Redakcija

Degtindarystės amatas – įaugęs į kraują

Tauragės AVPK Šilalės rajono policijos komisariate balandžio 29-ąją pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto naminių stiprių alkoholinių gėrimų gaminimo ir aparatų jiems gaminti laikymo. Pareigūnų pričiuptas šilališkis pretenduoja tapti tikru šio nusikaltimo rekordininku.

Policijai jau ne kartą įkliuvusio vyro kriminalinė istorija - išties įspūdinga, o jį būtų galima pavadinti tikru naminės virimo specialistu. 2006 metais pas vyriškį pareigūnai aptiko 800 litrų raugo ir 24 lit­rus naminės. Dar po trijų metų Klaipėdos pareigūnai jį sulaikė, besinešantį 20 lit­rų „samagono“, o sandėliuke Klaipėdoje, Rumpiškės g., buvo rasta dar 10 plastikinių talpų po 10 litrų su namine degtine.

Tais pačiais metais vyro atžvilgiu buvo pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas. Tąkart naminukę jis gamino Šilalės rajone. Pareigūnai rado naminei gaminti skirtą aparatą, 45 lit­rus degtinės ir net 900 litrų raugo. Regis, „virėjas“ turėjo pasimokyti. Deja, pernai seni įpročiai grįžo. Metų pabaigoje pareigūnai ir vėl nustatė viename Šilalės rajono kaime veikiantį bravorą. Jame ir vėl aptiktas naminės gaminimo aparatas, 500 litrų raugo bei 10 litrų jau pagamintos produkcijos.

Tiesa, vyras policijai žinomas dar ir dėl to, jog keletą kartų yra pričiuptas už automobilio vairo neblaivus. Galima tik spėlioti, ar jis ragavo savo paties gaminio...

Praėjusio penktadienio naktį degtindaris eilinį sykį įkliuvo pareigūnams. Turėdami informacijos, kad šilališkis neteisėtai gamina „samagoną“, pareigūnai kurį laiką jį stebėjo, kol galiausiai sulaikė su įkalčiais. Fermoje Vinginin­kų k. surastas naujas aparatas, net 340 litrų raugo bei 190 litrų, kaip įtariama, jau paruoštos naminukės.

Niekaip iš savo klaidų nepasimokančiam degtindariui teks stoti prieš teismą. Vy­riškiui gresia bauda arba laisvės atėmimas iki 5 metų.

Policija ragina gyventojus apie daromas nusikalstamas veikas pra­nešti policijos budėtojų telefonu (8-446) 2-02-70;  anoniminiu policijos pasitikėjimo telefonu (8-446) 6-19-52 arba bendruoju pa­galbos telefonu 112.

Rūta JANAVIČIŪTĖ, Tauragės AVPK Komunikacijos grupės specialistė

samane

Brakonieriai dangstėsi melu

„Šilalės artojas“ dar praėjusių metų lapkritį rašė apie įžūlų brakonieriavimo atvejį Didkiemio seniūnijoje, kuomet trys vyriškiai, net neišlipdami iš mašinos, pakirto po stirną „ant galvos“. Dėl šio nusikaltimo buvo pradėtas tyrimas, tačiau, kol pavyko sudėlioti visus taškus, teismui prireikė net pusės metų. Balandžio 27 d. Šilalės rajono apylinkės teismo teisėja Daina Dyburienė paskelbė verdiktą – du medžiotojai metams atsisveikins su teise medžioti bei privalės sumokėti beveik 600 eurų baudas. Trečiasis kartu buvęs vyras bausmės išvengė.

2015-ųjų lapkričio 13-ąją mū­sų rajone griaudėjo šūviai. „Juodasis penktadienis“ – taip, atsiminę savo medžioklę, tik­riausiai dabar burba kaltinamaisiais tapę šilališkiai. K.V., V.A ir G.N. Trijulė administracinėn atsakomybėn patraukta dėl 2015 m. lapkričio 13 d. užfiksuotos neteisėtos medžioklės Laumenų bei Pa­žiuržmočio kaimų ribose. Nustatyta, kad vyrai iš mašinos nušovė tris jaunas stirnas ir nuvažiavo. Vienas šaulys bu­vo neblaivus.

Šis gėdingas incidentas grei­čiausiai nebūtų išlindęs į dienos šviesą, jeigu ne pilietiški didkiemiškiai. Dvi ma­žame­tės mergaitės netoli na­mų pa­stebėjo sidabrinės spalvos ma­šiną, iš kurios vienas po ki­to pasipylė šūviai ir „ugnikės“. Apie tai jos pasakė savo tėčiui, šis pranešė aplinkosaugininkams. Šau­dy­mą girdėjo ir daugiau vietos gyventojų. Bylos surinktais duo­menimis, viena kulka pra­s­kriejo vos keli metrai nuo pa­miškėje karvę melžusios moters galvos...

Gavę telefoninį pranešimą apie keistus šūvius, į įvykį reagavo Tauragės aplinkos apsaugos agentūros inspektoriai, mat vieta, kurioje girdėjosi ginklų paukšėjimas, ri­bojasi su Tauragės rajonu.

Susekti šaulius pavyko netoli Pajūrio, kelyje Spraudaičiai-Pajūris. Sustabdytame šviesios spalvos automobilyje sėdėjo trys vyriškiai. Nuo vieno jų sklido alkoholio kvapas. Aplinkosaugininkui paklausus, ar visi ekipažo dalyviai yra medžiotojai, du iš jų savo narystę patvirtino, vienas pareiškė tie­siog palaikantis bičiuliams draugiją.

Inspektoriui pasiteiravus, galbūt vyriškiai važiuoja medžioti, asmenys atsakė „judą į medžioklę“. O pasidomėjus, kaip tai jie darys, paaiškino, jog žvėrių tykos. Apžiūrė­jęs automobilio bagažinę, ap­linkos apsaugos inspekto­rius dėkle rado šautuvą TIKKA T3 3006. Ginklas buvo šiltas, nuo vamzdžio jautėsi parako kvapas. Dėkle buvo likęs vienas šovinys. Ir tuomet šilališkiai jau ėmė įtikinėti, kad esą jie tik važiuoja pasižiūrėti vietos, kurioje ruošiasi statyti medžiotojų bokštelį.

Netrukus prie mašiną tik­rinančio aplinkos apsaugos inspektoriaus privažiavo dar vienas jo kolega, budėjęs tą vakarą, bei Laumenų k. gyvenantis liudytojas, patvirtinęs, jog aplink jo namus neseniai buvo šaudyta. Kadangi nuo medžioklei vadovavusio K.V. sklido alkoholio tvaikas, nuspręsta vykti į Šilalės rajono policijos komisariatą patikrinti blaivumo bei nuodugniai apžiūrėti vyriškių au­tomobilio. Pareigūnai K.V. nu­statė 0,99 promilių girtu­mą. Jis ir jo bendrakeleiviai neigė tą vakarą šaudę, tačiau nuvykus į liudininkų nurodytą vietą, rasta kulkos pakirsta stirna. Kitą dieną netoli tos vietos aptiktos dar dvi. Medžiotojams pareikšti kaltinimai dėl neteisėto trijų stirnų nušovimo: suaugusios bei dviejų jauniklių.

Bet įkliuvę šilališkiai tai neigė ir neprisipažino nušo­vę žvėris. Teismui K.V. ir V.A. sakė, jog lapkričio 13-osios pavakarę, kaip buvo su­si­tarę anksčiau, vyko į Džiau­gėnus, kur neva ketino apsi­žiūrėti vietą medžiotojų bokš­telio statybai. Kadangi tądien pas vieną iš jų G.N. remontavo  automobilį, šis pasisiūlė palaikyti kompaniją. Namuose K.V. ir V.A. esą užpildę bend­rą medžioklės lapą, mat, jei būsią laiko, galvojo dar ir pamedžioti. Tačiau dėl prasto oro ir tamsos medžioklė neva nebeįvykusi, o bičiuliai, išgėrę butelį alaus, pasukę Pajūrio link. Čia juos ir pasitiko aplinkosaugos inspektorius.

Nors šilališkiai ir neigė jiems pareikštus kaltinimus, nurodė liudininkus, neva ga­linčius patvirtinti, kurioje vie­toje jie tą vakarą buvę, teismas rėmėsi kitais įrodymais. Ir liudininkų pasakojimai, ir nusikaltimo vietose rasti įkalčiai – tuščios gilzės, kruvina servetėlė – išdavė, kad stirnos buvo nušautos iš šautuvo, rasto vyrų automobilyje. Nu­statyta, jog gyvūnus nušovė V.A.

Tiesa, medžiotojams draugiją palaikęs G.N., neįrodžius jo kaltės, nuo bausmės išsisuko. Jo bičiuliui K.V. paskirta 579 eurų bauda su teisės medžioti atėmimu vieneriems me­tams. Lygiai tokia pat nuo­bauda atsipirko ir V.A. Be to, teismas nusprendė konfiskuoti ir automobilį, kuriuo šie važiavo, žiūronus, naktinio matymo prietaisą, peilį, ginklą ir vieną šovinį.

Teismas brakonieriams bu­vo gailestingas – atlyginti žalos, padarytos gamtai, jiems nepriteista.

Šis sprendimas per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui apeliaciniu skundu per Šilalės rajono apylinkės teismą.

Birutė PALIAKIENĖ

Sakmė apie Dovydo sėkmę

Į kraštą atėjo sunkūs ir nelengvi laikai. Susigadino karvės - jos ėmė duoti tokį pigų pieną, kad jis pasidarė pigesnis už vandenį. Vištos dėjo nieko vertus kiaušinius, o nupenėto buliaus nebegalėjai išmainyti į katiną.

Ir tada pasiuntė Šilalė į sostinę patį gudriausią, seną konservatorių partnerį social­de­mokratą Albiną Ežerskį.

- Pasakyk Vilniaus aukštuomenei, kad prastuomenei galas, - prisakė žmonės Albi­nui. - Nupenėti buliai pavirto į ožius, o pardavę pieną nebenuperkam vandens!

- Kovosiu už jus! - pažadėjo Albinas, nuvažiavo į sostinę ir įsitaisė į viceministrus.

Vos tik Albinas tapo aukštuomene, pagerėjo prastuomenės žemė. Anksčiau už prastą žemę žmonės gaudavo priemoką, dabar atėjo žinia, kad jų krašto žemė gera. 

- Ką mums daryti? - susirinkę ėmė svarstyti kaimiečiai. - Eiti prie Seimo, prie Vyriausybės ar po velnių? 

Tada atsivėrė dangus, ir pasigirdo žodis, panašus į mesijo Viktoro balsą: 

- Jums niekur nereikia eiti! Žemės ūkio ministrės patarėju būti atėjo pas mus Damulio sūnus Dovydas, jis sutvarkys reikalą. Žemės ūkis bus išgelbėtas! 

- Kokio Damulio? - klausė žmonės. - To liberalcentristo? 

- Ne, jau nebe! - atsakė aukštybių balsas. - Nebe­liberal­cent­ristas! 

- Tai gal iš tų Damulių pilietinių demokratų? 

- Ne, jau ne pilietinių! 

- Tai gal iš tų pamaldžių krikščionių partijos? 

- Jau ir ne iš krikščionių!.. 

- Tai iš kokių jis Damulių? 

- Iš Damulių darbininkų! Tai visų partijų veterano, da­bar - darbininko Antano sūnus atėjo į miestą pakelti kaimo. Nuo šiol jis patarinėja žemės ūkio ministrei, kaip jus išgelbėti. Vienas Albinas to negalėjo, dabar jie abu su Dovydu! 

Suprato žmonės: grįžta geri laikai. Dabar jie pieno upėmis plauks, iš sūrių statys namus, o dešromis parems griūvančius tvartus. 

- O kas bus su Darbo partija? - susirūpino žmonės. - Ta irgi suklestės? 

- Su Darbo partija atsitiks taip pat, kaip su tomis, kur Do­vydo tėvas Antanas jau buvo! - atsakė aukštybių balsas. - Jos, ko gero, laukia toks pat likimas. 

- O, tai gerai! - apsidžiaugė žmonės. - Dar viena mažiau!..

Alius ŠAKINIS

Nesėkmingą projektą gelbės gyventojai

Praėjusią savaitę Lietuvoje kilo pasipiktinimas stipriai išaugusiomis maisto produktų kainomis - net pasigirdo raginimų boikotuoti prekybos centrus, nepirkti juose maisto. Tačiau boikotuoti, matyt, reikėtų ir mūsų rajono valdžią, lengva ranka sutinkančią didinti paslaugų kainas. Paaiškėjo, kad praėjusią savaitę Tauragės apskrities savivaldybių merai bei administracijų direktoriai susitarė nuo ateinančių metų net trečdaliu pabranginti rinkliavą už atliekų tvarkymą. Valdžios atstovų sprendimu, apskrities gyventojams teks padengti dėl Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro (TRATC) vadovų nemokšiškumo susikaupusias skolas.

Iš gyventojų kišenės per keletą metų planuojama papildomai ištraukti 1,1 mln. eurų. Tokią sumą atliekų tvarkytojai dabar yra skolingi Turto bankui, perėmusiam iš Finansų ministerijos prieš keletą metų Europos Komisijai priteistą skolą. Europos Komisija nustatė, jog, statydamas sąvartyną, TRATC ne pagal paskirtį panaudojo 856 tūkst. Eur paramos lėšų. Per keletą metų susikaupė ir nemaži delspinigiai - bendrovės neveiklumas gyventojams papildomai dabar kainuos dar 260 tūkst. Eur.

Balandį Turto banko raštą, reikalaujantį užtikrinti skolos grąžinimą, gavo ir Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas. Raštas perduotas svarstyti savivaldybės tarybos Finansų, investicijų ir verslo komitetui, tačiau praėjusią savaitę posėdžiavę savivaldybės tarybos nariai taip ir neišgirdo, kas jame dėstoma. Savivaldybės administracijos direktorius Raimundas Vaitiekus komiteto nariams teigė, jog reikia palaukti, kol paaiškės TRATC stebėtojų tarybos ir valdybos sprendimas.

„Sumos yra priteistos teismo, mokėjimai bus išdėlioti per keliolika metų. Šilalei teks 24 proc. skolos - tiek, kiek turime akcijų“, - sakė R.Vaitiekus. Tačiau iš kokių lėšų planuojama grąžinti skolą Turto bankui, taip ir ne­įvardijo.

Atsakymą galima rasti Turto banko rajono merui J.Gu­daus­kui atsiųstame rašte. 

„Pagal pateiktus duomenis, UAB TRATC veikla nuostolinga nuo 2013 m. Įmonė nurodė, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 07 24 nutarimu patvirtintą me­todiką, šiuo metu yra per­skaičiuojamas vietinės rink­liavos mokestis už at­liekų tvar­kymą. Į naują rinkliavos mo­kestį turi būti įtrauktos ir išlaidos - 856 tūkst. 524,56 Eur negrąžintos paramos su dels­pinigiais dengimui. Fi­nan­­­­sinės padėties pagerėjimo įmo­­­nė tikisi nuo 2017 m., jeigu sa­vivaldybių tarybos 2016 m. patvirtins naujus vietinės rink­­liavos dydžius. Gali­mybes vykdyti sko­los Turto bankui grąžinimą įmonė grin­džia pla­nuojamomis gauti didesnėmis pajamomis, taikant naują mokesčio dydį“, – rašte Šilalės savivaldybės merui informuoja Turto bankas.

TRATC valdybos ir stebėtojų tarybos posėdis įvyko praėjusią savaitę, sprendimas nuo 2017 m. didinti rink­liavą jau priimtas. Netrukus tam turės pritarti savivaldybių tarybos. Gali būti, kad dėl artėjančių Seimo rinkimų rajono vadovai šį darbą atidės iki rudens. Tačiau esmės tas nepakeis. Ir netgi atvirkščiai: kuo ilgiau bus delsiama, tuo daugiau delspinigių prikapsės.

Šiemet Šilalės savi­valdybė kartą jau gel­bėjo į skolas įklim­pusį TRATC - iš rajono biudžeto jam „už ačiū“ pervedė 47 tūkst. Eur. Oficialiai pinigai skirti akciniam kapitalui formuoti - savivaldybė įsigijo 55 paprastąsias vardines akcijas po 868,86 Eur.

Taigi šį pavasarį apskrities savivaldybės jau sumetė TRATC 199,8 tūkst. Eur. Bet tik nereikia galvoti, jog šios investicijos sustiprino įmonę. Ir šie pinigai buvo reikalingi skolai grąžinti - „Kauno tiltai“ laukė, kol bus sumokėta už sąvartyno antrosios sekcijos statybą ir jau grasino kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Reikėtų pastebėti, kad sprendimo plėsti sąvartyną apskrities savivaldybių tarybos (jos yra TRATC steigėjos) nebuvo priėmusios, o TRATC antrąją sekciją pradėjo statyti, neturėdamos jokio finansavimo.

Atliekų tvarkytojai jau kelinti metai dirba nuostolingai. 2012 m., įvedus rinkliavą už atliekų tvarkymą, bendrovės pelnas siekė 130,8 tūkst. Eur, tačiau 2013 m. susidarė 48 tūkst. Eur nuostolis, 2014 m. bendrovė patyrė 250 tūkst. Eur, o 2014 m. -  beveik 168 tūkst. Eur nuostolių. Bet įstatinis kapitalas nebuvo keičiamas.

Rinkliava už atliekų tvarkymą kils. Tačiau abejotina, ar tai išspręs visas Tauragės regiono atliekų tvarkymo įmo­nės finansines problemas. Aplinkos ministerija spau­džia bendrovę kuo greičiau įsigyti  atliekų rūšiavimo liniją - teigiama, jog TRATC vienintelis Lietuvoje jos neturi. Dėl to Europos Komisija mūsų šaliai net gali skirti baudą.

Bendrą keturių savivaldy­bių įmonę įsteigę ir jos nesugebantys kontroliuoti politikai dabar skėsčioja rankomis ir, priimdami sprendimus ap­mokėti nuostolius iš gyventojų kišenės, net nediskutuoja. Esą atliekas reikia tvarkyti, todėl padaryti nieko neįmanoma. Tuo tarpu susidaro įspūdis, kad TRATC  tyčiojasi iš žmonių, mat įmonės administravimo išlaidos kasmet vis didėja.  Nuo 2012 m., kai pradėjo kauptis nuostoliai, TRATC administravimo išlaidos išaugo net 55,5 tūkst. Eur. Įdomiausia, jog nuostolingai dirbanti įmonė savo darbuotojams dar moka ir nemažus priedus. Beje, jie taip pat didėja: 2012 m. išmokėta 5503 Eur priedų, o 2015 m. prie atlyginimų pridėta jau net 17 tūkst. 183 Eur.

Taip dirbant, rinkliavos bran­ginimui nebus galo. To­dėl, pavyzdžiui, Jurbarko savivaldybės taryba reikalauja pertvarkyti bendrovę į viešąją įstaigą. Deja, nė vieno kito rajono politikai tokio pasiūlymo nesvarsto. Tad belieka tik spėlioti, kokios priežastys ar interesai verčia juos tyliai tuštinti rajono biudžetą bei gyventojų kišenes.

Daiva BARTKIENĖ

diagrama

Vaikų dienos centro lankytojams – plačios užimtumo galimybės

Nors 2015-ųjų pradžioje Šilalėje pradėtas vykdyti projektas „Šilalės rajono socialinių paslaugų namų VDC plėtra“ finišo tiesiąją pasiekti turėtų šių metų pabaigoje, tačiau jo metu įgyvendinamos veiklos jau džiugina savo rezultatais.

Balandžio 21 d. prie Šilalės rajono socialinių paslaugų namų iškilmingai atidarytas naujas, analogų Šilalėje neturintis sporto aikštynas. Jame įrengtos krepšinio, lauko teniso-tinklinio, futbolo-rankinio aikštelės, lauko treniruokliai. Modernia gumine danga padengtas aikštynas jau ir oficialiai išbandytas: atidarymo metu surengtas trumpas koncertas bei smagios sportinės varžybos. Sveikinimo dainą  dovanojo Šilalės meno mokyklos solistė Giedrė Norvaišaitė, nuotaikingą šokį atliko Aušros Danisevičienės šokio studija „Salto“, o sportinio azarto ir aistrų įnešė krepšinio varžybos tarp Šilalės savivaldybės bei krepšinio klubo „Lūšis“ komandų. Jų sudėtyje žaidė ir po tris vaikinus iš Vaikų dienos centro (VDC).

Netrūko skambių sveikinimų, linkėjimų bei dovanų. Džiaugtasi, jog VDC lankantys vaikai laisvalaikį nuo šiol galės praleisti sveikai ir turiningai, o Šilalės rajonas pamažu tampa vienu sportiškiausių Lietuvoje.

Aukščiausius standartus atitinkantis daugiafunkcis sporto aikštynas - tikrai ne vienintelis projekto metu numatytas rezultatas. Už jam skirtas lėšas įsigyta ne tik dviračių, sporto inventoriaus, bet ir meniniams užsiėmimams skirtų priemonių: EBRU meno rinkinių, dekupažo, siuvimo, siuvinėjimo, mezgimo, pynimo iš vytelių priemonių, akordeonas, muzikinis centras. Apsirūpinta ir naujais kompiuteriais su programinių įrangų paketais. 

Įgyvendinant projektą, rengiami ir specialūs mokymai vaikams bei tėvams. Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje, Dariaus ir Girėno progimnazijoje bei Socialinių paslaugų namuose organizuojamos vaikų gyvenimo įgūdžių ugdymo pamokos ir kt. Jų metu kvalifikuoti specialistai veda individualius pokalbius su šeimomis, dirba su vaikais, konsultuoja tėvus vaikų auklėjimo temomis. Šiuo metu kaip tik vyksta supervizijos, per kurias yra sprendžiami rizikos grupės vaikų socialiniai klausimai.

Pasak projekto vadovės, Socialinių paslaugų namų direktoriaus pavaduotojos socialiniams reikalams Loretos Bujienės, specialistai pripažįsta, jog, norint efektyviai padėti šeimoms spręsti iškylančias problemas, reikia didinti naudojamų metodų efektyvumą, o svarbiausia – plėsti socialinių paslaugų spektrą. Tai leis užtikrinti rizikos grupės vaikų gerovę. O būtent toks ir yra projekto tikslas.

Kiekvienas vaikas nusipelno augti tinkamose sąlygose, turėti šeimą, o prireikus gauti objektyvią bei kokybišką psichologinę pagalbą. Tai leidžia sumažinti ir dėl prastos socializacijos atsirandančių nusikalstamų veikų skaičių. 

Projektui „Šilalės rajono socialinių paslaugų namų VDC plėtra“ iš viso skirta daugiau nei 244 tūkst. eurų. Didžiąją dalį, daugiau nei 219 tūkst. Eur, Socialinių paslaugų namai gavo iš LR ir 2009-2014 m. Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo programos „Rizikos grupės vaikai ir jaunimas“. Virš 24 tūkst. Eur skirta iš rajono savivaldybės biudžeto.

Birutė PALIAKIENĖ

soc paslaugu

Socialinių paslaugų namų vadovai Gediminas Raudonius ir L.Bujienė

vaikai su kamuoliu

 

Ar atsiras šeimininkas?

Kai moteris užkalbino tiesiog gatvėje ir nusivedė parodyti, kieno kaimynystę jai tenka kęsti, vaizdas nupurtė. Mieste pradėtas nelegalus sąvartynas?

„Jau nebeturiu kantrybės. Negana, jog kažkada, tvarkant transformatorinę, bu­vo kliudyta mano tvora, da­bar šitame kampe verčiamos atliekos, jos skverbiasi į mano sklypą. Negi turiu rinkti svetimas šiukšles, kęs­ti sklindančią smarvę? Kodėl čia niekada neužsuka miesto šeimininkai, tvark­da­riai? O jei tai yra kieno privati teritorija, tai tegul savininkas ja pasirūpina. Jei­gu ne – ar negalima pasiųsti žmonių iš Darbo biržos, seniūnijos ar panašiai? Per visokias „Darom“ čiustijamos tik prestižinės miesto vietos. Ko­dėl aplenkiamos nuošales­nės?“ - piktinosi Vin­­co Ku­dir­kos gatvės gyventoja.

Nepasakytum, kad ši gatvė nuošali, ji yra miesto cent­re. Deja, teritorija tuoj už „Se­nu­kų“ prekybos centro jau daugybę metų yra užmiršta, kaip sakoma, ir Dievo, ir valdžios.

Kam priklauso ją tvarkyti?

Eugenija BUDRIENĖ

siuksles

Mero vizija – tiltas į niekur

Atėjo sunkūs laikai. Daug žmonių bėga iš šitos žemės, palieka savo šiltus namus ir protėvių kaulus. Vyksta ne tik žmonių, bet ir gyvulių emigracija. Karvės - į Lenkiją, jų šeimininkai - į Švediją, Norvegiją ar Airiją. Ir niekas nemato jokios išeities...

Bet štai vieną sykį Jam, mūsų rajono merui, prieš akis pasirodė reikšminga vizija.

Tai buvo tvenkinys su dviem krantais. Viename krante liūdėjo kapinės, kitame stovėjo Jis, atėjęs pro Triumfo arką. Ne, atvirkščiai: šiame krante stovėjo Jisai, o kitame buvo mirusiųjų pasaulis.

Ten kada nors nueisime visi. Ir nors nė vienas į tą pusę neskuba, vis tiek galima tą kelią sutrumpinti. Pirmiausia, pavyzdžiui, pensininkams. Te­gu sau greičiau ten eina...

Bet nėra kaip - tvenkinys užtveria kelią. Ir tada Jam gimė nuostabi VIZIJA.

Ką ji reiškia? Kaip ją iššifruoti?

Tieskime tiltus į niekur! Štai ką pasakė vizija.

Tada Jis suprato - reikia per Ši­lalės miesto tven­kinį statyti til­­tą.

Netrukus Jo so­cia­li­niame tink­­le paskelbtą viziją ėmėsi svarstyti aukštuomenė. Siun­tė šypsenė­les ir bučinius: „Kaip puiku, kaip šaunu, kokia graži svajonė“. Tiesa, daugiausiai taip krykštauja tie aukštuomenės atstovai, kurie arba Šilalėje negyvena, arba prabangiais automobiliais parvažiuoja tik permiegoti į savo gražius namus iš darbų kituose miestuose arba yra šiaip lojalūs Jam. Jie nevaikščioja duo­bėtomis Šilalės gatvėmis, ne­užsuka į aptriušusį miesto centrą, nešokinėja per balas, nelaužo galvos, kur „įkišti“ savo trimetį vaikiuką, mat Šilalės darželyje antri metai jam neatsiranda vietos. O nusmurgusį Kultūros centrą jie aplenkia iš tolo...

Bet jie pritaria Jo vizijai. Todėl ji gali tapti realybe.

Štai ką Jis Pats rašo internete apie savo viziją:

„Kartu su Klaipėdos universiteto Architektūros, dizaino ir dailės katedros vedėja doc. Ra­mu­ne Staševičiūte, prof. dr. Pet­­ru Gre­cevičiumi bei savi­valdybės darbuotojais apta­rėme kraštovaizdžio for­ma­­vimo Šilalės mieste vi­zi­jas, idėjas ir galimybes. Ge­­gu­žės mėnesį kviesime Ši­la­lės visuomenę diskusijoms dėl mies­to vizijos ir tvarkymo.
Da­­bar pateikiu vieną iš vizijų - tiltas per Šilalės tvenkinį“.

Kas belieka? Todėl ir Aukš­tuomenės kronika siūlo: visi, kas norite pritarti Jo vizijai bei užsidirbti papildomų balų, išlikti savo poste arba pakilti aukščiau, galite rašyti, skambinti ir mums bei reikšti susižavėjimą.

Štai mano bendravardis Alius uždusęs pirmasis atbėgo ir tarė:

- Kaip nuostabu! Tiltas į mi­rusiųjų pasaulį - simboliška, perspektyvu. Štai ko labiausiai trūksta mūsų rajonui - tiesesnio kelio tenai! Bet man iškilo vienas praktiškas klausimas: jeigu yra pinigų, ir nėra kur jų dėti, tai kodėl tiltas skersai, o ne išilgai tvenkinio? Ilgesnis tiltas - daugiau pinigų, o nuo didesnės sumos nubyra daugiau. Daugiau pelno draugams ir rėmėjams, daugiau darbo vietų, daugiau paskolų ir procentų bankams. O dėl biudžeto... Vis tiek jame nieko nėra!

Ir tikrai - kodėl? Kodėl tiltas skersai, o ne išilgai?

Dėl to, kad nebuvo tokios vizijos! Tačiau vietos išsilieti fantazijai Šilalės tvenkinyje dar yra. Fontanas visos neužėmė. Todėl Aukštuomenės kronika pritaria pirmai mero vizijai ir siūlo dar vieną - tiltą statyti išilgai Šilalės tvenkinio. Šypsenėlė...

Alius ŠAKINIS

tiltas

Kol Didkiemis tebėra didelis kiemas...

Atvažiuojant į Didkiemį nuo Šilalės, prie kaimo ribos dėmesį patraukia didžiulis paminklinis akmuo. Did­kie­miškiai jį pastatė išnykusiems kaimams, o patys dar svars­to savo likimą. Su nerimu, žinoma.

Tai, kas išliks ateičiai

Ne kiekvienas didesnis kai­mas ir netgi miestelis gali pasigirti turįs muziejų. Did­kiemyje yra net du. Vienas, nedidelis, sukurtas Antaninos Gumuliauskienės rankomis ir įsikūręs seniūnijos patalpose. Brangiausi jo eksponatai - trys autentiškos pavasarininkų vėliavos.

- Vėliavas išsaugojo Antanas Būtvydas ir Stasys Gruosas. Jie buvo pavasarininkai, tarp kitų eksponatų saugomi jų prašymai priimti į pavasarininkų Didkiemio kuopą ir garbės pasižadėjimai. Savo pasižadėjimus jie sąžiningai įvykdė, - pasakoja Antanina.

Ką jie pasižadėjo?

„Stodamas į Lietuvos Kata­likų jaunimo „Pavasario“ Vyrų sąjungos Didkiemio kuopą, Aukš­čiausiojo akivaizdoje pa­sižadu būti ištikimas pavasarininkų tikslams ir šūkiui „Die­vui bei Tėvynei“... Po tais žodžiais - abiejų didkiemiškių, tada dar jaunuolių, parašai. Užėjus bolševikams ir uždraudus organizaciją, jie nė prasitarti negalėjo priklausę pavasarininkams, bet išsaugojo duotą žodį ir vėliavas. Vienas iš jų, Antanina neži­­no - kuris, savo namuose įrengė dvigubą sieną ir ten jas paslėpė. Kai stojosi Lietuva, vyrai vėliavas atnešė į parapijos špitolę. O kuomet senas špitolės pastatas buvo nu­griau­tas ir jo vietoje pradėti statyti nauji parapijos namai, vėliavoms nebeliko vietos.

„Kur jas dėti? Gal išsivežti į Tauragę?“ - ėmė svarstyti A.Būt­vydas, kuris jau gyveno Tau­ragėje.

- Aš jam pasakiau: tai Did­kiemio vėliavos, jos priklauso mūsų žmonėms. Iš­vežti jų niekur negalima. Paėmiau visas tris ir padėjau bibliotekoje, - prisimena Antanina.

Dirbdama kaimo bibliotekoje, ji ėmė rinkti svarbesnių įvykių nuotraukas, senus dokumentus, aprašinėti didesnes šventes bei kitus renginius. Istorinės medžiagos vis daugėjo, bibliotekoje ji nelabai tilpo, todėl seniūnija pasiūlė keltis į jos patalpas.

Ir išėjusi į pensiją, A.Gumu­liauskienė kaupė vyresnių žmo­nių prisiminimus, nuotraukas, senus dokumentus. Ta­čiau pats seniausias švenčių aprašymas yra ne jos. Dar 1928 m. Vasario 16-osios dešimtmetį aprašė Didkie­mio mokytoja bei pavasarininkų draugijos steigėja Ona Dap­ku­tė. Dabar šis tekstas saugomas tarp brangiausių muziejaus eksponatų.

Baigiantis karui, mokytoja pasitraukė į JAV, įsikūrė Los Andžele, subūrė jaunimo „Spindulio“ ansamblį. Vie­na­me koncerte, ansambliui dainuojant „Kur giria žaliuoja“, ji diriguodama pakėlė rankas, o tada sukniubo ir daugiau nesikėlė. Po vadovės mirties „Spindulys“ neišnyko - jį perėmė jos duktė Danguolė. Su ansambliu ji buvo atvykusi į dainų šventę Vilniuje, tuo pačiu aplankė ir Didkiemį.

- Sakė norinti pamatyti, kur dirbo ir kūrė jos mama. Kai ją sutikome su tautiniais rūbais bei gėlėmis, ji net apsiverkė. Labai susijaudino, kad mes taip saugome jos mamos atminimą, - pasakoja Antanina.

Ji supranta, jog ir dabartinė smulkmena, jeigu ją aprašysi, išsaugosi, kada nors gali būti tokia pat brangi, kaip ir anas mokytojos paliktas Vasario 16-osios jubiliejaus aprašy­mas. Štai kad ir 1989-ųjų Jo­ni­nės. Kaip tada Didkiemis šven­tė! Išliko nuotraukos, jo­se - minios žmonių. Kiti jau mirę...

- Tada būdavo šventės! - sako Antanina. - Net 16 Jonų turėjome!

Dabar Jonų beliko vos du... Bet tai - jau kitas, ne toks linksmas istorijos lapas.

Čia buvo gyvybė

Važiuojame tuščiomis Did­kiemio gatvėmis. Dar tik po pietų, o kaimas - kaip išmiręs. Vienoje gatvelėje šnekučiuojasi keli vaikai.

- Štai, turime vaikų! - džiaugiasi seniūnė Vilma Kas­naus­kienė. 

Yra vaikų - vadinasi, kaimas dar neišmirs? 

- Neišmirs, neišmirs! - užtikrina seniūnė. - Kol kas balansas sueina. Kiek miršta, panašiai tiek ir gimsta. 

Istorijos mokytojas Petras Masidunskis - ne toks optimistas. Užsukame į buvusią mokyklą, kurioje dabar yra renovuotos bend­ruo­me­nės pa­­talpos. Ant­ra­­­me aukšte, ku­­ris dar mena mo­kinukų triukš­mą, - mu­zie­jaus tyla. Dau­­gelį eksponatų surinko Pet­­ro vadovaujami jaunieji kraštotyrininkai. Mokytojas pa­ima seną mokyklos varpelį. Jo skambesys dabar atrodo kažkoks graudus ir negyvas. Į jokias pamokas nieko jis nebekvies. Tai iš kur bus optimizmas? 

Seniūnės likimas irgi susijęs su mokykla. Jeigu ne Didkiemio aštuonmetė, ji tik­riausiai nebūtų čia nė kojos kėlusi. Jauna mergina atvažiavo dirbti mokytoja ir pasiliko visam laikui. Gyveno Šilalėje, į darbą važinėjo autobusu. Didkiemio ji nelaikė užkampiu. Per dieną po kelis kartus kursavo autobusus, pasiekti miestą nebuvo jokių problemų. Daug Didkiemio vaikų mokėsi Šilalės meno mokykloje. Apie Didkiemio aštuonmetę Vilma buvo tik tiek girdėjusi, jog direktorius esąs griežtas, o mokykla laimi socialistinius lenktyniavimus, dabartine kalba sakant, yra gera mokykla. Ji iš tiesų buvo gera mokykla, prisimena buvusi mokytoja, nuolatos dirbo 6-7 pedagogai, valytoja, valgyklos darbuotojos... Gy­venimas virė. 

Bendruomenės muziejuje – ir didžiulė mokyklos istorija nuo pat 1917 m. iki uždarymo. P.Masidunskis prisimena, kaip tai atsitiko. Mokykla išnyko tyliai, be triukšmo ir ašarų. Iš pradžių buvo Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos skyriumi ir dar laikėsi keletą metų.

- Paskui atvažiavo rajono, gimnazijos vadovai, sako, vaikų mažai, per brangiai mums kainuojate. Bus pigiau mokinius vežioti į Šilalę. O jums rasime darbo kitur, - pažadus prisimena buvęs mokytojas. 

Bendruomenės pirmininkas Romas Dirškus - irgi iš mo­kyklos. Kažkada dirbo ūk­vedžiu, dabar - seniūnijos socialinis darbuotojas.

Mokykla buvo ne tik mokiniams. Tėvai, kaimo bend­ruomenė daugelį renginių organizuodavo kartu. Dabar tokių švenčių nepavyksta surengti ne todėl, kad jie tingėtų ar kaimas būtų visai prasigėręs, kaip mėgsta pavaizduoti miestų rašytojai. Kaimas nori gyventi ir švęsti, tačiau jis nebeturi tokios jėgos.

- Negalima sakyti, jog Did­kie­myje visai nėra vaikų ir jaunimo, - sako seniūnė. - Jauni­mo yra, tik jis rytą iš­važiuoja, o grįžta vėlai. Ilgesniais vasaros vakarais ir per atostogas vėl pasigirsta vaikų balsai. Tada kaimas atgimsta. Gy­vy­bės pas mus yra, tik ji išvažiuoja kitur.

Atgimimo nėra

Bendruomenės muziejaus lankytojų knygoje pirmasis įrašas padarytas 1999-ųjų sausio 16 d. Anksčiau eksponatai tilpo mokyklos palėpėje, dabar jie užima nemažą salę. Tiesa, visas tas rinkinys oficialaus muziejaus statuso neturi, tai paprasčiausiai seni daiktai bei dokumentai. Beveik prie visų yra surašytos savininkų pavardės.

- Ėjome su mokiniais per kaimą ir rinkome. Žmonės noriai atiduodavo senus rakandus. Kartais vaikai ir patys ką nors atnešdavo iš namų, tikėdamiesi geresnio istorijos pažymio, - šypsosi buvęs istorijos mokytojas. - O patys vertingiausi eksponatai rasti atsitiktinai. Štai Ag­nė Dargužaitė, gry­baudama miške, medžio drevėje aptiko popierių ryšulį. Išvyniojo - seni partizanų pogrindžio laik­raščiai ir užrašai, Lietuvos Lais­vės Armijos programa, atsišaukimai... 

Visą senų dokumentų rinkinį mergaitė atnešė į muziejų, pasilikdama teisę, reikalui esant, atsiimti. Dabar ši mergina, kaip ir daugelis jaunų didkiemiškių, gyvena užsienyje, o jos rasti dokumentai dar vis muziejuje. 

Kitas brangus eksponatas - prieškario laikų Trispalvė, kurią pašto palėpėje užtiko buvusi pašto viršininkė Aldona Venckienė. Paštas buvo įsikūręs tremtinių Merkelių namuose. Šeimininkai atsidūrė Sibire, o Trispalvė liko. Po daugelio metų Aldona ją rado ir atnešė į muziejų.

Susidaro įspūdis, jog Did­kie­mis - didelių patriotų kraštas.

- Taip, - sako  P.Masiduns­kis. - Daug didkiemiškių važiavo į Baltijos kelią, tragiškomis sausio dienomis žmonės buvo Vilniuje, mūsų šeimininkės Parlamento gynėjams virė valgyti... Tada buvo didelis entuziazmas, vilčių metas.

O dabar?

- Dabar matote, kaip yra, - traukia pečiais istorikas.

Patys geriausi laikai, žino­ma, - mūsų jaunystė. Ne­svar­bu, kokia politika, tada buvome jauni, sveiki ir stiprūs. Tada ir saulė buvo šviesesnė, ir vištos didesnės.

O kada Didkiemis išgyveno savo jaunystę?

- Tikriausiai tada, kai čia buvo sukurtas atskiras kolūkis, - svarsto istorikas. - Vis būdavome jungiami tai prie Žvingių, tai prie Jucaičių. O kai atsirado Didkiemio kolūkis, kaimas pradėjo augti, atvažiavo jaunų specialistų, ėmė dygti vadinamieji alytnamiai. Ir kultūrinis gyvenimas virė. Kai dramos būrelis pastatydavo kokį spektaklį, žiūrovai netilpdavo į salę.

R.Dirškus mena dar vieną pakilimą, kai po kolūkio bei žemės ūkio bendrovės griūties atsirado šansas išgyventi iš savo šeimos ūkio.

- Tada už kiaulienos gyvo svorio kilogramą mokėdavo po 7 litus, o už litrą pieno gaudavai beveik litą. Vien tik pardavęs pieną uždirbdavau per mėnesį po 3000 litų. Tai buvo papildomi pinigai prie algos. Didkiemis atkuto: žmonės pirko traktorius, tvarkėsi, - sako bendruomenės pirmininkas.

P.Masidunskis rodo gražiai sutvarkytą namą netoli bend­ruomenės pastato. Deja, jis tuščias. Šeimininkai išvažiavo į užsienį. Ir tokių namų - ne vienas.

- Kažkas atsitiko ne taip. Visai ne taip negu tikėjo­mės, - svarsto istorikas. - Vietoje at­gimimo - nykimas.

A.Gumuliaus­kie­nė situaciją vertina kitaip. Ji Didkiemio klestėjimo nesieja nei su pas­kutiniais kolūkio metais, nei su kažkokiais laikinais pagerėjimais vėliau.

- Dabar žmonės per daug dejuoja ir nevertina to, ką turi, - sako ji. - Jokio gerumo bolševikų laikais nemačiau. Dirbau bibliotekoje, o bolševikai vers­davo organizuoti ateis­tinius ren­ginius. Kaip aš užsiimsiu ateiz­mu, jeigu esu iš labai religingos giminės? Nieko dau­giau neliko, tik meluoti. To­dėl prirašydavau tų ateistinių vakarų iš galvos! O dabar nei meluoti reikia, nei vėliavų slėpti. Patys geriausi metai, kai visi išgyvenome pakilimą. Apmaudu, kad dabar tiek žmonių išvažiavo į užsienius. Bet išgyvensime. Yra buvę ir sunkiau. Jeigu žmonės mažiau dejuotų, viskas kitaip atrodytų.

Nerimo laikas

R.Dirškus dar laiko tai šešias, tai tris melžiamas karves. Kai tris parduoda, po kurio laiko užauga telyčios. Tačiau į savo ūkį jis didelių vilčių nebededa. Jeigu ne valdiška alga, iš karvių neišsiverstų. Ir taip - visiems. Šeimos ūkiai, kurie laiko iki 5 karvių, pakibo ant plauko. O čia dauguma kaip tik tokių ūkelių.

- Dabar toks laukimo ir ne­rimo laikas. Nei žemės parduoti, nei dirbti. Jei pieno kaina kris iki 8 ar 6 centų, aš irgi pasiliksiu vieną karvutę dėl savęs, dėl tėvų bei kaimynų. Kol kas judu iš inercijos. Mano žemė - žalienos. Ganyklų ir pievų dirbti nereikia. Tačiau kai pievas prisieis arti ir sėti iš naujo, man tai jau neapsimokės. Panašus likimas laukia ir kitų mažesniųjų ūkių. Didkiemyje išsilaikys gal tik Rolando Masedunsko bei dar keletas stambesnių ūkių, - prognozuoja bendruomenės pirmininkas.

- Žmonės buvo labai arti žemės, - sako P.Masiduns­kis. - Nesvarbu, ar mokytojas, ar valdininkas, ar medikas, visi, kurie gyvenome čia, dirbome žemę. Štai ir aš visada laikiau gyvulių. O dabar kaimo ryšys su žeme jau gali nutrūkti.

Bendruomenės muziejuje yra ne tik medinis skaitytuvas, bet ir pirmasis mokyklos kompiuteris. Už tą pirmąjį jau yra daug geresnių. Viskas taip sparčiai keičiasi, jog ne visi spėjame iš paskos... Gal kažkas panašaus atsitiks ir su Didkiemiu?

- Jeigu Did­kie­mis atgims, ne­ma­nau, kad tai bus susiję su žemės ūkiu, - svarsto istorikas. - Galbūt jis galėtų tapti  kokiu turizmo centru, po­il­siaviete?

Panašiai kalba ir seniūnė V.Kas­naus­kienė:

- Didkiemyje didelis privalumas yra nuostabi gamta. Balskų užtvanka - tikras perlas kaimo turizmui. Aname Jūros krante jau įsikūrė nemažai poilsinių sodybų, vasarviečių, šioje pusėje Jūros pakrantės sklypai irgi supirkti, jie turi didelę kainą. Jeigu lyginsime su Jucaičiais, kuriems anksčiau  priklausėme, tai čia gyventi yra patogiau. Mes tolėliau nuo Šilalės, tačiau kai bus išasfaltuoti paskutiniai žvyrkelio kilomet­rai, tas atstumas atrodys nedidelis. Netoli ir iki Tauragės. Galima dirbti kitur, bet pasilikti Did­kiemyje.

Nuvažiuojame aplankyti paminklo mirusiems kaimams. Jis pastatytas, kai Didkiemis 2013-aisiais šventė 450 metų ju­biliejų. Idėja - buvusios bend­ruomenės pirmininkės Re­­na­­tos Dargužienės, pinigai ir darbas - visų didkiemiškių. Kol kas paminklinėje lentoje tik trijų išnykusių kaimų pavadinimai: Deferencija, Gerviškė, Kuiniškiai. Šiandien mažai kas abejoja, jog vardų bus įrašyta ir daugiau.

O kada bus pastatytas paminklas Didkiemiui?

- Niekada! - choru atsako se­niūnė ir bendruomenės pir­mininkas.

Petras DARGIS

kasnauskiene

masidunskis

dirškus

gumuliauskiene

pavasarininku veliavos

Policija ieško įtariamo vagies

Šilalės rajono policijos komisariatas ieško Šilalės rajono gyventojo, kaip įtariama, įvykdžiusio vagystę. Vyro atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas.

2015 m. gegužės 8 d. šis asmuo iš užrakinto garažo Andriejaičių k., kaip įtariama, pavogė apie 100 metrų varinio kabelio. Šiuo metu įtariamasis gali dirbti pas ūkininkus Šilalės ar Tauragės rajonuose.

Gyventojus, galinčius nurodyti vyro buvimo vietą, prašome apie tai pranešti Šilalės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjui Vladui Knystautui tel.: (8-449) 7-62-23, (8-652) 8-17-81 arba policijos budėtojų telefonu (8-446) 2-02-70.

Rūta JANAVIČIŪTĖ, Tauragės AVPK Komunikacijos grupės specialistė

isko vagies

 

Pieno jūroje smulkieji – už borto

Kovą vykusios žemdirbių protesto akcijos rezultatų nedavė. Ūkininkams šąlant palapinėje prie Žemės ūkio ministerijos, aiškėja, jog kaimo laukia dar vienas išbuožinimas. Su ministre susitikusi Šilalės ūkininkų delegacija išgirdo, kad smulkūs ūkiai valstybei nereikalingi ir turės pasiieškoti kito pragyvenimo šaltinio.

Išsilaikys iki rudens?

„Vargšų balsai Dievo ausų nepasiekia“, - nelinksmai juokauja Pajūrio seniūnijoje ūkininkaujanti šeima. Apie 20 hektarų turintys nuošalaus kaimo gyventojai už pieną dabar tegauna 11 euro centų. Supirkėjai jau kalba, jog jų pagaminto pieno gali ir visai nereikėti, todėl tris karves laikančiai šeimai nebekyla net noro skųstis maža kaina.

„Dabar geriausia būtų naikinti ūkį ir eiti į Darbo biržą. Jei neduotų bedarbio pašalpos, gal sušelptų savivaldy­bė - gautume bent kelis šimtus eurų“, - dalijasi mintimis keturis vaikus auginanti moteris. Pasak jos, už pieną gaunamų pinigų užtenka tik karvėms išlaikyti, keli eurai lieka duonai.

Pašnekovė neslepia, kad taip vargsta ne tik jos šeima. Šitaip gyvena dauguma kaimo žmonių, nes aplink - vien tik smulkūs, po keletą karvučių laikantys ūkeliai. Visi nekantriai laukia šilumos: sužaliuos ganyklos, išgins karves - iki rudens išbus. Bet pašarų joms ruošti neapsimokės. 

Smulkūs ūkiai nereikalingi 

„Bijau ką nors ir sakyti: pats netikiu, jog taip nutiks. Gal dar atsiras mūsų valstybėje sveiko proto, juk negalime sunaikinti kelis tūkstančius ūkių?“-  nelinksmai svarsto iš susitikimo su žemės ūkio ministre grįžęs Šilalės savivaldybės Že­mės ūkio skyriaus vedėjas Al­gimantas Olendra.

Balandžio 18 d. Šilalės ūki­ninkus bei rajono vadovus priėmusi Virginija Balt­rai­tie­nė pareiškė, kad ūkiai, kuriuose laikomos 1-5 karvės, nėra perspektyvūs, todėl anks­čiau ar vėliau išnyks. Dėl to bus ruošiama jų pasitraukimo iš pieno gamybos prog­rama. Šilalėje tokių ūkių yra daugiau kaip 2600.

Ministerija žada, jog smulkiesiems pieno gamintojams suteiks finansinę paramą pe­reiti prie kitos žemės ūkio šakos, o pieno gamybą rems daugiau kaip 5 karves laikančiuose ūkiuose. Nuo gegužės  jiems iš nacionalinio biudžeto bus skiriama 0,03-0,04 euro centų dotacija už litrą pieno, jei jie nedidins gamybos apimčių.

„Iš 5051 pasėlius mūsų rajone deklaruojančio ūkio 90 proc. ūkininkų deklaruoja iki 30 ha - tai yra smulkūs ūkiai, kurie neturi jokių galimybių pereiti prie kokios nors kitos žemės ūkio šakos. Mūsų rajone didžioji dalis dirvožemių yra nenašūs, todėl grūdų augintojus skaičiuojame ant rankos pirštų. Nežinau, ką galima pasiūlyti tiems, kurie laikė kelias karvutes ir dabar nebus remiami“, - sako A.Olendra.

Anot vedėjo, Šilalėje plačiau neprigijo nė vienas alternatyvus verslas. Bandyta auginti ir stručius, ir sliekus, bet netrukus šių verslų juos pradėjusieji atsisakė. Tuščios, pasak A.Olendros, ir kalbos apie kooperaciją. 

„Mūsų žmonės įpratę melžti karvutę, sėti grūdą ir ramiai dirbti. Visada skatinau kaimo gyventojus laikyti bent 3-4 karves, ir pats dar neseniai tiek turėjau, džiaugdavausi, jog prisiduriu prie algos kelis šimtus litų. Šilalėje atlyginimai maži, tad ūkis papildomų pajamų duodavo daugumai kaimo mokytojų, seniūnijų darbuotojų. Dabar būsime pa­­likti likimo valiai“, - apgailestauja A.Olendra.  

Jis išsiuntė laišką Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktoriaus pa­vaduotojui Jonui Lisauskui. Tai – dar vienas bandymas atkreipti sostinės valdininkų dėmesį į kaimo žmogų, kuriam būtinas bet koks pragyvenimo šaltinis. Netekus jo, teliks vienintelis kelias - ištiesti ranką pašalpoms. Tik ar savivaldybė pajėgs jas mokėti keliems tūkstančiams kaimo žmonių?

Atsidūrė spąstuose

Žemės ūkio skyriaus vedėjas neslepia, kad, pasikeitus žemės ūkio politikai, nemažai smulkiųjų ūkių atsidūrė savotiškuose spąstuose. Kone kasdien į Žemės ūkio skyrių ateina žmonių, kurie nuomoja žemę iš valstybės. Sutartys sudarytos keliems metams į priekį, žemės niekam perleisti negalima. Todėl ūkininkai klausia, ką jiems su ta žeme daryti, kai parduos karves. 

Apgauti, pasak A.Olendros, jaučiasi ir jaunieji ūkininkai, pernai gavę paramą bei įsipareigoję didinti žemės ūkio gamybą. 

„Dabar jie nei paleisti, nei pakarti: kad gautų paramą, įsipareigojo didinti gamybą, o ministerija žada remti tik tuos, kurie gamybos nepadidino. Tokie dalykai visiškai nesuprantami: jei žiūri į ateitį ir nori tvirtai atsistoti ant kojų, turi plėstis. Nežinau, kaip paaiškinti tokią sumaištį“, - svarsto A.Olendra.

Didieji ūkiai suka į ekologiją 

Pirmadienį posėdžiavęs Ši­la­lės savivaldybės tarybos Kai­mo reikalų komitetas nesvarstė nei iš Seimo Kaimo reikalų komiteto gauto atsakymo, nei vizito į Žemės ūkio ministeriją rezultatų. Ko­miteto pirmininkė Kristina Damb­rauskienė teigė, jog šiuos dalykus aptars savame ratelyje, susitikę pas mero patarėją Kęstutį Ačą. 

„Netikiu, kad taip ims ir sunaikins. Iš ko tada žmonės gyvens? Jaunesni turės išvažiuoti į užsienį“, - prognozuoja K.Dambrauskienė. 

Jai atrodo, jog sprendimas skatinti pasitraukimą iš pieno gamybos iki 5 karvių laikančius ūkius nėra geras, nors tą jau padarė lenkai, tuo pačiu keliu nuėjo ir latviai. 

Bene stambiausio rajono pieno ūkio savininkė pripažino, kad didieji pieno gamintojai suka į ekologinę gamybą. Tam reikia nemažai investicijų, tačiau ir pieno kaina visai padori - už kilogramą dabar mokama po 28 euro centus. 

Kaimo reikalų komiteto narys Tadas Bartkus mano, jog savivaldybė neturėtų palikti smulkiųjų ūkininkų likimo valiai. 

„Kiek įmanoma, privalome padėti: geriau rasti kelis eurus paramai iš savivaldybės Kaimo rėmimo fondo nei paskui visiems mokėti pašalpas“, - įsitikinęs T.Bartkus.

Raštai rankas degina 

Kovą Šilalės kultūros centre susirinkę daugiau kaip 300 rajono ūkininkų reikalavo kuo skubiau ieškoti finansinės paramos pieno ūkiams, nustatyti pieno kainą, ne mažesnę nei 90 proc. Europos Sąjungos pieno supirkimo kai­nos, sugrąžinti pieno kvotas, atidėti paskolų grąžinimą ir netaikyti sankcijų dėl prog­ramose dalyvaujančių ūkininkų įsipareigojimų nevykdymo, o dirbančius ūkininkus atleisti nuo pakartotinio „Sodros“ mokesčio. Taip pat buvo reikalaujama supaprastinti verslo planų rengimą, kad už juos nereikėtų mokėti po 1000 eurų. 

Kreipimasis su 314 susirinkime dalyvavusių ūkininkų parašų buvo išsiųstas Seimo Pirmininkei, Premjerui, Lie­tu­­vos ūkininkų sąjungai bei kitiems. 

Iš kai kurių institucijų savivaldybė jau gavo atsakymus. Tačiau šie raštai, atrodo, mūsų valdininkams rankas degina. Pavyzdžiui, Ūkio ministerija atsakė, jog Šilalės ūkininkams niekuo negali pa­dėti. Seimo Pirmininkė šila­liškių raštus perdavė Seimo Kaimo reikalų komitetui. Bet ir seimūnai gieda tą pačią V.Baltraitienės giesmelę. 

„Komitetas yra tos nuomonės, kad būtina sparčiau parengti ir priimti smulkių pieno ūkių, laikančių iki 5 melžiamų karvių, stambini­mo bei pasitraukimo iš gamybos valstybės paramos programą, numatyti kompensacijas tiems, kurie negali tęsti veiklos ir taip skatinti juos užsiimti kita veikla. Smulkiesiems pieno ūkiams, turintiems potencialias galimybes, toliau vystyti pieno gamybą ir kooperuotis“, - atsakyme rajono merui Jonui Gudauskui rašo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius.  

Atrodo, smulkiųjų ūkininkų balsas valdžios ausų tikrai nepasiekė - pieno jūroje plaukios tik stambios žuvys.

Daiva BARTKIENĖ

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą