geležies, vitamino B12 ar folio rūgšties. Mažakraujystę skatina ir mėnesinės, lėtinės li­gos, ilgalaikis stresas bei kt. Jei laiku neatliekami reikiami kraujo tyrimai, apie gresiančią mažakraujystę galima il­gai nieko neįtarti. Ji diagnozuojama nustačius, jog kraujyje trūksta deguonį nešančių eritrocitų ir hemoglobino.

Anemija lyg kilpa iš lėto dusina organizmą, todėl žmogus greičiau pavargsta, tampa dirglesnis, blyškesnis. Toliau silpstant kraujui, išryškėja aiškūs mažakraujystės požymiai: blyški oda, įtrūkę lūpų kampučiai, trapūs nagai, slenkantys plaukai bei kt. Sutrinka skonis, pradeda erzinti įprasti kvapai, o gyvenimas nebeteikia džiaugsmo. Negydoma anemija gali lemti daugybę lėtinių ligų.

Dažniausiai kraujas nusilps­ta dėl geležies stokos. Apie slaptą jo trūkumą laiku įspėja feritino tyrimas. O bendrasis kraujo tyrimas padeda nustatyti tik jau įsibėgėjusią mažakraujystę. Iš­samiai diagnostikai geriau atlikti kompleksinį – bendrąjį kraujo, geležies kiekio bei feritino – tyrimą. Vitamino B12 ir folio rūgšties stokos anemijai nustatyti atliekamas homocisteino tyrimas.

Mažakraujys­tė labiausiai pažeidžia vaikus ir mote­ris, aktyviai sportuojančius vyrus, vyresnio amžiaus žmones. Todėl svarbu pastebėti slaptąją anemijos formą. Tuomet gydymas gali trukti daug trumpiau.

AKCIJA! Dabar bendrąjį kraujo, geležies kiekio, feritino ir homocisteino tyrimus su didele nuolaida Jums atliks „Medicina practica“ laboratorijoje Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Iš anksto registruotis nereikia. Tyrimus geriau atlikti nevalgius. Akcija vyksta iki balandžio pabaigos. Pas mus - aukščiausi kokybės standartai.

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt

Kazimieras Juozas Kundrotas dabar gyvena Ginkū­nuose, visai šalia Šiaulių, bet laiko save šiaudu­viškiu ir gali labai daug papasakoti apie gimtąjį kaimą. Gal netgi daugiau negu kiti vietiniai, o kai kurių dalykų tikriausiai nežino nė istorijos tyrinėtojai.

Nuostabi vaikystės knyga

Ginkūnuose - didelis namas, Šiauduvoje - paprastas butas. Gimtojo namo, kur liko gražiausi vaikystės prisiminimai, seniai nebėra. Ant jo pamatų buvo pastatyti kultūros namai. Dabar ten yra tuščių kabinetų. Kazimieras norėjo nusipirkti kelis ir įsirengti butą, bet valdžia neleido. Tada nusipirko butą kitur - vis tiek Šiauduva. Pradžių pradžia.

Nuo Šiauduvos iki Ginkū­nų - per šimtą kilometrų. Tokiu atstumu kartais klajoja Kazimiero mintys. Ypač dabar, kai mirė žmona, ir namuose liko nepaprastai tuščia. Kartais į Šiauduvą jis atvažiuoja tik šiaip, o kartais - su reikalais. Čia turi beveik 60 hektarų miško, kurį paveldėjo iš savo tėvų. Tiksliau - iš senelio, kuris kažkada nupirko Svirtūnų dvarą. Kitas paveldas - mamos. Tą kitą paveldą būtų sunku suskaičiuoti, pamatuoti ir įkainoti. Tai - knyga, kurią mama skaitydavo jiems vakarais.

- Buvo tokia didelė, stora, mediniais viršeliais, - prisimena Kazimieras. - Mama mums su broliu skaitydavo ją vakare. Mums nereikėjo pasakų - vis norėjome tos knygos. Nežinau, kaip ji vadinosi ir kas ją parašė, bet viskas ten buvo apie Šiauduvą. Apie Dievytį, apie Gundakalnį, kur mes kasdien lakstėme, apie kūlgrindas, kur gaudėme vėžius.

Knygos neliko, bet tai, kas joje užrašyta, išliko Kazimiero galvoje. Devintą dešimtį pradėjęs žmogus puikiausiai mena vardus ir pavardes, o kai padeda koją ant Šiauduvos žemės, praeitis įsijungia kaip filmas. Tai gal važiuojame, prisiminsime, ką sakė legendos apie tą nepaprastą kaimą?

- Važiuojam! - sutinka Kazimieras, ir mes nuo Ginkūnų riedame Šiauduvos link.

Nuo ko Šiauduvos pavadinimas?

Bevažiuojant - truputis istorijos. Yra sakoma, jog viduramžiais Šiauduva vadinosi Šeduva, o dabartinis jos pavadinimas kildinamas iš to, kad čia visų dvaro namų stogai buvę šiaudiniai.

- Ne, - purto  galvą Kazimieras. - Jeigu tikėsime ta knyga, kurią mums skaitydavo mama, tai Šiauduvos pavadinimas kilęs ne nuo šiaudų, bet nuo šaudymo. Dar esu girdėjęs, kad Svirtūnų dvaro pavadinimas kilęs iš to, jog dvare buvę trys šuliniai ir visi turėję svirtis. Bet iš tiesų pavadinimas - nuo pavardės. Mano senelis Juozas Kundrotas nuomojo dvarą iš Svirtūnų, o kai tie nusigyveno,  nupirko. Antanas Smetona po Nepriklausomybės karų dvarų žemes dalino savanoriams, išdalijo  nemažai ir Svirtūnų dvaro žemių. Kas liko, perėjo mano seneliui ir tėvui, o kai tėvas mirė, valdė mama. Kada užėjo rusai ir dvarą nacionalizavo, ten dar buvo 13 pastatų, 24 melžiamos karvės, 12 arklių, 60 kiaulių. Viskas perėjo valstybės žinion, tačiau mama buvo palikta už valdytoją, tai mes neišvažiavome į Sibirą. Tokia Šiauduvos dvaro istorija.

O iš kur tie šaudymai? Kas ir ką ten galėjo šaudyti, jeigu Šiauduva - nuo Šauduvos?

- Tai buvo seniai, tais laikais, kai žemaičiai kariavo su kryžiuočiais, - sako Kazimieras. - Prie Dievyčio ežero yra Padievyčio piliakalnis, o ant jo tada dar stovėjo pilis. Toje knygoje buvo parašyta, jog tai buvusi nedidelė medinė pilis ir vadinosi ji pilale. Žemaičiai jau rengėsi statyti akmeninę, buvo suvežę ir akmenų, bet pastatyti nesuspėjo. Užpuolė kryžiuočiai. Žemaičiai gynėsi drąsiai, bet kryžiuočiai padegė pilalę, ir mūsų protėviams teko trauktis. Ties Tūbinėmis sustojo, ir žemaičių vadas susiskaičiavo likusius karius. Matyt, jų dar buvo likę, jai vadas pasakė: „Dar galiu“. Taip ta vieta pasivadino Dargalių kaimu.

- O kryžiuočiai buvo apsistoję ties Bytlaukiu, - pasakoja toliau Kazimieras vaikystėje girdėtą istoriją. - Dargalių kaime iš naujo susirikiavę žemaičiai juos užpuolė paryčiais, kai tie dar valgė pusryčius ir tvarstė sužeistuosius. Žemaičių puolimas buvo toks netikėtas, kad dabar turėjo trauktis kryžiuočiai. Jie pasitraukė prie Šiauduvos, ir Payžnio kaime, kur dabar yra Beinorių žemė, įvyko didelis mūšis. Tais laikais šautuvų tik­riausiai nebuvo, tai šaudė gal iš lankų... Ta šaudynių vieta pasivadino Šauduva, o paskui - Šiauduva. Pagal aną knygą tokia yra mūsų kaimo kilmė.

Netyrinėta senovė

Važiuojame į Payžnį, į tą vietą, kur turėjęs būti didysis mūšis tarp žemaičių ir kryžiuočių. Kaimo kapinaitės - irgi iš senų laikų. Niekas nepamena, kas čia ką laidojo. Žiūrint nuo kelio, nuo kapinių į kairę yra didelis laukas.

- Mano pažįstamas Jonas Beinorius tame lauke rasdavo visokių senienų. Jis ir man rodė metalinių kirvukų, ietigalių. Vieną kirvuką buvo pasikabinęs ant sienos, - sako Kazimieras.

Gal tas Kazimiero pažįstamas tebėra gyvas ir parodytų mums savo radinius? Deja. Nuvažiavę sužinome, jog J. Bei­norius miręs. Sūnus paaiškina, kad namuose nėra jokių radinių. Buvę kažkas, bet tėvo brolis Vaclovas, buvęs mokytojas, tikriausiai atidavė į Šilalės muziejų.

- Jis tais dalykais labai do­mėjosi, - sako Jono sūnus.

Dabar jam priklauso ta že­mė, kur tėvas rasdavo visokių senų daiktų.

- Ten, aname dirvos gale, - rodo šeiminin­kas. - Ten uždrausta arti.  Sa­kė, jog tai kažkoks kapinynas. Ar tyrinėjo kas nors? Atvažiuodavo su metalo ieškik­liais ir vaikščio­davo naktimis. Matyt, nelegalai. Sykį tėvas ?jo pa?i?r?ti,ėjo pažiūrėti, ką jie ten daro. Anie lyg ir buvo iškasę kažkokių sagių...

Kūlgrindos buvo trys

Mėginame važiuoti senuoju Šiauduvos - Padievyčio keliu. Vos pravažiuoji piliakalnį, keliukas  krenta žemyn į daubą, o pačioje pakalnėje - pylimas. Jis eina per didelę pelkę. Pro pylimo pralaidą šniokšdamas bėga vanduo. Jeigu vanduo iš Dievyčio ežero, tai čia tikriausiai Yžnė?

- Taip, dabar sakoma, kad Yžnė, bet iš tiesų tai yra kanalas, kuris nuo ežero buvo iškastas per senežerį, o už senežerio susijungia su tikrąja Yžne. Yžnės senvagė - ten, už Gundakalnio, ji yra išlikusi. O čia, kur stovime, - kūlgrinda. Aš ją gerai prisimenu. Mes čia su broliu ir kitais vaikais gaudydavome vėžius.

- O kaimas naudojosi kūlgrinda? Ar tik vaikams pramoga buvo?

- Kaip dabar, taip ir tada čia ėjo kelias į Padievytį. Privažiavus kūlgrindą, reikėdavo paleisti vadžias, ir arkliai kojomis patys užčiuopdavo kelią. Pro čia būdavo vežamos durpės, kurias vyrai kasdavo iš anos pelkės. Tai juodoji, labai kaitri durpė. Dabar vanduo stipriai pakeltas, mat žuvininkystės ūkis, darydamas tvenkinius, ant Yžnės statė užtvankas. Kūlgrindos liko giliai po vandeniu. O šita, kur stovime, buvo pati svarbiausia.

- Svarbiausia? Tai jų buvo kelios?..

- Buvo trys. Viena - tenai, pačiame ežero pakraštyje, ir ėjo nuo piliakalnio Gundakalnio link. Antroji - čia, kur stovime, o trečioji - toliau pasroviui, giliai po senežeriu. Kaip rašoma anoje knygoje, jos visos darytos dar tais laikais, kai žemaičiai kariavo su kryžiuočiais. Labai svarbi buvo ta, kuri jungė piliakalnį su Gundakalniu. Dabar žmonės tą kalną neteisingai vadina Gundrakalniu. Toje knygoje parašyta, kad jo pavadinimas kilęs ne nuo gandrų, bet nuo žemaitiško žodžio „gundinti“. Mat Gundakalnis buvo ginklų sandėlis, o kad niekas neitų naktimis ir nevogtų, žemaičiai apsirengdavo visokiomis pabaisomis ir gąsdindavo smalsuolius. Taip kalnas ir tapo Gundakalniu, tik vėliau kažkas praminė Gundrakalniu.

Kiek apie tas vietas būta legendų! Kazimieras dar prisimena ant kalno stovėjusį senąjį, jo tėvo statytą medinį kryžių. Jiedu su broliu matė, kaip rusų kareivis tą kryžių nupjovė. Kai jis nuvirto, pasigirdo šūviai, ir kareivis krito negyvas.

- Mudu su broliu matėme, kaip rusų kareiviai tą nušautąjį išsivežė vežime. Tikriausiai kažkas iš tų pačių rusų nušovė už šitokį darbą, - pasakoja Kazimieras. - Ilgai piliakalnis buvo be kryžiaus, bet pernai pastatėme naują. Aš irgi prisidėjau. Didelė šventė buvo!

Tragedijos ženklas

Kitas kryžius - daug šiurpesnis prisiminimas. Jis stovi prie pat Dievyčio ežero, Velneragės pakalnėje.

- Mes su mama vienkinkiu vežimu parvažiavome iš Laukuvos. Privažiavus Velneragės kalną, pasivijo autobusas. Vieškelis buvo siauras, ir mama, duodama kelią, pasitraukė į šalį. Ties mumis autobusas sustojo. Tada pamačiau, jog jis pilnas žmonių. Tai buvo vyrai, visi žydai. Vienas pažino mamą, sušuko jai: „Stasele, sudiev, daugiau nebepasimatysim!“ Vokietis kareivis užriko ant jo, pagrasino automatu, ir vyras nutilo. Tai buvo Laukuvos krautuvininkas Kromelis. Mama pradėjo verkti, suprato, kas čia vyksta, - pasakoja Kazimieras.

Kai jie parvažiavo į Šiauduvą, Tūbinių miške pasigirdo kulkosvaidžio kalenimas ir žmonių riksmai. Tada suprato ir Kazimieras, nors dar buvo vaikas. Naciai šaudė žydus.

Tas vaizdas su pilnu autobusu pasmerktųjų jam akyse tebestovi ir šiandien.

- Toje vietoje, kur prasilenkėme su autobusu, mama pastatė kryžių...

Antrą sykį su žydų nelaime jis susidūrė Padievyčio miške, šalia piliakalnio.

- Su vaikais žaidėme ir pamatėme moterį, kuri paslaptingai dingo mums iš akių. Tiesiog į žemę prasmego! Priėję artyn, pamatėme, kad ten, kur pradingo ta moteris, buvo duobė. Parbėgęs į namus, papasakojau mamai. Ji atpjovė duonos, lašinių, sudėjo į ryšulėlį, liepė nunešti, įmesti į tą urvą ir niekam nepasakoti.

Nuėjęs kišau galvą į tą urvą, klausiau, ar kas yra. Niekas man neatsiliepė. Dar buvau vaikiško proto. Įlipau į vidų. Nieko neradau, tik šiaudų, sudžiūvusią duonos kriaukšlę, svogūnų... Matyt, mes, vaikai, besislapstančią vargšę išbaidėme. Mama išsiaiškino, kad yra pabėgusi viena Laukuvos žydaitė. Gali būti, mes ją ir matėme, - spėlioja Kazimieras.

Jis nežino, ar ta bėglė išgyveno, ar ją kas nors įskundė, ir ji buvo sušaudyta...

O motinos pastatytas kryžius supuvo. Pernai Kazimieras su sūnumi Alvydu pasta­tė naują. Tegu bus atmintis. Kiti tikriausiai nežino, kodėl jis čia stovi ir ką iš tiesų reiškia.

„Kalba Žukovas. Įsakau!..“

Šitais žodžiais pradėdavo kalbą toks stambus dėdė kariška uni­forma, kai jis vie­ną dieną įsikū­rė jų namuose. Pakeldavo telefono ragelį ir sakydavo:

- Kalba Žukovas. Įsakau!.. - toliau sekdavo kažkokios ko­mandos.

Paskui imdavo kitą telefoną, vėl sakydavo:

- Kalba Žukovas. Įsakau!..

Tais telefonais buvo nustatytas visas pasienis, didžiulis stalas nukrautas žemėlapiais. Stambusis dėdė arba studijuodavo žemėlapius, arba komanduodavo telefonu. Aplink sukosi dar keli karininkai, bet tas su didele žvaigžde antpečiuose buvo aiškiai vyriausias.

Kaziukas landžiodavo po tuo stalu ir dar negalėjo suprasti, kad jų namuose sprendžiami pasaulinės reikšmės dalykai. Rusų kariuomenė jau kėlėsi per Nemuną ir žengė į Vokietiją, o kaip viskas vyks, labai priklausė nuo to, kokia komanda ateis telefonu iš Kund­rotų namų. Tik paaugęs Kazimieras suprato, jog ta didžiulė žvaigždė ant antpečių reiškia maršalą, o tas stambus dėdė - vienas pačių įžymiausių ant­rojo pasaulinio karo vadų.

- Kelioms savaitėms mūsų namai virto štabu, ir man tai labai patiko, - prisimena Kazimieras. - Prie mūsų durų dieną naktį stovėjo sargyba, bet į vaikus nekreipė dėmesio. Maršalo virėjai virė labai skanų maistą, jo kliūdavo ir mums. Taigi ragavau generoliško maisto! Maršalas man duodavo ir saldainių. Jam visai nerūpėjo, kad aš landžioju po stalu ar klausausi, kaip jis komanduoja telefonu. O man patiko prie diržo prisegtas jo pistoletas. Sykį parodžiau pirštu ir pasakiau, kad gražus. „Ne gražus, bet grėsmingas“, - pataisė Žukovas. Mano mama caro laikais buvo baigusi rusišką pradinę mokyk­lą, su rusais susikalbėdavo. Bend­raudamas su rusiukais, šiek tiek pramokau ir aš. Taigi šį tą supratau.

Paskui maršalais išvažiavo. Susivynioję rankos storumo kabelius, išsikraustė ir ryšininkai. Pasibaigė įspūdingas vaikystės nuotykis.

Užgriuvo kiti rusai, tačiau šitie dabar nekelia Kazimierui malonių prisiminimų.

- Tai buvo visai kiti rusai. Po pergalės keli tankistai grįžinėjo iš Berlyno ir elgėsi kaip nugalėtojai. Nusišovė dvi kiau­les, tarsi tai būtų jų, įsikūrė mūsų namuose kaip savo. Jiems išėjus, dingo keli paveikslai ir ta knyga. Nesvarbu, kad nesuprato lietuviškai - vis tiek trofėjus. Tikriausiai jiems patiko gražūs mediniai viršeliai. Nežinau, ar tie pavogti paveikslai buvo vertingi, tačiau knygos man labai gaila. Taip baigėsi tie vakariniai skaitymai, kai mes su broliu suguldavome į lovą, o mama pasiimdavo knygą, - apgailestauja Kazimieras.

Užtat jam liko gyvi prisiminimai ir romantiškas atspalvis, kurį jo Šiauduvai suteikė ta nuostabi vaikystės knyga.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

„Po šia užtvanka palaidota kūlgrinda, kuria nuo seniausių laikų ėjo kelias iš Šiauduvos į Padievytį“, - rodo Kazimieras

Padievyčio piliakalnio pastatytas naujas kryžius. Tiksliau - atstatytas. Pirmąjį karo metu nupjovęs rusų kareivis čia pat ir žuvo nuo savo draugų kulkų

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje vyko kas ant­rus metus rengiama 8-10 klasių mokinių technologijų olimpiada. 16 rajono mokyklų mokinių varžėsi „Konst­rukcinių medžiagų“ bei „Tekstilės“ kūrybinėse grupėse.

Šių metų technologijų olimpiados tema „Mes - kūrybingi ir išmanūs“. Mokiniai savo darbais atskleidė savitą požiūrį į tautinį paveldą, kūrybiškumą bei savarankiškumą.

Pirmoji vieta atiteko Mantui Toliušiui iš Kvė­darnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos (mo­kyt. Linas Racevičius), antroji - Šilalės Si­­­­mo­­no Gaudėšiaus gimnazijos moksleiviui Dominykui Dar­­gevičiui (mokyt. Vaidas Bu­­kauskis). Tre­­čias liko Aidas Bambalas iš Upynos Sta­sio Girėno mokyklos (mokyt. Eu­ge­nijus Jure­vi­čius).

Linkime sėkmės olimpiados trečiajame etape, kuris vyks Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre Kaune.

Eglė DAUBARAITĖ 

Žadeikių pagrindinės mokyklos technologijų vyr. mokytoja

Indrės BUKAUSKYTĖS nuotr.

Penktadienį, apie 11 val., Šilalėje, Vinco Kudirkos ir Kovo 11-osios gatvių sankryžoje, susidūrė siuntas vežiojantis „Mercedes“ mikroautobusas ir „Peugeot 607“. Laimingo atsitiktinumo dėka nukentėjusiųjų išvengta, tačiau, gerokai suniokojęs gyvatvorę, autobusiukas įlėkė į privatų kiemą.

Pasak įvykio liudininkų, šalutine Kovo 11-osios g. atvažiavęs „Mer­cedes“ nė nepristabdė prieš sankryžą su Vinco Ku­dirkos g. ir susidūrė su ja važiavusiu moters vairuojamu „Peugeot 607“. Nors susidūrimo būta gana nemenko, laimei, abu vairuotojai nenukentėjo. Tačiau nuo smūgio mikroautobusas, išlaužęs šalia gatvės esančios sodybos gyvatvorę, įlėkė į kiemą.

Įvykį užfiksavę policijos pareigūnai nustatė, jog abiejų trans­porto priemonių vairuotojai buvo blaivūs. Pa­aiškėjus, kad autobusiuko vairuotojui nepavyks pačiam patraukti trans­porto priemonės iš kiemo, ją ištempė policijos automobilis.

Šioje vietoje dėl nuolat kylančių avarijų jau yra įrengtas „Stop“ ženklas. Tačiau, atrodo, jis yra reikalingas ir priešingoje gatvės pusėje.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.