„Šilalės artojo“ redakcija sulaukia nemažai skambučių ar laiškų, kuriuose skaitytojai kelia aktualias problemas. Šįkart pateikiame sodų bendrijos „Dobilas“gyventojos mintis apie negeroves, kurias patiria nuolatiniai (ir ne tik) sodų gyventojai. Apie šias problemas „Šilalės artojas“ rašė jau ne kartą. Deja, padėtis nesikeičia...

Gerbiama redakcija, nenoriu, kad skelbtumėte mano pavardę. Nesu supykusi ant viso pasaulio, tiesiog yra niekaip neišsprendžiamų klausimų, kuriais noriu pasidalinti.

Būtų gerai, jei padėtumėte išsiaiškinti, kas ir iš kokių lėšų turi tvarkyti suvargusią Ramunės gat­vę sodininkų bendrijoje „Dobilas“. Dalis šios gatvės yra likusi neasfaltuota, ji yra duobėta, negreideriuojama. Apmaudu: sodininkų mokestį visi moka vienodą, tačiau infrastruktūra labai skiriasi.

Prasidėjo mokslo metai. Vai­kai yra vežami, tačiau laukti autobuso prie vartų jiems nėra labai saugu, nes automobilių eismas yra gana nemažas - žmonės važinėja į darbą. Netrūksta ir vaikštančiųjų pėsčiomis, o ir vaikai grįžta iš mokyklos, tad norėtume konkrečiai sužinoti, kada bus pradėtas tvarkyti kelias į sodus. Juk rajono valdžia pažadėjo, kad bus nutiestas naujas asfaltuotas dviračių takas.

Dar viena metų metais neišsprendžiama problema - kas turi rūpintis ir kokiomis priemonėmis galima išreikalauti iš sodininkų nusišienauti savo sklypus, kurie apaugę ne tik žole, bet ir krūmais, medžiais. Tokie šabakštynai platina pikt­žolių sėklas, šiukšlina gre­timus sklypus, juose veisiasi erkės, sraigės ir kitokie nepageidaujami gyviai. Vietomis žolė - sulig žmogaus ūgiu.

Žemės sklypo, statinių dokumentuose nurodyta, jog vietovė (Struikų k.) priklauso Šilalės kaimiškajai seniūnijai. Tad ar seniūnui (o dar geriau būtų, jeigu tuo pasidomėtų kas nors iš rajono vadovų) neturėtų rūpėti, jog sklypų savininkai prižiūrėtų savo nekilnojamąjį turtą? Juk kaimuose ir miesteliuose jie paragina tokius apsileidėlius susitvarkyti. Negi sodininkų bend­rijoje viskas leidžiama ir už tai net nebaudžia? Galima nešienauti sklypų, nekarpyti krūmų, eglių ar gyvatvorių, kurių šakos virsta ant siaurų gatvių ir trukdo važiuoti automobiliams, užveisti neįžengiamus brūzgynus, kasti tvenkinius kur patinka (taip pažeidžiamas drenažas, sutrikdomas vandens nutekėjimas, ir palijus visi aplink skęsta), galima važiuoti gatvėmis dideliu greičiu mašina ar keturračiu, nors ir stovi kelio ženklas, ribojantis greitį iki 30 km/val. Ir nieko - nei baudos, nei jokių įspėjimų...

Bet juk turi būti tvarka! Manau, rajono vadovai privalo pirmiausia įsisąmoninti, jog sodų bendrija (juo labiau, kad joje apsigyvena vis daugiau žmonių) prilygsta kaimui ir būtina į tai atkreipti dėmesį.

Todėl tikimės išsamaus atitinkamų įstaigų paaiškinimo šiais klausimais

Sodininkė (Redakcijai autorė žinoma) 

Autorės ir Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šio pavasario šalnos buvo kaip reta negailestin­gos ir užklupo tuomet, kai žydėjo dauguma kaulavaisių, braškės, vasarinės avietės, mėlynės. Užtat aplenkė obelis, dėl to obuolių derlius šiemet yra gana gausus. Rudeninių obuolių skynimo sezonas tik prasideda. Obuolienei ar kitiems gaminiams šių vaisių daug ne­reikia, todėl dauguma gyventojų juos veža į sulčių spau­dyklas. 

Lietuvoje obuolius perdirbti superka tik dvi įmonės – UAB „Vaiskona“ Vilkaviškyje bei „Anykščių vynas“ Anykš­čiuose. Iš išspaustų sulčių jos gamina koncentratą, kurio tik nedidelę dalį pasilieka sa­viems poreikiams, o likusį par­­duoda į užsienį.

Jau dabar į Anykščius ir Vil­ka­viškį sunkvežimiai su obuoliais rieda iš visos Lietu­vos. Po savaitės kitos, tikėtina, susidarys net eilės. „Vaiskona“ per dieną gali supirkti 500-700 tonų obuolių. Ir ne tik Vilkaviškyje, bet ir visoje Lie­tu­voje obuolių derliaus nuėmi­mo metu įsteigiami supirkimo punktai. Jei atsiranda stambių pardavėjų, galinčių pasiūlyti bent 10 t obuolių, įmo­nė juos pasiima pati. Į supirkimo punktus obuolių atveža ir nedidelių sodų savininkai – kas maišą kitą, kas daugiau. 

„Vaiskonos“ darbuotoja „Ši­la­lės artojui“ telefonu paaiškino, jog įmonė superka visokius obuolius, svarbu, kad jie būtų nesupuvę ir ne smulkūs. Jeigu atvežama 2 t ir daugiau, šiuo metu mokama po 12 centų už kilogramą, jei mažiau - 10 ct. Su stambiaisiais obuolių tiekėjais sudaromos individualios sutartys. Kiek moka privatūs supirkėjai, „Vaiskonos“ atstovė teigė nežinanti. Ji patikino, jog įmonė obuolius pirks, kol tik jų bus.

Jurbarko rajono Klausučių žemės ūkio bendrovės direk­torius Skirmantas Dumb­liaus­kas taip pat sakė, kad bendrovė pasiruošusi priimti obuolių derlių. Tačiau kiek mokės, neatskleidė. Kaina esą priklausys nuo obuolių kiekio, kokybės, neatmetamos ir derybos.

Nemažai obuolių iš mūsų krašto iškeliauja į Panevėžio rajone esančią UAB „Malus“. Šios įmonės atstovė sakė, jog kol kas planuojama mokėti po 8-10 ct už kilogramą. Ar supirks obuolius iš šilališkių, dar neapsispręsta, tai priklausys nuo pasiūlos. Šiai bendrovei, kaip ir daugeliui kitų, pagal iš anksto sudarytas sutartis obuolius pristato privatūs supirkėjai.

Tokią pat kainą siūlo ir Anykš­čių rajone esanti UAB „Ažuo­že­rių sultys“, kuri išspaustas sultis parduoda koncentratų gamintojoms.

Šilutėje įsikūrusios UAB „Do­vega“ direktorė Virginija Bud­rikienė teigė, kad įmonė pir­miausia obuolius pirks savame krašte, o jeigu pritrūks, galbūt važiuos ir į kitus ra­jonus. Anot direktorės, už kilogramą obuolių įmonė ketina mokėti 10 ct, tai kur kas daugiau nei pernai. Tad, V. Bud­rikienės teigimu, žmonės turėtų paskubėti parduoti derlių, nes koncent­ratų gamintojai, įsigiję reikiamą kiekį obuolių, gali jų nebepirkti.

Anot Klaipėdos rajone esančios UAB „Sulčių namai“ vieno iš vadybininkų, priklausomai nuo parduodamo obuolių kiekio bei kokybės, numa­toma mokėti nuo 8 iki 14 ct už kilogramą. Artimiausias šios įmonės punk­tas yra Rietave.

Kvėdarniškių Zitos ir Alber­to Uosių sodas užima 5,5 hektaro ir yra vienintelis pramo­ninis sodas Šilalės rajone. Jame auga tik žemaūgės obelys. Va­sarinius obuolius čia pra­dedama skinti liepą. Tačiau šie­met didelė dalis ankstyvojo der­liaus liko neparduota – nebuvo pirkėjų. Rudeninių obuolių, pasak ūkininkų, jau teiravosi dvi sulčių spaudyklos, pažadėjusios mokėti po 15 ct už kilogramą. Kol kas sodininkai nė su viena sutarčių dar nesudarė, nes tikisi, jog gal kas nors pasiūlys geresnę kainą. Mat Uosių obuoliai yra itin geros kokybės, sodui suteiktas nacio­nalinės kokybės sodo vardas. Ūkininkai derliui skinti žmonių nesamdo, apsieina su savo šeima bei giminaičiais.

Šilalėje skelbimų lentose ir net ant pakelių medžių jau ka­bo skelbimai, kviečiantys trečiadieniais atvežti obuolius į buvusį gyvulių supirkimo punk­­tą. Supirkėjas siūlo 8 ct už kilogramą. 

Mūsų rajone veikia ir keletas nedidelių sulčių spaudyk­lų. Šiuo metu darbo joms netrūksta, tad norintiesiems išsispausti sulčių kartais tenka palaukti eilėje. Žmonėms patogu, nuvežus obuolius į spaudyklą, pasiimti sultis 3 ar 5 lit­rų talpose su kraneliu. Kiti pasterizuoja senoviškai - į stik­lainius. Kad sultys būtų gardesnės, prideda kriaušių, moliūgų, cukinijų, apelsinų, morkų bei kt.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Medikai ir vaistininkai visada turi ką pasiūlyti nuo skausmo, širdžiai, kaulams ar raumenims stiprinti, kraujospūdžiui mažinti ir t.t. Tačiau žolininkas Ma­rius La­sinskas aiškina, kad vaistai neretai tik pašalina li­gos pasekmes, o ne priežastis, bei turi pačių įvai­riausių šalutinių poveikių. Jo teigimu, daugelį prob­lemų gali palengvinti ar net išspręsti žolelės, kurių mūsų pievose apstu.

Be taisyklių – nė iš vietos

Apie vaistinius augalus ir jų poveikį išmanantis žolininkas, lektorius M. Lasinskas mie­lai pataria, nuo kokių negalavimų padeda vienokie ar kitokie augalai, kaip juos var­toti. Primiršta senolių išmin­tis, kuria kadaise daugelis naudojosi, pamažu atgyja. Ta­čiau „Žolinčių akademijos“ viceprezidentas teigia, jog dar ne visada pastebime tai, kas mums po nosimi.

Žolininkas sako, kad skirtingos žolelės gali pagelbėti nuo pačių įvairiausių bėdų. Ir jos, kitaip nei vaistai, daugeliu atvejų kovoja ne su pasek­mėmis, o su pačia negalavimų priežastimi. Tik, be jokios abejonės, vartojant žoleles ir vaistus, reikia atsižvelgti į jų suderinamumą. Norint savarankiškai pasinaudoti gamtos suteikiama nauda, būtina įsidėmėti tris pagrindines taisyk­les.

„Renkant žoleles, reikia atsižvelgti į metų laikus: kur tuo metu didžiausia naudingųjų medžiagų sankaupa. Pavasarį daug naudingų medžiagų susikaupę šaknyse, vasarą – lapuose bei žieduose. Rudenį renkame sėklas ir dar galime kasti šaknis. Būtent dabar ir yra sėklų bei šaknų metas“, – tvirtina Marius.

Pirmoji taisyklė, kurią jis įvardija, yra tai, jog, prieš einant rinkti žolelių, žmogus turi būti susikaupęs. Anks­čiau senoliai prieš žoliaudami ir pasimelsdavo, iš ryto su niekuo nesikalbėdavo.

Antroji taisyklė: privalu padėkoti gamtai, augalams bei me­džiams, kurie savo gėrybė­mis dalinasi su žmogumi. M. La­sinskas dar priduria, jog gamtai atsidėkoti galima, paimant bent vieną šiukšlę, kurių pievose ir miškuose, deja, tikrai nestinga.

Trečioji taisyklė, kurios privalu laikytis: „nešienauti“ vi­sų žolelių iš pievos. Pagal nerašytą tvarką, nuo senų laikų įprasta sakyti, kad žmogui priklauso vienas ketvirtadalis. Kas liko – tas gamtos.

Šias taisykles žinant, jau galima žoliauti.

Kalcio bomba dilgėlėse 

Žolininkas pataria šiuo me­tu rinkti dilgėlių karolius – sėk­las. Dabar tam yra pats geriausias laikas, o dilgėles pažįsta turbūt kiekvienas.

„Dilgėlėse ypač gausu kalcio, kurio vyresniems žmonėms dažnai trūksta. Jei taip yra, tada nuo menkiausio judesio byra kaulai, darosi silp­ni. Jose taip pat yra kalio, naudingo širdžiai, magnio bei ki­tų mikroelementų. Tik sėk­las reikia gerai sukramtyti. Vy­resniems žmonėms ir vaikams užtenka maždaug pusės arbatinio šaukštelio per dieną. Suaugusiesiems reikėtų šaukštelio. Dilgėlių sėklas galima naudoti ir kaip prieskonius – berti į sriubą ar kitokį maistą. Tik geriau jų nevirti, nes tada dingsta naudingosios medžiagos. Tiesiog į jau paruoštą patiekalą įsiberkite sėklyčių ir turėsite naudos“, – pataria M. Lasinskas.

Žolininkas taip pat atskleidžia vieną bendrą vardiklį visoms sėkloms – jos turi sunkiai virškinamą luobelę, dėl to žarnynas naudingųjų medžiagų per ją nepasisavina. Todėl sėklas rekomenduojama arba brinkinti, arba gerai sukramtyti, kad naudingosios medžiagos patektų į virškinimo sistemą.

„Vyresni žmonės išsigąsta, kad dilgėlė skatina kraujo krešėjimą, ir dėl to jos vengia. Bet to bijoti nereikia: nuo pusės šaukštelio sėklyčių ar puodelio lapų arbatos niekam kraujas neims krešėti labiau nei įprasta“, – paneigia daugeliui iki šiol žinotą mitą specialistas.

Pasak M. Lasinsko, vartojant žoleles, rekomenduojama daryti pertraukas. Savo klientams žolininkas pataria vieną konkrečią vaistažolę naudoti 7 dienas ir daryti 3 dienų pert­rauką. Jei vartojamas žolelių mišinys, galima jį gerti 21 dieną ir tada daryti 7 dienų pertrauką.

Pievos pilnos gėrybių

Turbūt dažnas dar atsimename, kaip atrodo gyslotis, kuris žolininkų vadinamas organizmo „kanalizacijos“ tvarkytoju. Teigiama, kad jei sutrinka žarnyno funkcija, gyslotis jį puikiai sutvarko. Šiuo metų laiku jau gausu gysločio sėklų, tad, prisirinkus jų, galima sukramtyti valgomąjį šaukštą arba užplikyti arbatos. Tačiau ją išgerti reikia su nuosėdomis, sukramtant sėk­lytes. Kitaip laukiamo poveikio nebus. Esant didesniems žarnyno nesklandumams, gysločio sėk­lų galima vartoti po šaukštą kas 3-4 val.

M. Lasinsko teigimu, naudingųjų savybių kupina yra kiaul­pienė ir tikrai nereikėtų skųstis, kai pievutėje jų užsisėja, o geriau pasirauti kiaulpienės šaknų.

„Šis augalas savo gerųjų savybių gausa kone lenkia ženšenį. Jis mažina cholesterolį, gerina kepenų veiklą, žarnyno peristaltiką, stiprina at­mintį, padeda sergant cukriniu dia­betu, skystina kraują. Ir turi daugybę kitų privalu­mų. Dabar pats laikas rauti kiaulpienės šak­nis, ir tai daryti gali kiekvienas, kol eina įkišti į žemę kastuvą. Vaistažoles tereikia švariai nuplauti, supjaustyti gabaliukais, džiovinti nuo 40 iki 60 laipsnių temperatūros orkaitėje ar spe­cialioje džiovyklėje. Tokie gabaliukai skanūs kaip žemės riešutai, nes išdžiovinta kiaulpienė praranda kartumą. Galima šaukštelį jų per dieną sukramtyti. O iš sausai paskrudintų ir sumaltų kiaulpienės šaknų išeina puikus kavos pakaitalas“, – dalijasi receptais žolininkas.

Dar galima rasti ir baltai žydinčių kraujažolių, kurios puikiai valo kirmėles iš organizmo. Be to, jau pats augalo pavadinimas pasako, kad jos padeda kraujui, taip pat gerina kepenų veiklą.

Gausiai žydintis raudonasis dobilas tinka aterosklerozės profilaktikai. Beje, žolininkas teigia, jog ne visada cholesterolio kiekį reikia mažinti sintetiniais vaistais – pamėginkite į pagalbą pasitelkti raudonuosius dobilus.

„Dobilai padeda vyresnio amžiaus moterims, nes yra puikus izoflavonoidų šaltinis, puikiai reguliuoja hormonus. Iš jų dažnai gaminami specia­liai moterims skirti papildai. Tačiau kam pirkti tabletes, kai galima pačiai pakramty­ti natūralių dobilų arba užsiplikyti jų arbatos – užpylus užtenka palaikyti 5 minutes ir galima gerti. Taip pat skanu dobiliukų įsiberti į salotas, o sudžiovinti tinka ir kaip prieskoniai.

Žinomus virškinimą skatinančius medikamentus puikiai pakeis raudonėlis. Jei turite jo pasisėję, dabar prasi­dėjęs jo antras augimas, tad reikėtų pasirinkti. O jeigu raudonėlis nepadėtų, tai pe­lynas tikrai išgelbės – jis yra bene geriausia organizmo šluo­ta“, – apie augalų gerąsias sa­vybes pasakoja vaistažolių žinovas.

Žolelių pagalbininkas – medus

M. Lasinskas teigia, jog augalai, kaip ir grybai, kaupia viską, kas yra dirvožemyje. To­dėl nereikėtų vaistinių žo­lelių rinkti prie pat kelio, tvar­to ar miesto zonose.

„Žolelių gerųjų savybių įsisavinimui labai padeda medus. Lyžtelėjus jo, medžiagų poveikis pagerės nuo 30 iki 70 proc. Tik, žinoma, nederėtų medaus padauginti, nes gali padidėti cukraus kiekis kraujyje. Dar sakoma, kad tokiam žmogui, kuris yra ugningas, jam visada karšta, nereikia daug medaus – jis karštį tik dar labiau padidins. Bet nuolat šąlančiam žmogui didesnis medaus kiekis turės šildantį poveikį“, – teigia M. Lasinskas.

Anot vaistininko-žolininko, žolelės kiekvieną veikia skirtingai. Vienam gali padėti labiau, kitam mažiau, nes esame skirtingi: skiriasi mūsų mityba, judėjimas, kūno sudėtis ir t. t. Todėl, ką geriausia naudoti konkrečiam žmogui, žolininkas rekomenduoja tik su juo pasikalbėjęs bei išsiaiškinęs jo įpročius, organizmo reakcijas bei kt.

Morta MIKUTYTĖ

M. Lasausko asmeninio albumo nuotr.

Aukštuomenės kronika ga­vo griežtą, bet teisingą valdžios patrioto laišką:

- Aš vis paskaitau, ką rašinėjate, bet niekada nieko gero nerandu. Vis kri­tika, išsidirbinė­jimai, pasišaipymai iš gerbia­mų rajono vadovų ir nieko konstruktyvaus. Jeigu jums nepatinka rajono valdžios sprendimai, tai pasiūlykite ką nors geresnio. Kodėl nieko nesiūlote? Todėl, kad neturite ko!

Tikra tiesa, kad nieko dar ne­siūlėme. Ta­čiau netiesa, jog ne­turime ko. Ra­do­me ir ga­li­me pasiūlyti. Štai:

Mūsų galva, 4 eurai už vieną egzempliorių yra visai nebrangu, o perkant už biudžeto pinigus, tai jau iš viso būtų katino ašaros. 

Ir kiek jų čia reikia? Visiems mažesniems jų net nepriklauso turėti, tai būtų per didelė prabanga ir netgi keltų pavojų valdžios saugumui bei stabilumui.

O visam elitui už kokius 16 eurų būtų pats tas.

Alius ŠAKINIS

Dažnai girdint bauginančių pranešimų apie įvai­riausio plauko sukčius, į namus užsukantys oficialūs įmonių atstovai gyventojams sukelia nerimą. Štai visai neseniai redakcijai paskambino skaitytojai iš Kaltinėnų, nustebinti ESO atstovės vizito: žmonės prašė pasidomėti, ar tikrai įmonė siunčia savo darbuotojus tikrinti skaitiklių. O gal, pasak jų, apgavikai sugalvojo naują būdą įsibrauti į namus?

„Gyvename dviese su ne­įgaliu vyru, abu jau pensininkai. Žinoma, vaikai dažnai aplanko, tačiau ne kasdien. Vieną dieną į namus užsuko moteris, pasakė, jog nori užsirašyti elektros skaitiklių rodmenis. Nuvedžiau, parodžiau, ji nuramino, kad viskas gerai, ir išėjo. Tik po to susi­zgribau: o gal čia kokia apsimetėlė? Gerai, jog pas mus skaitik­liai yra prieangyje, tai nereikėjo į vidų įsileisti svetimo žmogaus“, – sakė kaltinėniškė Teresė.

„Pas mus tikrino elektros skaitiklius. Prisistatė, kad at­vyko iš ESO. Bet ar tikrai? Vil­kėjo ryškią liemenę, tačiau jo­kio pažymėjimo nepateikė. Paprašė, kad parodyčiau skaitiklius, tai turėjau vesti per visą namą, nes jie yra trobos gale. Buvo labai nejauku nepažįstamą žmogų įsileisti – iš kur man žino­ti, kad jis ne sukčius? Ar mažai senų žmonių apgaunama? Gal galėtų įmonė, prieš siųsda­ma žmogų į namus ko nors tikrinti, elektros naudotoją įspėti, tarkime, atsiųsti laišką?“ – svarstė tame pačiame miestelyje gyvenantis Petras.

AB ESO atstovė ryšiams su visuomene Akvilė Ado­mai­tytė paaiškino, jog Kalti­nė­nuose tikrai buvo tik­rinami elekt­ros skaitikliai, o pas gyventojus lankėsi ESO darbuotoja. Tačiau ji pripažino, kad yra buvę atvejų, kai į gyventojų namus atėję sukčiai prisistatė įmonės vardu, todėl tai, jog žmonės elgiasi atsargiai, yra sveikintinas dalykas. 

„Išties rugpjūčio pabaigoje kai kuriems Kaltinėnų miestelio gyventojams buvo nurašinėjami elektros skaitiklių rodmenys. Tai darė ESO rangovas įmonė „Inlinen“.

Skaitiklius tikrinančius ESO darbuotojus galima lengvai atpažinti, nes jie visada vilki bendrovės logotipu pažymėtą aprangą ir atvyksta ESO logotipu pažymėtu automobiliu. Jei skaitiklio patikrą atlieka įgalioti partnerių darbuotojai (kaip šiuo atveju – įmonė „Inlinen“), tuomet jie privalo pateikti specialius pažymėjimus, patvirtinančius ESO įgaliojimą atlikti skaitiklių priežiūros darbus.

Gyventojus visada raginame nepamiršti, jog darbuotojai ateina tik patikrinti skaitiklių ir nurašo rodmenis. Jie neturi teisės prašyti pinigų, tikrinti namų elektros tinklų ar juos remontuoti.

Jei kyla abejonių, prieš įsileisdami į namus skaitiklių rodmenis nurašyti atvykusį specialistą, gyvento­jai visada gali paskambinti trumpuoju numeriu 1802 bei pasitikslinti, ar jų adresu tuo metu yra numatytas specialisto apsilankymas“, – aiškino A. Adomaitytė.

Tad visada prašykite apsilankiusių tikrintojų pažymėjimų. O kilus abejonei, ar jis yra tikras, rekomenduojama paskambinti įmonės nurodytu telefonu. Taip kiek­vienas galės jaustis saugus dėl savęs ir savo turto.

Morta MIKUTYTĖ

Šilalės rajono ūkininkai šiais metais deklaravo 65980 hektarų valdomos žemės. Iš jų per 51 tūkst. ha – pievos, ganyklos, šlapynės. Tad javams bei kitiems augalams lieka kiek daugiau nei 20 proc. dirbamos žemės. Šiemet rajono ūkininkai deklaravo 1636 ha žieminių kviečių, 357 ha – rugių, 707 ha – kvietrugių, 20 ha – žieminių miežių. Nedaug mažesni ir vasarinių javų plotai: avižų – 1175 ha, grikių – 265 ha, kviečių – 2323 ha, kvietrugių – 398 ha, miežių – 1883 ha, rugių – 1,3 ha, kukurūzų – 678 ha. Nemažus plotus užima ir ankštiniai augalai: žirniai – 1006 ha, pupos – 196 ha, lubinai – 18 ha.

Pastarosiomis dienomis ko­ne kiekvieną vakarą žemdirbiams svarbiausia žinia – kokius orus sinoptikai žada rytojui, o auštant klausomasi, ar nebarbena į langus jau įkyrėjęs lietus. Tačiau reikia pripažinti, kad mūsų rajono ūkininkai šią vasarą galėjo jaustis kaip Dievo užantyje. Kai Aukštaitijos, Rytų ir Vidurio Lietuvos, Suvalkijos žemės keliskart skendo nuo praūžusių liūčių, kurios išguldė ištisus javų masyvus, buvo dienų, kai šilališkiai laukdavo bent didesnės rasos. Tačiau, kaip ir visoje Lietuvoje, vėlyvas pavasaris javapjūtę nukėlė kone dvi savaites.

Bijotų kaimo ūkininkas Ro­mualdas Bertašius keturiuose kaimyniniuose rajonuose javais užsėja per 600 ha. Jis džiaugiasi, jog iki prasidėjusių lietingų orų spėjo nupjauti visus.

„Kūlėme ir dieną, ir naktį. Pra­dėjome nuo žiemkenčių, vė­liau išėjome į vasarojų. Der­liumi skųstis negaliu. Žiem­ken­čių biro viduti­niš­­­kai per 6 tonas iš hekta­ro. Panašiai buvo ir praėjusiais metais, tačiau šiųmečio derliaus grūdų kokybė – daug geresnė. Ne­prastas mū­sų žemėms ir vasarojams der­lius – vidutiniškai 5,5 t/ha. Sunkiausia buvo nuimti 150 ha žirnių – dalyje plotų jie buvo prastokai sudygę, kai kur išguldė lietus, dalis nubyrėjo. Tad 3 t/ha nėra geras rodiklis, bet ką padarysi - teko pasidalinti su gamta“, - apskritai šia vasara ir derliumi nenusivylęs R.Bertašius.

Laiku suspėjęs nukulti, ūkininkas itin dideliu javų drėgnumu nesiskundžia. Derlių džiovinti veža į prieš keletą metų pagal amerikietišką technologiją pastatytą bokštą. Išdžiovinęs laiko sandėlio aruoduose. Parduoda tuomet, kai supirkėjai pasiūlo geriausią kainą.

Nors dauguma ūkininkų po javapjūtės nedelsdami skuba ražienas aparti, R.Bertašius jau ne pirmus metus naudoja neariminį žemės dirbimo būdą: ražienas skuta, nupurškia. Dalis R.Bertašiaus buvusių žiemkenčių laukų jau žaliuoja, mat tuoj po javapjūtės į ražienas pasėjo garstyčių. Kai jos suvešės, įterps į dirvą. Anot ūkininko, garstyčios atstoja 40 tonų mėšlo hektarui. Pavasarį vasariniai javai. O šį rudenį, kai tik leis sąlygos, planuoja pasėti maždaug 350 hektarų žieminių. Dėl vienų nepalankių metų kitą pavasarį R.Bertašius teigia neatsisakysiantis ir žirnių, dėl sėjomainos jų planuoja užsėti apie 100 hektarų. Ūkininkas išbandė ir rapsus, tačiau jie nepasiteisino, todėl daugiau nebesėja.

Žadeikių seniūnijos, Mikulių kaimo ūkininkas Stasys Grikšas kasmet pasėja apie 50 ha vasarojaus: kviečių, kvietrugių, avižų. Jam, kaip ir R.Bertašiui, iki lietingojo laikotarpio pasisekė derlių nuimti. Anot S. Grikšo, derliumi jis negali lygintis su Suvalkijos ūkininkais, mat mūsų žemės nėra derlios. Vidutiniškai iš hektaro teigia prikūlęs šiek tiek daugiau nei 3 tonas. Visą derlių ūkininkas sušeria savo gyvuliams. Grūdus džiovina savo aruoduose, o gyvuliams juos ne mala, bet traiško traiškymo mašina. Nukūlęs derlių ražienų nearia – vasarojuje įsėja įsėlį. Taip ūkininkas kasmet atnaujina dalį pievų bei ganyklų. Pavasarį nuganytas ganyklas patręšia mėšlu ir aparia.

Šiauduvos kaimo ūkininkas Vytautas Žemeckis valdo virš 80 ha žemės. Šiemet pusę dirbamų plotų užėmė sėkliniai daugiamečių žolių plotai ir apie 40 ha javų. Žiemkenčius kviečius bei kvietrugius nukulti suspėjo, o dalis vasarinių kvietrugių dar ant lauko. 

„Derlius – vidutinis, maždaug 4,5 tonos iš hektaro. Jei ne šernai, briedžiai, elniai, stirnos, kurie pridarė visokių eibių, rodiklis būtų geresnis, – su nedideliu kartėliu kalbėjo Vytautas. – Manau, jog likusį vasarojų pavyks sudoroti, nuo lietaus javai kaip ir nesukrito“.

Kol nepavyksta kombainu įvažiuoti į laukus, V. Žemeckis skuba aparti numatytuosius žiemkenčiams. Be to, ir į sandėlius suvežtą derlių reikia džiovinti. Kol kas ūkininkas džiovyklos neturi įsigijęs, tad grūdus džiovina ventiliatoriais, taip vadinamu aktyvios ventiliacijos būdu. Derlių stengiasi realizuoti be supirkėjų pagalbos – veža į turgus, iš sandėlio išperka ūkininkai.

Rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojas Vidas Toleikis bei vyr.specialistas Edgaras Laurinavičius šios savaitės pradžioje skambino daugeliui stambesnių rajono ūkininkų bei domėjosi, kaip pasisekė javapjūtė. Deja, prasidėję lietūs sutrukdė nuimti dar maždaug 30 proc. javų. Anot specialistų, žieminiai javai jau beveik nukulti, tačiau liko vasarojus – avižos, mišiniai, pupos. Kita problema - supirkėjai šiuo metu grūdų nesuperka, nes nesulaukta laivo jiems išgabenti. Beje, mūsų rajone nėra nė vienos įmonės, kuri supirktų grūdus dideliais kiekiais išvežti. Perka tik tie, kurie turi savo malūnus ir grūdus perdirba į kombinuotuosius pašarus.

„Stambesni rajono ūkininkai dėl to nesijaudina. Tie, kas augina grūdus pardavimui, paprastai turi sandėlius ar džiovyklas. Naujų, modernių, galingų dar nėra daug. Dalis ūkininkų susiremontavo ir pritaikė saviems poreikiams dar sovietiniais laikais statytus sandėlius su vėdinimo ventiliatoriais. Ne vienas nusipirko iš Vakarų Europos šalių jau naudotas džiovyklas, todėl didelio rūpesčio dėl grūdų džiovinimo ir laikymo nėra“, - sakė E. Lukoševičius.

Kol grūdai perkami su pertraukomis, ūkininkus kankina nežinia dėl kintančių kainų, baiminamasi, ar jos nebus mažesnės nei pernai. Geriausiai apmokamas derlius – rapsai. Tonos kaina svyruoja apie 340-350 eurų, kviečių, priklausomai nuo klasės, – nuo 120 iki 155 Eur, pupų – nuo 160 iki 175 Eur,  rugių – apie 120 Eur, miežių – 105-133 Eur. 

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Jau trečią kartą šilališkiai dalyvavo etninėje akcijoje „Visa Lietuva šoka“. Akcijos tikslas – per tradicinius šokius vienyti bendruomenes, stiprinti lietuvių kultūrinės tapatybės pajautą. Renginio vedėja Ilona Raudonienė nenusiminė, kad dėl blogo oro renginį teko perkelti į Šilalės kultūros centro fojė, ir nuoširdžiai pasidžiaugė gražia akcija, kuri pritraukia vis daugiau žmonių, norinčių išmokti šokti folklorinius šokius.

Smagiai užgrojus jungtinei Šilalės kapelai, sujudo visi susirinkusieji, kurių dauguma buvo pasipuošę tautiniais kostiumais, nes 2017-ieji paskelbti Tautinio kostiumo bei Piliakalnių metais. Šoko ne tik jaunimas ir vyresnieji, bet ir patys mažiausi lopšelio-darželio „Žiogelis“ auklėtiniai su savo vadovėmis. O kartu su visa Lietuva  šilališkiai taip pat suko „Suktinį“.

Smagiai pasišokę, pasivaišinę arbata ir sausainiais, visi sugužėjo į salę,  kur savivaldybės bei Kultūros centro atstovai įteikė  Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijos padėkos raštus Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijai bei Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijai, tradicinius šokius puoselėjančių Lietuvos mokyklų konkurse “Visa mokykla šoka“ laimėjusioms pirmąją vietą. Specialusis prizas -  Lietuvos nacionalinio kultūros centro padėka – už tradicinių šokių sklaidą rajono ugdymo įstaigose atiteko Šilalės kultūros centrui.  Padėkos raštai įteikti ir Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio, Laukuvos Norberto Vėliaus, Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoms, Žadeikių, Pajūralio, Obelyno pagrindinėms mokykloms, Kvėdarnos Prano Liatuko pradinei, Upynos Stasio Girėno mokyklai bei Šilalės lopšeliui-darželiui „Žiogelis“. Padėkos už dalyvavimą akcijoje „Visa Lietuva šoka“ įteiktos ir Kvėdarnos, Pajūralio, Pajūrio, Laukuvos bei Šilalės mėgėjų meno kolektyvams, Šilalės meno mokyklos studijai „Lokysta“.  Tradicinių šokių ambasadorių grupės dalyviams (jiems vadovavo Irmina Kėblienė, Jolanta Kažukauskienė, I. Raudonienė, Guoda Juškaitė), kurie vyko į visas Šilalės rajono švietimo įstaigas bei mokė folklorinių šokių, įteiktos padėkos ir USB raktai, o visiems dalyvavusiems kolektyvams  -  UAB „ Molupis ir ko“ saldžios dovanos. Po apdovanojimų dalyviai galėjo pasidžiaugti labiausiai laukta Lietuvos nacionalinio kultūros centro bei Švietimo ir mokslo ministerijos dovana nugalėtojams - ansamblio „Jonis“ koncertu.

Nuoširdžiai dėkojame rėmėjams: Šilalės rajono savivaldybei, VšĮ „Etnoklubas“,  UAB „Molupis ir ko“, UAB „Eurobiuras“, kavinei „Ugnija“ , informaciniams rėmėjams „Šilalės artojas“, „Šilalės naujienos“ bei visiems, prisidėjusiems prie   akcijos. Tikimės, kad kitais metais atsiras dar daugiau entuziastų.

Šilalės kultūros centro inform. 

- Dieve, Dieve, kaip man graudu žiūrėti į tas trobas! - sako Stefanija Čepauskienė. - Juk dar būtų visai gyvenamos! Kitų dar ir langai neišdaužyti, durys, kaip paliktos, taip ir tebėra užrakintos. Tik žolė jau praaugo pa­langes, takų seniai nė žymės. Vienoje troboje dar li­kusi pravira spintelė, mėtosi senas puodas, kuriame jau nevirs pietūs visai šeimynai, prie sienos tebestovi televizorius, kurio niekas jau nežiūrės...

Ne, tai ne koks Černobylis. Tai - Pavėrių kaimas tarp Bijotų ir Ančios.

Senųjų laikų trupinys

Džiunglės: žolė, krūmai, juos apsiraizgę vijokliai - viskas aukščiau galvos. Stefanija eina priekyje ir pagaliu daužo dilgėles - vis šioks toks takas. Jai per septyniasdešimt, bet ne kiekvienas jaunesnis paskui ją spės.

- Atrodo, kad čia, - sako ji ir klausosi apačioje tekančio upelio. - Ne, paeikime dar truputį aukščiau.

Mes vaikštome po Pakadūšio dvaro teritoriją. Pastatų seniai nėra - raudonų plytų mūrai stovėjo tenai, ant kalvos, tačiau Stefanija sako, jog neverta ieškoti, nes jau nelikę nė pamatų akmens. Čia, slėnyje, buvo tvartai aukštais akmeniniais pamatais ir kumetynai. O ten, paėjus upeliu žemiau, - medinis tiltas per Ančią. Taip smagu būdavo ant jo žaisti, kai Stefutė su kitais vaikais ganydavo kolūkio karves.

- Kumečių laikų aš jau neprisimenu, - sako Stefanija. - Kai augau, kumetyne gyveno kolūkio darbininkai. Daug žmonių čia buvo, daug vaikų jie augino. Klimai, Bartašiai, Jokubauskai, Bambalai...

Šiandien jau nieko nebėra. Senieji išmirė, o į jų vietą neatėjo niekas. Tiesą sakant, ir ateiti nebuvo kur. Nebent į griuvėsius... Dabar tik senieji prisimena, kur čia stovėjo tvartai, kur kumetynai. Liko tiktai vandens malūno užtvanka. Tiksliau - akmeninės užtvankos liekanos, nuo kurių dar šniokščia žemyn vandens srovė. Bet niekaip negalim rasti.

- Gal čia? - Stefanija rodo pagaliu, ir mes vėl kapstomės per lietuviškas džiungles.

Galiausiai Stefanijos sūnaus Valdo pagalba užtvankos likučius pavyksta rasti. Paties tvenkinio seniai nėra, tačiau per akmeninius pylimo griuvėsius vis dar šniokščia žemyn upelio vanduo. Akmenų mūro likučiai - viskas, kas likę iš dvarininkų Sabockių ir Šapalų didybės. O didybės vis dėlto būta - čia juk stovėjo ne šiaip iš žemių supiltas pylimas, bet akmeninė užtvanka.

Nesvarbu, kad nieko nebėra. Jeigu nori ką nors pasakyti apie Pavėrius, dvaro negali nutylėti. Ar tik dvaras nebus Pavėrių pradžia? Žemės priklausė dvarui, ir visi, kurie norėjo gyventi ant dvaro žemės, turėjo už ją atidirbti.  Stefanijos tėvai irgi ten dirbo.

- Mama pasakojo, jog kumečiams buvo dar prasčiau. Štai jie visi kasa dvaro bulves, o kumečiai džiaugiasi radę kokią įgedusią ar plūgo perpjautą - bus galima susitarkuoti ir išsivirti kleckų! Matyt, sunkiai dirbantiems kumečiams šeimininkai sveikų bulvių imti neleisdavo. Kai būdavo kertami rugiai, dvaras vyrams išvirdavo kleckų su mėsa. Kleckais mes vadinome cepelinus. Taigi vyrams - kleckai su mėsa, užtat moterims, kurios rišo pėdus, kleckai be nieko. Atseit vyrų darbas sunkus! - sako Stefanija ir puikiai supranta, kokia tai baisi neteisybė. Ji pati rišdavo kolūkio rugius ir žino, jog tai nė kiek ne leng­viau, negu švaistytis dalgiu.

Nei dvaro kumečiams, nei kolūkiečiams teisybė taip ir nenušvito. Štai Stefanija tiek metų melžė kolūkio karves, tačiau negali to įrodyti ir dabar negauna nė 200 eurų pensijos.

- Gal jie ten kolūkio buhalterijoje girti dirbdavo? - traukia pečiais.

Dvaro seniai nebėra, o kaip su Pavėriais? Stefanija lenkia pirštus ir suskaičiuoja 17 sodybų. Dviejose dar gyvena žmonės.

Ko nenorėjo Stasė?

Penktas namas, nesvarbu kokios gatvės. Nei čia gyvena kas, nei užsuka. Bet namo numeris liko. Ir langai dar neiškulti. Tačiau per dilgėlynus sunku nubristi į kiemą.

- Gerai, kad Stasė nemato! - sako Stefanija. - Ar ji ištvertų tokius vaizdus?

Stasė Latožienė - paskutinė Dautarų sodybos gyventoja, puiki Stefanijos draugė, labai paslaugi kaimynė. Viskas - kaip vakar! Nuo Dautarų kelias į Bijotų parduotuvę eina pro pat Čepauskus, tai Stasė, būdavo, nepražygiuos neužsukusi. Sykį Čepauskai, vos ne visa giminė, sodino daržą, Stasė ėjo į parduotuvę, pamatė dirbančius ir neprašyta puolė į vagą. Kaip ji praeis, kada kaimynai dirba?

Atrodo, lyg vakar jos susitiko Bijotuose netoli seniūnijos.

- Nenoriu, nenoriu! - šaukė Stasė, pripuolė, apsikabino Stefaniją.

Stasė buvo ką tik išsikėlusi kažkur į Klaipėdos kraštą, su dukra Vile atvyko į Bijotus tvarkyti žemės pardavimo popierių.

- Nenoriu, nenoriu! - vis šaukė Stasė ir verkė kaimynei ant kaklo. - Nenoriu!..

- Priprasi, Stasele, priprasi, - ramino Stefanija. - Priprasi...

Visi puikiai suprantame, kaip sunku palikti savo namus ir trenktis kažkur į nežinomą vietą. Bet ką padarysi? Stefanija pati agitavo kaimynę išvykti. Kitaip jau nebuvo galima.

Po to, kas atsitiko, Stasė viena negalėjo gyventi. Ją rado vagoje kaip ir be sąmonės. Žmonės partempė į namus ir nesuprato, kas yra. Manė - praeis. O buvo insultas. Greitąją iškvietė tik kitą dieną.

- Būtų kvietę iškart, gal viskas būtų buvę kitaip, - sako dabar Stefanija. - Stasę prikėlė, tačiau pasekmės liko sunkios. Ji vargiai vaikščiojo, beveik nebekalbėjo.

„Stasele, važiuok pas duk­rą“, - raginau ją. Kaip ji viena gyvens? O jeigu kas su sveikata? Ar paskambins kam, ar prisišauks daktarus?

Bet Stasė vis nepasidavė, laikėsi, kiek galėjo.

Visi Dautarai buvo tokie. Stefanija dar ir jos tėvus prisimena. Senasis Dautaras - pašauktas kalvis. Kas dabar suskaičiuos, kiek Julius plūgų nukalė, kiek vežimų pataisė. Atrodė, kaimas be jo - niekaip. Tačiau sykį Dautarų vištas užpuolė vanagas, vieną norėjo nunešti. Julius puolė baidyti vanago, staiga suklupo kieme. Taip ir liko gulėti. Daktarai sakė - širdis... Gal dirbo per daug, netausojo savęs?

Bronė Dautarienė liko viena su penkiais vaikais, našlaudama juos užaugino. Vienas dar jaunas mirė, kiti išsilakstė kas sau. Stasė liko Pavėriuose.

- Nenoriu, nenoriu! - vis šaukė ji, kai turėjo išvykti. Daugiau negalėjo ištarti, bet tą „nenoriu“ tarė labai aiškiai.

Paskui dar sykį su dukra buvo į Pavėrius atvykusi, aplankė kaimynus.

- Gal nori pamatyti buvusius namus? - pasiūlė dukra.

- Ne, - atsakė. - Kad negaliu, nereikia!..

Kaip ji protingai padarė! To, kas dabar liko iš Dautarų lizdo, Stasei geriau nematyti.

Į kaimą atėjo baimė

Jadvyga Staradumskienė ne­pasidavė dar ilgiau. Jos duk­tė Re­gina vis kalbino važiuo­ti pas ją į Kelmės rajoną, bet ji - nė už ką! Kaip be sa­vo namukų, be savo arkliukų, be savo dviejų karvučių? Pro langą juk nematysi to didelio žalio slėnio ir Ančia šalia netekės. Kaip be šitos ramybės gyvensi?

- Oi, buvo gudri moteris! - juokiasi Stefanija. - Ateina pas mus, sako, paskolinkit arklį. Bet mums patiems mėšlavežis. Paskolinkit ir gana! Tada prisimenu, kad arklį ji turi pati. Turėti turi, tačiau vienam vežimą tempti, pasirodo, per sunku. O kad nebūtų sunku, ji patausos saviškį, pasiskolins kaimyno. Ne dėl savęs gud­ravo - dėl gyvulio! Laikė dvi karves, ir man pasidarė įdomu, kur ji šitiek pieno padeda. Negi surinkėjai atvažiuoja pas ją į tą slėnį, į tokią baisią pakalnę? Ne, pasirodo, neatvažiuoja. Pati nunešti iki Pavėrių kelio jau nebeturi sveikatos. „Tai kur pieną dedi“? - klausiu jos. Ji, pasirodo, sūrius spaudžia, dalį paršeliams sušeria, kitą ant žemės išpila. Tai kam laikyti dvi karves, ar neužtektų vienos? „Ne, - paaiškino man Jadvyga. - Vienai karvei būtų labai liūdna!“ Kad karvutėms nebūtų liūdna, ji užsiėmė šitokiu darbu!

Stefaniją ji prisimena kaip nepaprastai tvarkingą, net skrupulingą moterį. Ir kieme, ir viduje viskas kone tviskėjo, kiekvienas daiktas padėtas į vietą.

Ir štai, mes prie tvarkingosios Jadvygos namų.

Kaip sunku dabar žiūrėti! Stefanija net sudejavo. Kur buvo darželiai - dilgėlynai, kiemo tvora nuvirtusi. Pro išdaužtą langą žvelgiame į vidų. Kampe dar stovi paliktas šaldytuvas, pravira spintelė ir televizorius. Kada jis buvo paskutinį sykį įjungtas? Ant grindų - senos lovos likučiai.

Ar čia Jadvyga miegojo tą baisiąją naktį?

- Ne, - sako Stefanija. - Ji mie­gojo ten, kitame kambaryje.

Miegojo ramiai, duris buvo užsikabinusi. Pabudo nuo stip­rios šviesos į akis. Tai buvo keli kaukėti vyrai. Jie švietė prožektoriais.

- Pinigus! - šaukė jie. - Kur pinigai?

Banditai reikalavo dešimties tūkstančių litų. Bet kas tokius pinigus laikys namuose? Net mušama Jadvyga negalėjo jų atiduoti. Tada banditai vidury aslos meta popierius, kuria laužą.

- Neduodi - sodiname ant ugnies!..

Ką turėjo, tą ir atidavė. O prigąsdinta rytą dar ilgai nedrįso kelti iš namų kojos, kam nors pasakyti. Jeigu tikrai jie tyko kur nors už kampo, jei nužudys, kaip yra pažadėję?

Ramybės kupinas Ančios slėnis virto baimės dauba.

- Tada ji suprato, jog dukra buvo teisi, reikia palikti viską. Juk ir aš, jeigu ne sūnus Valdas, viena bijočiau gyventi, - prisipažįsta Jadvyga.

Ona atsilaikė ilgiausiai

Visai netoli - Ivanauskų vien­kiemis. Trobesiai dar stovi, bet jau negyvi. Klėtis susmukusi. O juk buvo tokia didžiulė šeima, augo dešimt vaikų! Visi išsilakstė, liko Ona su Brone. Banditai aplankė ir jas. Tą pačią naktį, kai apiplėšė J. Staradumskienę.

- Ko gero, nuo jų ir prasidėjo, - prisimena Stefanija. - Tos moterys buvo nepaprastai taupios, dėjo rublį prie rub­lio, litą prie lito. Ir pasigirti mėgo. Girdi, turime 40 tūkstančių. Kartais net keista būda­vo - turi šitokius tūkstančius, o kai reikia išvažiuoti kur nors toliau, prašo kaimynių, kad geresnius batus paskolintų... Savęs nemokėjo mylėti, tačiau kitiems buvo labai geros. Dirbau pas jas šeimininke, metinėms, kalnų giedojimams vaišes ruošiau. Dėl kitų - jokio šykštumo. Kad tik užtektų tortų, kad nepritrūktų kepsnių, gėrimų, kad būtų ką giminėms įdėti! Nors tie giminės jau prisistūmė prie durų mašinas, patyliukais kraunasi patys...

Ar ne dėl to, kad jos pasigirti mėgo, banditai galėjo susidomėti jų tariamais turtais? Stefanija dabar svarsto, jog greičiausiai taip ir galėjo būti. Tada žmonės dar nebijojo, nieko neslėpė vieni nuo kitų. Juk ir tokių plėšimų Lietuva dar nebuvo girdėjusi. Be to, turėjo jos giminaitį policijos komisarą, mėgdavo tuo pasididžiuoti. Bene kas puls komisaro tetas?

Bet ėmė ir užpuolė. Kartu apiplėšė gretimai gyvenusią J. Staradumskienę. Netoli buvo dar vienas vienkiemis, ten gyveno jauna stipri Pocių šeima. Tos neužkabino. Matyt, bijojo gauti į kaktą.

Kaimas pašiurpo - plėšikai viską žinojo! Jie netgi žinojo, kada nešamos pensijos - plėšė tada, kai pensijos buvo ką tik atneštos ir neišleistos.

Tylus, ramus Ančios slėnis tapo nesaugus. Tačiau jos gyveno toliau. Kaimynė po baisiosios nakties išvyko pas duk­rą, o jos liko.

Kai Bronė mirė, Ona buvo vienui viena pamiškėje, kur naktį kiekvienas garsas kieme - tarsi plėšikų žingsniai. Nueina, būdavo, į mirusios Bronės kampą, užsidaro duris. Galvojo, jeigu plėšikai dar sykį ateis, gal pamanys, kad nieko namie nėra...

Taip, plėšikai atėjo. Antrą sykį tikriausiai buvo kiti, nes anuos pagavo. Jie vertė Onos namus, neršė po spinteles, tik­riausiai ieškojo tų tūkstančių. Ona kitame trobos gale palindo po antklode, bijojo netgi kvėpuoti. Tegu jie siaučia, tegu ima, ką nori, kad tik neužeitų čia, kad tik paliktų gyvą!

Rytą  Ona pamatė nusiaubtą virtuvę. Neradę tūkstančių, banditai išvertė tik šaldytuvą: pasiėmė sūrį, gabalą sviesto, paukštieną, o žalią mėsą ištaškė ant grindų.

- Ona ir po antro plėšimo liko gyventi. Įsivaizduojat? - ir šiandien stebisi Stefanija. - Aš jai sakiau: Onike, važiuok į senelių namus, gyvensi švariai ir be baimės. Kam čia vargsti viena? Bet išdidi buvo, sakė, kad jai baisu ubagynas. Niekas senelių namų ubagynais jau nevadina, bet jai taip atrodė.

Paskui - liga. Ji buvo stip­resnė. Ir tik tada, kai jau viena - niekaip, Ona sutiko išvykti pas gimines.

Dar vienas vienkiemis mirė.

Kas buvo Pavėriai

Pavėriai pasidavė. Buvęs vien­kiemių kaimas dabar - tik teritorija.

- O kad pavyktų juos prikelti! - atsidūsta Stefanija. - Bent dienai, pusdieniui! Prikelti, parodyti visiems, kaip mes gyvenom, kaip dirbom, kokie buvo linksmi, kaip padėjom vieni kitiems.

Ką pirmiausia ji norėtų parodyti?

- Parodyčiau, kokie draugiški buvo Pavėriai! - sako Stefanija. - Kaip visą Gavėnią eidavom vieni pas kitus, giedodami „Kalnus“. Būdavo, vieną vakarą - pas vienus, kitą - jau pas kitus. Nė vienos trobos nelikdavo neaplankytos, nė vienos šeimos, kurios mirusiųjų nebūtume apgiedoję. Ir kiek giedorių turėjome! Juzefa Rešinskienė, Stasė Aglinskienė, Jadvyga Ivanauskienė - pagrindinės vedžiotojos buvo, o vedžiotojai vyrai - Bronius Bertašius, Bronius Klimas, Steponas Kaučikas.  Tokius galus žiemą pusnynais brisdavom, taip norėdavom visi susirinkti! Vasarą, būdavo, dirbam  lauke, vyrai kerta rugius, mes, moterys, rišame pėdus. Pavargstam, sustojam, vyrai užtraukia dainą, moterys stojame turavoti. Visi nuo dainos atsigaudavom! Dabar jei išgirsi kur nors kaime dainuojant, tai būtinai girtas. O tada daina ėjo ne iš girtumo.

Iš visų darbų įdomiausias Stefanijai bulviakasis. Atrodo, sunku ir patikėti: juk toks ilgas, nuobodus ir monotoniškas rudens darbas! Tačiau Pavėriai, pasirodo, ir iš jo mokėjo pasidaryti pramogą.

- Mes kiekvienas nekasėm savo, - pasakoja Stefanija. - Dirbome talkomis, ėjome vieni pas kitus. Šiandien kasime tavo, rytoj - mano, poryt eisim pas kitą. Ir taip kasėjų būrys žygiavom per visą kaimą. Labiausiai - jauni. Kiek čia jaunimo buvo! Grybauskiukai keturi, Gailiukai penki, Dautariukai penki, Ivanauskiukai irgi penki... Dar ne visus suskaičiavau. Kiek mes kugelio, kiek kleckų tada atsivalgydavom! Jeigu bulviakasis, tai pagrindinis maistas iš bulvių. Pavalgome pas šeimininkus vakarienę, parbėgame į namus, nusiprausiam, apsivelkam švaresnį drabužį ir grįžtam atgal. Dabar - į bambatrynį. Bambatryniu šokius vadindavom. Matyt, nepavargdavom, jeigu po darbų iki vidurnakčio šokdavom.

O muzika? Iš patefonų?..

- Kokie patefonai? Muzika iš muzikantų! - juokiasi Stefanija. - Ko jau ko, bet muzikantų Pavėriai irgi turėjo. Armonika groti mokėjo Edvardas Gvazdauskas, Jonas Ivanauskas, Jono sūnus Ramūnas. O Juozas Ivanauskis dar ir smuiku griežė. Bulviakasis trukdavo ilgai, tai lėtas darbas. Juk vagas paardavo arkliu, o mes rėp­liodavom ir kasdavom ran­komis. Kombainų tai nebuvo. Po tris savaites užsitęsdavo darbas. Na ir atsišokdavom!..

Tris savaites? Bet juk kasant po vieną, kiekvienas - sau, irgi per tris savaites galima baigti! Ar ne tas pats išeidavo?

- Laikas, aišku, tas pats, - susimąsto Stefanija. - Bet nebūtų tada suėjimo, nebūtų bend­ro kugelio valgymo, nebūtų juoko, dainų, nebūtų bambatrynio...

Tai jau nebūtų buvę Pavėriai!

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.