Ar galime pasikliauti vien valstybės ranka, kuri mus maitins senatvėje? Ir kiek prie savo pensijos prisidėsime pa­tys? Šiuos klausimus į politinę areną sugrąžino mokesčių atskaitos režimo III pakopos pensijų bei gyvybės draudimui panaikinimas. Subsidiari piliečio ir valstybės at­sa­komybė už pensijas buvo apgaulingai pavadinta leng­vata ir panaikinta. O visą tai pridengė seniai lauktas inves­ti­cinės sąskaitos įteisinimas. Tokia taktika leido išvengti sun­kių klausimų apie pensijų sistemos ateitį. Tačiau tie klau­simai grįš.

Elena LEONTJEVA

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 66

Užklupus ligoms ar įvairiems negalavimams, žmogus griebiasi bet ko, kad tik iš jų išsi­kapa­notų. Būtent tokia situacija dažnai ir pa­si­­nau­doja įvairiausi papildų platintojai, ža­dan­tys ste­buklingus rezultatus. Tačiau me­­­dikai įspė­ja, jog stebuklai neegzistuoja, o pr­a­­rasti galima labai daug – sveikatai ne­aiš­kūs preparatai gal ir nepakenks, bet piniginę tik­rai pa­plonins. 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 66

Su penkiolikamete Iza bei jos mama Natalija susipažinau sporto aikštelėje prie namo Charkive, kur dabar gyvenu. Į aikštelę kartais užsuku pamėtyti krep­šinio kamuolio, o ne­toliese su mama ir šuniuku vaikščiojusi Iza paklausė, ar galėtų irgi pabandyti. 

Dabar, pamačiusi per langą mane aikštelėje, paauglė nuolat prisijungia pažaisti. Po truputį Iza išsikalbėjo, papasakojo, kodėl mama nuolat tokia liūdna. Paaiškėjo, jog prieš metus kovose prie Bachmuto be žinios dingo Izos tėtis Volodimyras. 

„Mama viliasi, kad tėtis nežuvo, bet pateko nelaisvėn, todėl įsitraukė į moterų, kurių vyrai kare pradingo be žinios, grupę. Jos rengia piketus, rašo laiškus prezidentui, reikalaudamos tiesos ir greitesnio belaisvių apsikeitimo. Aš netikiu, jog tėtis yra gyvas, nes jo draugai sakė, kad per tą mūšį niekas iš būrio neišgyveno, mat rusai panaudojo kažkokias uždraustas medžiagas. Mama su tuo nenori susitaikyti, iš nevilties net pradėjo vakarais slapta išgėrinėti, ėmėme bartis, namai tapo slogūs, nors iki karo buvome laiminga šeima“, – liūdnai pasakojo mergaitė.

22-ejų Sofiją Kazan pamačiau Kyjivo centre esančioje Maidano aikštėje, šalia pievelės, kur yra susmeigta keliolika tūkstančių vėliavėlių su žuvusių karių pavardėmis arba slapyvardžiais. Mergina keliolika minučių stovė­jo sustingusi laikydama rankoje vaikino nuotrauką.

„Praėjo metai nuo Taraso žūties, tačiau jis vis dar nepalaidotas, jo palaikai guli kažkur mūšio vietoje netoli Avdijivkos, nes tą teritoriją užėmė priešai, kritusių karių jie neleidžia pasiimti“, – sakė mergina. 

Kai 2014 m. Rusija okupavo Krymą, Sofijos šeima skilo: tėvas liko ten, o ji su mama ir keturiais metais vyresne sese atvyko į Kyjivą pas gimines. Po metų persikėlė į Chersoną, Sofija įstojo į medicinos koledžą, jį baigusi universitete studijavo farmaciją ir įsidarbino vaistinėje. Besimokydama susipažino su metais vyresniu Tarasu, savanoriu kariu iš Lvivo. Prasidėjus karui ir Chersoną ėmus pulti okupantams, jos su mama ir sese pabėgo į Rivną pas gimines, vėliau – į Šveicariją. Kai po pusmečio grįžo, Tarasas pasipiršo ir jiedu susituokė. Deja, kartu gyventi teko neilgai – savaitę vestuvių proga, dar dvi savaites, vyrui gavus atostogų, ir kažkiek Kyjive, kur jis atvyko į apmokymus.

Sofija dabar apgailestauja, jog tąsyk jiedu susipyko, nes Tarasas prisipažino buvęs neištikimas. Žmona buvo perspėjusi, kad išdavystės neatleis, todėl jiedu išsiskyrė. Po pusmečio Tarasas, kovojęs Trečios šturmo brigados sudėtyje, žuvo netoli Avdijivkos...

„Susitikinėju su kitu kariu, jis irgi nori, jog susituoktume, o aš nežinau ką daryti – man jis patinka, bet prisibijau, nes kare vėl gali visko nutikti. Taraso kapo nėra, bet kai būnu Kyjivo centre, ateinu į Maidano aikštę ir paverkiu prie jo nuotraukos. Jis buvo geros širdies vaikinas, baigė teisę, bet užsiėmė butų remontu ir planavo steigti statybų įmonę. Labai mylėjo savo mamą ir buvo geras man, tačiau po to, kai patyrė rimtą sužeidimą ir tris kontūzijas, tapo nervingas, nenuspėjamas. Jei ne karas, gal viskas būtų susiklostę kitaip – jo mama turi Lvive didelį namą, planavome kurti gausią šeimą ir visą gyvenimą vienas kitą mylėti“, – pasakojimą liūdnai užbaigė Sofija.

21-erių Anią Belan sutikau Chelmo geležinkelio stotyje, kai, išlipę iš traukinio, atvykusio iš Kyjivo, ant to paties suoliuko sėdėdami laukėme traukinio į Varšuvą. Pasidomėjus, kodėl mergina tokia liūdna, ji prisipažino, jog prieš išvykdama aplankė tėčio kapą, tad vis dar galvoja apie jo netektį, su kuria niekaip negali susitaikyti.

„Kilus karui, tėtis mane, ma­mą ir jaunesnę sesutę įsodino į traukinį Lenkijon, o pats išskubėjo ginti Charkivo. Žuvo Bachmute po metų, o po jo mirties viskas pasikeitė. Suvokiau, kad netekau žmogaus, kuriuo visada galėjau pasitikėti ir kuris mane visada palaikė“, – kalbėjo studentė.

Ania Lenkijos mieste Vroclave studijuoja mediciną. Po karo ketina grįžti į Ukrainą ir dalį savo laiko skirti nemokamai sužeistų karių konsultacijai. Be to, planuoja įsidarbinti karių reabilitacijos centre, nes nori padėti tėčio bendražygiams. 

„Buvau tėčio numylėtinė, linksmuolė, o dabar šypsotis sunkiai prisiverčiu. Matydama Lenkijoje besilinksminančius ukrainiečius vyrus, jaučiu jiems pyktį, kad jie negina tėvynės“, – tvirtino studentė.

18-metė Alina Chrenko, Kyjive studijuojanti bio­logiją, tą vakarą į Maidano aikštę atėjo įsmeigti vėliavėlės fronte žuvusiam vaikystės draugui Bohdanui. 

„Iki karo gyvenau labai nesusimąstydama apie mūšius Donbase, nes jie vyko daug me­tų, pastaruoju laiku buvo aprimę, o iš giminaičių niekas ten nekovojo. Viskas pasikeitė 2022-ųjų vasarį, kai maskvėnai ėmė supti sostinę, o jos ginti išėjo tėtis. Vėliau į frontą išvyko krikštatėvis, keli kiemo bičiuliai. Tada ėmė persekioti baimė dėl jų likimo“, – tikino mergina.

Pasak Alinos, tėvas nepasakoja apie sužeidimus, nes saugo nuo išgyvenimų ligotą savo mamą. Bet aplinkiniais keliais mergina visgi sužinojo, jog jis buvo du kartus kontūzytas, gydėsi sužeistą ranką... Tačiau artimieji apie tai nežino. 

„Mama ir taip be vaistų naktimis neužmiega, suseno ir pražilo, nors visada gėrėjausi, kokia ji jaunatviška ir graži. Jaučiu, kad ir mano nervai pakriko: kai kelias dienas neateina žinutė iš tėčio ir mamos akyse ima kauptis ašaros, nebegaliu nei susikaupti mokslams, nei juokauti su draugais“, – prisipažino mergina.

„Kai 25-erių brolis Romanas išėjo į karą, pašlijo tiek mano, tiek mamos Liudos sveikata. Su mama kas vakarą daug meldžiamės ir sukalbame specialią kareiviams fronte skirtą maldą, dažnai einame į cerkvę prašyti, kad jį globotų Dievas. Romanas nuolat yra sunkiausių kovų sūkuryje: buvo Iziume, Bachmute, Avdijivkoje, dabar kariauja prie Pokrovsko“, – sakė 23 Lvivo viešbučio „Tsisar“ administratorė Ana Panochko. 

Merginos tėvai yra smulkūs ūkininkai, gyvena mažame Zvertivo kaimelyje, 20 kilomet­rų nuo Lvivo. Šeimoje yra penki vaikai, iš kurių du visai maži, silpnas yra ir Romano brolis dvynys Olehas. Anai su Romanu teko daug dirbti, padėti tėvams, jiedu suartėjo, todėl sesuo labai išgyvena nesulaukdama iš jo žinučių.

„Romanas į karą išėjo savanoriu, jo nesustabdė net antro vaiko besilaukianti žmona – pasak brolio, jis privalo ginti tėvynę, nes seneliui, už pokario partizanų rėmimą Sibiro tremtyje išbuvusiam 10 metų, buvo prisiekęs tą padaryti. Romano pirmagimis trimetis Mateušas labai jo ilgisi ir nesupranta, kodėl tėtis neparvyksta“, – liūdnai kalbėjo Ana.

Merginos pasakojimu, kai Bachmute žuvo pirmas kaimo atstovas, jos klasiokės Lidos vy­ras Vladislavas, palaikus nešant į kapus visi Zvertivo žmonės klūpėjo. Tai pat, kaip ir vėliau laidojant dar du gyvenvietės vaikinus. Pasak Anos, Zvertive jaunų vyrų beveik neliko – visi kariauja, todėl dauguma šeimų gyvena nerimaudamos dėl fronte kovojančių vyrų, sūnų, brolių, giminaičių.

„Savaitę prieš mirtį Jevgenas netikėtai paklausė, kaip žiūriu į siūlymą kariams prieš vykstant į priekinę liniją, spermos banke palikti mėginį tam, jog žūties atveju žmona galėtų susilaukti vaikų. Pasakiau, kad sutinku, bet jis nespėjo, žuvo... Pra­ėjo beveik 3 mėnesiai, bet aš dar neatsitokėju“, – savo patirtį atskleidė 33 metų Kristina Veselova.

Su vyru mergina susipažino devyniolikos, kai kartu Dnipro universitete įstojo į ekonomiką. Kai prieš dešimt metų kilo mūšiai Donbase, pora nusprendė neskubėti su vaikais, palaukti karo pabaigos, tačiau 2022 m. kovos dar labiau įsiplieskė. 

„Buvome neišskiriami, tarsi sukibę. Jis dirbo barmenu, vėliau pardavimų vadybininku prekybos įmonėje, aš fitneso trenere ir prižiūrėjau naminius gyvūnus. Planavome pirkti butą ir auginti mažiausiai tris vaikus, bet okupantai sugriovė visas svajones. Su Jevgenu jaučiausi laimingiausia moteris, o dabar tuštuma. Nekenčiu karo, nekenčiu užpuolikų“, – kūkčiojo našlė.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Oficialiai Kinijos plotas užima net 9 mln. 598 tūkst. 086 kvadratinius kilometrus. Tačiau realiai ji jau šei­mi­nin­kauja Sibire kone iki pat Uralo kalnų. Tik Putinas apsimeta, kad to nemato. Tai valstybė, kuri siekia tapti pirmąja pa­saulio galybe įvairiomis prasmėmis.

Tiršta gyventojų

Kinijoje priskaičiuojama beveik 1,5 milijardo gyventojų, tai sudaro apie 20 proc. viso pasaulio gyventojų. Mums tokį skaičių ir suvokti sunku. Ilgą laiką Kinija buvo daugiausiai gyventojų turinti šalis, tačiau prieš porą metų ją aplenkė Indija. Šiaip jau Kinija stipriai stengėsi, siekdama sumažinti savo gyventojų skaičių, ilgą laiką griežtai buvo laikytasi vieno vaiko politikos, o jei „per nelaimę“ pora imdavo lauktis antrojo, tekdavo jo atsikratyti arba mokėti didžiules baudas. Turtingos šeimos buvo linkusios turėti daugiau vaikų bei mokėti baudas, tuo tarpu gyvenančios provincijoje neišgalėjo mokėti baudų, todėl slėpė dukrų gimimus. Būtent  dukrų, mat mergaitės buvo itin nepageidautinos, nes kokia gi iš jų darbo jėga... Tuo metu masiškai padaugėjo abortų ir net žmogžudysčių. Bet to reikalavo partija. Už tai šiandien Kinija kenčia dėl moterų stygiaus. Teigiama, jog maždaug pora milijonų šiandienos vyrų šioje šalyje neturi net teorinės galimybės susirasti žmoną. Taigi lazda visada būna su dviem galais...

Milžiniškas Kinijos plotas lemia ir kaimynų skaičių – ji ribojasi net su 14 valstybių. Jei nuo pietinės sienos eitume palei laikrodžio rodyklę, praeitume Vietnamą (kuriam kinas yra pats blogiausias žmogus pasaulyje), Laosą, Mianmarą (buvusią Birmą), Indiją, Nepalą, Butaną, Pakistaną, Afganistaną, Tadžikistaną, Kirgiztaną, Kazachstaną, Rusiją, Mongoliją ir Šiaurės Korėją. Ir nė viena šalis tokia kaimynyste nesidžiaugia. Gal tik Rusija tyliai kenčia, nes neturi kito pasirinkimo. Nors tuo tarpu kinai verčia jų Sibirą plynėmis ir ruseliui garsiai dejuoti neleidžia. 

Didžiojo brolio sindromas

Kinijoje yra net 56 etninės grupės, kurios, pasirodo, tarpusavyje ne visada susikalba. Nors pagrindine kalba laikoma kinų (mandarinų) kalba, tačiau tautinės mažumos dar bando išsaugoti savo kalbą. Bet joms labai sunkiai sekasi. Be abejo, visi esame girdėję apie uigūrų persekiojimą, kuris vyksta šiomis dienomis. Jie ne šiaip sau persekiojami, bet jiems taikoma priverstinė sterilizacija, priverstinis darbas. Žinoma (o kiek dar nežinoma), kad nuo 2017-ųjų internavimo stovyklose įkurdinta per milijoną uigūrų. Kinai į bet kokius priekaištus šiuo klausimu atkerta, jog stovyklos, sukurtos vadovaujant kompartijos generalisimui Xi Jinpingui, esą tarnauja tik kilniems tikslams: užtik­rinti Kinijos komunistų partijos ideologijos laikymąsi, užkirsti kelią separatizmui bei kovoti su terorizmu. Na ir kas, kad įvairios žmogaus teisių organizacijos, kitų šalių vyriausybės mano, jog prieš uigūrus vykdomas nusikaltimas žmoniškumui ar net genocidas. Pats „didysis brolis“ mano kitaip... O kur dar tibetiečių, kitų mažumų persekiojimas?... 

Kinija vis dar turi teritorinių ginčų su Butanu dėl pasienio teritorijų, su Pietų Korėja dėl Sokotros salų, nors pastarosios priklauso Jemenui, su Japonija nesutaria dėl Senkaku salų, su Vietnamu, Brunėjumi, Malaizija ir Filipinais dėl Spratlio salų, su Indija dėl Aksai Čino ir dalies Arunačal Pradešo... Be to, yra ir taip vadinamas Taivano klausimas. Tik su Rusija kažkaip sugyvena be problemų, nors kone iki Uralo kalnų jau yra atėję.  Bet kai esi branduolinė valstybė, turinti didžiausią kariuomenę pasaulyje ir antra pagal ginklavimuisi skirtas lėšas, gali sau daug ką leisti... 

Komunistiniai dievai

Kinija, kaip ir bet kuri diktatorių valdoma šalis, labai garsiai pasisako už tikėjimo laisvę. Deja, kur vyriausiasis dievas yra ir kompartijos valdovas, puikiai žinome, ką tokios dek­laracijos reiškia. Oficialiai didžioji dauguma kinų išpažįsta budizmą arba taoizmą. Tačiau aktyviai praktikuojančių budizmą yra gal tik 10 proc. (apie 100 mln. gyventojų) Oficialiai Kinijos valdžia skelbia, jog šalyje yra apie 16 mln. krikščionių. Tačiau nepriklausomų tyrimų duomenimis, krikščionių galėtų būti iki 50 mln., tik anaiptol ne kiekvienas drįsta prisipažinti apie savo tikėjimą. Musulmonų, spėjama, gali būti apie 20 mln. Šie irgi čia nelabai pageidautini.

Pirmieji Azijoje

Kinija, kaip ir kiekviena valstybė, praėjo sunkų ir negandų paženklintą kelią, ne kartą buvo užgrobta, grobė ir pati. Siekdamos savų interesų, Vakarų imperialistinės šalys, tokios kaip britų bei Rusijos imperijos, Prancūzija, Vokietija bei kt. pasidalino šalį įtakos sferomis. 1911-aisiais Kinijoje įvyko Sinhajaus revoliucija, kurios rezultatas – pirmoji Azijoje respublika. Tačiau ir tapus respublika, praktiškai niekas nepasikeitė. Tvarka, kurios taip ilgėtasi bei tikėtasi, taip ir nebuvo atkurta: atskirose teritorijose viešpatavo karinės klikos, svetimų valstybių statytiniai, žmonės dar labiau skurdo. O 1937-aisiais prasidėjo Antrasis Kinijos–Japonijos karas, kuris peraugo į Antrąjį pasaulinį karą ir tęsėsi iki 1945-ųjų, iki visiškos Japonijos kapituliacijos. Tačiau Kinijoje net tuomet ramu netapo – kilo pilietinis karas, kuris truko dar ketvertą metų, visiškai nustekendamas šalį. Pilietinis karas baigėsi tik 1949-asisiais, kai komunistai užtikrintai perėmė visos žemyninės Kinijos valdžią ir Hainanio salos kontrolę. Tų metų spalio 1 d. Tiananmenio aikštėje komunistai paskelbė apie Kinijos liaudies respublikos įkūrimą. Prie jos vairo stojo Mao Dzedunas, kuris buvo totalitarinio valdymo atstovas. Jo valdymą ženk­lina inteligentijos ir kultūros persekiojimas, taip vadinamoji Kultūrinė revoliucija ar Šimto gėlių kampanija. O jo Didžiojo šuolio programa bado mirčiai pasmerkė apie 30 mln. žmonių.

Mao po jo mirties pakeitė nuosaikesniu laikytas Den Siao­pingas. Tačiau paprasto žmogaus, ypač – kaimuose – dalia iki šiol yra gan sunki. Niekas nepasikeitė ir valdant dabartiniam Xi Jinpingui. Netgi dar labiau sustiprėjo kontrolė. Nuo 1990-ųjų įteisinta galimybė tam pačiam asmeniui užimti prezidento, kompartijos generalinio sekretoriaus ir centrinės karinės komisijos pirmininko postus, taip maksimaliai konsoliduojant galias. Visus šiuos postus dabar ir turi dabartinis Kinijos vadovas.

Nuo pat Kinijos liaudies respublikos paskelbimo 1949 m. šalis yra vienpartinė su valdančiąja komunistų partija. Tiesa, formaliai egzistuoja dar aštuonios partijos, kurios yra pavaldžios valdančiajai. Jie tai vadina „socializmu su Kinijos specifika“. Tačiau kad ir kaip bevadintum, komunistas lieka komunistu: Kinijoje valstybės vadovai nerenkami laisvuose rinkimuose, politinė opozicija yra užgniaužta, visa religinė veik­la yra kontroliuojama komunistų partijos, pilietinės teisės yra apribotos, cenzūra – iki nesuvokimo. Net ryšio su išoriniu pasauliu jie neturi –  generalisimas neleidžia. 

Nors Kinija oficialiai skelbia kurianti socialistinę rinkos ekonomiką, faktiškai ekonomika daugiausia remiasi rinka, o per pastaruosius tris dešimt­mečius didžioji dalis valstybinių įmonių buvo privatizuotos. Iš karto į akis krito tai, kaip aptarnaujantis personalas tiesiog kaulija arbatpinigių iš turistų. 

Iš tolo žiūrint, Kinija atrodo patrauklesnė šalis, nei ją teko pažinti. Jau vien dėl to, kad jiems nėra lygių klastojant prekes. Puikiai jie klastoja ir pinigus, kuriuos be skrupulų įkiša turistams kaip grąžą. Žino, kad nei patikrinsi, nei kam pasiskųsi. O dėl šalies įvaizdžio... Tai jau didžiojo Xi rūpestis.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

Rugsėjo 12 – gruodžio 12 d. Prancūzijos visuomenė galės iš arčiau susipažinti su šiuolaikine Lietuva ir jos kultūra, įvairiomis meno formomis, pristatymais ir kt. Tris mėnesius truksiančiu Lietuvos sezonu Prancūzijoje siekiama inicijuoti ilgalaikį Lietuvos organizacijų ir kūrėjų bendradarbiavimą su Prancūzijos partneriais. Sezono programą vienija idėja „Kitas tas pats“: kvietimas per projekto veiklas Prancūzijoje pamatyti save kitame, o kultūros šventėje Paryžiuje ir kituose Prancūzijos miestuose dalyvaus per 500 Lietuvos menininkų, tarp kurių – ir šilališkių mišrus choras „Medvėgalis“.

Šilalės kultūros centro ko­lektyvas – vienas iš penkių Lietuvai atstovaujančių chorų Prancūzijoje. Pasak choro vadovės Sand­ros Rimkutės-Jankuvienės, rugsėjo 12–15 d. prancūzai bus kviečiami ištarti „Labas, Lietuvai“.

„Lietuvos sezono Prancūzijoje atidarymo savaitgalį bus gausu renginių ir susitikimų, o vienas iš žavių akcentų – Paryžiaus aikštėse dainuos jungtinis Lietuvos choras, šį atidarymą papildysiantis netikėtais koncertais iš Dainų šventės programos“, – sako renginio organizatoriai. 

Paryžiaus gatves užlies lie­tuviškos muzikos garsai – penki Lietuvos chorai (Vilniaus universiteto merginų choras „Virgo“ (vad. Rasa Gelgotienė), Varėnos kultūros centro mišrus choras „Harmonija“ (vad. Ilona Zalanskienė), Raseinių rajono kultūros centro mišrus choras „Šatrija“ (vad. Gražvydas Jegnoras), Šilalės kultūros centro mišrus choras „Med­vėgalis“ (vad. S. Rimkutė-Jan­kuvienė, Lietuvos karo akademijos „Kariūnas“ ir „Carmina bellum“ jungtinis choras (vad. Linas Balandis bei Ieva Marmienė) įprasmins šalies chorinę kultūrą pačioje Paryžiaus širdyje. Kolektyvai pasirodys garsiausiose Paryžiaus koncertų erdvėse, tokiose kaip Sorbonos universitetas, „La Gaîté Lyrique“, „Théâtre de la Ville“ ir Pompidou cent­ro prieiga.

Lietuvos chorų sąjungos prezidentė Rasa Gelgotienė pabrėžia išskirtinę šio renginio reikšmę. Jos teigimu,  Lietuvos sezono Prancūzijoje projektas yra ne tik galimybė pristatyti Lietuvos chorinę kultūrą tarptautinei publikai, bet ir svarbus įvykis pačių chorų istorijoje.

„Nepaprastai džiaugiuosi, kad Lietuvos chorų sąjungos projektas sėkmingai įvykdė Lietuvos sezono Prancūzijoje atranką ir keli mėgėjų kolektyvai, susijungę į vieną didelį 150 dainininkų jungtinį chorą, dainuos Prancūzijos sostinėje. Pristatysime neseniai pra­ėjusios Lietuvos dainų šventės kūrinių programą, o Sorbonoje kartu su Sorbonos universiteto choru bei orkestru atliksime kompozi­toriaus Gabrielio Fauré opusą „Cantique de Jean Racine“ (liet. „Daina apie Žaną Rasiną“)“, – džiaugiasi Chorų sąjungos prezidentė.

„Labai svarbus aspektas – supažindinti prancūzų pub­liką su lietuvių chorine muzika, jos ypatumais, prista­tyti unikalų pasaulinėje prak­tikoje reiškinį – Dainų šventę, kuri yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldą, parodyti prancūzų publikai, jog Lietuva ir jos žmonės turi išsaugoję savo unikalias dainavimo tradicijas, kurių ištakos siekia tūkstantį ir daugiau metų bei ypatingos svarbos chorinio dainavimo meną. Choras „Medvėgalis“ – jaunas kolektyvas, gyvuojantis tik nuo 2017 m., tad dalyvavimas šiame tarptautiniame projekte mums suteikia ne tik mūsų pačių augimo galimybių, bet ir prisideda prie chorinio meno vystymo“, – tikina S. Rimkutė-Jankuvienė.

Lietuvos chorų pasirody­mai Prancūzijoje taps ne tik muzikos švente, bet ir proga užmegzti naujų tarpkultūrinių ryšių, kurie peraugtų į vaisingus bend­radarbiavimo projek­tus. Chorų vadovai bei jų na­riai nekantriai laukia unikalios galimybės pristatyti savo šalies muzikinį paveldą ir tuo pačiu pažinti Paryžiaus kultūrą, kuri nuo seno traukia menininkus iš viso pasaulio.

Lietuvos sezono Prancūzijoje komunikacijos vadovė Dovilė Butnoriūtė neabejoja, kad kiekvienas Lietuvai atstovaujantis lietuvis šių reginių metu taps savotišku savo šalies ambasadoriumi. 

Kadangi visas Lietuvos sezonas Prancūzijoje žada būti plačiai viešinamas, gali būti, jog reportažuose išvysime ir šilališkių.  

Lietuvos sezono Prancūzijoje metu suplanuota daugiau nei 200 renginių.

Žydrūnė MILAŠĖ

Choro „Medvėgalis“ archyvo nuotr.

Greitas gyvenimo tempas ir tobulėjančios technologijos itin neigiamai veikia šiuolaikinių tėvų ir vaikų tarpu­savio santykius. Mat neretai tėvai, norėdami pailsėti ar atlikti svarbius darbus, leidžia vaikams naudotis ekranais, nė nesusimąstydami apie tai, kaip neribojamas laikas ir nekontroliuojamas turinys gali paveiktų jų fizinę ir psichinę sveikatą.

Apie ekranų žalą mažamečių sveikatai, pirmuosius signalus ir rekomenduojamą turinį pasakoja doc. dr. Indrė Bakanienė, laikinai einanti pareigas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Vaikų reabilitacijos klinikos vadovė. 

Viskas prasideda nuo kūdikystės

Pasak I. Bakanienės, tyrimai­ rodo, kad per didelis ekranų naudojimas vaikams iki 2–3 metų amžiaus gali sukelti kalbos, bendros raidos, dėmesio ir elgesio sutrikimų, miego problemų, maisto išrankumą. Itin sunkiais atvejais gali atsirasti­ požymių, būdingų autizmui, o vaikams, turintiems genetinį po­linkį, ekranų perteklius gali paskatinti autizmo atsiradimą.

Vaikų reabilitacijos klinikos vadovė įspėjo, kad ypač pavojinga duoti ekranus kūdikiams ir vaikams iki 1,5 metų amžiaus, kai intensyviai vystosi socialinė raida.

„Rumunų psichologas Marius Zamfir pasiūlė terminą „ekraninis autizmas“, pastebėjęs, kad vaikai, praleidžiantys daugiau nei 4 valandas per dieną­ prie ekranų, pradeda elgtis panašiai, kaip autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai. Anot jo, ekranų laikas užima didelę vaiko dienos dalį, mažindamas laiką prasmingoms veik­loms, tokioms kaip aplinkos tyrinėjimas, fizinė veikla  ir socia­linis bendravimas, – kalbėjo I. Bakanienė. – Vėlesni tyrimai parodė, kad ekranai ne tik užima laiką, bet ir tiesiogiai veikia smegenis, stimuliuodami už­ regimąjį suvokimą atsakingų centrų vystymąsi. Deja, šis vystymasis vyksta kitų centrų, daugiausia atsakingų už kalbos ir socialinę raidą, sąskaita.“ 

Poveikis fizinei sveikatai 

Ilgalaikis ekranų naudojimas gali sukelti akių nuovargį, sausų akių pojūtį, trumparegystę (miopiją) ir kitus regos sutrikimus. Anot ekspertės, tai ypač aktualu mažiems vaikams, kurių akys dar tik vystosi.

Ekranų skleidžiama mėlyna šviesa gali sutrikdyti miego­ ciklus, slopindama melatonino gamybą. Vakarus leidžiant prie ekranų gali būti sunkiau užmigti ir miegas gali būti mažiau kokybiškas.

Be to, vaikai, kurie daug laiko praleidžia prie ekranų, dažnai sėdi netinkamomis pozomis, o tai gali lemti ilgalaikius laikysenos sutrikimus. 

„Laikas, praleidžiamas prie ekranų, dažnai yra laikas, kuris galėtų būti skirtas fizinei veik­lai. Tai gali sulėtinti vaiko judesių raidą, mažinti fizinę ištvermę, lemti antsvorio ar nutukimo atsiradimą“, – sakė I. Bakanienė. 

Svarbios „raudonos vėliavėlės“

Anot Vaikų reabilitacijos klinikos vadovės, tėvai ir globė­jai turėtų atkreipti dėmesį­ į­ pagrindinius simptomus: „Ne­retai vaikas tampa dirglesnis, ner­vingesnis ar agresyvesnis, sumažėja jo susidomėjimas veik­lomis, kurios anksčiau teikdavo džiaugsmą, tampa sunku susikaupti atliekant kasdienes užduotis ar žaidžiant. Taip pat pastebimi sunkumai užmiegant vakare arba dažni prabudimai naktį. Vėluojanti kalbos raida, sudėtinga formuluoti žodžius ar sakinius, mažėjantis noras bendrauti su tėvais, bendraamžiais. Vaikas mažiau nori judėti, bėgioti, žaisti lauke, sumenkusi jo fizinė ištvermė ir energija.“

Ji pridūrė, kad šiais laikais bet koks raidos sutrikimas dažnai gydomas ribojant arba visiškai pašalinant ekranų laiką, jei nustatoma, kad vaikas per daug laiko praleidžia prie ekranų: „Ekranų laiko ribojimas padeda vaikui vėl įsitraukti į prasmingas veiklas, kurios skatina­ kalbos, socialinę ir motorinę raidą.“

I. Bakanienės teigimu, itin svarbu skatinti skaityti knygas, fizinį aktyvumą ir žaidimus lauke, bendravimą su vaikais. 

Be to, vaikai natūraliai mėgdžioja savo tėvus ir mokosi stebėdami jų elgesį, todėl jie savo elgesiu turėtų rodyti gerąjį pavyzdį. 

„Jei vaikai mato, kad jų tėvai vertina laiką, praleistą lauke, skaito knygas ar užsiima ho­biais, jie patys taip pat linkę domėtis tokiomis veiklomis. Bendras šeimos laikas be ekranų padeda vaikams jaustis labiau įtrauktiems ir suprastiems, kas savo ruožtu gerina jų socialinius įgūdžius ir emocinį stabilumą, – minėjo ekspertė, papildydama, kad tėvai, kurie laikosi aiškių taisyklių ir ribų dėl ekranų naudojimo, padeda vaikams suprasti disciplinos svarbą. Tai ypač svarbu mažiems vaikams, kurie dar tik formuoja savo įpročius ir supratimą apie pasaulį. Tikėtina, kad vaikai, augdami aplinkoje, kurioje yra aiškios taisyklės dėl ekranų naudojimo, išmoks geriau valdyti savo laiką ir prioritetus.“

Įtaką daro ne tik laikas, bet ir turinys

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacija ir Amerikos pediatrų akademija, iki 2 metų nerekomenduojama naudotis ekra­nais, išskyrus vaizdo pokalbius su šeimos nariais ar artimaisiais. Šiame amžiuje vaikai geriausiai mokosi iš tiesioginio bendravimo su žmonėmis ir aplinka.

2–5 metų vaikams rekomenduojama riboti ekranų laiką iki vienos valandos per dieną, taip pat pasirinkti aukštos kokybės turinį. Pavyzdžiui, švietimo programas, kurios skatina mokymąsi ir kūrybiškumą, programas, kurios moko socia­linių bei emocinių įgūdžių, interaktyvius žaidimus ir programėles, kurios skatina mokymąsi ir problemų sprendimą.

„Svarbu, kad tėvai ar globėjai žiūrėtų turinį kartu su vaikais, kad paaiškintų matomą turinį ir padėtų vaikams jį suprasti bei pritaikyti realiame gyvenime“, – pažymėjo I. Bakanienė. 

Vaikams nuo 6 metų ir vyresniems rekomenduojama prie ekranų praleisti ne ilgiau nei 2 valandas per dieną, tačiau individualūs poreikiai ir aplinkybės gali lemti skirtingus sprendimus.

Anot ekspertės, tokio am­žiaus­­ vaikams rekomenduojamas švietimo turinys, susijęs su mo­kyklos dalykais, programos­ ir filmai, skatinantys kritinį­ mąstymą bei diskusijas apie vertybes ir moralę, interakty­vūs žaidimai ar edukacinės progra­mėlės, skatinančios kūrybiškumą, bendradarbiavimą ir strateginį mąstymą. 

Be šių rekomendacijų, svarbu atkreipti dėmesį į vaiko elgesį ir raidą, stebėti, kaip ekranų naudojimas veikia jų kasdienę veiklą, miegą, socialinius įgūdžius ir bendrą savijautą. Esant poreikiui, būtina kreiptis į specialistus.

Dviejų vaikų mama: „Ekranus ribojame visada“

Vilniuje gyvenanti ir du sūnus – 2,5 metų ir 6 mėnesių – auginanti Grėtė sakė, kad su vyru vaikams ekranus riboja visada: „Esame sutarę vyresniajam rodyti jo pasirinktą filmuką ar kelis filmukus iš mūsų pasiūlytų, kurių bendra trukmė neviršija 30 min. per dieną. Išimtis taikoma tada, kai visi kartu žiūrime filmą šeimai, einam į kino teatrą ir sekmadieniais, kai rodomos pažintinės, pramoginės laidos vaikams. Pastarųjų laidų žiūrėjimas netrunka ilgiau nei 1 valandą.“

Mama pažymėjo, kad vaiko žiūrimas turinys yra kaskart kontroliuojamas.

„Dažnu atveju yra pasiūlomi keli variantai ir leidžiama pasirinkti, arba išrenkame savo nuožiūra ir žiūrėdami kartu paaiškiname, supažindiname su rodomu turiniu“, – pridūrė ji. 

Grėtės nuomone, rodomas turinys turi labai dide­lę reikšmę vaiko elgesiui: „Ma­nome, kad turinį būtina kont­roliuoti, stengtis žiūrėti kartu ir aiškinti vaikui, kas vyksta. Jei nėra galimybės žiūrėti kartu, jungiame tokį filmuką ar laidą, kuri jau buvo žiūrėta ir aptarta su vaiku.“

Šią vasarą Vakarų Lietuvoje buvo vykdomas projektas, kurio metu vaikai iš viso Vakarų Lietuvos regiono nemokamai mokėsi baidarių irklavimo, gilino žinias apie judėjimo ir sveikos gyvensenos naudas bei artimiau susipažino su unikalia Vakarų Lietuvos gamta. Pasak projekto organizatorių, iniciatyva sulaukė ne tik didžiulio susidomėjo, bet ir per labai trumpą laiką suteikė pastebimos naudos dalyvių savijautai.

Projektas pranoko lūkesčius

Nemokami patyriminiai užsiėmimai baidarėmis „Fiziškai aktyvūs ir žingeidūs“ prasidėjo gegužės pradžioje, baigėsi rugpjūčio pabaigoje. Jie šią vasarą vyko Klaipėdos miesto ir Klaipėdos rajono, Kretingos, Plungės, Šilalės, Šilutės, Tauragės bei Telšių rajonų savivaldybėse. Projekto metu 5–17 metų vaikai iš viso Vakarų Lietuvos regiono buvo mokomi baidarių irklavimo technikos subtilybių, dalyviai gražiausiuose regiono vandens telkiniuose irklavo turistiniu stiliumi, o gamtos gidai ir edukatoriai supažindino su juos supančia gamtine aplinka.

Pasak projekto vadovo Šarūno Zamaščikovo, ši iniciatyva pranoko visus lūkesčius – pirmą kartą organizuojamame projekte panoro dalyvauti gerokai daugiau vaikų nei buvo planuota.

„Buvome numatę, jog projekte šiemet dalyvaus apie 240 dalyvių. Tačiau norinčiųjų susirinko net 305: sulaukėme net 231 5–17 metų paauglių, iš jų 75 buvo mažiau galimybių turintys“, – projekto pasiekimais dalijasi Š. Zamaščikovas

Pavyko įgyvendinti užsibrėžtus tikslus

Projekto iniciatorių bendrovės „Baidarė Minija“ vadovo Š. Zamaščikovo teigimu, šio projekto pagrindiniai tikslai buvo suteikti galimybę vaikams iki 18 metų naudingai ir turiningai praleisti laisvalaikį vasaros atostogų metu, taip pat svariai prisidėti prie vaikų fizinio aktyvumo skatinimo, geresnio gamtos pažinimo bei sveikos gyvensenos puoselėjimo.

Pasak Š. Zamaščikovo, šia iniciatyva buvo siekiama prisidėti ir prie Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) išsikeltų strateginių tikslų kuo labiau didinti žmonių fizinį aktyvumą visame pasaulyje.

„PSO fizinio aktyvumo veiksmų plane 2018–2030 m. yra iškeltas tikslas: 15 proc. santykinis suaugusiųjų ir paauglių fizinio neaktyvumo sumažėjimas iki 2030 m. Tad šis projektas tiesiogiai prisidėjo prie minėto PSO strateginio tikslo įgyvendinimo, nes jo veiklomis siekiama ne tik įtraukti jaunimą iki 18 metų į aktyvias fizines veiklas gryname ore, bet ir buvo sukurtas visas ir integruotas patyriminio mokymosi ciklas“, – teigia projekto vadovas.

Š. Zamaščikovo tikinimu, projekto metu realiu laiku buvo galima stebėti, kokias naudas ši iniciatyva suteikia jos dalyviams bei jų savijautai.

„Treneriai pastebėjo, kad, įsibėgėjus užsiėmimas, vaikai tapo ištvermingesni – gebėjo nepavargę baidarėmis įveikti vis didesnius atstumus. Tėvai taip pat atkreipė dėmesį, jog jų vaikai sutvirtėjo, jie džiaugėsi, kad jų atžalos turėjo galimybę daugiau laiko vasarą praleisti gryname ore, stiprinti sveikatą ir išmokti naujų naudingų dalykų“, – sako Š. Zamaščikovas.

Iš dalyvių lūpų – tik teigiami atsiliepimai

„Fiziškai aktyvūs ir žingeidūs“ patyriminiai irklavimo užsiėmimai vyko didžiausiose ir gražiausiose regiono upėse bei vandens telkiniuose: Danėje (Klaipėdos mieste), Minijos upėje (Klaipėdos r.), Akmenoje (Kretingos r.), Šyšoje (Šilutės r.), Masčio ežere (Telšių r.), Gondingos HE tvenkinyje (Plungės r.), Jūros upėje (Tauragės ir Šilalės r.).

Patys dalyviai taip pat džiaugiasi, jog šie užsiėmimai jiems suteikė daug smagių akimirkų bei naujų vertingų žinių.

„Nors vasarą dažniausiai būna labai sunku anksti keltis, rytinės treniruotės man labai patiko. Po jų būdavo daugiau energijos kažką veikti visą likusią dieną“, – sako 14-metė projekto dalyvė Rasa iš Tauragės.

9 metų projekto dalyvis Nedas iš Plungės tikina, kad jam labai patiko prisidėti prie gamtos švarinimo. Jaunąjį dalyvį labai nustebino netinkamas žmonių elgesys su aplinka.

„Patiko rinkti šiukšles iš vandens. Nesuprantu, kodėl žmonės tiek daug išmeta daiktų į upę. Labai blogai daro“, – neabejoja vaikinukas.

O 12-metis Kajus iš Telšių labiausiai vertina projekto metu įgytas žinias apie baidarės irklavimą ir kaip elgtis, ištikus netikėtai situacijai, pavyzdžiui, baidarei apsivertus upėje.

Tikisi, kad projektas taps kasmetiniu

Organizatoriai džiaugiasi, kad per pirmus projekto metus sėkmingai pavyko sukurti visą sklandžiai veikiančią patyriminio irklavimo koncepciją ir ją sėkmingai įgyvendinti. Šiems tikslams pasiekti buvo įsigyta įvairių priemonių: baidarių, audiogidų sistema, saugos priemonės (liemenės, baidarių prijuostės, hermetiški pirmosios pagalbos rinkiniai, gelbėjimo virvės). Taip pat nuomotas autobusiukas baidarių transportavimui į skirtingas savivaldybes, surinkta itin kompetentinga trenerių, edukatorių ir gamtos gidų komanda.

Kiekviena dalyvių grupė per tris vasaros mėnesius galėjo sudalyvauti net 24 patyriminiuose irklavimo užsiėmimuose, kurie trukdavo apie 3 val.

Pasak Š. Zamaščikovo, sulaukus reikiamo finansavimo, šį projektą ketinamą vykdyti ir kitąmet.

„Projekto sėkmė tikrai įkvėpė tęsti šią idėją ir labai tikimės, jog jis vyks ne tik kitą vasarą, bet ir taps prasminga kasmetine tradicija“, – ateities vizijomis dalijasi projekto vadovas.

Projekto tikslams pasiekti skirta beveik 67,3 tūkst. Eur iš Sporto rėmimo fondo lėšų, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

Projekto organizatorių nuotr.

Užs. Nr. 170

Lapkričio 9 d., 17 val., – TADEUSZ SŁOBODZIANEK „MŪSŲ KLASĖ“ Rež. OSKARAS KORŠUNOVAS 

Lapkričio 10 d., 17 val., – PAGAL BERTOLDĄ BRECHTĄ „MAMA DRĄSA“ Rež. ELMĀRS SEŅKOVS 

Lapkričio 20 d., 18.30 val., – JAROSLAVA PULINOVIČ „ELZĖS ŽEMĖ“ Rež. POVILAS GAIDYS 

Lapkričio 21 d., 18.30 val., – MILAN MARKOVIĆ MATTHIS „LABAS RYTAS, PONE TRIUŠI“ (16+) Rež. MARIUS PAŽERECKAS 

Lapkričio 22 d., 18.30 val., – MAKSIM GORKIJ „SAULĖS VAIKAI“ Rež. LAURA GROZA 

Lapkričio 23, 24 d., 17 val., – LARS NORÉN „DEMONAI“ Rež. DARIUS RABAŠAUSKAS 

Lapkričio 27, 28 d., 18.30 val., – AGATA DUDA-GRACZ „TARP LENOS KOJŲ“, ARBA „ŠVENČIAUSIOSIOS MERGELĖS MARIJOS MIRTIS“ PAGAL MIKELANDŽELĄ KARAVADŽĄ 

Lapkričio 29 d., 18.30 val., – DOMAN NOWAKOWSKI „KAI KURIOS ERELIŲ RŪŠYS“ Rež. IGORIS REKLAITIS

* * *

Gruodžio 1 d., 17 val. ir 5 d., 18.30 val., – JEAN ANOUILH „EURIDIKĖ“ Rež. MARIUS PAŽERECKAS

Gruodžio 6 d., 18.30 val. ir 7 d., 17 val., – BERNARD-MARIE KOLTÈS „VAKARŲ KRANTINĖ“ Rež. ADOMAS JUŠKA 

Gruodžio 8 d., 12 ir 17 val., 20 d., 18.30 val., 22 d., 12 val., – PREMJERA! „BILDUKAS“ (7+) Rež. KAROLIS MAISKIS IR SAMANTA PINAITYTĖ 

Gruodžio 12 d., 18.30 val. – JAROSLAVA PULINOVIČ „ELZĖS ŽEMĖ“ Rež. POVILAS GAIDYS 

Gruodžio 13 d., 18.30 val. ir 14 d., 17 val., – AGOTA KRISTOF „STORAS SĄSIUVINIS“ Rež. JOKŪBAS BRAZYS 

Gruodžio 15 d., 17 val., – PAGAL BERTOLDĄ BRECHTĄ „MAMA DRĄSA“ Rež. ELMĀRS SEŅKOVS 

Gruodžio 18 d., 18.30 val., 19 d., 12 ir 18.30 val., – PAGAL H. CH. ANDERSEN PASAKĄ „SNIEGO KARALIENĖ“ Rež. PAULIUS TAMOLĖ 

Gruodžio 21, 22 d., 17 val., – DMITRY KRYMOV „REQUIEM“

Gruodžio 28, 29 d., 17 val., – GINTARAS GRAJAUSKAS „PAŠALINIAMS DRAUDŽIAMA“ Rež. OSKARAS KORŠUNOVAS

Daugiau informacijos www.kdt.lt

Teatro kasos tel. + 370 603 32509, el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.