Trumpėjančios dienos vis labiau kelia riziką, jog gali užklupti vadinamoji rudeninė depresija. Kokios yra jos priežastys, kas patenka į rizikos grupę ir kaip sau padėti? 

Sveikata.lt

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.69.

Jau daugiau nei pusmetis mūsų rajono gyventojai, pasiryžę priimti į savo šeimą likimo nuskriaustą mažylį, gali tapti profesionaliais globėjais. Tai reiškia, jog ne mažiau nei tris vaikus į šeimą priimantiems globėjams yra skiriamos minimalaus atlyginimo dydžio išmokos. Prieš tai būtina baigti specialią mokymo programą ir šitokiam žingsniui atsakingai pasiruošti. Tačiau nors apie galimybę priimti į savo namus tikrųjų gimdytojų meilės stokojančius vaikus bei tapti profesionaliais globėjais kalbama lyg ir nemažai, paklausinėję atsitiktinai sutiktų šilališkių, ar jie apie tai žino, įsitikinome, kad informacijos vis tik stinga. O juk tai ne tik galimybė įkurti darbo vietą sau pačiam, bet ir suteikti jaukius namus, šilumą bei meilę tiems, kam to labiausiai reikia.

Dėl išsamesnės informacijos apie profesionalius globėjus ir socialinės globos organizavimą šeimoje kreipkitės į:

Šilalės savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių, tel. (8-449) 7-61-32;

Socialinės paramos skyrių, tel. (8-449) 7-61-24; 

Socialinių paslaugų namus, tel. (8-449) 5-12-50.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.69. 

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Į prieš savaitę Šilalės rajone rengtą akciją „Švyturėliai“ buvo pakviestas ir „Šilalės artojas“. Jos metu tikrinta, ar vairuotojai pra­lei­džia su specialiaisiais garsiniais ir šviesos signa­lais važiuojančias tarnybas. Deja, dviem iš jų policijos pa­rei­gūnai surašė administracinio nu­si­žen­gimo proto­ko­lus.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.69.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kaltinamųjų suole atsidūrė dar vienas iš kanapių au­ginimo sumanęs prasigyventi asmuo. Šilalės rajo­no apylinkės teismas po ilgų ikiteisminio tyrimo veiks­mų bei liudininkų apklausų teismo posėdžiuose iš­nag­rinėjo bylą, kurioje 34-erių Valdas P. kaltinamas didelio šių draudžiamų augalų kiekio auginimu. Pats kaltinamasis savo kaltės nepripažino ir teisme bandė aiškinti, kad neva augino ne narkotines, o pluoštines kanapes, kurios nėra draudžiamos. Beje, dėl šios savo veiklos į teisėsaugos akiratį jis pakliuvo jau antrą kartą.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.69.

Morta MIKUTYTĖ

Tauragės AVPK archyvo nuotr.

Pas medikus norintys patekti pacientai privalo už­siregistruoti iš anksto. Esą tai padeda taupyti laiką, nereikia laukti eilėse. Visgi į redakciją atėjusi moteris tvirtino, jog ne visada išankstinė registracija duoda nau­dos.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.69.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos higienos normos HN 118:2011 „Apgyvendinimo paslaugų sveikatos saugos reikalavimai“ pakeitimai. Šios higienos normos reikalavimai taikomi ir toms apgyvendinimo paslaugoms, kurioms leidimo-higienos paso nereikia, t.y. kaimo turizmo sodybų, turistinių stovyklų, nakvynės bei pusryčių paslaugų teikėjams. Nacionalinis visuo­me­nės sveikatos centras (NVSC) yra numatęs periodinę kont­rolę ir kaimo turizmo sodybose. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.69.

Jolanta PETROKIENĖ

NVSC Tauragės departamento Šilalės skyriaus vyriausioji specialistė

Prieš porą savaičių rajono žmones sukrėtė Šiluose nu­tikusi skaudi tragedija, kai, netekusi dukros, 28-erių metų jos mama nusižudė. Nelaimė nutiko po to, kai pa­reigūnai, gavę moters anytos skambutį, atseit jos mar­ti girta ir neprižiūri dukros, mergaitę perdavė mo­čiu­­tei. Tačiau paaiškėjo, jog niekas nesiaiškino, ar ma­ma iš tiesų buvo girta. O po nelaimės šeimą pri­žiū­­rėję rajono savivaldybės atsakingi specialis­tai prisipažino nė karto nematę moters išgėrusios. 

Aiš­­kin­­tis tragedijos aplinkybių į rajoną atskubėjo Seimo narys, Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pir­mi­ninkas Mykolas Majauskas, apie tai plačiai rašė ži­niask­laida. Tačiau kai kurie internetiniuose portaluose pa­skelbti faktai įskaudino ir papiktino Balsių - Šilų kaimų bendruomenę, todėl žmonės nusprendė ginti mirusios moters garbę.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.69.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Šilališkis Vaidas Gužauskas jau kuris laikas dviračiu skrodžia Londono gatves. Sakysite, natūralu – tokia­me megapolyje milžiniški automobilių kamščiai, tad dviratis yra puiki išeitis. Tačiau ar dažnas, pa­si­va­ži­nėjęs didesnius atstumus, sugalvotų parminti į tė­vynę? V. Gužauskas šią kadaise draugo pasiūlytą idė­ją pagaliau įgyvendino. Pakalbinome jį, po gimtąją Ši­lalę vaikštinėjantį vis dar su važiavimui dviračiu skirta avalyne.

„Sunku, bet aš galiu“

Šilalė – mažas miestas ir naujienos jame sklinda greitai. Vaidas tai suprato iškart, kai paprašėme pasidalinti kelionės įspūdžiais su mūsų laik­raščio skaitytojais. 

Didžiojoje Britanijoje gyvenantis draugas dar prieš 9-erius metus pasiūlė į Lietuvą kartu grįžti dviračiais. Tačiau tąkart minties buvo atsisakyta. Ir galiausiai šiemet ilgai laukta kelionė įvyko. Žinoma, ne be pasiruošimo.

„Didžiojoje Britanijoje gyvenu ir dirbu nuo 1999-ųjų, o po Londoną dviračiu važinėju maždaug nuo 2008 metų. Teko dalyvauti ir maratonuose, ir įvairiuose sporto renginiuose. Kartą draugas pasiūlė grįžti į Lietuvą dviračiais, bet tada mums sutrukdė jo šeimyninė situacija, todėl sumanymą atidėjome. Da­bar, praėjus gal 9-eriems metams, nusprendžiau ilgiau nebelaukti – ėmiausi pasiruošimo. Visada žinojau, jog bus sunku, bet taip pat supratau, kad galiu. Turėjau gerą, leng­vą dviratį iš anglies pluošto ir pradėjau jį ruošti kelionei. Besirengdamas pastebėjau, jog korpusas yra įtrūkęs, o prieš akis – apie 2400 kilometrų! Nesinorėjo nesklandumų kelionėje, todėl užsisakiau naują, tvirtą dviratį metaliniu rėmu“, – pasakojo V. Gu­žauskas.

Jo gamyba, anot pašnekovo, užtruko ilgai – teko laukti net keturias savaites, kol gamintojas įvykdė specialų Vaido užsakymą. Žinoma, neturėdamas dviračio, vyras visą mėnesį negalėjo treniruotis. O ir gavęs naują, nesiryžo iškart leistis į kelią, nes reikėjo suplanuoti kelionės maršrutą, atsakingai pasirūpinti atsarginėmis detalėmis, palapine, apranga ir begale kitų smulk­menų.

„Naująjį dviratį kelionei dvi savaites ruošiau pats. Gavau specialią navigaciją, įsigijau lempas, kurias reikėjo pritvirtinti prie dviračio. Taip pat apsirūpinau būtiniausio­mis atsarginėmis detalėmis. Dar pagalvojau ir apie spe­cia­lias TT vairo atramas rankoms pailsėti nuo vibracijos. Tada liko įprasti dalykai: atsarginė padangos kamera, alyva grandinei sutepti, mieg­maišis bei kilimėlis“, – apie kelionės planavimą kalbėjo šilališkis.

Manote, vyras užsiima dviračių sportu nuo vaikystės? Taip nėra. V. Gužauskas pasakojo kur kas labiau mėgęs krepšinį. O ant dviračio sėsdavo tik trumpam - kur nors pavažiuoti su draugais. Tik atvykęs gyventi į lietuvių emigrantų pamėgtą šalį, prisijaukino šią transporto priemonę.

Per dieną – daugiau nei 300 kilometrų

Kelionę Vaidas pradėjo nuo Lon­dono ir pirmą atkarpą my­nė iki Doverio, kur laukė keltas. Jau tada paaiškėjo dažnai linksniuojama tiesa, jog nauji batai spaudžia koją. Bu­vo kelionėje ir daugiau nesklandumų, tačiau, pasak vyriškio, jam nė karto nekilo mintis sėsti į autobusą ar išsikviesti draugus su automobiliu.

„Galiu pasakyti, kad daug pamačiau, keliai Vakarų Eu­ropoje yra puikūs. Iš tiesų Vokietijoje, Olandijoje ir Bel­gijoje beveik neteko važiuoti automobilių keliais. Ten labai gerai išvystytas dviračių takų tinklas. Tik Lenkijoje ir mūsų Lietuvoje susidūriau su dviratininkams ne itin draugiškais vairuotojais, kurie lenkia gana agresyviai.

Per dieną nuvažiuodavau įvai­rius atstumus. Bet geriausias rezultatas - 330 kilometrų. Pras­­čiau­siai sekėsi vienoje atkarpoje Vokietijoje, kur buvo akmenimis grįstas kelias, tad įveikiau vos apie 70. Toje pačioje šalyje nustebino ir orų prog­nozė. Pranešė, kad apie 14 valandą numatomas lietus, bet aš pagalvojau, jog čia kaip visada – gal lis, o gal ir ne. Ėmiau svarstyti, kad reikė­tų susirasti nak­vynės namus ar viešbutį. Ta­čiau jų beieškant, kone minučių tikslumu pradėjo pilti lietus, ir teko skubiai ieš­kotis, kur galėčiau bent pasistatyti palapinę. Kaip tyčia, važiavau tokia vieto­ve, kur visi lau­kai užsėti, tad palapinei išsiskleisti vietos nebuvo. Sušlapau iki paskutinio siūlo“, – įspūdžiais dalijosi V. Gužauskas.

Nesklandu­mų neišvengė

Ar jums te­ko kada nors mie­goti pasi­klo­jus patalus ant stalo? Vai­­das teigia šią atrakciją išbandęs Olan­­dijoje. Galbūt dėl nuo­var­gio ant pavėsinėje sto­vė­jusio stalo paklotas kilimėlis ir miegmaišis neatrodė kie­ti ar nepatogūs, o miegas bu­vo puikus. 

„Turbūt labiausiai patiko važiuoti per Lenkiją. Ten mies­teliai labai panašūs į Lie­tuvos, pakeliui buvo į ką pasižiūrė­ti. Nuostabus kraštovaizdis. Ne vienoje vietoje stabtelė­jau apsižvalgyti. Viename mies­telių dėl pertvarkyto kelio į greitkelį nebegalėjau važiuoti pagal navigacijos maršrutą, nes turbūt nuo drėgmės visiškai užstrigo telefonas. Tąkart su­šąlęs išmiegojau stotelėje ant suoliuko – nusprendžiau, kad rytą leng­viau rasiu išeitį. Pakilęs myniau Gdansko link ir atsidūriau prie miško, kurio daugybė hektarų buvo išguldyti audros. Ketinau važiuoti toliau, bet neleido miškininkai. Vargais negalais išsiaiškinau, kaip aplenkti šią vietą. Taip be navigacijos važiavau nuo vieno miestelio prie kito, degalinėse vis žvilgteldamas į parduodamus žemėlapius. Paklaidžiojau nemažai.

Tczew miestelyje sutikau medicinos studentą. Įsi­kal­bė­jome ir sužinojau, kad jis taip pat mėgsta važinėti dviračiu. Vaikinas ne tik pasiūlė pas jį pernakvoti, bet ir turėdamas nemažai medicinos žinių, padėjo mano skaudan­čiam keliui. Sutvarstė koją sportinėmis elastinėmis juos­tomis, ir rytą tikrai mažiau gėlė“, – neįprastos kelionės nutikimus prisime­na šilališkis.

Kitą dieną Vaidas teigia nu­mynęs iki Malborko, kur stūkso didžiulė pilis, savo formomis primenanti Trakų pilį, tik daug didesnė. Galiausiai Elblag miestelyje grįžo į iš anksto numatytą tašką – iš čia kelionė į Alytų buvo papras­tesnė.

„Vieną kartą Lenkijoje, Bar­toszyce mieste, nakvojau vieš­butyje, kur ir drabužius išsiskalbiau, ir pailsėjau. Aki­mir­ką šmėstelėjo mintis pasilikti dar ir antrai nakčiai, bet susiprotėjau, jog į kelionę ne gulinėti išsiruošiau“, – sakė Vai­das.

Tačiau net ir turint jau aiškią kryptį, nuotykiai nesibaigė. Prie pat Lenkijos - Lie­tu­vos sienos sustojęs nufotog­rafuoti ženklo atminčiai, keliautojas pastebėjo subliuškusią dviračio padangą. Žinoma, jis turėjo atsarginę kamerą, bet kol ją pakeitė, teko ilgokai paplušėti. 

Nuo Londono iki Alytaus Vaidas numynė apie 2200 kilometrų. Ten jo laukė šeima – žmona ir du vaikai. Palyginus su tokiu atstumu, kelionė iki Šilalės atrodė vieni niekai. Tačiau nesklandumų ir čia ne­išvengė.

„Šakiuose sustojus prie dviračių parduotuvės įsigyti alyvos grandinei sutepti, vyrai įkalbėjo mane važiuoti Jur­bar­ko link pro Slavikus. Anot jų, tiesiausias kelias esąs re­montuoja­mas ir neva gali būti sunku važiuoti dėl automobilių spūsčių. Tačiau būtent pro Sla­vikus vedanti atkarpa ir buvo pati sunkiausia per visą mano kelionę. Ten kone 13 kilometrų teko minti labai prastu žvyrkeliu, ir šiam atstumui sugaišau net 2 valandas. Galiausiai už Pagramančio užgeso dviračio lempa. Gerai, kad turėjau kitą mažą lemputę ir atsarginę bateriją, tad pavyko saugiai pasiekti Šilalę“, – pasakojo Vaidas.

Šioje kelionėje šilališkis pra­leido beveik 10 dienų. Iš Lon­­­dono išmynęs rugpjūčio 14-ąją, Alytuje buvo 24-ąją, o Ši­la­lę pasiekė rugpjū­čio 25-osios vakarą – nuo Aly­taus važiavo 13 val. Pa­klaus­tas, kaip ketina grįžti atgal į Di­­džiąją Britaniją, V. Gu­­žaus­kas sakė vyksiąs autobusu, kad nereikėtų palikti kelionės bend­ražygio – dviračio.

Morta MIKUTYTĖ

V. Gužausko asmeninio albumo nuotrauka

Troba, kurioje gimė, užaugo ir paseno, už­au­gino savo vaikus, Anapilin išlydėjo vyrą ir kurioje pa­siryžusi leisti dienas, kol bent kiek leis sveikata, Pūtvės kaimo gyventojos Jedvygos Tenikaitienės teigimu, yra kelių šimtų metų! Močiutė sako, jog čia gyveno dar jos prosene­liai, kurie irgi nežinojo, kur šio medinio senovinio namo pradžių pradžia. Gi Jedvygos pradžių pradžia - prieš de­vyniasdešimt metų. Tokią gražią su­kaktį ji paminėjo rugsėjo 4-ąją.

„Ačiū Dievui, kad davė man tiek pagyventi. Aš, matyt, į mamą, kuri irgi gražaus amžiaus sulaukė. Keturios seserys Sirvydikės šeimoje užaugome, o likau tik aš viena. Visos jaunos mirė: 24-erių, 40-ies ir 67-erių. Čia mano tėviškė. Kai pas tėvus augau, po namus, po ūkį sukiojaus, 19 hektarų turėjome įdirbti. Kai ištekėjau, iš pradžių su vyru Jonu gyvenome Burkėnuose, gretimame kaime, iš kur jis ir kilęs buvo. Jonas - šešeriais metais už mane vyresnis, kartu eidavome į šokius, gerai vienas kitą pažinome. Neleng­vas jam likimas atiteko: buvo pokaris, baisūs laikai, kai dienomis lankėsi vieni, naktimis - kiti, ir abejų turėdavai bijoti. O kaimo žmonės išbalsavo, kad Jonas būtų seniūnu. Sudėtinga jam buvo išlaviruoti... Paskui kolūkyje brigadininku paskyrė, po to pats išėjo dirbti į  ryšių tarnybą Šilalėje.

Geras buvo šei­mos tėvas ir man vyras. Sutarėme, o kaip visais rūpinosi: ar aš apsirgdavau, o jau jei neduokdie vaikai - ir pas daktarus veždavo, ir visaip kitaip stengdavosi. Tik neilgas jam amželis tebuvo skirtas – mirė vos 57-erių. Vėžys. Anksčiau kiek jaunų išmirdavo nuo plaučių džiovos, o dabar - nuo vėžio... Ir du mūsų sūnus iš keturių ta liga pakirto. Su vyriausiuoju Jonu nė atsisveikinti neteko, nes gyveno Rusijoje. Mat buvo išvykęs ieškoti darbo net į Taškentą, dirbo suvirintoju, tai į visokias komandiruotes jį vis siųsdavo. Susirado rusikę ir liko Rusijoje. Marti man tik davė žinią, kad Joną palaidojo... Kitą sūnų slaugiau ir sarginau pati, vežiojau po ligonines Klaipėdoje, Vilniuje. Taip jau išėjo, žmonai nerūpėjo, reikėjo man - juk mano vaikas.

Dabar beturiu du sūnus ir dvi dukras. Viena gyvena Šilalėje, kita netoliese, Burkėnuose. Jau 35-eri metai našlauja: vyras traktoriumi įvažiavo į prūdą ir nuskendo. Yra pasiligojusi, operacija po operacijos. Turiu 14 anūkų ir 14 proanūkių. Ir mažų kaip žirniukų. Jau ir proanūkių yra užaugusių, galėtų ženytis. Per mano jubiliejų dvejų metukų proanūkėlė tai džiugino visus - šoko su seniais kaip didelė. Žiūri, kaip tie kojas mėčioja, ir pati taip. Sakau, gal kokia artistė ar šokėja užaugs...

Gyvenimas - tai vargas ir vargas. Nuo mažystės ir visą amžių dirbau: 18 metų kolūkyje karves melžiau, paskui girdžiau veršius. O juk ir šeši vaikai augo, reikėjo ir jiems visko. Kai kolūkiai biro, savo žemes padalinau vaikams. Dabar nebeturiu nieko. Tiesa, pas mane čia sūnėnas telyčikę raišto, yra vištų, šuniukas prie būdos. Tai aš rytą atsikėlusi pirmučiausiai ne pati valgau, o nunešu veršeliui miltų, vištikėms - lesalo, vandens, lakalo šuniukui. Apsitvarkau trobikę - nemėgstu sėdėti apsineršusi, darželyje po langais, aplink trobos ir tvarto pamatus žoles apraviu. Išsiverdu valgyti, malkų iš malkinės ratukais parsivežu - darau mankštą. Žinoma, vaikai yra netoli, atvažiuoja ir padeda, bet aš noriu judėti. Kiek galėsiu, tempsiu savo namukuose. Sakiau vaikams: „Manęs į ubagyną - nė pro kur, iš šitų namukų turit mane į Šilalę išvežti“. „Baik, mama, - sako. - Ar mes patys tavęs neprižiūrėsim, gėda būtų su mama šitaip pasielgti“.

Kai tėvukas statė tvartą, tai buvo 1935 metai, aš tebuvau aštuonerių. Tai mudu su juo vienudu dvitraukiu pjūklu miške visus rąstus supjovėme. Kai tverdavo ganyklas gyvuliams, reikėdavo nešioti mietus. Man liepdavo imti po du-tris, o aš - visus aštuonis. Tai šitaip užplakdavo širdį, kad akyse imdavo žaliuoti. Turėdavau atsisėsti ir gerokai atsipūsti. Gal nuo tų sunkių darbų per visą amžių man širdelė ir susidėvėjo...

Dabar gi jauni visai dirbti nebenori. Būdavo, jei paprašai ką padaryti, ateina ir pirmiausia trijų litrų bambalio alaus užsiprašo. Rankos dreba... Kol neišgeria, darbo nė nepradeda. O ir koks girto darbas? Baisus gėrimas! Žiūriu aną sykį per televiziją: du policininkai girtą moterį į tarnybinę mašiną nori įsodinti. Tai ta rupkė rankom ir kojom atsispy­rė - ir nė iš vietos. Va kas dedasi. Nieko panašaus anksčiau nebūdavo. Ar kūlė, ar mašinautė, po visos talkos 10-15 žmonių jei pastatydavo puslitrį - ir viskas.

Tai dėl to šitaip baisiai dabar geria, kad valdžia blogai daro - už dyką duoda žmonėms pinigų. Ne duoti reikia, o tegul patys darbo ieškosi ir užsidirba pragyvenimui. Ar pas žmogų ką nors padirbtų, ar kur kitur. Neuždirbtas pinigas nevertinamas: lengvai gaunamas - lengvai ir išlei­džiamas.

Kad taip reikėtų dabar ką nors iš kaimo pasiprašyti, tai nebebūtų ir ko. Buvo Pūt­vėje kažkada troba prie trobos, dabar - tušti laukai. Važiavot - matėt. Čia, mano kaimynystėje, miestiečių šeima vasarojimui sodybą turi, savaitgaliais atvažiuoja, dar keli sodiečiai - toliau. Gretimame Romės Lauko kaime - irgi pūstynės. Daug vienkiemių melioracija nukėlė, beveik visi senieji išmirė, o jaunų nebėr. Toks dabar kaimų nykimo metas. O kažkada čia gyvenimas virė: dirbom, auginom vaikus, džiaugėmės ir liūdėjom... Dabar juokauju, jog kaimynų nebeturiu, tai nebeturiu nė su kuo ir pyktis... Bet niekada nė su kuo ir nesipykau. Užsuka neretai seniūnas, susėdam, pasišnekam. Ir per mano jubiliejų kartu su mero pavaduotoju atvažiavo, pasveikino. O kokį didžiausią balių vaikai iškėlė! Tad ko man, senam žmogui, daugiau bereikia? Kojas dar turiu, pakrutu, pati apsitarnauju. Dar ne per seniausiai į Burkėnus nueidavau, parduotuvėje apsiprekindavau ir namo parkildavau.

Prieš metus, nepatikėsit, atlaikiau širdies vožtuvo persodinimo operaciją. Ir daktarai stebėjosi. Pirmiausia, žinoma, jie svarstė, ar ta operacija šitokiame amžiuje bereikalinga... Bet aš jau visai dusau, o jau skausmas! Kad taip prastai, vaikai, atsimenu, nu­vežė į Šilalės ligoninę. Paguldė, lašines tik stato, migdo ir daugiau nieko. Sugriebė vaikai - ir į Klaipėdą. Toks geras gydytojas pasitaikė. Ir ryžausi operacijai. Tiesa, pinigų tai daug kainavo. Nusiteikiau taip: ką nori, tą su manim tegul daro! Kažką ten padarė, aš, matyt, atsijungiau, o kai pabudau, sakau daktarui: „Tai operuosit ar ne?“ „Taigi tu jau po operacijos“, - stebėjosi gydytojas, nes nei kokių komp­likacijų, nei paprasčiausios aukštesnės temperatūros nebuvo! Aš visai be dantų, tai daktaras ir klausia: „Močiut, ką tu valgai?“ „Lašinius su ci­bule ir su bulve“, - atsakiau. Malonus gydytojas, pasidžiaugė, kad aš ne kokia surūgėlė, o prie jumoro.

Taip ir leidžiu savo dieneles. Ačiū Dievui, nieko neskauda, nereikia vaistų saujom ryt. Judu, krutu - daktaras prisakė: „Negulėk!“ Turiu puikią atmintį - 12 telefono numerių, nemažai giesmių mintinai žinau. Ar dirbinėju ką, ar guliu - traukiu visu balsu. Aną sykį eina kažkas pro šalį, o aš kieme giesmes vedžioju. Stabtelėjo, pasiklausė ir sako: „Tai gražus balsas!“ Kas man belieka? Tik džiaugtis, kad dar būnu, kad turiu gerus vaikus, anūkus ir proanūkius, kad esu jų mylima. Ir Dievo. Juk tokį ilgą gyvenimą Jis man davė“, - dėkinga likimui senolė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.