„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384
Redakcija

Redakcija

„Ten, kur širdis...“

Minint 80-ąsias tremties metines, birželio 13-ąją Pajūrio Švč. Trejybės bažnyčioje buvo laikomos Šv. Mišios už tremtinius, o kitą Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos bendruomenė sukvietė miestelio gyventojus į Tremtinių aikštę, kur vyko renginys „Ten, kur širdis...“, skirtas prisiminti ir pagerbti tuos, kurie kovojo, kentėjo, atidavė gyvybę už mūsų ateitį.

Iškilmingai eisenai iš gimnazijos vadovavo jaunieji šauliai. Kadangi Tremtinių aikštėje stovi vagonas, kuriuo buvo vežami žmonės į Sibirą, pirmiausia ir pasigirdo traukinio dundėjimas. Jam nutilus, visi sugiedojo Lietuvos himną bei pagerbė tylos minute žuvusiuosius. Mokiniai skaitė tremtinių laiškus, siųstus artimiesiems. Klausantis buvo galima pajusti žmonių troškimą išgyventi ir grįžti į gimtąją žemę. Pajūrio vaikų dienos centro socialinė darbuotoja Vida Olendrienė ir gimnazijos muzikos mokytojas Robertas Matevičius bandė perteikti skausmą bei išgyvenimus, suvaidinę inscenizaciją „Iš praeities 1945-ųjų sugrįžę“. Skaudžiais prisiminimais iš tremties  dalijosi Regina Baliutavičienė, skambėjo tremtinių dainos, kurias atliko Šilalės meno mokyklos Pajūrio klasės mokiniai (mokytoja Rasa Ramanauskienė). Pajūrio ,,Bočių“ pirmininkė Birutė Kuizinaitė priminė skaudžią istorijos praeitį. Tą dieną bočiai kartu su kitais pajūriškiais, nešini rugiagėlių puokštėmis, aplankė tremtinių kapus.

Po renginio vyko kūrybinės dirbtuvės: vaikai piešė spalvotomis kreidelėmis ant asfalto ir dėliojo akmenėlius, simbolizavusius tremtinių kūnus Sibiro platybėse, surengta nuotraukų ekspozicija, kuri  vėliau bus perkelta į muziejų bei elektroninę erdvę.

Elena PINČIENĖ,

 

renginio organizatorė

Reginos RIMKUTĖS nuotr.

Saulė ir vijoklis

Žmonės, surinkę iš melioruojamų laukų akmenis, miestelyje išmūrijo sieną – aukštą, sunkų akmeninį statinį. Iš stambių akmenų atmestinai sumūryta siena jiems darė slegiantį įspūdį. Nesižavėjo ja ir miestelio svečiai. 

Grėsmingas statinys buvo tvirtai įaugęs į žemę ir, matyt, dar ilgai jis toks būtų buvęs, jei ne vijoklis, prasikalęs iš po sunkių akmeninių pamatų...   

Rytmečio saulė, apšvietusi sieną, pastebėjo besikalantį ma­žą vijoklio daigelį. Jis buvo glež­nas ir išblyškęs. Saulė šiltai prisilietė prie augalėlio ir nusišypsojusi tarė: „Vijoklėli, lįsk drąsiau iš po tamsių, šaltų pamatų, pa­žvelk į mane ir aš tave sušildysiu. Aš noriu, kad tu greičiau augtum ir padėtumei man ap­rengti šią negražią sieną žalia lapija“.    

Vijoklis atsiliepė į saulės pra­šymą ir, pajutęs jos skleidžiamą šilumą, ėmė kopti vis aukštyn ir aukštyn, savo gležnais ūseliais bei liaunais stiebeliais apraizgydamas akmeninę sieną. Vasaros dienos vijokliui augti buvo palankios, saulėtos, šiltu lietučiu palaistytos.

Atėjo ruduo, atnešdamas trumpas, šaltas ir tamsias dienas, bet saulės bei vijoklio bendras triūsas, buvo akivaizdus – siena apsirengusi žalia lapija. Nuo šiol ji puošė miestelio architektūrą. Žmonės džiaugėsi ir dėko­jo saulei bei vijokliui už jų bend­rą darbą, negailėdami abiem  gražių žodžių.

Juozas STASINAS

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Gyvenimo keliai, takai, takeliai

Senelės klaida?

Sakysite, kad Aleksandras Mi­leris yra ma­no senelės Onos By­tautaitės jaunystės klaida. Aš galvočiau priešingai. Pa­mąs­tykime: juk jeigu tie du žmonės nebūtų susipažinę ir suar­tėję, nebūtų nei mano mamos, nei mano šešių sesių, nei dviejų brolių ir, pagaliau, paties šių eilučių autoriaus. Todėl aš džiaugiuosi po daugelio metų suradęs savo biologinį senelį A. Mi­lerį, esu dėkingas senelei Onai ir tėvams už man bei visiems devyniems Stasinų šeimos vaikams padovanotą galimybę pasisvečiuoti šiame nuostabiame pasaulyje.

Taigi A. Mileris yra mano senelis ir jam priklauso derama vieta mūsų giminės genealoginio medžio paveiksle. Juolab, kad jis nepaliko jaunos motinos su kūdikiu ant pliko lauko. Mano mamos žodžiais, Aleksandras laukė sūnaus, tur­to paveldėtojo, kurį būtų įsisūnijęs, tačiau, gimus mergaitei, nutarė Onutę ištekinti. 

1903 m. sausio 7 d. Tenenių bažnyčios klebonas palaimino 23-ejų O. Bytautaitės ir 25-erių Juozapo Šleiterio santuoką. Jau­na šeima buvo įkurdin­ta dvarininko Stanislovo Vol­merio Rad­viečio dvare Bar­sukinės vienkiemyje. Jau­na­ve­džiai gavo krai­čio apie 20 hektarų žemės Bar­sukinėje ir pinigų gyvenamojo namo bei ūkinių pastatų statybai.

Gavę materialinę paramą, Ona ir Juozapas sukūrė gražią vienkiemio sodybą, kurioje užaugo mano mama Ma­ri­­jona Bytautaitė ir keturios Šlei­terytės – Ona, Zofija, Sta­nis­lava, Elena bei du sūnūs – Liudvikas ir Eugenijus. Pa­s­ta­­rojo krikšto tėvu buvo pakviestas artimas A. Milerio drau­gas Stanislovas Volmeris.

Apie pastarąjį dvarininką sa­vo prisiminimuose „Pra­ei­ties pėdsakai“ (Šilalės kraš­tas II, 1995) išsamiai pasakoja Stanislovas Biržiškis, prieškariu dirbęs Tauragės apskrities ag­ronomu: 

„Caro laikais Volmerių šeima priklausė prie turtingiausių šeimų Lietuvoje. Buvo pasakojama, kad Volmerio tėvas turėjęs 99 dvarus, bet šimtojo įsigyti nesistengęs, nes tuomet jam būtų tekęs grafo titulas, o grafu vadintis nenorėjo dėl su šio titulo įsigijimu susijusių didelių išlaidų. 

Kad anksčiau Volmeriai buvo labai turtingi, matyti ir iš tokio atsitikimo. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą žydai pirkliai pasiūlę Volmeriui už 100 tūkst. ąžuolų (po 15 rublių už vienetą) vieną milijoną penkis šimtus tūkstančių rublių auksu. Volmeris atsisakęs: „Mano senelis nepardavinėjo miško ir gerai gyveno, neparduosiu ir aš“. Tikrai, visi Volmerio miškai li­ko neiškirsti ir buvo Lietuvos vyriausybės nusavinti... 

Garsas apie Volmerių turtus buvo plačiai pasklidęs. Garsūs ir posakiai: „Gyvena kaip Vol­meris (Ulmeris)“, „Va­žiuo­ja kaip Vol­meris“ ir kt.“ 

Apie senelės O. Bytautaitės ir A. Milerio artimą bendravimą aš jaunystėje žinojau tik iš nuogirdų. Anuomet pasikalbėti su mama apie tai nebuvo poreikio, pagaliau ne tai man ir rūpėjo. Kita vertus, neturėjau tiek drąsos įžūliai skverbtis į artimiausių žmonių asmeninį gyvenimą. Matyt, subtiliems pokalbiams su daug vyresniais žmonėmis, juolab – tėvais, dar nebuvau pakankamai subrendęs. Pagaliau, kaip vėliau paaiškėjo, pati mama nedaug ką težinojo apie savo motinos Onos ir Aleksandro santykius. 

Sulaukęs brandaus amžiaus, gerai supratau, jog šią senelės O. Bytautaitės ir A. Milerio viešą paslaptį privalau atskleisti ir perduoti savo vaikams bei anūkams. Suvokiu, kad vėliau tokių galimybių nebebus, nes daugelis šios istorijos liudininkų išėjo į Amžinybę, o vienas kitas dar likęs senyvo amžiaus žmogus ne kažin ką ir bepapasakos. Nenoriu, jog mano ir mano ainių genealoginio medžio istorijoje liktų balta dėmė.

Taigi išnarplioti ir atskleisti šią įstoriją buvo lemta man, Marijonos Stasinienės jauniausiam sūnui. Archyvuose vy­liausi surasti šiokios tokios vaizdinės ar rašytinės medžiagos. No­rėjau bent nuotraukose pamatyti savo biolo­ginį senelį Alek­sandrą, sužinoti apie jo profe­sinę veiklą, pamatyti jo veido bruožus, atskleisti nors ma­žą dalelę charakterio savybių, nes, pagal genetikos mokslą, se­ne­liai ir anūkai genetiškai yra labiausiai artimi. Gal todėl dau­gelis senelių savo anūkus myli labiau nei savo vaikus. 

Aistringa viltis, lydėjusi ma­ne keliolika paieškos metų, ir begalinis noras „susitikti“ su seneliu, praėjus beveik šimt­mečiui nuo jo mirties, manęs nenuvylė. Džiaugiuosi, kad iš gausios Rusijos ir Lietuvos archyvuose surinktos medžiagos, kitų šaltinių atauginau dar vieną giminės genealoginio medžio šaką, kuri buvo nudžiovinta sunkiais bei permainingais laikais... 

Likimai 

A. Milerį Rusijos caras Ni­ko­­­lajus II 1909 m. paskyrė Var­šuvos prezidentu. Jis visam laikui paliko Kauno guber­ni­ją, atsisveikino su Te­ne­nių bei Čė­kuvos dvarais ir išvyko į Var­šuvą. Prasidėjęs Pir­ma­sis pasaulinis karas 1914 m. Alek­sand­rą nubloškė į Mask­­vą. Iš ten, patekęs į persekiojamų asmenų su vokiškomis ar prūsiškomis pavardėmis sąrašus, jis buvo priverstas bėgti. Po ilgos ir sunkios kelionės pie­tų Rusijos ir Turkijos keliais, pasigavęs plaučių džiovą, Alek­sand­ras pasiekė Pran­cūziją, kur gyveno žmonos tėvai. Ligai progresuojant, išvyko gydytis į gar­sų­jį Vo­kie­tijos kurortą Ba­­deną ir ten 1923 m. rugsėjo 26 d. mi­rė, būdamas 61-erių.

<...> Aleksandro kūną priglaudė Vokietijos žemė Badeno kapinėse. Ilsisi jis ten, daug jė­gų bei sveikatos paskyręs Te­ne­­nių ir Čėkuvos dvarams, kurių vienas jau visai išnykęs, kitas irgi baigia sugriūti.

Senelė O. Bytautaitė-Šlei­te­rie­nė atgulė amžinojo miego 1967 m. lapkričio 11 d., sulaukusi 87-erių. Senolę į kapines, aidint Tenenių Šv. Bar­boros bažnyčios, pastatytos dar 1782 m., varpams, išlydėjo ne tik gausus jos palikuonių būrys, bet ir miestelio bei jo apylinkių gyventojai. 

Kai su žmona Gražina aplankau senelės Onos kapą, padedu Barsukinės pievose priskintų lauko gėlių. Jos primena senelės gyvenimą, praleistą žolynais apsuptame atokia­me vienkiemyje, prigludusiame prie plačių Barsukinės, Vol­­merinės miškų. Šiame vien­­kie­myje prabėgo jos jaunystė, čia ji mylėjo, gimdė, augino vaikus ir drauge su vyru Juo­zapu dirbo sunkius ūkio darbus.

Meilės vieškeliu į pasaulį atėjusi mano mama Marijona Bytautaitė, ištekėjusi už Juozo Stasino, pagimdė ir užaugino devynis vaikus. Abu tėvai, nuėję sunkų bei garbingą gyvenimo kelią, atlikę savo šventą pareigą Dievui, tėvynei ir šeimai, išėjo į amžiną nebūtį, palikdami gyvąją atmintį – vaikus bei anūkus. Mano tėvas su šiuo pasauliu atsisveikino 1976 m. liepos 24 d., mama – 1984 m. rugsėjo 9 d. Abu juos priglaudė ir amžiną ramybę suteikė smėlėta Šilutės kapinių žemė.

POST SCRIPTUM

Kada beaplankyčiau tėvų kapus, visuomet randu gražiai sutvarkytus, apšluotus, apgrėbstytus, gėlėmis apsodintus, juo­dą paminklinį akmenį – nuvalytą, švytintį. Žinau, jog tai padarė mano tėvų gausios šeimos at­žalos. 

Prie kapo dažnai sau užduodu klausimą: kuo pasireiškia mirusiųjų atmintis ir kur slypi meilės bei pagarbos amžinai išėjusiems paslaptis? Ir visuomet prieinu tos pačios išvados: tikroji atmintis yra ta, kuri perduodama iš kartos į kartą ne dvarų ir turtų pavidalu, bet artimųjų meile, brandinta visą gyvenimą, kaip bręsta rugio varpa, auginta, kaip auga medis, laistyta, kaip laistoma gėlė. 

Ir pasidaro be galo gaila tų, kurie gviešiasi tik turtų. Jie pamiršta svarbiausią ir amži­ną tiesą, kad per gyvenimą sukaupti turtai išgaruoja kaip kamparas, vos tik žmogus amžiams užmerkia akis...

Juozas STASINAS

Iš spaudai ruošiamos knygos „Gyvenimo pynė“

„Prarastoji karta“ – tai tik dar viena etiketė, klijuojama mokiniams

Įsibėgėjus valstybiniams brandos egzaminams, visuomenėje vėl netyla diskusijos, kad „ši moksleivių kar­­ta – prarastoji“. Tačiau Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja bei direktoriaus pavaduotoja ugdymui Zoja Masteikienė su tuo nesutinka – anot pedagogės, visais laikais mokiniams buvo klijuojamos įvairiausios etiketės.

Pasirinkimo nesigaili

Z. Masteikienė Šilalės Simono Gaudė­šiaus gimnazijoje dirba jau 36-erius metus. Mokiniai ją apibūdina kaip visada linksmą ir motyvuojančią savo srities specialistę. Tačiau pati pedagogė pasakoja, kad iš pradžių tai neatrodė svajonių profesija.

„Mūsų šeimoje buvo didžiulė pagarba mokytojams, savo mokykloje taip pat sutikau puikių mokytojų, todėl ši profesija iš šalies atrodė patraukliai. Bet neturėjau nė mažiausio supratimo, kaip viskas iš tiesų vyksta mokyklos „viduje“. Kai baigiau studijas, mokykloje buvau atlikusi praktiką, dirbau pionierių stovykloje vadove, tačiau apie nuolatinį pedagoginį darbą tikrai negalvojau. Su kurso draugais vis pajuokaudavome, kad jeigu blogai mokysies, teks eiti į mokyklą. Ir iš tiesų – dauguma jų pasirinko visai kitą gyvenimo kelią. Mokytojais dirbame vos keli. Bet tikrai nesigailime dėl to, nes sunkus ir įdo­mus darbas pranoko bet ko­kius mūsų įsivaizdavimus“, – sako patyrusi pedagogė.

Direktoriaus pavaduotoja ug­dymui neslepia, jog būdama mo­kinė ji buvo gana stropi ir pareiginga, tačiau pamokos ne­buvo jos mėgstamiausia veikla.

„Tais laikais lyderystės niekas neskatino, kaip buvo sakoma, taip ir turėjome elgtis, be jokių interpretacijų bei svarstymų. Atsimenu, klasėje labai daug dainuodavome, smagiai keliaudavome, spor­tavome, lankėme spektaklius, pa­ro­das, eidavome į kiną. Tėvai manęs per daug nekontroliavo, laisvalaikio malonumus rinkausi pati. Tu­rėjau draugę, su kuria po čiuo­žyklos sušilti eidavome į pa­rodą. Kažkaip neatsimenu, kad būčiau džiūgavusi dėl pamokų. Nors kai kurių mokytojų bijojau“, – prisipažįsta mokytoja.

Šiuo metu pedagogo specialybę renkasi vis mažiau jaunimo. Ilgą darbo patirtį turinti mokytoja sako, jog žmonių, kurie galėtų dirbti mokytojais, yra, tačiau jiems trūksta motyvacijos.

„Esu įsitikinusi, kad į mokyk­lą turi ateiti tik patys geriausi. Tiks­liau – jų neturėtų pritrūkti, nes tokių žmonių tik­rai yra. Mokytojas privalo būti darbštus, atkaklus, atviras, reiklus, sveikas, pozityvus“, – neabejoja pašnekovė.

„Prarastoji karta“ – dar viena etiketė

Vis girdime frazę, jog „ši karta – prarastoji karta“. Tačiau puikiai mokinius pažįstanti Z. Masteikienė net neabejoja, kad tai tėra tik dar viena skambi frazė. 

„Manau, jog toks apibūdinimas – dar viena etiketė, kurią norima „pakabinti“ ant visos kartos. Ir mūsų kartos žmonės mėgsta sakyti, kad „mes buvome kitokie“, reikėtų suprasti – geresni. Bet netikiu „pranašais“, turinčiais ir teigiančiais vienintelę tiesą apie mokyklą, lietuvius, jaunimą, švietimą, mediciną ir t. t.“, – sako direktoriaus pavaduotoja ugdy­mui.

Pedagogė neslepia, kad ilgi darbo me­tai mokykloje leido įsitikinti ir patirti įvairių kartų skirtumus. Tačiau, anot jos, nesvarbu, kaip keitėsi laikas, bet žmogus išliko žmogumi.

„Keitėsi aplinkybės. Jos skatino tapti „madingais“ kitus dalykus negu buvo mano vaikystėje, iškėlė naujų reikalavimų. Bet žmogus liko žmogumi: gyvas, jautrus, siekiantis laimės, klystantis. Visada stebiuosi žmogaus vidiniu varikliu, energija, nuolatiniu atsinaujinimu. Ir tai nesusiję su amžiumi, gyvenamuoju laiku, aplinkybėmis. Tai arba yra, arba nėra“, – neabejoja lituanistė.

Anot direktoriaus pavaduotojos ugdymui, karantinas mokyklos gyvenimą pakeitė, tačiau išmokė ir daug naujų dalykų.

,,Karantino metu yra visko. Bet daugiau gero. Juk žinoma, kad, bėdai ištikus, visi susitelkia, padeda vieni kitiems. Manau, ir mus ištikusi neganda padėjo susikoncentruoti, pa­gelbėti vienas kitam. Ir jei visi šokame vienas kitam į pagalbą, nesusireikšminame, vis­kas eina progreso link“, – įsitikinusi mokytoja Z. Mastei­kienė.

Naujos ugdymo programos teikia daug vilčių

Daugeliui mokinių lietuvių kalbos egzaminas kelia baimę ir nerimą. Tyrimai rodo, kad lietuvių kalbos žinios vis prastėja. Tačiau lituanistė Z. Masteikienė su šiuo teiginiu nesutinka ir teigia, jog yra daug jaunuolių, kurie lietuvių kalbai skiria daug dėmesio nuo mažų dienų.

„Lietuvių kalba lyg ir aiški, žinoma. Stebiu, kaip mūsų gimnazistai nuo pirmos gimnazijos klasės ima rody­ti sa­vo kalbinį talentą olimpiadose, kon­kursuo­se. Dažniausiai tie patys mokiniai lieka ištikimi lietuvių kalbai iki mokyklos baigimo. Tikiuosi, kad ir vėliau ją gerbia. Ne vieną ryškią asmenybę esu mačiusi per meninio skaitymo konkursus, tai kartais ir nustebina, ir sužavi. Yra tekę skaityti ir jų meninės kūrybos“, – apie mokinių meilę kalbai pasakoja mokytoja Zoja.

Šiuo metu Lietuvoje atnaujinamos ugdymo programos. Direktoriaus pavaduotoja ugdymui sako, kad iš naujų programų tikisi išties daug.

„Reikia pamokoms pritaikytų naujų vadovėlių, priemonių, su kuriomis būtų galima dirbti, o ne klaidžioti interneto „keliais su tuščia terbele“, kurti užduotis bei pan. Visada su dideliu pavydu stebiu anglų kalbos pamokas – šios srities specialistai turi gerus vadovėlius ir mokymo priemonių paketą. Tikiuosi, kad naujos kartos lituanistai jau dirbs kitaip. Nes kol kas stinga vieningos sistemos. Pasirinkai prieš penkerius metus „ne tą“ vadovėlį – ir vargsti, nes tuomet, pasirodo, suklydai. Visko labai daug. Ir nors tikrai turime puikių mokytojų litua­nistų, ekspertų, jų patirtis neretai atrodo lyg būtų paslėgta po sunkiu akmeniu, o rankos surištos. Tačiau viliuosi, kad viskas susitvarkys“, – neabejoja mokytoja Z. Masteikienė. 

Vesta VITKUTĖ

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos bakalauro studijų programos I kurso studentė

Nuotr. iš Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos albumo

Prisilakstė iki teisių atėmimo ir baudos

Šilališkis Klaidas ignoravo policijos šaukimus, neatvyko ir į teismą, kur buvo nagrinėjama jo administracinė byla. Pažeidėjo tėvas patikino, kad po pastarųjų įvykių su sūnumi nebebendrauja.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 46

Parama bitininkams

Iki birželio 25 d. bitininkai gali teikti paraiškas pagal paramos Lie­tuvos bitininkystės sektoriui 2020–2022 m. programos priemones. Šiam paraiškų priėmimo etapui ski­riama 180 tūkst. 954 eurai Europos žemės ūkio garantijų fondo ir valstybės biudžeto lėšų.

Nacionalinės mokėjimo agentūros inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 46

 

Pirmenybė nuomotis valstybinę žemę – jauniesiems ūkininkams

Vyriausybė pritarė, kad jauniesiems ūkininkams būtų suteikta pirmenybė nuomotis valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, o valstybės institucijoms sudarytos palankesnės sąlygos įgyvendinti svarbius infrastruktūros projektus. Galutinį sprendimą priims Seimas.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.46

Nuvytę iliuzijų vainikėliai...

Sakoma, kare kaip kare – visos priemonės pateisinamos, todėl lyg ir nieko tokio, kai kiekvienas politikas ar partija traukia savo gink­lus prieš lemiamus mūšius. Kaip bepostringautume, kaskart, rinkda­ma naują valdžią, visuomenė puo­se­lė­­ja iliuzijas, jog šita tai jau tik­rai bus geresnė ir teisingesnė už bu­vu­sią­ją. Juk svarbu, kad politikų ar par­ti­jų tarpusavio konkurencija bū­­tų ne stabdys, o variklis, ieškant, randant bei priimant teisingus ir nau­dingus sprendimus. 

Marija GRICUK

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.46

Griuvėsius valdininkai pavertė saugotinu „paveldu“

Bene prieš penkerius metus Šilalės valdžia suskaičiavo, kad rajone yra apie 140 apleistų, nenaudojamų griuvėsiais tapusių pastatų ar tik jų pamatų. Pasak politikų, vienintelė priemonė priversti gyventojus sutvarkyti šiuos statinius yra iki maksimumo padidintas nekilnojamojo turto mokestis. Tačiau į apmokestinamų objektų sąrašą patenka mažiau nei dešimtadalis apleistų pastatų. Ir kasmet – bene tie patys, jau tapę „paveldu“.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.46

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą