Redakcija

Kurtuvėnuose buvo smagu

Vasara - stovyklų metas. Tradiciškai su vy­resniųjų klasių mokiniais stovyklauti vykome į Šiaulių apskrityje esantį Kurtuvėnų regioninį parką.

Įsikūrę bei pasistatę palapi­nes, prie Kurtuvėnų dvaro svirno susitikome su ekskursijos vadovu ir leidomės į žygį. Apžiūrėjome ne tik svir­ną, ratinę, bet ir greta esan­čios bažnyčios rūsius, išgirdome „pamėkliškų“ istorijų. Užkopę ant Girnikų šventakalnio, galėjome matyti dunksantį Šiaulių miestą, Kuršėnus, atsivėrė Kurtuvėnų panorama. Grįžusių į stovyklą laukė poilsis, vakarienė bei pokalbiai prie laužo.

Kitą dieną patraukėme į Jaut­malkę. pamatėme, kur anks­čiau buvo degamos ang­lys, užrištomis akimis, pasa­kojant žygio draugui, reikėjo įveik­ti sudėtingą miško trasą. Jaut­malkėje žaidėme piemenų žai­dimą „Kerėpla“, kepėme bul­ves žarijose, šokome liaudiškus šokius. Sutemus dėliojome žvaigždynus. Po visų edukacinių veiklų laukė naktinis žygis atgal. Tą dieną suko­rėme daugiau nei 20 kilomet­rų.

Trečią dieną, prieš atsisveikindami su stovykla, galėjome pajodinėti žirgais.

Veronika GUDAITĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos istorijos mokytoja

AUTORĖS nuotr.

 

„Pajūralio tarzaniukai“

Taip pavadinta vaikų ir jaunimo vasaros poilsio stovykla šiemet šventė penkerių metų jubiliejų. Šia proga įsigijome stovyklos vėliavą, vienodus marškinėlius, sukūrėme stovyklautojų dainą bei priesaiką. Drauge turiningai ilsėjosi ir mūsų mokyklos pradinukai, iš viso - 46 mokiniai. Užsiėmimai vyko dviem pamainomis. Pirmieji pramogavo mažiausieji.

Pasiskirstę į būrius bei priėmę stovyklautojų priesaiką, vaikai įsitraukė į įvairias veiklas. Net tris dienas jie keliavo: lankėsi Pag­ra­mančio regioniniame par­­ke, Lakštingalų slėnyje, su­sipažino su vandens augalais, medžiais, krūmais, paukš­čiais. Taip pat aktyviai praleido laiką prie Paršeže­rio, užkopė ant Medvėgalio piliakalnio, Pa­lan­goje ap­lankė Gintaro muziejų, nuo Biru­tės kalno grožėjosi Bal­tijos jūra.

Paskutinę dieną buvo apdovanotas šauniausias, drau­giškiausias, mandagiausias bei greičiausias stovyklautojas, aptarta stovyklos veikla, pasidalinta įs­pū­džiais.

Vyresnieji keliavo dvira­čiais prie Drungeliškės kop­­lyčios, dalyvavo orientacinio sporto užsiėmimuose Drun­­geliškės miškuose. Va­žiuodami į Anykš­čius, pa­keliui aplankė Ka­varske esantį le­gendomis apipintą Šv. Jono šaltinį, eidami medžių lajų taku, susipažino su Lietuvos miškų įvairove, apžiūrėjo Pun­tuko akmenį. Iš aukščiausios Lietuvoje dvibokštės Šv. Apaštalo evangelisto Mato baž­nyčios bokšte įrengtos ap­žvalgos aikštelės grožėjosi Anykščių apylinkėmis bei Šven­tosios vingio panorama. COSMOS Paukščių tako veid­rodžių kambaryje vaikai nu­sikėlė į beribį kosmosą, su­sipažino su žvaigždėmis, ant Liudiškių kalvos aplankė rašytojo Jono Biliūno kapą bei paminklą „Laimės ži­bu­rys”. Vėliau vasaros rogutėmis skriejo nuo Kalitos kalno linksmaisiais kal­ne­liais. Kitą dieną neužmirštamų įspūdžių pasisėmė, plaukdami baidarėmis Jūros upe.

Baigiantis stovyklai, beliko aptarti bei įvertinti tai, ką nuveikėme, išsakyti savo pageidavimus. Visi stovyk­lautojai apdovanoti pa­dė­kos raštais bei atminimo dovanėlėmis.

Ona DVILIENĖ

Stovyklos „Pajūralio tarzaniukai“ vadovė 

AUTORĖS nuotr.

 

Meilės žaidimai su keturiolikmete atvedė į teisiamųjų suolą

Sakoma, kad meilei amžius - ne riba. Tačiau girdint ir stebint, kokie dalykai vyksta tarp šiuolaikinių paauglių, norisi, jog tos ribos visgi būtų. Neseniai Šilalės rajono apylinkės teismą pasiekė baudžiamoji byla, kurio­je keturiasdešimtmetis vieno mūsų rajono kaimo gyventojas kaltintas lytiškai san­tykiavęs su keturiolikos me­tų paaugle. Nors neleisti­ni meilės žaidimai vyriškiui kainavo teistumą bei kelių šimtų eurų baudą, dalį at­sakomybės turėtų prisiimti ir byloje nukentėjusiąja įvar­dinta mergaitė, ir, žinoma, jos tėvai. Teisme pa­aiškėjo, kad išsiskyręs, sūnų turintis brandaus amžiaus vyras savo keliolika metų jaunesnei mylimajai - ne pir­mas partneris. Suaugusiųjų gyvenimo subtilybes pui­kiai išmananti paauglė prisipažino pati buvusi judviejų in­tymių santykių iniciatore.

Į dienos šviesą R.U. ir gretimame kaime gyvenančios nepilnametės nuotykiai iški­lo šių metų pavasarį, kuomet kovo pabaigoje keturiolikmetė kelias paras negrįžo namo, nėjo į mokyklą. Bet iš tiesų šis nusikalstamas romanas užsimezgė seniau. Ty­rėjams R.U. papasakojo su paaugle susipažinęs dar 2014-aisiais, kai pastebėjo ją vieno mokyk­loje vykusio renginio me­tu. Rimčiau bendrauti abu pradėjo šių metų vasarį. Nu­važiavęs į kaimą paimti darbininkų, vyras čia sutiko merginą bei pasisiūlė pavežti iki namų. Po šio pavėžėjimo abu ėmė bendrauti socia­liniame tinkle „Facebook“, apsikeitė telefonų numeriais, su­sirašinėjo ži­nutėmis, bend­raudavo te­lefonu. Kovo 29-ąją vyriškis pa­skambino savo simpatijai ir pakvietė pasivažinėti. Po­rai susitikus, R.U. pa­siūlė vykti pas jį į namus, pri­si­pažino gyve­nan­tis vienas. Pa­aug­lė ne­prieš­ta­ra­vo.

Viešnagė užsitęsė. Vyras tyrėjams aiškino, jog mergaitė ėmė jam meilintis, pa­siprašė likti nak­voti. Tą naktį pora pirmą kartą pasi­my­lėjo, tačiau, kaip teigė R.U., iniciatyvą parodė ir veiksmų ėmėsi ne jis, o jo nepilnametė draugė.

Teismui vyras prisipažino žinojęs, kad jo partnerė yra jaunesnė nei 16 metų, bet teisinosi patikėjęs jos žodžiais, ne­va jai - jau penkiolika.

Tuo tarpu paauglė neslėpė, jog lytinį gyvenimą yra pradėjusi jau anksčiau. Be to, apie intymius dalykėlius ji skaičiusi nemažai informacijos, žiūrėjusi tokio pobūdžio filmų. Su R.U. ji prisipažino praleidusi dvi naktis. Galbūt judviejų susitikimas būtų už­sitęsęs ir dar ilgiau, tačiau tam sutrukdė dukros su policija ieškoti pradėjusi motina.

Nagrinėjant bylą, moteris teigė, kad anksčiau dėl dukters problemų neturėjusi. Visgi ji paatviravo, jog paskutiniu metu mergaitė ėmė bėgti iš pamokų, nebeklausyti, išeidinėti iš namų paromis. Kodėl pasikeitė dukters elgesys, ji teigė nežinanti, nes duktė esą su ja nebendraujanti, nesikalbanti. Paauglė tvirtino norinti būti suaugusi ir gyventi atskirą gyvenimą.

Apie tai, kad jos mergaitė turėjo lytinių santykių, motina tikino sužinojusi tik prasidėjus tyrimui. Po šiųme­čių Velykų (t.y., kai kovo 29-ąją jos keturiolikmetė atžala iš­­ėjo iš namų, o kitą dieną ne­grį­žo), mama ėmė ieškoti jos per drauges, gimines, pa­žįs­tamus, tačiau nerado. Sužinojusi, kad dukra dvi die­nas nebuvo mokykloje, krei­pėsi į policiją.

Suradus paauglę, ši iškart prisipažino, jog buvo pas R.U. Laimei, nepilnametė nebuvo sumušta ar kitaip išgąsdinta, tik užsisklendusi ir nebend­raujanti. Tačiau vis tiek buvo atlikta teismo medicinos eksperto apžiūra, po jos ir paaiškėjo, kad jaunoji klajūnė turėjo lytinių santykių.

Už santykius su šešiolikos metų neturinčia paaugle R.U. nubaustas 753,20 eurų bauda. Tiesa, bausmė turėjo būti net trečdaliu didesnė, tačiau teismas pritaikė vyriškiui lengvinančią aplinkybę – šis nuoširdžiai gailėjosi už padarytą nusikaltimą ir žadėjo nutraukti su paaugle bet kokius ryšius.

Visgi, neoficialių šaltinių tvirtinimu, savo žodžių R.U. laikytis sekasi sunkiai. Jis garsiai eskaluoja nepaliksiantis merginos bei lauksiantis, kol šiai sukaks šešiolika. Tada  jiedu galėsią pradėti atskirą gyvenimą.

Birutė PALIAKIENĖ

Mokslinė archeologinė stovykla „Vėliukai archeologų šalyje“

Iš 28 Šilalės rajone valstybės saugomų archeologijos paminklų-piliakalnių Medvėgalis yra pats garsiausias, labiausiai apipintas legendomis ir padavimais, dažniausiai minimas kronikose. Tai gamtos, archeologijos, istorijos bei kultūros paminklas, bendras gamtos ir žmogaus kūrinys. Anot žymaus kraštotyrininko profesoriaus Česlovo Kudabos, „Medvėgalis čia - lyg koks karalius, apžvelgiąs savo žemę”. Arba dar vadinamas Žemaitijos kalnų tėvu, vienu iš žemaičių dievkalnių, Žemaitijos kalvų širdimi, žemaičių milžinu, snaudžiančia žemaičių galybe.

„Žemaičių kalnas Medvėgalis yra didžiausias piliakalnis, kokį iki šiol esu kur nors matęs. Ši tvirtuma savo didumu ir taisyklingumu lankytojui daro didelį įspūdį. Negali užgniaužti nujautimo, kad esi atsidūręs plote, kur kadaise yra dangų rėmę kurios nors garsios giminės pilies kuorai. Medvėgalis yra buvęs ne tik tvirtuma, bet ir platesnio gyvenimo židinys... O dabar apie jį mažai kas ir težino..." (profesorius Liudvikas Kšivickis).

Tą užmaršties šydą pabandė praskleisti Klaipėdos universiteto studentai, vadovaujami archeologo Gintauto Zabielos, Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos direktorė Raimonda Kauneckienė, istorijos mokytoja Asta Girgždienė, geografijos mokytoja Virgilija Venckuvienė bei mokiniai, dalyvaudami mokslinėje–archeologinėje dviejų savaičių stovykloje „Vėliukai archeologų šalyje“. Pagrindinis tikslas buvo pasiruošti kitų metų piliakalnio tyrinėjimui ir surasti kūlgrindą - akmenimis grįstą slaptą kelią (kūlis žemaitiškai reiškia akmenį). Kūlgrindos paskirtis – padėti patekti arba išeiti iš pilies ar gyvenvietės.

Pirmosiomis dienomis buvo atkasta nemaža akmeninio tako atkarpa. Ekspedicijos vadovas neleido „darbuotis iš peties“: reikėjo atsargiai nukasti juodžemį, nupjauti ir nukarpyti medžių šaknis, akmenis apvalyti mentele bei šluotele ir, svarbiausia, nieko neišjudinti. Visų dalyvių džiaugsmui kūlgrinda lyg ir atrasta, bet tik išsamesni tyrimai parodys, ar tai iš tiesų yra kūlgrinda. Jei spėjimai pasitvirtins, bus bandoma išsiaiškinti, kaip kūlgrinda veikė, ar po ja buvo gruntas, smėlis, ar ji visuomet buvo po vandeniu. Taip pat ant Medvėgalio kalno buvo atlikti keli kasinėjimai į gylį. Naudojant specialią magnetinių bangų aparatūrą, bandyta nustatyti ant kalno kadaise stovėjusių pastatų pamatus. Čia buvo rasta šukių, medžio anglių.

Archeologas G.Zabiela ne kartą yra sakęs, jog aukščiausia Žemaitijos kalva – Medvėgalis yra potencialus kandidatas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Po Kuršių nerijos šis Šilalės rajone stūksantis piliakalnis būtų antrasis toks UNESCO objektas Vakarų Lietuvoje. Jei pavyktų, Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos mokiniai ir mokytojai didžiuodamiesi galėtų pasakyti, kad ir jie iš dalies prie to prisidėjo.

Paskutinę stovyklos dieną kilome į Medvėgalį kartu su Vladu Vitkausku – žmogumi legenda, įkopusiu į pačias aukščiausias pasaulio viršukalnes.  

Raimonda KAUNECKIENĖ

Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos direktorė

Virgilijos VENCKUVIENĖS nuotr.

Nuo ko priklauso vyrų lytinė sveikata?

Lietuvoje daugėja vyrų, kurie ryžtasi net chirurginei operacijai ir renkasi penio implantus erekcijos funkcijai atstatyti. Tokias operacijas atliekantis urologas prof. Balys Dainys sako, kad, jeigu vyrai savo lytine sveikata rūpintųsi nuo jaunų dienų, gerą potenciją išlaikytų ir vyresniame amžiuje. Dėl vitamino D stygiaus, prostatos funkcijos sutrikimo, žalingų įpročių bei nesveiko gyvenimo būdo problemų dėl erekcijos turi net 30 metų nesulaukę vyrai.

Apie šias priežastis kal­ba­mės su prof. B.Dainiu.

- Ar medikamentų ir maisto papildų potencijai gerinti nepakanka, jei vyrai ryžtasi operacijai?

- Medikamentų yra, bet operacija daroma, kai nebepadeda nei papildai, nei tab­letės.

- Kokios priežastys sukelia erekcijos problemas?

- Aš, kaip urologas, manau, jog didžiausia bėda, kad Lie­tuvoje beveik nėra lytinio švie­­timo, o apie seksą žmonės turi išmanyti. Be žinių trū­kumo, potencijai kenkia ža­­lingi įpročiai: rūkymas, nar­­­kotikai, alkoho­lis, aplinkos už­terštumas. Ki­ta didelė bė­da - daugėja lytiniu keliu plintančių ligų, kurios turi nei­­giamos įtakos potencijai. Jai kenkia ir dėl netinkamos mi­­­tybos atsiradę metaboliniai sutrikimai. 

- Kai kurie mokslininkai su erekcijos problemomis sieja vitamino D trūkumą. Kokia Jūsų nuomonė? 

- Kiek man teko tirti vyrų vitamino D kiekį kraujyje, visiems jis yra per mažas. Ži­noma, tai turi įtakos ir potencijai, ir imunitetui, ir gerai savijautai. 

- Ar vyrai nepiktnaudžiauja erekcijos disfunkcijai gydyti skirtais vaistais bei papildais? 

- Visada ištiriu sutrikimo priežastis. Jeigu diagnozuoju nepakankamą kraujotaką, skiriu vaistų, ku­rie ją pagerina ir šioje srityje. Jei negalavimai yra nedideli, stengiuosi išsiversti be chemijos. Bet vėžio gydyti žolelėmis tik­rai negalime. Ži­noma, vaistų bei papildų ga­myba yra ne tiktai rūpinima­sis žmogaus svei­kata, bet ir komercija. 

Kita vertus, negalime grįžti į tuos laikus, kai erek­ci­jos sutrikimas buvo lai­­ko­mas nepagydomu. Žinojau gydytoją, kuris skirdavo tokiems pacien­tams raminamųjų... 

- Kokius tyrimus atliekate vyrams prieš skir­damas vaistų? 

- Pirmiausia turiu žinoti anamnezę. Dažnai kreipiasi sportininkai, kurie, norėdami išauginti raumenis, vartoja steroidinius preparatus, lytinius hormonus, anabolikus. Užsiaugi­na raumenis, bet lytinė potencija sutrinka. 

Prieš skirdamas medikamentinį erekcijos disfunkcijos gydymą, atlieku bend­ruosius kraujo, lytinių hormonų tyrimus, pros­tatos tyrimą, matuoju kraujotaką mažojo dubens ir varpos srityse. 

- Ar prostatos būklė turi įtakos potencijai? 

- Prostata gamina kai kuriuos hormonus, kurie reikalingi sekso formavimui. Pros­tatitai, ypač uždegimai, labai gadina ir trikdo lytinį pajėgumą. Todėl susiduriantiems su potencijos sutrikimais prostatą pasitikrinti yra būtina. 

- Jūsų patarimai, kaip išlaikyti gerą potenciją? 

- Reikia rūpintis sveikata, vengti žalingų įpročių, daugiau judėti. Tai - pagrindų pagrindas ir geriausia pro­filaktika. Privalome reguliariai atlikti pros­tatos specifi­nio antigeno tyrimą, o po 45 metų - ir dažniau. Turime ko­voti su antsvoriu, sveikai maitintis, negalima pikt­nau­džiauti užkandėlėmis bei vi­sokiais kitais dalykais, ku­rie iš­provokuoja taip vadina­mą metabolinį sindromą. Svar­bu gauti pakankamą kiekį vitaminų, ypač vitamino D.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Kodėl reikia tvarkyti vėjavartas ir vėjalaužas?

Didelės vėjavartos sudaro palankias są­lygas susidaryti me­džių liemenų kenkėjų židiniams, iš kurių ypač grės­mingi yra egles pažeidžiantys žievėgraužiai tipografai.

Vėjavartos ir kenkėjai  

Šie vabzdžiai apsigyvena tik nusilpusiuose bei pažeistuose medžiuose. Tačiau, susidarius dideliam kiekiui tinkamo veistis substrato (vėjavartų, vėjalaužų) ir išaugus kenkėjų populiacijai, jie sugeba įveikti ir sveikus medžius – taip susidaro masinio dau­­ginimosi židiniai. Didelį pavojų ke­lia vėjo suniokoti eglynai, nes eglės yra labiausiai apnin­kamos liemenų kenkėjų ir, esant palankioms sąlygoms, masiniai jų židiniai gali staiga išplisti daugelyje eglynų. Žievėgraužių tipo­gra­fų veisimuisi pui­kiausiai tinka ir pa­lenktos eglės, kurių dalis šaknų yra pa­keltos ar nutrū­ku­sios.

Valstybinės miškų tarnybos Miško sanitarinės apsaugos skyriaus atliekamas monitoringas rodo, jog po 2010 m. škvalo žievėgraužių tipografų per 1-2 metus labai padaugėjo būtent vėjo nusiaubtuose medynuose, ir gausus jų kiekis išliko iki šiol. Tuomet škvalas labiausiai buvo pažeidęs Pietų bei Rytų Lietuvos miškus.

Vėjavartas reikia sutvarkyti skubiai, neatidėliojant žiemai. Žievėgraužiai tipografai Lie­tuvoje turi dvi generacijas. antrosios vabalai skraido ir puola egles, apsigyvena vėjavartose, vėjalaužose (poruojasi, deda kiaušinius) liepos mėnesį. Iki rudens išsivystę kenkėjai palieka medžius ir žiemoja paklotėje. Todėl medžių, kuriuos jau paliko nauja žievėgraužių karta, iškirtimas žiemą medynų sveikatingu­mui įtakos nebeturi - pavėluotais kirtimais kenkėjų sumažinti neįmanoma. Todėl Miš­ko sanitarinės apsaugos taisyklių 29 p. reikalauja: „Sa­ni­tariniais miško kirtimais turi būti iškertamos žalių eglių vėjavartos, vėjalaužos, snieglaužos ir labai pažeisti medžiai iki kenkėjų apsigyvenimo juose, t.y. iki po žieve atsirandant gyvų ken­kėjų (kiaušinėlių, lervų, lėliukių, naujos kartos suaugėlių)“. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas (771 str.) numato, kad miško sanitarinės apsaugos reikalavimų pažei­dimas užtraukia įspėjimą ar­ba baudą piliečiams nuo 14 iki 28 eurų.

Iškalbinga istorija

Praktika rodo, jog Lietuvoje po didelių vėjo sukeltų pažeidimų keletą sekančių me­tų būna didelis kenkėjų masinio dauginimosi židinių iš­pli­timas. Pavyzdžiui, 1967 m. spa­lio 17-18 d. vėtra 180 tūkst. ha plote išvertė ir išlau­žė 3,3 mln. m³ medienos, ku­rią sutvarkyti pavyko tik 1971-aisiais. Užtrukusių darbų pasekmės – 1969-1970 m. kilę didžiuliai žievėgraužių tipografų masinio dauginimosi židiniai. Jie taip pat atsirado po 1982 m. gruodžio 16 d. bei 1983 m. sausio 18-19 d. vėt­rų bei po 1999 m. gruodžio 4 d. per Lietuvą praūžusio uraga­no „Anatolijus“. Didžiausi Lie­tuvoje žinomi žievėgraužių tipografų masinio dauginimosi židiniai kilo po 1993 m. sausio 14 ir 23 d. siautusių vėtrų ir net iki 1995-ųjų užtrukusio vėjavartų likvidavimo: tada per 1994-1997 m. eglynuose sanitariniais kirtimais 500 tūkst. ha plote buvo iškirsta apie 8,7 mln. m³ pažeistos me­dienos.

Skaudžios pamokos nepraėjo veltui. Po 2005 m. uragano „Ervinas“ ir 2007-aisiais kilusio „Kirilo“ vėjavartos buvo sutvarkytos laiku, todėl liemenų kenkėjų masinio dauginimosi židinių nesusidarė. Todėl akivaizdu, jog skubus vėjo pažeistų eglių kirtimas bei pašalinimas iš miško yra pirminis uždavinys, saugant medynus nuo kenkėjų masinio antplūdžio.

Patarimai miškų savininkams

Asmenys, kurių miškai yra nuo vėjo nukentėjusiuose ra­jonuose, turi nedelsdami apžiūrėti, ar nėra išverstų, nulaužtų ar stip­riai palenktų medžių. Tokių aptikus, reikia kuo skubiau tvarkyti. Jei nėra galimybės padaryti to iš karto, sanitarinius kirtimus pirmiausia būtina pradėti eglynuose, atrankiniais sanitariniais kirtimais sutvarkant pavienes ar nedideles grupeles vėjavartų, ypač ten, kur yra ar anksčiau buvo žievėgraužių tipografų apniktų eglių. Kai bus išvalytos pavienės, gru­pėmis ir (ar) tolygiai išsi­dės­čiusios eglių vėjavartos, atliekami plyni sanitariniai kirtimai plotuose, kur miškas išlaužytas ištisai, pradedant nuo mažiausių (iki 1 ha). Galiausiai plynais kirtimais valomi dideli (virš 1 ha) išlaužti bei išversti eglynų plotai.

Pradėti tvarkyti nuo mažiau pažeistų medynų reikia todėl, kad, esant nedideliam kiekiui išverstų eglių, kenkėjai jas apninka ir pasidauginę išplinta. Kai vėjavartų yra didelis plotas, parazitai medžių įveikti neįstengia. Apnikę tik dalį bei pasidauginę, kenkėjai vėl apsigyvena tuose pačiuose plotuose esančiose žaliose vėjavartose. Tik nelikus jiems tinkamų pažeistų medžių, išplinta į aplinkinius miškus. Išvalius eglynus, reikia imtis pušų vėjavartų, po to - lapuočių medžių.

Vilkinant vėjavartų tvar­kymą, patiriama daug nuostolių, nes kuo ilgiau miškuose laikoma sudarkyta mediena, tuo labiau ji netenka savo prekinės vertės: pamėlynuoja, sušunta, ją apninka vabzdžiai, ji sudžiūsta, suskyla, ima pūti. Dėl to prarandama dalis pajamų. Sparčiausiai genda pušies ir beržo mediena. Tad geriausia vėjo sudarkytą medyną tvarkyti neatidėliojant, medieną realizuojant šviežią ir nepraradusią kokybės.

Virgilijus VASILIAUSKAS

Valstybinės miškų tarnybos Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjas

Nauji LRT dažniai pasėjo paniką – žmonės liko be futbolo ir „Panoramos“

Nuo birželio 3-iosios Lietuvoje pradėjo veikti pirmasis nemokamas aukštos raiškos (HD) kanalas – LRT TELEVIZIJA HD, leidžiantis matyti ryškesnį vaizdą bei girdėti geresnį, erdvinį garsą. Nacionalinis transliuotojas iš karto pranešė, kad po mėnesio senieji dažniai nebeveiks, bei išplatino pranešimus, ko reikia imtis, norint žiūrėti naująjį televizijos kanalą. Tačiau rekomendacijos bei nurodymai, ką ir kaip daryti, iš naujo atlikta kanalų paieška nesuveikė: po liepos 1-osios  kai kuriems vartotojams sutriko LRT laidų transliacija, o kitiems šis kanalas visiškai dingo iš televizorių. Sunerimę gyventojai prašė padėti išsiaiškinti, kur slypi problemos.

LRT žiūrovai jau nuo gegužės mėnesio savo televizorių ekranuose galėjo matyti pranešimus, jog birželio 3 d. startuoja naujas, aukštos raiš­kos LRT HD kanalas. Prie jo priprasti ar atsisveikinti su senuoju duota 20 dienų. Iki Joninių šį kanalą matyti galėjome ir įprastais, ir jau naujaisiais dažniais, o nuo liepos 1-osios stebėti LRT gali tik tie, kurie savo televizoriuose iš naujo atliko automatinę kanalų paiešką bei sureguliavo dažnius. 

Tačiau naująjį LRT HD kanalą iki šiol be trukdžių mato gal tik kabelinės televizijos žiūrovai, kuriems savo televizoriuose nieko reguliuoti nereikėjo. Iš karto po liepos 1-osios tarp didžiosios dalies rajono gyventojų, žiūrinčių ant­žeminę televiziją, kilo nemažas sąmyšis – LRT kanalas visai dingo, nors nauja paieška ir buvo atlikta, vadovaujantis visais išankstiniais nurodymais. 

Rimantas Knyzelis - vienas su LRT kanalo trukdžiais susidūrusių šilališkių. Vals­ty­binės vartotojų teisių apsau­gos tarnybos vyr. specia­listas Tauragės apskričiai, jaus­­damas pareigą atstovauti žmo­nių interesams, siekė iš­si­aiškinti, kur šuo pakastas. Pajutęs, kad televizorius pradėjo silp­niau rodyti LRT kanalą, o vaizdas kartais net imda­vo dvigubintis, trūkinėti, vartotojų teisių gynėjas liepos 4 d. oficialiai kreipėsi į AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ (Te­lecentras) bei į Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybą (RRT). 

Po pusdienio nuo kreipimosi iš Telecentro R.Knyzelis gavo atsakymą, jog signalas jau yra sustiprintas, ir LRT kanalas Šilalės žiūrovams turėtų būti pasiekamas be jokių trukdžių. Dar po dienos sulaukta ir RRT komentaro. Klaipėdos kontrolės skyriaus atstovai informavo, kad ant­radienį Šilalės rajone bus atliekami signalo stiprumo matavimai bei aiškinamasi, dėl ko iškilo ši problema. 

Pasipiktinę ir sutrikę skaitytojai skambučiais ėmė ata­kuoti ir „Šilalės artojo“ redakciją. Daugelis nežinojo, į kokias tarnybas bei kokiais kontaktais reikia kreiptis. 

Redakcija susisiekė su RRT, Telecentro bei LRT atstovais. Pastarieji svarstė, jog greičiausiai tokia situacija su­si­­darė dėl to, jog gyventojai nesusireguliavo antenų, tin­ka­mai ar iki galo neatliko automatinės kanalų paieškos. 

„Artimiausias Šilalės miesteliui siųstuvas yra Laukuvoje. Nors LRT programoms perduoti naudojamo naujojo skait­meninės antžeminės televizijos tinklo ir likusių nekoduotų (nemokamų) prog­ramų perdavimui naudojamo tinklo (LRTC1) stotys yra tose pačiose vietose, tačiau skiriasi abiejų tinklų siųstuvų galios. Dėl galių skirtumo tam tikrose vietose iki šiol priėmimui iš Tauragės pakankamą signalą gali nustelbti stipresnis Laukuvos stoties signalas. Esant tokiai situacijai, anteną nukreipus ne stipriausio sig­nalo kryptimi (pavyzdžiui, ne į Laukuvą, bet į Tauragę), pažangiausių sinchronizavimo algoritmų nepalaikančių imtuvų suderinti gali ir nepavykti. Tokiu atveju anteną reikėtų pasukti stipriausio sig­nalo kryptimi, t.y. į Laukuvą. Orientavus anteną Laukuvos kryptimi, kokybiškas turėtų išlikti ir LRTC1 tinklo signalų priėmimas. Taip pat norėtume pridurti, kad naujasis LRT tinklas vis dar yra optimizuojamas, tad priėmimo sąlygos artimiausiu metu ga­li pasikeisti“, - aiškino RRT atstovė žiniasklaidai Gintarė Ribinskienė. 

Tą patį tvirtino ir Telecentro tinklų ekspertas Paulius Dap­kevičius. Jis tikino, jog pra­ėjusį penktadienį (liepos 1 d.) visoje Lietuvje buvo padarytas nedidelis tinklo paramet­rų pakeitimas, kuris turėtų pagerinti signalo priėmimą gyventojams. Be to, tinklas papildomai lokaliai optimizuotas ir bendradarbiaujant su RRT Klaipėdos regiono kolegomis. Todėl, pasak specialisto, nuo šios savaitės pradžios (liepos 4 d.) trukdžių dėl LRT kanalo jau nebeturėtų būti, tačiau svarbu įsidėmėti, kad būtina atlikti kai kuriuos veiksmus. 

„Jeigu žiūrovai tinkle vis dar negali matyti LRT kanalų, rankiniu imtuvu reikia susirasti kanalų paiešką, nusistatyti 29 kanalą ir, imtuve stebint indikacijas (imtuvai dažniausiai rodo signalo stiprumą bei kokybę), pagal šiuos parametrus reikėtų pasukinėti anteną geresnio signalo link. Geriausia būtų anteną nukreipti į Laukuvos pusę, nors galima bandyti ir į Švėkšnos ar Tauragės. Keičiant antenos kryptį, reikėtų žiūrėti, ar gerėja signalas. Galbūt anteną pasukus kitaip, paaiškės, kad jokių trukdžių nėra, ir gali būti, jog netgi pagerės kitų kanalų matymas“, - komentavo P.Dapkevičius. 

Tinklų eksperto teigimu, aukštos kokybės HD LRT kanalus dažniausiai gali matyti tik naujos kartos televizorius su integruotais imtuvais turintys gyventojai. Senuosiuose, kuriems būtini priedėliai, HD raiška nėra palaikoma, todėl LRT kanalus tokie žiūrovai matys įprastos senosios kokybės. 

Tiesa, naujus televizorius turintiems žmonėms taip pat ­derėtų įsidėmėti kai kurias de­tales. Pavyzdžiui, jei nesise­ka išgauti erdvinio garso, P.Dap­kevičius pataria nusi­sta­tyti nau­ją garso takelį. 

„Vienetiniai imtuvai nepalaiko Dolby digital garso, todėl reikėtų susirasti įprastą Stereo garsą. Taip pat, jeigu imtuvas netyčia nusistatytų takelį originalo kalba, priedėlyje ar televizoriuje prisieis pasiderinti garso takelius - pasirinkti lietuvių kalbą“, - pažymėjo P.Dapkevičius. 

Jei vis dar nesiseka matyti LRT kanalų, geriausia bū­tų skambinti specialiu LRT informacijos numeriu (8-5) 2-36-32-02. Taip pat ga­li­­ma kreiptis į Telecentrą (tel. (8-5) 2-04-03-00; info@tele­cent­ras.lt). Be to, padėti pasiruošusi ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tar­nyba: skambinkite tel. (8-446) 7-11-40 arba rašykite el.p.: ri­man­tas.knyzelis@vvtat.lt.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Jaukūs namai – vaistai nuo depresijos

- Kur čia gyvena Legačinskai?

- Pavažiuokite į kaimo galą. Ten, kur ferma, yra tokia ryškesnė troba, - pataria vyras iš traktoriaus kabinos.

Troba - tikrai ryškesnė. Visas Paežerio kaimas (Upynos seniūnija) yra gana tvarkingas, o šita sodyba dar išsiskiria iš kitų. Kažkas labai paprasto ir modernaus. Toks pirmas įspūdis, užsukus į kiemą. Ir dar - pabrėžtina tvarka. Jeigu ne vaikų išmėtyti žaislai, būtų per daug pedantiška. Traktoriai, traktoriai, traktoriai ir dar vienas toks didelis kranas. Viskas taip, kaip ir turi būti - ūkininkų anūkai žaidžia kaip ir seneliai, tik mažesniais traktoriais. 

Legačinskų karvių ferma - kitoje kelio pusėje, taigi sodyba - gyvenimui, čia bėga tas laikas, kuris lieka nuo darbo. Nei šiukšlių, nei specifinio kvapo, kuris primintų prakaituotą ir tepaluotą žemdirbio dalią. Trinkelėmis klotas kiemas - be mažiausio purvyno, preciziškai sudėliotas alpinariumas, paprastesni darželiai. Sodyba tarsi iš dviejų dalių - be gyvenamojo namo su didžiuoju kiemu, čia dar yra pramogoms skirtas kampas su pirtimi, sūpynėmis, kubilu ir nemaža kūdra. 

Ar daug kainuoja viską įrengti bei palaikyti šitokią tvarką? 

- Žinote, ne, - sako Nijolė Legačinskienė. - Na, juk viską darome patys. Beveik viską. Tą mešką prie įvažiavimo drožė liaudies meistras, vardu Pranas, nežinau nė pavardės. Jis drožinėjo visokias statulas Bijotuose, Girdiškėje, tai ir mes paprašėme. O gėlių beveik neperkame, užsiauginame su Giedre pačios. Giedrė, mūsų duktė, yra pagrindinė tvarkytoja. Ji pjauna ir pjauna žolę. Plotas - nemažas, tai šienauja per kelis sykius, kiekvieną dieną nupjaudama po gabaliuką. Kitos dukros yra ištekėjusios ir išsikėlusios, taigi visi tie darželiai bei vejos - mūsų su Giedre kūryba.

O vyrai? Ar padeda vyras Česlovas ir sūnėnas Aurimas, kuris čia užaugo kaip tikras sūnus? Jie prisideda tik prie sunkesnių darbų. Kai buvo daromas alpinariumas, abu vežė bei plovė laukuose surinktus akmenis.

Kuomet vaikštai po tokią gražią sodybą, visai neatrodo, jog kaimas yra įpuolęs į bėdą, išgyvena sunkią depresiją ir pats nebetiki savo ateitimi.

- O ką daryti? - sako Nijolė. - Jeigu nuleisi rankas - ateis paskutinioji. Apsitvarkai - vis šviesiau akyse!

Nijolė ir Česlovas Legačinskai nėra patys stambiausi ūkininkai, bet jų ūkis - tikrai europinis. Pačių statytoje fermoje įrengta pieno linija, gyvuliai laikomi ant guminių kilimėlių, srutos išvežamos srutovežiu. Prieš porą metų Legačinskai gavo Žemės ūkio ministerijos padėką už Europos standartus atitinkantį pieno ūkį, už tai, kad ferma įrengta ir gyvuliai laikomi pagal Europoje priimtą tvarką.

Dabar Paežerio žmonės siūlo Legačinskų sodybą gražiausių sodybų konkursui. Ar ji atitiktų Europos standartus? Taip, žinoma! Kas esame buvę pavažiavę toliau, galime paliudyti - tokios sodybos Lietuvai gėdos nedaro!

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Stovykla „Išminties galia - pažinime-2016“

Ožtakiuose, šalia Varnių regioninio parko, įsikūrusi Gamtos mokykla jau antrus metus svetingai priėmė jaunuosius gamtos mylėtojus iš aplinkinių rajonų mokymo įstaigų.

Stovykla prasidėjo susipažinimo žaidimais, o vakaras visus džiugino smagiais liaudiškais šokiais.

Antrą dieną, pasidaliję į dvi grupes, ėmėmės skirtingų veiklų. Pirmoji grupė  iškeliavo  į Ožtakių apylinkes žoliauti, atpažinti augalų. ant­roji susipažino, kaip seniau žmonės statė namus. Paskui aplankė medinę Varnių Šv. Aleksandro bažnyčią.

Su nekantrumu laukėme nak­­tinio žygio į pelkę. Iš­ėjo­me kas basi, kas apsiavę, be jokių mobiliųjų, tylėdami, steng­damiesi ne­atsilikti nuo draugų. Keliavome iki pusiaunakčio, patyrėme daug įspūdžių. Rytą aplankėme Varnių regioniniame parke įkurtą eks­­poziciją, nuo Medvėgalio gro­žėjomės įspūdingu krašto­­vaizdžiu. Už­sukome prie Parš­­ežerio. Ei­dami pagal jį besidriekiančiu pažintiniu taku, ieškojome augalų, kurie brandina uogas: mėlynių, varna­uogių, vaivorų, spanguolių, tekšių bei kt. Paskui kopėme į Sprūdės piliakalnį, kur pamatėme retą drugelį machaoną.

Kitą dieną mokėmės rišti virvę su įvairiais mazgais, kuria būtų galima persikelti per upę. Pro Varnius tekanti Varnelė tapo mūsų jėgų išbandymu: ją reikėjo įveikti tarp medžių nuo vieno kranto iki kito ištempta virve.  Kiti vaikai tuo metu tyrinėjo vandens telkinio dumblius, vienaląsčius ir daugialąsčius gyvius.

Joninių naktį rinkome au­galus, kūrėme laužą, ieškojome paparčio žiedo, būrėme, dainavome.

Kitą dieną, patyrę stovykloje daugybę įspūdžių, pasisėmę išminties, vaikai išsiskirstė atostogauti.

Virginija AČIENĖ

Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos biologijos mokytoja metodininkė 

AUTORĖS nuotr.

Privatizuojamas Šilalės knygynas

Apie tai, jog politikai svarsto parduoti Šilalės kny­gyną, rašėme jau kelis kartus. Praėjusiame Šilalės sa­vivaldybės tarybos posėdyje priimtas galutinis spren­dimas: nutarta įtraukti UAB „Šilalės knygynas“ į pri­vatizuojamų objektų sąrašą ir parduoti viešame auk­cio­ne visas 703 akcijas, kurių nominali vertė – 20 tūkst. 359 eurai. Tokiu būdu bus atsisakoma kelinti metai nuos­tolingai dirbančios ir, rajono vadovų manymu, jokių perspektyvų neturinčios savivaldybės įmonės.

Apie Šilalės knygyno, miesto centre turinčio nemažą pastatą bei 4 arus žemės, privatizavimą kalbama jau bene pusmetį. Pristatydama pra­ėjusių metų veiklos ataskaitą, bendrovės „Šilalės knygynas“ direktorė Rasa Račkauskaitė politikams aiškino, kad įmonė neturi galimybių nei išsikapstyti iš skolų šilumos tiekėjams, nei atnaujinti pastato, kuriam verkiant reikalingas kapitalinis remontas. Per kiaurą stogą sunkiasi vanduo, drėksta ir pelija kampai, kyla grėsmė sugadinti pardavimui iš leidyklų paimtas knygas.

Pasak direktorės, pernai knygynas gavo franšizės pasiūlymų iš UAB „ALG knygynai“ ir UAB „Knygų namai“, tačiau jie netenkino bendrovės interesų.

„Tokiems dalykams, kaip len­tynų mokestis, mes netu­rime pinigų, nes būna, kai parduodame vos du atvirukus“, - sakė tuomet R.Račkauskaitė.

Iš 2015 metų veiklos ataskaitoje pateiktų duomenų aki­­­vaizdu, jog beveik viską, ką uždirba, įmonė išleidžia atlyginimams. Dviem darbuotojams bendrovė pernai išmokėjo 12506 Eur, dar 3875 Eur pervesti „Sodrai“. Be to, pakeitus Šilalės knygyno vadovus, praėjusiais metais te­ko išmokėti 2218 Eur išeitinėms kompensacijoms. O tai, kas liko, bendrovė atidavė už komunalinius patarnavimus.

Negana to, įmonę dar slegia beveik 3 tūkst. Eur skola už šildymą. Optimistinių minčių nekelia ir kasmet susikaupiantys vis didesni nuostoliai. UAB „Šilalės knygynas“ direktorės skaičiavimais, nuo 2010 m. jų susidarė apie 9 tūkst. Eur.

Oficialiai teigiama, kad idėją privatizuoti bendrovę rajono vadovams esą pamėtėjo Ši­lalės knygyno direktorė. Įmo­nės valdyba savivaldybės tarybos nariams pasiūlė apsvarstyti tris privatizavimo būdus. Apie tai, kaip, neatsisakant knygų pardavimo veiklos, bū­tų galima išbristi iš nuostolių, komitetų posėdžiuose kalbėta jau prieš mėnesį.

Be visų bendrovės akcijų pardavimo aukcione, dar siūlyta parduoti tik pastatą, o įmonei ieškoti kitų patalpų. Šitaip sprendžiant problemą, savivaldybės bend­rovė galbūt būtų galėjusi išgyventi - nebūtų reikėję brangiai mokėti už šildymą ir dabar rūpintis pastato renovacija, kuri, atrodo, yra neišvengiama.

Vis dėlto ir šis sprendimas politikams pasirodė ne pats geriausias. Pasak savivaldybės administracijos Turto ir eko­nomikos skyriaus vedėjos Rei­mundos Kibelienės, įmonės veikla kasmet vis labiau menksta, knygų pardavimas mažėja. Per keturis šių metų mėnesius knygyno apyvarta su­darė vos 15 tūkst. Eur, todėl net ir išvadavus bendrovę nuo nereikalingų patalpų, sunku bū­tų numatyti, kaip ji išgyventų.

Siūlyta ir visai likviduoti UAB „Šilalės knygynas“, tačiau tokiam būdui nepritarė įmonės valdyba. Teigta, jog tai yra drastiškas ir ilgas kelias, nes reikalingas specialus Vy­riausybės nutarimas.

Likviduoti bendrovės nebuvo linkę ir tarybos nariai. Daugumai atrodo, kad būtina išsaugoti miestui kny­gyną, nes tai yra ne tik prekybos, bet ir kultūros įstaiga. Ir Šilalės meras Jonas Gu­dauskas, ir sa­vivaldybės administracijos direktorius Raimundas Vai­tie­kus komitetų posėdžiuose aiškino, jog privatizuojant reikėtų reikalauti išsaugoti knygų prekybos veiklą bent penkerius metus.

Kai kurie tarybos nariai įtarė, kad pasiūlymas priva­tizuoti knygyną ar tik jo pastatą nėra visiškai sąžiningas, nes po juo esą slepiasi tam tikrų asmenų interesai. Nuskambėjo net vienos Ši­la­lės bendrovės, seniai suin­teresuotos perimti knygyno pastatą, pavadinimas. O „tvar­kietis“ Tadas Bartkus Ši­­lalės  knygyno ataskaitoje įžvelgė ne­atitikimų.

„Praėję metai akivaizdžiai buvo geresni nei 2014-ieji - jei ne išeitinės kompensacijos buvusiems darbuotojams, įmonė būtų gavusi apie 3 tūkst. Eur pelno“, - aiškino politikas.

Ne tik T.Bartkus, bet ir kai kurie kiti tarybos nariai priekaištavo rajono vadovams, jog savivaldybė nė karto nepagelbėjo knygynui, nors ki­toms savo įmonėms kasmet dosniai atveria piniginę. Pa­sak politikų, knygyno skolos nėra tokios didelės, kad reikėtų likviduoti ar privatizuoti visą įmonę. Ir tai į akis labai krenta, ypač, jei lygini su amžina skolininke tapusia UAB „Gedmina“.

Tačiau tokie argumentai rajono valdžios persigalvoti neprivertė. Ketvirtadienį nutarta privatizuoti UAB „Šilalės knygynas“. Toks tarybos spren­dimas leis savivaldybės administracijai kreiptis į Turto banką, rengsiantį viešą aukcioną. Jo sąlygas rajono taryba nustatys kitu sprendimu, tad kol kas knygynas dirbs kaip dirbęs - gal dar net metus. Per tą laiką greičiausiai ir paaiškės, kas yra nusižiūrėjęs šią įmonę, tiksliau - pastatą patrauklioje miesto vietoje ir kam naudinga ją parduoti.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą