Praėjusią savaitę Šilalės krašto neįgaliųjų sąjungos nariai aptarė 2015 metų bendrijos veiklą.

Valdybos pirmininkė Viole­ta Kasnauskaitė perskaitė išsamius pranešimus, at­si­skai­tė už kiekvieną gautą ir iš­leistą eurą, įvykusius rengi­nius, dalyvavimą vieti­niuose, re­gio­niniuose bei res­publikiniuose neįgaliųjų su­sibūrimuose. Są­junga vienija apie 100 narių, kurių dalis yra sunkūs ligoniai, tad jiems į renginius atvykti neįmanoma. Tačiau juos lanko stipresnieji: nuperka vaistų, pataria, kur kreiptis sudėtingesniais atvejais. O tie, kurie dar gali judėti ir yra aktyvūs, dažnai lankosi sąjungos būstinėje Šilalėje, kur gali pavartyti spaudą, pasportuoti rūsyje įrengtoje mankštos salėje, pasinaudoti higienos kambariu. Per metus Šilalės krašto neįgalieji dalyvavo ne vieneriose sporto varžybose, laimėjo ne vieną taurę, pasidabino įvairių spalvų medaliais. Jau dešimtmetį sąjungai vadovaujanti V.Kasnauskaitė pasidžiaugė aktyvistų pasiekimais, padėkojo visiems už gražų bend­radarbiavimą.

Deja, visų darbų nenuveik­si, visų norų neįgyvendinsi. Tam pirmiausia reikia lė­šų, kurių pernai neįgalieji iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, savivaldybės biudžeto, nario mokesčio ar gautų labdaros būdu turėjo tik per 22 tūkst. eurų. Už tokią sumą reikėjo išlaikyti 2,5 etato minimalią algą gaunančius socialinius darbuotojus, šildyti patalpas, užsakyti spaudos leidinių, skirti lėšų renginiams bei pan. Apskaitą vedanti samdoma įmonė, auditavusi finansinius dokumentus, neturėjo jokių priekaištų – neįgaliųjų sąjunga ne tik tvarkingai elgėsi su turimais pinigais, bet metų pabaigoje turėjo kone tūkstančio eurų likutį.

Nors absoliuti dauguma narių pri­tarė pirmininkės bei valdybos veik­­lai, jiems teko išgirs­ti ir kritikos žodžių. Pa­si­­­rodo, są­jun­­­­gos narė Onu­­tė tik visai neseniai su­­ži­­nojusi apie mankštos salę, jos ma­nymu, ne­­vertėjo į būs­­tinę įsi­leisti ir organizaci­jos „Nedelsk“ medikų, kurie nesumokėjo už elekt­rą. Ją erzina ir kasdienė registracija, atėjus į būstinę. Onutės gyvenimo draugas teigė manąs, jog šią vasarą neįgalieji bent kelis kartus galėjo išvykti pailsėti į Palangą, be to, niekaip nesuburiamas norinčiųjų dainuoti ansamb­lis. O paskutinis kirtis buvo: „Organizacija negina neįgaliųjų teisių“.

Tokia kritika įskaudino ne tik pirmininkę, bet ir kitus narius, kurie stojo jos ginti. Todėl pasiūlyta ne tik aktyvui, bet ir visiems galintiesiems labiau įsitraukti į renginius. Dau­gelio manymu, lėšomis ga­lėtų prisidėti ne tik patys ne­įgalieji, bet galbūt reikėtų kreiptis pagalbos į verslininkus, o šeimos narius, pažįstamus reikėtų paraginti pervesti į sąjungos sąskaitą 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio.

Ir nors neapsieita be priekaištų, žmonės skirstėsi dar labiau susitelkę ir nusprendę „nekirsti šakos, ant kurios sėdi“.

Rugsėjo 4 d. šilališkiai važiuos į Vilnių, kur vyks renginiai neįgaliesiems. Kaina tik­rai simbolinė – vos euras. Rug­sėjo 9-ąją į Šiluvos atlaidų neįgaliesiems skirtą mal­dos dieną šilališkiai važiuos nemokamai. Argi taip jau blogai? O kad būtų įdomiau, gal pirmiausia reikia parodyti ir savo iniciatyvos, žinoma, išsakant nuomonę, gerai pasvėrus žodžius.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Artėjant svarbiems gyvenimo įvykiams, dažnas labai jaudinamės ir stengiamės, kad tik viskas pavyktų taip, kaip suplanuota, o gražūs šventės prisiminimai išliktų ilgam. Deja, kartais planai griūva dėl nenumatytų aplinkybių bei pačių įvairiausių netikėtumų.

Neseniai redakciją pasiekė savo vardų ir pavardžių viešinti nepanorusių Girdiškės gyventojų laiškas. Jame policijos pareigūnai yra kaltinami sugadinę vienos šeimos krikštynas.

Kaip rašoma laiške, pokylis Girdiškės parapijos namuose, kuriuos žmonės buvo išsinuomoję, vyko liepos 30 d. Jam gerokai įsisiūbavus, apie 20 valandą vakaro, į salę įžengė uniformuota pareigūnė ir liepė išvaryti nakčiai aikštelėje paliktas mašinas į kitą vietą. Toks policininkės įsakymas krikštynų dalyvius kaip reikiant įsiutino.

„Mums buvo sugadinta šventė, nes turėjome ieškoti žmogaus, kuris galėtų vairuoti (juk suprantama, kad visi, dalyvavusieji krikštynose, buvo vartoję alkoholio)“, - rašoma laiške.

Be to, laiško autorių nuomone, nurodymas automobilius sustatyti kitoje vietoje buvęs visiškai neteisingas, mat jie manę, jog aikštelė taip pat priklausanti parapijos na­mams ir įeinanti į  nuomos kainą. O dar labiau apmaudu, kad pareigūnai neva reagavę į pranešimą, kurį jiems pateikė asmenys, girtavę šioje aikštelėje. Tarp jų esą buvę ir nepilnamečių.

„Norėtume Šilalės rajono policijos komisariato vadovo paklausti, ar teisingai pasielgė pareigūnė, išprašydama mus iš aikštelės, kuri priklauso parapijos namams ir Girdiškės bažnyčiai. Tuo labiau, kad kitą dieną toje pačioje salėje vyko laidotuvės, ir mašinos aikštelėje stovė­jo. Tik tuomet jų niekas nevaikė ir niekam jos neužkliuvo.

Mums visiems pasirodė, jog galbūt pareigūnė norėjo paprasčiausiai pasipuikuoti savo galiomis, neva gindama norinčiuosius pažaisti krepšinį, o iš tikrųjų – pijokaujančius viešoje vietoje vietinius jaunuolius“, - dėstoma laiške.

„Šilalės artojas“ šią konfliktinę situaciją pa­­prašė pakomentuoti Šilalės rajono policijos komisariato vir­šininko pareigas laikinai einančio Zig­manto GRABAUSKO.

Pasak pareigūno, po­licija, reaguodama į pranešimą apie sporto aikštelėje paliktus automobilius,  pasielgė tinkamai. Krikštynas šventę piliečiai mašinas buvo sustatę ne stovėjimo, o krepšinio aikštelėje, kai tuo tarpu aplink buvo užtektinai laisvos vietos.

„Liepos 30 d., apie 19 val., policija gavo pranešimą, jog Girdiškėje, krepšinio aikštelėje, stovi 5 automobiliai, kurie trukdo žaisti. Pareigūnams nuvykus į minėtą vietą, priešingai nei teigiama redakcijai atsiųstame laiške, aikštelėje jokių neblaivių asmenų nebuvo.  Tačiau prie kito pastato stovėjo keli vyrai, kurie turėjo kamuolį ir norėjo žaisti krepšinį. Kadangi šalia aikštelės buvo ir ki­ta - tuščia aikštelė, pareigūnai šventės dalyvių geranoriškai paprašė transporto priemones perstatyti ten“, - komentavo Z.Grabauskas.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kasmet, prieš mokslo metų pradžią, redakcija aplanko vieną kitą mokyklą ir pasidomi, kaip jos rengiasi Rug­sėjo pirmajai. Praėjusią savaitę pabuvojome Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje, Obelyno pagrindinėje ir šiemet Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos Bijotų daugiafunkce mokykla tapusioje Bijotų Dionizo Poškos pagrindinėje.

Kaip sakoma, kiekvie­nai gal­­vai - savi rūpesčiai. Tačiau Ši­la­lės Simono Gaudėšiaus gim­nazijos direktoriaus Sta­­­sio Norbuto galvos ne­kvarši­na nei poilsis po darbo, nei savaitgalio malonumai – jam labiausiai rūpi mokyklos vidaus patalpų renovacija. Ga­li atrodyti, jog, atnaujinus pas­tato išorę, ir vidus yra toks pat įspūdin­gas. Deja, likus porai savaičių iki mokslo metų pradžios, gimnazi­jo­je tebebu­vo keičia­mi šildymo sistemų, vandentiekio, kana­lizacijos vamzdžiai. O kas savo namuose bent vieną iš jų yra pajudinęs, žino, kas seka po to – sienų ir lubų apdaila, grindų keitimas.

„Norime sutvarkyti dušines, tualetus, persirengimo kambarius ir, be abejo, visas klases, kabinetus. Ar suspėsime? Vandentiekio, šildy­mo, kanalizacijos sistemas keičianti UAB „Versina“ paža­dėjo dirbti savaitgaliais bei po darbo valandų. Mūsų žmonės taip pat turės paskubėti.

Kita vertus, finansavimas skir­tas tik tinklų renovacijai, einamajam remontui lėšų turime minimaliai“, - pasakojo direktorius. Tačiau jis nusiteikęs optimistiš­kai - šven­tė nebus sugadinta.

Obelyno pagrindinėje mokykloje mokslo metams jau pasiruošta. Kai lankėmės, va­­lytojos plovė vestibiulį, ir šventė galėjo prasidėti kad ir po 10 minučių. Direktorius Arūnas Betingis, vedžiodamas po klases bei kabinetus, tuo visiškai įtikino: švarios sienos, išpuoselė­tos gėlės, rug­sėjo pirmajai skir­ti papuošimai. Direktorius pripažino, kad bend­ruomenė yra labai vieninga: pedagogai sugeba vaikams įskiepyti pagarbos jausmą savai mokyklai, mokiniai vertina vyresniųjų indėlį, jaučiama ir tėvų pagalba bei palaikymas.

A.Betingis neneigė, jog jei ne dalyvavimas įvairiuose pro­jektuose, pinigų iš rajono biudžeto neužtektų.

„Žinoma, tenka nemažai padirbėti. Tačiau jei norime išsaugoti mokyklą, kito kelio nėra“, - sakė jis ir vardijo projektus, kurių lėšomis sutvarkytas stadionas, puoselėjama aplinka. Dabar, anot direktoriaus, dėl mokinių saugumo dar būtų galima aptverti teritoriją. Tačiau, jo manymu, tokios būtinybės nėra: vaikai į mokyklos teritoriją patenka su atpažinimo kortelėmis, ko kitose rajono mokymo įstaigose dar nėra. Taip stiprinama mokinių drausmė ir iki minimumo sumažinama galimybė prasmukti nepageidaujamiems asmenims.

Tiesa, ir į Obely­no pagrindinę šiemet ateis keliais mokinukais mažiau. Tai, anot vadovo, ne tik dėl mažėjančio gims­­tamumo, bet ir dėl emigracijos. De­ja, mo­kinių skai­čiaus stabilumu, ko ge­ro, ne­gali pasigirti nė viena rajo­no mokyk­la.

Prieš porą dešimtmečių pastatyta Bijotų pag­rindinė mokykla buvo suprojektuota 130 mokinių. Kažkada ją lankė apie 170. Kai ėmė pastatą renovuoti, tikėtasi, jog žymieji Bijotai, įsikūrę geroje geografinėje padėtyje, atgims, ir mokykla bus reikalinga. Tačiau nuo šio rugsėjo atnaujintame pastate belieka ikimokyklinio ir pradinio ugdymo mokykla, kurią lankys apie 30 vaikų. Taip įvyko turbūt dėl to, jog jaunoms šeimoms, kurios neturi deramo pragyvenimo šaltinio bei garantijų dėl savo vaikų ateities, prisieina palikti tėvų sodybas (tai liudija ir užkaltos namų langinės) bei ieškoti laimės svetur.

Mokyklos raštinėje užtiko­­me kelis dar likusius ar atsi­skaitymo belaukiančius dar­­buo­­tojus. Neįmanoma įvar­din­ti jų nusivylimo: D.Poš­­kos var­du pavadinta gy­venvietė lieka be kultūros židinio, kaip sakė vienas moky­tojų, o mo­kyk­los kabinetus bus ga­li­ma išdalin­ti kiek­vie­­nai bend­­ruo­menės šei­­mai...

Ne tik Bijo­tai tampa maža­komp­lekte mokykla. Tokio pat likimo sulaukė Teneniai, dar anksčiau - Ąžuo­lija, Pa­die­­vy­tis. Vie­nur įrengti so­­cia­li­niai būstai, kitur bus gal javų sandėlis ar koks nors gamybinis objektas... Savivaldybė kasmet leidžia pinigus socia­li­niams būstams pirkti. Bet kam pirkti, jeigu renovuotų mokyklų patalpos lie­ka tuščios?

Žinoma, gyvename ne XX-ojo amžiaus pradžioje, kai mokykla kaime bu­vo bene vienintelis švietimo, kultūros židinys. Tačiau ar visiškai jas sunaikinus, neteks gailėtis?

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

S.Norbutas

Gimnazijos aplinka jau sutvarkyta

A.Betingis

Paskutinieji valymo darbai

Bijotų mokykloje džiugių akimirkų nedaug

Rugpjūčio viduryje pilnas autobusas Pajūrio miestelio bendruomenės aktyvistų išsiruošė į ekskursiją po Žemaitiją.

Aplankėme šaltojo karo mu­ziejų Plateliuose, kuris įsikūręs buvusiame Sovietų są­­­jun­­­gos balistinių raketų šach­­ti­niame paleidimo komp­­lekse, sužinojome apie bu­­vu­sį visiškai slaptą sovie­tų branduolinės ginkluotės or­ganizavimą bei veikimo prin­­cipus. Vėliau vykome į nuos­tabųjį Plungės dvarą, aplankėme Žemaičių dailės muziejų. Apžiūrėję Plun­gę, kelionę tęsėme į Tel­šius. Susipažinę su įstabio­mis že­maičių sostinės puošmenomis, ekskursiją baigėme Tel­šių Šv. Antano Pa­duviečio katedroje.

Nors oras ir nelepino, tačiau dar kartą įsitikinome, jog bendruomeniškos išvykos skatina sutelktumą, kartų bendravimą bei savo krašto pažinimą.

Nuoširdžiai dėkojame vairuotojui Vincentui Jonušui už saugią kelionę, patarimus ir bendrystę.

Stasė SĖRAPINIENĖ, Pajūrio miestelio bendruomenės pirmininkė

Elenos TOMKIENĖS nuotr.                                        

Tauragės AVPK Migracijos skyriaus darbuotojai gyventojams pataria atkreipti dėmesį į savo asmens tapatybę patvirtinančių dokumen­tų galiojimo datą. Pastaruoju metu padidėjus žmonių srautui, migracijos padalinių darbuotojai nenorintiesiems gaiš­to laiko stovint „gyvose“ ei­lėse, siūlo naudotis išankstine registracija bei pasirinkti jiems patogų atvykimo laiką. Dėl informacijos galima skambinti šiais numeriais: (8-446) 2-02-83 - Tau­ragės AVPK; (8-449) 7-62-19 - Ši­la­­lės policijos komisariatas.

Taip pat pas Migracijos skyriaus darbuotojus galima registruotis tinklalapyje www.epolicija.lt, pasirenkant kairiajame meniu kampe esančią skiltį „Rezervuoti laiką“, bei Tauragės AVPK. Iš pateikto meniu reikėtų pasirinkti pageidaujamą Migracijos skyrių bei norimą datą ir laiką.

Policija primena, jog As­mens tapatybės kortelė bend­ra tvarka (per vieną mėnesį) kainuoja 8,6 euro, skubos tvarka (per 5 darbo dienas) – 19,6 Eur, vaikams iki 18 metų, taip pat asmenims, kuriems sukako senatvės pensijos amžius, bendra tvarka – 4,3 Eur. Išsiimti Lietuvos Respublikos pasą bendra tvarka kainuoja 43 Eur, per 5 darbo dienas – 57 Eur, skubos tvarka (per 24 val.) – 71 Eur, vaikams iki 18 m., pensininkams bendra tvarka – 21,5 Eur.

Vaikams iki 18 m., taip pat asmenims, kuriems sukako senatvės pensijos amžius, vals­tybės rinkliavos dydis ma­­ži­namas 50 procentų. Sku­bos tvarka lengvatos netaikomos.

Rūta JANAVIČIŪTĖ

Tauragės AVPK Komunikacijos grupės specialistė

www.delfi.lt nuotr.

Kreipiuosi į „Šilalės artojo“ redakciją, tikėdamasi, kad padėsite paviešinti problemą, su kuria susiduria dauguma žmonių, lankančių bei prižiūrinčių artimųjų kapus Šilalės miesto kapinėse. Gyventojams, einantiems į senąsias kapines, tapo sudėtinga į jas patekti.

Anksčiau į kapines nuo Sau­lėtekio gatvės galėjai įeiti pro vartelius ir ramiai žingsniuoti vienu iš platesnių ta­kų. Būtent taip ir darydavo dauguma šilališkių, gyvenančių šiame kvartale. Dabar varteliai užkalti ir užsodinti spygliuočiais. Kodėl? Ar žmonės nebelanko artimųjų ka­pų?

Deja, patekti į kapines prie jų paliktas tarpelis su didžiuliais vartais, pro kuriuos išvežami konteineriai. Gal ir būtų galima šį tarpą įvardyti kaip įėjimą į kapines, bet pirmiausia reikia patraukti nuo tako du konteinerius. O jeigu atvažiuoji dviračiu arba atsistumi vežimėliu vaiką, teks ieškoti kito įėjimo. Ir tik apgailestauti belieka, matant nepasiekiamą platųjį taką... Suprasti, kodėl taip padaryta, tikrai neįmanoma.

Kita vertus, sakykime, apsisprendžiame nuolat stumdyti tuos konteinerius (nors vyresniam žmogui tai tikrai neįveikiama užduotis). Bet ta­da iškyla kita problema: su jais labai lengvai nesusidorosi, mat po įvairių švenčių jie būna taip prikrauti, kad sunkiai pajudinsi iš vietos. O ir aplink juos guli kalnai šiukšlių. Tad įėjimas ir vėl užblokuotas.

Na, tarkime, ir šią kliūtį pasiryžtame įveikti. Deja, į kapines patekti tai vis tiek nepadės – dar reikia atsidaryti plačius vartus, kurie atsiveria į išorę (nors anksčiau pagrindiniai varteliai būdavo atidaromi į vidų). O tai reiškia, jog jie užstoja pusę kelio, kuriuo važinėja automobiliai. Taigi iškyla dar viena kliūtis...

Ir visa tai – dėl niekuo nepagrįsto ir neapgalvoto kažkieno sprendimo užgriozdinti praėjimą, vedantį  į kapines. Tad galbūt atsakingi asmenys atsižvelgs į šią nuomonę, ir varteliai, pro kuriuos iki šiol visiems būdavo patogu pasiekti artimųjų kapus, vėl bus atlaisvinti?

Erika BRAZAUSKAITĖ

AUTORĖS nuotr.

Užsitęsus pieno krizei, nederlingų žemių ūkininkams nelengva rasti, kuo pakeisti nuostolingą pieno ūkį. Grynaveisliai mėsiniai galvijai brangūs, o mišrūnų auginti nebeapsimoka - supirkėjai ir už juos jau moka pačią ma­žiausią kainą. Todėl šį kartą šilališkiams siūlome pas­kaityti apie tai, kokią išeitį rado Raudonėnuose (Jurbarko rajonas) gyvenanti ūkininkė Odeta Andrei. Ji įsitikinusi, kad mažame ūkelyje pats idealiausias gyvūnas yra Mangalica veislės kiaulės, kurias lengva prižiūrėti ir pigu auginti.

Parsivežė iš Rumunijos

Ištekėjusi už rumuno, Odeta kelis metus gyveno užsienyje, tačiau prireikus dukrą leisti į mokyklą, grįžo į gimtąjį kraštą. Deja, Lietuva jauną šeimą sutiko nesvetingai - nei darbo, nei pajamų, o gyventi iš kažko reikia. Įsikūrę Raudonėnų kaimo pakraštyje, lietuvė ir rumunas nusprendė laikyti gyvulių. Pradžiai, kad bent turėtų ką valgyti, nusipirko porą kiaulių.

„Nesisekė mums su tomis kiaulėmis: tai kuo nors užšerdavau, tai raudonuke susirgdavo, tai nuo kojų nupuldavo. Atrodė amžina bėda, kol neatradome Mangalicų“, - neslepia moteris.

Šios veislės kiaules ji pamatė nuvykusi atostogų į vyro gimtinę. Nors visur rašoma, jog Mangalica yra vengriška veislė, Odeta tvirtina, kad kur kas seniau, net prieš 400 metų, šios kiaulės buvo auginamos Rumunijoje. Šalies provincijoje yra netgi likę turgų, kur parduodami išskirtinai tik Mangalica kiaulių mėsos produktai - lašiniai, dešros, brandinti ir vytinti kumpiai. Viename tokių turgų sutiktas šimtametis senukas jai užtikrinęs, kad jei valgysianti Mangalicų mėsą, gyvensianti ilgiau už jį.

„Kai išgirdau, kokios Mangalica kiaulės nereiklios ir pamačiau, kaip jos auginamos, nusprendžiau, kad man jų reikia. Jau trejus metus jas auginu ir labai džiaugiuosi - nežinau kitų tokių ramių, draugiškų, supratingų gyvūnų. Norėčiau, jog kuo daugiau žmonių apie jas sužinotų ir nebijotų auginti, nes jų mėsa tokia pat balta, kaip ir įprastų kiaulių, tik nepalyginami geresnė, netgi valo iš žmogaus organizmo cholesterolį“, - sako Odeta.

O.Andrei augina raudonąsias ir baltąsias Mangalicas. Lietuvoje dar yra žinomos Man­galica kregždutės - kiaulės juodomis nugaromis, o neseniai Rumunijoje išvesta nauja Mangalica veislė Bazna dar atsparesnė ir greičiau auganti. Pagrindinis Mangalica kiaulių veislės požymis - juodi snukučiai ir kojytės, todėl maži paršeliai yra ypač gražūs.

Užsigrūdinusios ir stiprios 

Prieš keletą metų iš Rumunijos parsivežusi kiaulių porelę, Odeta dabar turi jų visą būrį, nors suaugusios - tik dvi. Ūkininkė tikina, kad šios veislės kiaulės yra labai vislios, atsiveda net po 15 jauniklių. Jeigu motininei kiaulei neužtenka pieno, paršelius pamaitina kita paršinga kiaulė.

„Jos yra bandos gyvūnai, draugiškai sugyvena, vienos kitų neskriaudžia. Jei kyla pavojus, sustoja ratu ir kaip šernai gina vaikus“, - pasakoja Odeta.

Nors moteris pripažįsta, kad ne tik Mangalica kiaulių išvaizda bei gyvenimo būdas panašus į šernų, net ir jų paršeliai gimsta dryžuoti, bet išgirdusi šias kiaules vadinant šernais, Odeta supyksta. Pasak jos, yra vienas, tačiau esminis skirtumas - šių kiaulių mėsa nėra juoda, kaip šernų, vizualiai ji niekuo nesiskiria nuo lietuviams įprastos kiaulienos.  

Bet labiausiai O.Andrei džiau­giasi, kad jos gyvūnų jokios ligos nepuola, todėl nė karto per trejus metus neprireikė kviesti veterinaro. Moteris įsitikinusi, jog ir kiaulių maras Mangalica veislės kiaulėms neturėtų būti mirtinas, nes jos yra užsigrūdinusios bei stiprios.

Geriausia Mangalica kiaules būtų auginti lauko diendaržiuose, tačiau dėl kiaulių maro keliamos grėsmės dabar tai yra uždrausta. Ūkininkė tikina turėjusi įvykdyti visus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos keliamus reikalavimus - aptverti tvartus dvigubomis tvoromis, įrengti dušus. Tačiau sunkiausia jai nešerti kiaulių žole, nes būtent žolės joms labiausiai ir reikia.

Todėl Odeta savo augintines šeria viskuo, kas užauga darže bei sode. Runkeliais, žaliomis bulvėmis, bulvių virkš­čiomis, morkų lapais, obuoliais, rudenį į gardus suverčia sode sugrėbtus lapus, žiemą iš laukų parsiveža ūkininkų palikto suplėkusio šieno, išversto šienainio, šiaudų. Rudenį surenka į maišus ir palieka sušalti krituolius obuolius - sausį ar vasarį, kai nieko žalio nėra, jie Mangalicoms yra tarsi saldainiai.

Bandė kiaules šerti ir kukurūzais, taip, kaip matė Rumunijoje. Rumunai augina kukurūzus, pjauna juos dalgiu ir žalią masę verčia į kiaulių gardus. Tačiau netrukus tokios praktikos moteris atsisakė - pastebėjo, jog kukurūzais penėtų kiaulių mėsa yra gerokai riebesnė. O juk riebalų dabar niekas nenori.

Tai, kad Mangalica veislės kiaulių paršeliams nereikia pieno, dabar žino net Ode­tos močiutė. Bulvių taip pat niekas neplauna ir neverda - kiaulė pati sukramto savo vaikams šakniavaisius. Mai­tinan­čioms paršavedėms Ode­ta duo­da miltų, o atsigerti - vandens.

„Po savaitės paršeliai jau eina pažiūrėti, ką ėdą jų motina, o po dviejų ir patys kartu su jomis lapnoja. Jei šertume taip, kaip šeriamos įprastos mums kiaulės, Mangalica užaugtų per 4-5 mėnesius, bet ir ėsdamos daržo atliekas, nedaug teatsilieka“, - tvirtina ūkininkė.

Parduoda rūkytus gaminius

Nors Rumunijoje sužinojo, kad šios kiaulės gali užaugti iki 400 kilogramų, o jų lašiniai siekti gerą sprindį, O.And­rei tokių didelių neaugina. Pjauna jas po 5-6 mėnesių, rūko lašinius ir dešras bei parduoda juos giminaičiams, draugams, pažįstamiems. Dar gerokai prieš skerdžiant kiau­lę, pasak Odetos, pasipila užsakymai, kai kurie išsiveža iškart kelias dešimtis kilogramų rūkytų gaminių.

Moteris tikina, kad teigiantys, jog tai yra lašininės kiaulės, labai klysta - jų mėsa yra labai brandi,  joje daug vandens, todėl gerokai skanesnė už įprastą mums kiaulieną.

„Aš ir kotletus kepu, ir troškinu. O lašiniai tikrų tikriausia prasme burnoje tirpsta - yra visiškai netąsūs, kepinami ar lydomi gražiai išsileidžia. Kas paragauja Mangalica mėsos, įprastos kiaulienos nebenori“, - patirtimi dalijasi ūkininkė.

Dėl ypač vertingų mėsos savybių, Odetos teigimu, šios veislės paršeliai yra gerokai brangesni: už kiaulaitę prašoma 100-120 eurų, kuiliukas kainuoja 90-100 Eur. Tačiau O.Andrei įsitikinusi, jog pirkti verta - vien jau dėl to, kad šitas kiaules užauginti kur kas pigiau nei įprastas.

„Kol išgrėbstai sodą, nuravi ir rudenį nuvalai daržą, kiaulė ir užauga. Jokių grūdų ar kokių kitų priedų jai nereikia. Apie kombinuotuosius pašarus net nekalbu“, - sako ūkininkė.

Odeta mano, jog tokias kiau­les gali auginti visi - net ir tie, kurie prie namų neturi nė gabalėlio žemės. 

Mangalica kiaulės netrukdo ūkininkės šeimai džiaugtis gyvenimu, nes jų nereikia šerti nustatytomis valandomis. pavertus garde maišą žolės ar obuolių, įpylus vandens, galima ramiai ilgesniam laikui išvykti iš namų. Net jei jos pasileistų iš gardo, toli nenueitų - paskainiotų lapų darže ir vakare sugrįžtų į užtvarą. O jeigu nepatektų ten, iš kur išėjo, tiesiog sugultų ša­lia - ne be reikalo, pasak Odetos, sakoma, jog šitos kiaulės gerai įsimena kelią namo.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Šeštadienį Tauragėje, Pilies aikštėje, iškilmingą prie­saiką tarnauti Tėvynei priėmė 400 Lietuvos kariuomenės motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ Lie­tuvos didžiojo kunigaikščio (LDK) Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono nuolatinės privalomosios karinės tarnybos karių. Tai antroji Tėvynei ištikimybę Tauragėje prisiekusių karių karta. Tarp jų yra ir būrys vaikinų iš Šilalės rajono.  

Šauktinių priesaiką priėmė Motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ vadas, pulkininkas leitenantas Ar­tūras Radvilas. Bataliono vado, majoro Andriaus Jag­mi­no įsakymu, kariams suteiktas jaunesniojo eilinio laipsnis.

Perskaityti priesaikos tekstą visų prisiekusiųjų vardu ir pagerbti bataliono vėliavą patikėta tauragiškiui Eugenijui Ambrozui - vaikinas užaugęs greta Sakalinės, kurios miškuose dabar mokosi ginklu ginti savo kraštą. Karius palaimino Lietuvos kariuomenės ordinariato jaunesnysis kapelionas, kapitonas Saulius Kris­tapavičius.

Ceremonijoje dalyvavo Tau­ragės ir Jurbarko rajonų savivaldybių merai, pa­sveikinti priesaiką davusio giminaičio buvo atvykęs Vil­niaus meras Remigijus Ši­ma­šius. Deja, šilališkių valdžios atstovų šiame renginyje nebuvo – tokią svarbią jaunuoliams dieną nė vienas iš keturių rajono vadovų nerado poros valandų atvykti į Tauragę bei padėkoti jų tėvams, išauklėjusiems Lietuvai patriotus...

Tauragės meras Sigitas Mi­čiulis pasidžiaugė, kad tiek jaunų, stiprių vyrų ir drąsių merginų atvyko į  kovingų žemaičių kraštą. Šiemet sueina 700 metų, kai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio tėvas Gediminas paliko tvirtovę prie Jūros upės ir iškeliavo į sostinę Vilnių.

„Tegul gediminaičių dvasia lydi visus čia susirinkusius, o mūsų valstybės vardas skamba visame pasaulyje“, - dovanodamas bataliono vadui A.Jag­minui Lietuvos valstybės vėliavą, linkėjo Tauragės meras.

Lietuvoje yra per 5500 profesijų, tačiau tik 32 reikalauja duoti priesaiką. Ištikimai tarnauti savo šaliai prisiekia karaliai, valstybių vadovai, Seimo nariai, ministrai, teisėjai, bet tik kariai pasižada  Tėvynę ginti krauju, nepagailėti dėl jos savo gyvybės.

„Valstybę gina ne abst­rakčios institucijos, bet žmonės. Tie, kurie turi savo svajones ir savo šeimas, kurie myli ir bijo, dabar stovi prieš mus su uniformomis. Pilietis su uniforma gins Lietuvos valstybę, nežiūrėdamas į nieką. Lietuvos istorijoje buvo daug kovų dėl laisvės ir nepriklausomybės, turime daug žinomų bei nežinomų didvyrių, aplaisčiusių mūsų laisvę krauju. Todėl noriu pasakyti: ši priesaika bus išpildyta, ir, jei reikės, man bus didelė garbė su šiais vyrais eiti ginti Tėvynės ir paaukoti jai savo gyvybę“, - sakė tik prieš savaitę paskirtas Lietuvos kariuomenės motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ LDK Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono vadas, majoras A.Jagminas.

Jei pirmoji šauktinių banga į Sakalinės miškuose įsikūrusią LDK Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono bazę atplukdė daugiausiai to­limesnių rajonų vaikinus, tai beveik visi antrojo šaukimo kariai užaugo Tauragės bei kaimyninėse Jurbarko, Ši­lalės, Šakių, Šilutės savivaldy­bėse - maždaug 130 kilo­met­rų spinduliu aplink ba­­talioną. Tarp 400 naujokų yra ir 11 vaikinų iš mūsų rajo­no. Užsivilkti kario uniformą ryžosi net 14 merginų.

Šiemet į Lietuvos kariuomenės dalinius tarnauti dar bus pašaukta 1300 nuolatinės privalomosios karo tarnybos karių. Krašto apsaugos ministerijos duomenimis, šiais metais tarnybą iš viso pradės 3 tūkst. karo prievolininkų. Didžiąją jų dalį sudaro savanoriai. Seimo sprendimu, ateinančiais metais privalomąją karinę tarnybą atlikti bus šaukiama nuo 3,5 iki 4 tūkst. karo prievolininkų.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.