Redakcija

Namai be laikraščio negražūs

Pamažu įsibėgėja šios vasaros prizų dalybos. Aplankėme dar keletą skaitytojų ir pradžiuginome juos dovanomis.

Gūbriuose gyvenanti Elena Mik­­nienė rugpjū­čio 29-ąją švęs savo 88-ąjį gimtadienį, tačiau tiek metų šiai šviesiai ir guviai senolei neduosi nė apsirikęs. O kad visi senjorai būtų tokie energingi, optimistiški ir supratingi!

„Gerai tol, kol gali atsikelti, savo lovelę susitvarkyti, išeiti į kiemą, pasiimti arbatos. Esu nuo namiškių nepriklausoma – kada noriu keliuosi, kada noriu einu pasivaikščioti, jei pavargstu, atsigulu, įsijungiu radiją, laik­raštį, maldaknygę paskaitau. Kas gi man daugiau tokiame amžiuje belieka? Jau laukiu „smerties“, bet vaikai sako, kad ji galąstuvą nuo dalgio pametė“, - net pati susijuokia Elena.

Garbingo amžiaus moteris sako namuose per daug „nesirundijanti“ – juk kartu gyvena sūnus Stanislovas su šeima, tai tegul jie ir tvarkosi. Nors paaiškėja, jog senolė dar ir pulką triušių apžiūri, pašeria, užmeta akį į prie namo vešintį gėlyną.

Elena prisipažįsta darbo niekuomet nebijojusi. Būdama visai vaikas, pradėjo eiti į kolūkį.

„Ką pajėgėme, tą „brigadierius“ liepė dirbti. Nebuvo to, ko nebūčiau dariusi: tekdavo ir visi lauko darbai, ir daržai, ir šienavimas. Jei papasakotume dabartiniams vaikams, kaip atrodydavo šienapjūtės, jie nė neįsivaizduotų, kad taip galėjo būti. Kažin, ar išvis patikėtų“, - svarsto E. Miknienė.

Senolė laiminga, kad visi keturi vaikai – čia pat: Stasys gyvena kartu, o Eugenija, Asta ir Rimas – Šilalėje.

Kuris nors iš jų netrukus turės mamą nuvežti į Šilalę, mat Elena loterijoje laimėjo Virginijos Stankevičienės gėlių ir dovanų salono „Puokštė“ čekį.  E.Miknienė išdavė jį norinti iškeisti į gražią gėlę, kuria galėtų papuošti savo langą. O ją išsirinkti reikia pačiai.

„Šilalės artojo“ redakcijos loterijoje ji dalyvauja kasmet, nes laikraštis – privalomas Miknių namuose.

„Nežinau, kaip įmanoma būti be laikraščio? Aš be jo negaliu. Gavus pensiją, neužsisakyti „Šilalės artojo“ būtų nuodėmė. Namai be laikraščio negražūs“, - įsitikinusi senolė.

Šiemet prie redakcijos loterijos rėmėjų prisijungė ir Jomantuose kaimo turizmo sodybą turintys verslininkai Birutė ir Kęstutis Tarvydai. Pirmasis jų įsteigtas 50 eurų vertės prizas iškeliavo į Kadarių kaimą pas Petrutę Kalnikienę.

Skaitytoja neslėpė nuoširdžios nuostabos: apie dovanas ir laimėjimus ji nė nesvajojusi. Svarbiausia, Petrutės nuomone, ne materialūs dalykai, o emocija, kurią  kaskart patiria, į rankas paėmusi laikraštį.

„Kadangi gyvename toliau nuo miesto, be „Šilalės artojo“ tiesiog negalime būti. Atvirai pasakius, jo kas kartą labai laukiu. Įdomu, kokių naujų žinių iš politikos, rajono gyvenimo atneš, apie kokius renginius ar šventes parašys. Prie „Šilalės artojo“ esame taip pripratę, kad, rodos, nėra ir nebus įdomesnio laik­raščio. Jį visą gyvenimą skaitė mūsų seneliai, tėvai, skaitome ir mes“, - sako P.Kalnikienė.

Jau virš 20 metų visa Kalnikų šeima sukasi nuosavame versle – jiems priklauso UAB „Myga“. Tėvams padeda abu sūnūs Donatas bei Mindaugas, marčios, jau prikimba ir vyriausiasis anūkas Rokas.

Tūbinėse gyvenančios Miretos Trijonienės namus papuošė parduotuvės „Palmeta“ savininkų Linos ir Pet­ro Dargevičių dovanotas palmę primenantis  augalas „Areca“. Šis laimėjimas Miretai - pirmasis, nors moteris tikina „Šilalės artoją“ prenumeruojanti bei loterijoje dalyvaujanti daugiau nei dvidešimt metų. Be rajono leidinio Trijoniai sako sunkiai įsivaizduojantys įprastą savo gyvenimą, nes, anot Miretos, atitrūkęs nuo to, kas tave supa, gali nesužinoti ir labai svarbių dalykų.

Mireta su vyru Stasiu ūkininkauja. Nuosavos žemės turi nedaug, vos 3 hektarus, todėl likusią reikia nuomoti. Ir gyvulių ne kažin kiek - tik 7 karvės, šiek tiek prieauglio.

Nors šeimyna įsikūrusi visai prie pat pagrindinės bei triukšmingos gat­vės, anot prizo laimėtojos, gyvenimas Tūbinėse teka ramiai, jiems čia gera.

„Čia gyvenu jau daugiau nei 40 metų. Buvau septynerių, kai tėvai atsikraustė. Kiek žinau, dėl to, jog Gvalduose, kur iki tol gyvenome, nebuvo mokyklos. Tėvai čia rado namą, ir į pirmą klasę jau ėjau iš čia“, - atsimena M.Trijonienė.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

 

Kaip darbo biržos sau darbo vietas susikūrė

Naujasis Darbo kodeksas pajudėjo ir įstrigo. Deja, tai ne vienintelė amžinos stagnacijos vieta darbo santykių srityje. Dideliu pelėsiu dvelkia ir nuo įdarbinimu turinčių užsiimti darbo biržų.

Pradėkime nuo to, kad 10 teritorinių darbo biržų vis dar veikia kaip atskiri juridiniai asmenys. Viešojo administravimo reforma palietė daugumą valstybės institucijų, kurios veikia ne vien Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Kone pats pirmasis žingsnis, gerinant viešųjų paslaugų teikimą, buvo sujungti visus atskirus juridinius vienetus į vieną ir šitaip sumažinti administracinį biurokratinį aparatą, standartizuoti struktūrą, pagreitinti sprendimų priėmimą ir taip pagerinti klientų aptarnavimą. O štai darbo biržos, kaip buvo, taip ir liko savarankiškos kunigaikštystės.

Kiekviena jų turi direktorių, pavaduotoją, savo buhalteriją, savo juridinį, personalo, IT, ūkio, bendrųjų reikalų bei kitus kontoros veiklai reikalingus padalinius ar specialistus. Lietuvos darbo birža yra antstatinė įstaiga, kitų darbo biržų valdyme dalyvaujanti kaip steigėja. Viešojo administravimo institucijos valdymas tokioje sistemoje yra toks vangus ir biurokratizuotas, jog paprastam žmogui plaukai pasišiauštų, o versle toks neefektyvumas apskritai nebūtų įmanomas. Kai veikia šitokia griozdiška valdymo sistema, joje dirba itin daug personalo, kuris užsiima ne klientų – bedarbių – reikalais, o savimi. Net be gilaus valdymo audito matyti, jog darbo biržose savimi užsiima apie 25 procentai darbo biržų darbuotojų, ir tai nesunku pamatyti jų internetiniuose puslapiuose.

Pavyzdžiui, atsiverčiu Vilniaus, Klaipėdos, Telšių ar bet kurios kitos darbo biržos puslapį, ir – prašom. Yra skyrius, kuriame dirba 4–5 darbuotojai. Vienas iš jų yra skyriaus vedėjas, kitas – vedėjo pavaduotojas ir du arba trys specialistai. Du vadovauja, o du darbą dirba, ir tai vyksta ne kokioje Rusijoje gūdžiais sovietmečio laikais, o mūsų modernioje valstybėje! Kai institucijose gyvuoja tokio lygio valdymas ir tokio lygio aptarnavimas, nenuosta­bu, jog darbo­ birža retai kam yra ta vieta, kurioje žmogus iešk­o ir randa darbą. Darbo biržoje žmogus gauna bedarbio statusą. Būtent jo ten ir kreipiasi, nes tada įgyja privilegijų, lengvatų ar išmokų. Beje, išmokas moka irgi ne darbo birža – tai daro „Sodra“. O dar absurdiškiau yra tai, jog darbo birža būtent „Sodroje“ sužino, ar žmogus turi darbą, t. y. ar yra draustas valstybiniu socia­liniu draudimu, ar ne.

Akis bado toks procesų nesuvaldymas, kai ir informacija, ir pinigai yra vienoje įstaigoje, o statuso suteikimas – kitoje. Nežinia, kas trukdo bedarbio statuso suteikimą patikėti informaciją valdančiai „Sodrai“, o darbo biržai palikti užimtumo politikos įgyvendinimo funkcijas. Taip, kaip yra daugumoje Europos Sąjungos valstybių. Ten analogiškos institucijos net ir vadinasi kitaip: užimtumo tarnybomis. Nes kokia gi čia birža, čia – institucija, kuri užsiima valstybinės politikos skatinti užimtumą įgyvendinimu.

Paprastai linkstama kaltinti darbdavius, kaip jie negražiai elgiasi su savo darbuotojais. Kažkodėl iki šiol per mažai galvota, o kaip gi darbo biržos elgiasi su savaisiais? Kaip jos naudoja mokesčių mokėtojų pinigus? Kaip jos aptarnauja savo klientą, ar orientuojasi į paslaugos kokybę, ar tik žiūri, kur varnelę užsidėti?

Rūta VAINIENĖ,

ekonomikos ekspertė

Redakcijos pastaba.

Šilalės darbo biržoje, kaip skelbiama įstaigos internetiniame puslapyje, dirba net 10 specialistų, kuriems vadovauja vedėja ir jos pavaduotoja.

Oficialiais duomenimis, liepos 1 d. Šilalės rajone buvo 1068 bedarbiai.

 

 

 

 

 

Kur pridedi ranką ir širdį, ten užgimsta grožis

Kaip ir kasmet, gražiausios sodybos rinkimuose redakcijos telefonai netyla – žmonės skambina ir siūlo aprašyti savo pažįstamus, kaimynus, bičiulius. Tarp jų - ir  Palmiros Navickienės sodyba Jucaičiuose.

Šeimininkę radome plušančią kieme. Matyti, kad, gražindama sodybą, moteris jėgų negaili.

„Koks čia grožis, neturiu ko parodyti, viskas labai paprasta. Kai tiek daug ištaigingų sodybų, net nežinau, ar reikia apie mane rašyti, nes manoji neturi net kuo joms prilyg­ti“, – kuklinosi Palmira. 

Tačiau vaizdas kieme kalba priešingai. Į kurią pusę bepažvelgsi, visur ramybę­ ir grožį skleidžia gėlės. Šei­mininkė neneigė, jog visai šiai dermei sukurti, be noro, reikia  ir daug triūso:

„Kieme vasarą laiką leisti smagiau. O lauke ką daugiau veiksi - nesėdėsi juk dykai. Tai ir krapštaisi: vieną gėlę vie­nur pastatai, kitą – kitur, sodini ir vėl persodini. Taip laikas ir praeina“.

Anksčiau P.Navickienė dirbo Vingininkų kiaulių komp­lekse, dabar jau pensijoje. Ta­čiau dar ūkininkauja kartu su sūnaus šeima.

„Visko turime: yra 6 karvės, telyčių, veršiukų, paršelių. Dėl­  savęs auginame, juk, kaime gyvenant, gėda būtų pirkti“, - kalbėjo šeimininkė. 

Sūnus, anot mamos, grįžęs iš pieninės, kur dirba vairuotoju, daugiausiai laiko skiria ūkio technikos priežiūrai, o Palmira paskendusi namų ruošos darbuose. Moteris džiau­­giasi turinti gabių anūkų. Štai jauniausiasis šiemet baigė dvyliktą klasę, jau gavo brandos atestatą ir dabar ruo­šiasi stojimui į universi­tetą. Močiutė prasitarė, jog gal­būt anūkas taps statybos inžinieriumi.

Namų jaukumą šeima kuria su meile. Bendromis jėgomis įsirengė poilsio kampelį, pasistatė pavėsinę.

„Patys išsipjo­vėme medieną­, o po to vis pri­bėgdami ir pastatėme. Labai­ smagu susirink­ti savaitgaliais kie­me: tai šašlykų išsikepti, pasišnekėti ar atsipūsti  nuo  dar­bų“, –     pasako­jo    P.Na­vickienė.

Visas gėles so­dybai puošti moteris teigė pasirenkanti pati: vienas užsiaugina iš sėk­lų, kitas perka.  Akį patraukia savotiškai atrodantys vazonai – begonijos susodintos kartu su visžaliais augalais. Kiemui tai suteikia išskirtinumo.

„Nėra pas mane jokių ištaigų. Jeigu turėtume daug pinigų, galėtume samdytis spe­­cialistus: atvažiuotų, pa­mode­liuo­­tų. Bet ir savo­ dar­bu­­, savo nuo­žiūra galima susitvarkyti – kaip man atrodo geriau, taip ir darau. O apsileidusi gyventi nepratusi ir nenoriu“, – rodydama savo gėlynus, nuoširdžiai kalbėjo Palmira.

Kieme tikrai netrūksta gėlių įvairovės, puikuojasi lelijos, įvairiaspalvės vienadienės, kurių žiedelis rytą prasiskleidžia, o vakare jau būną peržydėjęs. O kokius puikius žiedus sukrovusios rožės! Nuostabu, jog, atėjus vidurvasariui, tebeveši gležnosios­ našlaitės. O ir kiekvienas medelis galėtų papasakoti savo istoriją.

Nors Pal­miros­­ sū­nus užsiėmęs ūkio  darbais, ta­čiau­ ran­­­­­da laiko­ pri­si­dė­ti­ prie­ so­dybos puo­selė­jimo. Mo­­tinos die­­­nos­­ proga jis mamai­ pa­dovano­jo­ paties sukonstruo­tą gėlių laikikl­į, kuris kiemą y­patingai pa­gyvina. Pal­­­mira ypač­ džiau­­giasi, kad sūnus turėjo supratimo dar ir keletą vazonų su gėlėmis įstatyti ir tuo ją labai nustebino. Dabar šitame laikiklyje plačiai kerojasi svyrančiosios petunijos, surfinijos. 

„Turėjome platesnį gėlyną­, tačiau sumažinome. Žolę­ pjau­ti yra patogiau, o ir kurmiams mažiau išpurentos­ žemės beli­ko. Jų niekada netrūks­ta. Čia pasodini gėlę, o rytą, žiūrėk, vie­n kurmių takai­“, – pasakojo Palmira. Dabar  ji teigė kovojanti su šiais­ kenkėjais nauju­ būdu. Pa­sak moters, reikia kiau­ši­­nių lukštus sutrinti su a­lie­jumi ir pilti į kurmių ta­kus. Tie­sa, ar tai tikrai yra veiksminga, patvirtinti dar negalinti, bet jau kuris laikas kieme jų nebematyti.

Tačiau vos tik užėjome už namo kampo, būtent „kurmis“ mus ir pasitiko – su plačia šypsena veide, kastuvėliu, žaisminga kepurėle.

„Pastatėme tikėdamiesi, kad­­ kiti užklydę rausikai išsi­gąs ir pabėgs“, - juokėsi P.Na­vickienė.

Ji prasitarė turinti dar planų:

„Žinau, jog nereikia labai prisisvajoti, nes vieną dieną planuoji, o kitą gaunasi kitaip, bet norėčiau dar praplėsti dekoratyvinių medelių kolekciją. Jie užpildytų tuščią erdvę prie namo“.

Laura GIRČYTĖ

Vytauto Didžiojo universiteto

Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto

Viešosios komunikacijos

3 kurso studentė

 Algimanto AMBROZOS nuotr.

 

 

 

Vasarą būtina ypač saugoti širdį

Europos Sąjungos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, Lietuva vis dar pirmauja pagal mirtingumo nuo išeminės širdies ligos rodiklius. 

Specialistai įspėja, kad kenčiantiesiems nuo širdies ligų karštis yra itin pavojingas. Tačiau sutrikimus gali paskatinti ir padidėjęs fizinis krūvis prie jo nepratu­siems žmonėms. Todėl šiltuoju sezonu būtina įsitikinti, ar ne­­trūksta maistingųjų medžiagų, saugotis nuo dehidra­tacijos bei atsakingai sportuoti.

Serga vis jaunesni

Genetikos įtaka ir gyvenimo būdas (stresas, rūkymas, nesubalansuota mityba, mažas fizinis aktyvumas, nutukimas) – pagrindiniai širdies ligų riziką lemiantys veiksniai. Tačiau sveikatos specia­listai pabrėžia, jog lietuviai širdimi pradeda rūpintis tik sunkiai susirgę.

Pasak „BENU vaistinės“ vais­­­tininkės Audronės Levic­kie­nės, būna ir taip, kad į vaistinę širdies lašų užsukusiems klientams tenka skubiai kvies­ti greitąją pagalbą, ypač užėjus karštesniems orams. Akivaizdu, jog daugelis žmonių savo širdimi rūpinasi nepakankamai.

„Visuomenėje vis dar vyrauja įsitikinimas, kad širdies ritmo sutrikimai ar aukštas kraujospūdis nėra liga. Tačiau praktika rodo, jog šiomis ligomis suserga vis jaunesni žmonės, o infarkto rizikos grupėje atsiduria ir 3540 metų vyrai“, - teigia vaistininkė.

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų kardiologė Kristina Ivanauskienė taip pat pastebi, kad žmonės per retai tikrinasi širdį.

„Sergant širdies bei kraujagyslių ligomis, pradžioje ga­lima ir nejausti jokių simptomų. Bet jeigu žmogus serga ir nesilaiko sveikos gyvensenos principų, ypač karštuoju metu gali atsirasti širdies ritmo sutrikimų, paūmėti krū­­tinės angina, progresuoti šir­dies nepakankamumas“, – įspėja kardiologė.

Mikroelementų „badas“

Norint išsaugoti širdį sveiką, svarbu nepamiršti mitybos. Mikroelementų (kalio, magnio ir kt.) stoka apsunkina širdies darbą, dėl to sutrinka deguonies bei maistinių medžiagų paskirstymas po organizmą. Alkoholis ir kava taip pat skatina skysčių, o kartu su jais - ir mikroelementų praradimą.

Didžiąją mikroelementų bei vitaminų dalį turime gauti su maistu, tačiau valgant nepakankamai įvairius ar maistingus produktus, daug sportuojant, jų gali pritrūkti.

„Riebią mėsą patartina keisti žuvimi, kurioje gausu omega-3 riebiųjų rūgš­čių, mitybos ra­cioną papildyti vai­­siais, daržovėmis. Svarbu var­toti magnio, B grupės vitaminų, folio rūgšties turinčių produktų. Kalio stoka gali sukelti tachikardiją (širdies rit­mo sutrikimą). Žmonėms, ge­riantiems diuretinį poveikį tu­rinčius kraujospūdį mažinančius vaistus, reikėtų nuolatos rūpintis, jog organizmui netrūktų kalio. Dėl jo vartojimo vertėtų pasitarti su šeimos gydytoju“, – rekomenduoja vaistininkė.

Maratonai – tik patyrusiems

Sveikai širdžiai fizinis aktyvumas yra būtinas, tačiau pradedantiesiems sportuoti krūvį didinti reikia pamažu. Jei po sporto jaučiamas staigus nuovargis, dusulys, o šeimoje būta ankstyvų mirčių nuo širdies ligų, būtina kreiptis į gydytojus ir mankštintis pagal jų rekomen­dacijas.

„Nereikėtų pradėti sportuoti karščiausiomis vasaros dienomis ar staigiai apkrauti širdies dideliu fiziniu krūviu. Šiuo metu populiariuose maratonuose da­ly­­vau­ti turėtų tik sveikatą pasi­tikrinę bei fiziškai stiprūs žmonės“, – įspėja kardiologė K.Iva­naus­kienė.

Maratonui pasiruošti nepa­kanka dienos ar savaitės. Prieš išskirtinai didelį fizinį krūvį verta įsitikinti, ar nesergate širdies ligomis, ar nepriklausote rizikos grupei.

Ką daryti, pajutus skausmą?

Jeigu pajutote stiprius širdies ritmo pokyčius, spaudimą širdies plote ar dusimą, reikia nedelsiant kreiptis į gydytojus. Kol atvažiuoja medikai, kvalifikuoti specialistai telefonu paaiškina, kaip elgtis, kokius gyvybinius rodik­lius tikrinti.

„Sutrikus širdies veik­lai, re­­komen­­duo­jama ramybė ir gu­lima padėtis – tokiu būdu kraujas gali lengviau patekti į smegenis, organizmas ge­riau aprūpi­namas de­guonimi, mažiau ap­krauna­ma širdis, normalizuojasi jos ritmas“, – pataria specialistai.

Kardiologė akcentuoja, jog, at­siradus nemaloniems po­jū­čiams krūtinės plote, pir­­­miau­sia reikėtų kreiptis į šei­­mos gydytoją. Toks skausmas būdingas ne tik šir­dies ir kraujagyslių ligoms. Tačiau dažni širdies ritmo pakitimai, dusulys, stai­gus jėgų trūkumas, kojų tinimas yra pirmieji širdies ligų ženklai.

„Jeigu slegiantis krūtinės skausmas plinta į kairę ranką ir žandikaulį, galima įtarti koronarinę širdies ligą. Duriantis skausmas dažnai praneša apie virškinamojo trakto, stuburo problemas. Bet tiksliai diag­nozei būtini išsamesni tyrimai“, - teigia kardiologė.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

 

Nesuvaldė automobilio

Ilgametė policijos darbo patirtis rodo, kad daugiausiai eismo įvykių fiksuojama vasarą – liepos-rugpjūčio mėnesiais. Lietuvos kelių policijos tarnybos duome­nimis, vien pirmosiomis šio mėnesio savaitėmis, liepos 1–14 d., šalies keliuose įvyko 141 avarija, kuriose nukentėjo žmonės. Savaitės pradžioje tokių nelaimių būta ir Šilalės rajone.

Pirmadienį, apie 19 val., Maldūnų k. teritorijoje, kelio Vilnius-Kaunas-Klaipėda 94 km, važiuojant Kauno kryptimi, automobilio „Opel Astra“ vairuotoja (gim. 1988 m.) nepasirinko saugaus grei­čio, nesuvaldė mašinos, todėl nulėkė nuo kelio ir atsitrenkė į atitvarus. Eismo įvykio metu nestipriai susižalojo kartu važiavęs keleivis (gim. 1985 m.) bei mažametė mergaitė (gim. 2016 m.). Mažylė dėl profilaktinės apžiūros greitosios medicinos automobiliu pristatyta į ligoninės Priėmimo skyrių apžiūrai. Laimei, jokių rimtesnių sužalojimų nenustatyta.

Pasak Tauragės AVPK Komunikacijos grupės specia­listės Rūtos Janavičiūtės, automobilio vairuotoja buvo blaivi. Mašina važiavo  ne Šilalės rajono gyventojai.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

 

Pilnas krepšys baravykų - per keletą minučių

Grybavimo sezonas vis labiau įgauną pagreitį. Kas­dien galime sutikti žmonių, išsiruošusių į miško gėrybių paieškas, ir jau grįžtančių su neblogu laimikiu. Nors vieni kartais skundžiasi grybų nebuvimu, kiti demonst­ruoja pilnas pintines baravykų. Žmonės džiaugiasi – vienoje vietoje galima rasti net po kelias dešimtis grybų karalių. 

Tačiau nors grybų derlius yra gausus, jų kainos Lietuvos turguose išlieka aukštos. Štai Vilniuje ir Kaune indelis baravykų kainuoja net 25 eu­rus, ­­litras voveraičių - nuo 2,5 iki ­3 Eur. Galime pasidžiaugti, kad Šilalės turgelyje grybų kainos iš kojų neverčia - dėžutę, kurioje puikuojasi apie ­2,5 kg baravykų bei raudonviršių, įmanoma įsigyti už 10 Eur.

Nors grybus rinkti galima visuose – ir valstybiniuose, ir privačiuose  – miškuose, reikia nepamiršti, jog rezervatuose grybauti draudžiama. Na, o susiruošusieji grybauti privačiose valdose, kurios yra arčiau kaip 100 metrų iki miško savininko sodybos, turėtų būti atidūs – čia grybus pjauti galima, tik miško savininkui sutikus. Be to, reikėtų įsidėmėti, kad grybauti reikia atsakingai, laikantis grybavimo Lietuvos miškuose nustatytų taisyklių, kuriose taip pat skelbiama, jog draudžiama rinkti, parduoti baravykus, kurių kepurėlės skersmuo nesiekia 1,5 cm, ir voveraičių, kurių­ kepurėlių skersmuo yra ma­­žes­nis negu 1 cm. Gry­­­­­baujant draudžiama ardyti­ miško­ paklo­tę, samanų bei ker­pių­ dangą, spardyti nerenkamus grybus. Taip pat būtina žinoti, jog grybą geriausia išrauti arba nupjauti prie žemės, nepažeidžiant grybienos. 

Nesilaikant nustatytos tvar­kos, piliečiams gali būti skiriama bauda nuo 7 iki 28 Eur, pareigūnams – nuo 28 iki 57 Eur. Jeigu taisyklės pažeidžiamos superkant, par­duodant ar perdirbant, piliečiai gali būti baudžiami nuo 72 iki 144 Eur, pareigūnai – nuo 144 iki 289 Eur bauda.

Šilalės rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Antanas Leščauskas patikino, jog grybavimo taisyklių kont­rolė yra pavesta miškininkams.

Laura GIRČYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

 

Komisijos nariai kimba į darbą

Iki spalio 9-ąją vyksiančių Seimo rinkimų beliko vos pustrečio mėnesio. Tad nieko keisto, kad politinė atmosfera vis labiau kaista, mat gausėja besiveržiančiųjų į aukščiausią šalies valdžią skaičius. Praėjusį savaitgalį tapo aišku, jog Pietų Žemaitijos rinkimų apygardos kandidatų sąrašą papildė dar viena pavardė. Prie jau žinomų (Rolando Bagdono, Albino Ežerskio, Gedimino Vagnoriaus, Stasio Šedbaro bei Remigijaus Žemaitaičio) prisijungė Lietuvos laisvės sąjungos Šilalės skyriaus deleguotas savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Algimantas Olendra.

Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, iš viso Lietuvoje norinčiųjų dalyvauti 2016 m. spalio 9 d. Seimo rinkimuose užregistruoti 356 dalyviai. Tarp panorusių varžytis šiuo metu yra 19 partijų, 305 partijų keliami kandidatai ir 32 asmenys, numatantys patys keltis kandidatais. Dviem asmenims politinės kampanijos dalyvio statusas panaikintas jų pačių prašymu.

Liepos 20 d. pasiruošimą rinkimams pradėjo ir Pietų Žemaitijos Nr. 33 rinkimų apygardos komisija. Šiemet ją sudaro 11 narių, kurie trečiadienį davė rašytines priesaikas.

Rinkimus pasikeitusios sudėties apygardoje styguos trijų savivaldybių deleguoti asmenys, tačiau kadangi teritorinį pranašumą turi mūsų rajonas, net 9 komisijos nariai yra šilališkiai. Tai Aurelija Betingienė (Lietuvos liberalų sąjūdžio atstovė),  Gitana Giačienė (deleguota Lietuvos lenkų rinkimų akcijos), Dalia Kiupelienė („Tvarka ir teisingumas“), Regina Kvederienė (Lietuvos teisininkų draugija), Jolita Lelėnienė (delegavo Teisingumo ministras), Laima Motuzienė (Darbo partija), Natalija Taurinskienė (Socialdemokratų partija) bei Daiva Vilkė (paskirta Šilalės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus). Prie jų prisijungė ir Šilutės bei Rietavo valdžios deleguoti Vitalijus Mockus bei Jūratė Šedvilaitė. Komisijai vadovauja Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų atstovė, Šilalės savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Rasa Kuzminskaitė.

Pirmininkė pabrėžė, jog nuo­ šiol teks pamiršti partijas, simpatijas ar antipatijas bei dirbti išvien. Be to, nė vienas iš komisijos narių neturi teisės daryti poveikio aplinkiniams, platinti rinkiminės agitacijos ar kitaip aktyviai reikštis rinkimų kampanijos metu.

Komisijos nariams prisiekus, įvyko ir pirmasis posėdis. Jo metu išrinkta pirmininkės pavaduotoja, komisijos sek­retorė, darbo grupių sudėtys. Rinkimams sekretoriaus D.Vilkė, o R.Kuzminskaitės dešiniąja ranka tapo ilgametė rinkimų komisijos narė, ne kartą buvusi jos pirmininke N.Taurinskienė.

Ar rinkimai, pasiruošimas­ jiems vyksta sąžiningai ir ar nėra papirkinėjami rinkėjai, stebės J.Lelėnienė, V.Mockus bei R.Kvederienė, politinę reklamą spaudoje bei viešojoje erdvėje kontroliuos D.Kiupelienė, V.Moc­kus, J.Šedvilaitė.

Šiemet pirmąkart sudaryta ir komisijos narių atestavimo grupė. Jos nariai V.Mockus, J.Šedvilaitė, N.Taurinskienė bei­ R.Kvederienė jau pasibaigus rinkimams atestuos visus rinkimų apylinkėse dirbusius komisijos narius. Tiesa, kas jose dirbs, dar neaišku – apylinkių komisijų sudėtys paaiškės, kai partijos deleguos savo atstovus. Pirmajame posėdyje nuspręsta, kad Rietavo ir Šilutės rinkimų apylinkėse kiekviena partija galės deleguoti po vieną atstovą, o dviejose didžiausiose Šilalės rajono savivaldybės apylinkėse – Šilalės 1-ojoje bei Kvėdar­nos – leista skirti po du komisijos narius.

Šiųmetės rinkimų komisijos laukia nelengvas darbas – reikės ne tik atskirai skaičiuoti vienmandatininkų bei partijų sąrašo rezultatus, juos reitinguoti, bet ir atlikti daugiau raštiškų formalumų. Nepaisant­ to, rinkimų darbui organizuoti skirtas biudžetas, anot R.Kuzminskaitės,  nėra didesnis nei ankstesniais metais.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

 

Pradžiuginome pirmuosius laimėtojus

Vos paskelbę, kas šią vasarą papuolė tarp lai­min­giausių „Šilalės artojo“ loterijos dalyvių, nieko nelaukę, išsiruošėme į pirmąją kelionę.

 Prisiėjo gerokai paanalizuoti žemėlapį, kol suradome netoli automagistralės įsikūrusį Gerdučių kaimą. Čia gyvenantys Kęstutis ir Roma Mažeikos nenustebo:

„Tai kad mūsų kaimas labai mažas – vos dvi sodybos. Anksčiau buvo trys: gyveno mano tėtis, jo brolis ir mama“, - trumpai paaiškino šeimininkas.

Į ramybe alsuojančią, laukų apsuptą sodybą Kęstutis su Roma sugrįžo iš Šilalės, kur nemažai metų gyveno ir dirbo. Du dešimtmečius praleidęs, kaip pats sako, pirmoje ir paskutinėje savo darbovietėje - dujų ūkyje, Kęstutis buvo priverstas pargrįžti į tėvų namus.

„Esame 13 vaikų, tačiau nė vienas nenorėjo į kaimą. Teko man. Dabar ūkininkaujame. Yra 28 hektarai nuosavos žemės, laikome 13 karvių. O ką veiksi kaime? Išsiparduoti viską gali greitai, bet ar tai išeitis? Tuo labiau, kad abu su žmona esame jau pensijoje“, - kalbėjo Kęstutis.

Mažeikos užaugino dukrą Rimantę, džiaugiasi anūkėliu Ignu. Senelių meiliai Igniuku šaukiamas šešiametis kartu su jais priėmė ir loterijoje laimėtą dovaną. Jiems atiteko vienas iš UAB „Jozita“ vadovo Jono Jokubausko prizų – 50 eurų.

Birutė PALIAKIENĖ

 

Kas apsaugos gyvulius nuo vilkų?

Dar ne taip seniai laimė pamatyti vieną iš stambiausių Lietuvos plėšrūnų - vilką - nusišypsodavo tiems, kurie nuklysdavo į didžiuosius Lietuvos miškus bei pelkynus. Pavyzdžiui, į Žagarės, Labanoro, Biržų, Dainavos ar kitas girias, Kamanų rezervatą, Čepkelių raistą. Tačiau pastaruoju metu jų pilna ir Žemaitijoje. Vilkai maistui nėra išrankūs – ėda nuo pelių iki pačių stambiųjų gyvūnų, o jų gauja gali įveikti net briedį. Antroje vasaros pusėje, kai paaugusiems jaunikliams maisto reikia daugiau, vilkai išeina į palaukes ir pradeda pjauti naminius gyvulius.

Prieš gerą dešimtmetį užtikti vilkų pėdsakus nedideliuose mūsų rajono miškuose buvo retas dalykas. Tačiau keletą pastarųjų metų šie plėšrūnai padarė žalos ne vienam ūkininkui. Paskutinis atvejis – paskersta didkiemiškio Vinco Petrošiaus beveik metinė mėsinė telyčia.

„Arčiau namų laikome tik melžiamas karves, o didesnį prieauglį ganome už kelių kilometrų, jau Tauragės rajono teritorijoje. Nuo miško pusės, kaip rekomenduojamą vilkų atgrasymo priemonę, prikabinėjome raudonų vėliavėlių. Deja, nepadėjo. Šeštadienio rytą, užsukęs pažiūrėti gyvulių, apie papjautą telyčią pranešė brolis Gintautas. Vilkai išdraskė užpakalinę dalį. Gyvulys dar buvo leisgyvis, bet netrukus nudvėsė. Iš elektriniu piemeniu aptvertos ganyklos plėšrūnai buvo išginę dar vieną telyčią, tačiau papjauti nespėjo, o gal kas nors išgąsdino“, - pasakojo susikrimtęs ūkininkas.

Jis teigė esąs pasipiktinęs valstybės nuolaidžiavimu nevyriausybinei gamtos apsaugos asociacijai „Baltijos vilkas“, kuri yra prieš galimas priemones šių plėšrūnų populiacijai mažinti. Vilkus nuo šautuvo taikiklio sau­go įstatymas. O kas apsaugos  nuo jų gyvulius?

Šilalės savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 03 04 įsakymu „Dėl komisijos medžioklės plotų vienetams sudaryti ir jų riboms pakeisti sudarymo“ komisijos pirmininkas, Žemės ūkio skyriaus vedėjas Algimantas Olend­ra sakė, jog šiemet dėl vilkų papjautų galvijų jau kreipėsi 5 ūkininkai, padidėjusi šių plėšrūnų populiacija jau nebeišsimaitina miškuose ir vis dažniau grobio ieškoti traukia į palaukes.

„Pernai šie plėšrūnai papjovė apie 50 prieauglių ir 26 avis. Buvo, kai per naktį iš vienos Grimzdų kaimo ūkininkės devynių avių bandos sudraskė aštuonias. Kitą tiek pat avių papjauta kaimyninėje bandoje. Net 12 įvairaus amžiaus galvijų pernai neteko ūkininkas iš Vingininkų Romualdas Marijonaitis. Šių metų pradžioje už pernai patirtus nuostolius ūkininkams išmokėta apie 13 tūkst. eurų kompensacijų. Žinoma, jos nepadengia nuostolių. Praėjusių metų birželį apie šią prob­lemą kalbėjau Seimo Kai­mo reikalų komiteto posėdyje. Deja, nei konkretaus atsakymo, nei realaus sprendimo nesulaukiau“, - apgailestauja A.Olendra. Jis taip pat įspėjo, jog, norint gauti išmokas, reikia, kad gyvulys būtų įregist­ruotas, turėtų įsegtą identifikavimo numerį. Anot specialisto, nėra taip, jog komi­sija neapžiūrėtų paskerstų gyvūnų, o tik patikėtų ūki­ninkų žodžiais. Tad jie kartu ieško gyvulių likučių.

„Mano nuomonė yra vienareikšmė - įstatymu įteisinti galimybę kiekvienam medžiotojui, pamačiusiam plėšrūną, leisti medžioti ištisus metus. Nes kai išvysti sudraskytą gyvulį, kartais dar tebemerdėjantį, ne tik šeimininkui širdis plyšta“, - teigė Žemės ūkio skyriaus vedė­jas.

Viename iš savo pasisakymų asociacijos „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas And­­rius Laurinavičius kone pasityčiojo iš ūkininkų, teigdamas, kad vilkai papjauna mažiau nei 0,5 procento avių ir galvijų. Kaip tokią vilkų gynėjų poziciją vertina patyrusieji jų daromą žalą, nuspėti nesunku.

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Šilalės skyriaus valdybos pirmininko Kęstučio Bujos teigimu, mūsų rajono miškuose yra apie 30-40 pilkių (be šiųmetinių jauniklių), Lietuvoje - apie 250. Pernai šilališkiams medžiotojams buvo leista sumedžioti keturis, sumedžioti du vilkai. Leidimai išduodami ne medžiotojų būreliams, o vardiniai. Juos pernai turėjo 19 medžiotojų. K.Bujos nuomone, kaip tik dėl tokios tvar­kos ir nepavyko pašalinti likusių iš duotos kvotos, nes vardiniai leidi­­mai - sunkiai realizuojamas dalykas. Anksčiau šiuos plėšrūnus buvo leidžiama medžioti ištisus metus, o jų vis tiek daugėjo.

Ūkininkas V.Petrošius, kuris irgi yra medžiotojas, prisimena, kad viename varyme pavyko užtikti net 6 vilkus. Ta­čiau jų medžioklė su varovais yra draudžiama, vardinio leidimo neturintis medžiotojas jų šauti negali, nes jam teks sumokėti solidžią baudą, bus konfiskuotas šautuvas, atimtas medžiotojo bilietas. Pasak ūkininko, ir pernai jis patyrė nuostolių dėl vilkų, net matė juos netoli gyvulių bandos. Tačiau beliko tik išgąsdinti - sumedžioti negalėjo, nes neturėjo vardinio leidimo (jų tuo metu dar nebuvo gavę ir kiti medžiotojai).

A.Olendros įsitikinimu, jei įstatymų nustatyta tvarka ūki­ninkams būtų realiai kom­pen­suojama už sudraskytus gyvulius, valstybės biudžetui tai taptų didelė našta. Tuomet gal ir būtų pakeista šių plėšrūnų medžiojimo tvarka. Be to, jo manymu, gal derėtų nustatyti tvarką, jog ūkininkams nuostolius kompensuotų „Balti­jos vilko“ ar kitos plėšrūnus globojančios organizacijos. Koks čia atlyginimas tie 220 eurų, kuriuos V.Petrošius gaus už beveik me­tus penėtą mėsinę telyčią?

Ko tik neprigalvoja ūkininkai, kad atbaidytų plėšrūnus! Kabina vėliavėles, stato garsą ir dūmus skleidžiančias patrankas. Nepadeda, nes kartu su žmonėmis išmanesni tampa ir vilkai - pripranta prie garso ir nebekreipia dėme­sio.

A.Olendra pažadėjo, jog kai tik po atostogų grįš administ­racijos direktorius, prašyti, kad šis kreiptųsi į Aplinkos ministeriją ir gautų leidimą papildomam vilkų sumedžiojimui iki oficialios medžioklės pradžios – spalio 15-osios.

„Gal gausime. Tačiau dabartinė vardinė galiojimo tvarka nepasiteisina, pagaliau sumedžioti vilką vasarą yra labai sudėtinga. O jei kiekvienas ūki­ninkas-medžiotojas turėtų tokią teisę, vis daugiau jų išnaikintume“, – įsitikinęs K.Buja.

Teigiama, kad vilkai yra miš­ko sanitarai ir esą sunaikina tik senus, ligotus gyvūnus. Matyt, jie dar gegužės pabaigoje „išnaudoja metinį li­mitą“, nes dabar miške sutikti stirną – beveik retenybė. Kanopiniai miško gyvūnai vis dažniau traukia į palaukes, o čia vilkams kur kas lengviau pavyti avį ar veršį nei gaudyti stirną. Jie atsėlina net prie pat sodybų. Ir, žinoma, rudenėjant užpuolimų dar padaugės.

Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymu nustatyta tvarka valstybės vardu nuostolius atlygina savivaldybė. Pagal Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų patvirtintą Medžiojamų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams bei miškui apskaičiavimo metodiką, žalą apskaičiuoja savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta komisija. Apie vilkų padarytą žalą ūkininkai nedelsdami turi pranešti seniūnijai, o per 3 darbo dienas nuo įvykio pateikti prašymą dėl žalos įvertinimo bei atlyginimo. Seniūnas nedelsdamas privalo apie tai informuoti medžioklės plotų naudotoją ir per savaitę organizuoti žalos įvertinimą.

Žinoma, ir ūkininkai turi saugoti savo gyvulius. Jei yra galimybė, stambiuosius nakčiai reikėtų suginti į saugius aptvarus, veršelius ir avis - į tvartus. Tokius siūlymus gyvulių laikytojams pateikia vilkų gynėjai. Bet kaip tai įgyvendinti, jei ganyklos, pavyzdžiui, yra už kelių kilometrų nuo ūkinių pastatų? Kiek kainuotų aukšta atitinkamo tankumo tvora, pro kurią į aptvarą negalėtų patekti vil­kas?

Tikriausiai kiekvienas ūkininkas pritars, jog vilkus Lietuvoje būtina medžioti ištisus metus ir be jokio limito. Visų sumedžioti vis tiek niekam nepavyks.

Aldona BIELICIENĖ

Edgaro LAURINAVIČIAUS nuotr.

 

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą