„Vaikystėje ne kartą daržuose esame atradę nedidelį akmeninį patrankos svie­dinį ar senovinę monetą, tačiau tėvai sakydavo, kad tai esančios kazokų ir lenkų kovų su totoriais liekanos. Tačiau to, kad Targovicėje 1362 m. įvyko garsusis Mėlynųjų vandenų mūšis, ir Lietuvos kunigaikščio Algirdo dėka ukrainiečiai buvo išvaduoti iš turkų priespaudos, nežinojome“, – pasakojo Vladimiras Besarabas, braižybos bei fizinio lavinimo mokytojas ir istorijos mėgėjas.

Jis sutiko pabūti mano gidu Targovicės kaimelyje, nes seniūnas tą dieną buvo išvykęs. Šiuo metu Targovicėje gyvena apie 1,5 tūkst. žmonių, tačiau istorijos tėkmėje jų čia yra buvę net septynis kartus daugiau. Archeologai spėja, jog tuo metu, kai čia su Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) kariauna atžygiavo Algirdas, Targovicė vadinosi Jabgu, tai buvo svarbus totorių valdomas Aukso ordos miestas. Tuo metu aplink tvyrojo negyvenamos stepės, kelių šimtų kilometrų spinduliu kitų miestų nebuvo.

Kasinėdami Targovicę archeologai atrado 200 metrų pločio viešają pirtį ir molio vamzdžiais įrengtą kanalizaciją, kas esą rodo, jog čia gyveno turtingi žmo­nės, valdovai.

„Mokytojai apie tą mūšį nieko nepasakojo, o vadovėliuose buvo rašoma vien apie rusų pergalę prieš totorius Ku­likovo kautynėse prie Maskvos, nes turbūt taip norėta, kad pamirštume, jog Ukraina buvo nepriklausoma, kartu su lietuviais kovojome tiek prieš totorius, tiek prieš maskolius“, – svarstė V. Be­sa­rabas.

Jis didžiuojasi, jog jo prosenelis buvo kazokas, sugebėjęs pabėgti iš turkų nelaisvės. 2022 m. Rusijai užpuolus Uk­rainą, V. Besarabas nuskubėjo į karinį komisariatą ir pasiprašė siunčiamas į frontą. Tačiau kariauti siuntė tik vyrus iki 60-ies metų, tad, likęs kaime, Vla­di­miras ėmė rinkti paramą frontui.

„Mūsų kaimas nedidelis, bet jau aštuoni vyrai kovose paguldė galvas. Maždaug tiek pat yra dingę be žinios, vargu, ar kas pateko nelaisvėn, visi turbūt irgi yra žuvę. Neseniai sužinojome, jog vienas dingo mūšiuose Rusijos Kursko regione – net tėvai nebesitiki, kad jį dar pamatys, nes rusai tiesiog sužvėrėjo, belaisvių neima, o nužudo“, – kalbėjo V. Besarabas.   

Jis gyrė Lietuvą už teikiamą paramą Ukrainai ir peikė Vakarus dėl vėlavimo.

„Gaila, jog Lietuva dabar yra nedidelis kraštas, nes jei būtumėte tokie pat galingi, kaip viduramžiais, manau, kartu maskolius greitai patvarkytume“, – svajojo pedagogas.

Targovicėje kol kas nėra jokio pamink­lo, primenančio, jog kažkada čia vyko Mėlynųjų vandenų mūšis. Užtat stovi nedidelis paminklinis akmuo čia gyvenusiam garsiam kazokų vadui Sirko ir milžiniška anoniminio kazoko skulptūra. Taip norima priminti, kad kaimas buvo svarbi kazokų gyvenvietė.

Nuo Kyjivo į pietus Moldovos link 250 kilometrų nutolusio kaimelio gyventojai viliasi, kad Targovicė ateityje taps gausiai turistų lankoma vieta, čia iškils muziejus Mėlynųjų vandenų mūšiui atminti. Kadangi jis įvyko nuošaliose stepėse, o metraštininkai apie jį ėmė rašyti vėlai ir aptakiai, mokslininkai neturi vieningos nuomonės nei dėl jo datos, nei dėl tikslios vietos. Arheologinius kasinėjimus inicijavusi ir jiems vadovavusi Kropinvinckio pedagoginio universiteto docentė Irina Kozir yra įsitikinusi, jog mūšis vyko būtent Targovicės apylinkėse, o jį laimėjęs Algirdas sudegino totorių gyvenvietę. Mokslininkė teigia, jog Aukso ordos vietininką norėjęs sumušti Algirdas atžygiavo prie Jabgu ir čia susikovė. Tokias išvadas I. Kozir padarė po kelis dešimtmečius Targovicėje vykdytų kasinėjimų, o jas grindžia keturiais argumentais. 

Gyvenvietė buvo įsikūrusi svarbių prekybinių kelių sankryžoje, prie upės, kuri tada vadinosi Mėlynaisiais vandenimis. Taip ji buvo įamžinta viduramžių žemėlapiuose ir tik vėliau buvo sutrumpinta į Mėlynają (Siniucha). Atkastos visų medinių pastatų liekanos buvo apanglijusios, kas liudija, jog gyvenvietė buvo sudeginta. Vieno amatininko sodyboje buvo rasta slėptuvė, į kurią bet kaip buvo sumesti tais laikais brangūs geležiniai įrankiai, liudiję, jog žmonės iš čia privalėjo skubiai bėgti. Be to, daugybė aptiktų totoriškų monetų buvo nukaltos iki 1360 m. Archeologai atkasė ne tik ištaigingą pirtį, bet ir kapavietę su 700 palaikų, tačiau tai nebuvo karių kapavietė, nes kaukolėse nesimatė mūšiuose patiriamų sužalojimų. Tyrimus apsunkino tai, jog Jabgu buvo įsikūręs toje vietoje, kur dabar stovi Targovicės kaimo pastatai, o po jais nė­ra galimybės kasinėti.

Targovicė kažkada buvo didokas mies­telis su trimis bažnyčiomis, tačiau jos reikšmė sumenko Rusijos cara­tui kitoje upės pusėje įkūrus Novoarchangelsko miestą. Jame dabar gyvena apie 5,5 tūkst. žmonių, yra įsikūręs kraš­to­tyros muziejus, kuriame Mėlynųjų van­denų mūšiui skiriamas didžiausias dėmesys.

„Tikslią tų laikų mūšio vietą atrasti yra beveik neįmanoma, nes geležies dirbiniai tada buvo labai vertingi, o po mūšių gyvi likę kariai surinkdavo strėlių ir iečių antgalius. Prisiminkime, kad, siekdama įamžinti pergalę prieš Aukso ordą Kulikovo mūšyje, Maskva pasiuntė kelis šimtus archeologų tirti jo vietą, bet irgi nerado nei iečių, nei strėlių“,  – sakė muziejaus darbuotojas Vladislavas Šimčenka.

Istorikas priminė, jog po Lublino sutarties Lenkijos karalystei perėmus iš LDK valdytas Ukrainos žemes, Mėlynoji upė tapo Lenkijos bei totorių valdų riboženkliu. Per upę buvo nutiestas tiltas, tačiau po upe ir Targovicės gyventojų namais buvo išrausti tuneliai, kuriuose buvo slepiamasi per užpuolimus.

„LDK valdymą ukrainiečiai prisimena teigiamai, lietuvių pasiuntiniai buvo tolerantiški mūsų tikėjimui ir tradicijoms, išmokdavo kalbą, į žmonas imdavo ukrainietes. Prieš lietuvius, ne taip, kaip kaip prieš totorius ar lenkus, nebuvo sukilimų, tautosakoje nėra pašiepiamų dainų ar posakių. Labai džiugu, jog per dabartinį karą su Rusija Lietuva Ukrainą remia labiausiai pasaulyje. Viliuosi, kad po karo Vilnius bus suinteresuotas Mėlynųjų vandenų mūšio įamžinimu“, – kalbėjo V. Šimčenka.

„Kremlius nebuvo suinteresuotas skleisti informaciją apie Mėlynųjų vandenų mūšį, todėl neskatino archeologinių kasinėjimų ieškant kovos vietos. Maskva pasistatė didžiulį muziejų Kulikovo mūšiui įamžinti, nors šis vyko 18 metų vėliau ir nebuvo pergalingas, nes ne visas žemes pavyko išlaisvinti, Maskva privalėjo dar 100 metų mokėti duoklę Aukso ordai. Lietuviai tuo tarpu perėmė didžiules Ukrainos teritorijas, kuriose panaikino chanų savivalę. Per Lietuvą ir vėliau Dviejų tautų respubliką į Ukrainą skverbėsi Vakarų civilizacija – visiška priešingybė mongoliškam-totoriškam despotizmui, kuriuo persisunkė Maskva, nuo jo kenčianti ir dabar. Puiku, jog Lietuva mums broliškai padeda užpuolus Rusijai“, – sakė docentė I. Kozir.

Mokslininkė vylėsi, kad po karo kasinėjimai Targovicėje bus atnaujinti, prie jų ateityje prisijungs Lietuvos archeologai, o Vilnius prisidės prie muziejaus steigimo.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Nusileidus Nikos Kazantzakis oro uoste Heraklione apgaubia malonus karštis. Rugsėjo gale termometrai rodo kone 30 laipsnių, bet Viduržemio jūros klimatas kur kas malonesnis nei karščio bangos Lietuvoje. Dievų sala vadinama Kreta – ne tik ideali vieta atostogoms, bet tai ir Europos civilizacijos lopšys.

Svetingi ir niekur neskubantys

Kreta yra didžiausia Graikijos sala, ir nors kretiečiai nelaiko savęs graikais, jų gyvenimo būdas labai panašus: niekas nesijaudina dėl rytojaus, o jei kas ir atsitinka, nepergyvena, sako, jog tokia yra Dievo valia. Atvykstantiems lietuviams turizmo agentūros ir tinklaraščio „Mano Kreta“ įkūrėjas, žurnalistas Audrius Morkūnas, jau bene 15 metų gyvenantis Kretoje, pataria kuo daugiau bendrauti, šypsotis ir būti maloniais – toks elgesys graikus paperka labiau nei arbatpinigiai.  

Į maždaug 260 km ilgio ir 56 km pločio salą, kurioje gyvena 620 tūkst. žmonių, per metus atvyksta 5–6 mln. turistų. Nuo žmonių srautų kenčia unikali Kretos gamta ir istorijos paminklai, todėl į tokias masiškai lankomas vietas kaip Santorino sala, turizmo sezono įkarščiu lankytojų srautai griežtai ribojami.  

Neįmanoma nesižavėti Kreta, kur saulė šviečia 300 dienų per metus, jūra žydra kaip dangus, o  vanduo šiltas lyg arbata. Kretos krantus skalaujanti Egėjo jūra, kurią vietiniai vadina Kretos jūra, laikoma švariausia visame Viduržemio jūros regio­ne. Dauguma paplūdimių turi Mėlynosios vėliavos sertifikatą, patvirtinantį, kad jie atitinka aukščiausius kokybės reikalavimus. Kretiečiai mėgsta sakyti, jog jų saloje spalvos yra intensyvesnės, kalnai aukštesni, juokas skambesnis, o kvapai stipresni negu bet kurioje kitoje pasaulio vietoje.

Kretos auksas – alyvuogių aliejus

Kreta gyvena iš turizmo ir žemės ūkio, nes pramonės saloje beveik nėra. Kretiečiai laiko save ūkininkais, nes tamsiai raudona, prisodrinta geležies jų žemė neįtikėtinai derlinga. Kalnų šlaituose noksta vynuogės, o Lasičio plynaukštėje, esančioje 840 metrų virš jūros lygio, užauginami net keli daržovių ir bulvių derliai. Tačiau populiariausi čia yra alyvmedžiai – jais apsodinti visi kalnų šlaitai. Gidai sako, jog saloje, kurios plotas maždaug toks pat, kaip Šiaulių apskrities, auga net 30 tūkst. šių medžių. Mokslininkų skaičiavimai rodo, kad seniausi alyvmedžiai gali būti pasodinti prieš 3 tūkst. metų, todėl graikams jie šventi, o senieji medžiai dar ir labai saugomi. 

Alyvuogių aliejus kretiečiams – šviesa ir šiluma, maistas ir sveikta. Alyvuogių giraitės niekuo netręšiamos, todėl aliejus itin kokybiškas ir švarus. Lasičio plynaukštėje esančiame Vas­silakio šeimos ūkyje, kur alyvuoges augina kelinta karta, ekologišką aliejų spaudžia net 4 tūkst. salos ūkininkų. Savininkė pasakojo, jog vienas alyvmedis užaugina apie 60 kg alyvuogių, iš jų išspaudžiama apie 12–15 litrų aliejaus.

Kretoje net yra įsikūręs alyvmedžių institutas, kuris tyrinėja aliejaus ir alyvmedžių kokybę. Tarptautinės organizacijos „International Olive Council“ duomenimis, vienas Graikijos gyventojas per metus suvartoja 20 litrų alyvuogių aliejaus, o Kretoje – bene 25 l. Lietuviai alyvuogių aliejaus vartoja mažiausiai Europoje: vidutiniškai vienam gyventojui tenka vos 120 gramų, net estai ir suomiai mus lenkia keturis kartus.

Įdomiausia tai, kad kainos Kretos parduotuvėse leidžia pasijusti lyg namuose. Bene tiek pat, kaip ir Lietuvoje, kainuoja sūriai, mėsa, daržovės, vaisiai, nors Graikijoje pirmo būtinumo maisto produktams taikomas tik 6,5–13 proc. pridėtinės vertės mokestis. Net labiausiai turistų lankomų miestų tavernose pavalgyti galima už 20–25 eurus, o benzino ir dyzelino kainos rugsėjo viduryje Kretoje svyravo apie 1,4 Eur už litrą. 

Sunkiai ištveria žiemą

Mums, šiauriečiams, atrodo, kad piečiausiame Europos taške esančios Kretos salos gyventojai  žiemą vasarą mėgaujasi šiluma, todėl verčiasi gerokai leng­viau, jiems nereikia šiltų rūbų ir žiemą mokėti už šildymą. Visgi gerai ten, kur mūsų nėra. Nuo lapkričio iki balandžio Kretoje tuščia, o kai kuriuose Santorino salos miestuose ir visai nebelieka gyventojų, nes kol nėra turistų, neveikia ir barai, parduotuvės, viešbučiai, todėl į savo namus kitose salos vietose išvyksta ir jų savininkai. Žiemą termometro stulpelis nenukrenta žemiau 5–10 laipsnių šilumos, bet vėjuoti, drėgni orai būna nemalonūs. Didžioji dauguma miestų gyventojų būstų neturi šildymo, o elektra, kuria šildomos patalpos, Kretoje labai brangi.

Kaip kretiečiai be darbo ir pajamų ištveria žiemą? Dirbantiems turizmo sektoriuje Graikijos vyriausybė žiemą moka kasmėnesines 500 Eur išmokas, kad žmonės neišskristų į žemyną ir neapsigyventų ten. Vis dėlto rasti darbuotojų įmonėms vis sunkiau. Viešbučio sa­vininkas pasakojo, jog siūlo barmenui 1500 Eur „į rankas“, tačiau tiek, kiek reikia darbuotojų, jau kelinta vasara neranda. Beje, Kretoje aptarnavimo sferos įmonėse dirba daugiausia šeimos nariai. Graikai atsargiai samdo svetimus, priima į darbą ne šeimos narį tik tada, kai negali be jo išsiversti. 

Kretoje labai trūksta gėlo vandens, todėl jis imamas iš jūros ir specialiais įrenginiais nudruskinamas. Turistai įspėjami, kad iš čiaupo bėgančio vandens gerti negalima. Kalnuose yra ne vienas gėlo vandens rezervuaras, kuris prisipildo tirpstant sniegui, tačiau praėjusi žiema buvo šilta, sniego iškrito nedaug, rezervuarai liko pustuščiai. O ši vasara buvo kaip niekad karšta (kone visą laiką tvyrojo per 40 laipsnių karštis), todėl Graikijos vyriausybė žemdirbiams uždraudė laistyti augalus ir įpareigojo naktimis miestuose išjungti vandens tiekimą. 

Gyvena šalia veikiančio vulkano 

Į Kretą turistai skrenda ne vien dėl saulės ir šiltos jūros. Ji yra kryžkelė tarp Rytų ir Vakarų, vadinama Dievų sa­la, Europos civilizacijos lopšiu ir net tapatinama su legendi­ne Atlantida, nugrimzdusia į vandenyną prieš 11 tūkst. me­tų. Pastaroji istorija geriausiai skamba iš Santorino salos žiū­rint į Egėjo jūroje tūnančią Thólos Naftílos salelę, vieną didžiausių pasaulyje aktyvių povandeninių vulkanų, dažniausiai vadinamu Santorino ugnikalniu. Lietuvis gidas, apsilankęs joje pavasarį, tikino jautęs po kojomis pulsuojančią že­mę. Nedideli žemės drebėjimai Kretoje yra kone kasdienybė, per metus jų būna apie 30, tačiau dauguma vos juntami, o vietiniai prie tokio žemės virpėjimo yra pripratę nuo gimimo. 

Baltais nameliais su mėlynais kupolais iš tolo šviečiantis Santorinas panašus į atviruką, yra pasaulyje viena labiausiai lankomų vietų. Čia žmonės apsigyveno tik prieš 300 metų, o sala unikali tuo, kad joje visiškai nėra dirvožemio, negausi augmenija šaknis leidžia į vėjų ir paukščių suneštas sąnašas. Nėra ir požeminio gėlo vandens, jis į salą atgabenamas laivais ir lėktuvais. Auginami joje tik vienos veislės vyšniniai pomidorai ir ypatingai saldžios vynuogės. Salą suformavo 12 vulkano išsiveržimų, kurie vyko maždaug kas 15–20 tūkst. metų. Kažkada Santorinas buvo apskrita sala, bet 1500 m. pr. m. e. išsiveržus galingam ugnikalniui, vidurinė dalis nuskendo, o sukelta vandenyno 250 m aukščio banga buvo tokia stip­ri, kad viską nušlavė. Versija, kad būtent čia ir nuskendo paslaptingoji Atlantida, nėra laužta iš piršto. Kasinėjimai parodė, kad šiose salose būta civilizacijos, kurios žmonės garbino jaučio kultą, naudojo akmeninius ginklus bei žinojo antiseisminės statybos technologiją. Mitologinės civilizacijos bruožų randama tiek Santorino, tiek Kretos salose, o Platono raštuose minima, jog Atlantidos sostinė Poseidonija buvo pastatyta iš raudono, juodo ir balto akmens – kaip šių dienų Santorino salos gyvenvietės.

Europos civilizacijos lopšys

Neatleistina būti Dievų žemėje ir neaplankyti Dzeuso urvo. Į 45 m gylio urvą, kuriame Krono žmona Rėja pagimdė šeštąjį sūnų Dzeusą, reikia leistis nuo 1024 m aukštyje esančios Dik­kti kalnų viršūnės, o į ją veda nelengvas kelias serpentinais ir siauru asilų taku. Mokslininkai nustatė, kad šio urvo amžiaus gali būti 8 tūkst. metų, nes jame rasta akmens amžiaus žmonių gyvenimo požymių.   

Pirmą kartą sala buvo apgyvendinta 6000 m. prieš Kristų. Pasak legendos, čia gimė karalius Minas, Dzeuso ir gražuolės Europos sūnus, kurio garbei buvo pavadinta Kretos kultūra. Minų civilizacija – viena seniausių kultūrų, jos palikimą galima apžiūrėti Knoso rūmuose. Tai bronzos amžiaus statinio liekanos, po kurias vaikštant, sunku patikėti, kad tokie daugiaaukščiai rūmai, su apšvietimu, šildymu, vandentiekiu, kanalizacija, akmenimis grįstais keliais galėjo būti pastatyti prieš 3700 metų. 

Ar Kretoje, kur žemės drebėjimai tapo kone kasdienybe, saugu atostogauti? Lietuvis gidas A. Morkūnas sako, kad tokį klausimą girdi kasdien. Ir atsako: „Šiandien nebus”. Bet būna. Rugsėjo viduryje Kretoje pra­ūžė smarki liūtis, per valandą Samarijos tarpeklyje, kuris yra labiausiai lankoma vieta saloje, iškrito pusantro mėnesio kritulių norma, nuskilo ir nukrito uolos gabalas. Deja, akmuo prispaudė vokietę, jos išgelbėti nepavyko, nors tarpeklyje tuo metu buvo ir padėti stengėsi gydytojas. 

„Toks likimas“, – sako dievų ir gamtos galybei atsiduodantys kretiečiai, su stebėtina ramybe priimantys likimo iššūkius.  

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Lentinės kaime atidengtas paminklas Šalčių giminės kovotojams už Lietuvos laisvę – padėka tiems, kurie pasiaukojamai kovojo už mūsų šalies ne­pri­klausomybę.

Jucaitiškis Antanas Šaltys–Šalčiūnas (gim. 1925 m.) 1946 m. buvo 3-iosios kuopos partizanas, 1948 m. tapo Jūros būrio vadu, o 1953 m., saugumiečiams apsupus bunkerį, susisprogdino.

Bronius Šaltys–Sakalas (gim. 1925 m. Jucaičiuose) buvo 3-iosios kuopos partizanas, vėliau – sky­riaus vadas. Jis žuvo 1948 m. Bruš­kiuose, Obelyno apylinkėse.

Jonas Šaltys–Smilga (gim. 1921 m. Jucaičiuose) 1946 m. įstojo į 3-io­sios kuopos 1-ąjį būrį, bet tais pačiais metais kartu su kitais partizanais buvo suimtas Ąžuolijos vienkiemyje. Karo tribunolo nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Deja, į Lietuvą jau negrįžo, mirė 1988 m. Karagandoje.

Stasys Šaltys–Labutis, Mikelis (gim. 1918 m. Jucaičiuose), dar vienas iš brolių, 1946 m. grįžęs iš sovietų armijos, neradęs nei tėvų, nei namų, iš­ėjo pas partizanus. 1947 m. kautynių metu žuvo Kazio Jurgučio sodyboje Kiaukuose, Šilalės valsčiuje.

Petrė Šaltienė (gim. 1887 m.) 1948 m. iš Jucaičių buvo ištremta į Irkutsko sritį, Taišeto rajone.

Vincas Šaltys (gim. 1885 m.) mirė vežamas į tremtį traukinio vagone. Palaidotas Taišete.

Būtent visai šiai šeimai ir skirtas naujasis paminklas. Jo pastatymo iniciatoriai – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Šilalės filialo tarybos nariai. Kadangi žemė Jucaičių apylinkėse, kur vyko partizanų kovos, yra privati, vietą paminklui nuosavoje žemėje, netoli sodybos pastatų, skyrė Antanas Ataras. 

Paminklą pašventino Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas kun. Saulius Katkus, krašto apsaugos kariūnai šautuvų salvėmis pagerbė žuvusiuosius. Iškilmėse dalyvavo LPKTS Šilalės skyriaus nariai, pirmininkas Antanas Rašins­kas, garbės pirmininkė, poetė Teresė Ūksienė, Lietuvos laisvės armijos pirmininkas kapitonas Zigmas Gulbinas, LDK Kęstučio šaulių 7-osios (Tauragės apskrities) rinktinės vadas, atsargos majoras Kęstutis Bauža, pokario kovų dvasią pajusti leido Laimos Saročkienės vadovaujamo moterų ansamb­lio atliekamos partizanų dainos. 

Jucaičių bendruomenės pirminin­kė Reimunda Kibelienėne ne tik pavaišino susirinkusiuosius iškilmių dalyvius gardžia šiupinine, bet ir pažadėjo nuolat rūpintis paminklu.

Laimutė ŠMIDTIENĖ

LPKTS Šilalės filialo tarybos narė

A. AMBROZOS nuotr.

Spalio pabaigoje Traksėdyje skambėjo kaimiškų kapelų melodijos – vyko tradicinė respublikinė šventė „Kaip sako mūsų senoliai“. Renginio „vinimi“ turėjo tapti dainininkės Monikos Katunskytės pasirodymas. Deja, žiūrovai jos sce­noje taip ir neišvydo, nors atlikėja į Traksėdį vis tik buvo atvykusi...

Žydrūnė MILAŠĖ

Erikos KAIRYTĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 83

Šiuolaikinis pasaulis formuoja vis greitesnį gyvenimo tempą, todėl natūralu, kad žmonės tikisi greitų rezultatų visose gyvenimo situacijose. Socialinė darbuotoja Karolina Gykarienė akcentuoja, kad priklausomybė yra lėtinė liga, kuria serga tūkstančiai žmonių visame pasaulyje, ir būdo greitai išgyti nėra.

„Tai yra nuosekli paciento ir jį lydinčio spe­cialisto­ kelionė jo naujo gyvenimo link, tačiau svarbiausia yra žengti pirmą žingsnį ir kreiptis pagalbos“, – teigia sep­tintus metus Respubli­kiniame priklausomybės ligų centre dirbanti specialistė.

Alkoholis kelia daugiausiai iššūkių

2023 metais į Respublikinį priklausomybės ligų centrą (RPLC) dėl ambulatorinių paslaugų vartojant psichoaktyviąsias medžiagas kreipėsi daugiau nei 8700 žmonių, dėl pikt­naudžiavimo alkoholiu – daugiau nei 8300 žmonių.

„Praėjusiais metais stacionarinės paslaugos buvo suteiktos 4000 žmonių. Daugiau nei 90 proc. jų gydėsi nuo priklausomybės alkoholiui. Remdamiesi šiais duomeni­mis, galime daryti prielaidą, kad­ Lietuvoje dažniausiai žmonės ieško pagalbos dėl iššūkių, kylančių vartojant alkoholį“, – teigė socialinė darbuotoja K. Gykarienė.

Specialistės nuomone, alkoholis yra labiausiai visuomenei priimtina svaigioji medžiaga, kuri asocijuojasi su atsipalaidavimu, šventėmis ir geromis emocijomis.

„Alkoholio vartojimas lietuvių visuomenėje yra tapatinamas su vertybėmis. Tai labiausiai atsiskleidžia alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų reklamose, kur apeliuojama į bend­rystę, vienybę, artumą, kultūrą“, – kalbėjo RPLC Šiaulių filia­le dirbanti specialistė.

Esama įvairių draudimų, kurie turėjo įtakos alkoholio prieinamumo ir vartojimo mažinimui, tačiau radikalių pokyčių nepastebėta – daugiausia suskaičiuojama būtent priklausomybės nuo alkoholio atvejų.

Būdingas delsimas kreipiantis pagalbos 

K. Gykarienė akcentuoja: priklausomybė yra liga, kuri nesirenka amžiaus, socialinio, profesinio ar finansinio statuso.

Gydytis priklausomybę nuo alko­holio daugiausia­ ryž­tasi 25-35 ir 45-64 metų am­žiaus­ žmonės. Dėl psichoaktyvių me­džia­gų vartojimo prik­­lausomybės dažniausiai kreipiasi 25-34 ir 35-64 metų asmenys. RPLC duomenimis, pagal­bos dažniausiai pra­šo vidutinio, darbingo 35-64 me­tų­ amžiaus žmonės, tačiau pastebimas vis didesnis jaunesnių žmonių kreipimasis.

„Kuo anksčiau žmogus kreipiasi pagalbos, tuo didesnė tikimybė jam laiku padėti. Taip pat tai įrodo, kad priklausomybės ligomis žmonės suserga vis jaunesnio amžiaus.

Nepaisant to, pagalbos kreipiasi žmonės ir po 10 ar 25 metų vartojimo. Tokiu atveju priklausomybė yra stipriai paveikusi žmogaus gyvenimą, tačiau vedamas praradimų jis bando keisti savo elgesį, ieško­ informacijos ir pagalbos“, – dės­tė pašnekovė.

Pavėluotą pagalbos kreipimąsi gali padėti paaiškinti tik ligos mechanizmui būdingas esa­mos problemos neigimas. Socialinės darbuotojos nuomone, reikia nueiti tam tikrą kelią, kad žmogus pats pripažintų, jog jis susiduria su iššūkiais dėl konkrečios medžiagos vartojimo.

„Kiek laiko delsėte kreiptis į odontologą, nes tikėjote, kad dantų skausmas praeis? Lygiai tas pats vyksta ir su žmogumi, kuris pats ar jo artimieji pastebi elgesio pokyčius“, – kasdieniu pavyzdžiu dalijosi specialistė.

Priklausomybė – šeimos liga

Svarbu paminėti, kad neretai artimieji, bandydami kont­roliuoti sergančiojo veiksmus ir jam padėti, pradeda gyventi kito žmogaus gyvenimą. Tai vadinama netiesiogine prik­lau­somybe arba kopriklausomybe. Vienas priklausomas asmuo gali paveikti nuo 1 iki 10 asmenų savo aplinkoje, todėl svarbu, kad pagalbos kreiptųsi ne tik priklausomas, bet ir kopriklausomas asmuo.

„Būna, kad iš nevilties ir nežinojimo, kaip pagelbėti, artimieji apmoka sergančiojo skolas, jį teisina. Turėtume leisti sergančiajam patirti savo elgesio pasekmes, suprasti situacijos keblumą. Priešingu atveju – noras keistis ir sveikti ima tolti“, – sakė socialinė darbuotoja.

Jaučiantys miego kokybės pokyčius, sunkesnę koncentraciją ir didėjantį dirglumą kviečiami kreiptis pagalbos į RPLC. Daugiau informacijos (kopriklausomybės požymius, pagalbos būdus ir kopriklausomybės testą) ieškokite internetinėje svetainėje www.pagalbasau.lt.

Keičia pacientų įsitikinimus

Anot RPLC Šiaulių filialo specialistės, statistiškai centre gydosi daugiau vyrų negu moterų, nors fiziologiškai moterims priklausomybė gali išsivystyti greičiau, todėl K. Gykarienė ragina atkreipti dėmesį į artimųjų elgesį ir įsitikinti, ar nėra priklausomybės požymių.

„Į priklausomybę linkę asmenys jaučia stiprų medžiagos troškimą, jiems sunku kontroliuoti vartojamą kiekį, pradžią ar pabaigą.

Bėgant laikui, sergantys asmenys praranda malonumą­ užsiimti kitomis, anksčiau­ įprastomis veiklomis. Nepai­sant­ žalingų pasekmių, vartojimo ilgesniam laikui sustabdyti nepavyksta“, – dėstė specialistė.

Formuojantis priklausomybei, žmogus patiria įvairių praradimų: asmeninių, socialinių,­ finansinių ar net sveikatos. Pasikeičia jo santykiai su šeima, sumažėja artimųjų ratas, didelę dienos dalį užima darbas, ima siaurėti interesai, o kasdienę rutiną vis labiau pildo vartojimas ir vartojimo pasekmių įveikimas iki kito epizodo.

„Pasiruošęs gydytis nuo priklausomybės žmogus kartu atsineša šūsnį įsitikinimų, išgyvenimų, baimių, o specialistai yra tie žmonės, kurie padeda tuos įsitikinimus keisti taip, kad jie padėtų sveikti ir parodytų, kaip galima gyventi kitaip.

Paprastai sunkiausi būna pirmieji metai, kai žmogui tenka iš naujo įvertinti savo vertybes, įsilieti į socialinį ratą. Gyvenimo džiaugsmas grįžta su laiku. Svarbu sekti atkryčio simptomus ir laikytis specialistų rekomendacijų“, – sakė K. Gykarienė.

Padeda susigrąžinti gyvenimo kelią

„Priklausomybė yra liga, ku­riai puikiai tinka posakis „Vienas lauke – ne karys“. Viskas prasideda nuo žmogaus noro atsisakyti ar bent sumažinti vartojamą medžiagų kiekį“, – kalbėjo specialistė.

RPLC socialinė darbuotoja ragina kreiptis į šeimos gydytoją arba pirminės psichikos sveikatos centrą, kur nemokamai ir anonimiškai konsultuoja priklausomybės konsultantai.

Socialinė darbuotoja K. Gy-karienė teigė, jog specialistai, dirbantys su priklausomais asmenimis, nekuria pacientams iliuzijos, kad priklausomybę kaip apendicitą galima išoperuoti ir tuomet vėl grįžti prie iki tol įprasto gyvenimo būdo.

„Nėra piliulės ar kito būdo, kuris sparčiai ir efektyviai padėtų pasveikti, bet mes apie tai ir nekalbame. Mes gilinamės į sveikimą, į tai, kaip išmokti gyventi naują gyvenimą“, – pasakojo specialistė.

Socialinės darbuotojos teigimu, alkoholio ar kitų medžiagų nebevartojantis asmuo, sveikstantis nuo azartinių lošimų žmogus suvokia, kad ir po 20 metų medžiaga ar priklausomybę keliantis elgesys jam bus pavojingas.

„Svarbiausia yra apie tai kalbėti, išsakyti nerimą ir ieškoti pagalbos. Specialistai yra pasiruošę padėti suprasti, kokia rimta jūsų problema yra, ir atrasti blaivų, orų gyvenimą“, – šypsojosi K. Gykarienė.

Spalį šimtai Šilalės rajono gyventojų gavo AB „Via Lietuva“ (buvusi Lietuvos automobilių kelių direkcija) laiškus dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymo. Nors jų turinys informacinis, gyventojai baiminasi, kad kėsinamasi nusavinti jų nuosavybę, įvedant žemės naudojimo apribojimus, kurie akivaizdžiai apsunkins gyvenimą. AB „Via Lietuva“ specialistai aiškina, jog iš esmės niekas nepasikeis, leidimą gauti reikės tik pakelėse atliekant kai kuriuos darbus.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.  83

„Į savivaldybę sugrįžo nepotizmas“? Būtent tokį klausimą viešojoje erdvėje pačiame savivaldos rinkimų įkarštyje uždavė tuomet į mero pareigas dar tik pretenduojantis Tadas Bartkus. Jis išsijuosęs kritikavo konservatorius, kurie darbo vietas dalijo, anot jo, pagal giminystės ryšius, ir iliustravo tai pavyzdžiais, įvardindamas, jog „skubama sukišti saviškius į šiltas vieteles“ ne tik savivaldybėje, bet net į valytojų pareigas seniūnijose...

Rinkimai praėjo, T. Bartkus juos laimėjo, tačiau jam šiandien drąsiai galima peradresuoti jo paties klausimą: „Tai kaip ten su tuo nepotizmu, t. y. giminių, draugų, bendrapartiečių įdarbinimu“?

„Tai va, taip ir gyvenam, net konkursų nereikia. Taip gražiai ir tvarkosi konservatoriai dar net rinkimų nelaimėję, o tai kas bus, jeigu jie laimės?“ – klausė prieš pusantrų metų tada dar būsimasis meras.

Jis puikiai išmoko taip kritikuotų konservatorių pamokas – vos užėmęs pareigas, „su komanda“ konkursus ėmė rengti vieną po kito, buvo pakeisti net kelių įstaigų vadovai, ir – koks netikėtumas – beveik visus juos laimėjo su mero aplinka vienaip ar kitaip susiję žmonės. Įvyko konkursas ir į Šilalės kultūros centro direktorės pareigas – apie jį jau ne kartą rašyta „Šilalės artojuje“, rodyti reportažai net per visuomeninį transliuotoją, jo peripetijas gvildeno įvairios kitos žiniasklaidos priemonės. O skandalas kilo, kai ilgametė Kultūros centro direktorė Irmina Kėblienė pralaimėjo savo konku­rentei, valdančiajai daugumai taryboje priklausančios partijos nario Donato Gri­galio žmonai Vilmai Grigalienei. Tada skelbta, jog ji, konkurso komisijos įvertinta 8 balais, pripažinta galinti vadovauti Šilalės kultūros centrui, tuo tarpu I. Kėblienei komisija teskyrė 6,8 balo.

Tačiau buvusi vadovė su tokiais konkurso rezultatais nesutiko ir kreipėsi į teismą. Pirmasis teisinių ginčų nagrinėjimas baigėsi po pusmečio, šiemet, gegužės 27-ąją, Šilalės rūmų teismas konstatavo, kad naujoji įstaigos direktorė konkurso laimėtoja yra pripažinta nepagrįstai. Pirmos instancijos teismo manymu, ji neatitiko konkurso reikalavimų turėti ne mažesnę kaip 2 metų vadovaujamo darbo patirtį kultūros srityje, o vaikų dramos būrelis, kuriam ji kažkada vadovavo, negali būti vertinamas kaip meno kolekty­vas ar net mėgėjų meno kolektyvas. Teis­mas konstatavo, jog savivaldybės komisija, vertinusi pretendentes vadovauti kultūros įstaigai, nebuvo objektyvi, ir padarė išvadą, jog laimėtoja paskelbta pretendentė net negalėjo dalyvauti konkurse.

Žinoma, savivaldybė negalėjo susitaikyti su tokiu sprendimu ir apskundė jį aukštesnės instancijos teismui. Rajono vadovų manymu, patirties, įgytos vadovaujant mokinių dramos būreliui „Pasakų pasaulyje“, užtenka vadovauti ir viso rajono kultūros veiklą koordinuojančiai įstaigai. 

Belaukiant teismo sprendimo, pra­ėjo dar pusmetis, laikinai Kultūros centro vadovės pareigas ėjusi I. Kėblienė prieš Miesto šventę iš jų buvo atleista. 

Ir štai spalio 28-ąją Šilalę pasiekė naujas teismo sprendimas – Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš trijų teisėjų, nusprendė, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o savivaldybės apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Paprasčiau tariant, I. Kėblienės prašymas panaikinti konkurso rezultatus, susijusius su trečiuoju asmeniu, ir konkurso laimėtoja pripažinti ją, yra tenkintinas, nes byloje esančių duomenų visuma patvirtina, jog vadovavimas pradinių klasių dramos būreliui ne tik nelaikytinas vadovavimo patirtimi, bet tuo pačiu negali būti laikomas ir vadovavimu kultūros srityje.

Be to, savivaldybei teks apmokėti ir priteistas visas I. Kėblienės patirtas bylinėjimosi išlaidas – daugiau nei 9000 eurų. Reikės iš rajono biudžeto sumokėti ir advokatams, kurie atstovavo savivaldybei – ieškinius už savivaldybės teisininkus rašė advokatų profesinė bendrija WIDEN. Ir nors niekas konkrečių sumų neatskleidžia, remiantis viešai skelbiamais portalo rekvizitai.lt duomenimis, ši kontora su Šilalės savivaldybe yra sudariusi sutarčių už 48 tūkst. 387 Eur.

Kalbėti apie išlaidas teismams meras nenorėjo ir praėjusiame savivaldybės tarybos posėdyje. Opozicijos paklaustas, kas gi vis tik prisiims atsakomybę dėl pralaimėto teismo ir iš kur gaus lėšų padengti teismo išlaidoms, T. Bartkus įsižeidė: anot jo, visi klausinėja apie pralaimėtas bylas, o „kai jos laimimos, niekas nekalba“...

Vilniaus apygardos teismo nutartyje skelbiama, jog ji įsiteisėja nuo jos priėmi­mo dienos. Tačiau praėjo savaitė, o Ši­la­lės rajono vadovai ją vis dar tebeskaito.

Rinkdami į valdžią naujus politikus, gyventojai tikisi, kad šie dirbs sąžiningai, teisėtai ir profesionaliai. Tačiau kai dėl politikų ambicijų atsiradusias išlaidas tenka padengti ne jiems patiems, o jos tampa našta mokesčių mokėtojams, žmonėms pagrįstai kyla klausimas apie asmeninę valdininkų atsakomybę. Jei, tarkime, merui reikėtų bent iš dalies padengti bylinėjimosi išlaidas, greičiausiai į tokias teismų karuseles būtų įsisukama kur kas rečiau, o konkursai į vienas ar kitas pareigas būtų rengiami skaidriau ir sąžiningiau.  

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

2024 m.spalio 29 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Konferencijų salėje vyko Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos konferencija. Joje dalyvavo bendrijos nariai iš įvairių Lietuvos miestų: Mažeikių, Plungės, Druskininkų, Utenos, Šiaulių, Kauno, Vilniaus, Lapteviečių brolijos.

Didžiausio dėmesio konferencijoje sulaukė LGGRTC generalinio direktoriaus dr. Arūno Bubnio pranešimas – „Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje:istorija ir dabartis“, skirtas partizaninės kovos pradžios 80 – osioms metinėms paminėti.

„Valstybės nepriklausomybę ir demokratines vertybes gynęs 1944–1953 m. ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje prasidėjo dar vykstant Antrajam pasauliniam karui 1944 m. vasarą. Tai vienas ilgiausiai trukusių partizaninių karų Eurpoje XX a., nusinešęs tūkstančius gyvybių, jo pasekoje buvo įkalinta ir ištremta dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų. Pusę amžiaus, sovietinės okupacijos metais, šio karo įvykiai buvo tarsi tamsi dėmė Lietuvos istorijoje, pilna mitų, iškraipymų, ideologizuotų vertinimų. Tik atkūrus nepriklausomybę, tarsi mozaika dėliojasi objektyvus ir pilnas vaizdas. Todėl ginkluoto pasipriešinimo tematika nėra praradusi aktualumo, remdamiesi politinėmis, tarptautinės ir nacionalinės teisės nuostatomis, įvairius partizaninio karo klausimus, reikšmę iki šiol nagrinėja istorikai, politologai ir politikai“, – savo pranešime akcentavo LGGRTC vadovas dr. A.Bubnys.

1944 m. vasara Lietuvos istorijoje

1944 m. vasara Lietuvos istorijai yra lūžio momentas, kai nacistinę okupaciją keitė sovietinė. Su šiais įvykiais keitėsi ir lietuvių tautinio pasipriešinimo taktika ir metodai, buvo pereinama nuo neginkluoto pasipriešinimo naciams prie ginkluoto pasipriešinimo sovietams.

Pasak LGGRTC vadovo istoriko dr. A. Bubnio, kiekvienas Lietuvoje vykusio partizaninio karo etapas yra išskirtinis savo organizuotumu, kovos metodais ir taktika. Specifinė ir svarbi pasipriešinimo pradžia. Tuo metu dar tebevyko Sovietų Sąjungos–Vokietijos karas, kuris ir lėmė specifinius procesus Lietuvoje – prie partizanų būrių jungėsi ir vengiantys mobilizacijos vyrai. Reikėjo sulaukti karo pabaigos, su kuria turėjo baigtis ir sovietų okupacija. Tuo metu kūrėsi vyko pirmosios ir atkaklios partizanų kautynės su sovietinių represinių struktūrų kariuomene. O lietuvių rezistencinių organizacijų veiksmai šiuo laikotarpiu suvaidino svarbų vaidmenį buriant lietuvių patriotus tolesnei kovai ir kuriant organizacines pasipriešinimo struktūras. 1944 m. antroje pusėje susiformavo būsimų partizanų apygardų užuomazgos.

Renginio metu savo nuoširdumu ir žaismingumu sužavėjo prozininkės, vertėjos, Naujosios Sorbonos universitete įgijusios vaizduojamųjų menų diplomą, Jurgos Vilės knygos „Sibiro haiku“ pristatymas. Leidinyje tėvų, senelių praeities išgyvenimų perdavimas jaunajai kartai perduotas vizualizicijos būdu (komiksų pagalba). Knyga išversta į 13 pasaulio kalbų. LPKTB padėka „Už patriotinių vertybių ir istorinės atminties puoselėjimą šeimoje“ pagerbtas rašytojos tėtis Algimantas Stakėnas, kuris buvo ne tik šios knygos herojus Algiukas, bet ir Tado Kazakevičiaus foto parodos „Pernykštis sniegas“, pristatytos Briuselyje, herojus. Tokia pačia padėka apdovanotas ir LPKTB valdybos pirmininkas Stanislovas Ulinskas.

LPKTB nariai dėkingi LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorei Ramunei Driaučiūnaitei ir jos komandos darbuotojams už sudarytas puikias sąlygas susiburti tremtiniams iš visos Lietuvos.

Nuotraukos LPKTB

Rugsėjo pabaigoje Šilalės teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje įvykiai primena sovietų armijoje tarnavusiems vyrams puikiai žinomą „diedovščiną“. Tik dabar vieni iš kitų tyčiojosi ne skirtingų rangų ar tautų atstovai, o lietuviai šauktiniai, vienu metu pradėję nuolatinę privalomąją tarnybą Pajūrio batalione.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 82