Į Aukštuomenės kroniką vėl užsuko mūsų bičiulis ir bendravardis Alius. Jis buvo šiek tiek susijaudinęs ir įdegęs nuo saulės.

- Išėjo nepatogumas, - prisipažino. - Nenorėčiau, kad tai nuskambėtų per spaudą...

- Kas nutiko? - susidomėjome. Kaip tik rengėme naują Aukštuomenės kroniką. Bet aukštuomenė atostogavo, kabinetai tuštėjo - visi išvažiavo ilsėtis į užsienius arba nusipirkti pigesnės mėsos, tai daugiau naujienų kaip ir nebuvo.

- Taigi praėjusią savaitę mudu su Algirdu nulėkėme pailsėti į Palangą. Algirdas baisiai dejavo, kad Lietuvoje viskas brangu. Jis yra buvęs ten ir ten, ir visur buvę pigu. Pamatęs lietuviškas kainas, Algirdas baisiai nustebo. Juk, prieš įvedant eurą, jis pats ne sykį sakė, jog kainos nė kiek nekils. Ir kartą vos nekirto lažybų, kad kainos tikrai nekils. Dabar žiūri - jos pakilo! Žmogus negalėjo patikėti savo akimis. Ir tada jį ištiko nušvitimas: štai dėl ko lietuviai lekia iš savo šalies – nori užsidirbti daugiau pinigų. Pagalvokime, kiek laiko reikėjo, jog tai suprastų. Tiesa, atrodo, ankstyvą pavasarį, kai Algirdas taip pat buvo Palangoje, panašios mintys jam jau sukosi galvoje, nes tada, išvydęs kainas, jis, regis, taip susijaudino, kad sustojo po draudžiamu ženklu, o toks kvailys ėmė ir nufilmavo. Stovėjo po tuo ženklu jis neilgai, minutę kitą, kol su žmona susikrovė daiktus. Bet kilo triukšmas didžiausias, internete paleistas filmukas, jog gerbiamo Algirdo mašina stovi po ženklu SUSTOTI DRAUDŽIAMA. Tarsi būtų nuo to apsivertusi žemė!

- Buvo papuolęs Algirdas? - pašokome nuo savo kėdžių ir iš džiaugsmo suplojome delnais. - Būtinai reikia rašyti!

Buvo aišku, jog Algirdas - tai tas iš opozicijos, kur amžinai varo ant garbingos rajono valdžios ir dar sapnuoja kažkokią korupciją. Niekada čia nebuvo jokios korupcijos, net žodžio to nežinojome, kol jis nepradėjo kibti dėl niekų. Ir štai, pagaliau didžiajam teisybės apaštalui patys piliečiai prispaudė uodegą!

- Taip, Algirdas, - advokatavo Alius. - Manau, nereikėtų to prisiminti.

- Kaip nereikėtų, Aliau, kaip nereikėtų? - sakėme mes principingai. - Įstatymai rašomi ne tik mums, paprastiems piliečiams, bet ir valdžiai. O tie, kurie iš kitų reikalauja tvarkos, pirmiausia patys turi laikytis įstatymų. Tai kur tas Meiženis, tarybos narys, pakliuvo?

- Koks Meiženis? - Alius pastatė akis.

- Na, pats sakei: buvot su Algirdu bene kelis sykius šiemet nulėkę į Palangą, Algirdo kišenei kainos pasirodžiusios per aukštos, tai jis pasistatęs ne ten mašiną...

- Tai Butkevičius pasistatė!

- Kas? - išgirdę pavardę, nejučiomis pritūpėme.

- Matot, čia toks sutapimas, - ėmė porinti Alius. - Ir Algirdas Butkevičius su pačia, ir aš su sugyventine vienu metu buvome Palangoje. Tik aš niekam nesiguodžiau, jog mano kišenei Palanga yra per brangi. Prieš tai mes su sugyventine buvome Lenkijoje, prisipirkome mėsos, dešrų, daržovių ir sūrių, o atvažiavę į Palangą, nė kojos nekėlėme į jokią kavinę. Įsikūrėme malkinėje pas tokią bobulę, ji leido kieme užsikurti portatyvinę dujinikę ir prasivirti daržovių sriubos su spirgais. Algirdas turi valdišką mašiną, nuo Vilniaus iki Suvalkų – visai netoli, rodos, bet kada galėtų palėkti ir apsipirkti. Jeigu tingi pats, tai juk turi kelis apsauginius, galėtų pasiųsti tuos, įdavęs raštelį, ko ir kiek... Bet jis žmogus nepraktiškas. Pirktų Lenkijoje - galėtų nesukti galvos dėl lietuviškų kainų. O jei Palanga per brangi premjero kišenei, galėtų ilsėtis Latvijoje, Lenkijoje, Turkijoje, kur atostogauja visi gudresni lietuviai. Girdėjau, kas važiuoja į Liepoją ar Ventspilį, gali įveikti lat­viškas kainas ir su savimi nesivežti pigesnio lenkiško maisto. Jeigu reikalai ir toliau šitaip dėliosis, gali taip atsitikti, kad Lietuvoje poilsiauti bei dirbti liks tik premjeras ir aš...

Pasibaisėję klausėmės Aliaus kalbų ir negalėjome suprasti, į kokią lanką jis suka. Ne per seniausiai netyčia jis buvo pataikęs į konservatorių sąskrydį Šventojoje, tai nieko keisto, jog dabar Palangoje ėjo viena gatve su gerbiamu Algirdu ir skaitė kur nors jo interviu apie lietuviškas kainas. Bet jeigu jis nori prakišti į spaudą savo niekingą nuotrauką?

- Aliau, nieko nebus! - įspėjome. - Jeigu kažkada padarei kokią negerą nuotrauką, geriau sudegink. Premjeras tau ne piemuo, kurį gali bausti kiekvienas policininkas. Ir jeigu truputį nusižengė, tai didelio čia daikto? Pirmiau pasižiūrėkime į save: ar patys laikomės visų taisyklių ir tų kvailų įstatymų, ar niekada nepažeidėme draudžiamo ženk­lo, ar kaip kitaip nenusikaltome valstybei ir tautai?

- Aš taip ir sakau! - sušuko Alius. - Aš, valdžios patrio­tas, noriu apginti premjerą! Juk mes, nuodėmingi piliečiai, nė kiek ne šventesni už jį. Štai aš, Alius Šakinis, su juo buvau vienoje Palangoje, ėjau tuo pačiu bulvaru, važiavau ta pačia gatve ir pažeidžiau draudžiamą ženklą toje pačioje vietoje. Kur buvo netyčia sustojęs premjeras, buvome sustoję ir mes, nes parūpo užmesti akį, kas tai per viešbutis ir kiek jis kainuoja. Kai užmetėme akį ir grįžome atgal, mūsų jau laukė patrulis.

Tai pasakęs, Alius ėmė neršti po kišenes.

- Štai, turiu įrodymą, - iš kišenės ištraukė kažkokį popierių. - Padariau tą patį, ką ir mūsų premjeras!

Jis padėjo ant stalo žalsvą lapą. Tai buvo administracinės teisės pažeidimo protokolas.

- Tai mudu su gerbiamu Algirdu, - didžiavosi Alius. - Beveik tą pačią dieną. Man pylė už tai beveik šimtą eurų. Įdomu, kiek davė jam?

- Aliau, baik, - numojome ranka. - Bene mūsų reikalas?

- Taigi. Pasimovė žmogus ant lietuviškų kainų ir dar tas ženklas. Gaila.

Alius dar mindžiukavo prie durų.

- Jeigu jam tikrai problema su pinigais, o rudenį prakištų rinkimus... - murmėjo Alius, jau laikydamas durų rankeną. - Mano sugyventinė buvo Škotijoje, skynė braškes. Ten visai neblogai moka - turėjome už ką nuvažiuoti į Palangą. Taigi jeigu kas, ji pažįsta tą ūkininką, jam reikia darbininkų... Ji galėtų rekomenduoti.

- Aliau, Aliau! - sušukome choru. - To jau per daug!

Alius ŠAKINIS

Dėl itin mažo Sutvirtinimo sakramentą priimti norinčių­ vaikų skaičiaus bei įtempto­ Telšių vyskupo dar­bo grafiko, ši ceremonija šiais metais Šilalės dekanate vyks vienoje bažnyčioje. Jei anksčiau Sutvirtinimo sakramento iškilmės būdavo kone visose didžiosiose parapijose, šiemet, kaip ir pernai, į šią šventę pakvies tik Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia. Sutvirtinimo sakramentą mūsų rajono vaikams vyskupas Jonas Boruta SJ suteiks rugpjūčio 8 d., 17 val. 

Pasak Telšių vyskupijos kanclerio, kun. Haroldo Šneideraičio, tokį pasikeitimą lėmė du dalykai. Vyskupo padėjėjui Genadijui Linui Vodopjanovui tapus Panevėžio vyskupu, J.Borutai tenka vienam tvarkytis su dideliu darbo krūviu ir aplankyti net 11 dekanatų. Be to, anot kanclerio, šie metai yra pusiau pereinamieji – Sutvirtinimo sakramentą priimti anksčiau buvo leidžiama nuo 13 metų, o dabar jis suteikiamas tik sulaukus 15-os. Būtent todėl pernai Šilalės rajone šį sakramentą priėmė tik 10 vaikų. Šiemet jis turėtų būti suteiktas 29 jauniesiems tikintiesiems: tam rengiasi 9 laukuviškiai, 3 kvėdarniškiai, 2 upyniškiai, 1 kaltinėniškis ir 14 jaunuolių iš Šilalės.    

Liepos 23-iąją netikėtai užgeso ilgamečio Pajūrio para­pijos klebono kun. Mykolo Petrausko gyvybė. Liūdnos ir netikėtos žinios priblokšti parapijiečiai susirūpino, kas laukia bendruomenės, ir ar ilgai teks būti be dvasininko: ką daryti su jau suplanuotomis mišių ceremonijomis, į ką kreiptis, jei namus aplanko netektis ir pan.

Kaip informavo Telšių vyskupijos kancleris, kun. Haroldas Šneideraitis, atsižvelgdamas į iškilusią situaciją, savaitės pradžioje vyskupas paskelbė skubų dekretą, kuriuo į a.a. M.Petrausko vietą paskirtas naujas kunigas. Pajūrio, Didkiemio ir Tenenių parapijose nuo šiol dirbs kun. Antanas Mačius. Dvasininkas atvyksta iš  Plikių Šv. Šeimos - Jėzaus, Marijos ir Juozapo parapijos.

Pasak H.Šneideraičio, naujasis klebonas Pajūryje įsikurs kiek įmanoma greičiau ir galbūt su tikinčiaisiais susitiks jau ateinantį sekmadienį.

Laidotuvėmis bei kitais Pajūrio, Didkiemio, Tenenių baž­nyčių reikalais šiuo metu rūpinasi Šilalės dekanas, Kaltinėnų parapijos klebonas kun. Narsutis Petrikas. Ištikus nelaimei, kreiptis reikėtų tiesiogiai į jį: Tiesioji g. 3, Kaltinėnai, tel./faks. (8-449) 5-74-47, (8-699) 3-42-46.

Birutė PALIAKIENĖ

Praėjusį sekmadienį Rietavo turguje, kuriame dažną sekmadienį apsilanko ir mūsų rajono gyventojai, buvo neramu. Įsilieję į žmonių minią, kaip niekada aktyviai darbavosi vagys. Nuo ilgapirščių nukentėjo ir viena šilališkė.

Į Rietavo policijos komisariatą dėl liepos 24-ąją Drobstų kaime esančiame turguje įvykdytų vagysčių kreipėsi 3 as­menys. Apie 10 val. ryto pareigūnams pirmoji pasiskundė šilutiškė (gim.1996 m.), kuri pranešė, kad iš jos rankinės pavogta piniginė su 40 eurų, asmens dokumentais ir banko kortele.

Po gero pusvalandžio pareigūnai sulaukė antro pranešimo. Į policiją atėjusi Šilalės gyventoja (gim. 1976 m.) informavo, jog, apsipirkusi Rietavo turguje, pastebėjo, kad iš ant peties kabėjusios rankinės ilgapirščiai ištraukė piniginę su 30 Eur, vairuotojo pažymėjimu ir banko kortelėmis.

Asmeninių daiktų bei pinigų tądien turguje neteko ir 22-ejų plungiškė. Ji teigė, jog vagystę pastebėjo, kai, norėdama atsiskaityti, už prekes, pasigedo piniginės, buvusios rankinėje. Vagys pagrobė ne tik 50 Eur, bet ir asmens dokumentus, banko korteles.

Rietavo policijos komisariato vadovai sako, jog dažniausiai dėl patirtų nuostolių kalti būna patys gyventojai, nes į turgų, kuris visada yra didesnio vagių aktyvumo vieta, nešasi brangius daiktus, nesaugo dokumentų, kortelių. Komisariato viršininko Mariaus Vaičikausko teigimu, trys vagystės per vieną dieną nėra itin daug. Esą yra buvę ir dviženklių skaičių. Deja, atskleisti tokius nusikaltimus yra ypač sudėtinga, nes vagys turi tam tikrą schemą.

„Sugauti vagis labai sunku, kadangi jie paprastai veikia grupėje: vienas pačium­pa grobį, perduoda antram, tas - trečiam. Kol kas dėl pastarojo savaitgalio vagysčių įta­riamųjų nėra “, - komentavo situaciją spaudai pa­reigūnas.

Į Rietavo turgų dažnai atvyksta ir romų tautybės asmenų iš Panevėžio, kitų miestų, o su jų apsilankymais labai dažnai sutampa ir vagystės, todėl jų reikėtų ypatingai pasisaugoti. Be to, svarbu sergėti savo asmeninius daiktus, nesinešti ant peties pakabintų rankinių, kelnių kišenėse nelaikyti telefonų, pi­niginių. Dažnai pasitaiko, kad moterys apvagiamos rūbų skyriuose, kai besirinkdamos prekes, rankines paprasčiausiai pamiršta. Netrūksta vagysčių ir turgaus prieigose, kuomet žmonės eina nuo pirkinių užimtomis rankomis ir saugumo nebepaiso.

Šiuo metu Rietave ypatingai daug žmonių - jau prasideda pirkėjų antplūdis prieš naujus mokslo metus, todėl reikėtų elgtis itin atsargiai ir būti akyliems. Nusikaltėliai tik ir laukia išsiblaškėlių.

Birutė PALIAKIENĖ

Interneto ir išmaniųjų prietaisų teikiamos galimybės vis labiau nutolina mus nuo tradicinių dalykų, tokių kaip knyga ar laikraštis. Bėgti nuo modernaus progreso - vargu ar įmanoma, todėl ir „Šilalės artojas“ persikėlė į virtualią erdvę. Tačiau be galo džiugu, jog prioritetą skai­tytojai visgi teikia spausdintam žodžiui.

Šilališkė Eglė Dorčienė puikiai žino, kiek daug gali internetas, bet šiemet nusprendė, kad namuose būtinas ir savo krašto laikraštis.

„Prenumeruoti yra labai pa­togu – laikraštį atneša į namus. Be to, gauni labai daug naujienų, sužinai, kas vyksta aplinkui, kokie renginiai, naujos taisyklės bei panašiai. Dabar, kai ieškau darbo, praverčia ir skelbimai“, - kalbėjo moteris, laimėjusi kvietimą apsilankyti kirpėjos Danguolės Bytautienės kirpykloje.

Eglės profesija – virėja. Kurį laiką ji sukosi Socialinių paslaugų namų virtuvėje, bet toks darbas jai pasirodė esąs ne prie širdies.

„Dabar norėčiau kažko kito. Galbūt pavyks baigti kirpėjų kursus“, - ateities planais dalijosi E.Dorčienė.

Eglės vyras Robertas pamainomis dirba degalinėje „Jozita“, yra ugniagesys–gelbėtojas.

Šeimyna augina du sūnus. Vyresnėlis Mantas rudenį pra­vers antros klasės duris, o mažasis Rokas  - dar darželinukas.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Prieš porą metų Danutė ir Aloyzas Ramanauskai gyvenimą miesto šurmulyje iškeitė į ramų kampelį Struikuose. Tris vaikus užauginę sutuoktiniai, persikėlę, kaip patys sako, į kaimą – į sodų bendriją „Dobilas“, veltui laiko neleidžia: vyras savo rankomis stato namą, o Danutė yra atsakinga už aplinkos priežiūrą bei puoselėjimą.Būtent gražiai tvarkoma teritorija ir paskatino kaimynus pasiūlyti redakcijai apsilankyti Ramanauskų sodyboje.

 Sodą Ramanauskai įsigijo jau senokai, kai gimė jauniausioji dukra Eglė, kuriai dabar 23-eji.

„Štai šitą riešutą ir pasodinome mažosios gimimo bei sodo įsigijimo proga“, - rodydama plačiai išsišakojusį krūmą, kalba Danutė. Po juo slepiasi ir gėlių darželis, kuris, pasak moters, buvo pirmasis gėlynas sode.

„Viską lipdome savo rankomis, nieko nesamdome, pagalbos neprašome. Vyras yra patyręs statybininkas, tad baigia suręsti namą ir mums“, - šypsodamasi pasakoja šeimininkė.

Pirmas Aloyzo statinys so­de - pavėsinė, kurią dabar vyras nusprendė nugriauti ir perstatyti kitoje vietoje. Ji išties yra išskirtinė: retai kur šiandien pamatysime iš akmenų sumūrytą židinį bei nendrėmis dengtą stogą.

Šeima myli natūralų grožį, kurį padeda sukurti gamta.

„Tik pamato vyras įdomesnį akmenį, tai ir velka namo. Galėjome eiti lengviausiu keliu ir kiemą iškloti trinkelėmis. Bet juk jų kiekvienoje sodyboje pilna, o akmenimis grįstas kiemas - retenybė“, - vedžiodama po sodą, Danutė negaili pagyrų savo sutuoktiniui už darbštumą bei sumanumą. Sau jokių laurų moteris neskiria, nors kieme gėlės pasitinka iš tolo. Apie savo indėlį į aplinkos grožį kalbėti Danutė kuklinasi. Pasak jos, dar ne visi planai ir slaptos svajonės yra įgyvendinti.

„Gėles myliu nuo vaikystės –   mama labai puoselėjo darželius, kiekviename kiemo kamputyje jos žydėjo. Daugumą parsivežiau iš gimtinės ir pasisodinau čia“, - sako moteris.

Gėles Danutė užsiaugina pati, jų kieme – didžiulė įvairovė.

„Mano darželiai labai pap­rasti. Turbūt retai kur bepamatysi jurginų, o man jie labai patinka. Pas mane gėlės nenustoja žydėti - nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens galiu jomis džiaugtis. Vienas žiedas keičia kitą: nužydėjo pavasarį tulpės - prasidėjo lelijos, rožės, tuoj ast­ros išsiskleis, o flioksai džiugina ištisą vasarą“, – supažindina Danutė. Ji neneigia, jog kai kurių pavadinimų nė įvardinti negali.

Nuo ankstaus ryto moteris darbuojasi Šilalėje - prižiūri namų, gatvių, šaligatvių aplinką. Po pietų ateina eilė savam kiemui.

„Čia ir nusiraminu, ir pailsiu, nejaučiu, kaip greitai diena prabėga. Jei ne darže, tai gėlyne krapštausi. Atsibosta viename gale, einu į kitą“, - pasakoja Danutė.

Moteris neslepia, kad jeigu dabar reikėtų keltis į miestą, jos su jokiu pagaliu neišvarytų. Ji teigia esanti laiminga turėdama savo kiemą, savo daržą bei draugiškus kaimynus.

„Užsiauginame visko, nes, palyginus kainas su atlyginimais, ne visada galima įpirkti. Ir su kaimynais pasisekė - su greta gyvenančia Kristina apie viską pasikalbame, pasidalijame receptais“, – džiaugiasi moteris.

Aloyzas taip pat patenkintas darbščia žmona. Mat Danutė ne tik kieme sukasi, bet ir virtuvėje yra šauni šeimininkė: ir duoną kepa, ir vyno iš sodo gėrybių sugeba pagaminti.  

Danutė su Aloyzu džiaugiasi užauginę darbščius vaikus bei sėkmingai išleidę į gyvenimą. Vyriausiasis sūnus Tomas su šeima taip pat įsikūrė Struikuose, vidurinysis gyvena Norvegijoje, o Eglė - studentė.

„Grįžta savaitgaliais, padeda tai žolę nupjauti, tai prie gėlynų pripuola“, – džiaugsmingai kalba mama.

Ramanauskai apgailestauja, jog pagrindinė gatvė yra duobėta, nėra jokio apšvietimo. Anot moters, turbūt tik to ir betrūksta iki pilnos laimės.

Bet čia  – valdžios rūpestis.

Laura GIRČYTĖ

Vytauto Didžiojo universiteto

Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto

Viešosios komunikacijos 3 kurso studentė

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Gyvenimas pilnas kuriozinių situacijų. Viena tokia neseniai susiklostė ir kelioms dešimtims šilališkių, gyvenančių Žemaitės gatvės 6 ir 8 daugiabučiuose.

„Nuo neatmenamų laikų mašinas kieme statydavome kaip įprasta. Niekas nesiskundė, niekam neužkliūdavo, visi pravažiuodavo, o ir vietos užtekdavo kiekvienam. Tačiau vos į namą atsikraustė naujas gyventojas, kaip juokauja senbuviai, dar vienas Vilniaus „Betmeno“ pasekėjas,  staiga pasipylė problemos. Pasirodo, jis niekaip neišsitenka kieme su mašina, nors kiti kuo puikiausiai pravažiuo­ja,“ -  skundėsi į redakciją užsukusi 6-ojo namo atstovė.

Teko pabendrauti ir su policija

Daugiabučių namų kiemai bei stovėjimo vietos automobiliams mieste yra išties opi problema. Tačiau Žemaitės g. 6 ir 8 namų gyventojai tragiška padėtimi tikina nesiskundžiantys. Jų teigimu, reikia visiems parkuoti mašinas tvarkingai ir kultūringai, tuomet vietos atsiras.

Tačiau neseniai bendrame šių daugiaaukščių kieme kilo tikras sąmyšis. Visą gyvenimą Žemaitės g. 8 name gyvenanti šilališkė pasakojo, jog prieš kurį laiką sulaukė naujo kaimyno, o nuo jo atsikraustymo dienos ramybės neturi nei ji, nei likusieji. „Betmeno“ pravardę jau gavęs vyras ėmė skųstis, kad esą negali išvažiuoti iš kiemo, nes paliktas per siauras tarpas.

„Visą gyvenimą gyvenu šioje vietoje. Ir visą laiką žmonės mašinas statydavo įprastai, priekiu prisiparkavę prie pat šaligatvio. Neatsimenu, kad kas nors būtų skundęsis, jog neįmanoma išvažiuoti ar trūksta vietos. Tačiau vos tik į daugiabutį atsikėlė ši persona, užvirė tikra košė – jis mat neišsitenka!

Ir ką jūs galvojate: vasaros pradžioje kieme atsirado naujas kelio ženklas, nurodantis, jog mašinas dabar reikia statyti, ant šaligatvio užvažiuojant abiem ratais“, - aiškino šilališkė.

Kadangi senieji gyventojai nė neketino keisti nusistovėjusios tvarkos, nes iki šiol be problemų ir įvažiuodavo, ir išvažiuodavo, savo transporto priemones daugelis jų ir toliau palikdavo prie šaligat­vio krašto. Bet kitokią nuomonę turinčiam jų kaimynui tai nepatiko.

„Jis nufotografavo mūsų ma­šinas ir nuotraukas nusiuntė į policiją. Visi gavome baudas, jog nepaisome kelio ženk­lo. Kaip tik neseniai grįžome iš policijos. Tokio cirko dar nėra buvę“, - absurdiška situacija pik­tinosi žmonės.

Laimei, bauda, už tokį pažeidimą pir­mą kartą nėra itin didelė - 14 eurų, ta­čiau užfiksavus tai pakartotinai, ji dvi­gubėja ir t.t. Šilališ­kiai su­t­ri­­ko – jei padėtis nesikeis, jie nebeišsimokės policijai...

„Tada susistatėme automobilius ant šaligatvio. Bet tapo dar blogiau - nebeįmanoma normaliai patekti į laiptines. Jei automobilius užkeliame ant šaligatvio, pėstiesiems nebelieka jokių galimybių prasibrauti saugiai iki laiptinės. Iš vienos pusės – mašinos, iš kitos – gėlynai. Ir nors mokome vaikus vaikščioti saugiai, nelakstyti važiuojamąja dalimi, realiai rodome visiškai priešingą pavyzdį. Be to, kaip jaustis žmonėms neįgaliųjų ve­žimė­liuose? Ar dėl vieno išsišokėlio užgaidos nesityčiojame iš jų?“ - nusivylimo neslėpė pašnekovė.

Aukštins šaligatvį?

Susidūrę su tokia absurdiška si­tuacija, minėtų na­­mų gyventojai ėmė minti valdžios kabinetų slenksčius: surinko parašus, pateikė prašymą savivaldybei.

„Juokinga ir keista yra tai, jog, norėdami kažką pasiekti, privalėjome rinkti parašus. Kažkodėl kai tas vienas gyventojas nusprendė įvesti savo tvarką, niekas jokių parašų nerinko, mūsų nuomonių neatsiklausė. Sugalvojo, pa­ėmė, padarė“, - stebėjosi moteris.

Birželio pabaigoje parašę raštą į savivaldybę, liepos viduryje šilališkiai sulaukė atsakymo. Liepos 7 d. vykusiame posėdyje šį klausimą apsvarsčiusi Saugaus eismo komisija nusprendė, kad... reikia paaukštinti šaligatvį!

„Nutarta siūlyti Šilalės rajono savivaldybės administracijos Šilalės miesto seniūnijos seniūnui Alfonsui Paulikui paaukštinti šaligatvį prie Žemaitės g. 8 namo, kad automobiliai negalėtų ant jo užvažiuoti. Atlikus šiuos darbus, panaikinti kelio ženklą KET Nr. 528 „Stovėjimo vieta” su papildoma lentele Nr. 837 „Lengvųjų automobilių stovėjimo būdas”, - rašoma komisijos atsakyme.

Gyventojai ėmė kraipyti galvomis – kam aukštinti tą šaligatvį, jei užtektų paprasčiausiai nuimti sumaištį keliantį ženklą? Juk, padarius aukštesnį šaligatvį, gali kilti visa aibė kitokių nesklandumų: bus sunkiau ant jo užlipti pensininkams, jaunoms mamoms užsistumti vaikų vežimėlius. O ir kainuos visa tai nemažai.

Ką apie Žemaitės gatvėje esančių daugiabučių gyventojų problemą, jų nuomone, netikslingai pastatytam kelio ženklui iššvaistytas lėšas mano savivaldybės Saugaus eismo komisija? Deja, nieko naujo nesužinojome.

„Šilalės artojui“ atsiųstas beveik tas pats gyventojų turimas Saugaus eismo komisijos pirmininko Valdemaro Jasevičiaus pasirašytas atsakymas:

„Informuojame, kad Eis­­mo saugumo komisija sprendimą įrengti kelio ženk­lą KET Nr. 528 „Sto­vėjimo vieta” su papildo­ma lentele Nr. 837 „Leng­vų­jų automobilių sto­vė­jimo būdas” Žemaitės g. 6 ir 8 gy­venamųjų namų stovėjimo aikš­telėje priėmė remda­­masi Tauragės apskrities vy­riausiojo policijos komisariato Šilalės po­licijos komisaria­to siūlymu, gautu balandžio 4 d.

Vėliau, birželio 29 d., gautas Žemaitės g. 6 ir 8 namų 24 gyventojų pasirašy­tas prašymas pakeisti šį sprendimą. Šiuo prašymu remiantis, ir buvo nutarta pasiūlyti Šilalės miesto seniūnijos seniūnui Alfonsui Paulikui sutvarkyti bei paaukštinti šaligatvį prie Žemaitės g. 8 namo, kad automobiliai negalėtų ant jo užvažiuoti. Atlikus šiuos darbus, panaikinti kelio ženklo „KET Nr. 528 „Stovėjimo vieta” papildomą lentelę Nr. 837 „Lengvųjų automobilių stovėjimo būdas” ir panaudoti ją pagal poreikį kitoje vietoje. Abu prašymai paremti nuotraukomis.

Šaligatvio sutvarkymas bei paaukštinimas yra tikslingas, nes išspręs dvi problemas: pagerės jo kokybė ir nebeleis automobiliais užtverti praėjimo namo gyventojams.

Už ženklų įrengimą atsakinga Šilalės miesto seniūnija. Pinigai skiriami iš Kelių priežiūros ir plėtros programai skirtų lėšų. Nurodomojo kelio ženklas su papildoma lentele kainuoja 69,50 Eur, lentelė – 17,55 Eur”.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tai, ką ankstyvą penktadienio rytą Kaltinėnų giri­ninkijos Rūtelių miške išvydo girininkas Egidijus Budvytis, iki tol, sakė, nebuvo matęs nei jis, nei daugelis už jį didesnę darbo praktiką turinčių miškininkų. Per keletą valandų nuo benzopjūklų virto 76 beveik aštuoniasdešimtmečiai ąžuolai, per skubą išlaužyti jaunesni, taip pat eglės bei kiti medžiai. Vienas vilkikas jau buvo spėjęs išvažiuoti į kitą rajoną ir sugrįžti naujo krovinio. Neteisėtam elitinio ąžuolyno naiki­nimui kelią užkirto pats girininkas, nedelsiant iškvietęs policiją.

Pareigūnai netrukus nustatė, jog vagys  yra iš Raseinių rajone registruotos įmonės, samdžiusios kirtėjus pagal verslo liudijimus. Įtariama, kad tokią veiklą jie galėjo vykdyti ir kituose aplinkiniuose rajo­nuose. Rietavo­ miškų u­rėdijos miško ap­saugos in­žinierė Danutė Norkevičienė paskai­čiavo, jog pre­liminari žala­ Rū­­telių miškui­ siekia apie 28,8 tūkst. eurų, girininkijai – 11 tūkst. Eur, t.y. bendra suma – beveik 40 tūkst. Eur. Tiesa, dalį medienos girininkija susigrąžino, tad jos patirti nuostoliai gali šiek tiek sumažėti. Tačiau to, ką piktavaliai padarė miškui, realia verte suskaičiuoti sunku.

„Prieš kelerius metus, kai Lietuvai labai trūko elitinių ąžuolų gilių, kitos girininkijos kreipėsi į mūsų ąžuolyną, dalį sodinukų atidavėme. O štai atvažiavo vandalai ir sunaikino pačius produktyviausius medžius. Beje, iki tikrosios ąžuolų brandos dar reikėjo palaukti apie 40 metų“, - su nuoskauda kalbėjo girininkas.

Žinoma, miškininkai ąžuolyną atsodins. Bet jo ošimu nei mes, nei mūsų vaikai dar negalės džiaugtis. Ąžuolas – miškų pasididžiavimas, kurio neteko kelios mūsų kartos.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.