Nuo rugsėjo vidurio UAB „Šilalės butų ūkis” vairą perėmė naujas vadovas. Šilutiškis Aleksas KVEDERIS, turintis didelę patirtį pastatų priežiūros rinkoje, teigiamų permainų žada ir ši­lališkiams. Apie jas ir kalbamės su UAB „Šilalės butų ūkis“ direktoriumi.

- Žmonės dažnai baiminasi permainų, tačiau Jūs sakote, kad jos yra neišvengiamos?

- Pirmiausia noriu nuraminti visus gyventojus, kurių daugiabučius prižiūri mūsų įmonė: taip, pokyčių bus, bet visi jie vienaip ar kitaip lems geresnes būsto priežiūros paslaugas. Gyvenimas nestovi vietoje, todėl daugiabučių namų administravimo srityje Šilalėje matau daug neišnaudotų galimybių. Sukaupęs nemenką žinių bei patirties bagažą, noriu juo dalintis su šilališkiais. Įvertinęs dabartinę padėtį, supratau, jog, mokėdami mokesčius už daugiabučių priežiūrą, žmonės iki šiol gaudavo ne visai kokybiškas paslaugas. Todėl mano tiks­las – kad kiekvienas būsto šeimininkas būtų patenkintas, o daugiabučiai Šilalėje būtų prižiūrimi, laikantis aukščiausių standartų.

- Kokių naujovių gali tikėtis Jūsų vadovaujamos įmonės klientai?

- Bendrovėje jau pradėjome diegti Pastatų priežiūros standartą, kuris užtikrina visapusę pastato priežiūrą: nepriekaištingą inžinerinės įrangos funkcio­navimą, efektyvų energetinių resursų naudojimą, operatyvų reagavimą į skubius pranešimus 24 valandas per parą ir mažesnes būsto priežiūros sąnaudas.

- Vadinasi, daugiabučių gyventojai gali būti ramūs, žino­dami, kad jų turtas yra pa­tikimo prižiūrėtojo rankose?

- Tikrai taip. Išskirtiniu įmo­nės veiklos bruožu taps operatyvumas, todėl gyventojai galės naudotis specializuotu, 24 val. per parą veikiančiu Klientų aptarnavimo centru. Mes užtikriname, jog į visus klausimus, prašymus, pastabas bei pasiūlymus bus reaguota laiku – Klientų aptarnavimo centras pranešimus registruoja ir juos perduoda vykdymui bet kuriuo paros metu, be poilsio ir švenčių dienų. Savo ruožtu pastatų priežiūros standartą atitinkanti Avarinė tar­nyba garantuos operatyvų rea­gavimą į skubius pranešimus visą parą.

- Žmonės dažnai skundžiasi, kad namo administratorius neįsiklauso į jų poreikius, sunku susisiekti su darbuotojais, kurie turi rūpintis tvarka daugiabučiuose. Kaip spręsite šią problemą?

- Būtent todėl kiekvienas daugiabutis nuo šiol turės asmeninį vadybininką, kuris spręs visus su namu susijusius klausimus, įsigilins į gyventojų individualius poreikius, jų pageidavimus bei pastabas. O asmeniškas bend­ravimas sudaro galimybę suteikti maksimalų dėmesį klientams. Noriu, jog šilališkiai visada žinotų, su kuo gali tiesiogiai kalbėtis, tvarkant jiems rūpimus būsto priežiūros reikalus. Ir, žinoma, viliuosi, kad nuoširdus bendravimas taps mūsų vizitine kortele.

- Šilalėje, kaip ir beveik visoje Lietuvoje, stringa senų daugiabučių renovacija. Nepaisant to, žmonės vis tiek nori gyventi šilčiau, o už šildymą mokėti mažiau. Ar UAB „Šilalės butų ūkis“ rūpinsis daugiabučių namų energetiniu efektyvumu?

- Tai išties opi problema. Bet aš manau, jog, buksuojant valstybės renovacijos programai, yra ir kitų būdų, kurie gali padėti gyventojams taupyti šilumą. Siūlysime jiems prisijungti prie taip vadinamos „5 žingsnių šilumos taupymo programos“. Diegsime ekspertų sukurtus bei praktiškai išbandytus energetinio efektyvumo sprendimus, kurie leidžia taupiai vartoti šilumą daugiabutyje. Pateiksime tokius sprendimus, kurie yra praktiški ir finansiškai apsimoka. Juk nebūtina iš karto renovuoti visą daugiabutį, kad jo gyventojai pajustų naudą. Energetinio efektyvumo darbus galima atlikti etapais, pavyzdžiui, pirmiausia sutvarkyti kiaurą stogą, apšiltinti galines sienas, pakeisti senus šilumos punktus, sumontuoti naujus langus bend­ro naudojimo patalpose. Viską teisingai atlikus, įmano­ma pasiekti tikrai puikių rezultatų. Juolab, kad tokia praktika sėkmingai pasitvirtino ir kituose miestuose.

- Šiuolaikinių technologijų amžiuje, kai beveik kiekviename namų ūkyje yra internetas, įmonės stengiasi savo klientams pasiūlyti kuo daugiau virtualių paslaugų. Ar Šilalės butų ūkis irgi žengs koja kojon su naujausiomis technologijomis?

- Žinoma! Jau dabar testuojame programas, kurios leis gyventojams daugelį su būsto priežiūra susijusių klausimų spręsti, nekeliant kojos iš namų. Netrukus informacija apie atliktus darbus bus pateikiama interneto savitarnos portale, kur bus galima apmokėti sąskaitas už suteiktas paslaugas, tiesiogiai bend­rauti su asmeniniu vadybininku, sekti bei kontroliuoti teikiamas paslaugas ir pan.

- Išvardijote nemažai pokyčių, tačiau gyventojams, ko gero, aktualiausias klausimas yra paslaugų kainos. Ar, žadėdami tiek daug naujovių, nedidinsite tarifų?

- Galiu visus nuraminti: jokių pasikeitimų šioje srityje neplanuojame, todėl žmonėms nėra ko baimintis. Paslaugas gerinsime, atlikę veik­los optimizavimo procesus, tad tikrai nežadame gerovės sąnaudų perkelti ant daugiabučiuose būstus turinčių savininkų pečių.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Į pirmąjį po Seimo rinkimų surengtą dar vienai kadencijai išrinkto parlamentaro Remigijaus Žemaitaičio pri­­ėmimą susirinko itin daug pagalbos ieškančių gy­ven­tojų. Didžioji dauguma laukė juridinės konsultacijos, o susitikę su Seimo nariu, skundėsi, jog atsimuša kaip į sieną - nei policijoje, nei prokuratūroje, nei kitose teisėsaugos institucijose be advokato reikalų nesutvar­kysi. O už jo sugaištą laiką bei patarimus, deja, reikia nemažai sumokėti. Todėl ir tenka ieškoti nemokamos Seimo nario konsultacijos.

Užgriuvo vyro skolos

„Kaip konsultavau visus nemokamai, taip ir toliau konsultuosiu bei padėsiu kiek galėsiu. Tačiau rei­kia pripažinti, jog ne visada įmanoma rasti teisybę, nes maždaug penktadalis žmonių ateina tuomet, kai jau nebegalima jiems padėti: būna pasibai­gę apskundimo terminai, kartais trukdo nepalankūs įstatymai bei pan. Sunku pagelbėti ir tuomet, kai prob­lemos sprendimas priklauso nuo savivaldybės dar­­buotojų geranoriškumo: pavyzdžiui, savivaldybei patikėta mokėti pašalpas, taisyti kelius“, - sakė Seimo narys, šiemet jau konsultavęs per 2 tūkst. gyventojų.

Šilališkę Justiną į Seimo nario priimamąjį atginė didžiulis rūpestis. Nors su savo sutuoktiniu ji jau daug metų negyvena, iki šiol delsė įforminti skyrybų dokumentus. Pasekmės liūdnos: vyras užstatė turtą ir pririnko tiek daug baudų, kad antstoliai skolas išieškoti pradėjo net iš moters neįgalumo pašalpos. 

Seimo narys šilališkei patarė paskolą išdavusioje kredito įstaigoje sužinoti, kokį turtą vyras užstatė, bei kuo greičiau įforminti skyrybas šalių susitarimu. Jei tikrai, kaip Justina tikina, jie su vyru negyvena dešimt metų, baudos ir skolos turėtų būti išskaičiuotos tik iš jos sutuoktinio turto dalies. Galimas ir kitas variantas: kad išvengtų turto dalybų, kurios brangiai kainuoja, moteris turėtų prisiimti įsipareigojimą sumokėti vyro skolas ir baudas, o šis atsisakyti jam priklausančio turto dalies. Bet vargu ar toks susitarimas šiuo konkrečiu atveju yra įmanomas.

Apgavikams pakvipo teismu

Dvi moterys atėjo skųstis paslaptinga ponia Stani­šaus­kiene. Tiesa, dabar jos pavardė jau gali būti kita, nes ji, pasak moterų, pavardes keičia taip dažnai, jog neįmanoma spėti sugaudyti. Tariamos Stanišauskienės pomėgis - piniginės apgavystės. Tačiau kvėdarniškė Genutė net suabejojo, ar tokie, pasak jos, aferistai, kaip jos krikšto dukra, neturi kokios nors neliečiamybės.

„Kur besikreipiu, visur atsimušu kaip į sieną“, - skundėsi svetimas skolas priversta mokėti moteris.

Genutės istorija - visiškai paprasta. Kažkada jos kaimynė, Kvėdarnoje dirbanti sesele, paprašė pabūti krikšto mama globotinei iš vaikų namų. Moteris sutiko, su savo krikštadukra bendravo, net žavėjosi jos gerumu bei lipšnumu.

„Mes kompiuterio neturime, tai paprašiau, kad Justi­nė­lė mano vyro vardu paimtų paskolą - tada vyras dirbo, gaudavo gerą algą. Ji tą ir padarė. Bet paskui, pasinaudodama vyro duomenimis, dar šešias ar septynias paskolas jo vardu pasiėmė“, - skundėsi kvėdarniškė.

Genutė tvirtino, jog apgautųjų esą yra ir daugiau, tik į policiją jie nesikreipė. O ji iškart nuėjo, vos tik gavo pranešimą, kad greitųjų kreditų bendrovei esanti skolinga 993 eurus. Kaupiasi delspinigiai bei palūkanos, todėl skola ne tik kad nemažėja, bet dar ir auga - dabar moteris jau yra įsiskolinusi gerokai virš 1300 Eur, nors iš jos sąskaitos nuskaitomos ir „Sod­ros“ išmokos, ir dalis atlyginimo.

Anot Genutės, policija pradėjo ikiteisminį tyrimą, bylą perdavė Tauragės policijos komisariatui. Liepos 1 d. buvo atvykęs tyrėjas, o paskui viskas nutilo.

„Kiek sykių skambinau, nieko nepavyko sužinoti - nepasako, nei kas tą bylą tiria, nei kada ji bus perduota teismui ir ar iš viso bus perduota. O man kiekviena diena brangi - juk atskaito pinigus, kurių mes su vyru dabar visiškai neturime. Jis serga, reikia vežioti pas daktarus į Kauną, į reabilitaciją Palangoje“, - vos neverkė moteris.

Netrukus ir Seimo narys įsitikino, jog sužinoti tokią elementarią informaciją, kaip bylą tiriančio pareigūno pavardę, sudėtinga net jam. Bet telefonu numerį, kuriuo galima prisiskambinti tyrėjui, rasti pavyko. Gal ir byla pa­galiau pajudės iš mirties taško?

Alimentus pažadėjo grąžinti

Ta pačia moteriške, įvardijama kaip Stanišauskienė, skundėsi ir buvusi jos anyta. Pasirodo, jos sūnus šios ponios dukrai suteikė savo pavardę, o skiriantis pažadėjo dar ir alimentus mokėti - po 58 Eur kiekvieną mėnesį.

„Ne jo ta mergaitė, tačiau iš geros širdies pasirašė. Žadėjo, kad grąžins, o dabar nė akių nerodo. Pasakykite, kaip iš jos atsiimti pinigus“, - klausė sūnui padėti norinti moteris. 

Keisčiausia, kad ji atsinešė ir buvusios marčios pasirašytą pasižadėjimą grąžinti tuos 58 Eur „grynais, iki kol vaikui sueis 18 metų“.

Perskaitęs tokį raštą, R. Žemaitaitis net šyptelėjo: taip gudriai pa­rašyta, kad jokių pretenzijų iki pat 18-ojo gim­tadienio negali reikšti.

„Akivaizdu, jog alimentai tai apsukruolei buvo reikalingi dėl valstybės paramos - neprisiteisus jų, negali gauti kompensacijos už šildymą, socialinių pašalpų, nemokamo maitinimo vaikams bei kitų socialinių leng­vatų. Tokio valstybės apgaudinėjimo būdo dar nesu matęs, manau, apie tai turėtu­mėte pranešti Valstybinei mo­kesčių inspekcijai. Šį reikalą būtina ištirti bei pareika­lauti, jog kaltininkė grąžintų visą gautą socialinę para­mą“, - aiškino parlamenta­ras.

„Kur ta Mokesčių inspekcija yra?“ - susidomėjo moteris ir pažadėjo iškart ten nueiti.

Aferistu, esą nenorinčiu atiduoti skolų, skundėsi ir Seimo nario konsultacijos prašęs vyriškis. Jis neva žino, kad skolininkas užsienyje suka verslą, perka bei siunčia savo ar­timiesiems į Lietuvą automobilius, šie juos pardavinėja, nemokėdami jokių mokes­čių.

„Pranešiau policijai, bet ši atsisako pradėti tyrimą, antstoliai atsisako išieškoti skolas, nes savo vardu jis neturi jokio turto. Kas belieka: teks daryti savo teismą“, - piktinosi skolos neatgaunantis žmogus.

Seimo narys R. Žemaitaitis pasiūlė jam galvoti ne apie kerštą, o visą žinomą informaciją apie nelegalų verslą suteikti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai. Pareigūnams pakračius nesąžiningus automobilių prekeivius, gal paaiškės, jog skolos - ne patys didžiausi besislapstančio „verslininko“ nemalonumai.

Našta gali tapti ir palikimas

Bijotų seniūnijoje gyvenanti šeima su Seimo nariu atvyko pasikalbėti apie palikimą. Prieš trejus metu mirė mama, liko sena sodyba su 25 arais žemės. Anksčiau, tėvui mirus, mama dokumentų netvarkė, todėl po jos mirties sodyba tapo kaip ir niekieno - norint ją paveldėti, pirmiausia reikia nustatyti juridinį faktą. Tik ar verta tą daryti, kai dėl palikimo kyla konfliktas su artimiausiais giminaičiais?

„Mes iki mirties rūpinomės mama, bet seserys ir brolis reikalauja palikimo - nori, kad atiduotume jiems pini­gus už anksčiau tėvų mums perleistą žemę - 10 hektarų. Tėvų sodyba tiek neverta, namas jau ir nugriūti baigia, tik vieta yra graži, vaikai norėtų senelių žemėje statytis namą“, - pasakojo bijotiš­kiai.

R.Žemaitaitis patarė su seserimis ir broliais nesipykti. Galbūt vienas iš ginčo išsprendimo variantų būtų palikti jiems sodybą bei pasiūlyti patiems ją įsiteisinti. Sena sodyba Palaimos kaime neverta tiek, kiek 10 ha žemės, todėl artimieji turi suprasti, jog ir godumui yra ribos. Kas jų nežino, dažniausiai lieka tuščiomis rankomis.

Kad šiek tiek sugudravo, o dėl to ir nukentėjo, pripažino su Seimo nariu pasikonsultuoti atvykusi ekologinio ūkio savininkė, gyvenanti Šilalės pašonėje. Atliekant kadastrinius matavimus, ji susitarusi su kaimyne praplatinti sklypus laisvos žemės sąskaita, o vėliau pastebėjusi, jog neliko kelio į jos nuosavą mišką.

„Dabar jau žinau, kad ant jokių popierių negali rašytis“, - aiškino ūkininkė. 

Parlamentaras suskaičiavo, jog abi greta esančių sklypų savininkės gavo po maždaug 10 papildomų arų, todėl žemės keliui į mišką užtektų ir dar liktų. Žinoma, jei kaimynės sugebėtų susitarti. Deja, nė viena savo gero kitai atiduoti nenori.

Vis dėlto gudraudamas netoli nukeliausi, anksčiau ar vėliau teks pasirinkti, ko labiau reikia: žemės rėželio ar kelio. Ir nusileisti greičiausiai teks tai pusei, kuriai reikės važiuoti į mišką.

Kaip visada, Seimo nario priimamajame netrūko ir labai piktų lankytojų. Vyriškis iš Tūjainių ir ašaras braukė, ir kumščius spaudė, pasakodamas R. Žemaitaičiui, jog buvusi su­gyventinė jam atseit neleidžia matytis su vaikais vien dėl to, kad jis gyvena su kita moterimi.

„Išlaikymą moku, o susitikti negaliu“, - piktinosi vyras, tvirtinęs, jog geriausia būtų, jei vaikus į pasimatymus su tėvu atvestų seniūnijos socia­liniai darbuotojai. Bet ir jie esą nepadeda, nes yra suinteresuoti.

„Bijo, kad, jei apsigyvens pas tėvą, netaps netikėliais. Tada socialiniai darbuotojai neturės darbo“, - emocijas liejo susijaudinęs vy­ras.

Seimo narys paaiškino, jog niekas negali uždrausti matytis su vaikais, jeigu tėvas nesmurtauja ir nepiktnaudžiauja alkoholiu. todėl patarė atsinešti dokumentus, nustatančius vaikų gyvenamąją vietą,  bei pažadėjo padėti paruošti prašymą teismui dėl vaikų lankymo grafiko sudarymo.

Seimo rinkimai baigėsi, į šią instituciją kandidatavusių politikų emocijos nuslūgo, pažadai pasimiršo. O gyvenimas tęsiasi: žmonėms nemažėja nei bėdų, nei rūpesčių, nei konfliktų. Ir neretai tenka gerokai pavargti, ieškant teisybės. Todėl ir varsto jie Seimo nario kabineto duris.

Daiva BARTKIENĖ

- Tu Lietuva, tu mano, tu brangi tėvyne! Kai užtraukėme šitą dainą, Briuselio diplomatų širdys ištirpo, jie visi choru ėmė mums pritarti. O kai grojome valsą ir polką, politikai net pakilo nuo kėdžių ir šoko kartu su savo vaikais, - po viešnagės į Briuselį, kur „Bijotaičiai“ Lietuvos atstovybėje koncertavo lietuvių bendruomenei, „Šilalės artojui“ sakė „Bijotaičių“ kapelos vadovas Stasys Bugenis.

Briuselis – kol kas toliausias taškas, kurį pasiekė visoje Lietuvoje išgarsėjęs Bi­jo­tų ansamblis. Iki šiol toliausiai gastrolių jie buvo išvykę į Seinus, kur praėjusią vasarą lietuvių bendruomenės kvietimu dalyvavo tarptau­tiniame kaimo kapelų kon­kurse.

Į Briuselį „Bijotaičiai“ pateko kaip televizijos konkurso „Duokim garo“ laureatai, nors ir netapę absoliučiais nugalėtojais. Davę garo beveik visai Lietuvai, bijotiškiai finale nusileido tik Kretingos rajono Darbėnų kapelai „Unt­rep“. Kelionę į Briuselį, o kartu ekskursiją per keletą Europos šalių ansambliui surengė Eu­­ro­pos Par­lamento narys An­ta­nas Guoga. Po sėkmingo koncer­to Eu­ropos Są­jun­gos širdyje europarla­men­taras pažadėjo bijotiškiams suorganizuoti panašią kelionę į Strasbūrą. Par­­lamenta­rai valdo tam tikras Par­la­men­to skirtas sumas pažintinėms kelionėms.

Petras DARGIS

Vaidos ADOMAVI­ČIŪTĖS nuotr.

Šilalės rajone tikriausiai nerastume žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs ar nepažintų tautodailininkų Vaidilutės Jončaitės ir Klemenso Lovčiko. O peržengus svetingų jų namų slenkstį, į akis pirmiausia krinta knygų gausa. Daugiau kaip 5 tūkst. leidinių sukaupusi biblioteka - viena didžiausių asmeninių bibliotekų ne tik mūsų rajone, bet gal net visoje Tauragės apskrityje. Joje - daugybė vertingų knygų ir senų, kone prieš šimtą metų išleistų, todėl retenybe tapusių periodinių leidinių.

Į Upyną - su knygų spinta

Už kuklios, dar tarybiniais laikais pirktos, sekcijos stik­lo užkišta didoka poetės Sa­lo­mėjos Nėries nuotrauka - to­kia, kokią dabartinių penkiasdešimtmečių karta prisimena iš vidurinės mokyklos vadovėlių. Poetė tarsi šypsosi, nuo knygų lentynos žiūrėdama į žmones, kuriems didžiausia viso gyvenimo vertybė yra ne materialūs turtai, o literatūra, tautos dvasią išsaugojusi liaudies kūryba ir menas.

Poetės languota suknele atvaizdą V. Jončaitė kojininiais siūlais išsiuvinėjo, mo­ky­da­masi trečiame senojo universiteto kurse, tad saugo jį kaip jaunystės prisiminimą. Lituanistė, Upynoje mo­kytoja dirbusi net 45 metus, tokių prisiminimų turi ne vieną. Pro atviras duris matyti juoda senovinė spinta - ją, jau tada prikrautą knygų, tėvelis ark­liais atgabeno iš Žemaičių Naumiesčio, kai jauna mokytoja gavo paskyrimą į Upy­ną.

Kalbėdama apie knygas, Vai­dilutė prisimena savo vaikys­tės skaitinius. Namuose daug knygų nebuvo, visos tilpo į vieną etažerę, tačiau tėveliai, paprasti žmonės, suprato jų vertę.

„Tėtis buvo ūkininkas, augino kiaulėms daug pupų. Kai vakarais pasikalbėti susirinkdavo kaimo vyrai, duodavo jiems aižyti pupas, o mums su broliu liepdavo garsiai skaityti. Brolis sakydavo, kad nemoka ir pabėgdavo, o man skaityti patiko - bibliotekininkė Verpečinskienė gerų knygų pri­rinkdavo. Dar nedidukė per­skaičiau  ir „Vargdienius“, ir „Don Kichotą“. Vyrai juokdavosi ir prašydavo dar kartą paskaityti jiems patikusią vietą, o man buvo graudu ir gaila beatodairiško kovotojo“, - šiandien juokiasi mokytoja.

Kokia didelė ir turtinga ga­li būti asmeninė biblioteka, V. Jon­čaitė pamatė studijų metais, apsilankiusi svečiuose pas savo draugę Sigutę. Jos tėvai labai domėjosi daile, turėjo daugybę vertingų meno albumų, o knygos, sukrautos į lentynas iki pat lubų, užėmė visą kambarį.

„Pagalvojau, kaip būtų gera turėti tiek knygų - pasistatei kopėtėles ir pasiėmei kurią nori, nereikia nei į biblioteką eiti“, - prisimena Vaidilutė.

Nuo tada ir ji pradėjo kaupti savo biblioteką.

„Klemensas nepykdavo, kad knygas pirkdavome. Ojei, kaip sunku būdavo jų gauti“! - laiminga šypsosi visą gyvenimą meilę knygai išsaugojusi ir savo mokiniams ją įskiepijusi pedagogė.

Prisiėjo ieškoti „blato“

V. Jončaitė juokiasi, prisiminusi, kokių smagių istorijų per gyvenimą yra nutikę.

„Pasaulio biblioteką“ užsiprenumeruoti Klemensas į Šilalę važiavo iš vakaro, per naktį laukė eilėje, bet nieko nepešė. Kai viena giminaitė, daugiavaikė motina, ją gavo ir perleido Klemensui, abu iš džiaugsmo šokinėjo.

Tačiau visų šios serijos knygų nė vienas taip ir neperskaitė. Daugumą kūrinių jau buvo jaunystėje skaitę, o jei kurią dabar ir išsitraukia iš lentynos, greitai pavargsta akys - labai jau mažomis raidelėmis tie pasaulio šedevrai atspausdinti.

„Knygos buvo didelis deficitas, bet mes turėjome „blatą“. Tauragės knygyne dirbo moteris, kuriai nuveždavome obuolių sulčių iš savo sodo, o ji mums palikdavo knygų. Visas galėjome nusipirkti, geras poezijos rinkinėlis tik 14 kapeikų kainavo“, - prisimena Vaidilutė.

Supratimas, kokia iš tiesų yra knygų vertė, pasak jos, atėjo gerokai vėliau.

„Kai mano sesuo chemikė paprašė prieš karą į Ameriką išvažiavusios ir ten pasilikusios savo draugės nupirkti kažkokį labai vertingą leidinį apie chemiją, gavome atsakymą, jog būtinai tą padarys, tačiau reikia palaukti, kol jos vyras Haris gaus atlyginimą. Tada neįsivaizdavome, kaip galima neturėti pinigų knygai - juk jos tokios pigios. Tik dabar visi suprato, kiek iš tiesų kainuoja knygos,  ir kad ne kiekvienas išgali nusipirkti net labiausiai patinkančią“, - sako V. Jončaitė.

Gerokai daugiau nei 5 tūkstančius knygų savo bibliotekoje sukaupę Vaidilutė ir Klemensas tvirtina daug metų skaičiavę, kiek už jas sumokėjo. Tik vėliau, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, kai kiekvienas knygynas nustatydavo skirtingą tos pačios knygos kainą, šio įpročio atsisakė.

Bet naujų knygų dabar jie nebeperka.

„Klemensas barasi, kad jau trūksta lentynų, o ir dovanų nemažai gauname. Norisi jas padėti taip, kad ir pats galėtumei pasidžiaugti, ir knygą dovanojęs žmogus matytų, jog brangini jo dovaną“, - sako V. Jončaitė.

Nebijojo paleisti į pasaulį

K. Lovčikui labiausiai patinka istoriniai leidiniai bei pasakojimai apie gamtos paslaptis. Vaidilutė teigia pirmiausia pirkdavusi lietuvių grožinę literatūrą, o pamokoms ruoštis reikėjo ir kritinės literatūros.

Jų bibliotekoje sukaupta daugybė liaudies meno albumų ir, žinoma, neįkainojama dainynų kolekcija, nes V. Jon­čaitė ne vienerius metus vadovavo visoje Žemaitijoje garsiam Upynos vidurinės mokyklos etnografiniam ansambliui „Kukutis“.

Antrame aukšte visos kertės užpildytos senais laikraščiais, žurnalais, dauguma leidinių - prieškariniai. Ypač sena yra religinė literatūra, vaikiškos knygelės, kurias Klemensas paveldėjo iš savo tėtuko, o šis parsigabeno iš dėdės klebono. Kai kunigas mirė, Klemensui tebuvo treji, todėl visas tas knygas jis perskaitė dar vaikystėje. Kartais net pajuokauja, kad su Bernardu Brazdžioniu karves ganė - poeto tomelį „Per pasaulį keliauja žmogus“ visą jaunystę nešiojosi po pažastimi.

Tarp Klemenso išsaugotų knygų yra ir tokių, už kurių skaitymą, o juo labiau laikymą, sovietmečiu galėjai pas baltas meškas mažiausiai kokį dešimtį metelių pasisvečiuoti. Tačiau Klemensas, tarsi to nežinodamas, mielai dalijosi savo turtais su a. a. Kaziu Jukniumi, o šis dar plačiau leido į pasaulį, jog kuo daugiau žemaičių pasiskaitytų apie Rainių tragediją ir kitus karo metais įvykdytus sovietinių komunistų nusikaltimus žmoniškumui.

Biblioteką pakeitė internetas

Bene daugiausiai sukauptų knygų Klemensas dabar laiko klėtyje. Pasistatė ją dar kolūkio laikais, norėdamas turėti savo dirbtuves, o jas ėmė ir užkariavo knygos - visa klėtis iki pat lubų užkrauta abiejų su Vaidilute surinkta literatūra.

Dar prieš dešimtmetį Lovčikų namuose savaitgaliais neužsidarydavo durys - iš studijų grįžę buvę mokiniai ateidavo analizuoti senosios periodikos, knygų pasirinkti užsukdavo kaimynai. Upyniškiai negailėjo jų nei saviems žmonėms, nei nepažįstamiems svečiams. Ne visada ir užsirašydavo, kam ką da­vė - tikėjo, kad knygos nedings, o jei kuri ir „užsibūdavo“ svečiuose, ramino save, jog tam žmogui jos gal labiau reikia.

Bet Upynos šviesuolių sodybos takai jau seniai baigia užželti. Viską, ko anksčiau reikėjo ieškoti bibliotekoje, dabar galima rasti internete. Vaidilutei skaudu, kad niekam nieko jų bibliotekoje nebereikia, jei ir apsikeičia viena kita knyga, tai tik su kaimynais ir daugiausia - naujomis knygomis. 

„Man labai patinka skaityti gulint. Dabar gal net dar daugiau skaitau nei jaunystėje. Tada buvo vaikai, namai, darbas, daržai - laiko viskam reikėjo, o dabar mums su Klemensu bulvių geri žmonės užaugina“, - juokiasi V. Jončaitė.

Ir skaito ji tik rimtas knygas - garsių žmonių biografijas, pažintinę literatūrą, naujausius lietuvių bei užsienio rašytojų kūrinius. Neseniai perskaitė Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“. Pasiklausiusi komentarų, atsiliepimų spaudoje, tikėjosi joje rasti kažką labai baisaus, tačiau perskaičiusi suprato, jog parašyta protingai ir jautriai, nes autorei ši tema giliai drasko šir­dį - jos senelio brolis susijęs su tais baisiais karo, pražudžiusio visą žydų tautą, įvykiais.

Atrodė svarbu viską išsaugoti

„Pirkdavome knygas, nes mums atrodė svarbu jų turėti - juk reikės vaikams, anūkams“, - neslepia Vaidilutė su Klemensu.

Taip pat mąstė ir Klemenso tėvelis, raginęs net žurnalus komplektuoti bei surišus saugoti. Spausdintas žodis jam buvo brangenybė, todėl mokydavo vaikus: „Ateis laikas, kai tokios literatūros nebus, o turėsite ką paskaityti“.

Bet laikai pa­­­si­keitė, dabar su­kauptos kny­­gos daugeliui atrodo nerei­ka­lingos, o ir Vai­­di­lu­tė su Kle­­­men­su ne­ri­mau­­ja, kad jų didžiulė biblio­teka atžaloms gali tapti ne tur­tu, o našta.

Jie puoselėja idėją įkurti lauko skaityklą: sudėtų kokioje gražioje vietoje įdomesnes knygas, tegul žmonės ima ir skaito - juk į bib­lioteką nueiti daugelis neprisiruošia. Perskaitę atgal atneštų, o jei neatneštų, irgi nieko blogo. Šitaip dalinant, bibliotekos saugojimas įgautų prasmę.

Klemensui atrodo, jog daugelį leidinių, ypač kažkada vertingais atrodžiusių sovietinių laikraščių bei žurnalų, jau nebėra prasmės laikyti.

„Įtariu, kad po truputėlį jis tą literatūrą dalija kaimynėms prakuroms“, - Klemensui tylint, juokiasi moteris.

Klausimas, ar verta saugoti viską, kas per gyvenimą susikaupė, ne šiaip sau kyla. Abu jų vaikai skaityti mėgo ir dabar skaito, o anūkėms jau yra įdomesnių dalykų. Kur kas didesnį pasisekimą nei knygos dabar turi Klemenso surinkti prieškariniai laikraščiai bei žurnalai. Pasak Vaidilutės, atvažiavę vaikų draugai ilgam apsiverčia tais spaudiniais ir džiaugiasi randantys juose įdomių dalykų. Ypač tokių, kurių niekur kitur neaptiksi. Tarkime, vargu ar kur dar yra užsilikusi 1945 m. gegužės 5 d. „Tiesa“ su tarybinio informacijos biuro pranešimu, skelbiančiu, jog „didvyriškoji Raudonoji armija už­ėmė Berlyną ir amžinai likvidavo vokiškojo imperializmo ir agresijos lizdą“...

Klemensui visada atrodė svarbu tokius leidinius išsaugoti, nes tai - gyva mūsų visų ir valstybės istorija. 

Kad teiktų žmonėms džiaugs­mą

V. Jončaitė džiaugiasi, jog abu jų vaikai turi sukaupę savo bibliotekas.

„Kai į protą atėjo, suprato, kurios knygos yra vertingos. Gimnazijoje dailės mokytoja dirbanti duktė perka knygas tik apie meną, kitas iš mūsų vežasi - gaila, skaitymui laiko mažai turi. O sūnus tai visai pakvaišęs dėl knygų. Brangiausius leidinius perka, nori, kad juos kuo daugiau žmonių perskaitytų, todėl ir mums liepia pažįstamiems pasiūlyti, prašo, jog knygos gale savo pavardę užrašytų“, - pasakoja V. Jončaitė.

Ar jiems reikės tėvų surinktų knygų, niekas nežino. Vaidilutė tikisi, kad niekas svetimas jų namuose neapsigyvens, tai ir knygoms visada bus vietos. Tačiau ne vien džiugios mintys galvoje pinasi - patys ne kartą jau yra traukę knygas iš laužaviečių, kai mirusių kraštotyrininkų bei tautodailininkų vaikai degino tėvų namuose sukauptą „šlamštą“...

Klemensas tikina tokių laužų - net kokių 5 metrų skersmens - matęs ne kartą. Ir lieps­nojo juose ne tik pasaulinės literatūros šedevrai. Ugnis nai­kino gražiausius audinius, iš Sibiro lagerių parsivežtus „čemo­danus“ - tai, ką reikėjo atiduoti muziejui. Priekaištų nustebinti šviesuolių artimieji teisinosi negalėję įeiti į trobą - tiek daug tėvai visko prikaupė.

„Gaila, kad dabar toks po­žiū­ris“, - skaudžiai atsidūsta K. Lovčikas.

Bet ir saugoti, jo nuomone, tai, kas surinkta, prasminga tik tada, kai tuo gali pasidžiaugti žmonės - neužtenka sukrauti sandėliuose, už užrakintų durų.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Lapkričio 24-osios rytą ugniagesiai skubėjo į Adomavo kaimą Tenenių seniūnijoje. Gautas pranešimas apie tvenkinyje skęstantį žmogų. Atvykus tarnyboms, ant nurodyto vandens telkinio kranto rastas 45-erių vyro kūnas. Medikai jam padėti jau nebegalėjo.

Apie 8.30 val. Šilalės priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba gavo pranešimą apie skęstantį žmogų Adomavo kaimo tvenkinyje. Nedelsiant išsiųsta komanda su įranga darbui ant vandens. Tačiau nei ugniagesių, nei medikų pagalbos nebeprireikė – ant kranto rastas vyro kūnas.

Žuvusysis – Žadeikių seniūnijoje esančio Padvarninkų kaimo gyventojas Gintautas Grikšas. Į Adomavą jis atvyko pasisvečiuoti pas čia gyvenančią seserį. Pirmadienį savo 45-ąjį gimtadienį atšventęs vyras, eidamas trumpesniu keliu per laukus, galimai pats įkrito į tvenkinį. Jis sugebėjo iš jo išsiropšti, tačiau, netekęs jėgų, sušalo ant kranto.

„Vakare brolis nusprendė nueiti į parduotuvę nusipirkti cigarečių. Sakiau, kad pasiliktų ir neitų, nes buvo jau sutemę. Vėliau paskambino man ir sakė, jog užsuko pas kaimyną. Matyt, iš ten namus nusprendė pasiekti tiesiai per laukus, kad būtų arčiau, ir tamsoje įpuolė į tvenkinį. Rytą atsikėlusi neradau jo, todėl išėjau ieškoti. Ir nejučia mane kažkas lyg patraukė to prūdo link“, – pro ašaras kalbėjo žuvusiojo sesuo Vilma Mau­lienė.

Atrodytų, jog tragedijos tie­siog persekioja šeimą. Mo­­teris teigė, kad nuskendo jau trečias artimas žmogus. O ir Gintaro tokia nelaimė tykojo ne pirmą kartą. V. Maulienės teigimu, prieš trejus metus jis jau buvo įkritęs į tą patį tvenkinį. Tik tąkart išsigelbėti pavyko.

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ko­munikacijos grupės specia­listė Rūta Janavičiūtė „Šilalės artoją“ informavo, kad, gavus pranešimą apie nelaimę, į Tenenius buvo išsiųsti 2 policijos ekipažai. Ant skenduolio kūno išorinių smurto žymių nerasta. Šiuo metu atliekamas ikiteisminis tyrimas mirties priežasčiai nustatyti.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

NVO Telšių krizių centras padeda vaikams bei suaugusiesiems, kurie patiria smurtą artimoje aplinkoje. Užfiksuotų smurtavimo atvejų padaugėjo, nes vi­suo­me­nė tapo drąsesnė, kai įsigaliojo LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, ir smurtas buvo pripažintas nusikaltimu.

Į Telšių krizių centro psichologus kreipiasi tėvai ne tik iš Telšių, bet ir aplinkinių savivaldybių dėl pablogėjusių vaikų mokymosi rezultatų, sveikatos sutrikimų, netinkamo elgesio, pabėgimų iš namų bei mokyklos, valkatavimo, išgėrinėjimų ir kitų problemų. Labai dažnai paaiškėja, kad tokie vaikai patiria smurtą artimoje aplinkoje. Net ir tie, kurie tiesiogiai smurto nepatiria, bet gyvena tokioje aplinkoje, yra traumuojami, ir dažniausiai jų elgesys nėra tinkamas. Moksliniai tyrimai rodo, jog tokiems vaikams smurto įtaka yra labai didelė, kartais paliekanti pėdsakus visam gyvenimui: jie gali patirti įvairių vystymosi sutrikimų, pa­sireiškiančių emocijų, el­ge­sio bei kitais sunkumais.

Suderinus su Vaiko teisių apsaugos tarnybų (VTAT) spe­cialistais laiką, vietą ir vaikų bei šeimų skaičių, vykstama į šešias savivaldybes, konsultuojami iš anksto užsiregistravę vaikai ir jų šeimų nariai.

Projekto vykdytojų komanda kviečia visus nelikti abejingiems ir apie įtariamą smurtą artimoje aplinkoje pranešti telefonu 112, kreiptis į savo savivaldybės VTAT specialistus arba tel.: (8-444) 7-42-82, (8-671) 1-65-90, (8-683) 9-67-93.

Dalia MIKNIUTĖ

Projekto socialinė darbuotoja

„Geriau tokio remonto nebūtų buvę“ - prieš kurį laiką „Šilalės artojui“ apie Rietavo miškų urėdijos organizuotą miško kelių remontą kalbėjo teneniškis ūkininkas ir privačių miškų savininkas Antanas Tarvydas. Negalima sakyti, kad po publikacijos visiškai nieko nepasikeitė: kai kur remonto broką mėginta taisyti, o Rietavo urėdas Vaidotas Šliogeris šią savaitę Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnų buvo išvestas iš urėdijos su antrankiais.

Broką mėginta taisyti

Su A. Tarvydu vėl važiuojame į Tenenių miškus. Aną sykį po tokio apsilankymo Rietavo miškų urėdas V. Šliogeris „Šila­lės artojui“ sakė, jog esą yra normalu ir natūralu, jeigu paaiškėja kokių remonto trūkumų. Pagal rangos darbų sutartį rangovas turįs du mėnesius jiems ištaisyti. Tai padaryti jis privalėjo iki lapkričio 15 d. Dabar jau - lapkričio pabaiga. Vadinasi, viskas tvarkoje?

Čia iš tiesų šis tas daryta. Kai kur išvalyti pačių remontininkų nukastu kelio žvyru užversti grioviai, atkastos pačių užverstos pralaidos, išardyta bebrų užtvanka, nuleistas vanduo.

- Jeigu visur būtų šitaip sutvarkę! - sako A. Tarvydas. - Iškirtę pakelės krūmus, išvalę griovius ir nekišę nagų prie paties kelio. Tada nieko negalėčiau sakyti.

Remontas ar imitacija?

Važiuoti miško keliu gerokai sunkiau. Juk lapkričio pradžioje buvo pasnigę, po to sniegas ištirpo, išmirkydamas menkutę kelio dangą. A. Tar­vydo keturiais ratais va­romas lengvasis automobilis po savęs palieka gilias provėžas, o kai kur plaukte plaukia purvu. Kaip išvažiuos sunkesnė mašina, jei lengvąja šitaip?

- Medvežiu, net tuščiu, nė nerizikuok, - sako A. Tarvy­das. - Tik kai pašals arba kai išdžius vasarą. Kelio danga - labai menka, o po remonto dar labiau suprastėjo. Štai, žiūrėkit, kur nukastas kelio žvyras. Jo buvo ir taip nedaug!

A. Tarvydas rodo griovyje supiltas bei žole apžėlusias krūvas. Nuspardo koja velėną, po apačia pasirodo žvyras.

- Man dėl to labiausiai apmaudu, - sako jis. - Kiek į tuos kelius kažkada sudėta darbo ir pinigų! Ir kai dirbau eiguliu, ir kai aplink nusipirkau savo miškų, prie tų kelių pats nemažai prisidėjau. Kiek žvyro čia supilta iš privačios mano žemės, kada kasiau tvenkinius! Ir mes, privačių miškų savininkai, ir tuometinis girininkas Stasys Eitutis dėl miško kelių buvome vienos nuomonės: jie yra reikalingi visiems. Kaip įmanydami taisėme ir saugojome. O dabar atvažiavo kažkas, sujaukė viską, paėmė pinigus ir išvažiavo. Net Tenenių seniūnija nežinojo, kad čia remontuojamas bendro naudojimo kelias.

A. Tarvydas – nepriekaištingai tvarkomų miškų savininkas. Keletas diplomų liudija, jog jis su šeima sėkmingai dalyvauja pavyzdingai tvarkomos miško valdos konkursuose, o pernai už pavyzdingą miško atkūrimą, miško apsaugą bei priežiūrą buvo apdovanotas aplinkos ministro padėkos raštu. Savininkas nieko prieš mokėti 5 procentų apyvartos mokestį, kuris imamas miško kelių remontui.

- Bet ar tai iš tiesų remontas? - klausia miško šeimininkas. - Štai tame keliuke pagal sąmatą supilta 30 kubų žvyro. Urėdijos atstovų prašiau, kad parodytų bent saują. Žvyrą matau tik ant šitos pralaidos. Bet negi čia 30 kubų? Labai nesunku pamatuoti.

Žmogus ima ruletę, matuoja, skaičiuoja skaičiuotuvu.

- Šeši kubai su trupučiu! - sako. - O kur dar 24?

Tačiau oficialiai, jeigu tikėsime remonto darbus organizavusios Rietavo urėdijos dokumentais, viskas yra gerai. Tenenių seniūnija jau gavo miškų urėdo V. Šliogerio raštą, kuriame yra toks sakinys: „Numatyti defektiniuose aktuose darbai atlikti ir patvirtinti atsakingų asmenų“.

Išeitų, tie krūmai, kurie tebeauga grioviuose, tikrai yra iškirsti, pilni žemių grioviai išvalyti, o susitvenkęs vanduo iš tiesų nesitvenkia? Net nejuokinga...

STT įtaria urėdą piktnaudžiavimu

Remonto darbus, kurie kainavo apie 110 tūkst. eurų, atliko uždaroji akcinė bendrovė „Omta“. Žiūrint formaliai, jokių pretenzijų jai nebegalima reikšti: urėdija darbus pri­ėmė, dabar jau, remiantis jos raštais, ir defektai yra ištaisyti.

Skaitytojams turime pri­min­ti, jog atlikti šio kelio remontą pretendavo ir kita bendrovė, kuri siūlė gerokai mažesnę kainą. Tačiau ji negalėjo dalyvauti konkurse, nes urėdija skelbė uždarą konkursą. Kodėl uždarą? Todėl, kad, urėdo nuomone, prieš porą savaičių išreikšta „Šilalės artojui“, tai buvo asmeninis įmonės reikalas. Bet ar iš tiesų asmeninis?

Po to, kai STT pareigūnai pirmadienį urėdijos patalpose atliko kratą ir uždėjo antrankius urėdui, dėl to „asmeniškumo“ kyla rimtų abejonių. Pasirodo, pareigūnai jau kuris laikas stebėjo urėdijos atliekamus viešuosius pirkimus ir dabar įtaria, jog urėdas iš savanaudiškų paskatų protegavo sau palankias įmones bei kitokiais veiksmais piktnaudžiavo tarnyba. Taip pat įtariama, kad urėdas, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, darė įtaką kelio remonto darbų sąmatos projektą rengusiam darbuotojui, jog būtų nepagrįstai padidinta darbų vertė. Kartu su urėdu STT pareigūnai išsivedė ir informatiką Liną Remezą. (Šiuo metu jis paleistas už rašytinį pasižadėjimą neišvykti.)
Tyrimą pradėjo ir etikos sargai.

Prieš STT pareigūnams ap­­silankant urėdijoje, tyrimą dėl to, ar Rietavo urėdo V. Šlio­­­­ge­rio veiksmai ati­tinka Vie­šų­jų bei privačių interesų de­rinimo valsty­bės tarny­boje įstatymą, pradėjo ir Vy­riausioji tarnybinės eti­kos komisija (VTEK). Apie tai Ši­lalės rajono savival­dybės tarybos nariui ir Anti­ko­rup­cinės komisijos pirmininkui Algir­dui Mei­že­niui pranešė VTEK pirmininkas Romas Va­­len­tu­­ke­vi­čius.

- Apie kelių remontą Te­nenių miškuose bei kitus da­lykus sužinojau ne tik iš „Šila­lės artojo“ publikacijos, - sakė A. Meiženis. - Niekada neišduodu žmonių, kurie į mane kreipiasi. Galiu pasakyti tik tiek, kad mano rinkėjai iškėlė klausimą: kaip Rie­tavo urėdas savo pareigas suderina su savo žmonos verslu? Pasirodo, jo sutuoktinė turi įmonę, kuri užsiima skiedrų gaminimu, rąstinių bei karkasinių na­­mų statyba ir panašiais darbais. Dėl to gali kilti interesų konfliktas, todėl pasidomėjau, ką deklaruoja pats V. Šlio­geris. Ogi nieko! Ba­landžio mėnesį pra­dėda­mas eiti urėdo pareigas, jis turėjo deklaruoti galimą vie­šųjų bei privačių interesų kon­fliktą. Tačiau jo deklaracijos neradau. Tada pranešiau VTEK. Gavau atsakymą, jog komisija pradėjo tyrimą, - „Šilalės artojui“ aiškino A. Mei­ž­enis.

O kelias?

Sužinojęs apie STT bei VTEK pradėtus tyrimus, A. Tar­vydas netrykšta džiaugsmu.

- O kelias? - klausia jis. - Tarkime, bus nustatyta, kad urėdas pažeidė įstatymus ir tarnybinę etiką. Tačiau pinigai juk išleisti, su rangovu atsiskaityta, kelias laikomas suremontuotu. Bet kas jį iš tiesų tvarkys? Dabar daug kas priklausys nuo Generalinės miškų urėdijos. Kai jos atstovai buvo atvykę į Tenenius aiškintis situacijos, aš miško atkūrimo ir apsaugos skyriaus viršininkui Dariui Sto­niui prie visų įteikiau prašymą, kuriame detaliai aprašiau padėtį bei paprašiau viską ištirti. Dabar laukiu atsakymo, - „Šilalės artojui“ sakė A. Tar­vydas.

Remonto darbus Tenenių miške, kurie kainavo apie 110 tūkst. Eur, atliko UAB „Omta“. Kaip skelbiama internete, tai nedidelė Kretingos rajone registruota ir statybomis užsi­imanti įmonė, turinti 20 darbuotojų bei 2 automobilius, o jos metinė apyvarta - 100 tūkst. Eur.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Jeigu tikėsime Rietavo urėdijos dokumentais, tai šiose nuotraukose matote iškirstus pakelės krūmus, išvalytus griovius, kuriuose nesitvenkia vanduo...

Negalima sakyti, kad konkursą laimėjusios įmonės darbininkai nieko netaisė. Yra vietų, kur jie pačių užverstą griovį išvalė

Šiandien minima Tarptautinė kovos prieš moterų prie­vartą diena. Taip pat pradedama akcija „16 aktyvumo dienų prieš smurtą“. Tačiau kai kurios mote­rys kenčia nuo savo vyrų kumščių kone ištisus metus. Kenčia tyliai, nes gėda. Nes nori, kad vaikai turėtų mamą ir tėtį. Nes nežino, kur ieškoti pagalbos, pas ką prisiglausti. Galiausiai - jos prie to priprato. Bet neabejingoji visuomenės dalis sako: gana, moteris neturi to kęsti.

Kam „tokia“ reikalinga?

„15 metų su juo kentėjau. Elgdavosi žiauriai, o aš tikėjau, kad jis gali pasikeisti. Tačiau yra vaikai, kuriems reikia mokytis, reikia ramybės. Kai apsisprendžiau, išėjau tą pačią dieną. Po eilinio karto, kai pakėlė ranką. Iškviečiau policiją, ir jį išvežė. Tik po trijų dienų, grįžęs namo, sužinojo, jog su vaikais išėjau. O jis netikėjo, vis kartodavo: kur tu dingsi, kam tu reikalinga. Padėjo socialinė darbuotoja“, - sunkiai renka žodžius jauna moteris, vis dar vengianti viešumo, galimo vyro keršto.

„O aš net likau skolinga! Už tai, kad du vaikus pagimdžiau, kad jis mane atseit dvejus metus išlaikė. Net pareiškė, jog per teismą tą skolą prisiteis. Terorizuodavo būdamas blaivus, jam nereikėdavo prisigerti. Bendravo su draugais, kurie jam pripasakojo, kad moteris turi sėdėti namie, kad su „boba“ gali elgtis, kaip nori. Kartą 6 mėnesių mažiuką metė į lovą iš visų jėgų, nes jis nenustojo verkti. Vos tik vyras išvyko, susikroviau lagaminą ir pabėgau“, – pasakoja kita smurtą patyrusi moteris.

Abiejų istorijos - sukrečiančios. Abi apie tai kalba atsargiai, tarsi žvalgytųsi per petį, ar vyras negirdi, neseka...

Kenčia iš kartos į kartą

Šilalės socialinių paslaugų namų direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams Loreta Bujienė bei socialinė darbuotoja Jovita Sabutienė „Šilalės artojui“ sako, jog šių namų Krizių centre įkurdinamos moterys gyvena savarankiškai – pačios rūpinasi vaikais, gaminasi maistą, išleidžia mažuosius į mokyklą ar darželį.

„Pernai pas mus buvo apgyvendintos 5 moterys ir 8 vaikai. Iš jų viena – dėl smurto artimoje aplinkoje. Šiemet iš viso glaudėsi 6 moterys su 9 vaikais. Šiuo metu yra 2 moterys su savo vaikučiais. Turėjome ir išskirtinį atvejį, kai smurtaujančiam vyrui moteris iškvietė policijos pareigūnus, šie jį išsivežė. Bet kadangi šeima gyveno pas vyro motiną, ši dėl to išprašė marčią iš namų. Vidurnaktį policijos pareigūnai, tarpininkaujant Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojoms, atvežė šeimyną į Socialinių paslaugų namus“, – teigia L. Bujienė.

Socialinių paslaugų namuose yra teikiama ir psichologinė pagalba. Socialinės darbuotojos J. Sabutienės pasakojimu, neretai pas juos ateina moterys, neturinčios jokių žinių – nenumano, kur kreiptis, kad gautų pašalpą, kokių dokumentų reikia, jog galėtų prisiteisti išlaikymą vaikui bei pan. Todėl, pasak specialistės, moterys, susidūrusios su problemomis, turėtų įsidėmėti, jog visais klausimais konsultuoja savivaldybės Socialinės paramos skyriaus, Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai, psichologas, socialiniai darbuotojai.

„Daugeliu atveju smurtas prasideda dėl alkoholio. Ir ta problema eina iš kartos į kartą. Močiutė buvo mušama, mama taip pat kentėjo, tad ir dukra niekam nesiskundžia, jei jos vyras nevengia į darbą paleisti kumščių. Tik dabar jau įstatymai, atsakingos institucijos nebeleidžia taip gyventi: smurtą patirianti ir skriaudžiama moteris, norėdama pati auginti savo vaikus, yra priversta išeiti iš smurtinės aplinkos, kuri labiausiai kenkia mažiesiems“, - sako J. Sa­butienė.

L. Bujienės manymu, moteris kęsti vyro smurtą, patyčias skatina savigarbos, savivertės nebuvimas. Joms atrodo, kad nėra kitos išeities, kaip tik kentėti: užguitos, su vaikais ant rankų jos net nežino, į ką kreiptis pagalbos. Būtent dėl to dalis moterų, nors ir pabėga nuo savo skriaudiko, po kurio laiko vėl grįžta pas jį.

„Be to, tose šeimose, kur vaikai užaugę, virš 20 metų pragyventa kar­tu, irgi vargu ar kas nors gali pasikeisti. Nebent moteris pateks į ligoninę su rimtais sužalojimais“, - apgailestauja dėl moterų neryžtingumo L. Bujienė.

Užburtas ratas

Atrodo, užburtas ratas: kuo daugiau metų moteris praleidžia su smurtautoju, tuo sunkiau iš jo ištrūkti. Tokią nuomonę, bendraudama su skriaudžiamomis moterimis, susidarė Koordinacinio cent­ro „Gilė“ direktorė Indrė Jankauskaitė. Ji irgi sutinka, jog ilgus metus su besikumščiuojančiu vyru praleidžiančios moterys neįsivaizduoja kitokio gyvenimo dėl įvairių aplinkybių.

„Dažna turi savo priežasčių tai kęsti: augo smurtinėje aplinkoje, neturi kur išeiti, yra finansiškai priklausoma nuo agresyvaus vyro. Ne viena ir artimųjų palaikymo nesulaukia: o kur tu eisi, kam tu, neturėdama darbo, pajamų, esi reikalinga su savo vaikais... Kita vertus, moterys skriaudžiamos, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties, tik apie tai, kas dedasi žemesnio socialinio sluoksnio šeimose, greičiau sužinome“, - tikina I. Jankauskaitė.

Koordinacinis centras „Gilė“ teikia specializuotą pagalbą Šilalės ir Pagėgių savivaldybių gyventojams, nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje. Centre dirbantys konsultantai, psichologai išklauso, parengia būtinus dokumentus, jei reikia, tarpininkauja įvairiose institucijose.

„Dirbame su dideliu skaičiumi žmonių, bendraujame su jais. Teikiame pagalbą telefonu - išklausome nukentėjusį asmenį, padedame priimti geriausią sprendimą. Neskubame skirti šeimos – moteris pati turi nuspręsti, kas jai geriau. Jei vis dėlto ji tam ryžtasi, nemokamai parengiame procesinius dokumentus. Yra ir tokių atvejų, kai ieškinį tenka rašyti kelis kartus, nes moteris apsigalvoja. Betarpiškai palaikome nukentėjusį asmenį, nes tai yra labai svarbu“, - sako I. Jankauskaitė.

Nors daugelis teigia, jog smurtą dažniausiai paskatina alkoholis, tačiau „Gilės“ vadovė tvirtina, kad jis tėra katalizatorius, paaštrinantis esamas ar praeityje neišspręstas problemas.

„Smurto priežasčių reikia ieškoti giliau. Problema yra agresijos nevaldymas. Juk kai kurie žmonės, išgėrę tampa linksmesni, kiti gal eina miegoti. O štai treti ieško prie ko „prikibti“. Agresyvūs asmenys, mano įsitikinimu, turi neišspręstų vaikystės problemų. be to, reikia žinoti, kad agresija gali būti ir išmokta: vaikai mato, kaip šeimose elgiamasi, užaugę irgi kartoja tą patį. Juk dar ne taip seniai smurtas šeimoje buvo norma ir net nepamainoma auklėjimo metodika. Tačiau visuomenė privalo keistis, ir kiek­vienas iš mūsų už tai yra atsakingas“, - neabejoja I. Jankauskaitė.

Smurtautojai paprastai sugeba manipuliuoti auka: jie gali atgailauti, atsiprašinėti, prisiekinėti, jog tai „pas­kutinis kartas“. O vos tik vyras atsiprašo, daugelis moterų atleidžia ir grįžta pas juos. Galiausiai prie to pripranta ir net įsiteigia, jog dėl visko kaltos jos pačios – galėjo nelįsti vyrui į akis, reikėjo laiku padaryti vakarienę bei pan. Todėl, anot I. Jankauskaitės, centro konsultantų misija yra būtent padrąsinti moteris kurti tokį gyvenimą, apie kokį svajoja, bei saugiai gyventi su vaikais.

Ir nebijoti kreiptis pagalbos. Tuo labiau, kad ji yra konfidenciali, nė viena istorija neviešinama. Patiriantieji smurtą gali skambinti telefonu 112 arba kreiptis į Koordinacinį centrą „Gilė“ tel. (8 - 610) 1-07-15.

Pareigūnai reaguoja į visus iškvietimus

Šilalės rajono policijos komisariato viršininkas Zigmantas Grabauskas „Šilalės artojui“ teigia, jog 2015 m. dėl smurto artimoje ap­linkoje pradėti 86 ikiteisminiai tyrimai. Per pirmuosius dešimt šių metų mėnesių - jau 78.

„Per metus gauname apie 300 pranešimų dėl smurto artimoje aplinkoje. Kai kurie jų nepasitvirtina, būna, kad paskambinama, vos susibarus. Kai kurios moterys, jausdamos kylančią grėsmę, kreipiasi į pareigūnus iš anksto. Pasitaiko ir melagingų iškvietimų, bet tai tikrai nebūna dažnai, nes už tai gresia atsakomy­bė.

Anksčiau moterims rei­kėdavo pačioms rašyti pareiškimą prieš smurtautoją. Jos to baimindavosi. Dabar tarnybi­nius pranešimus rašo patys pareigūnai. Jei prieš smurtautoją ikiteisminis tyrimas pradėtas pirmą kartą, jis turi galimybę susitaikyti su auka. Tačiau antrąkart tokios galimybės nėra – gresia bausmė, kuri gali būti nuo viešųjų darbų iki laisvės atėmimo“, – aiškina Z. Grabauskas.

Pareigūno teigimu, iškvietimų dėl smurto padaugėja pašalpų mokėjimo dienomis. Žinoma, nemenką vaidmenį atlieka alkoholis – nemažai daliai žmonių gyvenimas be jo tiesiog neįsivaizduojamas. Ypač, jei nėra darbo.

„Tai jau socialinis reiškinys – kartu geria, po to konfliktuoja. Reaguojame į kiek­vieną iškvietimą, net jei skam­binama ir dešimtą kartą: jeigu devynis kartus primušė, tai dešimtą gali ir užmušti. Tačiau būna ir taip, jog sulaikome vyrą 48 valandoms, o moteris jau nuo ryto mindžikuoja prie komisariato ir prašo jį išleisti, nes reikia gyvulius šerti...

Mes negalime nurodyti skir­tis, į tokius dalykus neturime teisės kištis“, – sako komisa­riato viršininkas.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Iš kairės: J. Sabutienė, L. Bujienė

Z. Grabauskas

Viešoji įstaiga Šilalės pirminės sveikatos priežiūros centras (VšĮ Šilalės PSPC) veiklą pradėjo 1997 metų birželio 19 d., rajono savivaldybės tarybos sprendimu reorganizavus Šilalės rajono centrinę ligoninę.

Įstaigos tikslas - gerinti Šilalės rajono gyventojų sveikatą, sumažinti sergamumą bei mirtingumą, kokybiškai teikti medicinos paslaugas. pirminės sveikatos priežiūros pas­laugos nemokamai teikiamos visiems pacientams, kurie teisės aktų nustatyta tvarka yra apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu ir yra prisirašę VšĮ Šilalės PSPC. Jame dirba šeimos, vidaus bei vaikų ligų gydytojai, gydytoja akušerė - ginekologė, gydytojai odontologai, chirurgas, bendruomenės slaugytojos.

Centras dirba kasdien, nuo 7.30 iki 17 val., šeštadieniais – nuo 8 iki 12.30 val. nedarbo ir švenčių dienomis, esant ūmiems susirgimams ar sveikatos būklės ryškiems pablogėjimams, būtinąją pagalbą suteikia Šilalės rajono ligoninės Pri­ėmimo skyriuje budintys gy­dytojai.

Pageidautina, kad pacientai registruotųsi iš anksto. Taip jie sutaupo savo laiko, yra tolygesnis medikų darbo krūvis. Gydytoją ar slaugytoją galima išsikviesti į namus pagal VšĮ Šilalės PSPC patvirtintą tvarką. Vykstama tik pas ligonius, turinčius judėjimo negalią, ir vaikus iki 1 metų.

VšĮ Šilalės PSPC dirbančių gydytojų tikslas – kuo greičiau bei tiksliau nustatyti prie­žastį, sutrikdžiusią žmogaus sveikatą, ir pagelbėti jam. Jei būtina, pacientas yra nukreipiamas pas gydytoją specialistą. Siuntimas – tai gydytojo nukreipimas pas kitą mediką pasikonsultuoti dėl paciento sveikatos būklės, diagnozės nustatymo, gydymo taikymo. Svarbus momentas – siuntimų pagrįstumas yra būtinas kiekvieno siuntimo atveju.

Pabrėžtina, jog konsultuojamas yra gydytojas, o ne pacientas, t.y. konsultacija reikalinga gydytojui, kad jis galėtų spręsti apie veiksmingą gydymą bei ištyrimą.

Pacientams pagal gydytojų rekomendacijas nemokamai atliekami laboratoriniai tyrimai. Pacientai, pageidaujantys papildomų tyrimų, gali atlikti mokamus „Medicina practica“ laboratorijoje.

Gydytojai odontologai teikia nemokamas kokybiškas paslaugas taip pat gydymo įstaigoje prisirašiusiems asmenims, draustiems privalomuoju sveikatos draudimu. Suaugusiems pacientams, pagal įstaigos patvirtintus įkainius, reikia susimokėti už su­naudotas medžiagas, vaikams bei moksleiviams, besimokantiems bend­rojo lavinimo, profesinių mokyklų dieni­niuo­se skyriuose, bet ne ilgiau iki jiems sukanka 24 metai, odontologo paslaugos yra tei­kiamos nemokamai.

VšĮ Šilalės PSPC teikiamos šios odontologo paslaugos: dantų chirurginis gydymas - danties rovimas bei terapinis gydymas – dantų plombavimas, šalinant kietųjų audinių defektus.

Didelis dėmesys skiriamas profilaktikai. Vykdomos PSDF finansuojamos programos. Pri­­valomas profilaktinis sveikatos tikrinimas yra vienas patikimiausių būdų išvengti ligų, įtarti ankstyvąsias jų stadijas.

Valstybinė ligonių kasa už privalomąjį profilaktinį sveikatos tikrinimą nemoka. Už šią paslaugą moka darbdavys, pacientas ar kiti fiziniai ar juridiniai asmenys.

Viena ligų profilaktikos prie­monių – imunizacija. 1998 m. patvirtintas Lietuvos bazinių privalomų profilaktinių skiepijimų kalendorius. Pagal jį visi vaikai skiepijami nuo tuberkuliozės, difterijos, stabligės, kokliušo, poliomielito, ty­mų, parotito, raudonukės ir B hepatito. Be privalomų profilaktinių, 1998 m. sudarytas išplėstinis Lietuvos profilaktinių skiepijimų kalendorius. Į jį įtrauktos vakcinos yra rekomenduojamos, skiepijimo išlaidos nedengiamos.

Pastaraisiais metais valstybė finansuoja skiepus nuo gripo bei pneumokoko rizikos grupių asmenims (sergantiems širdies ir kraujagyslių, lėtinėmis plaučių ligomis, cukriniu diabetu, onkologiniais susirgimais, esant įgimtoms bei įgytoms imunodeficitinėms būklėms ir t.t.)

VšĮ Šilalės PSPC veikia skiepų kabinetas. Jame dirbanti bendrosios praktikos slaugytoja vykdo imunoprofilaktiką ir, esant reikalui, išduoda skiepų pasą.

Daugiau svarbios informacijos galima rasti VšĮ Šilalės PSPC internetiniame puslapyje, atvykus į įstaigą arba paskambinus tel. (8-449) 7-41-30. Būkite sveiki, tikimės sėkmingo bendradarbiavimo ateityje.

Vida MACEVIČIENĖ

VšĮ Šilalės PSPC direktorė

Algimanto AMBROZOS nuotr.