Gyvenimo saulėlydis ateina neiš­vengiamai, ir gerai, jeigu jį duota nugyventi ramiai, oriai, be nepritekliaus. Deja, senatvė Lie­tuvoje kol kas piešiama niūromis spalvomis. Pensijos yra vienos ma­žiausių Europoje, valstybei sunkiai sekasi spręsti senjorų socialines problemas, nėra užtikrinta tinkama jų sveikatos priežiūra.

Ramybės neduoda svarbūs klausimai

Paanalizuoti senatvės temą paskatino neseniai redakciją pasiekęs vienos kvėdarniškės laiškas, kuriame ji prašė padėti išsiaiškinti dėl kompensacijų bei galimybės patekti į globos namus.

„Turiu vieną dukrą. Ji nelabai manimi rūpinasi, tačiau tenka glaustis pas ją, nes savo namų neturiu, santaupų - irgi. Gyvenu nuo pensijos iki pensijos. Man - per aštuoniasdešimt. Sveikata šlubuoja, dažnai tenka važiuoti pas daktarus. Ar yra mokami kelionpinigiai, už kuriuos galėčiau pasisamdyti žmogų, kad nuvežtų? Jeigu yra, kur kreiptis?

Ir dar vienas man aktualus klausimas: ar galima, turint vaikų, patekti į senelių namus, kokie yra reikalavimai ir kur kreiptis? Kadangi esu kvėdarniškė, čia mano gimtinė, norėčiau pakliūti tik į Kvėdarnos senelių namus. Ar ten yra eilė? Jeigu nevaldau jokio turto, ar dukrai reikės mokėti už priežiūrą? Manęs slaugyti nereikia, aš savimi pasirūpinu, noriu tik senatvėje kur nors prisiglausti...“ - rašė vardo neminėti pageidavusi moteris.

Kelionpinigiai – tik turint judėjimo sutrikimų

Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vyr. specialistė Regina Armonienė „Šilalės artoją“ informavo, jog transporto išlaidų kompensacija, kuri šiuo metu siekia 9,50 euro, skiriama asmenims, tik labai ryškiai sutrikus jų judėjimo funkcijai.

„Dėl transporto išlaidų kompensacijos reikėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją, kuris pa­rengtų medicininę doku­men­taciją Neįgalumo ir dar­bingumo nustatymo tarnybos Tauragės teritoriniam sky­riui. Iš šios tarnybos gautą pažymą reikia pateikti „Sodrai“, kuri ir moka kompensaciją“, - aiškino R. Ar­monienė.

Klausimas dėl galimybės pa­tekti į senelių globos namus, turint vaikų, taip pat neliko neatsakytas. Anot specialistės, ilgalaikė socialinė globa globos įstaigoje teikiama suaugusiems asmenims su negalia, senyvo amžiaus žmonėms, jeigu jie yra vieniši arba jų artimieji negali jais pasirūpinti. Kitaip tariant, jei vaikai, tėvai, sutuoktiniai ar globėjai dirba, studijuoja, patys yra pensininkai, neįgalūs ar ligoniai. Be to, patekti į globos namus galima ir tuomet, jeigu artimieji propaguoja aso­cialų gyvenimo būdą, negali užtikrinti tinkamos slaugos, priežiūros ar net kelia grėsmę sveikatai bei saugumui.

Jei laišką parašiusios kvėdarniškės dukra nesirūpina savo motina dėl kurios nors iš šių priežasčių, senolė gali prašyti vietos globos namuose. Beje, savo prašyme ji gali nurodyti, kur norėtų gyventi - į tai yra atsižvelgiama.

„Už ilgalaikės socialinės globos paslaugas asmuo moka 80 proc. savo pajamų ir jeigu jis gauna slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją, visa ši suma skiriama užmokėti už ilgalaikės socialinės globos paslaugas. Atsižvelgiama ir į žmogaus turimą turtą: jeigu jo vertė yra didesnė už nustatytą normatyvą, mokėjimo už ilgalaikę socialinę globą dydis per mėnesį išauga vienu procentu, skaičiuojant nuo turto vertės, viršijančios normatyvą.

Dėl apgyvendinimo globos namuose reikia kreiptis į gyvenamosios vietos seniūniją, kurios so­­cialinis darbuotojas atliks globos poreikio vertinimą bei užpil­dys kitus dokumentus. Būtina pateikti asmens dokumentą, pensininko ar neįgaliojo pažymėjimą bei išrašą iš medicininių dokumentų. Apgyvendinant as­me­nį globos įstaigoje, atsižvelgiama į jo pageidavimą, kur norėtų apsistoti, tai jis nu­rodo pildydamas prašymą“, - komentavo R. Armonienė.

Kvėdarnoje laisvų vietų nėra

Deja, kol kas patekti į Kvė­darnos parapijos senelių globos namus laiško autorei ne­­bus taip lengva. Kaip „Ši­lalės artojui“ pasakojo slau­gytoja Vita Kiudienė, visos 23 sta­cionaro ir 8 savaran­kiško gyvenimo vietos yra užimtos. Šiuo metu eilėje apsigyventi šiuose globos namuose laukia 3 žmonės, o kada atsiras laisva vieta, anot slaugytojos, prognozuoti neįmanoma.

Prieš keletą metų atnaujintuose, moderniai suremon­tuo­­tuose senelių na­muose Kvė­darnoje gyvena apie 10 se­ny­vo amžiaus žmonių, nebepajėgiančių pakilti iš lovos, ku­riems reikalinga visiška slau­ga. Tokiems ligoniams mė­nuo globos namuose atsieina 740 Eur. Turintiesiems leng­­ves­nę negalią - 585 Eur. Sa­va­ran­kiško gyvenimo kambariuose įsikūrę senoliai per mėnesį moka tiek, kiek išnaudoja paslaugų. Kaina kiek­vienam skaičiuojama individualiai, o į ją įeina mokestis už vandenį, skalbimą, šildymą, elektrą, kambario valymą. Asmeniui, kuris virtuvėlėje pats gaminasi maistą, perka jį iš parduotuvės, kitų maitinimo įstaigų ar gauna iš artimųjų, mėnesio išlaidos vidutiniškai tesiekia apie 40-50 Eur. Tačiau daugelis senolių maitinimo paslaugą perka iš globos namų ir valgo vietoje pagamintą maistą, kuris, beje, giriamas už šviežumą, skonį ir nėra brangus: pietūs kainuoja 2 Eur, pusryčiai ir vakarienė – 1 Eur. Savarankiškai gyvenantiems, bet vietos valgykloje valgantiems globotiniams mėnuo atsieina apie 200-220 Eur.

Kad Kvėdarnoje seneliams yra sudarytos geros sąlygos, spėjo pajusti ir neseniai į šią parapiją dirbti atkeltas klebonas kun. Ed­ga­ras Petkevičius. Įver­ti­nęs teikiamų paslaugų kokybę, šiltą aptarnaujančio personalo bendravimą bei pačių gyventojų kuriamą atmosferą, globos namų vadovas „Šilalės ar­tojui“ juokaudamas tarstelėjo, jog ir pats sutiktų čia gyventi. Senoliai, anot jo, ne tik įsikūrę šiltose, jaukiose, šviesiose patalpose, gauna ska­nų, kokybišką maistą, malonų personalo bendravimą, bet ir pramogų: kasmet organizuojamos įvairios kelionės, ekskursijos. Štai šiemet buvo suruošta smagi išvyka laivu.

Geri atsiliepimai sklando ne veltui: tuo metu, kai Kvė­darnos globos namai yra visiškai užpildyti ir dar yra pakankamai nemažai laukiančiųjų į juos patekti, Kaltinėnų parapijos globos namuose, talpinančiuose 60 asmenų, šiuo metu yra laisva viena vieta, eilės nėra visai. Beje, gyvenimas čia pigesnis nei Kvė­darnoje: žmonėms su negalia mėnuo kainuoja 540 Eur, su sunkia negalia - 700 Eur.

Gali gauti pagalbą į namus

Tačiau globos namai vilioja tikrai ne visus senolius. Dažnas iš jų nenori palikti savo namų, augintinių, kaimynų. Tokiu atveju, jei žmogus jau nebesugeba patenkinti vi­sų savo poreikių, o artimieji nepajėgia juo pasirūpinti, galima prašyti pagalbos į namus. Tuomet pas senolį atvyks socialinis darbuotojas ar jo padėjėjas, kuris apkuops namus, išvirs valgyti, pasirūpins malkomis, vaistais, maisto prekėmis, nuveš pas gydytojus ir t.t. Socialinės paramos skyriaus duomenimis, šiuo metu rajone tokiomis paslaugomis naudojasi 156 pensinio amžiaus asmenys.

„Pagalbos į namus paslaugas gali gauti: vieni gyvenantys pensinio amžiaus žmonės, kuriems nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis; neįgalūs, kurie pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais, kuriems nustatyti specialieji poreikiai; vieni gyvenantys tėvai, kai vienam iš jų nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, o jų vaikai gyvena toliau nei 5 km ir kurie negali tėvais pasirūpinti dėl užimtumo, negalios, išvykimo į užsienį ar įrašymo į socialinės rizikos asmenų ar šeimų sąrašą; pensinio amžiaus šeimos, kai vienas iš sutuoktinių dėl ligos ar negalios negali prižiūrėti kito sutuoktinio, kuriam nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis; vieniši neįgalūs ar pensinio amžiaus žmonės, kuriems nenustatytas specialiųjų poreikių lygis, tačiau kyla grėsmė sveikatai. Mokėjimas už pagalbos į namus paslaugas apskaičiuojamas, atsižvelgiant į asmens pajamas, paslaugų teikimo truk­mę valandomis.

Integralios pagalbos (dienos socialinės globos ir slaugos) asmens namuose gavė­jai – suaugę neįgalūs ir (ar) senyvo amžiaus neįgalūs žmo­nės su sunkia negalia: ku­riems nustatytas dalinis ar vi­siškas nesavarankiškumo ly­gis bei slaugos poreikis, ku­riems nustatytas priežiūros (pagal­bos) poreikis dėl psichikos sutrikimų; visiškas nesava­ran­kiškumo lygis bei 0-25 proc. darbingumo lygis arba didelių specialiųjų poreikių lygis. Integralios pagalbos paslaugos teikiamos nuo 2 val. iki 4,5 val. per dieną iki 5 kartų per savaitę. Mokėjimas už integralią pagalbą apskaičiuojamas, atsižvelgiant į asmens pajamas, paslaugų teikimo trukmę valandomis“, - aiškino Socialinės paramos skyriaus specia­lis­tė R. Armonienė.

Straipsnį norėtųsi užbaigti Kvėdarnos parapijos klebono kun. E. Petkevičiaus išsakyta mintimi:

„Turime susimąstyti, kodėl vaikai nebenori rūpintis savo tėvais. Šis klausimas vis ašt­rėja. Aišku, yra visokių situa­cijų, kai daugelis yra emig­ravę ar patys sunkiai gyvena, neturi ko valgyti. Tačiau reikėtų akcentuoti, ar tėvai padarė viską, kad vaikai jų neapleistų? Ir ar visi vaikai lengvai prisiima pareigą tėvus senatvėje globoti. Kodėl kai kurie nori viską užkrauti valstybei?“ - vertybes pervertinti skatinantį klau­simą uždavė dvasininkas.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Mūsų bičiulis Alius pasikvietė mus į salę ir tarė tokius žodžius:

- Lietuvai reikia plano.

Mes atsistoję pradėjome ploti. Dabar žinojome, ko rei­kia Lietuvai.

Alius kalbėjo toliau:

- Štai aš turiu aukštuomenės planą, kurį mes, pras­tuomenė, turėtume įgyvendinti.

Atsistojome dar sykį ir dar sykį paplojome. Pagaliau mes turėjome tikslą.

- Tai planas, kuris nulems kiekvieno likimą, - kalbėjo Alius. - Turėdami planą, gyvensime naujai, kiekvieną ry­tą iš naujo pradėsime dieną. Kiekviena diena bus absoliučiai nauja, o vakarykštė nesikartos.

Savo planą Alius padalijo į kelias svarbias dalis. Pirmoji dalis - gerovė.

- Mes kelsime gerovę, - džiugino jis. - Visi, kas turi gerai, turi turėti geriau!

- O kas neturi? - paklausė kažkas, tačiau Alius jo neišgirdo.

- Visi nori geriau ir važiuoja ten, kur pigiau, - kalbėjo toliau Alius. - Į Lenkiją, Čekiją, netgi į Latviją. Mes turime pasiekti, kad nuva­žiavę tautiečiai skaudžiai nenusiviltų. Aš garantuoju, jog kainos Lenkijoje, Lat­vijo­je bei visoje Europos Są­­­jungo­je bus gerokai mažesnės nei Lietuvoje!

Antroji plano dalis - darbas.

- Žmogus turi teisę į algą, - žadėjo toliau Alius. - Visi, kas netingi, turi gauti apmokamo darbo. Suteikime jiems tokį šansą visoje plačiojoje Europoje - ne tik Airijoje, bet ir Vokietijoje, Ispanijoje, Škotijoje, Norvegijoje, Da­ni­­jo­je, netgi pabėgėlėje Ang­lijoje! Garantuoju, kad ten jie uždirbs daugiau, dirbdami gerokai mažiau. Ateis diena, ir mūsų žmonės geresnio darbo gaus net Rumunijoje!

Trečioji plano dalis - kaimas.

- Mūsų kaimas - nuviltas, apgautas ir pasmerktas, - konstatavo Alius. - Kuo mū­sų valstiečiai yra blogesni, jog negalėtų gyventi kaip Vo­kietijos, Ispanijos, Airijos, Danijos, Norvegijos arba  Šve­dijos kaimiečiai? Tai imkimės žingsnių! Iškelkime mūsų kai­mą į Vokietiją, Is­paniją, Da­niją, Norvegiją, Šve­diją bei kitas lietuvių pamėgtas vietas. Tegu mūsų kaimiečiai už­dirba! Išvykę jie tikrai suklestės.

Po tų žodžių kilo ovacijos. Vyresnės kartos žmonės net pravirko. Jų akyse degė viltis, jog išvažiavę vaikai gerai gyvens.

Dar Alius kalbėjo apie saugumą. Ne apie tą, kur pagalvojote, bet apie socialinį.

- Žmogus nori dirbti, uždirbti ir nebijoti rytojaus. Niekas nenori būti kvailesnis, visi nori tiek pat. Jei vienas turi daugiau negu visi, tai visa šalis yra ubagai. Tačiau yra šalių, kur ubagas - ponas. Tegu mūsų žmonės, nuvykę kaip ubagai, randa patį tik­riausią rojų: ne tik galimybę dirbti, bet ir uždirbti, ne tik sveikatos draudimą, bet realų gydymą, ne tik socialinius mokesčius, bet ir senatvės pensiją! Visur, kur tik nuvyksta, jie ras geresnį, saugesnį darbą, didesnę algą bei mažesnius mokesčius.

- Štai toks yra planas sukurti lietuviams rojų, - bai­gė Alius. - Aš jums garantuoju!

- O kada nukariausime Ru­siją? - paklausė vienas. - Ar jūsų plane šito svarbaus klausimo nėra?

- Kariauti nė nereikės, - užtikrino Alius. - Mūsų tikslas - Karaliaučiaus sritis. Iš­­vežki­me iš Karaliaučiaus sri­­ties kontrabandos keliais visą deg­tinę, spiritą, cigaretes, ir rusai patys paprašys prisijungti. O kai iš Lenkijos legaliu būdu ištempsime kitas pigesnes prekes, visa Lenkija užsimanys prisijungti prie Vil­niaus krašto! Tai yra slaptoji plano dalis, aš to nenoriu garsinti.

Dabar jau visi - ir kairieji, ir dešinieji - buvo patenkinti. Vienas kairių pažiūrų konservatorius bei kitas dešinių pažiūrų socialdemok­ratas, ku­rie kartu yra buvę Vilniuje, atnešė Aliui ąžuolo lapų bei raudonų rožių vainiką.

- Kaip gaila, Aliau, kad tu - ne Seimas ir ne Vyriausybė! - apgailestavo jie.

- Kodėl?

- Toks planas, tiek darbo - kas jį darys?

- O ką čia daryti? - patraukė pečiais Alius. - Viskas jau padaryta. Dabar belieka sėdėti ir laukti.

Tad mes sėdėjome ir laukėme.

- O tai kam tas planas? - netikėtai paklausė kažkas.

- Planas - gerai, - patikino Alius. - Viskas vyksta ir taip, bet kažkaip netvarkingai, cha­otiškai, stichiškai. Dabar, turėdami planą, mes jau žinosime, jog aukštuomenė kažką daro, planuoja, o padėtis yra kontroliuojama.

Išgirdę tai, laimingi pakilome iš savo kėdžių. Dabar mes turėjome viltį.

Lauke saulė pagal planą krypo į vakarą, gatvėje sucypė brangaus automobilio stabdžiai, sukniaukė pro ša­lį skuodžiantis katinas. Pla­ningai, kaip ir visa kita, artėjo rinkimai...

Alius ŠAKINIS

Lietuvos kelių policijos tarnyba informuoja, kad nuo šios savaitės vidurio keliuose bus griežčiau tikrinami greičio mėgėjai. Artėjant naujiesiems mokslo metams, organizuojama saugaus eismo akcija, kurios metu bus fiksuojamas net ir nedidelis greičio viršijimas. Greičio matavimo prietaisai fiksuos visas transporto priemones, ir vairuotojai (transporto priemonių savininkai) už kelių eismo taisyklių pažeidimus turės atsakyti teisės aktų nustatyta tvarka.

Atsakomybė už leistino greičio viršijimą yra numatyta LR Administracinių teisės pažeidimų kodekso 124 straipsnyje. Greičio viršijimas iki 10 kilometrų per valandą užtraukia įspėjimą vairuotojams; greičio viršijimas daugiau kaip 10, bet ne daugiau kaip 20 km per val. užtraukia baudą vairuotojams nuo 11 iki 28 eurų; nustatyto greičio viršijimas daugiau kaip 20, bet ne daugiau kaip 30 km per val. užtraukia baudą vairuotojams nuo 28  iki 86 Eur; greičio viršijimas daugiau kaip 30, bet ne daugiau kaip 40 km per val. užtraukia baudą  nuo 115 iki 173 Eur, o pradedantiesiems - baudą nuo 115 iki 173 Eur su teisės vairuoti atėmimu nuo 3 iki 6 mėn.; greičio viršijimas daugiau kaip 40, bet ne daugiau kaip 50 km per val. užtraukia baudą nuo 173 iki 231 Eur, o pradedantie­siems - nuo 173 iki 231 Eur su teisės vairuoti atėmimu nuo 6 mėn. iki 1 metų; greičio viršijimas daugiau kaip 50 km per val. užtraukia baudą vairuotojams nuo 289 iki 434 Eur su teisės vairuoti atėmimu nuo 1 iki 6 mėn., pradedantiesiems - baudą nuo 289 iki 434 Eur su teisės vairuoti atėmimu nuo 1 m. iki 1 m. ir 6 mėn. ir vairuotojams, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, - baudą nuo 434 iki 724  Eur.

Lietuvos kelių policijos tarnyba ragina vairuojant neviršyti leistino greičio, atsižvelgti į važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę bei krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą. 

Lietuvos kelių policijos tarnybos inform.

Lietuvoje vilkai, atrodo, tapo svarbesni už žmones. Ir jei kur nors jie papjautų kokį vienišą pamiškės gy­ventoją, kaltas tikriausiai liktų jis pats, o ne saugomas plėšrūnas.

Už veršį - 220 eurų

Tokia mintis peršasi, stebint ūkininkų kovą su pamiškėse įsigalėjusiais aštriadančiais. Šilalės savivaldybės ad­ministracija gavo Aplinkos ap­saugos agentūros atsakymą, kuriame nurodyta, kad vilkų padaryta žala yra per maža išduoti leidimą medžioti plėšrūnus ne medžioklės se­zono metu. Nors, savivaldybės duomenimis, nuo 2014 m. rajone yra užfiksuoti 143 vilkų siautėjimo atvejai, ūkininkams padaryta 30,2 tūkst. Eur žalos.

Vilkų daromi nuostoliai kas­met didėja. 2013 m., kai įsigaliojo įstatymas dėl medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo, spalio-sausio mėnesį pilkiai parėžė 26 gyvulius. Savivaldybė už juos ūkininkams išmokėjo 15,3 tūkst. Lt. 2014-aisiais už vilkų padarytą žalą Šilalės savivaldybė skyrė apie 10 tūkst. Eur (35 tūkst. Lt) kompensacijų - plėšrūnai tais metais patiesė 49 galvijus ir 7 avis.

Pernai mūsų rajone vilkai papjovė 26 avis bei 56 galvijus. Ūkininkams priskaičiuota 16 tūkst. 150 Eur kompensacijų. Tačiau didžiąją dalį pinigų savivaldybė žmonėms atidavė tik šiemet - Aplinkos apsaugos fondas praėjusiais metais ištuštėjo greičiau nei vilkai baigė savo kruviną puotą.

Senka tam skirtos lėšos ir šiemet. Nors kol kas visi žalą patyrę ūkininkai kompensacijas gavo, iki metų pabaigos pinigų tikrai neužteks. Iki liepos nuo vilkų nukentėjo 12 rajono ūkininkų, rugpjūtį - dar 4.

Šiuo metu bene labiausiai pilkiai siautėja Kvėdarnos seniūnijoje. Ūkininkas Stanislovas Rimkus neteko karvės, Vytautas Balčauskas - nemažos telyčios, o Antanas Jovaiša - veršelio. Pajūrio seniūnijoje Tomas Vaičiulis šiemet prarado 3 gyvulius - jo telyčias žvėrys draskė ir birželį, ir liepą. Ūkininkas ėmėsi visų apsisaugojimo priemonių, net pirko patranką, bet ji gelbėjo tik kurį laiką. Vėliau vilkai priprato prie gąsdinimo ir rugpjūtį nugalabijo dar vieną telyčią.

Ūkininkai neslepia, kad ne apie visus vilkų padarytus nuostolius praneša savivaldybei. Liepos viduryje nuo pilkių siautėjimo ganykloje nukentėjęs Vincas Petrošius iš Didkiemio patvirtino žinąs ne vieną tokį atvejį.

„Ir aš pernai už vieną veršį neprašiau kompensuoti. Ne taip leng­va, kai reikia sumaitotą gyvulį parvilkti prie kelio. O jei nelaimė nutinka savaitgalį, tenka kelias dienas laukti komisijos, paskui vežti utilizuoti. Tada nusispjauni, nuoskaudą nuryji ir pamiršti tą baisią neteisybę, kad esame bejėgiai palikti su vilkais kovoti“, - sakė 220 Eur kompensaciją už 8 mėnesių veršį gavęs ūkininkas.

Taip yra dėl to, jog savivaldybė nuostolius kom­pensuoja pagal Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro nustatytus įkainius. Mažiausiai įvertinti vyresni nei 8 mėnesių gyvuliai.

Pakeitė saugojimo tvarką

Iki šio mėnesio pradžios į savivaldybę dėl vilkų padarytos žalos kreipėsi 12 ūkininkų. Rugpjūtį šie plėšrūnai pradeda mokyti medžioti savo vaikus, todėl negalima net tikėtis, kad jie staiga pakeis savo elgesį.

Savivaldybės ad­ministracija ir šiemet krei­pėsi į Aplinkos apsaugos agen­tūrą su prašymu duoti leidimą Šilalės būrelio medžiotojams sumedžioti vilkus ne medžioklės sezono metu. Pernai Aplinkos apsaugos agentūra leido Šilalės medžiotojams vasarą sumedžioti du vilkus. Deja, nors vyrai ir stengėsi, nustatyto limito neišnaudojo - nuo vilkų kailio nenukrito nė vienas plaukas. Neseniai savivaldybėje apsilankęs aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas užtikrino, jog problemų nebus - ministerija duos leidimą medžiotojams ginti ūkininkus nuo vilkų. Tik, regis, to, ką ministras pažadėjo, jo pavaldiniai galvon neįsidėjo. Rugpjūtį savivaldybė gavo Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus Roberto Martecko raštą, kuriame informuojama, kad pernai, spalio mėnesį, padidėjus vilkų naminiams gyvūnams daromai žalai, priimtas Saugomų rūšių naudojimo tvarkos aprašo pakeitimas, kuriuo nustatomas kriterijus, pagal kurį išduodami leidimai paimti vilkus iš gamtos ne medžioklės sezono metu. Pagal šią tvarką, leidimai gali būti išduodami, jeigu atvejų, kai vilkai užpuola gyvūnus, skaičius (vertinama savivaldybės mastu per vilkų jauniklių auginimo sezoną) yra didesnis už vidutinį per paskutiniuosius dvejus metus, ir įprastos apsisaugojimo priemonės nepadeda arba vilkai kelia pavojų visuomenės sveikatai bei saugai.

Išnagrinėjusi savivaldybei pateiktus ir pačių surinktus duomenis, Aplinkos apsaugos agentūra nustatė, jog 2014 m. užfiksuoti 25, o 2015 m. - 38 atvejai, vidutiniškai - po 31,5 per metus. Šiemet, Agentūros skaičiavimu, gegužės - liepos mėnesiais, buvo tik 8 vilkų padarytos žalos atvejai. O tai neviršija pastarųjų dviejų metų vidurkio.

Savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas Aurimas Lukoševičius pripažįsta, kad nors šiais metais vilkai papjovė mažiau gyvulių, nuostoliai vis tiek yra labai dideli. Jie daug didesni nei aplinkinėse savivaldybėse.

Prašo finansinės paramos

Šilalės rajone per 2014 ir 2015 m. užfiksuota daugiausiai vilkų padarytos žalos atvejų. Pavyzdžiui, Rietavo savivaldybėje 2014 m. gyvulius jie papjovė tris kartus, tiek pat - ir 2015 m., todėl jeigu šiemet Rietavo savivaldybėje vilkai keturis kartus padarytų žalos, medžiotojams būtų išduotas leidimas medžioti juos ne sezono metu. 

Įvertinusi didelę vilkų daromą žalą ir tai, jog pernai Šilalės medžiotojai neįvykdė nustatyto limito (vietoj 4 vilkų sumedžiojo 2), Aplinkos apsaugos agentūra paprašė Aplinkos ministerijos surengti pasitarimą dėl teisės akto taikymo tvarkos bei Šilalės savivaldybės prašymo leisti medžioti vilkus.

Rugpjūčio viduryje savivaldybės administracija dar kartą kreipėsi į Aplinkos ministeriją ir šįkart jau prašė ne tik leisti medžioti vilkus, bet ir suteikti paramą Specialiajam aplinkos apsaugos fondui, iš kurio žmonėms kompensuojama vilkų daroma žala.

Šiemet šiam tikslui buvo numatyta 16 tūkst. Eur, bet, išmokėjus pernykščius įsi­skolinimus ūkininkams - 12 tūkst. Eur, ne kažin kiek ir liko. Praėjusią savaitę fondas pasipildė 3 tūkst. Eur, bet ir šie pinigai - ne išgelbėjimas.

„Jau dabar matome, kad žalai kompensuoti tų lėšų neužteks“, - savivaldybės tarybos Finansų, investicijų ir verslo komiteto nariams aiškino administracijos direktorius Rai­mundas Vaitiekus.

Kas iš tų leidimų?

Vilčių, kad Aplinkos ministerija duos medžiotojams leidimą „paimti“ vieną ar du vilkus, dar yra, bet kas iš to: prie kiekvienos ganyklos me­džiotojo ne­pastaty­si, o patiems ūki­ninkams vilkų naikinti neleido ir neleis. Jiems tik patariama sau­goti savo gyvulius - įrengti elektrinius aptvarus (penkių juostų!), budėti ganyk­lose.

Ūkininkas V. Petrošius vilkus matė ne kartą - ir ne tik medžioklėje, bet ir sėlinančius prie jo galvijų.

„Sako, patys savo turtą saugokite. O kaip saugoti, jei matai, kad žvėris ateina į aptvarus, tačiau šauti negali. Vilkas pasidarė svarbesnis už žmo­gų“, - apgailestauja V. Pet­rošius.

Pasak jo, pernai per medžioklę prie Didkiemio iš vieno kvartalo išbėgo šeši vilkai. Medžiotojai mano, jog aplinkiniuose miškuose jų yra bent dvylika. Jei pernai jie dar ir vaikų užaugino, tai gauja gerokai padidėjo. todėl šiemet bėdos ir prasidėjo taip anks­ti - ne rugpjūtį, kai vilkai vaikus moko medžioti, o gegu­žę.

Tačiau pavasarinis vilkų siau­tėjimas Aplinkos apsaugos agentūros valdininkams „nesiskaito“ - tokios taisyklės. Apie ūkininką valstybė bei jos atstovai galbūt pradėtų galvoti tik tada, kai savo kailiu patirtų, ką reiškia matyti sudraskytą gyvulį, kurį pats auginai. Kita vertus, tai - irgi tik sentimentai, kurių biurokratai nepripažįsta.

Daiva BARTKIENĖ

Kur tikrieji namai: ten, kur gimei ir praleidai vaikystę, ar ten, kur augini savo vaikus ir sulauki vaikaičių? Gy­venusieji 1975-1976 metais melioracijos buldozerių su­naikintame Romės Lauko kaime, esančiame Šilalės rajono pakraštyje, sako, kad jų mintys bei sapnai visada grįžta čia. Čia liko jų širdys ir nerūpestingos vaikystės dienos, pirmi pasimatymai, susigalvotų pramogų kupini vakarai.

Todėl rugpjūčio 21-ąją į kryžiaus šventinimo ceremo­niją susirinko šiame kaime gimę, augę, gyvenę žmonės. Atsivežė vaikus bei vaikaičius parodyti, kur stovėjo jų namai, kur basi lakstė po ūlyčios dulkes. Ir visi vos „sutilpo“ į nuotrauką atminimui.

Šventė prasidėjo kun. Algio Genučio aukojamomis Šv. Mišiomis mažoje, bet jaukioje Vaitimėnų (Tauragės r.) bažnytėlėje. Po Šv. Mišių, aplankę Vaitimėnų kapinaitėse palaidotus savo artimuosius, susibūrėme Romės Lauko kaime, prie miško. Šioje vietoje nuo 1949 m. stovėjo kryžius. Nors ir ąžuolinis, bet, laiko pakirstas, jis pradėjo griūti. Tuometiniai jo statytojai - šio kaimo gyventojai, dabar jau mirę broliai Povilas ir Antanas Damuliai bei jų pusbrolis Antanas Damulis. Šis kryžius buvo skirtas kaimo kovotojams, žuvusiems už Lietuvos laisvę.

Mintis, kuriai pradžią davė Stasys Damulis, dabar gyvenantis Rietave, atstatyti begriūvantį kryžių buvo brandinama ilgai. Ją materializavo Stasio brolis Virgilijus su sūnumi Mantu, padarę naują kryžių. Prie gamybos bei visos šventės organizavimo daug prisidėjo A. Damulis, kurio tėvas, irgi Antanas, statė ir ankstesnįjį kryžių. Montuojant kryžių bei tvarkant aplinką, savo laisvalaikio valandas skyrė ir Arvydas Damulis su sūnumi Aivaru, Alfonsas Motuzas, Ričardas Damulis. Dabartinis kryžius - metalinis, o medžiaga jam buvo parsiųsta net iš Italijos. Kryžiaus pamatuose statytojai įmūrijo kapsulę su ankstesniojo nuotraukomis.

Šventindamas kryžių, kun. A. Genutis sakė, jog kaimas yra gyvas tol, kol jis gyvas jame gimusių ir augusių žmonių atmintyje, o šis kryžius yra atminimo, pagarbos bei dėkingumo simbolis čia gyvenusiems, bet jau išėjusiems Amžinybėn.

Buvęs šio kaimo gyventojas Petras Ūksas, dabar įsikūręs Klaipėdoje, supažindino su archyvine medžiaga ir papasakojo apie savo tėvo Jono Ūkso bei kitų šių apylinkių vyrų, dalyvavusių pasipriešinimo kovose, suėmimą. Kalvėje, prie miško, jie buvo apsupti, surišti virvėmis bei ark­liais velkami iki sunkvežimio. Paskui išvežti į Tauragės kalėjimą, o jų amžinojo poilsio vieta nežinoma iki šiol. Ta skausminga tolimųjų 1946-1948 m. kaimo istorijos dalis skatina nepamiršti savo šaknų, saugoti protėvių, tėvų atminimą.

Juozas Damulis iš Tauragės, pasikapstęs istoriniuose šaltiniuose, surado, jog pirmasis gyventojas, pavarde Damulis, šiame kaime įsikūrė 1834 m. Kita populiari pavardė Romės Lauke - Dumčius. O kaimo pavadinimas gali būti kilęs nuo čia žemes valdžiusio dvarininko Romerio pavardės.

Susibūrę prie kaimo koplytėlės, kuri visuomet buvo sueigų, gegužinių pagiedojimų vieta, dalijomės prisiminimais, šifravome senas fotografijas (jas surinko rietaviškis S. Damulis), kuriose užfiksuotos senosios sodybos, jų griovimo momentai.

Vyrams užtraukus „Kai išėjau iš tėviškės, atsimenu gerai“, suvirpėjo medžių viršūnės, kaptelėjo keli lietaus lašai... Išsiskirstėme kiekvienas į savo gyvenimus, bet įspūdžiai dar ilgai bus su mumis.

Laima DAMULYTĖ – MOTUZIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Iš laukų parlekia traktorius, vilkdamas kupiną priekabą, stumia atbulas ją prie sandėlio duobės. Pakyla kėbulas, pažyra švarūs kviečiai. Didžiulė krūva grūdų.

Kaip reikalai? Javapjūtė pagaliau įsibėgėjo?

- Pats matai - visai po velnių, - sako Antanas Bartašius vyresnysis, kuris čia vadovauja visam paradui.

Jo sūnus Antanas vos spėja traktoriumi paskui kombainą. Iš pažiūros viskas atrodo gerai. Senajame Gineikių sandėlyje, kuris kažkada priklausė Kaltinėnų tarybiniam ūkiui, tebeveikia visi mechanizmai. Tiesiog ne­įtikėtina! Grūdai iš priekabos byra į duobę, darbininkui tereikia pakrapštyti kastuvu. Iš duobės sraigė kelia į sandėlį. O čia bilda sena vokiška valomoji.

- Nežiūrėk, kad sena, ji visai moderni, - sako Antanas vyresnysis.

Ilgas transporteris neša der­lių toliau į aruodus. Viename jau supilta šiek tiek žirnių.

- Argi tai derlius? - klausia šeimininkas. - Iš 16 hektarų tik tokia mygikė žirnių? O pikčiausia, kad byra visai gerai. Ir kviečiai, ir žirniai. Bet žirnius tik­riausiai reikės aparti. Neįva­žiuoja kombai­nas.

Čiupinėja­me kviečius. Minkštoki. Nieko keisto, kai tokia vasa­ra. Pasirodo, jie jau vežė grūdus į elevatorių. Tačiau pilnomis priekabomis parbildėjo atgal. Neėmė. Paaiškino, kad grūdai per drėgni net pašarui.

- Negalėjo bū­ti drėgnesni še­šių procentų, - pasakoja Antanas vyresnysis. - Dabar jau priima ir dešimties. Prasidės baudos už netesybas. Taip gerai užderėjo, o pasibaigs minusu!

Žmonėms tikrai apmaudu. Atrodo, viską padarė, kas priklausė nuo jų. Šitiek trąšų, tiek darbo įdėjo! Sandėlyje net savadarbę džiovyklą susikonstravo.

- Kaimynas turi pirktinę už 40 tūkstančių eurų. O mes susikonstravome iš visokio metalo laužo, - didžiuojasi šeimininkas. - Visa bėda, jog padarėme klaidą - džiovyklos apačioje neįtaisėme maišytuvo, drėg­ni grūdai užsikemša. Klaidą ištaisysime tik kitam derliui. Šiek tiek pasidžiovinti lei­do kaimynas. Bet jeigu jis turi džiovinti savo, tai kaip savo džiovyklą užleis mums?

Jų sandėlis, ku­rį valdo trys savininkai, yra pats seniausias. Čia veikia visi mechanizmai. Šalimais - daug vėliau pastatyti. A. Bartašius siūlo įkišti nosį ir pažiūrėti, kaip viskas ten išdraskyta. O jam pavyko išsaugoti. Kaip?

- „Mytu“ į galvą - taip ir išsaugojau, - juokiasi šeimininkas. - Na, ne visai taip, bet panašiai. Buvo karų. Aš čia šalia dirbau gaisrinėje, tai prižiūrėjau, kad niekas nieko neplėštų.

Dabar jis ūkį su visu sandėliu perleido sūnui. Po šio derliaus jis susiskaičiuos nuostolius.

Sūnus Antanas kviečių lauke budi prie traktoriaus. Trak­torius reikalingas ne tik grūdams vežti. Jeigu kombainas įkris, reikės ištempti. Laukas išraižytas giliomis provėžomis.

- Už netesybas tikrai mokėsiu baudas. Dar nežinau, kiek. Turėjau sudaręs neblogą sutartį, tikėjausi už toną pusant­ro šimto gauti. Dabar būtų gerai bent šimtas... Penkios tonos iš hektaro - lyg ir neblogai. Tačiau ne ta kategorija, pašariniams betinka. Ir taip - ne tik mums. Ne vien apie Kaltinėnus. Kai nuvažiuoju į Vi­duklės elevatorių, ten po šešias valandas eilėje palaukti tenka. Stovime, kalbamės. Visi ūkininkai didelėje bėdoje. Kas avansu pasiėmęs trąšų ir dabar yra skolingas grūdais, kas paėmęs iš banko paskolą su viltimi padengti ją iš grūdų, kas šiaip turi didelę sutartį ir laukia nemenkų baudų už netesybas...

A. Bartašiui jaunesniajam jau ir atostogos baigiasi. Jis dar ir Kaltinėnų seniūnas. Jeigu kas leis, prašysis nemokamų.

- Tiek trąšų supilta, tiek dar­bo ir meilės! O turiu garantuotą minusą. Tikrai apmaudu, - sako jis.

Rugpjūtis baigiasi, o javapjūtė tik prasidėjo. Ar taip kada nors yra pasitaikę? Bartašius vyresnysis prisimena, jog yra tokia vasara buvusi, bet jau labai seniai.

- Pamenu, dar kolūkių laikais vikšriniai traktoriai tempė lauku „Nivas“ ir patys krito. Tada ūkis parvežė iš fabriko vikšrų, dėjome juos ant kombainų. Tikra vargo vakarienė. O dabar per televizorių vis guodžia, kad tai esanti normali lietuviška vasara. Pasiutimas ima girdėti tokias nesąmones. Kokia normali vasara, jeigu miežiai varpose dygsta? 

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Valdžia žada, kad netrukus Šilalė pagražės - labiausiai smirdinčius komunalinių atliekų konteinerius prie daugiabučių paslėps požeminės aikštelės. Nors kol kas tokiomis negali pasigirti net gerokai už Šilalę didesni šalies miestai.

Paraišką daly­vau­ti Tauragės re­­gio­­no atliekų tvarkymo infra­struktūros plėt­­roje teiks Tau­ra­gės savivaldybė, tačiau jos part­neriais planuoja tapti visos apskrities savivaldy­bės, tarp jų - ir Ši­la­lė. Pagal UAB „Tau­­ragės regiono atliekų tvarkymo cent­ras“ (TRATC) turimų akcijų skaičių (Šila­lei pri­klauso 24 proc. akcijų), savivaldy­bės pasidalins 8 mln. eurų. Ši­la­lėje planuojama atlikti darbų už 686,9 tūkst. Eur. Dalį lė­šų - 100,8 tūkst. Eur - projektui turės skirti pati savivaldybė.

Už šiuos pinigus numatoma pastatyti pakartotiniam atliekų naudojimui paruošti skirtą pastatą Didžiųjų atliekų surinkimo aikštelėje bei įrengti net 61 konteinerių aikštelę. Negana to, iš jų 13 turėtų būti požeminės.

Savivaldybės tarybos nariams pasakodamas apie Europos Sąjungos paramos lėšų panaudojimo planus, Investicijų ir statybos skyriaus vedėjas Faustas Sragauskas teigė, jog visos požeminės komunalinių atliekų surinkimo konteinerių aikštelės bus įrengtos Šilalės mies­te, tačiau kur - dar svarstoma.

Visgi tarybos nariams pateiktame Investicijų ir statybos skyriaus vyriausiosios specia­listės Juditos Gečaitės rašte nurodyta, jog požeminės konteinerių aikštelės turėtų atsirasti prie Dionizo Poškos g. 6 ir 14, Maironio g. 20A ir 23 namų, taip pat Žemaitės g. 6, Vasario 16-osios g. 16, Nepriklausomybės g. 2C, Jono Basanavičiaus g. 23 A, Kovo 11-osios g. 24 ir 25 bei Dariaus ir Girėno g. 31, 37 ir 48 daugiabučių prieigose.

Abejojančių, ar tokio pinigų įsisavinimo projekto reikia, atsirado ne vienas, bet jiems buvo paaiškinta, kad jei Šilalės savivaldybė atsisakytų dalyvauti Tauragės regio­no atliekų tvarkymo sistemos plėtroje, jai skirtus pinigus pasidalintų kitos trys savivaldybės.

„Turime pasinaudoti galimybe pagražinti savo miesto aplinką“, - dvejojantiems paaiškino rajono meras Jonas Gudauskas.

Tarybos narys Tadas Bartkus pasiūlė bent po vieną požeminę aikštelę įrengti prie kaimo daugiabučių, nes ir kaimo žmonės, anot tarybos nario, nori gyventi gražiau. Investicijų ir statybos skyriaus vedėjas F.Sragauskas pažadėjo pagalvoti apie Kvėdarną. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.