Kitą savaitę Rusijoje prasideda karinės pratybos „Zapad 2017“, kuriose, oficialiais duomenimis, dalyvaus apie 13 tūkst. karių. Tuo tarpu ekspertai pabrėžia, jog iš tikrųjų pratybų dalyvių bei techni­kos bus gerokai daugiau. Kadangi pratybos vyks Lietuvos pašonėje, šalies politikai nerimauja dėl galimos grėsmės naciona­liniam sau­gumui. Todėl yra numatytos priemonės sustiprinti tiek Lie­tuvos ka­rinių pajėgų, tiek ir Lietuvoje dislokuotų NATO partnerių budrumą bei pasirengimą atremti galimas provokacijas.

Pakomentuoti, kas tai per įvykis, kokie yra pratybų „Zapad 2017“ tikslai bei kokią grėsmę jos gali kelti mūsų šaliai, paprašėme LR Seimo nario Arvydo Anušausko, dirbančio Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete.

„Artėjant Rusijos ir Baltaru­sijos karinėms pratyboms „Za­pad“, reikia aiškiai supras­ti, kas tai per įvykis. Skel­bia­ma, jog rugsėjo 14-20 d. rengiamose pratybose „Za­pad“ dalyvaus iki 12,7 tūkst. karių. Iš jų 7,2 tūkst. – baltarusiai, 5,5 tūkst. – Rusijos kariai. Iš pastarųjų esą vos 3 tūkst. dalyvaus pratybose Bal­ta­­rusijos teritorijoje. Be karių, bus panaudota 70 orlai­vių (lėktuvų ir sraigtasparnių), 250 tankų, 200 artilerijos sistemų, 10 karo laivų. Pra­tybos esą vyks vos dešimtyje poligonų, kurių dauguma būsią Baltarusijos teritorijoje. Tačiau ekspertai bei stebėtojai pabrėžia, kad tikrieji pratybose dalyvaujančių kareivių bei technikos skaičiai bus gerokai didesni – iki 100 tūkst. karių, iš jų didžioji dalis dalyvaus pratybose Rusijoje, kurios oficialiai nebus „Zapad“ dalis. 

Šios pratybos yra panašios į tas, kurias Rusija bei Bal­tarusija organizavo ir 2009-aisiais, ir 2013 m. 

Norom nenorom, bet Rusija atskleidė savo operaciniams planams pritaikomas teritorijas. Lietuva su rytine ir vakarine Latvija tapo „Vesbarija“, šiaurės Lenkija – „Lubenija“. Pačioje Bal­ta­­ru­sijoje labiau­siai ka­ta­likiš­ka ir pro­va­ka­rietiška Gar­­di­no sritis paskelbiama „Veiš­norija“, kurioje „priešai destabilizuoja“ padėtį. Vis­kas dar siejama su Kaliningrado srities tariamu „deblokavimu“. Ir akivaizdu, jog tai neapsiriboja Suvalkų koridoriumi. Visa tai turėtų pridengti potencialią agresiją prieš Baltijos valstybes ir Lenkiją. Akivaizdu, kad Rusija adaptuoja savo agresyvius planus pagal NATO gynybinius pajėgumus, jau nebegalėdama šiuose kariniuose planuose atskirti Lenkijos nuo Baltijos šalių.

Trumpas siektinų tikslų ir hibridinio karo veiksmų scenarijus būtų toks: „sukeliama krizinė situacija ir konfliktas siejamas su neteisėtomis ir paramą iš užsienio gaunančiomis karinėmis grupuotėmis. Pagrindinė konflikto priežastis – siekis destabilizuoti padėtį bei pasiekti sąjungininkių tarpusavio santy­kių pablogėjimą. Žinoma, Ru­sija siekia užkirsti kelią kariniam konfliktui ir padėties destabilizavimui regione bei daro spaudimą teisinėmis, finansinėmis ir politinėmis paramos priemonėmis“.

Ar toks scenarijus, kuriame, matyt, numatomos panaudoti ir visos priemonės, užkertančios sąjungininkų pajėgų judėjimą į Baltijos šalis, mums yra grėsmingos ir neįveikiamos?

Tai, kad oficialiai pagrindiniai pratybų rajonai yra toliau negu 150 kilometrų nuo Lietuvos sienų Baltarusijos te­ritorijoje, kur ir telkiamos ka­rinės pajėgos, mums jokia naujiena. Tačiau scenarijus iš­duoda, kas labiausiai kelia nerimą Kremliaus ir Minsko valdantiesiems. Pirmiausia ma­noma, jog padėtis gali destabilizuotis dėl ekonominių priežasčių ir iššaukti neramumus 

jų pačių šalyse, kuriais, žinoma, „pasinaudos“ NATO. Kitas variantas – Rusijai sėkmingai destabilizuojant padėtį kaimyninių valstybių pasienio teritorijose ir darant joms spaudimą hibridinėmis priemonėmis, atsiveria galimybės pačiai Rusijai pasinaudoti susiklostančia situacija.

Tai, jog NATO sąjungininkai atidžiai stebi pratybas, imasi prevencinių priemonių ir stiprina rytinio flango gynybą Vokietijos vadovaujamu NATO priešakinių pajėgų batalionu bei rotuojama JAV 91-ojo kavalerijos pulko prieštankine kuopa, be to, iki septynių JAV naikintuvų F-15C „Eagle“ padidinta oro policijos misija leidžia mums šias pratybas stebėti pakankamai ramiai, bet neprarandant budrumo. Visuomenė informuojama, niekas nepanikuoja.

Tačiau yra vienas niuansas: pirmieji ramiausiai pasijutę politikai jau kalba, jog Lietuva gali sustoti ir neskirti gynybai tiek mūsų bendro vidaus produkto kaip Lenkija ar Estija. Atseit pasiekėme 2 proc. lubas ir gana. Tikrai? Visų socia­linių, švietimo, užsienio politikos ir bet kokių kitų valstybės reikalų sprendimas mūsų rankose yra tol, kol patikimai giname ir saugome savo valstybę. Taip, valstybę su visomis problemomis, kurias mes kartais ir nemokšiškai ar paskubomis, neapgalvoję sprendžiame. Bet tai – ne Vesbarija, tai – Lietuva“, - sako LR Seimo narys A. Anušauskas. 

„Šiuo metu nėra požymių, kurie rodytų, kad „Zapad 2017“ pratybos gali būti panaudotos kaip priedanga rea­lioms operacijoms. Tačiau Lie­­­tuva atidžiai stebi saugu­mo situaciją regione bei pasirengimus pratyboms. Infor­macija yra nuolat keičiamasi su NATO ir šalimis sąjungininkėmis, tad esame pasirengę reaguoti į grėsmes ir netikėtas situacijas, jeigu tokios kiltų“, - tvirtina krašto apsaugos ministras Rai­mun­das Ka­roblis.

„Bet jeigu kalbėtume apie galimus tam tikrus pavojus, tai turbūt didžiausi yra galimos „klaidos“ iš oponentų pusės, galbūt lokalios provokacijos – pirmiausia būtent dėl to turime būti bud­rūs. Gali būti taip pat sustiprėjimas informacinių atakų, kurių tikslas – diskredituoti mūsų sąjungininkų karius, diskredi­tuoti Lietuvos kariuomenę, parodyti Rusijos, Bal­­ta­ru­si­jos galią, tai irgi yra tikėtina. Ir kibernetinės atakos taip pat galimos“, - neneigia mi­nist­ras.

NATO vadovai perspėja, kad Rusija gali inicijuoti „netyčinį incidentą“. Pavyzdžiui, susidūrus Aljanso ir Rusijos orlaiviams, konfliktas būtų eskaluojamas, o įtampa kaistų dar labiau.

Todėl, pasak gynybos ekspertų, svarbu išlikti bud­riems, pilietiškiems ir atsiriboti nuo patiklaus naivumo – tuomet būsime pasirengę bet kokioms grėsmėms.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Priešpaskutinę rugpjūčio savaitę vykusiame nacionaliniame projekte „Moksleiviai - į Vyriausybę“ šiais metais dalyvavo 30 gabiausių ir veikliausių šalies moksleivių. Su Premjeru tema „Išvykstu, kad su­grįžčiau“ diskutavo bei skirtingose ministerijose lankėsi ir Šilalės Si­mono Gaudėšiaus gimnazijos moksleivės Karolina Radzevičiūtė ir Gabija Aurylaitė.

Šilališkė K. Radzevičiūtė domėjosi Lietuvos kariuomenės pajėgumais bei galimybėmis apginti šalį, nuolatine privalomąja pradine karo tarnyba, saugumo situacija regione.

Kaip „Šilalės artoją“ informavo Krašto apsaugos ministerijos Strateginės komunikacijos ir viešųjų ryšių departamento Visuomenės informavimo skyrius, dalyviai, pasirinkę galimybę susipažinti su Krašto apsaugos ministerijos veikla bei šalies gynybos reikalais, susitiko su krašto apsaugos minist­ru Raimundu Karobliu, Lietuvos kariuomenės vadu generolu Jonu Vytautu Žuku.

Karolina ir tauragiškis Laurynas apsilankė Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ štabe, Lietuvos karo akademijoje ir Gedimino štabo batalione. Čia gimnazistai paragavo kariško maisto, susipažino su dalinių istorija, taip pat apžiūrėjo bei susipažino su NATO priešakinių pajėgų bataliono ir mūsų kariuomenės naudojama ginkluote.

Lazeriniame tire Karo akademijoje jiems suteikti šaudymo iš pistoleto pradmenys, akademijos kariūnų atrankos centras pasiūlė išmėginti kariūnų atrankos užduotis.

K. Radzevičiūtė džiaugėsi proga išgirsti iš pirmų lūpų apie krašto apsaugą ir padėtį Lietuvoje, pabendrauti su krašto apsaugos ministru bei kariuomenės vadu.

G. Aurylaitė Žemės ūkio ministerijoje gilinosi į jos ir pavaldžių įstaigų veiklą, susitiko su ministru Broniumi Markausku, kuris papasakojo, kaip veikia ministerija, kuo ypatingas Lietuvos žemės ūkis ir kaip atrodo jo darbo diena. Kartu su gimnazistu iš Mažeikių Gabija pabuvojo Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute, Nacionalinėje mokėjimo agentūroje, Lietuvos žirgyne, o ekologiniuose ūkiuose galėjo išvysti, kaip gimsta tikras lietuviškas ekologiškas produktas.

„Pagirtina, kad jauni žmonės domisi šalies institucijų veikla ir stengiasi kuo daugiau sužinoti apie tai, kaip kuriamas Lietuvos žemės ūkis. Kas žino, gal ateityje vienas jų skirs savo darbą ir širdį būtent Lietuvos žemės ūkiui“, – kalbėjo žemės ūkio ministras B. Markauskas.

„Dalyvaudama projekte, pasirinkau žemės ūkio ministeriją, nes man labai svarbi ekologijos, kokybiško maisto idėja, o kartu tai puiki galimybė pajusti, ką reiškia būti minist­ru, sužinoti, kokios parei­gos bei atsakomybės lydi kasdienę jo ir visos Vyriausybės veiklą“, – sakė Gabija.

Skaičiuojama, kad per pastarąjį dešimtmetį jaunimo mūsų šalyje sumažėjo beveik 32 proc. (2008 m. Lietuvoje gyveno 810 tūkst. jaunų žmonių, 2017 m. pradžioje – 554 tūkst.). Viena iš jaunimo skaičiaus mažėjimo priežasčių yra emigracija. 2016 m. iš Lietuvos emigravo 19 tūkst. 15–29 m. amžiaus jaunų žmonių – jie sudarė beveik pusę visų emigrantų.

„Šilalės artojo“ inform.

Krašto apsaugos ir Žemės ūkio ministerijų nuotr.

Auginame tris mažamečius vaikus, vyriausiasis lanko mokyklą, ki­ti du – darželinukai. Abu su vyru dir­ba­me, tad laisvo lai­ko namams, vaikams, vienas kitam labai trūksta. Susituokę esame penkio­lika metų. Dabar galiu pasakyti, jog ge­rai sutarėme tik tuomet, kol nebuvo vaikų. Ilgokai jų neturėjo­­me – toks buvo abiejų sprendimas. Sutarėme ir dėl to, kad auginsime tris. Kai susilaukėme pir­magimio ir jis ūgtelėjo, mudviejų santykiai pašlijo. Vy­ras priekaištavo dėl netvarkos namuo­se, pyko, kad vaikui daug leidžiu, kad jis neklauso bei pan. „Nurašiau“ tai vy­ro adaptacijai – maniau, jam sunku pri­sitaikyti, nes tarp mūsų yra vaikas. Ta­čiau antro vis tiek norėjome. De­­ja, jam gimus, gy­ve­nimas dar labiau pa­sun­kė­jo: padaugėjo ne­tvarkos, sku­bos, su­ma­žėjo miego. Pa­­sidarėme irzlūs, pikti, pa­mažu tolo­me vienas nuo kito. Niekas mums ypatin­gai nepadėjo, juo labiau, kad abiejų tė­vai dar dirba. Dėl trečio vaiko il­­gai svarsčiau. No­­rėjau jo, tačiau abejojau, kaip auginsiu, kai vyras nė kiek ne­si­keičia... Vis dėl­to apsisprendžiau, vyras nei prieštaravo, nei reiškė didelio no­ro. Ačiū jam ir už tai, jog leido man pasirinkti.

Dabar vaikai jau paaugę, man leng­viau, paprasčiau. Aš juos labai myliu, rū­pi­nuosi ir džiaugiuosi, kad turiu. Dėl jų viskas gerai. Tačiau su vyru ne. Jis kaip buvo nepakantus vaikams, taip ir liko: rėkia ant jų, auklėja pakeltu balsu, grasina diržu, nuvertindamas juos: atseit jie nenormalūs, nepaiso tvarkos bei pan. Negaliu pakęsti tokio vyro elge­sio, todėl net prie vaikų nesusivaldau ant jo nešaukusi. Žinau, jog tai negerai – vaikai pasišaipo iš tėčio, ne­pagarbiai su juo elgiasi, dėl bet ko bėga skųstis man. Ką daryti? Jaučiu, jog santuoka byra. Pagalvoju, ar nebūtų lengviau vie­nai auginti vaikus. Aišku, ir bijau ši­to, nes vyras turi namuose kitų pareigų: perka maistą, gamina valgį, su­­moka mokesčius, tvarko kambarius. Be­­je, dėl jo pomėgio tvarkai dažnai kivirčijamės. Vyras priekaištauja, kad neauklėju vai­kų, nemokau jų tvarkytis, o aš negaliu pakęsti jo pakelto to­no ir šaukimo. Ko­kia būtų išeitis iš su­si­da­riu­­sios situacijos? 

R. S.

Nuolatiniai pykčiai, barniai ir vidinė parengtis juos atremti kelia įtampą, užsisklendimą savyje, atitolimą. Net mąstote, gal vienai gyventi būtų lengviau. Vienu atžvilgiu taip – nereikėtų klausytis vyro rėkimo, nes jo tiesiog nebūtų. Tačiau atsirastų kitų sunkumų: kasdienio gyvenimo pa­reigas reikėtų perimti vienai, o tai pareikalautų kur kas daugiau laiko ir energijos. Kitas dalykas – vaikai išsiskirtų su tėčiu. Tiesa, jie matytųsi, bendrautų, bet ne kasdien. Todėl turite atsakingai pagalvoti, ar verta skirtis, kodėl negalite gyventi kartu ir auginti vaikų. Ar jaučiatės viską padarę, kad padėtumėte išlikti šeimai? 

Nėra paprasta suvokti, kas pas Jus vyksta. Man pasirodė, jog viena iš svar­besnių nesu­ta­ri­­mo priežasčių yra skir­tingas judviejų su vy­ru požiūris į vaikų auk­lėjimą. Taip gali būti: vienaip pa­reigas vaikams suvokia bei prisiima tėvas, kitaip – mama. Paprastai pasakius, dažniausiai mama vaikams leidžia daugiau, nei tėvas. Ta­čiau mokant pagarbos, savarankiškumo, tvarkos, atsakomybės, tėvai tarpusavyje privalo sutarti, apibrėžti ribas, kas leidžiama ir kas draudžiama. Man atrodo, turėtumėte apie tai su vyru rimtai pasikalbėti. 

Kitas dalykas – kon­fliktuose su vaikais judu su vyru užimate skirtingas pozicijas. Tėvas būna reiklus, kritiškas, griežtas, net piktas. Jūs gi daugiau tapatinatės su vaikais ir tam tikra prasme reaguojate iš jų pozicijos: supykstate, pati imate bartis, prieštaraujate. 

Kaip tai reikėtų vertinti? Iš vienos pusės tai yra gerai, nes parodo, kad Jūs suprantate, kaip vaikai jaučiasi, kai tėvas ant jų šaukia ar nuvertina. Tai duoda Jums pagrindą sutarimui, ge­riems santykiams su jais. Ta­čiau tapatindamasi tik su vaikais, Jūs tarsi nu­stojate būti suaugusiu žmogumi, mama. Stodama ma­žųjų pusėn, lyg ir ginate juos. Bet ar visada to reikia, ar tai neatsisuka prieš? Vaikai nebesiskaito su tėčiu, jo negerbia, nes šitokio elgesio pamokų gauna iš Jūsų. Jie mokosi manipuliuoti: skųstis mamai, tikintis būti išlaisvintiems nuo pareigų, kurias atlikti reikalauja tėvas. Pavyzdžiui, pasikloti lovas, susidėti drabužė­lius, žaislus, ruošti pamokas. Jie žino, jog mama leis to nedaryti ir bars ne juos, o tėtį. Žinoma, pati turbūt irgi reikalaujate iš vaikų atsakingumo. Tačiau kai esate jautrūs tam tik­roms situacijoms namuose, nebesigilinate, kas iš tiesų vyksta. Nepritariu pernelyg griežtam tėvo vaidmeniui – jis negali būti vien tik baudėjas ir dresuotojas, jis turėtų būti ir mylintis, palaikantis, mokantis savo vaikus. Kodėl jis neparodo šitų jausmų? Gal jų drovisi? Nesugeba reikšti? Pa­dėkite jam, jei galite. 

Judu su vyru skirtingai suprantate tvarką. Aišku, mažame bute su trimis vaikais ją palaikyti gana sunku. Gal idea­lios ir nebus, bet didesnės, kokios nori vyras, siekti verta. Namai apauga daiktais. Peržiūrėkite, ar visi jie yra ir bus reikalingi. Kažko ga­lima atsisakyti, padėti saugoti kitur, kai ką padovanoti. Pagalvokite, gal reikėtų jų mažiau pirkti. 

Dar viena svarbi aplinkybė – jud­viejų su vyru santykiai. Ne­retai būna, kad vyro rėkimas ant vaikų tėra jo nepasitenkinimas moterimi, tačiau jis nedrįsta to pasakyti. Galbūt Jūsų sutuoktinis jaučiasi silp­nesnis už Jus arba nepasitiki savimi, abe­joja Jūsų meile? Nesuvokti jausmai kelia nepasitenkinimą, vidinę įtampą. Ji gali išsilieti ant tų, kurių nebijome, kurie yra labiausiai pažeidžiami. Čia jau būtų judviejų reikalai, ir vaikai niekuo dėti. 

Ką daryti? Tikslinga paieškoti profesionalios psicholo­go pagalbos, konsultacijų abiem kartu ar atskirai, jei­­gu bent vienas iš Jūsų taip no­rė­tų. Ją galima gauti psi­chikos sveikatos centre. 

Nijolė LIUBINSKIENĖ,

psichologė-psichoterapeutė

Skausmingas pilvo raižymas, spaudimas ir vis išei­nan­čios dujos – nemalonūs pojūčiai, kurių norėtume išvengti. Neretai daugiau dėmesio skiria­me nepatogumams numalšinti ar nuslėpti, o ne ligos prie­žas­tims išsiaiškinti. Visgi nereikėtų į juos numoti ranka. Dažnas aktyvus dujų kaupimasis organizme ga­li signalizuoti apie labai rimtas, tik prasidedančias li­gas.

Pilvo pūtimo priežastys

Virškinimo sistemai veikiant tiksliai kaip laikrodžiui, organizme neprisikaupia tiek dujų, kad kiltų tokie nepatogumai kaip pilvo diegliai, raugėjimas ar nevaldomai išeinančios dujos. Pasak vaistininkės Audronės Levickienės, šie simptomai pasireiškia ta­da, kai dėl tam tikrų priežasčių sutrinka virškinimas.

„Dažnai pilvo pūtimas vargina mėgstančius valgyti labai greitai. Kartu su maistu jie praryja labai daug oro. Žarnyne jis susimaišo su ten esančiu skystu turiniu, ir ima formuotis tirštos, iš oro burbulų sudarytos putos. Dėl jų padidėjęs žarnyno turinys tempia žarnų sieneles: pradedame jausti dieg­lius, pilvo pūtimą, kartais – ir šleikštulį“, – sako vaistininkė.

Pilvo pūtimas, anot A. Le­vic­­kienės, gali kilti ir nuo tam ti­k­­­rų maisto produktų: lęšių, svogūnų, šviežiai keptos duonos, kopūstų, brokolių, pupelių. Šis nepatogumas užklumpa net ledinukų ar kramtomosios gumos mėgė­jus, taip pat neatsispiriančius gazuotiems gėrimams.

Pasak vidaus ligų gydytojos Ramintos Gaidelytės, pertek­linį dujų kaupimąsi žarnose lemia ir įvairios ligos.

„Sergant dirgliosios žarnos ar malabsorbcijos sindromu, sutrinka žarnyno motorika bei absorbcija. Pilvo pūtimą taip pat sukelia žarnyno nepraeinamumas, uždegiminės žarnyno, kasos ligos, tokios kaip pankreatitas, inkstų akmenligė. Įtakos turi ir pilvaplėvės uždegimas, anemija, stuburo smegenų pažeidimai, netgi psichologinės priežastys – depresija, nerimo sutrikimas“, – teigia gydytoja.

