Rugsėjį Šilalės rajono savivaldybės biudžetas pasi­pildė beveik 160 tūkst. eurų. Didžioji dalis šių lėšų iš valstybės biudžeto skirta dėl padidėjusios minima­lios mėnesinės algos. Tačiau nors biudžetas formaliai kiekvieną mėnesį vis labiau pilnėja, savivaldybė įstaigas bei gyventojus laiko ant bado dietos.

Savivaldybės taryba gavo Šilalės viešosios bibliotekos direktorės prašymą skirti lėšų atleidžiamų darbuotojų išeitinėms kompensacijoms išmokėti. Keturių darbuotojų atleidimas bibliotekai kainuos 17,5 tūkst. Eur.

Prašyme teigiama, jog atleidžiamiems darbuotojams Šilalės viešoji biblioteka turi išmokėti 13,7 tūkst. Eur kompensacijų, „Sodrai“ pervesti 4,1 tūkst. Eur socialinio draudimo mokesčių. Viešosios bib­liotekos administracija pageidauja, kad lėšų išeitinėms kompensacijoms savivaldybės taryba skirtų iš rajono biudžeto.

Prašymą svarstęs Finansų, investicijų ir verslo komitetas nusprendė, jog skubos čia nėra. Be to, vicemeras Valdemaras Jasevičius net suabejojo, ar gali susidaryti tokia didelė išeitinių suma, kai „visi žino, kokie bibliotekininkių atlyginimai“...

Būtent savivaldybės viešąją biblioteką labiausiai supurtė birželį priimtas tarybos sprendimas mažinti biudžetinių įstaigų darbuotojų skai­čių - kaip ir Šilalės kultūros cent­ras, biblioteka įpareigota sumažinti keturis etatus.

Deja, savivaldybės taryba kul­tūros remti, atrodo, neskuba. Tai patvir­tina atviro jaunimo cent­ro grupės „Ne­klausk pa­va­­di­nimo“ prašymo skirti 800 Eur būg­nams įsigyti svarstymas. Me­ras pripažino, jog paramos prašyti jaunimas buvo atėjęs ir pas jį.

„Sakiau, kad  Kultūros cent­ras turi rasti lėšų tarp eilučių. Pasikeitė šios įstaigos vadovas, naujajam teks peržiūrėti, kam skirtas finansavimas“, - būg­nų likimą nulėmė meras. 

Muzikos grupė - ne politinė organizacija, dėl to ir finansavimo jai belieka ieškoti „tarp eilučių“. O būtų politinė, mero pažiūrų, ko gero, ir pinigų atsirastų, ir net būgnus savivaldybė greičiausiai nupirktų, kad tik Šilalę „garsintų“... 

Bet valdžia nugarą atsuko ne tik iniciatyviam jaunimui. Lėšų neskirta ir viešiesiems darbams, todėl be duonos kąsnio liko bedarbiai. Sutrikus darbo biržos viešųjų darbų finansavimui, meras pareiškė, jog 25 tūkst. Eur šiam tikslui neduos ir savivaldybė. Dėl to galimybės padirbėti bent kelis mėnesius ir taip šiek tiek užsidirbti neteko maždaug 100 rajono gyventojų.

Daiva BARTKIENĖ

Kai už kiekvieno medžio kamieno slepiasi šlapias ruduo, kai balzganos ūkanos nusileidžia ant pievos ir ant širdies, skubu pas Tave. Nors Tu visada su manim, bet šiandien noriu arčiau ir tyliau. Toj tyloj girdėsiu Tavo balsą, jausiu rankų šilumą, užuosiu kvapą. Tai stebuklas - nurimstu ir sustiprėju. Nesuprantu ir nežinau, ar koks nors mokslas gali tai paaiškinti. Atrodo, nepertraukiamas mūsų ryšys su metais vis stiprėja - to nejutau, kai dar buvom tam pačiam gyvenime. Dabar tikiu, kad meilė yra amžina - ji niekada nesibaigia. Pasaulis sukurtas tobulai...

Grįšiu atgal į savo gyvenimą nuskaidrėjusia siela, o mano vargo kupra taps sparnais...

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kai prieš kelias savaites vieno Šilalės prekybos cent­ro aikštelėje pasirodė baltais talibo drabužiais apsirengęs barzdotas vyras ir dar su „Kalašnikovo“ auto­matu ran­kose, galėjai pagalvoti, kad tai pats bin Ladenas ap­sireiškė iš kito pasaulio. Bet dauguma praeivių at­pažino keliaujantį gatvės artistą, todėl ėjo prie jo kempe­rio ir sakė:

- Mes matėme jus per televizorių.

Vaikai rodė pirštu:

- Žiūrėkit, Pupų Dėdė!

Vieni nešė Pupų Dėdės šuniukams skanėstų, kiti metė monetų į aukų dėžutę. Prie žmonių pripratę neagresyvūs pudeliai draugiškai vizgino uodegas kiekvienam priėjusiam, nesvarbu, ar tas davė ką nors, ar atėjo tik pažiopsoti.

O Pupų Dėdė pozavo „Šilalės artojui“ ir mielai pasakojo apie savo gyvenimo būdą. Jis tikino, jog maskaradinis talibo kostiumas ir butaforinis automatas Afganistano pasienyje jam garantavo gyvybę.

- Kai važiavau Irano - Af­ga­nistano pasieniu, mane iš bet kurios uolos galėjo nušauti, - tikino keliautojas. - Nesvarbu, kad Irano teritori­­ja - Afganistano suki­lėliai ne­­sunkiai pereina sieną. Jie keršija visoms šalims, kurios į Afganistaną siunčia savo karius. Atpažinę lietuviškus kemperio numerius, jie tikrai galėjo mane nupilti. Kai kas patarė užsidengti numerius, bet aš padariau kitaip - apsirengiau štai tais baltais drabužiais ir į rankas pasiėmiau teatrinį automatą. Negi tikras talibas šaus į talibą?

Prieš tai jam gyvybę išgelbėję pudeliai. Kirtęs Turkijos - Irano sieną, Pupų Dėdė neva nesuprato, jog jau yra Irane ir turi sustoti prie pasienio posto. Kadangi nesustojo pats, buvo sustabdytas ginkluotų karių.

- Jie laikė į mane nukreiptus automatus, o nuo sargybos bokšto nusitaikė net kulkosvaidininkas. Lyg būčiau koks nusikaltėlis! - baisėjosi Pupų Dėdė. - Tačiau aš tik per nesusipratimą pravažiavau sar­gybinį. Vienas iš tų kariškių, matyt, karininkas, pareikalavo vizos. Aš jos neturėjau. Mat Turkijoje buvau girdėjęs, kad galėsiu nusipirkti ją Irano pasienyje. Pasirodo, ne! Tačiau pasisekė: karininkas buvo malonus, mane paleido ir liepė važiuoti atgal į Turkiją, į artimiausią miestą, kur yra Irano konsulatas, ir nusipirkti vizą. „O tada laukiam sugrįž­tant!“ - atsisveikino karininkas.

Kodėl jis buvo toks malonus? Jis man paaiškino, kad į mano kemperį jau buvo nutaikyta kovinė raketa ir turėjo jį susprogdinti. Irano kariškiai palaikė mane Isla­mo mirtininku, kuris atvažiuoja susisprogdinti prie ka­­reivinių. Tačiau paskutiniu momentu karininkas per naktinio stebėjimo žiūronus pamatė, jog vežuosi šunis. Kuris mirtininkas vešis dar ir šunis? Kariškis davė komandą raketos nepaleisti, todėl buvo patenkintas, kad jo spėjimas pasitvirtino.

Po to atsitikimo pasikeitė Pupų Dėdės ir jo pudelių santykiai.

- Anksčiau šunys ėdė tai, kas likdavo nuo manęs, - prisipažino keturkojų šeimininkas. - Bet po to, kai jie išgelbėjo man gyvybę, aš valgau tai, kas lieka nuo jų!

Pasirodo, keliautojo gyvybę gelbėjo ne tik šuniukai, bet ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslas, kurį jis visur vežiojasi su savimi.

- Paveikslą gavau dovanų iš Lazdijų klebono, - pasakojo gatvės artistas. - Žinojau, jog ilgoje kelionėje per visą pasaulį manęs laukia ne tik daugybė nuotykių, bet ir didelių pavojų. Supratau, kad man reikia stiprios apsaugos. Marijos paveikslas būtų pats tas. Kad jis turėtų daugiau galių, nuvežiau pašventinti į Lurdą,  iš Lurdo – į Fatimą. Lurdas, kaip žinote, yra Prancūzijoje, prie pat Ispanijos sienos, Fatima – piligriminis miestelis Portugalijoje. Bevažiuojant iš Lurdo Portugalijos link, kalnų kelyje manęs į tarpek­lį vos nenustūmė autobusas. Važiavo jis labai neatsargiai ir galėjo kliudyti kemperį, tačiau spėjau laiku pasukti į šalį...

Išeitų, gelbėjo Marijos paveikslas?

- Ne, - purto galvą keliautojas. - Paveikslas tada dar negalėjo padėti, nes tik vežiau jį iš Lurdo į Fatimą, jis dar nebuvo deramai pašventintas. Visiškai pašventintas jis gelbėjo mane, važiuojant per Afriką.

Pirmasis nuotykis buvęs Maroke, kai jis važiavęs dykumų keliu ir priekyje pamatęs stovinčius automobilius. Keliautojas suprato, kad tai - plėšikų pasala. Apie juos buvo girdėjęs.

- Jie atima mašinas su visais daiktais, o kad neliktų liudytojų, žmones nušauna. Man nieko daugiau neliko, tik apsisukti ir skubėti atgal iki muitinės. Plėšikai mėgino vytis, tačiau jų mašinos - tikri kledarai! Muitininkai sakė, jog man be galo pasisekė. Iš tiesų padėjo Marijos paveikslas, - tikino keliautojas.

O Sacharos dykumoje jo ir pudelių laukusi tikra mirtis nuo karščio bei troš­kulio. Be­va­žiuojant Da­karo keliu, nutrūkęs ra­diatoriaus dirželis.

- Tas dirželis suka ir vandens pompą. O jos neauši­namu va­rik­liu niekur nenuvažiuosi. Teko sustoti. Mė­ginau stabdyti kitas mašinas ir prašyti pagalbos, bet visos lėkė pro šalį. Daugiausia - arabai. Jie tik­riausiai galvojo, kad čia kokia pasala, o aš - paprasčiausias plėšikas. Pamaniau, jog jei niekas nepadės, niekaip neišsikapstysiu. Ir kai jau pradėjau netekti vilties, prisiminiau Marijos paveikslą. Pasiėmiau jį ir sakau: „Dabar tik tu gali ką nors padaryti!“ Ir ką jūs manote? Kelyje pasirodė paties Dievo siųsta „Mersedesų“ kolona. Ja važiavo lietuviai, kauniečiai, parduoti savo senų „mersų“, kurie ten kainuoja nežmoniškus pinigus. Pamatę kemperį su Lietuvos Trispalve, jie sustojo. Vienas mechanikas sutaisė mano mašiną. Tai buvo tikras stebuklas - aš likau gyvas!“ - dalijosi prisiminimais keliautojas.

Pupų Dėdei tas stebuk­las malonus dar ir tuo, kad Dievas jį gelbėti atsiuntė būtent lietuvius. Juk ir jis per visą pasaulį pasileido ne dėl pramogos, o siekdamas garsinti Lietuvą. Dėl to jo kemperyje tiek daug lietuviškos at­ributikos! Lietuvių pagalba buvo savotiškas atlygis.

Kada jam šovė į galvą imtis misijos garsinti Lietuvą? Pasirodo, gana seniai, kai dar gyveno Dotnuvoje ir buvo tik Algimantas Jasiulionis. Pu­pų Dėde jį praminė žmonės. Mat esąs didelis panašumas tarp jo bei pirmojo, tikrojo Pupų Dėdės - Petro Biržio.

- Ir jis gyveno Dotnuvoje, ir aš, ir jis rašė kupletus, ir aš, - lenkė pirštus A. Jasiu­lio­nis. - Paskaičiau knygą „Spar­nuo­to­ji Lietuva“, mane sužavėjo Da­riaus ir Girėno žygdarbis. Man irgi kilo noras garsinti Lietuvą. Ne lėktuvu, bet keliaujant kitaip. Pardaviau butą - nusipirkau šitą kemperį. Ne visi artimieji pritarė mano žygiui, bet aš dariau pagal save.

Kurui ir maistui Algimantas sako užsidirbąs kelionėse gatvių vaidinimais, jo misiją aukomis yra rėmę ir Lietuvos žmonės.

- Kai televizija mane išgarsino bei paskelbė sąskaitos numerį, pradėjau sulaukti aukų, - pasakojo neįprastą gyvenimo būdą pasirinkęs vyras. - Kai pasidariau įžymus, paramos sulaukiu dar daugiau.

Keliaudamas mažiausiai pa­vojų bei nuotykių jis patyręs Europoje. Juk tai tokie saugūs ir paprasti kraštai! O griežčiausią tvarką matęs Irane. Tenai vagims viešai nukerta galvas, moterų prievartautojus kranu pakaria rotušės aikštėje, o visą egzekuciją transliuoja per televiziją. Kas įžeidžia vyresnį žmogų, tą pririša prie stulpo ir gerai paauklėja lazdomis. Tokia tvarka Lietuvos keliauninkui labai patinkanti.

- Užtat ten niekas nevagia ir neužgaulioja senų žmonių, - sakė jis. - Mieste mašinos durelių gali nerakinti, numesti ant sėdynės piniginę - niekas nieko neims!

Laimingiausius žmones jis sutikęs Libijoje.

- Niekur kitur nemačiau tiek besišypsančių veidų, kaip Libijoje. Ir kur tau jie nesišypsos, jeigu Gaddafis kiekvienam buvo atidaręs specialią sąskaitą degalams, o ir jie kainavo centus! Vesdamas Libijos pilietis, jeigu neturėjo savo pastogės, galėjo gauti dovanų butą. Taip jie turtingai gyveno, kol pasaulio naftos banginiai nepasikėsino į jų iškasenas. Dabar bijočiau ten kelti koją - iš sugriautos ir vis kariaujančios šalies patys jos gyventojai miniomis bėga į Europą...

Kur jis keliaus dabar? Pa­sirodo, tokių ilgų misijų Pupų Dėdė jau nebeplanuoja. Jeigu išsiruoš kur nors, tai gal į Kanarų salas. Ir ne kaip mi­sio­nierius, bet kaip paprasčiausias turistas. Reikia juk pasirūpinti ir sveikata!

Tačiau kol kas užteks Lie­tuvos. Kol nėra didelių šalčių, su savo keturiais pudeliais gyvens kemperyje. Ateis žiema – kelsis į nedidelį butuką Kauno rajone.  Apsistos ten. O paskui... Paskui bus matyti!

Petras DARGIS

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Nuo spalio 10 d. Šilalės kultūros centro direktoriaus pareigas užėmė ir iki šiol net 16 metų rajono kultūrinį gyvenimą stygavusį Antaną Kazlauską šiame poste pakeitė Irmina Kėblienė.

Naujoji kultūros įstaigos vadovė turi daugiau nei 25 metų pedagoginio darbo stažą, pastaruoju metu dirbo lietuvių kalbos mokytoja Šilalės Simono Gaudėšiaus gimna­zijoje bei Šilalės Dariaus ir Gi­rėno progimnazijoje. I. Kėb­lienė daug metų aktyviai da­lyvauja ir visuomeniniame bei kultūriniame rajono gyvenime: yra viena iš VšĮ „Et­no­klubas“ įkūrėjų, kartu su Jolanta Kažukauskiene vadovauja Kultūros centro kolektyvui „Gers smuoks“. 

„Šilalės artojui“ naujoji Kul­tūros centro direktorė sa­kė, jog būsimų darbų sąrašas yra ilgas ir ne visai toks, kokį iš pradžių įsivaizdavo. Pirmosios darbo dienos – itin įtemptos, nes reikėjo ne tik perimti dokumentus, sutvarkyti nemažai finansinių reikalų, įvairioms institucijoms išsiųsti daug raštų ir t.t., bet ir atlikti tai, ką anksčiau privalėjo, tačiau nepadarė, buvęs įstaigos vadovas. Naujoji direktorė neslėpė, kad jos pečius užgulė tiek įsisenėjusios skolos, tiek kiti nemalonūs darbai. Vienas iš jų – etatų mažinimas. Pasak I. Kėblienės, yra savivaldybės tarybos sprendimas panaikinti net 4 rajono kultūros darbuotojų etatus: iš 52 turėtų likti 48, tad naujoji vadovė turės įvertinti situaciją ir nuspręsti, kam teks palikti šią sritį.

„Maniau, pirmiausia susipažinsiu su darbuotojais, pareigybių aprašymais, dokumentais, aplankysiu kaimo filialus bei išklausysiu juose dirbančių žmonių pageidavimus, lūkesčius, bėdas. Tikėjausi, jog pagrindinius darbus ir prio­ritetus, būsimus renginius dėliosiuosi tik pasitarusi su savo darbuotojais, nes visi žinome, kad vienas lauke – ne karys. Visada siekiu kultūrinio darbo kokybės bei įvairovės, nes man svarbiau yra kokybė, ne kiekybė. O kad sektųsi, reikia dirbti išvien.

Deja, laukia vienas nemalonus darbas, kurio nė už ką nenorėjau apsiimti – yra gautas savivaldybės įsakymas sumažinti 4 darbuotojų etatus. Niekas iš šiol nepadaryta, žmonėms net neįteikti įspėjimai, niekas nesuderinta. Todėl turėsiu kalbėtis su filialų vadovais ir nuspręsti, kokias pareigybes būtina palikti, o kurių ne. Šiuo metu pas mus yra 10 pensinio amžiaus žmonių, kurie užima 8 etatus. Galbūt, kad nebūtų taip skausminga, jų etatus prisieis sumažinti iki pusės“, - kalbėjo naujoji direktorė.

Jos teigimu, vienas iš pagrindinių darbų bus ir Kultūros centro vidaus bei darbo taisyklių pakeitimas, naujų renginių planavimas bei organizavimas. Nors jau kurį laiką kalbama ir apie būsimą Kultūros centro pastato renovaciją, I. Kėblienė teigė, jog nieko konkretaus dar nėra žinoma. O atnaujinti pastatą būtina, nes jis, be visų kitų trūkumų, dar bjauroja ir viso miesto veidą.

Ankstesnis direktorius A. Kazlauskas iš Kultūros centro niekur nesitraukia -  jis perkeltas į žemesnes pa­reigas – tapo direktorės pavadotoju. Tad I. Kėblienė turės du pavaduotojus: be A. Kaz­lausko, jos pagalbininku lieka ir iki šiol šiose pareigose dirbęs Vytautas Jankauskas.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Jau nuo kitų metų Šilalėje gali pradėti veikti dar viena „Šaraškino kontora“ - Socialinių paslaugų namuose planuojama steigti Bendruomeninius šeimos namus. Visiems besikreipiantiems Socialinių paslaugų namų darbuotojai pasakys, kas gali suteikti pagalbą patiriantiems krizę, ir kur tokia įstaiga yra.

Kovo 10 d. pasirašytame socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakyme Šilalės savivaldybei kompleksinių paslaugų šeimai teikimui paskirta 213 tūkst. 828 eurai. Šias lėšas numatoma pradėti naudoti ateinančiais metais. Projekto trukmė - trys metai. 

Pristatydama tarybos nariams būsimą projektą, savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Danguolė Rač­kauskienė net keletą kartų pakartojo, kad jis nėra skirtas vien socialinės rizikos šeimoms gelbėti.

„Paslaugos bus teikiamos visoms rajono šeimoms - lėšos yra skiriamos pozityvios tėvystės mokymams, psichosocialinei pagalbai, paslaugų gavėjų vaikų priežiūrai ir pavėžėjimui“, - garantavo D. Rač­­kauskienė.

Pasak vedėjos, paslaugas teiks konkurso būdu atrinktos nevyriausybinės organizacijos, o Bendruomeniniai šeimos namai, kurių funkcijas atliks Socialinių paslaugų centras, tik rinks informaciją ir teiks ją paslaugų gavėjams. D. Račkauskienė žadėjo, kad jokių papildomų etatų šiam projektui steigti ne­reikės, o pasibaigus finansavimui, savivaldybė jokių įsipareigojimų neprisiims.

Esą vienintelis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reikalavimas - kad 75 proc. skirtų lėšų naudotų nevyriausybinės organizacijos.

Nors daugelis politikų neslėpė manantys, jog iš nevyriausybinių organizacijų konsultacijų jokios realios nau­dos dar niekas nėra turėjęs, nė vienas neprieštaravo valdininkų norui būtent tokiu projektu „įsisavinti pinigus“.

Netrukus bus aišku ir kam jie atiteks - D. Račkauskienės teigimu, savivaldybė jau yra paskelbusi nevyriausybinių organizacijų konkursą paslaugoms šeimai teikti.

Daiva BARTKIENĖ

Rugsėjo 21-ąją Šilalėje svečiavęsis lenktynininkas Benediktas Vanagas ne tik su mažaisiais šilališkiais kartu siekė žaislinių mašinėlių rekordo, bet bendravo ir su vyresniųjų klasių mokiniais. Pasiklausyti, ką apie savo karjerą papasakos žinomas žmogus, gimnazistų susirinko pilna Kultūros centro salė.

Manė, kad buvo geriausias

B. Vanagas pristatomas kaip vienas universaliausių ne tik Lietuvos, bet ir visų Baltijos šalių automobilių sporto atstovų: jis dalyvauja tiek ralio, tiek žiedinėse, tiek bekelės varžybose. Labiausiai jį išgarsino sunkiausiu pasauly­je laikomas Pietų Amerikoje vykstantis Dakaro ralis. 2015-aisiais jame B. Vanagas finišavo 24-as – tai aukščiausias lietuvių pasiekimas šiose lenktynėse ir dar kartą pakartotas geriausias Baltijos valstybių sportininkų rezultatas.

Kol kas lygių sau neturintis lenktynininkas neslėpė: geriausiu jis jautėsi dar savo karjeros pradžioje. Tačiau jo „sparnai“ greitai buvo apkarpyti... Automobilių sporto autoritetas prisipažino, jog dalyvauti varžybose pradėjo pakankamai vėlai – būdamas 18 ar 19 metų, kai daugelis profesionalų treniravosi nuo mažų dienų.

„Tuomet galvojau, kad esu pats geriausias ir greičiausias, todėl užsinorėjau savo klasę parodyti trasoje – nusprendžiau būti lenktynininku. Bet kad yra geresnių, supratau jau per pirmąją treniruotę. Nusipirkau sportinį automobilį, pasikviečiau trenerį, ir išvažiavome į Kačerginės Nemuno žiedą. Daug treniravomės, o dienos pabaigoje treneris sako: „Dabar apvažiuok vieną ratą kiek gali greičiau“. Rato ilgis – 3,3 kilometro. Sukaupęs visas jėgas, išpiltas prakaito, įveikiau maždaug per minutę ir trisdešimt penkias sekundes. Tada treneris pabandė pats ir atvažiavo dešimčia sekundžių greičiau! Man tai buvo tarsi šaltas dušas. Juk galvojau esąs kiečiausias, o, pasirodo, nieko nemoku“, - pasakojo B. Vanagas.

Jis prisipažino, jog tas šaltas dušas jam padėjo suprasti, kad profesionalu be pas­tangų bei sunkaus darbo netapsi. Beje, B. Vanagas, dar iš vaikystės, kai septynerius metus užsi­iminėjo Rytų kovos menais, atsimena tai­syklę, jog būti pasirinktos srities asu įmanoma, tam skiriant 10 tūkstančių valandų. Tačiau, vyro įsitikinimu, po dviejų valandų aktyvaus darbo smegenys sunkiai pri­ima naują informaciją. Todėl, jo skaičiavimais, per dieną savo pomėgiui skiriant po dvi valandas, profesionalu tapti užtrunka apie 15 metų...

„Galbūt kitiems tai atrodo ilgas laiko tarpas, bet jis prabėga išties greitai. O kai tampi profesionalu, tau moka už žinias bei kompetenciją. Kiek Lietuvoje esu sutikęs savo srities profesionalų, visi uždirba tikrai neblogai ir gali gyventi oriai, jiems nereikia emigruoti“, - sakė B. Vanagas.

Reikia būti ne tik apsukriam, bet ir užsispyrusiam

Lenkty­ninin­kas prisipaži­no, jog siekti profesionalo karje­ros iš dalies padėjo jo cha­rak­teris. 39-erių sportininkas pasakojo nuo mažumės buvęs nutrūktgal­vis, tačiau savarankiškas ir užsispyręs. Tai liudija labai ankstyvas išėjimas iš tėvų namų: atskirai nuo jų Benediktas pradėjo gyventi nuo 15 ar 16 metų. Anot vyriškio, tai lėmė ne blogi ar įtempti santykiai šeimoje, bet ankstyva branda ir... mokėjimas uždirbti pinigus.

Dar nesulaukęs pilnametystės, Benediktas jau oficia­liai dirbo. Pirmoji jo darbovietė buvo degalinių tinklas, kur vaikinas ėjo ne šiaip kokias, o pardavimų vadybininko pareigas. Per pusant­rų metų darbo įmonės kuro pardavimai, B. Vanago teigimu, neregėtai išaugo. Už tokius pasiekimus darbovietė, jaunuoliui išeinant iš darbo, įteikė solidžią dovaną – didžiąja dalimi finansavo pirmojo lenktyninio automobilio įsigijimą.

O tas automobilis, kaip sako Benediktas, buvo ryškiai geltona „Škoda“, kainavusi 24-27 tūkst. litų. Prieš du dešimt­mečius tokia kaina atrodė sunkiai suvokiama, ir įpirkti automobilį iš asmeninių lėšų buvo neįmanoma. Vaikinui pasisekė, jog net 20 tūkst. Lt, kaip savotišką premiją bei pasitikėjimo ženklą, įteikė pirmoji darbovietė.

Dabartinis B. Vanago lenktyninis automobilis „OsCar“, kuriuo kelinti metai vyksta į Dakarą, savo kaina pirmąją „Škodą“ pralenkia net keliasdešimt kartų - į jį investuota apie 600 tūkst. eurų.

Pasiruošimas Dakarui trunka visus metus

Dakaro lenktynės į susitikimą atėjusiems moksleiviams kėlė didelį susidomėjimą. Sportininkas papasakojo, kad pirmą kartą šiose prestižinėse lenktynėse dalyvavo prieš ketverius metus. 2013-aisiais bendroje automobilių įskaitoje jis liko 65-as, nors prisipažino tikėjęsis būti tarp pirmaujančiųjų. Antraisiais metais pakilo į 35-ąją poziciją, užpernai pavyko pasiekti kol kas geriausią rezultatą – 24-ąją vietą, o praėjusiais metais iš Pietų Amerikos Benediktas grįžo su 26 rezultatu.

Sportininkas atskleidė daž­­­nai sulaukiantis klau­si­mo, kas Dakaro ralyje yra sun­­kiausia. Jo teigimu, ne alinantis karštis, sudėtingos važiavimo sąlygos, gedimai, kitos kliūtys ar įtampa bei nuovargis sukelia didžiausių problemų, o visa tai, ką būtina atlikti dar iki varžybų starto.

„Pirmosiose lenktynėse ir aš, ir mano komanda darėme labai daug klaidų. Tačiau ir daug ko išmokome. Gruodžio 27-ąją vėl skrisime dalyvauti Dakaro ralyje, ir žinau, kad išlydėti mūsų į oro uostą susirinks daug palaikančiųjų. Jie linkės sėkmės, plos per petį, sakys suprantantys, jog mūsų laukia sunkūs išbandymai. Tačiau didžiausi išbandymai jau bus praėję.

Mums Dakaras  niekada ne­sibaigia. Dabar vyksta labai intensyvus pasiruošimas, ir kai būsime oro uoste, 70 procentų darbo bus atlikta. Bereikės tik nuvažiuoti ir parodyti tai, ką mokame. Taip, bus labai sunku, bus karšta, mažai miego, sudėtingi ruožai bei visa kita. Bet tai – tik aisbergo viršūnė. Pasiruošimas yra pats sudėtingiausias ruožas: kaip pasiruošime, taip ir startuosime. Lenktynės prasideda kitų metų sausio 2-ąją Parag­vajuje, bet jau lapkričio 20 dieną Prancūzijoje turime priduoti visą savo techniką: lenktyninius automobilius, sunkvežimius, atsargines detales. Gruodžio 27-ąją išskrisime tik su rankiniu bagažu.

Dakaro ralis yra neleng­vos ir įtampos kupinos lenktynės, tačiau sudėtingiausia yra joms pasiruošti. Kaip ir kariuomenėje:  sunku pratybose – leng­va mūšyje“, - kalbėjo sportininkas, linkėdamas jaunimui nebijoti iššūkių.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Šilalės artojui“ išspausdinus straipsnį „Savivaldybei taupant, skriaudžiami net vaikai“ (2016 m. rugsėjo 6 d., Nr. 67), kuriame buvo informuojama apie savivaldybės sutaupytus milijonus, skirtus piniginei socialinei para­mai, valdininkai susizgribo šias lėšas naudoti pagal paskirtį. Praėjusį mėnesį prašymus pašalpoms gauti pateikę rajono gyventojai negalėjo atsistebėti netikėtu valdžios dosnumu - parama sunkiai gyvenantiems pa­sipylė kaip iš gausybės rago. Matyt, susigėdę valdininkai susivokė, jog sočiau gyventi nori ir tie vaikai, kurių tėvai, deja, girtauja, neturi  socialinių įgūdžių. Taip pat šeimos, ku­rioms gauti paramą sutrukdė vos keli nustatytą ribą dėl pakilusios minimalios algos viršijantys eurai.

Savivaldybės taryba pritarė Socialinės paramos skyriaus prašymui leisti sutaupytas piniginės socialinės paramos lėšas naudoti socialinės rizikos šeimų vaikų nemokamam maitinimui.

Sprendimo projektą politikams pristačiusi Socialinės­ paramos skyriaus vedėja Dan­­guolė Račkauskienė sakė, kad tokiems vaikams reikėtų ne tik pietų, bet ir pusryčių, kuriems valstybė skiria tik 4 proc. nuo nemokamam mokinių maitinimui sunaudotų lėšų.

Šiemet parama skirta 917 rajono mokinių - net 230 mažiau nei praėjusį rugsėjį. Sumažėjus paramos gavėjų, mažėja ir nemokamam maitinimui skirtų lėšų, o vien socialinės rizikos šeimose auga 150 mokyklinio amžiaus vaikų.

„Vienai dienai pusryčiams galime skirti 54 eurus, mėnesiui - ne daugiau kaip 1079 Eur. Už tokią sumą pusryčius gali pavalgyti maždaug 70 vaikų. Jei mokyklų socialiniai darbuotojai prašytų maitinti pusryčiais daugiau mokinių, galėtume naudoti sutaupytas piniginės socialinės paramos lėšas“, - sakė politikams D. Račkauskienė.

Pasak Socialinės paramos skyriaus vedėjos, visiems socialinės rizikos šeimų vaikams rytais pamaitinti reikėtų per mėnesį papildomai maždaug 1000 Eur.

Sveikatos apsaugos ir socia­linių reikalų komiteto nariai domėjosi, kiek piniginei socia­linei paramai skirtų lėšų savivaldybė sutaupė šiais metais, tačiau atsakymo neišgirdo.

„Užteks, užteks, čia daug nekainuos“, - paaiškino jiems Socialinės paramos skyriaus vedėja.

Mokinių nemokamo maitinimo mokyklose tvarkos ap­rašas numato, jog pusryčiai skiriami socialinę riziką patiriantiems vaikams ir „kitais labai ypatingais atvejais“. Kokie tie „labai ypatingi atvejai“, nustatys socialiniai darbuotojai.

Reikia priminti, kad kasmet Šilalės savivaldybė piniginei socialinei paramai iš valstybės biudžeto gauna per 2 mln. 800 tūkst. Eur. 2014 m. mūsų valdininkai sutaupė 1 mln. 943,7 tūkst. Eur arba 69,3 proc. socialinėms pašalpoms skirtų valstybės lėšų.

2015 m. Šilalės savivaldybė nepanaudojo 1 mln. 992,7 tūkst. Eur (net 70,8 proc.) socialinei paramai valstybės numatytų lėšų.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija prognozuoja, jog šiemet mūsų rajono savivaldybė išmokės tik apie 715 tūkst. Eur pašalpų. Ministerijos specialistų skaičiavimais, šiais metais savivaldybė sutaupys net 74 proc. valstybės piniginei socialinei paramai skirtų lėšų. Šios prognozės paremtos 2016 m. pirmojo ketvirčio duomenimis.

Prasidedant paskutinei šio Seimo rudens sesijai, Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareikalavo taisyti Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą. Prezidentei nerimą sukėlė spaudoje pasirodžiusi informacija, jog savivaldybės vien pernai sutaupė 126 mln. Eur socialinei paramai skirtų lėšų ir tik menką jų dalį panaudojo socialinėms reik­mėms.

Šilalės savivaldybė yra tarp penkių šalies savivaldybių, taupančių skurstančiųjų paramai skiriamus pinigus. Už sutaupytus milijonus valdininkai galėtų pamaitinti pusryčiais ne tik socialinės rizikos šeimų vaikus, bet ir visus rajono mokinius. Deja, šie milžiniški pinigai yra leidžiami kitiems poreikiams. 

Daiva BARTKIENĖ

Daugelis darbdavių puikiai supranta, kokia atsakomybė jiems gresia už nelegaliai įdarbintus darbuotojus. Tačiau Valstybinė darbo inspekcija (VDI) neslepia, jog kova su nelegaliu darbu vis dar yra viena pagrindinių šios tarnybos užduočių. Ypatingai daug „nelegalų“ aptinkama statybų, žemės ir miškų ūkio sektoriuose. Neįforminti darbininkai dažniausiai tyliai ir gražiai dirba tol, kol apie jų veiklą nesuuodžia darbo inspektoriai arba patys nesusipyksta su darbdaviu. Panašiai atsitiko ir Kaltinėnų seniūnijoje ūkininkaujančiai moteriai. Sykį pas ją triūsiantis jaunas vyras pasikėsino savo darbdavę išžaginti. Ši kreipėsi į policiją, o gašlūno  sugyventinė – į VDI. Gindama mylimąjį bei keršydama ūkininkei, mergina pasiskundė, kad pas ūkininkę trejus metus dirbo nelegaliai.

Akylesni „Šilalės artojo“ skai­tytojai tikriausiai prisimena balandžio mėnesį išspaus­din­tą policijos pranešimą apie Kal­tinėnų seniūnijoje, gyvulių fermoje, užregistruotą pasikėsinimą išžaginti daug vyresnę moterį. Užpulta ūkininkė tuomet kreipėsi į policiją, tačiau greitai ir pačiai teko aiškintis pareigūnams. Ūkininkę užpuolusio darbininko sugyventinė Darbo inspekcijai pranešė, kad šiame ūkyje yra įsišaknijęs nelegalus darbas, ir papasakojo, jog pati jau trejus metus neįforminta ten dirba melžėja.

Darbo inspekcija medžiagą perdavė teismui. Tiesa, stambaus ūkio savininkė kalta neprisipažino ir neigė, kad nelegaliai buvo įdarbinusi melžėją. Esą moteris tik retsykiais ateidavo jai padėti, kai reikėdavo išvykti pas gydytojus ar pan. Kad šita moteris kartkartėmis pagelbsti, ūkininkė teigė nematanti nieko blogo, nes ir jai, ir jos širdies draugui ji nuolat padėdavo: paskolindavo technikos, duodavo šieno.

Tačiau, tiriant šį atvejį, teismui įtikinamesnė pasirodė melžėjos versija. Ji papasakojo, jog kaltinėniškės ūkyje dirbo nuo 2013 metų gegužės. Čia kiekvieną dieną, įskaitant ir savaitgalius, melždavo karves, plaudavo melžimo aparatus. Žiemą, kol gyvuliai būdavo fermose, dirbdavusi rytais, nuo 5 valandos iki maždaug 9 val., o išginus karves į ganyk­las, tekdavę plušėti ir vakarais, nuo 17 iki 20 val. Už vieną darbo dieną ūkininkė mokėdavusi 15 eurų, atsiskaitydavusi kas savaitę. Moteris išdirbtas dienas žymėdavosi bloknote ir skaičiuodavo, kokį atlygį turi gauti, nes, jos teigimu, kartais pasitaikydavo, jog nei jai, nei jos sugyventiniui ūkininkė laiku nesumokėdavo to, kas priklauso.

Kad moteris išties dirbo melžėja, paliudijo ir jos draugas, ir jo motina. Darbo inspektoriams ji pateikė ir lapelius su išdirbtų dienų skaičiumi, fermoje darytas nuotraukas. Teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, nusprendė, jog ūkininkė pažeidė ne vieną Lietuvos Respublikos darbo kodekso straipsnį.

Darbo inspekcijai pasiskundė ir išžaginti ūkininkę norėjęs darbininkas, melžėjos mylimasis. Jis savo darbdavę, pas kurią triūsė net septynerius metus, kaltino neišmokėjus atlyginimo.

Po teismu pasibaigusio konf­likto abu darbininkai pas ūkininkę nebedirba. Išeidami jie savo buvusiai darbdavei „uždirbo“ 1000 eurų baudą – tokį sprendimą rugsėjo 27 dieną priėmė Šilalės rajono apylinkės teismas. Per 20 dienų nuo nuosprendžio paskelbimo jis gali būti skundžia­mas Klaipėdos apygardos teis­mui.

Birutė PALIAKIENĖ