Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijoje vyko die­ninė poilsio stovykla ,,Keliauk ir sužinok“. Joje atostogavo septyniolika 5-7 klasių mokinių.

Vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūros spe­cialistė Vita­lija Zaleckienė pamokė, kaip saugiai elgtis per atostogas, kaip suteikti pirmąją pagalbą susižeidus. Vai­kai žaidė fizinį aktyvumą lavinančius žaidi­mus.

Klai­pėdos konditerijos fab­rike stebėjome, kaip gaminami karameliniai saldainiai. Mokiniai dalyvavo edukacinėje programoje ,,Pasigamink ledinuką pats“. Po to smagiai leidome laiką prie Baltijos jūros, pabuvojome Klaipėdos zoologijos sode.

Pramogaudami Taurų nuotykių parke vaikai išbandė sudė­tin­gas trasas, įrengtas medžiuose, grožėjosi gamta vaiz­dingame Akmenos upės slė­nyje. Taip pat po­ilsiavome prie Pla­telių ežero, apžiūrė­jome Ener­getinių labirintų bei geometrinių figūrų par­ką Plungės rajone.

Paskutinę sto­vyklos dieną vy­kome į Upy­nos liaudies ama­tų muziejų, aplankėme legendinio lakūno Sta­sio Girėno gimtinę Vyto­galo­je, Dionizo Poškos Baublius Bi­­jo­­­tuo­se, kopėme į Med­vė­galio kalną, pramo­gavome prie Parš­eže­rio ir Kelpšaičių par­­ke.

Aušra JANČAUSKIENĖ, socialinė pedagogė

Lina IVANAUSKAITĖ-BERTAŠIENĖ, mokytojo padėjėja

AUTORIŲ nuotr.

Pagal šiemet pasirašytą sutartį tarp Klaipėdos uni­ver­siteto (KU) ir Šilalės rajono savivaldybės, ant Med­vėga­­lio, aukščiausios Žemaitijos kalvos, me­nan­­čios se­­niausią čia gyvenusių žemaičių istoriją, dvi savai­tes vyko KU studentų Baltijos regiono mokomoji-pa­žinti­­nė praktika. Jos tikslas, pasak praktikos vado­vo doc. dr. Gintauto Zabielos, - ištirti dar niekada ne­­tirtą paslaptin­gą­ją Medvėgalio kūlgrindą, paieškoti Medvėgalio pi­liakal­nio senųjų žmonių gyvenimo pėd­sakų ir taip pa­siruošti kitų metų ekspedicijai.

Aukščiausias Žemaitijos piliakalnis pritraukė būrį jaunųjų archeologų ne tik iš KU: ekspedicijoje dalyvavo ir Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos vasaros stovyklos „Vėliukai archeologų šalyje“ dalyviai. Jaunieji kasinėtojai buvo apsistoję Karūžiškės dvare, kur, kol vyko tyrinėjimo darbai, praleido dvi savaites.

Praktikos vadovas džiaugėsi dideliu vaikų susidomėjimu, o pastarieji taip pat tryško džiaugsmu, jog turėjo galimybę suprasti, kas yra archeologija, iš arti susipažinti, pačiupinėti jos įrankius, nes dažniausiai apie tai, kas yra archeologija, turime tik teorinių žinių, ir tik retas kuris yra su šiuo mokslu susidūręs iš taip arti.

Pirmąją ekspedicijos savaitę vaikai kartu su praktikos vadovu G.Zabiela bei dviem Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos mokytojomis didžiausią dėmesį skyrė kūlgrindos paieškoms. Nes, pasak docento G.Zabielos, apie Medvėgalį kol kas žinome nedaug: tik tiek, kad tai - aukščiausia kalva, jos papėdėje yra buvusi gyvenvietė, šalia stūkso Piliorių bei Alkos kalnai.
Kūlgrinda, G.Zabielos teigimu, - tai slaptas, akmenimis grįstas kelias, skirtas patekti arba išeiti iš pilies ar gyvenvietės. Tačiau kur ji yra, tiksliai nebuvo žinoma, kadangi Medvėgalio piliakalnis archeo­logiškai ir istoriškai ištyrinėtas dar niekada nebuvo, žinių itin stigo. Iki šiol buvo žinomas tik apytiksliai pastatytas ženklas su rodykle, nurodantis kūlgrindos vietą, bet ir juo niekas negalėjo aklai pasikliauti.

„Kūlgrindos paieškoms turėjome istoriko Vytenio Al­­mo­nai­čio parengtą schemą, kurioje bu­vo pažymėtas slaptasis ke­lias. Kaip vie­nas pagrindi­nių orientyrų turėjo būti kriaušė, bet, ma­tyt, tvarkant pi­liakalnį, ji buvo nupjauta kartu su kitais medžiais. Tad mes su praktikan­tais į kūlgrindos paieškas leidomės turėdami labai apytikslius duomenis. Todėl pagal pasakojimus bei aprašymus šio akmeninio tako rasti buvo neįmanoma. Teko rinktis kitą būdą – smaigstyti iešmus į žemę ir ieškoti po ja akmenų sankaupų. Taip, badydami žemę smaigais, kuriuos įprastai naudojame šašlykams kepti, ir atradome pas­laptingąjį kelią.

Tikėjomės rasti plačią vingiuotą kūlgrindą, tačiau kol kas sunku apibūdinti tai, ką aptikome. Pelkė - gili, apie pustrečio metro, ir kokia tai kūlgrinda bei kokia buvo jos paskirtis, įvardinti dar negalime. Teks išsiaiškinti, kaip ji vei­kė, ar po ja buvo pilamas koks gruntas, smėlis, ar ji visada būdavo po vandeniu. O gal šalia ėjo grioviai vandeniui nutekėti? Tačiau jau dabar galima drąsiai teigti, kad tai yra istorinis įvykis Lie­tuvos archeologijoje, nes galėsime plačiau sužinoti apie čia gyvenusių žmonių būdą, buitį“, – „Šilalės artojui“ sakė šios ekspedicijos vadovas G.Za­biela.

Antrąją tyrimų savaitę jaunieji archeologai persikėlė į Medvėgalio tyrinėjimus, bet kasinėjimams oras buvo negailestingas, trukdė lietus.

„Ant kalno viršaus kasame šurfus,  kurie turėtų padėti išsiaiškinti senąją žmonių gyvenimo istoriją“, - stebėdamas praktikantus, trumpai ko­mentavo G.Zabiela.

O darbas išties virė. Vaikai smagiai rausė duobes, laimin­gi krykštavo, nes, pasirodo, dar ir lobį rado – pinigų. Jų mokytojos minėjo, jog tai gali būti gana sena valiuta.

Praktikos vadovas G.Zabiela teigė nekeliantis sau bei savo komandai perdėtai aukštų tiks­lų. Kadangi archeologijoje dve­ji metai yra labai trumpas laiko tarpas, tikimasi ištirti tik pačius smulkiausius dalykėlius.

„Tuo labiau, kad mus riboja ir laikas: negalime įsijausti į kasinėjimus, nes artėja tradicinis Medvėgalio me­­nų festivalis. Todėl viską, ką atkasėme, turėsime užkasti. Grįšime čia kitais metais, tikimės, jau ne dviem savaitėms, o ilgesniam laikui ir galbūt galėsime apie Medvėgalio praeitį papasakoti plačiau“, - pažadėjo Klai­pėdos universiteto docentas G.Zabiela.

Laura GIRČYTĖ

Vytauto Didžiojo universiteto

Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto

Viešosios komunikacijos 3 kurso studentė

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Didžiųjų Žemaičių Kalvarijų atlaidų Kunigų die­nos metu Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ paskelbė svarbią žinią tikintiesiems: beveik tris­­de­šim­čiai vyskupijos pa­rapijų teks atsisveikinti su senaisiais kunigais ir priimti naujus. Šilalės dekanate didelių pa­sikeitimų nenumatoma, nors kai kuriose kitose Telšių vys­kupijai priklausančiose parapijose keičiasi didžioji da­lis dva­sininkų.

Kaip „Šilalės ar­toją“ informa­vo Telšių vys­ku­pijos kanc­leris kuni­gas Ha­rol­das Šnei­de­­rai­tis, pagal lie­pos 6 d. pasi­rašytą vyskupo dekretą, dvasi­ninkų ro­tacija vyks­ta maždaug 30 pa­rapijų. Ši­la­­lės de­kanate po­­ky­čių - ne itin daug. Šilalės Šv. Pranciškaus Asy­­žie­čio para­pijoje dirbęs kun. Mindaugas Alek­­na išvyksta į Kau­no arkivyskupiją. Tiesa, į kokią parapiją jis bus pa­skirtas, paaiškės tik po arkivyskupo Liongino Virbalo sprendimo.

Kunigas Vaidotas Vitė, ne taip seniai atsikraustęs į Šila­lę ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijoje ėjęs vikaro parei­gas, taip pat atsisveikina su šilališkiais. Jis paskirtas Tau­ragės Švč. Trejybės bažnyčios vikaru bei Pagramančio Švč. Mer­gelės Marijos Nekal­tojo Pra­sidėjimo parapijos administratoriumi. Jis susikeis su iki šiol Tauragės Švč. Trejybės bažnyčios vikaru Andrejumi Lazarevu, kuris atkeliamas į Ši­lalę.

Nuo 2009-ųjų Upynos Švč. Mergelės Marijos vardo parapijoje dirbęs klebonas kun. Eduardas Steponavičius, prieš tai atvykęs iš Plungės, ap­tarnavo ne tik pagrindinę Upy­nos, bet ir Varsėdžių bei Girdiškės bažnyčias. Didelės dalies tikinčiųjų liūdesiui, kunigas iškeliamas į Stalgėnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus parapiją. Jam taip pat teks aptarnauti ir Kantaučių bei Žlibinų bažnyčias.

Vietoje kun. E.Stepona­vi­čiaus į Upyną iš Tauragės rajono Žygaičių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus parapijos atkeliamas kun.Vytautas Šiaudvytis.

Atsisveikinti tikintiesiems reikės ir su Kvėdarnos kle­bonu – kun. Juozas Ru­dys iš Kvėdarnos Švč. Mer­ge­lės Marijos Nekaltojo Prasi­dė­jimo bažnyčios išvyksta į Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapiją, kur dar aptarnaus ir Grūšlaukės Šv. Jono Nepomuko parapijos tikinčiuosius. Į kun. J. Rudžio vietą stos kun. Edgaras Pet­ke­vičius, iki šiol dirbęs Al­sė­džiuose.

Pasak vyskupijos kanclerio kun. H.Šneideraičio, pagal bažnytinės teisės nuostatus, vikarai savo naujas paskyrimo vietas turi pasiekti per dvi savaites, klebonai – per mėnesį nuo pasikeitimų paskelbimo datos. Tad iki rugpjūčio pradžios rajono tikintieji jau turėtų sulaukti naujų dvasininkų.

Įprastai klebonai iš vienos parapijos į kitą perkeliami kas septynerius metus. Nors, akivaizdu, yra ir išimčių. Jos, kanclerio kun. H.Šneideraičio teigimu, priklauso nuo daugelio aplinkybių.

Telšių vyskupija, kurios įkūrimo 90-metį šiemet minime, yra suskirstyta į vienuolika dekanatų, joje yra 151 para­pi­ja ir 91 koplyčia. Jas aptarnauja 133 dieceziniai kunigai bei 15 kunigų-vienuolių. Pirmuoju Telšių vyskupijos vyskupu buvo Justinas Stau­gaitis. Nuo 2002 m. sausio 5 d. vyskupijai vadovauja vyskupas doc. dr. J.Boruta.

Birutė PALIAKIENĖ

Liepos 12 d. Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) pa­tvirtino ateinantį rudenį vyksiančių Seimo rinkimų apy­gardų rinkimų komisijų sudėtį. Vakar šių komisijų pir­mininkai davė rašytinius pasižadėjimus ir pradėjo eiti savo pareigas.

Mūsų rajone, nuo šiol įeinančiame į Pietų Žemaitijos apygardą, spalio 9 d. rengiamiems rinkimams vadovaus 11 narių komisija. Jos pirmininke tapo Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų deleguota Šilalės sa­vivaldybės Švietimo, kul­tū­ros ir sporto skyriaus ve­dė­ja Rasa Kuzminskaitė. Kartu su ja rinkimus styguos Au­reli­ja Betingienė (atstovaujanti Lietuvos liberalų sąjūdžiui), Gi­tana Giačienė (iškelta Lietuvos lenkų rinkimų akcijos - Krikščioniškų šeimų sąjungos), Dalia Kiupelienė (nuo partijos „Tvarka ir teisingumas“), Regina Kvederienė (Lie­tuvos teisininkų draugija), Jolita Lelėnienė (delegavo Teisingumo ministras), Vita­lijus Mockus ir Daiva Vilkė, ku­riuos į komisiją pasiūlė Šilalės savivaldybės administracijos direktorius, Laima Mo­tu­­zienė (Darbo partijos atstovė), Natalija Taurinskienė (So­cialdemokratų partija) bei Rietavo savivaldybės admi­nist­­racijos direktoriaus dele­guo­­ta Jūratė Šedvilaitė.

VRK primena, kad partija, kelianti kandidatus, ar asmenys, nusprendę dalyvauti rinkimuose ir užsiregistravę savarankiškais politinės kampanijos dalyviais, nuo liepos 16 d. gali teikti pareiškinius dokumentus. Jų priėmimas baig­sis rugpjūčio 5 d. Jeigu partija nekelia kandidatų sąrašo, kiekvieną jos keliamą kandidatą, kaip ir save iškėlusį asmenį vienmandatėje rinkimų apygardoje, parašais turi paremti ne mažiau kaip 1000 rinkėjų.

Pietų Žemaitijos apygardoje rinkėjų palankumą rudenį mėgins pelnyti šiuo metu Seime dirbantys Remigijus Žemaitaitis („Tvarka ir tei­sin­­gumas“) bei Stasys Šed­ba­ras (Tėvynės sąjunga – Lie­tuvos krikščionys de­mokra­tai), žemės ūkio viceministras, savivaldy­bės tarybos narys Albinas Ežers­kis (Socialdemokratų partija), Dar­bo partijos iškeltas kandidatas buvęs Premjeras Gedi­minas Vag­no­rius bei Liberalų sąjūdžio Šilalės skyriaus pirmininkas Rolandas Bagdonas. Tačiau gali būti, jog norinčiųjų patekti į Seimą bus ir daugiau.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Rajono savivaldybės salėje „Arch VR“ at­stovai pri­statė Šilalės autobusų stoties su nauju pre­kybos centru rekonst­ravimo projektą. Deja, išklausyti projekto autoriaus Vi­do Raščiaus ko­­mentarų atėjo tik keletas savivaldybės ad­ministracijos dar­buotojų ir UAB „Ši­lalės autobusų par­kas“ atstovų. Eilinių ši­la­liškių renginys ne­sudomino. Galbūt ir dėl to, jog pritrūko informacijos.

Kaip teigė V.Raščius, dabar buvo palankiausias metas susipažinti su projektu, teikti siūlymus, tačiau nieko konk­retesnio nesulaukta. Galbūt siūlymų atsiras, derinant detalųjį planą, pristatant techninį projektą.

Žinoma, autobusų stotis, kaip vienas iš svarbiausių reprezentacinių objektų, Šilalės nepuošė, tuo labiau jos atnaujinimas buvo per didelė našta finansiškai sunkiai besiverčiančiam Šilalės autobusų parkui. Todėl tikimasi, jog 2017 metų pradžioje prasidėsianti stoties, kuri glausis po bend­ru su prekybos cent­ru „Norfa“ stogu, rekonst­rukcija bus baigta per gerą pusmetį. Anot V.Raščiaus, paprastai toks objektas pastatomas per 5-6 mėnesius, mėnesį ar du užtruks tik stoties statyba.

Kol kas nežinoma, kas šį ob­jektą statys, dar neskelbiama ir tiksli jo darbų vertė (2 milijonų eurų vargu ar užteks). Tačiau kituose miestuose kartu su prekybos centrais įsikūrusios au­tobusų stotys yra patogus, pelningas, pirkėjų ir autobusų keleivių pritraukiantis objektas. Kaip bus Šilalėje, parodys ateitis.

Aldona BIELICIENĖ

Praėjusią savaitę prie Paršežerio vyko parodomosios pratybos, kuriose dalyvavo Tauragės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojai, Visuomenės sveikatos biuro specialistai, savivaldybės administracijos ir Šilalės rajono policijos komisariato darbuotojai, Pajūrio 10-osios kuopos jaunieji šauliai.

Pratybas organizavo Šila­lės rajono savivaldybės admi­nist­racijos direktoriaus 2016 m. birželio 6 d. įsakymu sudaryta darbo grupė. Ji įpareigota organizuoti prevencines priemones, siekiant su­mažin­ti nelaimingų atsitikimų vandenyje bei paplūdimiuose. Buvo aplankyti labiausiai pa­mėgti vandens telkiniai (Parš­ežeris, Dievyčio ežeras, Bal­sių, Ašučio, Nevočių tvenkiniai, Jū­ros upės rekreacinė zona Did­kiemio ir Pajūrio seniūnijose), aptartos galimos grėsmės poilsiaujantiesiems prie jų.

Vienu iš galimų pavojų besimaudantiesiems dar­bo grupės nariai įvardijo visuomenės žinių trūkumą, kaip reikėtų elgtis, pamačius skęstantį žmogų. Todėl Šilalės visuomenės sveikatos biuro specialistų bei Tauragės APGV Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojų organizuotose parodomosiose pratybose buvo imituotas žmo­gaus skendimas, jo traukimas iš vandens bei dirbtinio kvėpavimo operacijų atlikimas.

Be to, Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atsakingi darbuotojai iš­sa­miai papasakojo apie pir­muosius veiksmus, kurių būtina imtis, išvydus skęstantįjį, apie prisiartinimo prie jo būdus bei pristatė kitą aktualią su skendimo prevencija susijusią informaciją. Šilalės visuomenės sveikatos biuro darbuotojai pademonstravo ir išsamiai paaiškino dirbtinio kvėpavimo atlikimo procedūrą. „Skenduolio“ gaivinimo mokymai buvo atliekami, naudojant žmogaus muliažą. Po parodomųjų pratybų kiekvienas norintis galėjo praktiškai pamėginti atlikti dirbtinį kvėpavimą suaugusiam asmeniui ar vaikui, nes muliažo indikatoriai rodė, ar operacija yra atliekama teisingai, ar „gaivinamojo“ kvėpavimo takai atviri, išvalyti.

Visi, poilsiaujantys prie van­­dens, privalėtų elgtis atsakingai ir maudytis tik tam skirtose vietose. O jeigu pastebėjote skęstantį žmogų, skubiai rinkite pagalbos numerį 112 arba skambinkite tiesiogiai Ši­lalės priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai tel.: (8-449) 5-21-01, (8-656) 6-83-20.

Ruslanas PAČKOVSKIS

Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio viršininkas

AUTORIAUS nuotr.

Šeručių kaimas, kažkada buvęs didelis ir gyvybingas, dabar beglaudžia, berods, aštuonias trobas. Viena iš jų, stovinti ant kalniuko, priklauso Mic­kams. Drąsiai galima teigti, jog net kelias vienos šeimos kartas vienijanti sodyba išsiskiria iš kitų ir iš tolo traukia akį. Pažiūrėti, kokios grožybės puošia Mickų kiemą, užsuko ir „Šilalės artojas“.

„Nieko daug apie mus nereikia rašyti. Esame paprasti žmonės, paprastai ir tvarkomės. Nieko čia išskirtinio nėra“, - kaip dažniausiai būna, kuklinosi sodyboje šeimininkaujanti Rasa Mic­kuvienė.

„Parašykite šitaip: nors esa­me paprasti žmonės, bet not­rėlėmis apaugę gyventi ne­­no­rime. Kiek laiko jau čia esame, piktžolės niekada nežėlė“, - pritarė mar­čiai Ra­sos anyta Sta­nislava Vanda.

Taip, vienuose namuose šei­­mininkauja dvi gaspadi­nės. Nors ir žmonės pajuokauja, o kartais ir gyvenimiška patir­tis rodo, kad toks reiškinys prie gero nepriveda, Mic­kų šeima šį stereotipą laužo. Abi moterys tikina esančios labai vieningos ir gerai sutariančios.

„Man marti - lyg duktė. Ly­giai taip pat ir žentas - kaip sūnus. Bandau prisiminti, ar su Rasa per dvidešimt penkerius metus esame nors kartą susipykusios...“ - gerų žodžių sūnaus žmonai negailėjo senolė.

Marti anytą taip pat giria. Nes to Stanislava Vanda tik­rai nusipelno: su didele meile priėmė Rasą kaip savą, padėjo užauginti anūkus, savų įstatymų neįvedinėjo. O pajuokaujant galima sakyti, jog bene geriausias dalykas yra tas, kad vyriausioji šeimininkė į jaunesniosios reikalus išvis nesikiša – viską į savo rankas jau seniai yra perėmusi Rasa.

„Gegužės 31-ąją atšvenčiau aštuoniasdešimtmetį, tai ar­gi  begaliu vadovauti. Tegul jaunesni tvarkosi. Aišku, nesėdžiu ant kupros ir dar padedu vieną kitą gėlynuką paravėti“, - smagiai plepėjo Sta­nis­lava Vanda, kuriai dėl jos žvalumo bei puikaus humoro jausmo tiek metų nė už ką neduotum.

Darbo Mickų sodyboje atrasti tikrai nesunku. Aplink namą driekiasi 30 arų sklypas, kurio didžiumą sudaro išpuoselėti Rasos darželiai, pievutės su dekoratyviniais medeliais ar krūmais, vaiskrūmiais. Veikti išties yra ką, juolab, kad laiko suktis kieme Rasa dažniausiai randa tik kas keturias dienas – dirba pamaininį darbą vienoje iš Šilalės kavinių. Be to, ir vyriškos rankos - beveik retenybė. Rasos vyras Vygantas darbuojasi Norvegijoje, sūnūs Ilmaras bei Regimantas jau suaugę, turi savus darbus.

Didžiausią naštą ant savo pečių neša Rasa. Kai nereikia skubėti į darbą, vos prašvitus, ji išsiruošia į kiemą. Nebijo moteris nei nuolat čia grasančio vėjo, nei lietaus – jei nepadirbsi šiandien, kitą kartą nebus kada.

Ypač daug dėmesio R.Mic­ku­vienė skiria gėlėms, be ku­rių išsiduoda negalinti gyventi. Aplink namą žydi rožės, vienadienės, kvapniosios levandos ir dar visa galybė kitų margažiedžių augalų, vazonuose kerojasi Rasos mėgiamos agavos. Tačiau kaip darželio karalienę ji iš­ski­ria gražuolę juką.

„Pati puošniausia mano gė­lė. Taip ilgai laukiau, kol pražys, taip rūpinausi. Jau galvojau, jog nieko nebus, bet šiemet va, kokį žiedą padovanojo“, - rodydama įspūdingą grožį, džiaugėsi šeimininkė.

Dėl didelio užimtumo Rasa prisipažįsta daugumą gėlių perkanti. Nors ir turi šilt­namį, auginti daigelius pačiai paprasčiausiai nėra kada. Tiesa, augalų kainos paskutiniu me­tu moterį šokiruoja:

„Kiek prašė litais, dabar – tiek pat eurais“.

Veši Mickų kiemelyje ir keletas „užsieniečių“. Kai lankosi pas vyrą Skandinavi­jo­je, Rasa vis kokį naują augalą namo parsitempia. Aišku, ne visi prigyja, juk ten – ir klimatas visai kitoks.

„Kai pirmąkart nuvažiavau į Norvegiją, buvo labai smalsu, kaip ten žmonės gyvena. Galiu pasakyti – labai paprastai. Mes, lietuviai, esame pratę vis kažką gražinti, sodinti daug gėlių, prisigalvoti visokių puošmenų. Tokios sodybos, kaip mūsų, per visą Norvegiją nerasi. Pas juos viskas kuklu: paprasti me­diniai namukai, pievelė, vie­na kita gėlė. Ir jokių mand­resnių augalų nemačiau - be­veik visi tokie pat, kaip ir čia“, - pasakojo Rasa.

Iš atšiauriosios užsienio ša­lies R.Mickuvienė ar jos vyras parsiveža ne vien žalumos. Jų sodybą puošia iš ten parkeliavę vėjyje besisupantys kūgio formos pinti vazonai, rąstinėje pavėsinėje stovi jaukus supamasis krėslas. Šiuos daiktus norvegai išmeta lengva ranka, o praktiški lietuviai pro tokį gėrį nepraeis.

Nors Vygantas jau bemaž dešimtmetį blaškosi tarp Lie­tuvos bei Norvegijos, nereiškia, jog namai ir jų priežiūra jam nerūpi. Kai grįžta, Rasa tuoj pristoja su „užsakymais“, o ir pats parvažiuoja kupinas naujų minčių, ką, kur ir kaip keis. Pavyzdžiui, per Mickų kiemą išsitiesęs medinis traukinukas – Vyganto kūrinys, o pakraštyje stovintis židinys - bendras su draugu darbo rezultatas.

„Dabar, sakė, grįžęs konst­ruos sūpynes ir lėktuvą anūkui. Turime savo miško, medienos bus“, - šypsodamasi kalbėjo Rasa.

Jos galvoje taip pat sukasi daugybė planų. Paskutiniu metu moteriai ramybės neduoda svyrančios rožės me­delis, kurio niekaip nepa­vyks­ta įsigyti. Ta­čiau ji yra atkak­li – au­galą bandys parsisiųsti internetu. Be to, tarp didesnių ateities vizijų ir tvenkinys su pirtimi ant kranto.

„Tik tam reikia ir laiko, ir investicijų. Jei būtume pertekę pinigais, galėtume pasisamdyti dizainerius, atvažiuotų, per kelias valandas viską gražiai suprojektuotų, perdarytų, ir būtų kitas vaizdas.

Bet iš dalies pagalvojus, ar būtų mieliau? Dabar vis­ką darome savomis rankomis, su didžiule meile. Jei viską gautum gatavą, abejoju, ar širdis taip džiaugtųsi“, - susimąs­tė Ra­sa.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Severijos ir Vacio Vaivadų sodyba – Laukuvos pa­šo­nėje, Vabalų kaime. Žvilgsnis į jų kiemą nukryps­ta visuomet, jei tik važiuoji Žemaičių plentu. O geriau­siai ji matoma, užsukus į degalinę – akys kaipmat pagauna vešlias, melsvai žaliomis skaromis pasipuošusias dvi sidabrines egles. Čia dar visai jauna Vaivadų šeima įsikūrė prieš beveik 40 metų. Severija kilusi iš Treigių, Vacys – iš Lentinės.

„Kai atsikraustėme, šitų eg­lių nebuvo. Jų sodinome tris – visų vaikų gimimą taip įam­žinome. Sūnums skirti spygliuočiai prigijo, o pagrandukės Kristinos kažkodėl nunyko. Matyt, šiai eglei, kaip ir mergaitei, reikėjo daugiau dėmesio. O gyvenome palei pat dulkėtą vieškelį“, - aiškino Vacys.

Paklausus, kur Vaivadai dir­­ba, paaiškėjo, kad „namų šei­mininkėmis“. Severija jau val­go „Sodros“ finansuojamą duo­­­ną - sovietmečiu buvo par­­davėja, parduotuvės vedė­ja, o iširus rajkooperatyvui, pa­dirbėjo Sporto mokykloje sekretore. Vacys 35 metus „atpylė“ prie „Žemaitijos pieno“ pienovežio vairo. Dabar yra registruotas Darbo biržoje, o po kelių mėnesių taps oficialiu pensininku.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog bepigu jiems, nebeturintiems samdomos tarnybos, po gėlynus bei žolynus sukiotis.

„Nieko nedarome dėl svetimų akių, o tik savo malonumui. Anksčiau, be valdiško darbo, laikėme nemažą melžiamų karvių bandą. Tad keldavomės 4 valandą ryto ir skubėdavome į Treigius, kur buvo mūsų gyvuliai. Par­leki nuo jų - ir į darbą. O kai pradėjo sirgti tėvai, naujų rūpesčių atsirado. Bet juk su amžiumi žmogus pavargsti. To­dėl gal prieš kokius šešerius metus karves pardavėme. Ne tik paleng­vėjo, tačiau ir finansiškai nenukentėjo­me - tuo laiku buvo pačios geriausios gyvulių supirkimo kainos. Tačiau už sveikatą nieko brangesnio nėra“, - kalbėjo Vacys, ką tik su žmona grįžę iš Laukuvos ambulatorijos, kur gydytoja išrašė kompensuojamųjų vaistų.

 „Per mamos laidotuves kai­mynė prisipažino visada stebėdavusis, kaip keistai mes gyvenome: po langais ne burokai ir bulvės augdavo, o nuo ankstyvo pavasario iki rudens šalnų žydėdavo gėlės. Labiausiai ma­ma mėgo jurginus. Ir aš norėjau, kad mūsų sodyba būtų miela visai šeimai“, - sakė meilę gėlėms paveldėjusi Severija.

Moteris pasakojo visuomet stebėdavusi, kaip tvarkosi ap­linkiniai, nuvažiavusi kur nors į svečius, pirmiausia apžiūrėdavo gėlynus, paprašydavo kokių sodinukų ar daigelių.

„Buvau įveisusi daugiame­čių gėlių daigyną, bet vis nesisekė pasodinti taip, jog atsiskleistų visu grožiu. Kai baigėme ūkininkauti ir atsirado atliekamų pinigų, pa­samdėme žmones, kurie iš­mano aplinkos tvarkymo sub­tilybes. Jurgita ir Petras Mi­kalauskai įrengė alpinariu­mą, baseinėlį. Patys atsivežė augalų, dabar kasmet kartą ar du apkarpo, paformuoja. Mudu su Vaciu stebėjome ir mokėmės. Tad kitoje namo pusėje - jau mūsų „išmoktos pamokos“, - moteris pamojo ranka į, regis, niekuo nuo profesionalų sukurtojo nesiskiriantį gėlyną.

Nors paprastai aplinkos for­mavimas bei priežiūra pri­klauso Severijai, tačiau be vy­ro supratimo ir paramos to­kiuose plotuose vienai suk­tis būtų nelengva. Jis ne tik sunkiausius darbus atlieka, bet ir ką nors meniško prigalvoja. Vienas iš paskutinių Vacio šedevrų – „zuikių“ šeimynos iš beržo kamieno bei šakų, kurios „išsilakstė“ po visą sodybą: prie įvažiavimo, palei ūkinį pastatą ir daržą.

„Kaimynė parodė nuotrau­ką iš viešnagės kitame Lietu­vos pakraštyje ir paprašė beržo kamieno ritinėlių. Vacys irgi nusižiūrėjo ir sumeistravo figūrėles. Anūkės markeriais „aprėdė“ spalvingomis suk­nio­mis, švarkais, „užrišo“ kak­la­raiščius, išraitė skeltalūpiams šypsenas“, - pasakojo Severija.

Užtat Vaivadams nereikia ko­­ne kiekvienoje sodyboje sutinkamo gandralizdžio, gar­­nio, voverės, o tuo labiau nykštukų, trolių, ponių ar kitų iš svetur atklydusių figūrų. Tiesa, vis dėlto pirktinį „rotveilerį“ turi. Kažkada jį laikė prie šulinio, palei pat įėjimą į namą. Ne vienas atšokdavo išsigandęs. Dabar „sar­­gis“ saugo vasarnamį.

Kas labiausiai Vaivadų so­dyboje sukuria jaukumo po­jūtį? Pir­miausia tvarka ir ne­perdėtas kiekis augalų. Čia kiekvienas sodinukas yra ge­rai ma­tomas. Vyrauja dau­giame­čiai visžaliai spygliuočiai bei dekoratyviniai krūmai, tad kiemas skendi žalumoje. Ir gėles Severija renkasi daugiametes. Prisimena, kaip kiekvienas augaliukas atrodė prieš kelis metus ir kaip dabar yra išbujojęs. Garbanotašakis riešutmedis išsiskėtė į platų medį ir riešutų nepagaili. Puskiparisiai, tujos suvešėjo taip, kad jau galima formuoti įvairias figūras. Rožių krūmeliai, pasodinti atski­rose vietose, tar­si liudija jas esant grožio karalienėmis, todėl jomis geriau gėrėtis iš to­liau...

Vieni su kitais dera įvairiaspal­viai flioksai, bi­jū­nai, vienadienės, medetkos, gvaz­dikai, le­li­jos, vilkdalgiai... Atrasta tin­ka­ma vieta skiepytoms blindėms, guo­boms, berže­liams, kalnapu­šėms, žilvičiams...

Severija prisipažįsta, jog dau­gumos gėlių, net kai kurių medžių ar dekoratyvinių krūmų pavadinimų nežino. Bet ar tai yra svarbiausia?

Pavėsinė bei šalia sumūryta kepsninė – ypač dažnas šiuolaikiškos sodybos ak­cen­­tas. Turi šiuos statinius ir Vaivadai. Čia susirinkę ar­timieji ar užsukę svečiai mė­gaujasi poilsiu ir gražia aplinka. Visai šalia įsikūręs vyriausiasis sūnus Darius - tarp sodybų net tvoros nėra. Dažnai tėviškėje svečiuojasi ir sūnaus Donato šeima, nuolat aplanko tik už kilometro gyvenanti dukra Kristina su vyru. Šiomis dienomis dviem jų kiek prastypusioms dukrelėms jiedu turėtų padovanoti sesutę.

O močiutė Severija jau kuria planus naujam gėlynui...

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Įpusėjusi vasara neša Jums džiugią žinią – prasideda skaitytojų nekantriai lauktos prenumeratos loterijos prizų dalybos. Kaip ir kasmet, ši smagi, azartiška atrakcija sulaukė ypatingai didelio Jūsų, mieli skaitytojai, dėmesio. Jau nuo pavasario į redakciją ėmė plūsti prenumeratos kvitai, kurių loterijos dėžėje sugulė keli tūkstančiai. Iš tokios gausybės išrinkti laiminguo­sius šiemet patikėta ilgamečiui „Šilalės artojo“ bičiuliui, kraš­totyrininkui, muziejininkui Klemensui LOVČIKUI.

Upyniškiui tokia maloni ir savotiškai atsakinga pareiga – redakcijos padėka už keliasdešimt metų nenutrūkstamą bendradarbiavimą su mūsų laikraščio skaitytojais. K.Lovčikas prisipažįsta:

„Esu „Šilalės artojo“ bend­radarbis nuo neatmenamų laikų. Manau, ir vyriausias. Iki šiol vis dar parašinėju. O laik­raštį skaitau nuo jo užgimimo“.

„Šilalės artojo“ skaitytojai šį šviesuolį puikiai pažįsta: laik­­raštyje ne­trūksta K.Lov­­či­ko pamąstymų kraštoty­ros, etnokultūros ir kt. temomis. Di­džiąją dalį gyvenimo Kle­mensas paskyrė savojo krašto pažinimui, jis yra Upynos liaudies meno muziejaus įkūrėjas.

Savaitgalį šiame muziejuje Žemaičių kultūros dienų proga atidaryta paroda „Žemaičių religinis palikimas“. Joje eksponuojami K.Lovčiko iš Upy­nos apylinkių surinkti religiniai paveikslai, maldaknygės, giesmynai, antkapių užrašai ir kt. Tarp dėmesį prikaustan­čių eksponatų – ir 1816 me­tų leidimo maldaknygė, Mo­tie­jaus Valančiaus rašytos knygelės bei paveikslas, kaip spėja pats ekspozicijos autorius, atkeliavęs net iš Palestinos.

Redakcija džiaugiasi maloniu bendradarbiavimu, ir, nieko nelaukdami, skelbiame K.Lov­čiko rankomis ištrauktus laimėtojus. Gal tarp jų esate ir Jūs?

Beje, žaidime dalyvavo ir žiemą gauti tų skaitytojų, kurie laikraštį užsisakė visiems 2016 metams, kvitukai.

O sėkmė nusišypsojo kelioms dešimtims prenumeratorių. Ūki­­nin­ko Remigijaus Lauri­na­vi­čiaus 30 eurų atiteko Linai Ka­taus­­kienei iš Gaučų k. UAB „Di­Mada“ savininkės Onu­tės Kairienės dovanotas 30 Eur kuponas iškeliau­ja į Požerę pas čia gyvenan­tį Joną Prielgauską. IĮ sa­vi­ninkas, „Aibės“ prekybos tinklui atstovaujantis Alfon­sas Rupšlaukis du 20 Eur vertės kuponus apsipirkti šio tinklo parduotuvėse skiria Liuc­ijai Juzefai Jakienei iš Padievaičio k. ir kvėdarniškei Vidai Vėlienei.

UAB „Edmosima“ vadovo Edmundo Venckaus 30 Eur prizas pradžiugins pajūriškę Adelę Poškienę, o kaimo turizmo sodybos Jomantuo­se savininkų Birutės ir Kęstučio Tarvydų dovanas - po 50 Eur - pasidalins Petrutė Kal­nikienė, gyvenanti Kada­rių k., bei Stefanija Mika­lauskienė iš Girdiškės.

Seimo nario Remigijaus Že­­maitaičio į loterijos fondą pa­skirtus 200 Eur buvo nuspręsta padalinti ketu­riems skaitytojams: po 50 Eur pasieks upyniškį Algį Ga­jauskį, burkėniš­kę Ka­zi­­mierą Balčienę, Tūbu­čiuo­se gyvenančią Liną Ma­­se­dunskienę bei Petrą Ši­­­lans­ką iš Dirkintų.

Prizais loteriją papildė ir ilgametis laikraščio bičiulis, Europos Parlamento narys Zigmantas Balčytis. Jo dovanos (50 Eur) tikimės nudžiugins traksėdiškę Stanislavą Norkutę ir kaltinėniškę Ra­są Meškėnienę.

Tokio pat dydžio piniginiai prizai, įsteigti žemės ūkio viceministro Al­bino Ežers­kio, iškeliaus į dro­būkš­tiš­kio Ri­manto Egi­di­jaus Pet­raus­ko bei Dar­ga­liuose gy­ve­nančios Elytės Tau­jans­kienės namus.

Rajono savivaldybės tarybos narių prizai po 30 Eur pasiskirstė taip: Vytauto Juciaus dovana skrieja pas Valeriją Budrienę į Trako k., Al­gir­­do Meiženio - žadeikiškiui Rolandui Dromantui, Rimanto Rimkaus – šilališkei Malvinai Kasiliauskienei, Ro­lando Toleikio – Gražinai Šim­kienei iš Stonių k., Ta­do Bartkaus – Nijolei Vai­čia­kauskienei, gyvenančiai Šiauduvoje. Virginijaus No­reikos dovana atiteko Reginai Zobielienei iš Paežerio, Sta­sio Skalausko – Antanui Žiau­beriui iš Simėnų.

Už 30 Eur apsipirkti verslininkės Gražinos Orlovos parduotuvėje „Ąžuoliukas“ kviečiama Laima Daubarienė, gyvenanti Apidėmių k., o gėlių ir dovanų salone „Puokš­tė“ už tokią pat sumą kažką išsirinkti galės Elena Mik­nie­nė iš Gūbrių.

„Joninių vaistinės“ savininko Jono Leiliono įsteigtas 20 Eur vertės kuponas, leidžiantis įsigyti prekių įmonės parduotuvėje, burtų keliu atiteko Sigutei Mickuvienei iš Po­žerės.

UAB „Jozita“ vadovas Jonas Jokubauskas 50 Eur piniginiais prizais nudžiugins du skaitytojus: Kęstutį Mažeiką iš Gerdučių ir Bronislovą Kučinską iš Pasausalio.

Ilgamečiai „Šilalės artojo“ bičiuliai verslininkai Nijolė ir Eugenijus Gudauskai tradiciškai net tris skaitytojus apdovanos 10 Eur vertės dovanų kuponais, kviečiančiais užsukti į „Pitliaus“ parduotuves. Jie atiteko Struikuose gyvenančiam Vidui Krasauskui, Vincentui Jonušui iš Leviš­kių k. ir šilališkei Agotai Auškalnienei.

Verslininkų, įmonės „Avir­ginida“ savininkų Virgi­nijos ir Virginijaus Dau­barų prizai po 25 Eur iškeliaus į bytlaukiškės Anastazijos Jocienės bei tūjainiškio Gintaro Ado­mavičiaus namus.

Vazoninis augalas, kurį dovanoja gėlių ir dovanų salono „Palmeta“ savininkai Lina ir Petras Dargevičiai, papuoš Miretos Trijonienės iš Tū­binių aplinką.

Kirpėja Danguolė Bytau­tie­nė užsukti maloniai grožio procedūrai kviečia šilališkę Eglę Dorčienę, kuriai dovanos ir kokybiškų plaukų priežiūros priemonių.

Savo skaitytojų nepamiršo ir „Šilalės artojo“ redakcija. Už draugystę 3 mėn. laikraščio prenumerata nudžiuginsime net 15 prenumeratorių. Paskutiniam šių metų ketvirčiui „Šilalės artoju“ rūpintis nereikės, nes laikraštį jiems užsakys redakcija, Virginijai Aužbikavičienei iš Naujojo Obelyno, Alfonsui Dapkui iš Jakaičių k., balsiškiui Jo­nui Kazakevičiui, Lembo k. gyvenančiai Stanislavai Vai­tiekienei, Bronislavai Vens­kienei iš Leviškių k., Reginai Kelpšienei iš Bir­žų Lauko, Kvėdarnoje gy­­venančiam Algirdui Ma­cei­­kiui, traksėdiškei Kri­s­­ti­nai Labaitienei, Va­ciui Turčinskui iš Košių, Li­­nui Adomavičiui iš Poš­kakaimio, Zigmui Urbonui, gyvenančiam Vartulėnuose, Linai Andrijauskienei iš Ši­­­lų, Genovaitei Tarvydienei iš Adomavo, Ligitai Jur­gai­tienei iš Negėrų k. bei Re­gi­nai Urnikienei, gyve­nan­čiai Dul­kių Lauko k.

Pas laimėtojus, nešini dova­nomis, netrukus užsuksi­me į namus. Tačiau jei la­bai ne­kant­raujate, laukiame Jūsų redak­cijoje (Jono Basa­navičiaus g. 2, 3 aukštas), ir prizai Jus pasieks greičiau.

Jeigu šį sykį nepasisekė sma­giame žaidime rasti savo vardo bei pavardės, nenusiminkite – redakcija tradicijos rengti loterijas nežada atsisakyti.

Dėkojame visiems, kurie pasirinkote būti kartu su rajono laikraščiu. Ačiū tariame ir paštininkams bei privačios platinimo tarnybos darbuotojams, kurie pri­me­na skaitytojams apie pre­numeratos pratęsimą. Dė­ko­jame verslininkams, ūki­­­nin­kams, politikams, kurie prisideda prie „Šilalės ar­­to­jo“ rengiamos loterijos.

Redakcija