Prieš savaitę Šilalės rajono apylinkės teismas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs bylą, paskelbė nuosprendį vienam Šilalės medžiotojų būrelio nariui, be jokios sąžinės graužaties nušovusiam jauną briedžiuką. Medžiotojas tai padarė neteisėtai – anot Šilalės aplinkosaugininkų vado Antano Leščausko, mirtinas šūvis į gyvūną paleistas, neturint licencijos. Be to, šį faktą „šaulys“ nuslėpė ir nuo būrelio narių.

Baudžiamąją bylą šilališkis V.J. užsitraukė dėl 2015-ųjų lapkričio 26 d. surengtos medžioklės. Vyriškis, priklausantis Šilalės medžiotojų būreliui, tos dienos rytą visureigiu nuvyko į Rugienų kaime esantį mišką ir, kirtavietėje pastebėjęs briedį, nusprendė jį sumedžioti. V.J. šovė iš teisėtai laikomo medžioklinio graižtvinio šautuvo „Mazalat“ (7,62x54R kalibro). Nukovęs žvėrį, vyras čia pat jam nulupo kailį, o mėsą parsivežė į namus. Iš jos medžiotojas prisigamino dešrų ir dešrelių, kurias vėliau aptikę policijos pareigūnai, tirdami šį incidentą, panaudojo kaip vieną pagrindinių įkalčių vyriškio kaltei įrodyti.

Sumedžiojęs antrametį brie­­džio jauniklį, V.J. tikriausiai manė, jog niekas apie tai ne­sužinos. Tačiau gruodžio pradžioje tame pačiame miške vyko Šilalės medžiotojų būrelio medžioklė, ir vienas iš jos dalyvių, eidamas pamiške, pastebėjo, kad miško pakraštyje, provėžoje, guli žvėris. Priėjęs pamatė, jog tai - briedžio kailis su galva. Pagal išvaizdą nuspręsta, kad jis – vos dvejų metų, o sumedžiotas ga­lėjo būti prieš savaitę. Beje, piktadarys buvo nupjovęs antramečio briedžio ragus. Prie gyvūno liekanų mė­tėsi ir dvi pirštinės, o pievoje matėsi automobilio vėžės.

Dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Jo metu nustatyta, kad jaunas žvėris nušautas iš graižtvinio šautuvo, pataikant į kairę pusę prie priekinės kojos mentės. Atskleisti, kas tai padarė, padėjo liudytojų pasakojimai bei telefoninių skambučių išklotinės. Pagal jas nustatyta, jog nusikaltimo padarymo me­tu būtent V.J. buvo minėtoje vietoje.

Prispirtas įrodymų, vyriškis savo kaltės neneigė ir, prisipažinęs apie įvykdytą nu­sikaltimą, net parodė vietą, kurioje medžiojo ir kaip tai darė. Jis be pretenzijų sutiko atlyginti ir gamtai padarytą žalą. Tačiau, nepaisant to, briedienos dešros atsiėjo ypatingai brangiai, o šilališkio kišenė patuštėjo pakankamai solidžia suma – jam priskaičiuota net 5571 euro bauda.

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad padaryta nusikalstama veika trak­tuojama kaip nesunki, žmo­gus anksčiau nėra teistas, be to, jam nustatytas ne­įgalumas (30 proc. dar­bin­gas). Lengvinančia ap­­lin­kybe konstatuota ir tai, jog V.J. prisipažino nusižengęs įstatymams bei nuoširdžiai gai­lėjosi. Kadangi atsakomybę sunkinančių aplinkybių ne­­nustatyta, teismas jam sky­rė 6  mėnesių laisvės apribojimo bausmę,  įpareigojant tris mėnesius nuo teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos būti namuose nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto.

Ginklą, kuriuo V.J. nušovė briedį, teismas konfiskavo. Kitus tris vyro turimus šau­tuvus su optiniais taikikliais bei medžiotojo bilietą nuspręsta perduoti Tau­ragės apskrities vyriausiojo policijos ko­mi­sariato Viešosios tvar­kos skyriaus Li­cen­cijavimo poskyriui.

Neteisėtai medžiojęs šilališkis neteko ir briedienos dešrų. Kratos metu rasti daugiau nei 8 kilogramai (21 vienetas) šalto rūkymo dešrų ir beveik toks pat kiekis dešrelių (6 pakeliai) sunaikinti.

Per 14 dienų tokį baudžiamąjį įsakymą V.J. gali prašyti nagrinėti teisme.

Birutė PALIAKIENĖ

Jos diena prasidėdavo anksti rytą, kai atsikėlusi eidavo melžti karvių. Dabar į tvartą nebekelia kojos.

- Nebegaliu ten net įeiti. Taip graudu pasidaro, jog norisi verkti, - prisipažįsta Danutė. Tiesa, moteris prašė neminėti tikrojo vardo – nenori, kaip pati sakė, kad jos gailėtų. Bet ši istorija – tikra, o jos herojai gyvena viename mūsų rajono kaime. Kiek tokių žmonių iš viso yra mūsų krašte?

Tvarte - nė vienos karvės. Atrodo, kad jų gulyklos dar šiltos. Ėdžiose likę po saują šieno. Pastato gale nuleidusi galvą stovi telyčia. Vienam gyvuliui liūdna. Kampe, po lempa, cypsi būrelis viščiukų. Ir tai - visas jų likęs ūkis! O turėjo 11 galvų.

- Mama telyčiai įmeta šieno, viščiukus palesina, - sako Danutė. - O aš negaliu į tai žiūrėti.

Tiek darbo, pinigų ir vilčių dėta į šitą tvartą! Kai rekonst­ravo seną pastatą, už litrą pieno gaudavo beveik litą. Tada atrodė, kad ūkis - jų ateitis. Buvo toks optimizmas, šitoks užsidegimas! Viską darė savo rankomis, neimdami pa­skolų ir neprašydami jokių paramų. Pastatė tokį, jog tilptų 16 karvių. Kam visa tai dabar?

Kaime pasklido kalbos, kad jų banda iškeliavo į Lenkiją, o šeimininkas - į Švediją. Dėl šeimininko, pasirodo, tiesa - ūkininkas Stok­holmo gatvėse dabar kloja tašytų akmenų grindinius. Šian­dien jis - sūnaus samdinys. Mat jų sūnus - jau 7 metai Švedijoje. Baigė statybininkų mokyklą ir išvažiavo. Darbštumu bei gabumais prasimušė, įsteigė savo firmelę su dešimt darbininkų. Dabar tėvas - vienuoliktas...

O banda ne visa į Lenkiją išvažiavo - tik dvi karvės. Kitus gyvulius - penkias karves, du veršius ir telyčią - nupirko kaimynai. Su visais šieno likučiais.

Lenkai mokėjo geriau?

- Ne, tas pats, - purto galvą Danutė. - Kol šnekėjome telefonu, aukso kalnus žadėjo, kai susivarė gyvulius į furgoną, viskas staiga pasikeitė. Svoris mažas ar kas...

Buvę ūkininkai kaimynams išnuomojo ir žemę - beveik 17 hektarų. Pasiliko kampą daržui bei kviečių saujai. Kvie­čiai reikalingi karpiams. Prie trobos - didelis tvenkinys, pil­nas žuvies. Likusi namuose, Danutė ravės braškes, augins bulves ir šers karpius. Aplinką prižiūrės, puoselės gėlynus. Viskas taip gražiai sutvarky­ta - gaila būtų apleisti.

Iš telyčios užaugs karvė - bus pieno. Dabar nuvažiuoja į Kaltinėnus, nusiperka. Už lit­rą nugriebto - 80 euro centų. Skaičiuoja abi su motina ir negali atsistebėti. Parduotuvėje 2,5 procento riebumo pienas kainuoja 80, jie už 4,5 procento riebumo pieno litrą gaudavo 11 euro centų. Kokia trupinio dalis likdavo jiems?

- Skaičiavome su vyru ir vienaip, ir kitaip - darbas naudos nebeduoda. Žiemą, šerdami gyvulius pernykščiais pašarais, dar galėjome stumti dienas. Bet kai pavasarį reikės dirbti žemę? Kas liks, nupirkus traktoriui kurą? - klausia Danutė.

Dabar ji su vyru pasikalba internetu. Klodamas Stok­hol­me grindinį, jis per dieną uždirba tiek, kiek gautų čia, pardavęs toną pieno. Kol toną primelši, praeis beveik savaitė. Ir tai bus dar ne alga - tik bendrosios pajamos! Atmeti mokesčius, sąnaudas pašarui, veterinarijos paslaugoms - algos nebėra. Tai kokia prasmė vargti?

Bet jeigu kaimynai nupirko likusią bandą, jie dar užsiims žemės ūkiu? Vadinasi, jiems apsimoka?

- Jie yra paėmę Europos paramą ir pagal sutartį privalo dar trejus metus užsiimti pieno ūkiu. Ką darys paskui, nė patys nežino... - traukia pečiais buvusi ūkininkė.

Jų kieme tebestovi traktorius. Jo neparduos? Ne. Nei traktoriaus, nei inventoriaus, kurį yra susipirkę visą. Betrūko kombaino. Namuose yra likęs jaunėlis sūnus. Gal techniką laiko jam? Irgi ne! Jaunėlis netrukus baigs mokyklą ir taip pat važiuos į Švediją. Dėl to jau sutarta. Atostogas jau ir taip ten leidžia , užsidirba gyvenimui.

Tai kam laikyti kieme brangią techniką, jeigu ji niekam jau nereikalinga?

- O gal kada nors? - svarsto Danutė. - Kol kas nieko daugiau neparduosime, tvarto irgi negriausime. Dėl vaikų nežinau, bet vyras turi vilties sugrįžti. Juk statėme ne tam, jog griautume. Jis namuose tokį remontą savo rankomis atliko! Buvo pasisamdęs tinkuotoją, bet nuo pusės darbo išvarė. Imk pinigus, sako, ir keliauk sveikas. Pabaigė remontą pats. Mano vyras „chaltūros“ nepakenčia. Užsienyje tokie žmonės yra labai vertinami. O Lietuvoje jie nereikalingi - nei mano vyras, nei vaikai. Dabar tokia tvarka, jog Lietuvai žmonės iš viso nereikalingi. Bet gal kada nors?.. Gal kas nors pasikeis?

Petras DARGIS

Tvarte tilptų 16 karvių, bet liko viena telyčia. Laikyti daugiau - per didelė prabanga 

Fi­nišavo 2016 m. Ši­la­lės ra­jo­no sa­lės fut­bo­lo pir­me­ny­bės, ku­rios tę­sė­si net du mė­ne­sius. Jo­se da­ly­va­vo 6 ko­man­dos.

Pir­me­ny­bės vyk­o dvie­jų ra­tų sis­te­ma. Įpu­sė­jus pir­ma­jam, ge­riau­sią re­zul­ta­tą pa­ro­dė Kvė­dar­nos se­niū­ni­jos ko­man­da „Kvė­dar­na“. Ant­ra­ja­me ra­te per­ga­les sky­nė „Tor­na­do“, ku­ri, įvei­kusi vi­sus varžovus, po il­gos per­trau­kos vėl ta­po Ši­la­lės ra­jo­no salės fut­bo­lo pir­me­ny­bių čem­pio­ne.

Ga­lu­ti­nė ko­man­dų ri­kiuo­tė to­kia: „Tor­na­do“ (27 taškai), „Kvė­dar­na“ (21 tšk.), „Ši­la­lė“ (16 tšk.), „Spor­to mo­kyk­la“ (10 tšk.), „Upy­na“ (6 tšk.), „Ve­te­ra­nai“ (5 tšk.).

Šių me­tų pir­me­ny­bės pa­de­monst­ra­vo puikų ko­man­dų spor­ti­nį pa­si­ren­gi­mą bei meist­riš­ku­mą. Išrink­ti ge­riau­si žai­dė­jai: Pau­lius Au­ry­la („Tor­na­do“), Jus­ti­nas Mic­kū­nas („Kvė­dar­na“), Vy­tau­tas Kur­mis („Ši­la­lė“), Li­nas Jo­man­tas („Spor­to mo­kyk­la“), Ger­das Šim­kus („Upy­na“), Kęs­tas Nor­gė­la („Ve­te­ra­nai“).

Vie­nas var­žy­bas kei­čia ki­tos, ir jau ne už kal­nų Ši­la­lės ra­jo­no fut­bo­lo 8x8 pir­me­ny­bės, ku­rios star­tuos ge­gu­žės mė­ne­sį. No­rin­tie­ji da­ly­vau­ti jau ga­li re­gist­ruo­tis. Kiek­vie­na ko­man­da pri­va­lo iki ge­gu­žės 5 d. Šila­lės spor­to mo­kyk­lai (Ko­vo 11-osios g. 15, Ši­la­lė) pa­teik­ti var­di­nę pa­raiš­­ką, pa­tvir­tin­tą gy­dy­to­jo vi­zo­mis.

Ri­man­tas SIMANAVIČIUS, fut­bo­lo tre­ne­ris me­to­di­nin­kas

Toks klausimas kilo neseniai netikėtą radinį miške aptikusiems gyventojams. Šilų kaimo link besidriekiančiame miesto pušyne, nelabai toli nuo plento, žmonės  atsitiktinai pamatė iš pradžių juos šiek tiek išgąsdinusį, o paskui ir smalsumą sukėlusį objektą – iš medžio šakų bei skudurų suręstą pašiūrę. Apie tai redakciją informavę laikraščio skaitytojai svarstė, kam šis „statinys“ galėtų priklausyti ir ar jame iš tiesų kas nors gyvena.

Tai, jog šitoje pašiūrėje lankosi gyvi padarai, - akivaizdu iš daugelio detalių. Šios savaitės pradžioje, kai apžiūrinėjome šią apskurusią palapinę, aplink ją mėtėsi ne tik tuščios gėrimų bei maisto produktų pakuotės, bet aptikome ir buities daiktų, rūbų. Ant samanų gulėjo kažkokių varžtų prikrauta kuprinė, atšvaitai, barzdaskutės dėklas. Be to, šis nežinomas miško gyventojas, regis, čia pat prasimaišydavo ir valgio arba šildydavosi nuo žvarbos, nes dar matyti buvusių laužaviečių pėdsakai, pilni anglies bei pelenų.

Negana to, paslaptingasis Ro­binzonas turi ir „pašto dė­žutę“: vinimi prie medžio ka­mieno prikaltą telefono dėklą. Kokią funkciją jis atlieka, taip ir neaišku. Kaip, beje, ir greta pritvirtinta suspausta alaus skardinė, plastikinio butelio atplaiša, kojinė...

Deja, nors prie „pastato“ pušyne važiavome kelis kartus, jo gyventojo aptikti nepavyko. Gali būti, jog šiuo metu savo stovyklavietę jis yra laikinai palikęs – vis tik oras dar šaltokas. Greičiausiai kažkas čia yra įkūręs „vasaros rezidenciją“, todėl grįš į ją, kai saulė bus kaitresnė.

Tačiau galbūt apie pušyno gyventoją ką nors žino šio valstybinio miško valdytojai. Gal jiems pavyktų, pasitelkus į pagalbą policijos pareigūnus, jį aptikti bei iškraustyti. Nes priešingu atveju gali ir nuostolių patirti - juk bekūrendamas savo lauželį, jis gali supleškinti ne tik savo palapinę, bet ir visą pušyną.

Birutė PALIAKIENĖ

„Po tų šulinių istorijos mus kvietė į pasitarimus, kalbėjo apie socialiai rizikingas šeimas, pasakojo, kaip jas stebėti. Aš klausiausi ir traukiau pečiais: kur tos rizikingos šeimos? Visi kalba, kad kaimas yra prasigėręs, bet tegu atvažiuoja kas nors į Iždonus ir parodo bent vieną prasigėrusią šeimą“, - bendruomenės ataskaitiniame su­sirinkime kalbėjo bendruomenės pirmininkė Regina Mic­kuvienė. Iždonų kaime socialiniams darbuotojams darbo nėra, ir žmonės tuo didžiuojasi.

Apsilankymo džiaugsmas

Tačiau jis turi kitų bėdų, kurios būdingos visam užguitam, likimo valiai pasmerktam Lietuvos kaimui. Apie tai su bendruomenės žmonėmis kalbėjomės tuoj po susirinkimo. Ką džiaugsmingiausio jie patyrė per metus ir kas, jų akimis, buvo liūdniausia, sunkiausia?

Antanas Kasparas „Šilalės artojui“ sakė, kad jis dar ilgai prisimins, kaip prieš Kalėdas tapo Kalėdų Seneliu ir lankė visas iždoniškių šeimas.

- Tai buvo bendruomenės lyderių idėja. Apsivilkau bend­ruomenės įsigytus Kalė­dų Senelio drabužius ir atlikau tokį vaidmenį, - su jam būdingu kuklumu pasakoja An­­tanas. - Kartu su manimi ėjo bendruomenės pirminin­kė bei seniūnaitis Aud­rius Kelp­šas. Pas mus visada taip: jeigu kas nors daroma bend­ruomenės labui, tai viskas būtinai prasidės nuo Reginos ir Audriaus. Ir prieš Kalėdas jie sugalvojo aplankyti kiekvieną šeimą, iš savo pinigų nupirko šiokių tokių dovanėlių. Mes paprasčiausiai ėjome per žmones ir jiems dėkojome. Už ką? Jei nori, visada rasi už ką. Už tai, kad žmogus gražiai užaugino vaikus, kad puikiai tvarkosi ir kaimui nedaro gėdos, kad yra draugiškas bei padeda savo kaimynams, yra darbštus ir kantriai dirba žemę, kad jis paprasčiausiai yra. Kaimas ma­žėja, akyse nyksta, todėl tu­rime džiaugtis kiekviena gy­va dvasia.

Antanas sako, jog jie ne kiek­vieną pradžiugino Kalė­dų žvakele ar saldainiu, kitam  ir didesnių pramogų į valias. Tačiau toje kelionėje buvo vienas dalykas, svarbesnis už dovanas.

- Radome žmonių, kuriems mū­sų apsilankymas buvo ma­loni, netikėta staigmena, kad jie netgi pravirko, - prisimena An­tanas. - Kiti prisipažino, jog per visus metus niekas nebuvo pas juos kojos įkėlęs. Įsivaizduojate?.. Mes ne­turėjome kada ilgai plepėti, bet minutę kitą pabuvome, ir žmonės sakė, kad tai jiems - didžiausias Kalėdų džiaugsmas. Man tai buvo puiki patirtis. Ko gero, aš pats džiaugsmo patyriau dar daugiau negu tie aplankytieji.

O kas buvo sunkiausia, liūdniausia?

Antanas ilgai galvoja.

- Ko gero, ta pati kelionė Kalėdų Senelio drabužiais. Malonu pradžiuginti kitą. O dar jeigu niekas daugiau per šventes jo neaplankys. Žmo­gus visą gyvenimą sunkiai ir sąžiningai dirbo, užaugino, išleido vaikus ir staiga liko niekam nereikalingas. Iki tol nemačiau, kokioje vienatvėje gyvena žmonės, ypač - vyresnio amžiaus. Kiekviena šeima yra atskiras ūkis, atskiri reikalai. Užsida­rėme visi tarsi kokiame kiaute. Aš ir pats apie kokio kaimyno mirtį kartais sužinau ne iš gyvo bendravimo, bet iš užuojautų „Šilalės artojuje“. Kol žmogus dirba, bėga griūdamas, jam nelieka laiko kitiems reikalams. Bet pasibaigia jėgos, išsilaksto vaikai, ir žmogus pamato, kad jis - visiškai vienas.

Be rizikos ir be ateities

Kaip buvo ma­tyti iš bend­ruomenės ataskaitos bei kai­­mynų kalbų, čia beveik nieko svarbesnio nevyksta be seniūnaičio A.Kelp­šo pri­si­­dė­­jimo. Jis - ir finansinis rėmė­jas, ir orga­nizatorius, ir dar­bininkas. Kas, jo ma­nymu, kai­me yra svarbiausia?

- Iždonai tik­riausiai dar ilgai prisimins kraštiečių šventę pra­ėjusią vasarą. Vi­si daug dirbo, prisidėjo ir pinigais. Dalis renginio vy­­ko prie sutvarkyto tvenkinio, kurį jau galima va­dinti kaimo parku, dalis - rekonstruotuose kultūros na­­muose. Gaila, jog tokios puikios patalpos dažniausiai būna tuščios, jose nėra kultūros darbuotojo, ta­­čiau per kraštiečių šventę ir jos atsigavo. Svarbiausia - susirinko žmonės. Suvažiavo ir tie, kurie jau yra išsibarstę po Lietuvą bei visą pa­saulį, bet augo čia ir save tebelaiko iždoniškiais. Gal mūsų šven­tė - ne tokia didinga, kaip kaimynų bijotiškių, tačiau ir mes galime susirinkti! Tu­rime vietą, kuri yra tarsi traukos centras. Jei­gu norite nufotografuoti Iždonus, atvažiuokite naktį ir pamatysite, kaip gražiai jie atro­do, važiuojant nuo autostrados. Tvenkinys kaimo centre ir žibintai - ti­k­ras papuošalas. Gaila, kad jie žiba tik savaitgaliais, - sako Aud­rius.

O sunkiausia? Kas buvo liūd­niau­sia kai­mo gyvenime?

- Liūdniausia, jog kaimas yra liūd­nas, - tvirtina Aud­rius. - Dabar žmones sunku surinkti į vieną vietą, kiekvieną turi kviesti. Kitas nedrįsta ei­ti, nes ne­turi kelių eurų pri­sidėti prie koncerto. Bet problema yra ne tai. Labai panorėję, mes ga­lime surinkti žmones, surengti daugiau švenčių. Tik ar nuo to gyvenimas pasidarys linksmesnis? Ne! Kaimas yra liūdnas, nes jis neturi jokios ateities. Žmonės baisioje de­pre­sijo­je - prošvais­tės jie ne­bema­to. Mūsų darbas jau tiek yra nuvertintas, jog van­duo pasidarė bran­gesnis už pie­ną. Daugelis žmonių jau atsisakė beprasmio darbo, kiti, kurie dar laiko po keturias karves, juda tik iš inercijos. Nežinau, kiek tai truks. Gaunamos pajamos nebepadengia išlaidų. Jei žmogus gauna pensiją arba turi valdiško darbo, jis tais kitur uždirbtais pinigais dar ga­li išlaikyti ūkį. Tačiau tai - absurdas. Kai kurie nenaikina bandos vien todėl, kad jos atkurti bus neįmanoma. O jei­gu dar atsiras šansas uždirbti?.. Kaimą laiko tik tokia paskutinė viltis. Bet jos vis mažiau. Kartu su kitais važiavau į žemdirbių protesto akciją Vilniuje. Dar liūdniau pasidarė po tokio piketo. Ir pats renginys buvo nevykęs, sakyčiau, protesto parodija, ir valdžios požiūris į mus, kaip į nereikalingus. O juk tokius pelnus kitiems krauname, tiek miesto įmonių ant mūsų pečių išsilaiko! Ar rūpi tai kam nors? Iždonuose nėra prasigėrusių, čia nerasi netvarkingų šeimų, tačiau nėra ir ateities. Štai kas yra baisiausia! - sako seniūnaitis.

Bendravimo pamokos

Bend­ruo­me­nės pirmininkė R.Mickuvienė puikiai supranta, jog niekas nebegrįš į tuos laikus, kai visas kaimas dirbo vienoje brigadoje ir niekam netrūko bendravimo. Vadinasi, reikia patiems susikurti tokias prielaidas, kad žmonės neliktų kiekvienas savame kiaute. Tai, ką anksčiau valdė valdiškos įstaigos, dabar turi da­ry­ti patys žmonės. Kul­tūros namai be kul­tūros dar­buotojo - vadinasi, rei­kia patiems susikurti renginius. Ir visai neblogai išeina! Nėra autobuso nuvažiuoti į Šilalę ar į Kaltinėnus ir susitvarkyti reikalus? Bet yra bendruomenės žmonių, kurie turi automobilius ir važiuodami patys gali pavežti kitus! Svarbu daugiau bendrauti, padėti vieni kitiems.

R.Mickuvienės inicia­tyva bendruomenėje at­sirado mo­bilioji bib­lioteka. Ji pati turi apie pusantro tūkstan­čio knygų. Kam jos dulkės be naudos? Kaime yra žmonių, kurie mielai skai­tytų, tačiau neturi ko. Į tą akciją įsijungė Virginija Bal­čie­­nė, Vladas Gulbinas. Jų knygos ir­gi vežamos kaimo žmonėms. Dabar Regina žino, ką iždoniškiai labiausiai mėgsta skaityti. Jiems patinka „Siluetų“ serijos ir įžymių žmonių autobio­grafijos, taip pat A.Če­kuo­lio, G.Dauguvietytės knygos.

Prieš metus perėmusi bend­ruomenės vairą, Regina sako patyrusi vieną didelį atradimą. Kokį?

- Žmonės nori bendrau­ti ir dalyvauti bendruose rei­­ka­luose, - tvirtina pirminin­kė. - Bendruomenės valdybos narės Jurgitos Eitu­tienės dėka įgyvendintas Eu­ro­pos Są­­jungos finansuojamas projektas - rekonstruotose patalpose įkurti Iždonų bendruomenės namai. Kad jie taptų jaukūs, pasirūpino Neringa ir Robertas Eitučiai, Beta ir Alfredas Vitkai, Dalia ir Vy­tautas Gumuliauskai, Lai­ma ir Remigijus Gečai, kaimo gy­ventojai padovanojo reikalingo inventoriaus. Tikras džiaugsmas, kad turime žmonių, kurie savo darbu, lėšomis prisideda prie mūsų pačių kultūrinių renginių. Tai Janina ir Vidmantas Bajarūnai, Kris­tyna ir Riman­tas Staniai, Vi­ta ir Kęstutis Auškalniai, Vir­ginija ir Alfre­das Balčiai bei daugelis kitų. Savitų meninių idėjų visada pasiūlo Liuda Vis­mantaitė. Beje, ji - ir sveikos gyvensenos propaguotoja.

Regina vis vardija žmones, bijodama ką nors pamiršti. Iždonai turi ir meniškos sielos žmonių, tokių kaip literatai Alma Sakalauskienė, A.Kasparas, foto­gra­fijos meną įvaldęs Ar­vy­das Zda­navi­čius, o jo žmo­na Bi­ru­tė - dar ir renginių organizatorė. Kai­mas džiaugia­si me­džio dro­žėjo Zig­mo Ei­­tu­čio, pynėjo iš medžio kar­nų Zig­mo Rim­kaus darbais, Vla­­dos Kuizi­nie­nės, Na­­ta­li­jos Jur­je­vos, Adolfinos Sa­­nu­­kie­nės rankdarbiais. Yra Iž­do­nuose ir sa­vas muzikantas Vac­lovas Toliušis, dai­ni­ninkės Adolfina Le­­­­tukienė, Aldona Ei­­­tutienė, Aldona To­liu­šienė. Kai­me - dau­gy­bė gra­žių sodybų.

Bet juk nebūna viskas gerai!

- Taip, - pripažįsta Regi­na. - Yra vienas liūdnas momentas. Man, kaip ir Antanui, skaudu matyti senjorų vienat­vę. Kaime jaunimo vis mažiau, trobos tuštėja, o vienat­vės vis daugiau ir daugiau. Blogiausia, jog mes negalime visiems padėti, visų apeiti, kiekvieno pakalbinti. Turiu pripažinti - mes pralaimime vienatvei...

Petras DARGIS 

Projektui „Mūsų dienų istorija“ skirtas 1500 eurų Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo finansavimas.

Į redakciją užsukusi Šilalės Maironio g. 21-ajame name gyvenanti moteris sakė esanti kantri, tačiau ir jos kantrybės taurė šį pavasarį persipildė. Ji bei kiti šio namo gyventojai teigia nebeapsikenčiantys gretimo daugiabučio kaimynų savivaliavimo jų kieme.

Pasak šilališkės, dvie­jų priešais esančio Mai­ronio g. 19-ojo na­mo butų gyventojai turi ne po vieną, o net po 3 ar 4 automobilius, todėl nieko keisto, kad, jų nebesutalpindami savo kieme, stato tiesiai po lan­gais kaimynams. Nors jų stovėjimo aikštelė ir yra kiek didesnė, vietos ma­šinoms čia visuomet maža. Dėl tokio gretimo daugiabučio gyventojų įžūlumo esą 21-ojo namo aikštelės šeimininkai va­ka­rais neberanda vie­tų automobiliams.

„Yra du butai, kurių savininkai turi po 3-4 mašinas ir visas nori laikyti kieme. Kiek tel­pa, susistato po sa­vo langais, o jei ne – atvairuoja pas mus. Argi taip galima? Jei grįžti vėliau, ne­be­ran­di vie­tos prisipar­kuoti savo na­mo aikš­telėje. Pik­ta, kad ją užima svetimi automobiliai. Manau, gyventojai, turintys po kelias transporto priemones, neturėtų ši­taip piktnaudžiauti ir negerbti aplinkinių. Tegul automobilius laiko garažuose.

Dar viena ir, ko gero, didžiausia bėda yra tai, jog iš iš kai kurių mašinų bėga tepalai. Viena tokia po mūsų langais nejudinta stovėjo visą savaitę. Praėjusiame „Šilalės artojo“ numeryje skaičiau aplinkosauginin­ko pa­sisa­ky­mą, kad ši prob­lema yra jų kompetencijoje. Tai gal galėtų į mūsų kiemą užsukti ir pasidomėti situa­cija?

Negana to, kartais prie pat išvažiavimo būna paliktas autobusiukas, kuris labai trukdo eismui: neįmanoma matyti, ar atvažiuoja kita mašina, ar ne.

Manyčiau, reikėtų įvesti griežtesnę tvarką. Pavyz­džiui, užsienyje aikštelėje lei­džiama statyti tik vieną šeimos automobilį, o jei žmo­­nės jų turi daugiau, už likusius moka mokes­tį“, - išeitį, kaip būtų galima sudrausminti kaimynus, siūlė moteris.

Labai panašią problemą iš­dėstė ir dar viena į redakciją paskambinusi šilališkė. Moteris teigė esanti pasipiktinusi kai kurių vairuotojų kultūra. Ypatingai su niekuo nesiskaito, anot jos, vairuojantieji prabangesnius bei galingesnius automobilius.

Praėjusią savaitę į prekybos centrą „IKI“ užsukusią pašnekovę papiktino visureigio vairuotojas.

„Aikštelėje mašina buvo pastatyta per dvi stovėjimo vietas! Man atrodo, tai nėra labai mandagu. Ar tai reiškia, jog, turint didesnį automobilį, kelių eismo taisyklės nebegalioja? Tačiau nustebino ir policijos pareigūnų elgesys: kaip tik tuo pačiu metu tarnybiniu automobiliu užsukę į šią aikštelę, jie jokio pažeidimo „nepastebėjo“... O gal reikėjo bent įspėti, kad ir kitiems nekiltų pagunda taip išsidirbinėti? Siūlyčiau pareigūnams į tai atkreipti dėmesį“, - ragino šilališkė.

Rytoj Lietuvoje bus minima saugaus eismo diena. Tačiau akivaizdu, jog reikėtų ir kultūringo eismo dienos. O kol tokios nėra, pamokyti kelių chuliganus mandagumo galime, elgdamiesi pilietiškai ir principingai: viešindami tokias situacijas.

Birutė PALIAKIENĖ

Pamažu bundanti gamta jau kviečia žmones tvarkyti bei švarinti aplinką. Deja, visais laikais buvo ir bus tokių, kuriems tai - nė motais. Į redakciją paskambinę šilališkiai guodžiasi, kad atsibodo pro langus matyti kiemuose trūnijančias nebevažiuojančias mašinas, kurios ankštose aikštelėse ne tik užima vietą, bet ir teršia aplinką.

„Nejudinami seni „trantai“ aikštelėje stovi jau net ne kelis mėnesius, o visus metus. Pikta ne vien dėl to, jog jie užima brangią vietą - tai darko ir bendrą vaizdą. Patarkite, į ką kreiptis, kad mašinos būtų nutemptos? Įdomu, kas turi imtis veiksmų, kai savininkui jo automobilis nerūpi: policija ar aplinkosaugininkai?“ - teiraujasi laikraščio skaitytojai.

Klaipėdos regiono Aplin­kos apsaugos departamen­to Šilalės agentūros vedėjas Antanas LEŠ­ČAUS­KAS aiškina, jog aplinkosaugininkai į pranešimą apie nebeeksploatuojamas transporto priemones rea­guo­tų tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad jos teršia ap­linką. Kitaip tariant, jeigu bū­tų pastebėta, jog iš automobilio teka tepalai ar pan.

„Mes turime teisę įsikišti tik tuomet, kai užfiksuojama reali tarša, pavyz­džiui, iš mašinos bėga tepalai, jie plinta į gruntą. Tada administracine tvar­­ka galė­tume taikyti nuobau­dą, skai­­čiuo­ti gamtai padarytą žalą ir panašiai“, - teigia A.Leš­čauskas.

Beje, jis sako, kad plačiau situacijos negali pakomentuoti, kadangi jo vadovaujama agentūra iki šiol nėra sulaukusi nė vieno pranešimo dėl minėtos problemos.

Apie mėnesių mėnesius ar ištisus metus kiemuose, aikštelėse, gatvių pakraščiuose paliktus bei eismui ir aplinkiniams trukdančius nejudinamus automobilius galima pranešti policijai. Patikrinę informaciją, pareigūnai tvirtina susisieksiantys su jų savininkais bei įpareigosiantys mašinas išgabenti.

Šilalės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio viršininko funk­cijas laikinai vykdančios Lijanos BŪDVYTIENĖS „Šilalės artojui“ pateiktais duomenimis, policija, gavusi pranešimą apie neeksploatuojamą, paliktą be priežiūros transporto priemonę, laikomą bend­ro naudojimo vietose, raštu kreipiasi į jos savininką, kad šis ja pasirūpintų - išgabentų iš bendro naudojimo vietos. Jeigu įspėjimą gavęs asmuo to nepadaro, jam taikoma administracinė atsakomybė, numatyta ATPK 51 (11) str. 1 d.

„Neeksploatuojamos, paliktos be priežiūros transporto priemonės laikymas bendro naudojimo vietose ir po savivaldybės, policijos ar kitos suinteresuotos institucijos pa­reigūno raštiško perspėjimo nesiėmimas priemonių ja pa­sirūpinti, užtraukia baudą transpor­to priemonės savi­nin­kui nuo 72 iki 144 eurų. Be to, jei mašinos savininkas administracinę atsakomybę dėl be priežiūros paliktos transporto priemonės užsi­traukia nebe pirmą kar­tą, gali sulaukti ne tik kur kas griežtesnės piniginės baudos, bet ir mašinos konfiskavimo. Tokiu atveju grėstų automobilio nuvežimas bei bauda nuo 144 iki 289 Eur“, - komentuoja L.Būdvytienė.

Tiesa, pasak pareigūnės, Ši­lalėje tokių pranešimų iš gyventojų sulaukiama retai.

„Pastaruoju metu tokia informacija policiją pasiekė iš Kvėdarnos. Iš­siuntus transporto prie­monės sa­vininkams įs­pėjimą, ku­riame buvo nurodyta ja pasirūpinti, jie taip ir pa­darė“, - tvirtina pareigūnė.

Tačiau gremėzdų, nuleistomis padangomis riogsančių daugiabučių aikštelėse, kuriose brangi kiekviena vie­ta, šeimininkai turėtų ir patys susiprasti, jog šitaip jie negerbia ne tik savęs, bet ir kaimynų – juk jų mašina užima vietą. O supratus tai, gal ir policijos perspėjimo nebereikės laukti. Be to, yra ir dar viena problema, kurią kelia pamiršti automobiliai: jie tam­pa kliūtimi specialiajam transportui. Gaisrininkams, greitosios me­dicinos pagalbos darbuotojams ankštuose kiemuose ir taip yra gana sudėtinga privažiuoti prie laiptinių, siekiant laiku suteikti būtiną pagalbą.

Birutė PALIAKIENĖ

Penktadienio rytą Šilalėje, Jono Basanavičiaus g. 8-ojo namo kieme, užfiksuotas neįprastas eismo įvykis. Auto­mobilis „Ford“ atsitrenkė į kieme stovėjusią „Toyota Prius“, o tada - į pastatą.

Palikęs į daugiabučio sieną įsirėžusią mašiną, vairuotojas iš įvykio vietos paspruko.

Pradėtas tyrimas pagal dvi administracines teisenas: dėl svetimo turto apgadinimo ir pabėgimo iš eismo įvykio vietos.

Pirminiais duomenimis, asmuo, apdaužęs kitą mašiną bei įsirėžęs į namo sieną, iš pradžių „Forde“ sėdėjo keleivio vietoje. Tačiau vairuotojui išlipus ir nuėjus tvarkyti reikalų, jis ištraukė mašinoje paliktus raktelius ir, užvedęs ją, nesėkmingai bandė kažkur važiuoti. Jaunas vyras (gim. 1987 m.), pridaręs bėdų, pabėgo, bet maždaug po valandos buvo surastas. Pasivažinėti sumaniusiam šilališkiui nustatytas 2,05 prom. girtumas. Medikų pagalbos niekam neprireikė.

Bi­ru­tė PALIAKIENĖ

Pavasario džiaugsmą aptemdė užgulusi bei varvanti nosis, perštinti gerklė, ašarojančios akys ar net išberta oda? Tačiau galima gyventi kitaip, jei išsiaiškinsite savo alergenus, atlikę kraujo tyrimą.

„Sveikink pavasarį be alergijos!“ – į tokią sveikatos profilaktikos akciją tradiciškai kviečia „Medicina practica“ laboratorija. Iki gegužės pabaigos išsitirti alergiją, pa­­ėmus kraujo, čia galima gerokai pigiau. Nustačius, kurioms žiedadulkėms esate jautrūs, galėsite efektyviau nuo jų gintis bei pasirinkti vaistus.

Alergija žiedadulkėms primena peršalimą: kvėpavimo takų gleivinės paburksta, patinsta, išsiskiria daugiau sek­reto. Dauguma alergiškų žmonių yra jautrūs kelioms augalų rūšims. Didžiausią rūpestį pavasarį sukelia lazdynų, alksnių ir ypač beržų žirginiai.

Žiedadulkės yra labai lakios, ir vėjas jas nuneša šimtus kilometrų. Todėl alergijos pavojus gali kilti anksčiau nei prasideda vietinis žy­d?jimo sezonas. ėjimo sezonas. Šiemet šienli­gės simptomais žmonės skundėsi, atšilus orui jau vasario mė­nesį.

Kita alergijos banga prasideda, pievose sužydėjus motiejukui, miglei, svidrei, javams ir kt. Šienligės sezonas Lie­tuvoje gali trukti net iki vėlyvo rudens.

Išsiaiškinus alergijos kaltininką, viena geriausių išei­­čių – vengti bet kokio kontakto su alergenu. Pražydus pavojingiems augalams, rei­kė­tų atsisakyti išvykų į gamtą, ant langų įrengti apsauginius tink­­lelius, neatidarinėti automobilio langų, grįžus namo, nusiprausti po dušu ir kt.

Alergiją sukelia ne tik žiedadulkės, bet ir namų erkutės, grybeliai, maistas, gyvūnai, pramonės gaminiai bei kt. – atsakymą gali duoti tyrimas iš kraujo lašo.

AKCIJA! Alergijos tyrimus su didele nuolaida Jums at­liks „Medicina practica“ laboratorijoje Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19, tel.: (8-449) 4-67-63, (8-656) 6-79-57). Iš anksto regist­ruo­tis nereikia. Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt

2016-ie­ji mo­tok­ro­so spor­to at­sto­vui kvėdarniškiui Ne­ri­man­tui Ju­ciui pra­si­dė­jo tie­siog pui­kiai. Vai­ki­nas per žie­mą iš­lai­kė ge­rą fi­zi­nę for­mą, ne­pa­ty­rė trau­mų, įsi­gi­jo nau­ją mo­to­cik­lą. Ne­ga­na to, už sa­vo triū­są bei ra­jo­no gar­si­ni­mą aukš­tais spor­ti­niais pa­sie­ki­mais šie­met Ne­ri­man­tas iš­rink­tas me­tų ši­la­liš­kiu. Re­gis, toks pri­pa­ži­ni­mas dar la­biau įkvė­pė jau­ną­jį spor­ti­nin­ką: ne­se­niai pra­si­dė­jęs šių­me­tis mo­tok­ro­so se­zo­nas jau at­ne­šė jam dvi gar­bin­gas per­ga­les.

Šį mo­tok­ro­so se­zo­ną N.Ju­cius ofi­cia­lio­mis var­žy­bo­mis pra­dė­jo ko­vo 26-ąją Šiau­liuo­se. Alek­san­dri­jos tra­so­je vy­ko „Šiau­lių tau­rės“ I-asis eta­pas. Sa­vo MX1 kla­sė­je Ne­ri­man­tas už­ėmė tre­či­ą­ją vie­tą.

Ki­to star­to il­gai lauk­ti ne­te­ko. Ba­lan­džio 2 d. Tau­ra­gės ra­jo­ne, Cei­kiš­kės kai­me, jau ant­rus me­tus iš ei­lės vy­ko Lie­tu­vos mo­tok­ro­so var­žy­bų „Lie­tu­vos tau­rė“ I-asis eta­pas. Rung­ty­nės pri­trau­kė net 111 da­ly­vių, ku­rie lenk­ty­nia­vo 1300 met­rų il­gio ir 6 met­rų plo­čio tra­so­je. Ji N.Ju­ciui bu­vo pa­lan­ki – vai­ki­nas ne­tu­rė­jo sau ly­gių ir, ben­dro­je įskai­to­je ta­pęs ly­de­riu, už­li­po ant aukš­čiau­sio ap­do­va­no­ji­mų pa­ky­los laip­te­lio. Be­je, tai kvė­dar­niš­kis pa­da­rė ant­rus me­tus iš ei­lės.

Iš vi­so „Lie­tu­vos tau­rę“ su­da­ro net 9 eta­pai. De­ja, Ne­ri­man­tas pri­si­pa­žįs­ta dėl lai­ko sty­giaus bei įtemp­to var­žy­bų gra­fi­ko ga­lė­sian­tis da­ly­vau­ti ne vi­suo­se. Pir­me­ny­bę spor­ti­nin­kas tei­kia Lie­tu­vos mo­to­k­ro­so čem­pio­na­tui ir tarp­tau­ti­nėms var­žy­boms. Praėjusį sa­vait­ga­lį N.Ju­cius jė­gas ir nau­jo­jo „Ka­wa­sa­ki“ ga­lią iš­ban­dė Lie­tu­vos mo­tok­ro­so čem­pio­na­te Ro­kiš­ky­je, o ba­lan­džio 24-ąją lenk­ty­niaus Lat­vi­jos čem­pio­na­te.

Šie me­tai N.Ju­ciui jau spė­jo at­neš­ti ne tik gar­bin­gų ap­do­va­no­ji­mų, bet ir nau­jo­vių. Pir­mo­ji – nau­ju­tė­lai­tis, dar da­žais kve­pian­tis mo­tok­ro­so vik­ruo­lis „Ka­wa­sa­ki“. An­tra nau­jo­vė - vai­ki­nas at­si­sa­kė at­sto­vau­ti ki­tų ra­jo­nų klu­bams ir var­žy­bo­se da­ly­vau­ja in­di­vi­du­a­liai.

„Ne­be­pri­klau­sau jo­kiam sve­­ti­mam klu­bui, va­žiuo­ju „gry­nai“ už Ši­la­lę ir taip dar la­biau gar­si­nu gim­tą­jį kraš­tą“, - di­džia­vo­si sa­vo spren­di­mu mo­tok­ro­si­nin­kas.

Už pa­gal­bą, ruo­šian­tis se­zo­nui, fi­nan­si­nį bei mo­ra­li­nį pa­lai­ky­mą Ne­ri­man­tas tei­gia esąs la­bai dė­kin­gas Ši­la­lės ra­jo­no ver­sli­nin­kams, pa­dė­ju­siems ne tik įsi­gy­ti nau­ją mo­to­cik­lą, bet ir ki­taip sva­riai pri­si­dė­ju­siems prie pui­kaus šių­me­čio star­to.

Bi­ru­tė PALIAKIENĖ