Išeitis – mitybos pokyčiai

Pasak vaistininkės, kova su pilvo pūtimu prasideda nuo lėtesnio valgymo.

„Maistą kramtyti reikėtų neskubant, vengti didelių kąsnių, o tarp jų nurijimo daryti kelių sekundžių pertraukėles. Ilgiau kramtant, išsiskiria ir daugiau seilių, geriau virškinamas maistas, tad skrandžio nebevargina sunkumo jausmas“, – pataria A. Levickienė.

Anot vaistininkės, minėtų pilvo pūtimą skatinančių produktų nereikėtų visiškai išbraukti iš mitybos, jie turi daug vertingų angliavandenių ir yra svarbi subalansuotos mitybos dalis. Ji pataria kartu valgyti ląstelienos turinčio maisto (avokadų, morkų, avižų, migdolų). Nuslopinti pilvo pūtimą taip pat galima geriant pipirmėčių, imbierų, ramunėlių arbatas, rytą prieš valgį – stiklinę šilto vandens su citrina.

Pavojaus sveikatai signalai

Gydytojos R. Gai­delytės teigimu, esant tam tik­riems pilvo pūtimo požymiams, būtina kreiptis į medi­kus.

„Nedelskite, jei pilvo pūtimas atsiranda staiga, dujos visiškai negali pasišalinti, taip pat, kai sutrinkta tuštinimasis: pakinta išmatų konsistencija, spalva, kiekis ir tuštinimosi dažnis. Kreiptis į gydytojus būtina ir tada, jei ima varginti pilvo skausmas, bendras silpnumas, pakyla temperatūra, be aiškios priežasties mažėja kūno svoris. Taip pat jokiu būdu neignoruokite išmatose pasirodžiusio šviežio ar suvirškinto (juodos spalvos) kraujo“, – įspėja gydytoja.

Rūta ATROŠKAITĖ

Net 150 parašų po reikalavimu naikinti rugpjūčio 3 d. priimtą savivaldybės tarybos sprendimą uždaryti Didkiemio medicinos punktą surinkę gyventojai ant­radienį sulaukė atsakymo. Į kaimą atvykęs rajono meras Jonas Gudauskas pareiškė: „Galit politikuot, bet taip, kaip dabar yra, kitaip nebus“.

Rajono vadovui pavyko įtikinti žmones, kad, atsisakius punkto patalpų, bendruomenės slaugytoja uždirbs daugiau, nors jai skirtas 100 eurų prie atly­gi­nimo tėra kompensacija už kurą, kurį išnaudos važinėdama pas ligonius. 

Ko nesuprato J. Gudauskas?

Į susitikimą su meru ir Šilalės PSPC direktore Vida Macevičiene atėjo ne mažiau kaip pusšimtis žmonių. Tai rodo, jog medicinos punkto išlikimo klausimas didkiemiškiams yra labai svarbus. Tačiau meras pačiu pirmu sakiniu susirinkusiems pareiškė: „Medicinos punktas nėra uždarytas – kaip dirbo, taip ir dirba“. Išgirdęs moteris sakant, kad „yra toks sprendimas“, rajono vadovas iš pykčio net paraudo ir išliejo apmaudą ant salėje sėdėjusių žurnalistų: „Prirašom, po to žmonės ateina ir galvoja, kad taip yra“. 

Bet gali „galvoti“, kaip nori - punktas uždarytas, bendruomenės slaugytojai nuo rugpjūčio 11 d. nurodyta važinėti pas ligonius, tai yra dirbti „ant ratų“. Žmonių noras turėti vietą, kurioje atokiame kaime galėtų nusipirkti bent būtiniausių vaistų, merui pasirodė netinkamas: medpunktą jis prilygino turgui ir neslėpė nerimo, jog jame nusipirkus vaistų, esą gali atsitikti kas nors blogo. Taip ir neatsakęs į klausimą, kur tokiame užkampyje gauti, tarkime, citramono tabletę, J. Gudaus­kas pradėjo postringauti, kad punktai uždarinėjami dėl to, jog savivaldybė nori padidinti skatinamųjų paslaugų kiekį. 

„Kaip pavyzdys, Šilalėje turime daugiausia punktų, bet skatinamųjų programų, arba ten tirti vėžį, tirti kraują, tirti cukrų – mes atsiliekam. Sakau ne apie Didkiemį, apie rajoną sakau. Buvom atvažiavę, kalbėjom su felčere, kiek galima apvažiuoti. Mes pridedam geriau prie algos ir pažiūrim, kokie rezultatai bus – kaip pagerės. Kiek žmonių aplankys, kiek tyrimų atliks, kiek programose dalyvaus. Tai toks tikslas ir buvo“, - aiškino J. Gudauskas. 

Ši cituojama mero kalba netaisyta, kad ko nors „neteisingai neištransliuotume“, mat, pasak J. Gudausko, iš Svei­­katos apsaugos ir socia­li­nių reikalų komiteto posė­džio „Ši­lalės artojas“ „ištransliavo“ neteisingą informaciją... Nors pats pripažino, kad komitete buvo kalbama apie medicinos punktus, ir kad „Kaltinėnų ambulatorijoje yra Gineikiai, Bilionys, Palentinis, kurie neveikia, tik slaugytoja važiuoja į namus“. 

Salėje sėdėjusi moteris pasakė, jog Palentinyje jos 88 metų tėvas slaugytojos nesulaukė visą vasarą, nors tikėjo, kad ji bet kurią dieną atvažiuos...

„Kas tą slaugytoją kontroliuos? Ne visos tokios pareigingos, kaip mūsų felčerė“, - rajono vadovui aiškino moteris. 

Gydys „elektroninės paslaugos“?

Didkiemiškiai antradienį bu­vo įtikinėjami, kad, uždarius punktą, medicinos paslaugos prie jų dar labiau priartės, nes slaugytoja važiuos į namus. Betgi to, jog felčerė Vida Jakštienė juos aptarnaus taip pat nuoširdžiai, kaip ir anksčiau, kaimo žmonėms aiškinti nereikia, savo felčeriukę jie pažįsta ir žino, kad geriau už ją niekas nedirbs. Tačiau paslaugų priartėjimas, atrodo, bus sąlyginis. Šilalės PSPC direktorė V. Macevičienė informavo gyventojus, jog įstaigoje jau veikia elektroninė registracija ir išrašomi elektroniniai receptai. 

„Jeigu gerai jaučiatės, jums nereikia net atvažiuoti į polik­liniką, užtenka paskambinti šeimos gydytojui ir receptas yra išrašomas. Dar ir dėl to jums palengvės, nes viskas dabar yra kompiuterizuota. Baigiasi vaistukai, negalite atvažiuoti – bet kada per mėnesį galite pasiimti arba kieno nors paprašote, paims vaistinėje ir parveš“, - aiškino gydytoja.

Tačiau žmonės po susitikimo stebėjosi: jei ligonį pradės gydyti „elektroninės pas­laugos“, gal netrukus nereikės ne tik medicinos punktų, bet ir daktarų? 

Priešingai nei meras, V. Ma­cevičienė nežadėjo daugiau mokėti bendruomenės slaugytojai. Atvirkščiai, paaiškino, jog moka tiek, kiek yra pinigų, o jų kiekis priklauso nuo prisirašiusių gyventojų skaičiaus. Didkiemyje Šilalės PSPC aptarnauja 260 gyventojų ir už kiekvieną Ligonių kasos įstaigai kas mėnesį perveda maždaug po 1 Eur. 

„Tai, ką sutaupysime, uždarę punktą, skirsime felčerei benzinui“, - sakė V. Mace­vi­čienė.  

Direktorė informavo, kad felčerė kaip dirbo, taip ir dirbs puse etato, algos daugiau irgi negaus, tačiau J. Gu­dauskas ir toliau postringavo: „Supraskit, jei mes išlaikom čia, neduodam didesnės algos jūsų gerai darbuotojai. Mes dabar ne patalpas išlaikom, o 100 Eur į mėnesį duodam darbuotojai. Seniau nė to negaudavo“ (kalba netaisyta – red. pastaba).

Didkiemio gyventojams valdžios logikos perprasti nepavyko niekaip: 100 Eur per mėnesį kurui ir automobilio eksploatacijai yra kone dvigubai brangiau nei medicinos punkto patalpų išlaikymas. Seniūnijos darbuotoja susirinkusiems patvirtino, jog PSPC pernai iš viso sumokėjo šiek tiek daugiau nei 600 Eur – vidutiniškai po 57 Eur per mėnesį. Tačiau kodėl reikia priimti ekonomiškai nenaudingus sprendimus ir nesiskaityti su gyventojų poreikiais, nei V. Macevičienė, nei J. Gudauskas kaimo žmonėms nepaaiškino. 

Kaltę prisiėmė slaugytoja

Daug gerų žodžių antradie­nį iš savo kaimo žmonių išgir­dusi bendruomenės slaugytoja V. Jakš­tienė juokais prašė jos taip smarkiai negirti. 

„Tas kipišas kilo dėl to, kad aš dariau kaime ap­klau­­są. Žmonės šiais laikais jaučiasi nelabai saugūs. Jie pradėjo svarstyti, kas jiems garantuos, kad dirbsiu. Buvo visokių nuomonių. Bet tik­riausiai nė vienam nesu atsakiusi, jog nevažiuosiu. Nei atostogų metu, nei per šventes. Yra bėda, kreipkitės, visada padėsiu. Labai myliu savo darbą ir tikrai visiems visada padėsiu“, - žadėjo V. Jakštienė. 

Pasak felčerės, reikia gyventi taip, kad tokių didelių stresų nebūtų ir žmonės be reikalo nesijaudintų.

„Kaime žmonės turi palaikyti, užjausti vieni kitus, padėti vienas kitam, nes valdžios eina ir nueina, o mes čia liekame“, - gražiai apie savo kaimą sakė V. Jakš­tienė. 

Nors bendruomenės slaugytoja ir prisiėmė kaltę dėl kilusio skandalo, vis dėlto nutylėjo, kad pavasarį, Didkiemyje lankantis savivaldybės tarybos Svei­katos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto nariams, pati pasiūlė uždaryti punktą, nes į jį ateina mažai žmonių. 

„Mes matėme surinktus parašus ir nesupratome, kodėl žmonės sukilo. Kai lankėmės punkte, felčerė rodė žurnalą ir aiškino, jog pas ligonius dažniausiai važiuoja pati, nes jie neateina. Jei taip yra, tai ką dar svarstyti?“ - stebėjosi savivaldybės tarybos narys Vytautas Jucius.  

Pusantro šimto žmonių, pasirašiusių po prašymu atšaukti savivaldybės tarybos sprendimą, tikėjosi, kad šį klausimą taryba svarstys iš naujo ir bent jau pakvies juos išdėstyti savo poziciją. Tačiau kategoriškas mero J. Gudausko pareiškimas „kitaip nebus“ tokias viltis sužlugdė. Ar po to yra bent kokia prasmė kalbėti Šilalėje apie demokratiją? 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kai kurie vairuotojai leidžia sau užsimiršti  - nesisega saugos diržo, nors pagal kelių eismo taisykles tai yra privaloma. Net jei tenka pavažiuoti vos kelis šimtus metrų. Visai neseniai gavome skaitytojo laišką, kuriame jis klausia, ar yra kokių nors išimčių, kuomet galima diržo nesisegti.

„Teko girdėti, jog kai kuriems asmenims yra taikomos išimtys dėl saugos diržo segėjimo. Ar tai tiesa? Juk visur akcentuojama, kad diržas būtinas, nes avarijos metu gali išsaugoti gyvybę“, - teiravosi Algirdas.

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (AVPK) atstovė Lina Banienė užtikrino, jog saugos diržas yra būtinas visiems, nebent kitaip nuspręstų medikai.

„Kelių eismo taisyklėse nu­rodyta, kad, važiuodami trans­porto priemone su įreng­­tais saugos diržais, vairuo­tojas ir keleiviai privalo juos užsisegti. Taikoma tik viena išimtis: gyvenvietėse vairuotojui leidžiama neužsisegti saugos diržo, važiuojant atbulomis arba stovėjimo aikštelėse“, - aiškino L. Banienė.

Sveikatos apsaugos ministerijos Pirminio lygio koordinavimo skyriaus vyr. specialistė Vytenė Jankauskienė nurodė, jog itin retais atvejais galima gauti specialią medikų pažymą, kuri leidžia važiuoti automobiliu, nesisegant saugos diržo.

„Žmonės, patyrę tam tikras traumas, po sudėtingų operacijų, gali būti atleidžiami nuo prievolės segtis saugos diržą. Tačiau tai leidžiama tik iš­skirtiniais atvejais, kai šio diržo segėjimas gali pakenkti žmogaus sveikatai. Ši tvarka patvirtinta ministro įsakymu 2013 m.

Medicininės priežastys, kurioms esant gali būti išduodamas pažymėjimas, yra dauginiai krūtinkaulio lūžiai; dauginiai šonkaulių lūžiai, kai lūžę keturi ar daugiau šonkaulių; dauginiai raktikaulio lūžiai; atlikta intervencija, kai buvo atliekama torakotomija (krūtinės ląstos atvėrimas) ar sternotomija (krūtinkaulio atvėrimas); atlikta pakartotinė torakotomija arba sternotomija; atliktas tarpuplaučio pažeidimo šalinimas, atliekant sternotomiją; atlikta kairiojo prieširdžio aritmijos rato arba židinio abliacija atviru būdu; atlikta abiejų prieširdžių aritmijos rato arba židinio abliacija atviru būdu; atlikta atvira vožtuvų operacija; atliktos kelios aortokoronarinių jungčių operacijos; atliktas krūtininės aortos aneurizmos protezavimas; atliktas krūtininės - pilvo aortos aneurizmos protezavimas. Taip pat tais atvejais, kai būna atlikta pakartotinė operacija: pakartotinis krūtinkau­lio sutvirtinimas viela; pakartotinė krūtinkaulio operacija, atliekant pakartotinį tarpuplaučio atvėrimą; vainikinės arterijos jungties pakartotinė rekonst­rukcinė operacija.

Pacientams, turintiems šias diagnozes, gydytojas išduoda specialią pažymą, kuri galioja visoje Euro­pos Sąjungoje. Tačiau ne ilgiau nei 90 dienų. Tuo atveju, jei medicini­nės priežastys, dėl kurių pacientui buvo išduo­tas toks pažymėjimas, išlieka ilgiau, jis turi kreiptis dėl naujo pažymėjimo išdavimo.

Išduodant pažymėjimą, asmuo informuojamas, kad važiuodamas motorine transporto priemone neprisisegęs saugos diržo privalo turėti pažymėjimą su savimi ir pateikti jį įgaliotiems asmenims paprašius. Taip pat pacientui paaiškinama, kad saugos diržo segėjimas sumažina sužeidimų bei mirties riziką eismo įvykio metu. Apie informavimą įrašoma asmens medicinos dokumentuose ir paciento parašu patvirtinama, kad jis šią informaciją suprato“, – aiškino Sveikatos apsaugos ministerijos atstovė.

Morta MIKUTYTĖ

„Sodra” pranešė gerą naujieną, kad Lietuvoje pa­didėjo atlyginimai. Tačiau vos tik padangėje pa­sirodo spindulėlis optimizmo, jį iš karto lyg šikš­nosparniai savo šešėliais puola dengti politikai. Kad tik tas spindulėlis nepasiektų žemės ir nepraskaidrintų liūd­nos kasdienybės.

Apie ką kalbu? Vos išgirdus žinią, jog atlyginimai auga, tą pačią dieną „sužibėjo“ Seimo nariai, užregistruodami projektą didinti mokesčius ir įvesti progresinio pajamų mo­kesčio tarifą. Uždirbate 1260 eurų į rankas per mėnesį ir jau sumokate daugiau kaip 13 tūkst. Eur mokesčių per metus? Apmokestins dar daugiau.

Jei nustebote, iš kur tie 13 tūkst., priminsiu paprastą aritmetiką. Gau­da­mi 1260 Eur atlyginimą į rankas, jūs jau esate sumokėję 915 Eur „Sodros” įmokų, sveikatos drau­dimo bei gyventojų pajamų mokesčio (būtent pastarąjį mokestį didinti politikai ir siūlo). Vėliau tuos 1260 Eur išleidžiate parduotuvėje. Net jei gyvenate itin sveikai, neperkate gėrimų, tabako ir į darbą važinėjate dviračiu (t.y. neperkate benzino), vis tiek bent pridėtinės vertės mokesčiui išleidžiate dar 200 Eur per mėnesį. Viską sudėjus, išeina, jog sumoka­te 13 tūkst. 380 Eur per metus.

Tai yra daug. Juolab, kad, nepaisant to, ar valdžiai jūs sumokėtoje daug ar mažai, gausite tiek pat. Susirgus jus gydys taip pat, kompensuos tik pigiausius vaistus. O pensijos gausite tik šiek tiek daugiau, nei tas, kuris sumokėjo mažai. Jau vien tai yra neteisybė. Tačiau kai kurie politikai ne tik kad nesiruošia šios neteisybės taisyti, bet atvirkščiai – ją dar labiau didina.

Būtent šios neteisybės didinimą reiškia naujausias įstatymo projektas, kuriuo siūloma įvesti progresinį mokesčių tarifą uždirbantiems daugiau kaip 1266 Eur. Argumentų, kaip visada, nėra, išskyrus lozungus apie milijonierių apmokestinimą bei postringavimus, jog daugiau uždirbantys turi mokėti daugiau.

Kaip visada, tie argumentai yra pro šalį. Daugiau uždirbantys jau dabar sumoka daug daugiau. Gaunantis minimalų atlyginimą (330 Eur) dabar sumoka apie 10 Eur gyventojų pajamų mokesčio. Uždirbantis 1260 Eur - 250 Eur gyventojų pajamų mokesčio. Atlyginimai skiriasi keturis kartus, o sumokami mokesčiai – net dvidešimt penkis kartus!

Jau dabar žmonės, uždirbantys 1000 ir daugiau eurų į rankas, suneša apie pusę pajamų iš gyventojų pajamų mokesčio. Gaila, aišku, kad tokių yra tik apie šeštadalis. Ta­čiau jei kalbame apie teisingumą ar teisingą mokesčių naštos pasidalijimą, tai uždirbantys daugiau kaip 1000 Eur velka neproporcingai didelę mokesčių naštą. Ir progresinio tarifo įvedimas šią naštą tik pasunkintų.

O kurgi tie „buožės” milijonieriai? Ne­žinau, bet atrodo, jog su milijonieriais Lietuvoje visai prastai, jei prog­resinis mokesčio tarifas prasideda ne nuo milijono, o nuo tūkstančio su trupučiu.

Ir čia dar ne viskas. Dar Seime yra užregistruotas pasiūlymas apmokestinti 150 tūkst. Eur vertės ir brangesnį nekilnojamąjį turtą. Neramu, kad su dabartiniu būsto kainų augimu ir kai kurių politikų nuostata šią kartelę leisti žemyn jau greitai ateis diena, kai kažkas pasiūlys apmokestinti visų žmonių būstus.

Logikos irgi nėra. Taupei, ėmei paskolą, pirkai būstą ir jį remontavai (dar mokėdamas PVM) – susimokėk dar kartą. Už tai, jog turi būstą. Ironiška, bet dažniausiai realiai jis tau nepriklauso, nes paskola neišmokėta, o tai reiškia, kad būstas didžiąja dalimi priklauso bankui. Bet vis tiek susimokėk.

Labiausiai pikta, jog tokius siūlymus teikiantys politikai po to virkauja, kad Lietuvoje nėra vidurinio­sios klasės. Iš kur ji bus, jei vos prakutusį žmogų iškart siekiama apkrauti kuo didesniais mokesčiais. Ri­zi­kuo­damas pasiėmei paskolą, sun­kiai dirbi dėl šeimos ateities, tačiau, pasirodo, esi milijonie­rius buožė, kurį reikia „nuskaus­minti“.

Saulės spindulėlių – mažai. O juk ruduo tik teprasidėjo. Tuoj Seimas grįš po atostogų, ir įstatymų kepimas prasidės sparčiu tempu. Stiprybės mums visiems.

Žilvinas ŠILĖNAS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Balsiškė Jadvyga Romienė neatskiriama nuo Balsių kaime stovinčios koplytėlės. Kaip ir jau išėjęs Anapilin jos vyras Jonas.

„Visada ja rūpinausi. Ir dabar tai darau, kol dar turiu jėgų. Tačiau juk vienąsyk manęs nebeliks – kas tada jos laukia. Visą gyvenimą troškau, kad koplyčia būtų deramai įamžinta, deja, į kultūros paveldo objektų są­rašą ji neįtraukta. Ypatingas Ačiū Šilalės bažnyčios klebonui kun. Algiui Genučiui, jog supranta koplytėlės svarbą – jo dėka pagaminta ir ant koplyčios pritvirtinta atminimo lenta“, - sako J. Romienė.

Dar XIX amžiaus pradžioje toje vietoje stovėjo medinė bažnyčia, o aplink buvo laidojami žmonės. Pastačius bažnyčią Šilalėje, Balsių bažnytėlė buvo nugriauta, o jos vietoje iš tų pačių lentų žmonės surentė koplyčią su keturiomis vietomis šventiesiems, kuriuos perkėlė iš nugriautosios šventovės. Čia žmonės ilgus dešimtmečius giedodavo ir melsdavosi.

Kai apie 1960-uosius prasi­dėjo plento tiesimo darbai, dalis buvusio šventoriaus buvo nustumdyta, koplytėlė nugriauta. Jadvyga prisimena, kiek tada buvo iškasta žmonių kaulų! Vietiniai juos rinko, maišais vežė į Šilalės kapines, kur, pašventinus kun. Valaičiui, jie buvo palaidoti. Šventųjų statulėles iš koplyčios saugoti paėmė dar Jadvygos mama, kuri jas perdavė dukrai. Mo­terys viename Jadvygos ir jos vyro Jono namo kambarėlyje įrengė altorių, prie kurio žmonės rinkdavosi melstis.

„Mudviem su Jonu kilo mintis koplytėlę atstatyti. Vyrai slapta ją sukalė, sudėjome šventųjų statulėles, kun. Va­lai­tis pašventino, ir 1965 m. gegužės 1-osios rytą žmonės išvydo stebuklą – koplyčia buvusios bažnyčios vietoje vėl stovi! Deja, neilgai: po geros savaitės, prieš gegužės 9-ąją, buvusią pergalės dieną, kolūkio pirmininko buvau įspėta, kad susirinkčiau šventuosius, nes koplyčią nugriaus. Išsigandau: iš kur pirmininkas žino, jog tai buvo mano darbas? Koplyčią nugriovė ir sudegino, kaip ir daugybę kitų kryžių, jos vietoje pakabino plakatą „armijai išvaduotojai“. Jis mudviem su vyru vos „neatnešė“ kalėjimo po 25-erius metus. 

Buvo taip: jaunimas skirstėsi po šokių kultūros namuose, ir atsirado grupė tokių, kurie tą plakatą sudraskė. Tai sovietų laikais prilygo antitarybinei diversijai. Mus su vyru suėmė, saugume tardė, grasino, vyrą dar ir mušė. Neleido mums susitikti, nežinojau, nei kaip jis laikosi, nei kaip na­muose likę trys vaikai, kurie buvo dar maži. Kankino nežinia, baimė, bet kaltais neprisipažinome. Gerai, jog kartu su grupe jaunuolių buvusi skaityklos vadovė, sužinojusi, kad mudu su vyru esame suimti, ryžosi paliudyti saugumui, kas iš tiesų išniekino plakatą. Mus galiausiai paleido, „nepripaišę“ antitarybinės veik­los, o tie vaikinai atsipirko paromis už chuliganizmą“, – šiandien prisimena Jadvyga.

1989-aisiais koplytėlė buvo atstatyta. Jau mūrinė. Visus tuos Nepriklausomybės metus žmonės vėl ją lanko, tvarko, puošia. Nuolatinė prižiūrėtoja, žinoma, yra ir Jadvyga. Išsaugojusi per santvarkų kaitą tas pačias šventųjų skulp­tūras, tikėjimą ir meilę Die­vui bei žmonėms ir savo tvirtas gyvenimiškas nuostatas, moteris nori, kad, bėgant laikui, koplyčia nebūtų palikta užmarščiai. Anot Jadvygos, juk tai dalis Lietuvos istorijos, žmonių gyvenimo aidas, į kurį kiekvienas turėtume įsiklausyti. Todėl važiuodami prošal, užsukime į šį kalnelį patys, atsiveskime vaikus, draugus bei pažįstamus. Tylomis pastovėkime po svyruokliais beržais, uždekime žvakelę ir sukalbėkime maldą už čia palaidotųjų atminimą. 

Jadvyga nuoširdžiai dėkoja kun. A. Genučiui už koplytėlės įamžinimą, pritvirtinant atminimo lentą.

„Tai yra didelis mano triūso įvertinimas ir ženklas, jog koplyčia išliks“, - sako ji. Mo­teris dėkinga visiems, kurie prisideda prie šventos vietos priežiūros: kaimo žmonėms bei Šilalės kaimiškosios seniūnijos seniūnui. 

Eugenija BUDRIENĖ

Justo AMBROZOS nuotr.  

Pirmieji draugai, pirmasis sušoktas šokis ir išdai­nuota nata, džiaugsmingas klegesys, retos, tačiau tuo­met labai skaudžios nusivylimo ašaros, pirmasis skambutis, pirmoji mokykla... Ne vietinis vargiai pa­ti­kėtų, kad visi mano paminėti prisiminimai susiję su štai šiuo, dabar jau baisų vaiduoklį primenančiu pas­tatu...

Taip, tai pirmoji mano ir mano vaikystės draugų mokykla, į kurią žygiavome šešerius metus. Vyresni brolis bei sesuo – dar ilgiau. Nuo to laiko, kai užvėriau jos duris, prabėgo jau 17 metų. Tačiau tuose pačiuose suoluose po to dar sėdėjo ne vienas šio kaimo pyplys, kuriam savo darbui be galo atsidavusios mokytojos stengėsi perteikti visas reikalingas žinias.  

Gal būsiu ne visiškai tiksli, bet, mano žiniomis, praėjo vos 8-eri metai, kai kaimo mokykla, sumažėjus vaikų skaičiui, buvo uždaryta. Dažnam žmogui per tiek laiko nespėja nė viena papildoma raukšlė veide atsirasti, o štai pastatas, kuris pasitiko ir išlydėjo ne vieną mokinių kartą, pasikeitė neatpažįstamai. Vaiduokliu buvusią mokyklą pavadinti būtų per daug švelnu... Netrukus ji taps rimtą pavojų keliančiais griuvėsiais. Vos per kelerius metus pastatas ir nebetvarkoma aplinka tapo šiukšlių bei kasdienio alaus mėgėjų prieglobsčiu. Kažkada su džiaugsmu bėgusi į čia vykusias pamokas, šiandien šią vietą noriu aplenkti kuo didesniu spinduliu - nežinosi, kada, einant pro šalį, ant galvos nukris stogo ar sienos gabalas... Tik bėda, jog aplenkti, net ir labai norėdamas, neturi šansų, mat mokykla stovi pačiame kaimo centre, prie kelio, kuriuo kasdien pravažiuoja ne tik vietiniai. Žinoma, svetimiems šis pastatas – tik dar vienas iš daugelio pakelės griuvėsių, tačiau vietos gyventojams tai – buvusi mokykla, švenčių, susibūrimų vieta, galiausiai (sukluskite, politikai!) – buvusi rinkimų apylinkė! 

Neslėpsiu, kaskart, grįžus į gimtinę ir einant pro šalį, užverda pyktis, matant, kaip situacija, metams bėgant, ne tik negerėja, bet, drįsiu pasakyti, darosi jau pavojinga. Nejaugi reikia sulaukti (neduok Dieve!) kokios nors nelaimės, kad pagaliau būtų kas nors daroma?!

Mokinių neliko, mokyk­la uždaryta, pastatas medinis, senas, norint sutvarkyti ir pritaikyti kitoms kaimo žmonių reikmėms, žinoma, reikalingos nemažos investicijos. Čia tik mano asmeninės interpretacijos, tačiau galbūt dėl to rajono valdžia, nenorėdama terliotis, jo ir atsikratė, parduodama jį privačiam ponui. O tas nelemtas žmogaus godumas... Gal kaina buvo juokinga, gal mokyk­lą su dalimi jos teritorijos nusipirkęs ponas iš tiesų turėjo konkrečių ir gražių planų, ką su ja būtų galima nuveikti ir taip įeiti į kaimo istoriją, bet tam sutrukdė nenumatytos aplinkybės? Na, iš kaimo istorijos puslapių jo jau nebeišbrauksi. Bet įsirašė jis kaip ponas, kaimui padovanojęs akis badančią „pažibą“.

Džiugu tik tiek, jog krepšinio bei kitos sporto aikštelės, kuria vietos jaunimas laisvalaikiu dar aktyviai naudojasi, teritorija liko bendruomenės žinioje, tad yra reguliariai sutvarkoma. Nušienaujama žolė, pastatytos netgi dvi šiukšliadėžės! Deja, tas mažai gelbsti, mat padūkę vaikai, o galbūt jau minėti kasdieniai alaus „degustatoriai“ ne tik nesivargina į jas mesti šiukšlių, bet ir nepatingi jose esančias atliekas „pasėti“ po visą teritoriją. 

Kažin, ar ilgai šitoks „grožis“ stovėtų, tarkime, rajono cent­re? Tačiau kaime, kuris yra autostrados Vilnius - Klaipėda pašonėje, tokią „pažibą“ turėti visiškai nieko tokio.

Paprastai vaiduoklių savininkams už nuosavybės nepriežiūrą yra taikomos piniginės baudos. Įdomu, ar čia galioja ta pati taisyklė? Jeigu taip, tai gal rajono valdžia tik džiaugiasi, kad šio statinio valdytojas taip papildo biudžetą? 

Kreipiuosi ir į tamstą, po­ne, kuris esate šio pastato savininkas. Tuoj sunyksianti mo­kykla bei apleista aplinka rėkte rėkia, jog ši nuosavybė jums tikrai nereikalinga. Tai gal padovano­kite ją kaimo bendruomenei, kuri bent žo­lę nušienaus. Gal ji turi neblogų ir dėme­sio vertų idėjų, su kuriomis prisibelstų į rajono val­dininkų sąžinę? 

Daiva BETINGYTĖ,

buvusi Bytlaukio pagrindinės mokyklos mokinė

AUTORĖS nuotr. 

Per pastaruosius 10 metų žemės ūkyje įvyko 1026 nelaimingi atsitikimai darbe. Iš jų – 46 mirtini. Vien šie­met žemės ūkio įmonėse jau užfiksuotos keturios sun­kios nelaimės.

Kur gresia pavojai? 

Darbai žemės ūkio sektoriuje priskiriami didelės rizikos kategorijai. Pavojingiau­si – mechanizatorių, gyvulininkystės darbuotojų, sandėliavimo (pakrovimo bei iškrovimo), statybos, remonto ir su tuo susiję darbai, kurie reikalauja atitinkamos kvalifikacijos, specialių darbų saugos žinių. Darbuotojai nuskęsta grūdų aruoduose, patiria traumas, nukritę nuo neaptvertų estakadų, transporto priemonių priekabų, juos sužaloja veikiantys įrenginiai, krentantys šiaudų ryšuliai bei pan.

Mechanizatoriams nelaimės gresia, kai dirbama su net­var­kinga technika, savavališkai nuimami apsauginiai įtaisai. Pavyzdžiui, kardaninis velenas kaiščiu užkabina traktorininko rūbus, įsuka juos, nuplėšia ranką dilbio srityje, sužaloja šonkaulius. Taisant gedimus, įrenginiai neišjungiami, mašina leidžiama naudotis pašaliniams asmenims. Darbuotojai sunkiai ir mirtinai susižaloja, nukritę iš aukščio arba į gylį, užkritus ant jų įvairiems daiktams.

Pavojingas yra ir darbas su galvijais. Nereti atvejai, kai žmones sunkiai ar net mirtinai sužaloja pervaromi galvijai.

Kodėl įvyksta nelaimė?

Valstybinė darbo inspekcija atkreipia dėmesį, jog dažniausios nelaimingų atsitikimų darbe priežastys bei darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų pažeidimai kartojasi: nevertinama profesinė rizika, naudojami saugos reikalavimų neatitinkantys įrenginiai, netvarkinga technika. Neretai nepatyrusiems darbuotojams pavedama atlikti darbus, kurių jie nėra apmokyti.

Žūčių, sužalojimų išvengti padėtų, jei vadovai griežtai kontroliuotų, ar darbuotojai laikosi būtinų saugaus darbo reikalavimų, kad jiems neliktų galimybės rizikuoti akivaizdžiai pavojingomis situacijomis.

Technika – tik tvarkinga

Techniką privalu prižiūrėti taip, kad ji būtų saugi naudoti. Prieš pradedant dirbti, būtina įsitikinti, ar įrenginio skriemulių, diržų, dantračių, velenų ir kt. dalių apsauga bei apsauginiai įtaisai uždėti tinkamai, ar yra savo vietoje ir veiksmingi. Negalima leisti dirbti techniškai netvarkingomis žemės ūkio mašinomis, jų techninę būklę reikia nuolat kontroliuoti ir nustatyta tvarka organizuoti apžiūras.

Skolinant arba išnuomojant mašinas, būtina sudaryti laikinosios panaudos (skolinimo) sutartį, aptariant joje laikinojo naudotojo atsakomybę už saugią mašinos eksploataciją.

Darbuotojai turi būti apmokyti

Darbuotojus privalu supažindinti su būtiniausiais reikalavimais, kaip saugiai naudoti įrenginį, užtikrinti, jog šalia savaeigių darbo įrenginių, dirbančių agregatų būtų elgiamasi saugiai. Negalima leisti valdyti mašinų asmenims, neturintiems įgūdžių, atitinkamų pažymėjimų (teisių), neinst­ruktuotiems saugos ir sveikatos klausimais.

Ypatingas dėmesys – jaunam darbuotojui 

Svarbu atkreipti dėmesį į jau­nų žmonių, moksleivių, dir­bančių pas ūkininkus va­sa­rą, pažeidžiamumą. Dėl pa­tirties, įgūdžių, o dažnai ir dėl apmokymo stokos, jie nuskęsta grūdų aruoduose, juos sužaloja veikiantys įrenginiai. Ypatingai instruktuoti bei prižiūrėti privalu dirbančiuosius pirmus metus, ypač jiems atliekant grūdų džiovinimo, sandėliavimo, transportavimo darbus, kurie kelia didelę riziką būti sužalotiems.

Judančios dalys – pavojus čia pat 

Žemės ūkyje dirbama prie įrenginių, mechanizmų ar šalia judančių dalių, prie kurių prisilietęs žmogus gali būti traumuotas. Todėl negalima vilkėti laisvų drabužių, kad jų neįtrauktų ir neįsuktų mechanizmų įrenginiai. Darbo drabužiai turi būti prigludę, būtina naudoti asmenines apsaugos priemones.

Viena iš dažniausių nelaimių su mechanizmais priežasčių - kai, sutrikus darbui, gedimus bandoma šalinti jų neišjungus. Gedimus geriausia tvarkyti tam skirtose dirbtuvėse. Šių darbų negalima pavesti pašaliniams asmenims. Prieš vežant ar velkant prikabinamus žemės ūkio agregatus, būtina juos tinkamai pritvirtinti.

Būtina nušalinti neblaivų darbuotoją

Tikimybė, jog įvyks nelaimė darbe, keliolika kartų padidėja, jei darbuotojas yra neblaivus. Yra pasitaikę, kai net pusė žemės ūkyje mirtinas traumas patyrusių asmenų buvo girti. Todėl įmonių, padalinių vadovai privalo neblaivų darbuotoją nedelsiant nušalinti nuo darbo. Veiksminga priemonė yra dirbančiuosius, ypač vairuojančius automobilius, traktorius, kombainus, tikrinti dėl apsvaigimo.

Valstybinės darbo inspekcijos inform.