Redakcija

Jaukūs namai – vaistai nuo depresijos

- Kur čia gyvena Legačinskai?

- Pavažiuokite į kaimo galą. Ten, kur ferma, yra tokia ryškesnė troba, - pataria vyras iš traktoriaus kabinos.

Troba - tikrai ryškesnė. Visas Paežerio kaimas (Upynos seniūnija) yra gana tvarkingas, o šita sodyba dar išsiskiria iš kitų. Kažkas labai paprasto ir modernaus. Toks pirmas įspūdis, užsukus į kiemą. Ir dar - pabrėžtina tvarka. Jeigu ne vaikų išmėtyti žaislai, būtų per daug pedantiška. Traktoriai, traktoriai, traktoriai ir dar vienas toks didelis kranas. Viskas taip, kaip ir turi būti - ūkininkų anūkai žaidžia kaip ir seneliai, tik mažesniais traktoriais. 

Legačinskų karvių ferma - kitoje kelio pusėje, taigi sodyba - gyvenimui, čia bėga tas laikas, kuris lieka nuo darbo. Nei šiukšlių, nei specifinio kvapo, kuris primintų prakaituotą ir tepaluotą žemdirbio dalią. Trinkelėmis klotas kiemas - be mažiausio purvyno, preciziškai sudėliotas alpinariumas, paprastesni darželiai. Sodyba tarsi iš dviejų dalių - be gyvenamojo namo su didžiuoju kiemu, čia dar yra pramogoms skirtas kampas su pirtimi, sūpynėmis, kubilu ir nemaža kūdra. 

Ar daug kainuoja viską įrengti bei palaikyti šitokią tvarką? 

- Žinote, ne, - sako Nijolė Legačinskienė. - Na, juk viską darome patys. Beveik viską. Tą mešką prie įvažiavimo drožė liaudies meistras, vardu Pranas, nežinau nė pavardės. Jis drožinėjo visokias statulas Bijotuose, Girdiškėje, tai ir mes paprašėme. O gėlių beveik neperkame, užsiauginame su Giedre pačios. Giedrė, mūsų duktė, yra pagrindinė tvarkytoja. Ji pjauna ir pjauna žolę. Plotas - nemažas, tai šienauja per kelis sykius, kiekvieną dieną nupjaudama po gabaliuką. Kitos dukros yra ištekėjusios ir išsikėlusios, taigi visi tie darželiai bei vejos - mūsų su Giedre kūryba.

O vyrai? Ar padeda vyras Česlovas ir sūnėnas Aurimas, kuris čia užaugo kaip tikras sūnus? Jie prisideda tik prie sunkesnių darbų. Kai buvo daromas alpinariumas, abu vežė bei plovė laukuose surinktus akmenis.

Kuomet vaikštai po tokią gražią sodybą, visai neatrodo, jog kaimas yra įpuolęs į bėdą, išgyvena sunkią depresiją ir pats nebetiki savo ateitimi.

- O ką daryti? - sako Nijolė. - Jeigu nuleisi rankas - ateis paskutinioji. Apsitvarkai - vis šviesiau akyse!

Nijolė ir Česlovas Legačinskai nėra patys stambiausi ūkininkai, bet jų ūkis - tikrai europinis. Pačių statytoje fermoje įrengta pieno linija, gyvuliai laikomi ant guminių kilimėlių, srutos išvežamos srutovežiu. Prieš porą metų Legačinskai gavo Žemės ūkio ministerijos padėką už Europos standartus atitinkantį pieno ūkį, už tai, kad ferma įrengta ir gyvuliai laikomi pagal Europoje priimtą tvarką.

Dabar Paežerio žmonės siūlo Legačinskų sodybą gražiausių sodybų konkursui. Ar ji atitiktų Europos standartus? Taip, žinoma! Kas esame buvę pavažiavę toliau, galime paliudyti - tokios sodybos Lietuvai gėdos nedaro!

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Stovykla „Išminties galia - pažinime-2016“

Ožtakiuose, šalia Varnių regioninio parko, įsikūrusi Gamtos mokykla jau antrus metus svetingai priėmė jaunuosius gamtos mylėtojus iš aplinkinių rajonų mokymo įstaigų.

Stovykla prasidėjo susipažinimo žaidimais, o vakaras visus džiugino smagiais liaudiškais šokiais.

Antrą dieną, pasidaliję į dvi grupes, ėmėmės skirtingų veiklų. Pirmoji grupė  iškeliavo  į Ožtakių apylinkes žoliauti, atpažinti augalų. ant­roji susipažino, kaip seniau žmonės statė namus. Paskui aplankė medinę Varnių Šv. Aleksandro bažnyčią.

Su nekantrumu laukėme nak­­tinio žygio į pelkę. Iš­ėjo­me kas basi, kas apsiavę, be jokių mobiliųjų, tylėdami, steng­damiesi ne­atsilikti nuo draugų. Keliavome iki pusiaunakčio, patyrėme daug įspūdžių. Rytą aplankėme Varnių regioniniame parke įkurtą eks­­poziciją, nuo Medvėgalio gro­žėjomės įspūdingu krašto­­vaizdžiu. Už­sukome prie Parš­­ežerio. Ei­dami pagal jį besidriekiančiu pažintiniu taku, ieškojome augalų, kurie brandina uogas: mėlynių, varna­uogių, vaivorų, spanguolių, tekšių bei kt. Paskui kopėme į Sprūdės piliakalnį, kur pamatėme retą drugelį machaoną.

Kitą dieną mokėmės rišti virvę su įvairiais mazgais, kuria būtų galima persikelti per upę. Pro Varnius tekanti Varnelė tapo mūsų jėgų išbandymu: ją reikėjo įveikti tarp medžių nuo vieno kranto iki kito ištempta virve.  Kiti vaikai tuo metu tyrinėjo vandens telkinio dumblius, vienaląsčius ir daugialąsčius gyvius.

Joninių naktį rinkome au­galus, kūrėme laužą, ieškojome paparčio žiedo, būrėme, dainavome.

Kitą dieną, patyrę stovykloje daugybę įspūdžių, pasisėmę išminties, vaikai išsiskirstė atostogauti.

Virginija AČIENĖ

Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos biologijos mokytoja metodininkė 

AUTORĖS nuotr.

Privatizuojamas Šilalės knygynas

Apie tai, jog politikai svarsto parduoti Šilalės kny­gyną, rašėme jau kelis kartus. Praėjusiame Šilalės sa­vivaldybės tarybos posėdyje priimtas galutinis spren­dimas: nutarta įtraukti UAB „Šilalės knygynas“ į pri­vatizuojamų objektų sąrašą ir parduoti viešame auk­cio­ne visas 703 akcijas, kurių nominali vertė – 20 tūkst. 359 eurai. Tokiu būdu bus atsisakoma kelinti metai nuos­tolingai dirbančios ir, rajono vadovų manymu, jokių perspektyvų neturinčios savivaldybės įmonės.

Apie Šilalės knygyno, miesto centre turinčio nemažą pastatą bei 4 arus žemės, privatizavimą kalbama jau bene pusmetį. Pristatydama pra­ėjusių metų veiklos ataskaitą, bendrovės „Šilalės knygynas“ direktorė Rasa Račkauskaitė politikams aiškino, kad įmonė neturi galimybių nei išsikapstyti iš skolų šilumos tiekėjams, nei atnaujinti pastato, kuriam verkiant reikalingas kapitalinis remontas. Per kiaurą stogą sunkiasi vanduo, drėksta ir pelija kampai, kyla grėsmė sugadinti pardavimui iš leidyklų paimtas knygas.

Pasak direktorės, pernai knygynas gavo franšizės pasiūlymų iš UAB „ALG knygynai“ ir UAB „Knygų namai“, tačiau jie netenkino bendrovės interesų.

„Tokiems dalykams, kaip len­tynų mokestis, mes netu­rime pinigų, nes būna, kai parduodame vos du atvirukus“, - sakė tuomet R.Račkauskaitė.

Iš 2015 metų veiklos ataskaitoje pateiktų duomenų aki­­­vaizdu, jog beveik viską, ką uždirba, įmonė išleidžia atlyginimams. Dviem darbuotojams bendrovė pernai išmokėjo 12506 Eur, dar 3875 Eur pervesti „Sodrai“. Be to, pakeitus Šilalės knygyno vadovus, praėjusiais metais te­ko išmokėti 2218 Eur išeitinėms kompensacijoms. O tai, kas liko, bendrovė atidavė už komunalinius patarnavimus.

Negana to, įmonę dar slegia beveik 3 tūkst. Eur skola už šildymą. Optimistinių minčių nekelia ir kasmet susikaupiantys vis didesni nuostoliai. UAB „Šilalės knygynas“ direktorės skaičiavimais, nuo 2010 m. jų susidarė apie 9 tūkst. Eur.

Oficialiai teigiama, kad idėją privatizuoti bendrovę rajono vadovams esą pamėtėjo Ši­lalės knygyno direktorė. Įmo­nės valdyba savivaldybės tarybos nariams pasiūlė apsvarstyti tris privatizavimo būdus. Apie tai, kaip, neatsisakant knygų pardavimo veiklos, bū­tų galima išbristi iš nuostolių, komitetų posėdžiuose kalbėta jau prieš mėnesį.

Be visų bendrovės akcijų pardavimo aukcione, dar siūlyta parduoti tik pastatą, o įmonei ieškoti kitų patalpų. Šitaip sprendžiant problemą, savivaldybės bend­rovė galbūt būtų galėjusi išgyventi - nebūtų reikėję brangiai mokėti už šildymą ir dabar rūpintis pastato renovacija, kuri, atrodo, yra neišvengiama.

Vis dėlto ir šis sprendimas politikams pasirodė ne pats geriausias. Pasak savivaldybės administracijos Turto ir eko­nomikos skyriaus vedėjos Rei­mundos Kibelienės, įmonės veikla kasmet vis labiau menksta, knygų pardavimas mažėja. Per keturis šių metų mėnesius knygyno apyvarta su­darė vos 15 tūkst. Eur, todėl net ir išvadavus bendrovę nuo nereikalingų patalpų, sunku bū­tų numatyti, kaip ji išgyventų.

Siūlyta ir visai likviduoti UAB „Šilalės knygynas“, tačiau tokiam būdui nepritarė įmonės valdyba. Teigta, jog tai yra drastiškas ir ilgas kelias, nes reikalingas specialus Vy­riausybės nutarimas.

Likviduoti bendrovės nebuvo linkę ir tarybos nariai. Daugumai atrodo, kad būtina išsaugoti miestui kny­gyną, nes tai yra ne tik prekybos, bet ir kultūros įstaiga. Ir Šilalės meras Jonas Gu­dauskas, ir sa­vivaldybės administracijos direktorius Raimundas Vai­tie­kus komitetų posėdžiuose aiškino, jog privatizuojant reikėtų reikalauti išsaugoti knygų prekybos veiklą bent penkerius metus.

Kai kurie tarybos nariai įtarė, kad pasiūlymas priva­tizuoti knygyną ar tik jo pastatą nėra visiškai sąžiningas, nes po juo esą slepiasi tam tikrų asmenų interesai. Nuskambėjo net vienos Ši­la­lės bendrovės, seniai suin­teresuotos perimti knygyno pastatą, pavadinimas. O „tvar­kietis“ Tadas Bartkus Ši­­lalės  knygyno ataskaitoje įžvelgė ne­atitikimų.

„Praėję metai akivaizdžiai buvo geresni nei 2014-ieji - jei ne išeitinės kompensacijos buvusiems darbuotojams, įmonė būtų gavusi apie 3 tūkst. Eur pelno“, - aiškino politikas.

Ne tik T.Bartkus, bet ir kai kurie kiti tarybos nariai priekaištavo rajono vadovams, jog savivaldybė nė karto nepagelbėjo knygynui, nors ki­toms savo įmonėms kasmet dosniai atveria piniginę. Pa­sak politikų, knygyno skolos nėra tokios didelės, kad reikėtų likviduoti ar privatizuoti visą įmonę. Ir tai į akis labai krenta, ypač, jei lygini su amžina skolininke tapusia UAB „Gedmina“.

Tačiau tokie argumentai rajono valdžios persigalvoti neprivertė. Ketvirtadienį nutarta privatizuoti UAB „Šilalės knygynas“. Toks tarybos spren­dimas leis savivaldybės administracijai kreiptis į Turto banką, rengsiantį viešą aukcioną. Jo sąlygas rajono taryba nustatys kitu sprendimu, tad kol kas knygynas dirbs kaip dirbęs - gal dar net metus. Per tą laiką greičiausiai ir paaiškės, kas yra nusižiūrėjęs šią įmonę, tiksliau - pastatą patrauklioje miesto vietoje ir kam naudinga ją parduoti.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Rūpesčiai dėl vilties teikiančio tako

„Šilalės artojui“ paskambinusi Grasilda Albina Ežers­kienė iš Laukuvos skundėsi nelengva dalia. Nei jos, nei vyro Jono likimas nepagailėjo – abu turi judėjimo negalią. Mo­teriai jau antrą kartą toje pačioje vietoje lūžo koja, o sutuoktiniui kone prieš dvejus metus dėl ligos viena buvo operuota ir amputuota. Neseniai Jonas gavo protezą, tačiau juo naudotis negali, nes trina, todėl teks jį pakoreguoti.

Šeimos gydytojai pasirūpinus, Ežerskiams skirta valstybės parama, ir kieme, nuo laiptelių į namus, bus įrengtas trinkelėmis klotas takas į gatvę. Tačiau G.A.Ežers­kienė apgailestauja, kad jis eis tik iki vartų, o toliau, apie porą metrų, jokio išvažiavimo nenumatyta.

Ežerskių sodyboje lankėmės praėjusią savaitę. Du vyriškiai (nepanorę prisistatyti), tvirtinantys, kad tokiems darbams atlikti turi išsipirkę patentus ir dirba pagal sutartį su rajono savivaldybe (jų teigimu - ne pirmą kartą), tiesė takelį nuo išėjimo iš namo iki vartų. Vienas iš jų paaiškino, kad numatyta įrengti 23 kv. m ploto taką.

takas

„Tako plotis neįgaliesiems yra privalomas pusant­ro met­ro, ir šio standarto mes laikomės. Esame atlikę ne vieną tokį darbą ir žinome, jog projektai, kuriuos užsa­ko sa­vivaldy­bė, o lėšų jiems skiriama ir iš Europos Są­jun­gos fondų, ypač kontroliuojami. Yra skir­ta 23 kv.m trinkelių, sudė­si­­me visas. Kol kas ne­skaičiavome, bet jei jų liks, suklosime ir už vartų, o iki asfalto papilsi­me žvyro. Ži­noma, jei trinkelių liktų, galėtume jas pakloti iki pat gat­vės. Tačiau reikia nepamiršti, kad žiemą, ją valant, trinkeles buldozeris gali išversti“, - sakė meist­ras. 

Kadangi pačios šei­mi­nin­kės namuose ne­ra­dome, už ją kalbėjo Jo­nas. Jis teigė, jog pusantro metro pločio takas nėra toks jau būtinas, jis galėtų būti ir siauresnis, bet ilgesnis. Svarbiausia, kad būtų sunau­dotos visos skirtos medžiagos. 

„Kartais garbaus amžiaus žmonės mano, jog mes, atlikdami darbus, galime nepaisyti projekto ir padaryti taip, kaip pageidauja jie. Bet neturime tokios teisės. Pakentėkite keletą dienų, ir viską pamatysite patys. Dirbsime taip, kad nei žmonėms nepridarytume nepa­to­gumų, nei užsako­vams rei­kėtų ką nors keisti“, - aiškino meistrai. 

„Iš tiesų vyrams dėl darbo jokių priekaištų neturiu. Jie pažadėjo tarpą tarp trinkelėmis kloto tako pabaigos ir gat­vės asfalto už­pilti betono skiediniu. Juo užpildys ir visus tarpus. Tačiau dabar mūsų kieme - baisi netvarka. Reikės ir papildomai že­mių jam su­sitvarkyti. Teks pakel­ti vartelius, o gal net visai išimti, kad vyras galėtų išvažiuoti vežimėliu į gat­vę. Kas visa tai padarys, ne­įsivaizduoju. Dukros gy­ve­na toli: vie­­na - Ame­ri­ko­je, kita - Kau­­­ne. Ir toji retai būna Lie­­­tuvoje, daugiau komandiruotėse užsieny­je“, - telefonu rū­­­pesčiais dali­josi G.A.Ežers­­­kienė.  

Belieka tikėti, jog projektas yra parengtas taip, kad 23 kv.m trinkelių visiškai užteks tvarkingai įrengti taką, o meistrai tai padarys nepriekaištingai. Šiuo metu abu Ežerskiai be vežimėlio sunkiai apsieina. Moteris dar turi vilties, kad jos koja sugis, ir juodu su vyru galės išvažiuoti iš namų. Tačiau, jos nuomone, viena iš pagrindinių miestelio Sodų gatvė visiškai netinka pėstiesiems, o tuo labiau važiuoti neįgaliojo vežimėliu. Moteris teigė, kad nors gatvė asfaltuota neseniai, tačiau ja „pravažiuojantys ponai“ (valdininkai, vykstantys į Kelpšaičių parką – A.B.) apie žmo­nes visiškai nepagalvojo. Jei jau negalėjo nutiesti šaligatvio, tai bent šalikelę reikėjo užpilti ne skalda, o žvyru. Eiti, kai pro šalį lekia automobiliai, yra nesaugu – akmenėliai gali rimtai sužaloti, be to, jie nuskrieja ir į gyventojų sklypus. 

Rūpesčių Ežers­kiams kelia ir pakelių šienavimas. G.A.Ežers­kienės supratimu, jas turėtų nušienauti kelininkai ar seniūnija. Jauniems bei sveikiems šitoks darbas gal ir nesudaro sunkumų, o pagyvenusiems neįgaliems tai neįveikiama. 

„Nėra net ko pasamdyti tokiam darbui“, - guodėsi moteris. 

Ežerskių svajonė išvažiuoti į gatvę galbūt greitai išsipildys. Tačiau ramybės neduoda kitos mintys: ar bus saugu ir kada seni, ligoti žmonės bus atleisti nuo prievolės šienauti pakeles, kuri visiškai jiems nepriklauso.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pasikeitė socialinio draudimo įmokų dydžiai

Nuo 2016 m. liepos 1 d. minimali mėnesinė alga (MMA) padidėjo iki 380 eurų, o kartu išaugo ir su MMA susie­tos mokėtinos valstybinio socia­­li­nio draudimo (VSD) bei privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokos. Jos tu­rės būti mokamos už laikotarpius nuo šių metų liepos 1 d.

9 proc. MMA dydžio PSD įmoką nuo liepos 1 d. sudarys 34,20 Eur. Tokią įmoką, esant prievolei, turi mokėti individualios įmonės už jų savininkus; tikrosios ūkinės, komanditinės ūkinės bei ma­žosios bendrijos už savo na­rius; veiklos laikinai nevykdančių, likviduojamų ar bank­rutuojančių individualių įmonių savininkai, tikrųjų ir komanditinių ūkinių bei mažųjų bendrijų nariai; asmenys, besiverčiantys individua­lia veikla pagal pažymą, ir asmenys, turintys verslo liudijimus; asmenys, kurie verčiasi individualia žemės ūkio veikla (turintys didesnes kaip 2 EDV valdas); kiti savarankiškai PSD besidraudžiantys asmenys, nevykdantys jokios ekonominės veiklos ir nedrausti valstybės lėšomis.

3 proc. MMA dydžio PSD įmoką nuo liepos 1 d. sudarys 11,40 Eur. Ją, esant prievolei, turi mokėti asmenys, kurie verčiasi individualia žemės ūkio veikla (turintys 2 EDV arba mažesnes valdas).

28,5 proc. MMA dydžio VSD įmoką nuo liepos 1 d. sudarys 108,30 Eur.

30,5 proc. MMA dydžio VSD įmoką nuo liepos 1 d. sudarys 115,90 Eur, jei asmuo pensijų kaupime dalyvauja, mokėdamas papildomas kaupiamąsias pensijų įmokas savo lėšomis. Tokias įmokas, esant prievolei, turi mokėti asmenys, kurie verčiasi individualia že­mės ūkio veikla (turintys 4 EDV arba didesnes valdas).

26,3 proc. MMA dydžio VSD įmoką nuo liepos 1 d. sudarys 99,94 Eur.

28,3 proc. MMA dydžio VSD įmoką nuo liepos 1 d. sudarys 107,54 Eur, jei asmuo pensijų kaupime dalyvauja, mokėdamas papildomas kaupiamąsias pensijų įmokas savo lėšomis. Tokios įmokos, esant prievolei, turi būti mokamos už individualių įmonių savininkus, tikrųjų, komanditinių ūkinių ar mažųjų bendrijų narius.

Apie šiuos pokyčius kiekvie­nas savarankiškai dirbantis asmuo bus informuoja­mas as­meniškai žinute elekt­roninėje draudėjų aptarnavimo sistemoje (www.drau­de­jai.sodra.lt).

Visa „Sodros“ informacija tel. 1883 arba (8-5) 2-50-08-83.

Iškirtai mišką – jį atkurk, prižiūrėk, saugok ir ugdyk

Pagal Nekilnojamojo turto registro 2016 01 01 duo­me­nis, Šilalės rajone 5129 savininkai valdo 15,736 tūkst. hektarų privačių miškų. Juos kontroliuoja bei savininkus konsultuoja Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Klaipėdos teritorinis poskyris, kurio pagrindinės šių metų veiklos kryptys yra želdinių/žėlinių priežiūros bei apsaugos kokybės kontrolė. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 15 str. 4 p. numatyta, kad „miškas atkuriamas bei įveisiamas, mišką želdinant arba jam želiant, laikantis aplinkos ministro tvirtinamų Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų reikalavimų. Kir­tavietėse bei želdintinose miško aikštėse miškas turi būti atkurtas ne vėliau kaip per trejus metus po jų atsiradimo“.

Šiemet tikrinama, kaip atkurtos 2012 metais plynai iškirstos biržės. Tada buvo išduoti leidimai plynai iškirsti 109,4 ha (įskaitant ir sanitarinius plynus kirtimus). Dauguma prieš trejus metus plynai iškirstų biržių yra apželdintos arba savaime atžėlė tikslinėmis medžių rūšimis.

Blogesnė padėtis dėl želdinių priežiūros bei apsaugos. Kol susiformuos jaunuolynas (spygliuočių ir kietųjų lapuočių želdiniuose – iki 8 m., minkštųjų lapuočių – iki 6 m.), želdiniai bei žėliniai turi būti prižiūrimi ir saugomi. Tai miško savininkus įpareigoja Lietuvos Respublikos miškų įstatymo IV skyriaus 15 str. 5 p., Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatai.

Privačių miškų savininkai jau nuo ankstyvo pavasario privalo atlikti šiuos priežiūros darbus: šalčio iškilnotų medelių šaknys užpilamos žemėmis ir prispaudžiamos, atkasami dumblo užnešti medeliai, nuleidžiamas paviršinis vanduo, semiantis želdinius bei žėlinius. Vėliau šalinama (ar apmindoma) medelius stelbianti žolė, kertami krūmai. Taip pat reikia pasirūpinti želdinių, žėlinių apsauga nuo vabzdžių, pelinių graužikų bei kanopinių žvėrių daromo neigiamo poveikio: naudoti repelentus, tvoras ir individualias apsaugos priemones. Visi šie reikalavimai aprašyti Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų IV skyriuje.

Už šių nuostatų reikalavimų pažeidimą Lietuvos Res­publikos administracinių tei­sės pažeidimų kodekso 64 str. 5 dalyje numatyta administracinė atsakomybė: bauda piliečiams nuo 86 iki 115 eurų, pareigūnams – nuo 115 iki 144 Eur.

Tiesa, yra miško savininkų, kurie labai gerai prižiūri bei saugo želdinius. Tai An­tanas Tarvydas, Asta ir Vir­gilijus Žygaičiai, Kęstutis Žy­gaitis, Daiva ir Egidijus Ge­čai, Antanina Bogužienė, Ve­ro­nika Lukošienė, Vytautas Mi­sevičius, Valerija Eidikienė, Juo­zapas Kvederis, Reda Se­rei­kienė. 

Po neseniai praūžusių vėt­rų reikėtų apsilankyti savo miške ir, jei yra išverstų medžių (ypač spygliuočių), kuo skubiau juos nupjauti bei išvežti iš miško, kad nepūtų mediena ir nesidaugintų liemenų kenkėjai. 

Primename, jog be leidimo galima ugdyti jaunuolynus iki 20 m., sanitariniais kirtimais kirsti sausuolius bei vėjavartas, kirsti ribinę liniją iki 1,5 m pločio į savo valdos pusę. Gabenant privačiame miške paruoštą medieną toliau nei 3 km ir daugiau nei 1 m3, reikia pildyti Medienos gabenimo lapą. 

Valstybinės miškų tarnybos adresas: Nepriklau­so­mybės g. 1, Šilalė, tel. (8-449) 5-74-84. 

Gyventojai priimami ant­ra­dieniais ir ketvirtadieniais.

Albinas RIMIDIS

Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Klaipėdos teritorinio poskyrio vyriausiasis specialistas

Į priekį veda darbas ir meilė

Pradedame keliones po gražiausias ir vasariškiausias rajono sodybas. Vos tik paskelbėme tradicinio konkurso pradžią, sulaukėme skambučio iš Vingininkų – žmonės kvietė būtinai užsukti pas Lauryno Ivinskio gat­vėje gyvenančią Stasę Andrijaitienę. Galbūt todėl, kad šioje gyvenvietėje išpuoselėtų bei akį traukiančių kiemų yra tikrai daug, Staselė (būtent toks vardas labiau tinka guviai moterytei) iš pradžių labai kuklinasi. Beje, beveik visi ją vadina Albina.

„Tokia mada buvo: dokumentuose parašo vieną vardą, o vadina visai kitu“, - atnešdama lėkštę savų braškių, paaiškina ji paprastai.

76-uosius einančiai moteriai netrūksta ne tik kuklumo, bet ir gero humoro jausmo. Savo sodybą ji vadina dilgėlynu, nors vargu ar rastume kieme bent kokią piktžolę: Staselė nuo ankstyvo ryto zuja po kiemą tai su žoliapjove, tai aplink gėlynus tupinėja. O gėlių jos kieme – nors atskirą botanikos sodą veisk!

„Gėles labai myliu. Jeigu tu­rėčiau sveikatos, nežinau, kiek jų prisitaisyčiau. Vaikai šaukia: „Mama, tu išprotėjai“, o man - gražu ir viskas. Aišku, darbo užtenka, bet juk be dar­bo nieko nebus“, - kategoriška S.Andrijaitienė.

Jei reikėtų išvardinti visus Staselės kieme augančius augalus, tektų gerokai paplušėti. Lelijos, kanos, žarijos, rožės, ramunėlės ir kalnų ramunės, paprasti senoviniai jurginai, levandos, rūtos, paparčiai, fliok­sai, gvazdikai, bijūnai, vilk­dalgiai, ežiuolės, rugiagėlės, rododendrai, pakalnutės, kardeliai, našlaitės, nasturtos – tik maža dalis to, kas čia veši. Kitų pavadinimų sako neatsimenanti nė pati. O kur dar medeliai ir krūmai: dekoratyvinis jazminas, šermukšnėlis, garbanotasis karklas, diemedis, gudobelė... Čia pat - ir obelys, slyvos, serbentai, šilauogės... Kur padėsi koją – vis kas nors skleidžia lapus ar žiedus. Ir beveik kiekvienas augalas turi atskirą savo istoriją! Štai sidabriniais lapais pasipuošęs svyruoklis medis sode išaugo iš mažo, anot Staselės, „plenciuko“, kurio ji nepasikuklinusi paprašyti vie­nų Šilalės verslininkų.

„Ėjau pro šalį, pamačiau tokį gražų, užsukau į kiemą ir paklausiau, ar negalėtų pasidalinti. Geri žmonės, davė“, - smagiai pasakoja ji.

Net keletas įspūdingų augalų jos namuose parvežti iš užsienio. Viešėdama pas vaikus Airijoje, pamatė ir nusprendė, jog ir jai reikia. Taip parsiskraidino ir rododendrą, ir raganę, o jubiliejaus proga gavo dar nematytą airišką rožę, kurios lapai visai nepanašūs į mums įprastus.

Ne ką mažiau nei augalų įvairovė, S.Andrijaitienės kieme akį traukia ir įvairūs akmenys. Kol dar vyras buvo gyvas, abu mažais akmenukais apsilipdė šulinį, pasidarė gėlių darželį - dirbo ranka rankon. Tačiau kai liko viena, darbų per pusę padalinti nebeina... 

Todėl dar labiau stebina, kai išgirsti, jog ji pati išsibetonavo baseinėlį, vienui viena išsipylė akmeninį taką. 

„Šitam takui akmenis dviračiu susivežiau“, - rodo Staselė į kelių metrų ilgumo takelį, kurio gale įsitaisęs dar vienas nustabus gėlynas. 

Po 2013-ųjų, kuriuos moteris vadina pačiais tragiškiausiais savo gyvenime, S.And­rijaitienė sodyboje liko viena. Spalį mirė vyras, o po kelių mėnesių, per Kūčias, - ir drauge gyvenęs sūnus... Ar Sta­selei nebuvo baugu? Kaip vienai apeiti tokį ūkį, tokį kiemą ir namus? Ji neslepia: jos gyvenimas buvo labai sunkus bei vargingas. Tačiau ateitis ir žmogaus gerovė priklauso nuo paties charakterio bei nusiteikimo. 

„Reikia – verkiu, reikia – juokiuosi, yra reikalas – šoku, dainuoju. Nemėgstu sėdėti ir dejuoti. Manęs visur pilna, dalyvauju „Bočių“ veikloje, lankau koncertus, renginius, o dabar pusei metų žadu išvažiuoti į Airiją. Dukra Jur­gita prieš savaitę pagimdė dvynukus, reikia padėti. Airi­joje įsikū­rė net trys vaikai: Jur­­gi­­ta, Jo­lan­ta ir To­mas su šei­momis. Tik Vir­gi­nijus liko vi­­sai čia pat. Vi­­si labai geri, darbštūs, galiu drąsiai jais didžiuotis. Turiu jau ir 13 anūkų, 2 proanū­kius“, - linksmai pasakoja S.And­rijaitie­nė. 

Tačiau nors nuo moters veido beveik niekuomet ne­dingsta šyp­sena, ji nė ne­bando slėpti, kad būta ir ašarų, ir nevilties, ir didelio vargo akimirkų. Likimas iš jos atėmė net du vaikus, du vy­­rus, skriaudė sun­­kiais darbais, neteisybe, skur­du.

Paklausta, kaip atrodė jos sodyba anksčiau, Staselė nejučiomis nuklysta į labai senus laikus. 

„Oje, nemoku net papasakoti. Šitoje vietoje yra turbūt kokie du šimtai didžiulių priekabų žemių supilta. Kai mes, dar vaikai, ėjome į mokyklą, čia, kur dabar tas medukas auga, tyvuliavo vanduo. Žiemą ant ledo čiuožinėdavome, vasarą žąsys plaukiodavo. Labai šlapia vieta. Prieš daugiau nei 50 metų, kai kėlė iš pavienių kaimų, šį sklypą nusipirkome. Prisimenu, sėdžiu vakare ant suoliuko ir verkiu. Sklypas yra, bet kaip pradėti statybas? Nieko neturime... Galvojome, galvojome su vy­ru susėdę, iš kur pinigų prasimanyti. Pradėjome šilt­namiuose auginti daržoves. Vargingai gyvenome, mašinos neturėjome, tai vyras pomidorus į Tauragę, į Sovetską veždavo, susikrovęs į „čemodanus“, - pasakoja Staselė ir prisipažįsta, jog namo statybų jiedu ėmėsi, kišenėje teturėdami vos 30 rublių... 

Gal dėl to ir dabar vis dirba ir dirba – sako, taip įpratusi. Nors, atrodo, galėtų ramiai sėdėti namuose, megzti, žiūrėti televizorių. Tačiau moteris be aktyvios veiklos negali: dar neatsisako nei daržo, nei gyvulių, laiko apie 30 triušių, pulką vištų, draugiją jai sudaro šuo ir katė. 

„Turiu daug planų. Norė­čiau dar gėlynuką pasidaryti, dar tą, dar aną. Tik kad vienas negali visur suspėti“, - atsidūsta. 

Tradicinio „Šilalės artojo“ skelbiamo konkurso metu esame aplankę bei aprašę daugybę išpuoselėtų, įmant­riai išpuoštų, retais ir brangiais augalais, alpinariumais, kriokliais ar net fontanais išdabintų sodybų. Lygiuotis į jas Staselės kiemas gal ir negali, tačiau jis žavi savo šiluma bei jaukumu. O tai tik dar kartą patvirtina, jog gyventi gražiai galime kiekvienas. Te­reikia noro, darbo ir užsispyrimo.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

gele1

namas2

gele2

namas1

gele3

Etnokultūrinėje stovykloje - svečiai iš užsienio, puokštė įdomiausių veiklų ir puiki nuotaika

Po neįtikėtinai karšto praėjusio savaitga­lio pirmadie­nio dangus prognozavo, kad diena žada būti apniu­kusi ir vėjuota. Tad tikriausiai daugelis pro Paršežerio stovyklavietę pravažiuojančių žmonių stebėjosi, ką prie ežero veikia didžiulis būrys vaikų su pa­lapi­nėmis. Bet trumpalaikė vėsa jų ne­iš­gąs­­­dino – beveik 200 jaunuolių susirinko į etnokultūrinę stovyklą, kurioje dirbo, mo­kėsi bei linksminosi iki šiandienos. Regis, savo susibūrimu jie net saulę vėl iš po de­besų iššaukė.

Etnokultūros kūrybinės dirb­tuvės prie Paršežerio įsikūrė jau antrus metus. Jas styguojanti VšĮ „Etnoklubas“ vadovė Ir­mina Kėblienė džiaugiasi, jog pirmasis blynas neprisvilo. Net priešingai – tik dar la­biau įkvėpė kurti, ieškoti naujų idėjų.

„Tai – antroji stovykla, kuri, planuojame, taps tradicine. Ir vaikams, ir vadovams pernai ji labai patiko. Čia puiki aura: ežeras, didelė erdvė, palapinės... Šiemet stovyk­la pasipil­dė naujomis veik­lo­mis. Pra­ėjusiais metais kal­­vis Al­bertas Martinaitis kartu su vaikais iš akmens kalė skudučius penkiems žy­miausiems mū­sų rajono žmo­­nėms pa­gerb­­ti, Norberto Vė­­­liaus atminimui buvo padarytas paukštelis. Šiemet jau bus gaminamas koplytstulpis. Juo pradėsime naują garsių kraštiečių pa­gerbimo alėją. Pirmąjį kartu su Bilionių seniūne pastatysime Gulbių kaime, palei kelią. Norime, kad jaunimas daugiau domėtųsi savo krašto istorija, kad žinotų, kas toks buvo N.Vėlius, ką jis veikė ir kuo svarbūs jo darbai.

Be to, į programą sudėjome pačius mėgiamiausius vaikų užsiėmimus: folklorinius šokius, muzikavimą, birbynių drožimą, pynimą iš vytelių ir kt.“, - tik mažą dalį veiklos atidarymo dieną spėjo įvardinti I.Kėblienė.

Per kelias stovyklos dienas jaunieji etno­kul­­tūros mylė­tojai iš tiesų už­siėmimų tu­rė­jo devynias galybes: mokėsi žemaitiškų žaidimų, dalyvavo sportiniuose turnyruose, stebėjo gamtą naktinių žygių metu, bandė „papjė mašė“ technika gaminti kaukes, vel­ti iš vilnos, gilinosi į deku­pažo subtilybes, išbandė nendrės birbynių gamybą, susipažino su vaistinėmis žolelėmis, išmoko rišti lauko gė­lių puokštes, pin­ti vainikus, ska­navo senojo že­maičių kulinarinio paveldo patiekalų, aplankė ke­letą Ši­lalės rajone stūksančių pi­lia­kalnių ir t.t. Beje, ant jų stovyklautojai ropštėsi ne be reikalo - pradėtas kurti filmų ciklas apie Šilalės rajono piliakalnius.

I.Kėblienė patenkinta, jog šie­met prie komandos prisijungė ir Šilalės švietimo pagalbos tarnybos psichologų grupė. Todėl, atradę laisvą minutėlę, visi norintieji galėjo pasikalbėti su kvalifikuotais psichologais ar dalyvauti jų rengiamuose grupiniuose žaidimuose. Be to, sulaukta ir savanoriškai pagelbėti sutikusių studentų bei tėvelių, kurie padėjo, organizuojant gausybę darbų, ant laužo virė gardžius valgius.

Turiningai praleisti laiko į Požerę iš viso sugužėjo per 180 moksleivių iš Šilalės rajono bei kitų Lietuvos kampelių, beveik 30 vadovų bei mokytojų. Be to, prie mūsiškių prisijungė ir svečiai iš Sovetsko, o antradienį stovyk­loje sulaukta 25 vaikų grupės iš Uk­rainos.

Lietuva jau nebe pirmus metus padeda šiai karinės agresijos nualintai valstybei bei kviečia nuo karo nukentėjusių šeimų vaikus pasisvečiuoti mūsų šalyje. Mažieji ukrainiečiai į Požerę atvyko iš Tauragės, kur poilsiauja. Visą dieną jie praleido užsiimdami įvairiomis meninėmis, sportinėmis ir pažintinėmis veik­lomis, bendravo su bendraamžiais, o vakare grįžo atgal į Tauragę. Stovyklos organizatoriai viliasi, kad kitais metais ukrainiečiai prisijungs jau ne vienai dienai, o visai savaitei.

Etnokultūros kūrybinėse dirbtuvėse stovyklaujančius vaikus atidarymo dieną ap­lankė ir garbūs svečiai: garsaus mitologo, etninės kul­tū­ros tyrinėtojo N.Vėliaus žmo­na Ramutė bei sesuo Sta­­selė Turauskienė, Etninės kultūros globos tarybos ir Ši­­lalės kraštiečių draugijos pirmininkas Virginijus Jocys. Jie apžiūrėjo vietinio skulptoriaus Alvydo Pociaus kuriamą koplytstulpį, pasidžiaugė, jog šilališkiai taip noriai domisi senuoju lietuvių palikimu, bei palinkėjo neišdildomų įspūdžių.

Ko jau ko, bet jų po tokios šaunios savaitės stovyklos da­­lyviams turėtų užtekti ilgam!

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir Egidijaus BAČĖNO nuotr.

alvydas

stovykla

Iškovoti du medaliai

Klaipėdoje vyko Lietuvos jaunučių sunkiosios atletikos sporto žaidynės. Jose jau daug metų dalyvauja ir Šilalės sporto mokyklos atletai.

Zoninėse varžybose Tel­šiuo­se jėgas išbandė septyni Šilalės sporto mokyklos auklėtiniai. Du iš jų, Edvinas Viliušis bei Vakaris Žygaitis, pateko į finalines varžybas Klaipėdoje.

Dvylikametis Ed­vinas varžėsi lengviausioje svorio kategorijoje iki 34 kilogramų ir iško­vojo trečiąją vietą. Tai pirmasis jaunojo sportininko medalis.

Svorio kategorijoje iki 76 kg sunkiaatletis V.Žy­gaitis, dvikovėje iškėlęs 134 kg, pa­gerino savo asmeninį rezultatą bei pasipuošė si­­dabro medaliu. Va­karis jau ne pir­mus metus iškovoja teisę užlipti ant nugalėtojų paky­los, todėl tikėtina, kad pasieks ir aukščiausią jos laip­telį.

Simas ŠLEVINSKIS

AUTORIAUS nuotr.

 

Studentę supykdė mokestis bibliotekoje

Nors vasarą daugelis nuo mokslų ilsisi ir į knygas ne­benori nė pažiūrėti, Bokštuose gyvenanti Agnė netin­giniauja. Klaipėdos universitete biologijos studijų pir­­mą kursą baigianti mergina nuo jų neatitrūksta ir bū­dama gimtinėje, o reikiamos literatūros ieško Šilalės viešojoje bibliotekoje. Tačiau praktiką atliekančią stu­dentę neseniai ne juokais nustebino bei supykdė biblio­tekoje įvesta tvarka – norint kai kurias knygas pasiimti į namus, reikalaujama piniginio užstato.

„Už dvi 1995 metų leidimo knygas, kurias gavau dviems savaitėms, manęs paprašė 25 eurų užstato. Tai mokslinio pobūdžio leidiniai, kurių reikia mano kursiniam darbui. Klaipėdos bibliotekose, de­ja, jų nėra.

Labai keista, kad biblio­tekos darbuotojai šitaip elgiasi. Juk žmonės ir taip mažai beskaito, mūsų visuomenė tuo atžvilgiu ritasi žemyn. Ar norima, jog knygas visai pamirštume?

Įdomu ir tai, kad leidinio, už kurį turėjau palikti užstatą, kaina internete – vos 7 eurai 20 centų. Jis gi senas... Ir apmaudu, ir juokinga: čia baigiau mokyk­lą, čia visada skaitydavau, o dabar vyksta tokie dalykai. Tuo labiau, jog visuomet laiku grąžindavau paimtas knygas, jos būdavo tvarkingos.

25 eurai, ypač studentui, yra daug. Moku už mokslą, už butą, nes gyvenu ne bend­rabutyje, ir dar turiu mokėti už knygas. Kitose bibliotekose to nereikalauja. Štai mano draugei Kre­tingoje už to paties autoriaus knygas mokėti nereikėjo.

Dėl šio reikalo nuėjau ir į savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyrių. Ten iš vedėjos sužinojau, kad apie tokį dalyką ji esą girdi pirmą kartą. Tik aš kažkodėl tuo netikiu...

Ką būtų tekę daryti, jei būčiau neturėjusi pinigėlių? Keista sistema... Kalė­jime sėdintys asmenys gau­na visas socialines ga­ran­tijas, knygomis irgi gali naudotis nemokamai, o mums, studentams, visur už viską reikia mokėti“, – nusivylimo neslėpė Agnė.

Šilalės viešosios biblio­te­­kos direktorė Astutė NO­­REIKIENĖ patikino, kad to­kia tvarka - užstatas už se­nas, retas ir brangias knygas - bib­liotekoje galioja jau labai seniai, ir tai yra įprastas reiškinys visoje Lietuvoje.

„Mes net turime teisę neduoti tokių knygų į namus. Kai kur taip ir yra: nori skaityti retą knygą, sėdėk skaityk­loje. O jei leidžiame neštis, prašome užstato. Juk nepasiimame tų pinigų sau - kai knyga grąžinama, jie atgaunami.

Tokia tvarka numatyta naudojimosi biblioteka tai­syklėse. Visur taip yra, tik galbūt ši mergina pirmą kartą su tuo susidūrė“, - komentavo bibliotekai šešerius metus vadovaujanti direktorė.

Pasak A.Noreikienės, užstato paprastai prašoma už mokslinę ar dalykinę literatūrą.  Už grožinę užstato nereikia.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą