Redakcija

Nesulaukia renovacijos pabaigos, gailisi ją pradėję

Nuo praėjusių metų rudens apie renovaciją ir jos ypatumus kiek pritilusios kalbos pavasarį vėl atgijo. Nieko keisto – per žiemą darbininkai ne kažin ką ir veikė. Tačiau kai kurie statybininkai, regis, dar nelabai pabudo iš žiemos miego. Šilališkiai, kurie gyvena atnaujinamuose namuose, pyksta, jog praėjusį gruodį sustoję darbai niekaip neįsisiūbuoja.

Žmonės nori, kad su jais tartųsi

Šilalėje, Dariaus ir Girėno gatvėje stovintis 59 daugiabutis kartu su dar septyniais namais pateko į antrąjį modernizavimo etapą. Tačiau vie­šai prabilti pasiryžę čia gy­venantys žmonės neslėpė: re­novacijos niekas per daug netroško, o dauguma su ja sutiko vien dėl to, kad pabijojo nebegauti kompensacijų už šildymą. Bet tokio sprendimo kai kurie jau spėjo pasigailėti: gy­ventojų kantrybės taurę baigia perpildyti sustoję ir nuo terminų atsiliekantys darbai, aplink tvyranti netvarka bei gausybė neatsakytų klausimų apie pro­jektui skirtus pinigus.

Minėtame name jau daugiau nei 45 metus gyvenanti Virgilija Danutė Markvat sakė esanti pasipiktinusi daugybe dalykų. Pirmiausia, anot jos, visiškai nesilaikoma darbų termino. Be to, dar net neuždėjus fasado apdailos, namas jau yra nuniokotas. Ir, ko gero, svarbiausia, jog niekas iš daugiabučio gyventojų nežino, kas, kada ir už kiek projekto metu turi būti padaryta.

Prie daugiabučio stovinčioje lentoje skelbiama, kad darbai turėjo prasidėti 2015-ųjų kovo 31 d., o baigtis - šių metų sausio 31-ąją. Tačiau, pasak Virgilijos, statybininkai, varini vienu karučiu bei nešini keturiais kastuvais ir dviem štangomis, pasirodė tik pas­kutinę vasaros dieną. Iki rudens jie sugebėjo apšiltinti pamatus, sienas, pakeisti langus, duris, ant radiatorių uždėti reguliatorius bei davik­lius. Anot V.Mark­vat, kažkas buvo daro­ma ir ant stogo, bet niekas ne­žino, kas ten atlikta ir ar iki galo.

Negana to, nuo gruodžio vidurio statybininkai kažkur paslaptingai dingo ir pasirodė tik prieš pat Velykas. Vienas tąkart, kai kalbėjomės su namo gyventojais, aplinkui slampinėjęs darbininkas „Šilalės artojui“ paaiškino, kad armuoti namo dėl oro sąlygų dar negalima, todėl darbai ir stovi...

„Labai pykdo tai, jog su mumis, gyventojais, niekas nesitaria. Nėra jokios atskaitomybės. Nežinome, nei kas yra nuveikta, nei kada pajudės kiti darbai, nei kiek už visa tai liksime skolingi. Ar nebus taip, kad kainos šoktels dvigubai? Juk projektą rengė seniai, o po euro viskas yra ženkliai pabrangę. Baisu, jog statybininkai gali neišsiversti su numatyta pirmine suma. Tada mums ant pečių užkris dar sunkesnė našta.

Vieną kartą jau esame pasimokę. Prieš aštuonerius metus remontavome stogą. Iš pradžių buvo nurodyta viena suma, o paskui ji stebuklingai išaugo, ir kiekvienas esame skolingi po kelis šimtus eurų.

Norime būti tikri, kad taip nenutiks ir šįkart. Kas gali tai garantuoti? Kuo pasitikėti, jei niekas mums nieko neaiškina. Per seniūnijos ataskaitinį susirinkimą užklausę apie namo renovacijos reikalus, greitai buvome „nusodinti“, taip ir neišgirdę jokio atsakymo“, - piktinosi kovo pabaigoje kalbinta gyventoja.

Tiesa, balandžio pradžioje reikalai, atrodo, gerokai pasistūmėjo. Namo pirmininkas Edvinas Stul­ga praėjusią savaitę patikino, jog nuo Velykų renovacija vyksta intensyviai. Sto­gas jau užbaigtas, šiuo metu yra armuojamos sienos. Viskas, ką beliko padaryti, - pabaigti armavimą bei uždėti tinką.

Kaltina ir pačius gyventojus

Darbus šiame name atlieka UAB „Ši­la­lės statyba“. Įmonės direktorius Ri­mantas Ba­liu­ta­vičius tiek šio daugiabučio, tiek kitų bend­ro­vės jau atnaujintų ar šiuo metu modernizuojamų objektų renovacijos procesą vadina pakankamai sklandžiu ir tikina nė karto nesulaukęs nė vieno gyventojo skundo dėl blogai atliekamo darbo. Išgirdęs, kad žmonės piktinasi vėluojančia darbų pradžia bei pabaiga, R.Baliuta­vi­čius neigė, jog kažkas apskritai vėlavo.

„Kas vėlavo? Mūsų sutartis yra pratęsta, tokią galimybę mes turime. Pratęsimo motyvas – nė vienas neturime prieš technologiją, prieš gamtą ar prieš fiziką pirmumo. Yra temperatūros, prie kurių galima dirbti, ir yra, prie kurių negalima. +5 laipsniai - tai kritinė riba, prie kurios stabdomi šiltinimo darbai, t.y. plonasluoks­nio tinko dengimas. Esant žemesnei temperatūrai yra stabdomi visi darbai. Tam sutartyje ir numatomi pratęsimai. Čia yra objektyvios sąlygos, ne subjektyvios. Ne gyventojas nori, ne statybininkas nori, ne žurnalistas, bet yra gamta. Sutartys pratęstos, viskas labai gražu ir legalu. Atėjus tam laikui, temperatūrai pakilus, mes darbus tęsiame“, - kalbėjo R.Ba­liutavičius.

Pasiteiravus, kada ketinama baigti minėto aštuonbučio renovaciją, UAB „Šilalės statyba“ direktorius sakė nieko nežadėsiąs. Tačiau prasitarė, kad darbai esą turėtų būti baigti netgi anksčiau nei numatyta pratęstoje sutartyje. Be to, jis priekaištų turėjo ir patiems gyventojams. Pasak įmonės vadovo, vieno šio namo buto šeimininkai atsisako bend­radarbiauti ir neina į jokius kompromisus nei dėl langų keitimo, nei dėl daugelio kitų privalomų darbų, todėl dalis numatytų užduočių ir stringa.

„Tai kenkia bendram gyventojų interesui. Jei viename septintadalyje namo nebus atlikti darbai, tikėtina, jog jis gali neatitikti reikalavimų, ke­liamų projekte. Nebus pasiektas energinis naudingumas ir nebus kompensuojami pinigai gyventojams, kuriuos kompensuoja valstybė. Čia yra esminiai dalykai, o visa kita yra putos“, - komentavo rangovas.

Tikina, kad brangiau mokėti nereikės

Gyventojams nerimaujant, kad jiems nėra atsiskaitoma už padarytus darbus, ne­pranešama, kas ir kokiomis dienomis bus atliekama, R.Ba­­liutavičiaus paklausėme, ar nėra galimybės žmonėms teikti atliktų darbų aktus. UAB „Ši­lalės statyba“ direktorius bu­vo kategoriš­kas: to tikrai nedarys, nes bet kas panorėjęs jų kontroliuo­ti negali - tam esančios at­sakingos institucijos.

Šilališkiai nuogąstauja ir dėl dar vieno dalyko – pastolių. Jie baiminasi, kad statybų bend­rovė juos nuomojasi ir vien už nuomą, net jei prie namo ir nieko nedaroma, kasdien kapsi nuompinigiai. Tačiau R.Baliutavičius patikino, jog pastoliai yra jų nuosavybė.

Pasak jo, žmonėms dėl pinigų iš viso nereikėtų rūpintis: „Po sutarties pasirašymo pinigai yra nebe jų, o mūsų. Mes pasakėme, kad dirbame už tokią kainą, pasirašėme sutartį, ir išlaidos yra mūsų. Gy­ventojai neturi galvos sukti“.

Anot R.Baliutavičiaus, jei buvo sutarta darbus atlikti už tam tikrą sumą, ji nebus viršyta. Jeigu statybininkai visgi su ja neišsiverstų, tai jau būtų pačios organizacijos bėda.

Beje, tą, jog žmonėms neteks mokėti nė euru brangiau, garantavo ir už renovaciją Šilalėje atsakingos UAB „Šilalės šilumos tinklai“ direktorius Algirdas Šniepis.

Pirmasis etapas prisvilo

Jo metu pradėti, bet dar nebaigti trys namai, viename renovacija nė nekvepia. Ir nors Dariaus ir Girėno g. 59 namo gyventojai širsta dėl užsitęsusių darbų, Šilalėje tai toli gražu ne pati prasčiausia situacija. „Šilalės artojas“ jau ne kartą rašė, kokia nesėkminga ir gyventojų kantrybę bandanti buvo renovacija  kai kuriuose I-ojo etapo daugiabučiuose. Akivaizdu, kad pirmas blynas yra gerokai prisvilęs: kai kuriuose namuose darbai dar iki šiol nebaigti.

UAB „Šilalės šilumos tink­lai“ direktoriaus A.Šniepio teigimu, sunkiausiai sekėsi tuose daugiabučiuose, kurių rangos darbų konkursus laimėjo UAB „Norvila“: Kovo 11-osios g. 4, Dionizo Poškos g. 14 bei Ne­priklausomybės g. 2. Nors sutartys pasirašytos dar 2014-ųjų pavasarį ir su pratęsimais darbai turėjo būti baigti praėjusią vasarą, visuose trijuose namuose ji tebevyksta. Pasak A.Šniepio, su šia įmone dirbti sekasi itin prastai, nes visuose jos tvarkytuose objektuose pridaryta daugy­bė grubaus broko, o tokių dar­bų patvirtinti negali techninis prižiūrėtojas. A.Šniepis neslėpė, jog ir bend­rauti su įmonės atstovais yra sunku. Jie, anot Šilumos tinklų vadovo,  gero žodžio neduoda ne vien administratoriui, bet ir savivaldybės valdžiai. Dėl to buvo siūlyta netgi nutraukti sutartis. Tačiau A.Šniepis įsitikinęs, kad tada situacija tik dar labiau komplikuotųsi, todėl sakė visi spausiantys „Norvilą“, jog darbai visgi būtų atlikti. Jis pažadėjo, kad rangovas namus tvarkyti bet kokiu atveju turės baigti, ir jau judama tikslo link.

O štai Žemaitės g. 6 namo renovacijos reikalai, regis, vi­­sai nekruta iš mirties taško. Nuo užpraėjusių metų sausio buvo skelbiami vis nauji rangos darbų konkursai, tačiau norinčiųjų imtis šio objekto niekaip neatsirasdavo. Jau atrodė, kad sėkmė šiam namui nusišypsojo pernai, kai pagaliau konkursą laimėjo Plun­gėje registruota UAB „Pil­kasis granitas“. Tačiau remontas taip ir neprasidėjo. Atsiradus ran­govui, bankas pritrūko lėšų darbų finansavimui. Pa­sak Ši­lalės šilumos tinklų atstovų, kol nebus užtikrintas finansavimas, niekas nevyks.

Pabaiga – liepą?

Kaip jau minėta, II-ajame daugiabučių namų moderni­zavimo etape dalyvauja 8 na­mai: septyni - Šilalėje ir vienas - Kvėdarnoje. Tiesa, jų skaičius buvo numatytas di­desnis, bet 5 daugiabučiai renovacijos atsisakė. Atsinaujinti nepanoro Ne­pri­klausomybės g. 4, Jono Basa­­navičiaus g. 19 bei 20, Mo­tiejaus Valančiaus g. 4 ir Dio­nizo Poškos g. 9 daugiabučiai. Dariaus ir Girė­no g. 53 name finansavimas renovacijai neskirtas dėl vieno gyventojo įsiskolinimo.

Tačiau yra ir gerų pavyzdžių: vienas iš II-ojo etapo namų jau užbaigtas. Dionizo Poškos g. 22 daugiabutis, kuriame gyvena Šilalės šilumos tinklų direktoriaus pavaduo­tojas eksploatacijai, priduotas praėjusių metų spalį. Dar­bus jame atliko UAB „Šila­lės sta­tyba“. Šiam renovacijos lyderiui įkandin seka Dionizo Poš­­kos g. 16 bei Žaliosios g. 3 (Kvė­darna) daugiabučiai, kuriuose šiuo metu atlikta daugiausiai darbų.

Tuo tarpu antilyderių lentelėje puikuojasi Dariaus ir Girėno g. 2, 47 namai. Pasak renovacijos administratoriaus, bankas vėl pritrūko lėšų, todėl rangos darbai juose nepradedami.

Į klausimą, kada žadama galutinai baigti II-ąjį renovacijos etapą, Šilalės šilumos tinklų direktorius A.Šniepis atsakė, jog pagal pasirašytas rangos sutartis darbai turėtų būti baigti jau šią liepą. Deja, praktika rodo, jog statybininkams laikytis terminų sekasi itin sunkiai...

Ne kam kitam, o būtent statybininkams tenka daugiau­siai kritikos strėlių. Pa­sak A.Šniepio, didžiausios reno­vacijos problemos yra staty­bi­ninkų trūkumas, rangos sutarčių nevykdymas bei gra­fikų nesilaikymas, prasta atliktų darbų kokybė. Stipriai koją kiša ir tai, kad jau pradėjus darbus, staiga imama keisti investicinius planus.

Tačiau renovacija stringa ir dėl to, jog lėšų pritrūko už ją atsakinga Aplinkos ministerija. Anot UAB „Šilalės šilumos tinklai“ vadovo, kai kurie rangovai jau seniai yra pasiruošę pradėti darbus, bet valstybė niekaip negali užtikrinti finansavimo, nes pati nebežino, iš kur gauti pinigų.

„Rudenį turėjo būti skelbiamas trečias renovacijos etapas, o dar antras ne visai pradėtas“, - apgailestavo A.Šnie­pis.

Birutė PALIAKIENĖ

Iš di­de­lės šir­dies ir ty­ros mei­lės iš­plau­kę raš­tai

Ne­ti­kė­ta pa­žin­tis su skiau­ti­niais pra­si­dė­jo nuo ame­ri­kie­čių fil­mo „Kaip pa­siū­ti skiau­ti­nę ant­klo­dę“. Ja­me jau­na mer­gi­na at­vyks­ta pas mo­čiu­tę į ma­žą mies­te­lį ra­šy­ti ma­gist­ro dar­bo bei ap­si­spręs­ti dėl to­les­nio gy­ve­ni­mo – my­li­ma­sis jai pa­si­pir­šo, o ji vis dar svars­to, ar įma­no­ma vie­ną žmo­gų my­lė­ti vi­są gy­ve­ni­mą ir ar su­tik­ti te­kė­ti. Galiausiai ap­si­spręs­ti pa­de­da mies­te­lio mo­te­rys: jos su­si­ren­ka pas senelę ir siu­va bū­si­mos nuo­ta­kos krai­čiui skiau­ti­nę ant­klo­dę. Kiek­vie­na skiau­te­lė – vie­nos iš mo­te­rų li­ki­mas, at­ski­ra gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja, jaus­mai bei iš­gy­ve­ni­mai, pra­ra­di­mai ir at­ra­di­mai, mei­lė ir skaus­mas. Vi­sa tai jos pa­sa­ko­da­mos įpi­na į di­džiu­lį ben­drą sa­vo kū­ri­nį.

Gy­ve­ni­mas mėgs­ta įvai­rius su­ta­pi­mus. Pa­žiū­rė­ju­s fil­mą ir su­si­ža­vė­ju­s skiau­ti­niais, po ke­lių me­tų ne­ti­kė­tai pa­si­tai­kė pro­ga da­ly­vau­ti Ade­lės Meš­kaus­kai­tės-Rač­kaus­kie­nės skiau­ti­nių pa­ro­dos ati­da­ry­me Vil­niu­je. Džiau­giau­si ga­li­my­be iš ar­čiau su­si­pažin­ti su šiais neįprastais rankdarbiais.

Šie­met A.Meš­kaus­kai­tei-Rač­­kaus­kie­nei sukaks 88-eri. Ji gi­mė Kiau­kų kai­me, gau­sio­je ūki­nin­kų šei­mo­je. Ade­lė iš vai­kų - vy­riau­sia, dar tu­rė­jo tris se­se­ris ir du bro­lius. Tū­bi­nių mo­kyk­lo­je bai­gu­si pen­kis sky­rius, še­šio­lik­me­tė pa­aug­lė pra­dė­jo mo­ky­tis siu­vė­jos ama­to pas kai­mo kriau­čių. Iš pra­džių siu­vo žmo­nėms, vė­liau įsi­dar­bi­no siu­vyk­lo­je. Ją turbūt dar prisimena vyresnės šilališkės, užsukdavusios į anuometinį Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatą pasisiūdinti suknelės, sijono ar kitokio drabužio. Čia Adelė dirbo su­kirpėja ir siuvėja. Iš­te­kė­ju­si su­si­lau­kė tri­jų sū­nų bei duk­ters. Prieš po­rą me­tų pa­lai­do­ju­si vy­rą, da­bar gy­ve­na su duk­ra, nuo­lat ap­lan­ko­ma gau­saus anū­kų ir pro­anū­kių bū­rio.

Ar ka­da ma­tė­te skiau­ti­nę ant­klo­dę, pa­siū­tą iš kruopš­čiai at­rink­tų spal­vo­tų me­džia­gų gabalėlių, su­kar­py­tų daž­niau­siai į ma­žus tri­kam­piu­kus ar kvad­ra­tė­lius? Jei­gu taip, tik­riau­siai ste­bė­jo­tės ir ge­rė­jo­tės, kiek čia dar­bo bei šir­dies įdė­ta. O kur dar akį trau­kian­tis spal­vų mar­gu­my­nas? At­ro­do, ga­lė­tum žiū­rė­ti ir žiū­rė­ti...

Pa­grin­di­nė skiau­ti­nių mi­si­ja, kaip ma­no Ade­lė, – pa­nau­do­ti ne­nešio­ja­mus dra­bužius, se­nas lo­va­tie­ses ar­ba tie­siog tai, kas li­ko nuo siu­vi­nio, bei pri­kel­ti juos nau­jam gy­ve­ni­mui. Ta mintis jai kilo, dar dirbant siuvykloje, nes likdavo skiaučių. Kur jas panaudoti? Pradžioje ji siuvo gaminius su aplikacijomis: puošdavo vaikiškus sijonėlius, sukneles, pagalvėles, ta­kelius. Siu­va se­no­lė die­na iš die­nos ir dabar: pa­gal­vių už­val­ka­lus, ant­klo­des, užtie­sa­lus, lo­va­tie­ses, dra­bužius, spal­vin­da­ma ir puošda­ma sa­vo bei ki­tų kas­die­ny­bę. Juk skiautinių siuvimas reikalauja ir meninio supratimo, didelės kantrybės, ištvermės, ir net fizinių jėgų.

O idėja surengti Ade­lės skiau­ti­nių pa­ro­dą Vil­niu­je - tiesiog puiki. Tai įgy­ven­din­ta dė­ka kraš­tie­tės dai­li­nin­kės, mo­ky­to­jos, taip pat skiau­ti­nių kū­rė­jos bei tri­jų kny­gų au­to­rės Gražinos  Di­gai­ty­tės-Kriau­ne­­vi­­čie­nės (gi­mu­sios Lau­ku­vo­­je) bei ini­cia­ty­vių se­no­lės vai­kų ir mar­čių, su­pran­tan­čių, kad to­kio gro­žio, kokį ku­ria jų ma­mu­kas (taip švel­niai vai­kai bei anū­kai va­di­na sa­vo ma­mą ir mo­čiu­tę) slėp­ti ne­va­lia. Skiau­ti­niai - ne to­kia daž­na rank­dar­bių rū­šis. to­dėl tuo ge­riau, kad su jais ga­lėtų su­­si­pa­žin­ti kuo dau­giau žmo­nių. Be­je, ši Ade­lės pa­ro­da – jau antro­ji. Vai­kai, pa­gerb­da­mi sa­vo ma­mą jos 86 me­tų pro­ga, pirmąją bu­vo su­ren­gę Ši­la­lė­je.

Tai­gi vie­ną šio pa­va­sa­rio penk­ta­die­nio va­ka­rą Vil­niu­je, Se­nų­jų ama­tų dirb­tu­vė­se (Sa­­vi­čiaus g. 10), tarp dau­gy­bės tau­to­dai­li­nin­kų kū­ri­nių bei dir­bi­nių bu­vo iš­ka­bin­ti ir A.Meš­kaus­kai­tės-Rač­­kaus­kie­nės skiau­ti­niai. Į pa­ro­dos ati­da­ry­mą pri­gu­žė­jo daug sve­­čių, skiautinių menui ne­abejingų žmonių, no­rin­čių jais pa­si­gro­žė­ti ar pa­si­sem­ti kū­ry­bi­nių idė­jų. Tarp jų – ir Ade­lės ar­ti­mie­ji, drau­gai. Ren­gi­ny­je da­ly­va­vo et­no­lo­gė Ma­ri­ja Liu­gie­nė. Pa­ro­dą pri­sta­tė Se­nų­jų ama­tų dirb­tu­vių di­rek­to­rė Ag­nė Ži­lins­kai­tė, o G.Kriau­ne­vi­čie­nė pa­pa­sa­ko­jo apie daug kan­try­bės ir dar­bo rei­ka­lau­jan­tį skiau­ti­nių siu­vi­mo ama­tą. Šventinę nuo­tai­ką su­kū­rė mer­gai­čių an­sam­b­lis iš Vi­sų šven­tų­jų šei­mos pa­ra­mos cen­tro, Ade­lės pro­anū­kis pir­mo­kas My­ko­las, dvy­li­ka­me­čio tarp­tau­ti­nių kon­kur­sų lau­re­a­to Au­gus­to gi­ta­ros gar­sai. Šil­tų žodžių sa­vo sen­gal­vė­lei ne­gai­lė­jo ar­ti­mie­ji.

Anot senolės duk­ros Ra­sos, ste­bė­da­ma, kaip kruopš­čiai ir su at­si­da­vi­mu mama derina ir siuva skiauteles, įsitikini, jog kū­ry­ba tik­rai yra di­de­lė jė­ga, nu­ga­lin­ti net am­žiaus naš­tą. Ji su­tei­kia Ade­lės sie­lai spar­nus, nes, kaip pa­sa­ko­jo Ra­sa, mama kar­tais vi­są die­ną siu­va, kar­po, ly­gi­na, de­ri­na raštus, pa­miršda­ma net pa­val­gy­ti. Mo­­čiu­tė gi ne­daug­žo­džiau­ja – už ją kal­ba jos dar­bai. Pa­klaus­ta, iš kur se­mia­si tiek įkvė­pi­mo, at­sa­kė trum­pai ir pa­pras­tai – iš gal­vos...

Kas to­je jos gal­vo­je? Skiau­ti­nių raš­tų įvai­ro­vė ro­do, jog Ade­lė nu­gy­ve­no išties spal­vin­gą gy­ve­ni­mą.

Ko­kias is­to­ri­jas, išsi­pil­džiu­sias ar neišsi­pildžiu­sias sva­jo­nes sle­pia jos dar­bai? O gal tai yra įam­ži­ni­mas jos mal­dų už my­li­mus vai­kus, anū­kus, ku­rie la­bai gerbia ir didžiuo­ja­si sa­vo ma­ma, mo­čiu­te, pro­se­ne­le ir tie­siog kū­rė­ja.

Ie­va GUMULIAUSKAITĖ

skiautiniai2skiautiniai

Cholesterolis užkemša kraujagysles

Lietuvoje nuo kraujotakos ligų miršta daugiau nei pusė gyventojų, o miokardo infarktas bei insultas nesitraukia iš daugiausiai gyvybių nusinešančių ligų sąrašo.

Pasak medikų, aterosklerozė (arba kitaip vadinama kraujagyslių susiaurėjimu) yra besimptomis ir daugelį metų besiformuojantis procesas. Jo metu dėl per didelio cholesterolio kiekio kraujyje bei kitų rizikos veiksnių kraujagyslėse susiformuoja aterosklerotinė plokštelė, kuri atitrūkusi visai užkemša gyvybiškai svarbias arterijas.

Cholesterolis: draugas ar priešas?

Medicinos diagnostikos ir laboratorinių tyrimų asocia­cijos valdybos pirmininkė, gy­dytoja Eglė Marciuškienė sa­ko, jog cholesterolis yra į riebalus panaši medžiaga, ran­dama kraujyje.

„Nors cholesterolis yra gyvybiškai reikalingas organiz­mui, tačiau per didelė jo koncentracija kraujyje gali tapti mirtinų širdies ir kraujagyslių ligų priežastimi. Tyrimai rodo, kad per didelė mažo tankio cholesterolio koncent­racija kraujyje nustatoma net dvidešimtmečiams. Lietuvoje įgyvendinamos valstybinės širdies ir kraujagyslių ligų prevencijos programos rezul­tatai atskleidžia, jog dislipidemija diagnozuojama daugiau kaip 60 proc. tirtųjų. Pagal šį rodiklį Lietuva pirmauja visoje Europoje“, - pastebi gydytoja.

Medikės teigimu, cholesterolio kiekis kraujyje priklauso nuo žmogaus gyvenimo būdo. Anot jos, jeigu mėgstame riebų maistą ir visai nesimankštiname, nenustebkime sužinoję apie per didelį cholesterolio kiekį kraujyje. Taip pat daug įtakos turi geneti­ka – galbūt šeimoje širdies bei kraujagyslių ligos yra paveldimos. Be to, cholesterolio gamybos „genas“ gali būti kepenyse.

Būtina žinoti cholesterolio kiekį

Kai mažo tankio cholesterolio koncentracija kraujyje viršija normą, organizmo „riebalai“ ima kauptis ant kraujagyslių sienelių, susiaurėja jų skersmuo ir ima vystytis aterosklerozė. Dažniausiai ji pasireiškia be jokių simptomų. Dėl šios priežasties, gydytojos E.Marciuškienės teigimu, kiekvienam žmogui būtina kartą per metus atlikti lipidogramos ir kitus apie širdies bei kraujagyslių ligų riziką iš anksto įspėjančius tyrimus (didelio jautrumo C reaktyvaus baltymo, vitamino D).

Lipidograma – tai keturių kraujo riebalų tyrimas, kuris parodo bendrojo cholesterolio, „gerojo“ (DTL, didelio tankio), „blogojo“ (MTL, mažo tankio) cholesterolio bei trigliceridų koncentraciją kraujyje. Šis tyrimas leidžia ligą nustatyti ankstyvoje stadijoje.

„Daugelis mano, kad jeigu bendrojo cholesterolio kiekis neviršija rekomenduojamų nor­mų, nerimauti neverta. De­ja, taip nėra. Tik atlikus li­pidogramą, paaiškėja, jog ma­žo tankio lipoproteinų cholesterolis ar trigliceridai vir­šija normos ribas, nors bend­rasis rodo, kad viskas gerai. Net jeigu ir bendrasis cholesterolis atitinka rekomenduojamas normas, visuomet yra tikimybė kimštis kraujagyslėms nuo per didelio kiekio „blogojo“ cholesterolio“, - akcentuoja gydytoja.

Kaip mažinti cholesterolį?

Kraujotakos ligų rizikai įtakos turi ir rūkymas, nutukimas, stresas, padidėjęs kraujospūdis bei gliukozės koncentracija kraujyje ir cukrinis diabetas.

Nesergantiems širdies bei kraujagyslių ligomis ar cuk­­riniu diabetu žmonėms lipidų kiekiui mažinti skiriama dieta, siekiama sumažinti ant­svorį, pacientai skatinami reguliariai mankštintis. Pasak gydytojos E.Marciuškienės, turintiesiems padidėjusį cho­lesterolio kiekį reikėtų vartoti neriebius pieno produktus, gyvulinės kilmės produktus stengtis keisti į augalinės arba rinktis liesesnę mėsą, daugiau valgyti daržovių, žuvies.

Medikės teigimu, jeigu per 3-6 mėnesius, su­reguliavus mitybą bei aktyviai sportuo­jant, MTL cholestrolio ar tri­gli­ceridų koncent­racija krau­jyje išlieka per di­delė, o DTL cholesterolio – per ma­ža, gy­­dytojas gali skirti cholesterolį mažinančių vaistų. Ser­gantiesiems širdies ir kraujagyslių ligomis ar cuk­riniu diabetu medikamentai skiriami iš karto.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Ydingų įpročių pakeisti neįmanoma?

Nuo seno balandis vadinamas švaros mėnesiu. Vos tik atšyla, žmonės ima grėblius, šluotas ir švarina visas kerteles, džiaugiasi atbudusia gamta bei gražėjančia aplinka. Deja, žemė pilna ne tik tokių plušančių skruzdėliukų, bet ir parazitų. Šitaip norisi vadinti tuos, kurie griauna bei teršia tai, ką puoselėja kiti. „Šilalės artojas“ tokių niekadėjų suverstus šiukšlynus viešina dažnai. Kartais gėdos ar atsakomybės jausmas kai kuriuos priverčia privirtą košę išsrėbti, kartais ją, jausdami svetimą gėdą, iškabina kiti. Bet neretai viskas lieka kaip buvę.

Smalsumo vedami, aplankėme keletą anksčiau aprašytų šiukšlynų bei patikrinome, ar situacija nepasitaisė. Deja, vaizdai nenudžiugino.

Pirmasis aplankytas objektas – už Šilalės Simono Gau­dėšiaus gimnazijos pastato galo esantis krūmais apaugęs takelis. Užpraėjusį pa­vasarį aprašę moksleivių rū­ko­muo­ju tapusią vietą, vylėmės, jog galbūt dėmesį į tai atkreips mokyklos administracija, o gal patys jaunuoliai nebedrįs ten kojos kelti. Tačiau apsirikome. Šioje vietoje šiemet šiukšlių daugiau nei nuo rudens užsilikusių lapų: kur bepažvelgsi, tik spėk skaičiuoti butelius, skardines, cigarečių pakelius ar nuorūkas...

Nepagerėjo situacija ir prie visai netoli gimnazijos esančio tvenkinuko. Senos padangos bei visokių rūšių tara tebesimėto...

Niekas nė piršteliu nejudinta ir Šiluose esančiame pušyne. Visai netoli pagrindinio Balsių kelio teberiogso krūva įvairiausių atliekų, o kiek tolėliau gali rasti dar „geresnių“ dalykų: automobilių bamperių, sėdynių bei kitokių detalių. Susidaro vaizdas, kad nuo pernykštės publikacijos šiukšlių ne sumažėjo, o dar padaugėjo. Kur žiū­rėjo „Darom“ talkininkai ar kitų akcijų dalyviai?

Tvarkdarių, re­gis, nesulaukė ir Gūvainiai. Anks­čiau šiame kaime veikęs sąvartynas jau kelinti metai oficialiai yra uždarytas bei užstumdytas, ta­čiau žmonės se­­nų įpročių nie­kaip neatsikrato. Nors kiek­viena sodyba turi bent po kelis atliekų konteinerius, buvusio sąvartyno teritorija vis tiek traukia šiukšlintojus. Prie žmonių pa­mėgto vandens telkinio suskaičiavome mažiausiai tris savavališkus šiukšlynus, kuriuose gali rasti ir buitinių at­liekų, ir namų apyvokos daiktų, ir mašinų ar kitos technikos liekanų.

Švaros neišmoko ir prieš kelias vasaras dėl apleisto, įvairiais rakandais užversto kiemo kritikuotos laukuviškės. Pačiame Laukuvos cent­re, Taikos gatvėje, gyvenančių moterų nevalyvumu skundęsi miestelėnai pyko, jog tokia „tvarka“ labai menkina bend­rą vaizdą: juk visai prie pat – ir bažnyčia, ir seniūnija, ir kultūros namai. Bet akivaizdu, kad šios sodybos gyventojai nemano kenkiantys Lau­ku­vos įvaizdžiui ir sa­vo kiemą pavertė tikru są­vartynu.

Užtat širdis džiaugėsi, sustojus prie kelio Mažeikiai-Plungė-Tau­ra­gė tarp Žąsino ir Šarkų kai­mų au­gan­­čio miš­ko. Pa­s­ta­ra­sis ilgą laiką bu­vo tapęs šiukšlinto­jų „me­ka“. Ga­liau­siai prieš po­rą me­tų žmo­­nės to­kiu įžūlumu nebeap­si­ken­tė ir nutarė ieš­koti pa­­­gal­­bos re­dak­­ci­joje. Juk pa­­­­vie­šinimas laikraštyje gali su­­gėdinti.

Vaiz­­das tuomet, vos įsukus į miškelį, netgi kvapą gniaužė. Nenusakomo dydžio atliekų krūvose mėtėsi padangos, au­tomobilių sėdy­nės, šiferio lakš­tai, sena sienų šiltinimo vata, pūpsojo iš­pilta priekaba spalių. Visa tai papildė ir galybė kitokių daiktų: pradedant buitinės technikos dalimis, baigiant tuščiais prekybos cent­rų maišeliais.

Straipsnis apie visą šį „gėrį“ davė rezultatų. Dabar prie įvažiavimo galimus šiukšlintojus pasitinka įrengta užkarda, pro kurią į miško tankmę niekaip nepateksi. Nebėra ir atliekų krūvų. Jas iškuopęs žmogus nusipelno pačių didžiausių pa­gyrų, nes darbo būta išties sunkaus.

O, kad ir kiti pasimokytų iš šio gražaus pavyzdžio! Jei visi turėtume bent kruopelę gėdos ar sąžinės, tokių nelegalių sąvartynų būtų kur kas mažiau. Žinoma, geriausia, kad jų visai neliktų. Tačiau kol neatsikratysime ydingo požiūrio, neįprasime naudotis atliekų konteineriais, neįgausime ele­mentaraus sąmoningumo, ir toliau baksnosime pirštu į ne­švarias pakeles, pamiškes, pa­upius bei ieškosime kaltų...

Birutė PALIAKIENĖ

laukuvasiluosekibiras

Apetitas auga: milijardo nebeužtenka

Daugiau kaip milijardas eurų - tiek mums pernai kainavo išlaikyti šalies valdžios aparatą (Seimo, Vyriausybės, ministerijų bei joms pavaldžių įstaigų, valstybinių komisijų, inspekcijų, tarybų ir teismų valdininkus). Tai - net dešimtadalis mokesčių mokėtojų sumokėtų pinigų.

Apetitas kyla: prieš penkerius metus valdininkams išlaikyti pakako 136 mln. eurų mažiau. Vis daugiau mokesčių mokėtojai turi mokėti už premijas, priedus, keliones, net dovanas valdininkams jubiliatams.

Didesnės premijos ir priedai

Mokesčių mokėtojai valdininkams moka ne tik atlyginimus, bet ir nemažus priedus, premijas, priemokas bei kitas išmokas. Seimo Audito komiteto analizė rodo, jog minėtų valdininkų darbo užmokesčiui pernai skirta 687 mln. eurų, dar beveik 295 mln. eurų – išmokoms prie algos.

Prieš penkerius metus darbo užmokesčio išlaidos sudarė panašiai – 657 mln. eurų, tačiau priedams buvo atseikėjama gerokai mažiau – 112 mln. eurų. Labiausiai save premijomis pernai palepino Vilniaus universitetas (488,4 tūkst. eurų), Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (349,1 tūkst. eurų).

Valdžios aparatas nesitraukia net ir mažėjant gyventojų skaičiui. Tai reiškia, kad efektyvumas nedidėja. Tai už ką tuomet mokamos vis didesnės premijos?

Milijonai – ekspertizėms 

Valdiškoms įstaigoms vis daž­niau prireikia ir ekspertų pagalbos. Išlaidos samdomiems ekspertams praėjusiais metais siekė daugiau kaip 11,2 mln. eurų, užpernai perpus mažiau – 6,1 mln. eurų. La­biausiai ekspertų pagalba nau­dojasi Energetikos ministerija, Lietuvos mokslo taryba ir Žemės ūkio ministerija. Klausimas: ką tuo metu daro valdiškų įstaigų darbuotojai? Juk vien jų kvalifikacijos kėlimas per metus mokesčių mokėtojams kainuoja 3,6 mln. eurų. Ar racionalu tuo pačiu metu investuoti į kvalifikacijos kėlimą ir toliau samdyti išorės ekspertus, kurie kvalifikuotiems valdiškų institucijų darbuotojams rašo tyrimus, ekspertizes bei pan.?

Brangstančios kelionės 

Mokesčių mokėtojai apmo­ka ir valdininkų keliones. Vien tik transporto išlaidos per pen­kerius metus pabran­go dau­giau kaip 12 mln. eurų - iki beveik 41 mln. eurų. Komandiruočių išlaidos padidėjo 5 mln. eurų – iki 18,4 mln. eurų.

Tiesa, yra ir gerų pavyzdžių. Taupiausiųjų vardo šioje srityje nusipelnė Finansų bei Ūkio ministerijos, kurios išlaidas ko­mandiruotėms per­nai sumažino. Vadinasi, taupyti yra įmanoma. Tačiau tik nedauge­lis tai daro, juk pini­gai – ne savi.

Įdomu, jog didesnis ne­gu įprasta komandiruočių skai­čius matomas paskutinį metų ket­virtį. Gal institucijos siekia iki galo išsemti komandiruotėms numatytas lėšas? Gal vykstama net į tas, kurios ir nebūtinos, paturistauti? 

Dovanos jubiliatams

Reprezentacijai pernai išleista 5,7 mln. eurų. Bene labiausiai stebinanti praktika – vien tik 260 tūkst. eurų išmokėta institucijų darbuotojų jubiliejinių sukakčių pro­gomis. Daugiausiai juos taip pamalonino Policijos departamentas bei Švietimo ir mokslo ministerija, tam skirdami beveik 70 tūkst. eurų.

Tai - tik vienas pavyzdys, švaistant valdiškus pinigus. Bet jeigu jau kolegos yra taip mylimi, gal vertėtų dovanoms susimesti iš savo kišenės, o ne kišti rankas į mokesčių mokėtojų kišenes?

Tokie sprendimai visiškai neskatina taupiai elgtis su mokesčių mokėtojų pinigais. O paskui stebimasi mokesčių mokėjimo vengimu. Bet juk tik racionalus bei efektyvus mo­kesčių mokėtojų pinigų nau­dojimas skatina piliečius tuos mokesčius mokėti. To­dėl rei­kėtų ieš­koti būdų, kaip kiek­vieną instituciją paskatinti tau­pyti ir nebūtinai viską išleisti.

Taupyti – misija neįmanoma?

Taigi didžiuliais mokesčiais apkrauti gyventojai ir verslas toliau maitina įspūdingą valdžios aparatą, kuriam taupymas – ne draugas. Valdžia leidžia kitų pinigus ir, galima sakyti, jų neskaičiuoja arba skai­čiuoja atsainiai. O kam nors prakalbus apie mokesčių mažinimą, didesnes pensijas, atsakoma, jog lėšų tam nėra.

Bet jų yra, ir net labai daug. Galimybė sutaupyti slypi būtent viešojo valdymo srityje. Tačiau efektyvumo didinimas vis dar lieka neįmanoma užduotis, nes niekas nesiima jos įgyvendinti. Jei kurios nors partijos rinkimų programoje atsirastų siūlymas pažaboti šį besaikį išlaidavimą, ji tikrai sulauktų daug palaikančiųjų. Bet ar užteks politinės valios?

Dovilė SUJETAITĖ, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė

 

Vogti iš vaikų: brangu ar nelabai?

Ši­la­lės lop­še­lio-dar­že­lio „Žiogelis“ di­rek­to­rei Da­liai Kut­niaus­kie­nei šią sa­vai­tę vėl te­ko rau­do­nuo­ti dėl mais­to va­gys­tės iš vai­kų - pa­si­aiš­kin­ti pa­rei­ka­la­vo sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos Kon­tro­lės bei Švie­ti­mo, kul­tū­ros, spor­to ir tei­sėt­var­kos ko­mi­te­tų na­riai.

Di­rek­to­rė in­for­ma­vo, kad prieš po­rą sa­vai­čių Ši­la­lės apy­lin­kės teis­mas lop­še­lio-dar­­že­lio die­to­lo­gei ­sky­rė 130 eu­rų bau­dą. Tiek jai teks su­mo­kė­ti už du po­mi­do­rus, tris ba­na­nus, še­šias pie­niš­kas deš­re­les, du pa­ke­lius svies­to ir 1,5 ki­log­ra­mo kiau­lie­nos kum­pio, nu­gvelb­tų iš iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo įstai­gos. Vi­si šie mais­to pro­duk­tai bu­vo įver­tin­ti 10,5 Eur.

Teis­me 52 me­tų mo­te­ris aiš­­ki­no, jog pro­duk­tus iš val­gyk­los pa­si­ė­mė po pie­tų, kai žmo­nių pa­tal­po­je ne­bu­vo. Die­­to­lo­gė tei­gė, kad mais­tas bu­vo li­kęs, nes da­lis vai­kų tą­dien į dar­že­lį ne­at­ėjo. Lop­še­lio-dar­že­lio dar­buo­to­ja gai­lė­jo­si ir ti­ki­no, jog anks­čiau pro­duk­tų iš dar­že­lio ne­vo­gė.

Skir­da­mas baus­mę, Ši­la­lės apy­lin­kės teis­mas at­si­žvel­gė į tai, kad die­to­lo­ge dir­ban­ti V.K. pa­ti tu­rė­jo kon­tro­liuo­ti mais­to iš­da­vi­mą, tai­gi rū­pin­tis tin­ka­mu vai­kų mai­ti­ni­mu. Jai pa­skir­ta vi­du­ti­nei ar­ti­ma bau­da, ta­čiau V.K. dar ga­li spren­di­mą ap­skųs­ti Klai­pė­dos apy­gar­dos teis­mui.

„La­bai ne­gra­žu, di­de­lė ne­gar­bė dar­že­liui, nes ži­nia pla­čiai pa­skli­do. Aš siū­liau jai pa­čiai ra­šy­ti pra­šy­mą at­leis­ti iš dar­bo, bet dar­že­lio ta­ry­ba nu­spren­dė, jog už­teks pa­pei­ki­mo. Tai to­kia gė­da, ku­rios nie­kaip ne­nu­plau­si“, - ko­ne verk­da­ma ta­ry­bos na­riams sa­­kė „Žio­ge­lio“ va­do­vė.

D.Kut­niaus­kie­nė ti­ki­no „prie mais­to ne­si­ki­šan­ti“, ga­lin­ti tik pa­sver­ti jau iš­kep­tą kot­le­­tą, tačiau, anot jos, kiek svė­rė, nie­ka­da nė­ra trū­kę. Ir tė­ve­liai nė­ra pa­si­skun­dę, kad por­ci­jos esan­čios ma­žos.

Pa­sak lop­še­lio-dar­že­lio di­­rek­­to­rės D.Kut­niaus­kie­nės, ug­­dy­mo įstai­gos ta­ry­ba pa­siū­lė vir­tu­vė­je įreng­ti vaiz­do ste­bė­ji­mo ka­me­ras. Ta­čiau, at­li­kus ap­klau­są, paaiškėjo, jog jos ga­li kai­nuo­ti apie 1,5 tūkst. Eur.

„Mes to­kių pi­ni­gų ne­tu­ri­me“, - re­ziu­ma­vo di­rek­to­rė.

Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­­­jos di­rek­to­rius Rai­mun­das Vai­­tie­kus tei­gė, kad po­li­ci­ja ­re­a­ga­vo, ga­vu­si raš­tiš­ką pra­ne­ši­mą ir jis bu­vęs taip smul­kiai su­ra­šy­tas, jog vis­kas tiks­liai ati­ti­ko.

Pa­sak R.Vai­tie­kaus, šiuo me­­tu sa­vi­val­dy­bės kon­tro­lie­rė bei ad­mi­nist­ra­ci­jos Vi­daus au­di­to sky­rius at­lie­ka vi­sų mo­ki­nius mai­ti­nan­čių įstai­gų pa­tik­ri­ni­mus. Bet ar jie duos nau­dos - abe­jo­ti­na. Ši­la­lės lop­­še­ly­je-dar­že­ly­je „Žio­ge­lis“ po va­gys­tės at­li­kus in­ven­to­ri­za­ci­ją, jo­kių trū­ku­mų ne­ras­ta, o din­gu­sių mais­to pro­duk­tų ne­pa­si­ge­do ir vi­rė­jos.

Keis­tai at­ro­do D.Kut­niaus­­kie­nės tei­gi­nys, kad dar­­že­­li­nu­kų tė­vai ne­si­skun­džia. Ka­žin, ar kas nors drįs­tų tą da­ry­ti, kai ei­lė į dar­že­lį yra mil­ži­niš­ka. Šie­met vie­tos „Žio­­ge­ly­je“ grei­čiau­siai ne­gaus nė vie­nas 2014 ir 2015 m. gi­męs ma­žy­lis - apie 115 vai­kų. Dar ne­aiš­ku, ar įstai­ga ga­lės pri­im­ti vi­sus 69 tri­me­čius. Iš 22 ei­lė­je lau­kian­čių ke­tur­me­čių pri­im­ti pla­nuo­ja­ma vos vie­nuo­li­ka.

Dėl di­de­lio vie­tų trū­ku­mo dar­že­lio ad­mi­nist­ra­ci­ja ryž­ta­si ne­si­lai­ky­ti Hi­gie­nos nor­mų rei­ka­la­vi­mų ir dar­že­lio gru­pes for­muo­ja iš 24 vai­kų. 

Dai­va BARTKIENĖ

Įstatymo klaida ūkininkų žemę padalijo pusiau

Vingininkų kaime gyvenanti ūkininkė  Zita Saročkienė sulaukė netikėto skambučio. Paskambino kažkoks nepažįstamas vyras ir pasiūlė pirkti nedidelį, 30 arų sklypą už pusantro tūkstančio eurų. Moteris mintyse sumetė, kad už hektarą išeitų apie 5000 eurų. Bet Šilalės rajone tokių žemės kainų kol kas nėra. 

Tačiau labiausiai nustebino ne kaina, nors ji ir atrodė fantastinė. Moters žiniomis, daugiausiai už hektarą čia buvo mokėta 2300 eurų. O 5000 - tai jau panašu į pokštą... 

Bet tai nebuvo pokštas! Iš­girdusi, kur yra tas nedidelis sklypas, Z.Saročkienė neteko žado. Tie 30 arų, pasirodo, įsi­terpę tarp jų pačių dviejų žemės sklypų! Ir dar jų nuomojama žemė! 

- Tai maždaug 10 metrų plo­čio ir apie 300 metrų ilgio ruožas, - „Šilalės artojui“ sakė Z.Saročkienė. - Mes jį nuomojome iš savo kaimynės. Tas ruo­žas - tarp mūsų dviejų labai panašių sklypų. Čia daug kas turi tokius rėžius, kurie pasiliko nuo kolūkio laikų ir buvo privatizuoti. Ir tą mūsų nuomojamą sklypą dabar kaž­koks nepažįstamas vyras siūlo pirkti. 

Kaip Saročkų nuomojama žemė atsidūrė kitose rankose? Jeigu ji parduota, tai pirmumo teisę ją pirkti turėjo būtent jie! Tačiau kodėl apie šitokią galimybę jiems niekas nepranešė?

Z.Saročkienė pradėjo domė­tis, kas ir kaip. 

- Paskambinau į vieną, į kitą advokatų kontorą ir sužinojau, jog tas sklypas yra parduotas iš varžytinių, kurios įvyko šiemet, sausio 28 d. Protokolas surašytas šių me­tų vasario 18-ąją. Sklypą už 624 eurus nusipirko viena Klaipėdos įmonė, kuri jokiu žemės ūkiu neužsiima. Pirko už 600, o dabar prašo pusant­ro tūkstančio! Bet keisčiausia, kad mums, nuomininkams ir gretimai savo žemę turintiems, apie tai nebuvo pranešta. Netgi dabar apie jokias įvykusias varžytines oficialiai mes nieko nežinome. Viskas, ką čia sakau, tėra tik telefonu surinkta informacija. Tai negi nebegalioja žemės pirkimo įstatymas? Arba galioja jis ne visiems? - klausė Z.Saročkienė. 

Ji pagalbos kreipėsi ir į Sei­mo narį Remigijų Žemai­taitį. Politikas prisipažino esąs nustebintas tokio skundo. 

- Pagal šiuo metu galiojantį LR Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinąjį įsta­tymą, pirmumo teisė įsigyti tą sklypą priklausytų kaip tik Z.Saročkienės šeimai, - „Ši­la­lės artojui“ teigė Seimo na­rys. - Pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pirmenybę pirkti turi asmuo, nuosavybės teise valdantis žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, jei­gu jis atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus. Kokie tai reikalavimai? Pagal 2 straipsnio 1 dalį, teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės turi fizinis asmuo, turintis profesinių įgū­­džių bei kompetencijos. To­­kiu asmeniu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius 10 metų iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo san­dorio sudarymo die­nos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų ir (ar) mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir žemės ūkio naud­menas bei pasėlius deklaravęs fizinis asmuo, kuris Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo diplomą. 

Ūkininkai Saročkai visiškai atitinka tuos reikalavimus. Tai kodėl jiems nebuvo suteikta pirmumo teisės ir net nepranešta apie varžytines? 

- Kai pradėjau domėtis, su­­ži­nojau keistą dalyką. Pasirodo, prieš metus Lietuvos Aukš­čiausiasis Teismas priėmė nu­­tartį, kuri yra pripažinta kaip formuojanti praktiką, ki­taip sakant, yra privaloma, rengiant varžytines. Ta Aukščiausiojo Teismo nutar­timi buvo nustatyta, jog toks teisinis reguliavimas, kuris suteikia pir­mu­mo teisę pirk­ti žemę ar akcijas, negali bū­ti taikomas, jeigu turtas parduodamas iš varžytinių. Tokiu būdu siekiama, kad išvaržomas turtas būtų parduodamas kuo brangiau ir kad kuo daugiau kreditorių atgautų savo pinigus. Tačiau Vingininkų pavyzdys parodė, jog tokiu būdu prieinama iki absurdo - kitam žmo­gui parduotas siauras ruo­želis, įsiterpęs tarp dviejų sklypų. Kaip tame siaurame ruoželyje ūkininkauti? Kaip apsisukti su padargais? Vadinasi, reikia, kad atsirastų nuostata, jog pirmumo teisė išlieka ir tuomet, kai iš varžytinių parduodamas besiribojantis sklypas. Tokiu atveju jo savininkai galėtų įsigyti išvaržomą plotą už varžytinėse pasiūlytą didžiausią kainą, - įsitikinęs politikas. 

Kaip tai atrodytų praktiškai? Tarkime, už žemės sklypą Vingininkuose per varžytines buvo pasiūlyta didžiausia kaina - 600 eurų. Antstoliui atsirastų pareiga per 10 darbo dienų informuoti gretimų sklypų savininkus apie parduodamą žemės sklypą. Jeigu jie per 5 darbo dienas neišreikštų noro jį pirkti už nurodytą sumą, sklypas būtų parduodamas tam varžytinių dalyviui, kuris ir pasiūlė tuos 600 eurų. Tokiu būdu būtų pasiekta aukščiausia var­žytinių kaina ir išsaugota ūkininkų teisė sujungti savo sklypus. 

- Kada įsigalios šita tvarka? - teiraujamės parlamentaro. 

- Kai Seimas priims tokią įstatymo pataisą. Tačiau jos dar nėra, todėl būtinai ją pateiksiu, - pažadėjo Seimo na­rys.

Petras DARGIS

Prasidėjo laukinių gyvūnų vakcinavimas

Kovo pabaigoje prasidėjo laukinių gyvūnų oralinės vakcinacijos nuo pasiutligės pavasarinis etapas. Šiame etape vakcinavimas vyks tik buferinėse (pasienio) teri­torijose, besiribojančiose su Rusijos Federacijos Kali­ningrado sritimi, Lenkija ir Baltarusija.

Kaip ir kasmet, iš lėktuvų bus mėtomi jaukai su vakcina. Laukinių gyvūnų vakcinavimas pradedama nuo vakarinio Lietuvos pakraščio, lėktuvai kils iš Klaipėdos oro uosto. 

Priklausomai nuo oro sąlygų, šį etapą planuojama baigti gegužės pabaigoje. 

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba perspėja gyventojus, kad, radus jauką su pasiutligės vakcina, jo liesti negalima. Jeigu jaukai aptinkami prie gyvenamųjų namų, būtina apie tai nedelsiant pra­nešti Šilalės valstybinei maisto ir veterinarijos tarny­bai, kurios specialistai atvyks jų surinkti. Naminiams gyvūnams šie jaukai nepavojingi, tačiau jų perdozavus galimos komp­likacijos. 

Laukinių gyvūnų vakcinacija mūsų šalyje sistemingai vykdoma nuo 2006 m. Tiesa, buvo padaryta dvejų metų pertrauka, kuomet nenusta­tyta nė vieno pasiutligės at­vejo. Tačiau pernai, lapkričio mėnesį, Ignalinos rajone, pasienio ruože su Baltarusija (350 m iki sienos), buvo užfiksuoti 2 šios ligos atvejai. Todėl vakcinacija pa­sienio ruožuo­se vykdoma toliau. 

Šilalės rajone pas­kutinis susirgi­mas pasiut­lige nustatytas 2007 m. Mūsų rajoną palies pirmas ir ket­virtas etapai. Pirmasis tę­sis iki balandžio 6 d., ketvirtas bus vykdomas ge­gu­žės 6 d. – gegužės 27 d.

Egidijus JAKŠTAS, Šilalės VMVT vyriausiasis veterinarijos gydytojas-inspektorius

 

 

 

Pasvalys pasitiko jaunuosius filologus

Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje vyko 48-asis Lie­tuvos mokinių jaunųjų filologų konkursas. Į baigiamąjį tu­rą pateko 101 moksleivis, tarp jų - ir Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos IV c klasės mokinė Kamilė Bliū­džiūtė.

Moksleivių kūrybiniai bei tiriamieji darbai aptarti ir įvertinti septyniose sekcijose: prozos, po­ezijos, literatūros kritikos, publicistikos bei eseistikos, kalbos, tautosakos ir literatūrinių vertimų. Kūrinius vertino rašytojai, mokslininkai, literatūros kritikai.

Kamilės darbai buvo pristatyti publicistikos sekcijoje. Šios srities jaunųjų kūrėjų darbus vertino rašytoja, eseistė Gintarė Adomaitytė bei „Naujosios Romuvos“ vy­riausias redaktorius And­rius Konickis. Už labai gerą pub­licistiką ir eseistiką K.Bliū­džiūtė apdovanota Švietimo ir mokslo ministerijos II laips­nio diplomu bei sidabro me­daliu.

Jolanta ŠMITIENĖ, lietuvių kalbos mokytoja

Jubiliejiniame „Temidės“ konkurse triumfavo pajūrališkiai

Kiekvieną pavasarį Lietuvos moksleiviai dalyvauja kon­kurse „Temidė“, kurio  tikslas - ugdyti jų teisinį są­moningumą, supratimą apie teisinę sistemą, vykdyti ankstyvąją teisės pažeidimų prevenciją. Šiemet „Temi­dė“ į protų kovas pakvietė jau 20-ąjį kartą. 

Nuo 1996 m. vykstantis konkursas įsigilinti ne tik į visai valstybei aktualius klausimus, bet ir į savo asmenines teises kviečia 8-12 klasių mokinius. Konkursas organizuojamas keliais etapais: iš pradžių moksleiviai rungiasi savo mokyklose, vėliau vyksta į rajoninį etapą, o sėkmingai jį įveikę – į apskrities. Galiausiai stipriausios visos šalies mokyklų komandos susitinka finaliniame etape ir varžosi ne tik dėl geriausiai teisę išmanančios mokyklos titulo, bet ir dėl šaunių prizų. 

Mūsų rajone šių metų II-asis „Temidės“ etapas balandžio 1 d. buvo surengtas Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje. Pernai konkurse sulaukta keturių mokyklų atstovų, o šiemet įrodyti, jog puikiai išmano svarbiausius teisės aktus, susirinko net šešios komandos: Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos „Prototipas“ (mokytoja Nomeda Kasmauskaitė), Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos „STAR“ (mokyt. Ra­sa Meškėnienė), Šilalės Da­riaus ir Girėno progimnazi­jos „Detektyvai“ (mokyt. Re­gina Kelpšienė), Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos „Be dėmių“ (mokyt. Lina Ivanauskaitė-Bertašienė), Pa­jūralio pagrindinės mokyk­los „Išmanūs ir teisingi“ (mo­kyt. Milda Galdikaitė-Mi­ka­­šauskie­nė) bei Žadeikių pag­­rin­di­nės mokyklos „Pat­rio­tai“ (mokyt. Lai­ma Bal­tu­tienė). 

Komandoms reikėjo įveikti tris užduotis: iš pradžių laukė originalus prisistatymas, vėliau – įtraukiantis protų mūšis ir atsisveikinimo rungtis, kurios metu komandos galėjo pademonstruoti savo sumanumą bei išskirtinumą. 

Protų mūšio dalyviai turėjo pasukti galvas ir atsakyti į klausimus apie Lietuvos Respublikos Konstituciją, vals­­tybės simbolius, LR Bau­džia­­­majame kodekse, Ad­mi­nist­­racinių teisių pažeidimų ko­­dekse numatytas atsakomybes, atskleisti Vaiko minima­lios priežiūros įstatymo, Ke­lių eismo taisyklių subtilybes. Be to, dalyviams buvo pateiktos iš anksto sumodeliuotos situacijos, kuriose jiems reikėjo nustatyti pažeidimus ir juos įvardinti. 

Moksleivius vertino kompetentinga komisija: Klaipėdos apygardos prokuratūros Tau­ragės rajono apylinkės pro­ku­ratūros prokuroras Min­dau­gas Stonkus, Tauragės aps­krities vyriausiojo polici­jos komisariato Šilalės rajo­no policijos komisariato Vie­šo­­sios policijos skyriaus Pre­vencijos poskyrio viršininkas Giedrius Vyštartas bei vy­resnioji specia­listė Vilma Mas­koliūnienė, Šilalės rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyresnioji specialistė Akvilina Žąsytienė. Komisijai pirmininkavo laikinai Šilalės rajono policijos komisariato viršininko funkcijas atliekantis Zigmantas Grabauskas. 

Pasak komisijos narės ir už konkurso rengimą atsakingos V.Maskoliūnienės, varžovai buvo vienas kito verti, tad įtampos netrūko. Po vertintojų išvadų paaiškėjo, kad ginti rajono garbę į apskrities etapą vyks 106 balus surinkę „Išmanūs ir teisingi“ iš Pajūralio pagrindinės mokyklos. Beje, jos atstovai puikiai pasirodo jau antrus metus iš eilės – pernai Šilalei Tauragėje taip pat atstovavo šios mokyklos auklėtiniai, tarp keturių komandų užėmę antrąją vietą.  

Vos vienu taškeliu nuo lyderių atsiliko žadeikiškių ko­manda (105 balai), o treti liko Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos mokiniai (99,5 balo).

Birutė PALIAKIENĖ

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą