Redakcija

Kviečiame kreiptis paramos investicijoms finansuoti

Jau priimamos paraiškos paramai gauti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama in­vesticijoms į žemės ūkio valdas“. Jos gali prašyti fizi­niai ir juridiniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio veikla bei nustatyta tvarka savo vardu įregistravę ūkininko ūkį ir valdą. Paraiškas gali teikti pareiškėjai, kurių ūkio ekonominis dydis, išreikštas produkcijos standartine verte, yra didesnis kaip 8000 Eur pagal VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro apskaičiuotą ūkio ekonominį dydį 2016 m. sausio 1 d. Paraiškos teikiamos iki birželio 30 d.

Remiama veikla

Pagal veiklos sritį remiama ši veikla: žemės ūkio produktų gamyba; prekinių žemės ūkio produktų (pagamintų (išaugintų) valdoje) apdorojimas (rūšiavimas, pakavimas, surinkimas ir t. t.), perdirbimas bei tiekimas rinkai (arba žemės ūkio kooperatyvo supirktų iš savo narių jų ūkiuose pagamintų (išaugintų) žemės ūkio produktų apdorojimas (rūšiavimas, pakavimas, surinkimas ir t. t.), perdirbimas bei tiekimas rinkai; bio­dujų gamyba gyvulininkystės ūkyje iš jame susidarančių atliekų (biodujos, šilumos ir elektros energija gali būti naudojamos tik valdos reikmėms); trumpos rotacijos plantacinių želdinių įveisimas.

Paramos dydis

Paramos dydis skaičiuojamas, atsižvelgiant į tinkamas finansuoti projekto išlaidas be PVM. Didžiausias komplek­sinės (bend­ros) paramos lygis – iki 70 proc. visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų.

Teikiant supaprastintos for­mos paraišką, didžiausia su­ma vienam paramos gavėjui negali viršyti 50000 Eur. To­kia pat didžiausia paramos suma nustatoma pareiškėjui, kurio ūkio ekonominis dydis, išreikštas produkcijos standartine verte yra nuo 8000 Eur iki 50000 Eur (pildoma su­paprastinta paraiškos forma).

Pildant nesupaprastintos pa­raiškos formą, parama projektui negali viršyti 200000 Eur arba 400000 Eur, kai projek­te numatyta įgyvendinti tik naujų gamybinių pastatų statybą ar esamų rekonstravimą bei jų funkcionavimui užtikrinti būtinas investicijas (prie jų nepriskiriamos žemės ūkio technikos, krautuvų, keltuvų, transporto priemonių, grūdų transporterių įsigijimo išlaidos ir kita  technika ir (arba) įranga, kuri gali būti panaudota ne tik projekte numatytai veiklai naujai pastatytame ar rekonstruotame pastate vykdyti), ir pareiškėjas investuoja į gyvulininkystės, sodininkystės, dar­žininkystės, uogininkystės sektorius bei žieminius šiltnamius.

Ūkio subjektams, veisiantiems trumpos rotacijos plantacinius želdinius, didžiausia paramos suma projektui negali viršyti 30000 Eur.

Atrankos kriterijai

Pareiškėjų projektai vertinami pagal 11 atrankos kriterijų, už kuriuos suteikiami balai. Privalomas mažiausias balų skaičius – 50. Jeigu projektų atrankos vertinimo metu nustatoma, kad projektas nesurinko privalomų 50 balų, paraiška atmetama. Prašomai paramos sumai viršijus skirtą, atsižvelgiant į surinktų balų sumą, bus sudaryta paraiškų pirmumo eilė.

Nacionalinės mokėjimo agentūros inform. 

Alius paveldėjo naują mokestį

Anksčiau Alius buvo šiaip sau žmogelis, o dabar - visa galva aukštesnis pats už save. Dabar jis - kaip ir aukštuomenė. Kaip ir visi verslo magnatai, jis turi komercinės paskirties pastatų ir moka nekilnojamojo turto mokestį. Jeigu tiksliau - turi tik vieną. O jei visai tiksliai - nėra nė to.

Jis netgi mėgino įrodyti, žeg­nojosi, mušėsi į krūtinę, prisiekinėjo visais Seimo nariais, kad tikrai neturi tokių pastatų!

- O sandėlis? - inspektorė parodė pirštu į popierių.

- Neturiu jokio sandėlio!

- Kam jį naudojate? Laiko­te grūdus? Verčiatės žemės ūkiu?

- Ne, nelaikau grūdų, nenaudoju jo žemės ūkiui! - dievagojosi Alius. - Aš neturiu sandėlio!

- Gaila, jog nenaudojate žemės ūkiui, - atsiduso inspektorė.

Ji jau pavargo aiškinti, kad Alius tikrai turi sandėlį. Tai rodo Registrų centro dokumentai. Jeigu būtų supylęs grūdus ar saugotų kitą žemės ūkio produkciją, nuo mokesčio būtų atleistas. O dabar Alius privalo deklaruoti savo turtus ir sumokėti mokestį.

Alius nulėkė į Registrą.

- Iš kur atsirado sandėlis? - paklausė tenai.

- Paveldėjote, - atsakė Re­gist­rų centre. - Pažiūrėkite į sa­vo bylą. Joje surašyti visi pas­tatai: gyvenamasis namas, tvartas, malkinė, daržinė, sandėlis...

- Koks sandėlis? - pasibaisėjo Alius. - Kas ten pastatė sandėlį?

- Aš nežinau, - atsakė Re­gistrų centro darbuotoja. - Jūsų byla daryta seniai, sandėlio gali ir nebebūti...

Alius atsisėdo, giliai susimąstė. Ar buvo jo tėvų namuose kokie nors sandėliai? Ne, niekada! Tiesa, už daržinės galo kažkada kėpsojo tokia karaputkė, tenai tėvas raugindavo kopūstus. Va­dindavo sandėliuku.

- Ne sandėliukas, o sandėlis, - pataisė centro darbuotoja. - Dokumentuose niekas nerašo: trobikė, tvartukas ar sandėliukas. Būna troba, tvar­tas ir sandėlis.

- Tada išbraukite. Tos ka­ra­putkės seniai nebėra. Nu­griuvo dar Brežnevui esant gyvam...

- Kaip mes išbrauksime? Reikia naujos inventorizacijos. Užsisakykite.

- Kiek tai kainuos?

- Pastatų daug. Apie du šimtus.

- Du šimtus?!

Tokių pinigų Alius seniai nebuvo matęs. Aną savaitę pardavė bulių, bet gavo šimtą devyniasdešimt devynis.

- Tai gal pigiau būtų sumokėti mokestį? - patarė jam Registrų centre. - Jeigu sandėlis nedidelis, daug nepriskaičiuos. Vieną kitą eurą atrasite.

- Tikrai! - apsidžiaugė Alius. - Parduosiu du kibirus pieno, gausiu kelis eurus ir sumokėsiu!

Neseniai Alius jau buvo pardavęs du kibirus pieno, bet užsuko į kaimo krautuvės barą, nusipirko bokaliuką alaus ir vienu mauku praūžė visą savaitės uždarbį.

- Parduosiu dar kelis kibirus, dar sutaupysiu! - pasižadėjo Alius. - Sumokėsiu iki paskutinio cento, sąžiningai atsiskaitysiu.  Juk ne banditui kokiam - biudžetui!

- Jūs gi turtingas - turite sandėlį, - nusijuokė centro darbuotoja.

Alius galantiškai jai nusilenkė ir padavė mažą šokoladuką, kurį kažkada buvo gavęs kartu su reklama. Dabar jam, aukštuomenės žmogui, reikia ugdytis naujas manieras.

Alius ŠAKINIS

Bendrovės balansuoja ant išlikimo ribos

Iš finansinio nuosmukio niekaip neišsikapsto ir Šilalės savivaldybės valdoma UAB „Šilalės autobusų parkas“ (apie Šilalės šilumos tinklų bei Šilalės vandenų finansinę būklę rašėme praėjusiame „Šilalės artojo“ numeryje). Savivaldybės tarybai pateiktoje ataskaitoje bendrovės direktorius Vytautas Norkus nevyniojo žodžių į vatą ir juodu ant balto užrašė, kad didžiausi kreditoriai įmonei bet kada gali iškelti bankroto bylą. Nors rajono meras Jonas Gudauskas tikina priešingai: jo teigimu, įmonė esą atsigauna.

Autobusų parkui gresia bankrotas

Kaip ir šilumos tiekėjams, Autobusų parkui praėję metai buvo tikrai sunkūs. Dar labiau sumažėjo keleivių srau­tas - 2015-aisiais bend­rovės autobusais pervežta 59,7 tūkst. žmonių, suteikta paslaugų už 618 tūkst. eurų arba 11 tūkst. Eur mažiau nei 2014 metais.

Pernai Šilalės autobusų par­kas dirbo nuostolingai. Dėl padidėjusių atlyginimų bei išlaidų autobusų kapitali­niam remontui nuostolis išaugo 2 tūkst. Eur ir sudarė 11,4 tūkst. Eur. 

Kaip ir kitos šalies susisiekimo įmonės, Šilalės autobusų parkas didžiausią nuostolį patiria vietinio susisiekimo maršrutuose. Pernai jais per­vežta tik 15,3 tūkst. keleivių, gauta 416 tūkst. Eur pajamų, o išlaidų patirta per 460 tūkst. Eur.

Iš savivaldybės biu­­džeto praėjusiais metais Autobusų par­kas gavo 476,3 tūkst. Eur, beveik visi pinigai - 441,8 tūkst. Eur - skirti už moksleivių vežimą į mokyklas. Tuo tarpu vietinio su­sisiekimo maršrutuose pa­tirtiems nuostoliams kompensuoti įmonė gavo tik 34,5 tūkst. Eur. Per­nai savivaldybė jai liko skolinga 17,8 tūkst. Eur.

Skolos - didžiausias Auto­bu­sų parko vadovo V.Nor­kaus  galvos skausmas. 2015 m. bend­rovė tiekėjams ir bankams liko skolinga 150,3 tūkst. Eur. Per vienerius metus tiekėjams savivaldybės įmonė turės sumokėti 59 tūkst. Eur. Daugiausiai - net 36 tūkst. Eur - degalinių tink­lui „Milda“ už kurą. Dar 9,3 tūkst. Eur už kurą Autobusų parkas įsiskolinęs UAB „Kvė­dars­ta“.

Tačiau ir tai anaiptol dar ne viskas. Ilgiau nei vienerius metus už kurą „Mildai“ savivaldybės įmonė yra skolinga 43,3 tūkst. Eur, „Kvė­darstai“ - 26 tūkst. Eur. Už­delstos skolos tiekėjams sudaro beveik 70 tūkst. Eur.

Pernai savivaldybė priėmė sprendimą iš dalies atstatyti įmonės įstatinį kapitalą - iš rajono biudžeto 15 tūkst. Eur skyrė autobusui pirkti. Iš viso 2015 m. bendrovė įsigijo 11 autobusų, 2 mokyklinius au­tobusiukus jai perdavė savivaldybė.

norkus

V.Norkus politikams sakė, kad praėjusiais metais pavyko iš pagrindų atnaujinti trečdalį bendrovės autobusų.

„Autobusų dar trūksta, o ir nupirktieji nėra idealūs - patys remontuojame, nes naujų įpirkti nepajėgiame“, - savivaldybės tarybai aiškino įmonės vadovas.

Nors savivaldybės taryba yra šios bendrovės akcininkė, nei Finansų, investicijų ir verslo komiteto, nei savivaldybės tarybos posėdyje politikai Šilalės autobusų parko finansine padėtimi itin nesidomėjo. Jie tik pasidžiaugė, jog UAB „Rivona“, valdanti prekybos centrus „Norfa“, pastatys Šilalėje autobusų stotį.

Tiesa, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojai Verai Macienei ki­lo abejonių, ar verta įmonei vežti keleivius tolimojo susisiekimo maršrutais į Vilnių ir į Klaipėdą, jei jie neduoda jokio pelno.

Ir nors iš tolimojo susisiekimo uždirbtos pajamos pernai sumažėjo 15 tūkst. Eur, V.Norkus garantavo, kad maršrutai nėra nuostolingi.

„Minuso nėra, o bendrovė be šių pinigų neišsiverstų - parveža grynų apyvartinių lėšų. Klaipėdos maršruto nuos­tolius kompensuoja ke­lionės į Vilnių“, - tvirtino V.Nor­­kus.

Tačiau administracijos direktoriaus pavaduotoja V.Ma­cienė įsitikinusi, jog šį klausimą turėtų svarstyti UAB „Ši­lalės autobusų parkas“ val­dy­ba.

Tolimasis susisiekimas tik­rai nėra pati didžiausia šios įmonės problema. Atas­kai­toje grėsmingai atrodo kiti išvardinti skaičiai - teigiama, kad vien valymo įrenginiams reikia per 160 tūkst. Eur. Nepradėjus jų projektuoti bei statyti, Klaipėdos regiono ap­linkos apsaugos departamentas neišduos įmonei Taršos integruotos prevencijos ir kont­rolės leidimo. O tada bend­rovė ne tik mokės baudas, bet ir gali būti sustabdyta jos veikla.

Vienintelis geras pokytis - pernai šiek tiek padidėję vairuotojų atlyginimai. Ataskaitoje nurodyta, kad jie vidutiniškai paaugo 61 Eur, tačiau pripažįstama, jog tai lėmė minimalios algos didėjimas.

Gedmina“ susidomėjo FNTT

Jei vandens ir šilumos tiekimas bei vietinio susisiekimo maršrutų aptarnavimas yra įstatyme įteisinta tiesioginė vietos savivaldos funkcija, tai prekyba knygomis ir laidojimo verslas savivaldybei tikrai nėra pats būtiniausias.

Jau rašėme, kad balandį politikai nusprendė išbraukti Šilalės knygyną iš neprivatizuojamų objektų sąrašo. Savivaldybės įmonei, per pen­kerius metus sukaupusiai 9 tūkst. Eur nuostolių bei neišgalinčiai išlaikyti pastato miesto centre, bus ieškoma pirkėjų.

Tačiau Šilalės knygyną slegianti 2 tūkst. Eur skola už šildymą juokingai atrodo UAB „Gedmina“ direktoriui Do­­natui Grigaliui - tiek jo vadovaujama įmonė gauna už vienas laidotuves. Nors „Gedmina“ kur kas labiau nei Šilalės knygynas yra įklimpusi į skolų liūną. Vien UAB „Vlado medis“ už parduotus karstus bendrovė yra skolinga beveik 43 tūkst. Eur. Ir ši skola jau daug metų nemažėja. Iš viso savo tiekėjams „Gedmina“ yra įsiskolinusi 55,7 tūkst. Eur.

Bendrovės direktorius net neslepia, jog skolų grąžinti neketina, o viską, ką uždirba, panaudoja patalpoms remontuoti, įrangai atnaujinti. Tokiai įmonei tiekėjai taip pat bet kada galėtų inicijuoti bank­rotą.

Bet ir skolos - ne vienintelis D.Grigalio rūpestis. Prieš kurį laiką „Šilalės artojuje“ pasirodžius informacijai, kad bendrovė už suteiktas paslaugas atseit neišduoda čekių, Šilalės policijos ko­mi­sariatas pradėjo tyrimą - surinko visus įmonės finan­sinius dokumentus bei perdavė juos tirti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai (FNTT). „Gedminos“ vadovas informa­vo politikus, jog jau įvyko kai kurios apklausos, tačiau dėl FNTT užimtumo tyrimas užtruks dar ne vieną mėnesį. 

Pasirenka kur geriau

Ataskaitoje rašoma, kad pernai „Gedmina“ uždirbo 4,7 tūkst. Eur pelno. Geri buvo ir 2014-ieji, kai pelnas siekė 8,5 tūkst. Eur. Tačiau dviejų pastarųjų metų pelnas anaiptol nekompensavo 2010-2013 m. patirtų nuostolių, kurie siekė daugiau kaip 55 tūkst. Eur. Be to, 2012-aisiais „Gedmina“ pastato išorei atnaujinti iš banko paėmė 23 tūkst. Eur paskolą. Skirtingai nei skolas, ją tikrai teks grąžinti.

Tuo tarpu įmonės pajamos mažėja - pernai jos sumenko iki 134,8 tūkst. Eur, o sąnaudos darbo užmokesčiui bei socialiniam draudimui išaugo iki 46 proc.

Tačiau, pavyzdžiui, tokią pat veiklą vykdantys Šakių savivaldybei priklausantys lai­­do­tu­vių namai verčiasi nepalyginamai geriau - 2015 m. uždirbo per 16,2 tūkst. Eur pelno, įsigijo naujutėlį, specia­liai įmonei pagamintą, be­ne 30 tūkst. Eur kainavusį automobilį. Ša­kiečiai pasitiki savivaldybei priklausančių lai­dotuvių namų darbuotojais - čia paslaugas pernai užsisakė 72 proc. rajone mirusių žmonių artimųjų.

Atrodo, skiriasi ne tik vadybiniai tą pačią veiklą vykdančių įmonių vadovų sugebėjimai, bet ir požiūris į paslaugas bendruomenėse. Šilalėje veikiančios „Gedminos“ di­rek­­torius kone kiekviena pro­­ga kartoja, jog visos bendruomenių šarvojimo salės veikiančios neteisėtai, todėl jas reikėtų uždaryti. Tuo tarpu šakiečiai su bendruomenėmis sėkmingai bendradarbiauja - vien pernai kaimo bend­ruomenių patalpose Šakių lai­dojimo namų darbuotojai pa­šarvojo 178 mirusiuosius.

Kad tai galima laikyti iš­ties rimta pa­galba kaimo žmonėms, ro­do ir skaičiai. Jei vienas paslaugų paketas Šakių laidotuvių namų šarvojimo salėse vidutiniškai kainavo 1089 Eur, tai bend­ruomenių namuose vienos laidotuvės vidutiniškai atsiėjo 815 Eur.

Bendradar­biau­ti, o ne konkuruoti su kaimo bendruomenių bei parapijų šarvojimo salėmis UAB „Gedmina“ direktoriui patarė ir Šilalės rajono meras J.Gudauskas.

„Negalime visko sukoncent­ruoti į vienas rankas, nes žmonės visada naudosis tomis salėmis, kuriose jiems bus geriau ir patogiau“, - įsitikinęs meras. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Meras atostogauja Gran Kanarijoje

Paprastai Šilalės savivaldybės tarybos nariai posėdžiauja paskutinį mėnesio ketvirtadienį. Tačiau vakar politikai rinkosi tik į komitetų posėdžius, o tarybos posėdis šaukiamas ateinantį antradienį. Pasirodo, įprastą darbo ritmą sujaukė mero Jono Gudausko atostogos. Kaip skelbiama savivaldybės interneto svetainėje, rajono vadovas poilsiauja nuo gegužės 20 d. Į darbą jis grįš pirmadienį. Ir neabejotinai pailsėjęs, įdegęs bei pasisėmęs naujų įspūdžių - atostogas su šeima meras leidžia Gran Kanarijoje (Gran Kanarija yra trečia pagal dydį sala Ispanijai priklausančiame Kanarų salyne).

„Šilalės artojo“ inform.

„Facebook“ nuotr.

 

Ar visos gėlės paskatina šienligę?

Didžiausią pavojų šienlige sergantiems žmonėms kelia smulkios medžių, žolių bei javų žiedadulkės. Tačiau kai kurios gėlės irgi yra įtrauktos į Lietuvoje aktualiausių įkvepiamų alergenų paletę, kuri ištiriama paėmus kraujo.

Alergijos žiedadulkėms simp­tomai yra labai panašūs į peršalimą. Nors gėlės nedažnai sukelia šienligę, intensyvaus augalų žydėjimo metu geriau būti atsargesniems. Patariama nedovanoti puokščių alergiškiems žmonėms, o gėlių vazonėlius išnešti iš patalpų. Štai kai kuriose Didžiosios Britanijos ligoni­nėse buvo net uždrausta į pa­latas atnešti lelijų bei pelargonijų.

Gėlių žiedų dulkelės yra gana stambios ir lipnios, bet viskas priklauso nuo žmogaus imuniteto reakcijos. To­dėl chrizantemų, rožių, hiacintų bei tulpių žiedadulkės vis tik yra įtrauktos į įkvepiamų alergenų paletę. Aišku, Lietuvoje pavasarį bene daugiausiai problemų sukelia lazdynų ir beržų žiedadulkės. Tai patvirtina ir „Medicina practica“ laboratorijos sveikatos profilaktikos akcijų „Svei­kink pavasarį be alergijos!“ rezultatai.

Kita šienligės banga prasideda vasarą, sužydėjus mo­tiejukui, mig­lei, svidrei, ja­­vams ir kt. Aler­giją gali su­­kelti ir dilgėlių, gysločio, rūgštynių, ypač – pelyno žie­dadulkės. Todėl šienligės sezonas tęsiasi ir rudenį.

Pastebėta, kad net 70–80 proc. žieda­dul­kėms aler­­giš­kų pacientų yra jautrūs ir daržovėms, vaisiams. Pavyzdžiui, kenčiantiems nuo beržo žiedadulkių žmonėms pavojų gali sukelti obuoliai, kriaušės, morkos, slyvos bei kt. Paėmus kraujo, galima saugiai nustatyti ne tik įkvepiamus, bet ir maisto alergenus.

AKCIJA! Dabar su didele nuolaida alergijos tyrimus (paėmus kraujo) jums atliks „Medicina practica“ la­boratorijoje Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19), tel. (8-449) 4-67-63. Prieš tyrimą būtina bent 12 val. nevalgyti. Iš anksto registruotis nereikia. Akcija tęsis iki birželio 30 d.

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt.

Piliakalnių istoriją įamžinome filme

Obelyno pagrindinėje mokykloje vyko mokymai „Pieš­tinės ir plokščiosios marionetės animacijos pagrindai bei technika. Kūrybinės dirbtuvės“. Paskaitą vedė UAB „Vilanimos filmų studijos“ direktorius ir prodiuseris, meno vadovas bei režisierius, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos lektorius Valentas Aškinis bei Jūratė Leikaitė - animatorė, režisierė, prodiuserė, scenaristė, dailininkė, iliustratorė.

4-10 klasių mokiniai buvo supažindinti su pagrindinėmis ir šalutinėmis pieštinės animacijos judesio kompo­nuo­tė­mis, fonų piešimu, veiks­­­mo truk­mės nustatymu. Taip pat vaikai sužinojo, kaip pa­rengiami bei išdėstomi fo­ne personažai, kaip komponuojamas kadras, kokie yra filmavimo būdai ir scenų derinimas su garsu.

Dėstytojai turėjo atsivežę sa­vo kompiuterinę įrangą. Per savaitę iki vizito moksleiviams reikėjo atlikti „namų darbus“ – nupiešti atskiras animacines sce­­nas, remiantis legendomis apie Vedrių bei Kazokų piliakalnius (Var­sėdžių apylinkės). Vėliau šios scenos buvo nufilmuotos ir sukurtas anima­cinis filmas, ku­ris meniškai iliust­ruoja kraš­to istorinę praeitį.

Puiku, kad mo­­kykloje ugdomi vaikų kūrybiniai gebėjimai, įtraukiant juos į kūrybos procesą.  

Mindaugas ARMONAS, Obelyno pagrindinės mokyklos istorijos mokytojas metodininkas

AUTORIAUS nuotr.

 

 

 

Klojimo teatrų entuziastai rinkosi į festivalį „Pri klietelis“

Dvejus metus iš eilės Kvėdarnoje, prie kunigo, kal­bi­ninko Kazimiero Jauniaus klėtelės (Lembo k.), vyko klo­­jimo teatrų vakarai. Pirmasis, surengtas 2014-aisiais, buvo su­sietas su Europos paveldo dienomis Kvėdarnoje „XX a. pradžios skonis“, antrasis, vykęs pernai, - skirtas etnografinių regionų metams paminėti. Šiemet teatro mėgėjai vėl susirinko Lembe.

Neatsitiktinai klojimo teat­rui vieta parinkta prie kunigo, kalbininko K.Jauniaus klėtelės - ji labai atitinka klojimo teatrų atmosferą, čia tvyro XX a. pradžios dvasia. Teatro vakarai, sutraukę daug svečių, reprezentuoja Kvė­darną, nekilno­jamąjį valstybės paveldo ob­jektą - K.Jauniaus klėtelę-muziejų ir kunigo, kalbinin­ko, garsaus ling­visto K.Jauniaus asmenybę bei populiarina Šilalės krašto istorines, kultūrines ir gamtines erdves. Taip puoselėjama kal­­ba, papročiai, tradicijos. Klojimo teatrų vakarai priviliojo daug žiūrovų ne tik iš Šilalės rajono, bet ir iš gretimų. Tad šiemet, siekdami, jog pasirodymai taptų tradiciniais, patrauk­liais, moderniais ir būtų neatsiejama rajono kultūrinio gyvenimo dalimi, surengėme I-ąjį regio­ninį klojimo teatrų festivalį „Pri klietelis“, skirtą Lietuvos 100-mečiui, Pasaulio žemaičių dienoms ir Vietos bend­ruomenių metams paminėti.

Festivalį, nuskambėjus daudytės garsams, pradėjo bei simbolinę juostelę perkirpo Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorė Soneta Būdvytienė ir Kvėdarnos se­­­niū­nas Aivaras Dobilas. Spek­­­taklius parodė kaimų bend­ruomenės „Saulietekis“ mėgėjų teatras (vadovė Dan­guolė Šerpetauskienė), Pa­jū­ralio lais­valaikio salės mė­gėjų teatras (vad. Al­ma Rim­kuvienė), Pajūrio ne­įga­liųjų žmonių dra­mos ko­lek­tyvas (vad. An­­ge­lė Auž­­bikavičienė), Kal­ti­­nėnų kul­­tū­ros namų mė­­gė­jų dramos kolektyvas (vad. Liuda Vis­mantaitė) bei Ku­piškio rajono savival­dybės kul­tūros centro Noriū­nų pa­da­linio mė­gėjų teat­ras „Dvarėlis“ (vad. Violeta Lau­cienė). Žiū­­­rovus linksmino ir gerą nuotaiką palaikė Kvėdarnos kultūros namų mėgėjų meno ko­lektyvai: ansamblis „Ne vien retro“ (vad. Al­dutė Rim­kie­nė), su­augusiųjų šo­kių kolektyvas „Ka­­dagys“ (vad. Gied­rė Fas­ci), folk­loro an­samb­­lis „Vo­lun­gė“ (vad. A.Rim­kie­nė), mo­terų vokalinis ansamblis „Al­leg­ro“ (vad. Gra­žina Pame­di­­tie­nė), liaudiš­kos muzikos ka­­pe­la „Jūra“ (vad. Al­binas Rim­­kus).

Renginio metu buvo pristatomos Šilalės krašto kulinarinio paveldo tradicijos. Kvėdarnos ir Pajūralio bend­ruomenės bei kaimų bend­ruomenė „Saulietekis“ vaiši­no koše, rūgštynių sriuba, kiaušiniene su spirgais.

Festivaliui pasibaigus, daug šiltų palinkėjimų teatro entuziastams išsakė Kvėdarnos parapijos klebonas kun. Juo­zas Rudys, kolektyvams įteiktos rajono mero padėkos. Se­niūnas padėkojo renginio rė­mėjams bei visiems, prisidėjusiems prie jo rengimo.

Festivalį vainikavo Kelmės mažojo teatro spektaklis Liu­­nės Janušytės komedija „Že­­maičiai bylinėjasi“ (rež. Ge­diminas Trijonis) bei gegužinė su Rietavo kultūros centro kaimo kapela „Subata“ (vad. Aida Liutikienė).

Tikimės, kad II-asis klojimo teatrų festivalis sukvies dar daugiau dalyvių bei žiūrovų.

Aldutė RIMKIENĖ, Kvėdarnos kultūros namų kultūrinės veiklos vadybininkė

AUTORĖS nuotr.

spektaklismuzikantai

 

Iš policijos automobilio liko tik metalo krūva

Praėjęs pirmadienis vienoje automagistralės Vilnius-Kaunas-Klaipėda atkarpoje buvo itin nesėkmingas - Šauk­liškės kaimo teritorijoje tądien užfiksuoti net du eismo įvykiai. Dieną nuo kelio nuvažiavo kro­vininis sunkvežimis, o vakare, vykdant jo iškėlimo darbus, stipriai nukentėjo tarnybinis policijos automobilis.

Pirmadienį sunkvežimį vairavęs vyras jo nesuvaldė, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į tvorą. Avarija nebuvo didelė, tačiau sunkiasvorės transpor­to priemonės traukimo darbai užtruko iki vėlumos. Eismą, kad pro šalį važiuojantys vairuotojai netrukdytų darbininkams, reguliavo policijos pareigūnai. Tarnybinis jų automobilis su įjungtais specialiais švyturėliais stovėjo pirmoje eismo juostoje. Tačiau apie 21.45 val. į Šilalės policijos komisariato „VW Passat“ rėžėsi klaipėdiečio (gim. 1971 m.) vairuojamas „Citroën C5“.  Tik laimingo atsitiktinumo dėka išvengta skaudžios tragedijos – po didelio smūgio „Passat‘as“ suknežintas nepataisomai. Lai­mei, pareigūnai buvo išlipę iš mašinos ir nestovėjo šalia.

Avarijos metu susižeidė „Cit­roën“ vairuotojas. Jis skun­dėsi skausmais krūtinėje. Dėl traumos vyriškis išgabentas į Klaipėdos universitetinę ligoninę. Pirminiais duomenimis, vairuotojas buvo blaivus. Bet dėl kokių priežasčių nepastebėjo policijos automobilio su įjungtais švyturėliais jis nesugebėjo paaiškinti. Keliama versija, jog kliūties klaipėdietis galėjo nepamatyti, nes vairuodamas kažko ieškojo savo mašinos salone.

Birutė PALIAKIENĖ

SKAITYTOJO nuotr.

 

 

 

 

Vandalų įžūlumui ribų nėra?

Praėjusį savaitgalį Pajūris šventė: džiugino ne tik geras oras, bet ir miestelyje vykusios seniūnijų sporto žaidynės. Tačiau naujos savaitės pradžioje pakili nuotaika išgaravo. Naktį iš pirmadienio į antradienį įžūlūs chuliganai nusiaubė rekreacinę zoną prie Jūros upės. Šį atvejį aiškinasi policija, bet patys pajūriškiai spėlioja, kad teritoriją suniokoti galėjo vietiniai nebrendylos.

Vaizdas, kurį antradienį išvydo Pajūrio seniūnė Roma Veščiūnienė, ją, švelniai tariant, šokiravo. Prieš kelis me­tus įrengtoje jaukioje Jū­ros pakrantės poilsiavietėje buvo išverstas tik pavasarį pastatytas knygų inkilėlis, o jame buvę leidiniai sudeginti pavėsinėje, ant stalo. Be to, visur primėtyta įvairiausių atliekų, prigliaudyta kalnai sau­lėgrąžų. R.Veščiūnienė suskaičiavo, jog seniūnijai pa­daryta maždaug 250 eu­rų žala. Tačiau suma gali ir iš­augti – kiek tiksliai atsieis smarkuolių siautėjimas, paaiškės, kai poilsiavietė bus sutvarkyta.

Seniūnė apgailestauja, kad tai, deja, nebe pirmas toks išpuolis šioje zonoje. Neseniai jėgos kur dėti neturintys asmenys nuvertė lauko tualetą, sugadino jo stogą, išspardė bei sugriovė tvorelę, nuniokojo pavėsinės stogą, išrovė įbetonuotą kelio ženklą ir įmetė jį į upę.

Trečiadienį Pajūrio seniūnė dėl šio įvykio susitiko su Šilalės policijos pareigūnais. Nors prieš tai ji sako laukusi, kol chuliganams prabils sąžinė. Todėl internete išplatino pranešimą, kuriame niekadėjus ragino prisistatyti į seniūniją bei prisipažinti. Jiems buvo suteiktas šansas patiems viską sutvarkyti. Deja, sąžinė taip ir neprabudo - seniūnė dėl incidento parašė pareiškimą.

„Dabar viskuo labai rimtai užsiima policija. Vyksta tyrimas, apklausos. Įvardinti, kas nusiaubė poilsiavietę kol kas negaliu. Bet tikiu, jog pareigūnai greitai juos nustatys“, - įsitikinusi R.Veščiūnie­nė.

Tiek ji, tiek miestelio gyventojai svarsto, kad šioje vie­toje reikėtų įrengti vaizdo stebėjimo kameras. Ta­čiau, anot seniūnės, šie norai kol kas neįgyven­dinami – savivaldybės biudžete tam trūksta lėšų...

Šiandien va­kare Pa­jū­ryje šaukiamas bend­ruomenės susirinkimas. Bus ta­ria­ma­­si, kokių pre­vencinių priemonių imtis, tramdant miestelį niokojančius vandalus. Belieka tikėtis, jog susivienijusi bendruomenė juos įveiks.

Birutė PALIAKIENĖ

Romos VEŠČIŪNIENĖS nuotr.

degesiai

 

Laukuose pakvipo pirmuoju šienu

Prieš savaitę Vaičių kaime, Vaidoto Kiniulio ūkyje, susirinkę Žemaitijos žemdirbiai paskelbė šienapjūtės pradžią. Tiesa, kai kur pievos po neseniai praūžusių liūčių vis dar nėra visiškai sausos, tačiau ūkininkai jau žvilgsniais matuoja žolę ir nekantriai dairosi į dangų.

Šienapjūtė - pats sunkiausias vasaros darbas, nes likti žiemai be pašarų tolygu sunaikinti ūkį. Todėl UAB „Dotnuvos projektai“ pakvietė Žemaitijos žemdirbius apžiūrėti naujausios pašarų ruošimo technikos.

Bene 130 melžiamų karvių ir per 120 mėsinių mišrūnų laikančiam ūkininkui kasmet reikia nušienauti 116 hektarų pievų, paruošti apie 2 tūkst. tonų žolės bei kukurūzų siloso, veršeliams susukti 700 sauso šieno ritinių. Tai nemenkas, iki pat rudens trunkantis darbas, todėl tokiam dideliam ūkiui labai svarbu turėti gerą bei patikimą techniką. UAB „Dotnuvos projektai“ V.Kiniulio ūkyje surengė  jau antrą lauko dieną. Pirmoji įvyko daugiau nei prieš dešimtmetį, 2005-aisiais, iškart, kai tik Sapard projekte dalyvavęs ūkininkas įsigijo visą naują pašarų ruošimo techniką.

„Tada demonstravome tik V.Kiniulio technikos galimybes. Dabar čia atvežėme net kelių aplinkinių ūkininkų turimą techniką, nes V.Kiniulis puoselėja naujų planų - per dešimtmetį jo technika susidėvėjo ir fiziškai, ir morališkai. Dėl to šiai šienapjūtei parvešime ūkininkui pačią nau­jausią, 4 metrų pločio „Kver­neland“ prikabinamą šie­napjovę - kol kas Lietuvoje nėra nė vienos tokio modelio. Gaila, kad fabrikas nespėjo jos surinkti ir išsiųsti į Lietuvą iki šio mūsų susirinkimo“, - sakė UAB „Dot­nuvos projektai“ vadybi­ninkas, technikos mokslų dak­taras Romualdas Man­ke­vi­­čius.

Technikos demonstravimui ūkininkas paruošė patį sausiausią lauką - 12 metrų pievą, kurią kasmet išakėja ir atsėja į hektarą po 1,5-2 kilogramus motiejukų. Sodri bei gana aukšta žolė, nors ir šlapoka, prašyte prašėsi pjaunama bei verčiama į pradalges.

Pasak R.Mankevičiaus, šienapjovė, vartytuvas ir grėblys yra viso pašarų ruošimo proceso pradžių pradžia, o kokią  pasirinkti šienapjovę - pakabinamą ar prikabinamą, su plaušintuvu ar be jo, priklauso nuo ūkio dydžio, pašarų ruošimo plotų, laukų reljefo, turimo traktoriaus bei ūkininko noro.

Žemaičiai atidžiai stebė­jo ir vertino, kaip dirba „Kver­ne­land“ pakabinamos ir pri­kabinamos šienapjovės, svarstė, kokią naudą gali duo­ti dviejų skirtingų šienapjovių kombinacija, kuo ypatinga „Kverneland“ sraigė, sumetanti šlapią žolę į pradalges taip, kad ji nepatektų po traktoriaus ratais ir nebūtų suminta, klausinėjo apie technikos galimybes ne tik dr. R.Mankevičiaus, bet ir praktinės patirties turinčių į demonstraciją savo šienapjoves atvežusių savininkų.

Ne mažiau smalsuolių pritraukė ūkininkės Virginijos Aužbikavičienės dviejų roto­rių grėblys, važiuojantis ir dirbantis ant tos pačios važiuoklės. Hidrauliškai valdo­mas grėblys gali palįsti po krūmais, suversti vieną arba dvi pradalges.

„Žiūrint į tokią techniką, seilė varva - visko norisi, sulaiko tik šiuo metu ypač menkos galimybės ir neaiški perspektyva. O jei kas dykai duotų - viską priglaustume“, - juokavo būrin susispietę keli ne­didelių ūkių savininkai iš Ju­caičių, Požerės, Pa­žvėrio kaimų.

Šienapjūtės jie dar nepradėjo - sa­kė laukią, kol už pieną sumokės ir Dievulis „pagados“ nepagailės.

„Pažiūrėkite, kiek traktorius kai­nuoja - net už nedidelį reikia 60-70 tūkst. eurų pakloti. Kada tiek gali uždirbti, kai už pieną moka 15 centų ir dar žada bene 1,5 euro cento nuo birželio sumažinti?“- svarstė vyrai.

Ne pačiu didžiausiu optimizmu spinduliavo ir ūkio savininkas V.Kiniulis. Nors neseniai Vaičių kaime jis nupirko apgriuvusią fermą ir jau šią savaitę pradės ją rekonst­ruoti į fermą prieaug­liui, ūkininkas su nerimu svarstė apie ūkių didėjimo tendencijas.

„Krizė, kuri dabar mus riečia į ožio ragą, kada nors praeis. Bet po dešimtmečio gali pasirodyti, jog ir ūkis, kur laikoma 130 karvių, jau yra prie smulkiųjų. Jeigu nebus iš ko investuoti, nevyks plėt­ra, tapsime nereikalingi. O žemės mūsų rajone nėra tokios derlingos, kad galėtume verstis augalininkyste“, - sakė V.Kiniulis, pereinantis prie eko­loginės žemės ūkio gamybos.

Krintant pieno kainoms, abejojančiųjų savo ūkių ateitimi atsiranda vis daugiau, tačiau dr. R.Mankevičius įsitikinęs, jog ūkininkai lengva ranka neužbrauks daugelio metų triūso.

„Dabar tikrai ne pats geriausias laikas investicijoms, bet susidomėjimas pašarų ruošimo technika nemažėja, nes žmonės iš paskutiniųjų stengiasi ją atnaujinti. Netrukus prasidės naujo paramos laikotarpio paraiškų rinkimas, ūkininkams reikia žinoti, ko­kia geriausia technika yra rinkoje. Juk visi supranta, kad tai - paskutinė galimybė gauti paramą ūkio modernizavimui. Nors ir kaip blogai būtų, lietuviškas racio­nalumas verčia kibtis į že­mę“, - tvirtino specia­listas.

Laukams pakvipus pirmuoju šienu, ūkininkams šiemet itin sunku apsispręsti, ar ruošti pašarus ir rengtis dar vienai sunkiai žiemai, ar atsisakyti visko, kas uždirbta, ir trauktis iš nelygios kovos su perdirbėjais bei prekybininkais. Kita vertus, ne vienas ūkininkas iš Vaičių kaime surengtos lauko dienos grįžo su viltimi, jog sunkmetis - ne amžinas.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

ukis4ukis3ukis2ukis1

 

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą