Sakoma, kad kol žmogus turi tė­vus, jis yra laimingas vaikas, ne­svarbu, kokio amžiaus būtų. Ypa­tin­gą reikšmę turi mamos, kurios iš­moko mus mylėti, suformuoja po­žiūrį į gyvenimą ir kol jas turime, vi­sada galime jaustis ramūs ir sau­gūs, nes jos mūsų laukia. Šią am­žiną kaip pasaulis taisyklę patvirtina ir Nevočiuose gyvenanti Regina Noreikienė, užauginusi vienuolika vaikų. Jų keliai šį savaitgalį ves į gimtuosius namus. 

Reginos ir Albino namai ištuštėjo prieš dešimtmetį, kai iš­tekėjo ir savo gyvenimą pradėjo kurti jauniausia duk­ra Inesa. Tačiau retai būna dienų, kai kuris nors sūnus ar dukra bent trumpam jų neaplanko. Regina sako, kad jai nėra didesnės dovanos už į namus grįžtančius vaikus, kieme straksinčius anūkus ir didelės šeimos šurmulį, nejučia mintyse nukeliantį į jaunystės metus.  Klausdama, kaip savo vaikystę prisimena jos dukros ir sūnūs, matydama, kaip gražiai jie sutaria ir kaip vieni kitų pasiilgsta, Regina kaskart sau patvirtina, jog gyvenimas nepraėjo veltui. 

Ir Regina, ir Albinas yra kilę iš didelių šeimų. Regina turėjo dvi seseris ir tris brolius, Albinas užaugo net 14-os vaikų šeimoje.

„Tėvas sakydavo, kad žemė pūstynės nemėgsta, reikia sė­ti“, – šiandien juokiasi Albinas, ėjęs tėvo parodytu ke­liu. Pasak jo, tos „sėjos daigai“ džiugino kiekvieną pavasarį, bet bu­vo, kad atsirasdavo ir žiemą, ir rudenį. Tarp vyriausios duk­ros Gitanos ir jauniausios Inesos – 18 metų skirtumas. Regina tikina, jog vyresnieji visada buvo jos atrama. Kol abu su Albinu dirbdavo, jie ir mažesniuosius prižiūrėdavo, ir valgyti pagamindavo, ir namus su­tvarkydavo. Tokie pat įprasti jiems buvo ir ūkio darbai, kurių kaime visada yra daug. Dėl to dabar Reginos duk­ros ir sūnūs moka ir sugeba viską, ko jiems gyvenime reikia.

Nors šeima kone kasmet padidėdavo, moteris tvirtina, kad tai jos nė kiek negąsdino.

„Gerai gyvenome, nieko mums netrūko, nes visi daug dirbome. Per metus 5–6 bekonus pa­skersdavome, karvių laikėme, bulvių, daržovių užsiaugindavome, ir kolūkio normas visi supuolę nuravėdavome. Mažai ką pirkdavome, visko savo turėjome. Jei virdavome cepelinus, tai mažiausiai 60, kad dar ir kitai dienai liktų“, – pasakoja Regina. 

Gyvenimas ją taip užgrūdino, kad joks darbas neatrodė baisus, o mažuosius prižiūrėti mokėjo nuo vaikystės. Tėveliui nuskendus, jai, vyriausiai šeimos dukrai, tebuvo 15 metų, tačiau vis tiek teko perimti visus daugiavaikės šeimos priežiūros darbus. Tą patį darė ir sukūrusi savo šeimą. Tik dabar, kai prisimena jaunystę ir kai jau yra su kuo palyginti, pripažįsta, kad rankos paskausdavo nuo nesibaigiančio skalbimo – sauskelnių anuomet nebuvo ir niekas negalėjo net įsivaizduoti, jog kada nors ateis toks laikas, kai kūdikių vystyklai neplevėsuos sode tarp medžių. 

„Anais laikais“, sako Regina, valstybė nebuvo tokia dosni, kaip dabar – vaikui skirdavo 12 rublių pašalpą ir verskis, kaip nori.

„Tiesa, kažkada už 10 rublių daug mais­to galėjai nupirkti, tai ir kitiems dalykams dar likdavo“, – pripažįsta moteris. 

Kai iš Balsių, kur pradėjo trūkti vietos, šeima sumąstė per­sikelti į gimtuosius Albino Nevočius, iš tuomečio „Nemu­no“ kolūkio nusipirko gyvenvietė­je namelį. Kukliam būstui reikėjo remonto, todėl statė ant­rą aukštą, kad vaikai galėtų džiaugtis erd­ves­niu gyvenimu. Ta­da bu­vo ir sunkių dienų, ir nu­sivylimų, bet palaikė viltis, jog vaikai auga ir var­gas nebus beribis. 

Moteris neslepia, kad aplinkinių požiūris į daugiavaikes šeimas ir dabar dar nėra labai palankus. O tada, prieš ke­lioliką metų persikėlę į Nevočius, jau­­tė kaimynų nerimą, jog ne­va neprižiūrimi vaikai nusiaubs sodus, prikrės išdaigų ar net ką pradangins. Bet No­reikiukai niekur iš namų neidavo, visi kartu laikėsi, visada buvo užsiėmę savo darbais, o vasarą bėgdavo į kolūkį krauti šieno, kad bent kiek užsidirbtų. Toks jų darbštumas privertė ir kaimą užmiršti visas baimes. 

„Nesu girdėjusi, jog kuris nors kaimynas būtų mūsų vaikais skundęsis. Atvirkščiai – džiaugdavosi, kad jie geri ir darbštūs. Mano vaikai niekada manęs nenuvylė. Visi užaugo protingi, užsienyje užsidirbo, sugrįžę į Lietuvą, sa­vo verslus susikūrė, namus pasistatė. Dabar tik Diana toli nuo mūsų gyvena, jos labiausiai pasiilgstame“, – pasakoja R. Noreikienė. 

Skirtingai nuo kai kurių kitų daugiavaikių mamų, augindama vaikus, Regina nesėdėjo namuose, stengėsi visada turėti darbą. Kai pirmieji keturi paaugo ir jau galėjo prižiūrėti mažesniuosius, moteris įsidarbino padėjėja medicinos punkte, jį panaikinus, važinėdavo į Šilalės ligoninę, kur slaugė ligo­nius tuometiniame Chirurgijos skyriuje. Dabar, kai jau perkopė 70-metį, galėtų sėdėti rankas sudėjusi ir mėgautis ramybe, bet, anot jos pačios, miestietiškas gyvenimo būdas jiedviem su Albinu nepriimtinas. Todėl gražiai sutvarkytoje sodyboje kudakuoja vištos, amsi šuniukas, šiltnamyje jau gerokai paaugo salotos bei ridikėliai, netrukus sužaliuos ir daržai, o širdį džiugina gausiai žydintys vaismedžiai ir gėlės. 

Bet smagiausia, kad ir dabar Noreikų kieme dažnai skamba vaikiški balsai. Regina jaučiasi nepaprastai turtinga, nes turi 25 anūkus ir tris proanūkius. Duktė Inga augina 5 vaikus, Asta ir Tomas – po 3, kiti – po vieną ar du. Moteris įsitikinusi, kad nesvarbu, kiek vaikų augini – vieną ar vienuolika, motinos meilė neturi ribų, jos visiems užtenka. 

„Gyvenimas nė vienam nėra rožėmis klotas. Kokią rykštelę duoda Dievulis, tokia likimas ir plaka. Aš nesigailiu, jog užauginau tokį būrį, nes vaikai mums yra ir laimė, ir paguoda. Dabar žmonės nori gyventi leng­viau, nori labiau keliauti, atsidėti karjerai – ir tai gerai. Ir kas gali jiems nurodyti, kiek vaikų reikia auginti?“ – svarsto Regina, dažnai pasikalbanti su savo sūnumis ir dukromis apie motinystės teikiamą laimę. 

Pirmąjį gegužės savaitgalį No­­reikų namai visada skęsta gėlėse, o Reginos akyse spindi laimės ašaros. Užauginti tokį būrį vaikų buvo viso jos gyvenimo darbas – be grafiko, be išeiginių, lydimas kasdienio nerimo, bet ir džiuginęs taip, kaip niekas kitas nedžiugina. 

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš šeimos albumo ir Algimanto AMBROZOS

Burkėnuose ūkininkaujančių Loretos ir Vytauto Šacaus­kų ūkininkavimo patirtį bene geriausiai apibūdintų žino­mas posakis „Kai užsidaro durys, atsiveria langas“. Su­sidūrę su sunkumais, užsispyrę darbštūs žemaičiai ranka į ūki­ninkavimą nenumojo – daugiau nei du dešimtmečius au­ginę kiaules bei karves, įveisę avietynus ir serbentynus, prieš dešimtmetį ėmė laikyti dedekles vištas ir pardavinėti kiaušinius.

Dalia KARPAVIČIENĖ

Nuotr. pašnekovų albumo

„Ūkininko patarėjas“ 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 32

Balandžio pabaigoje vykusiame savivaldybės tarybos posėdyje nepritarta Šilalės li­goninės direktoriaus Osvaldo Šarmavičiaus veiklos ataskaitai. Nors tokia tarybos narių pozicija ir nesukelia rimtesnių teisinių pasekmių, tai yra akivaizdus įspėjimas, kad ne tik opozicija, bet ir valdančioji dauguma nėra patenkintos šios įstaigos veikla.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 32

Virtuvėlės kvapai per pietus,

mano lėkštė, kur žydras burlaivis skrieja dugne,

gonkely džiovinami smulkiai supjaustyti 

obuoliai – kaip danguje, taip ir ant žemės... 

(Julius Keleras)

Nepamirštami skoniai, nepakartojami jokiuose brangiausiuose restoranuose. Rūpestis, meilė, globa: 

„Dabar pamiegok – tau gana rūpesčių“... 

Ir nesvarbu, kiek vaikui metų, net jei ir žilas, vis tiek vaikas, kuriuo jos pasirūpins.

Motinos pasaulyje nesvarbūs mokslai, titulai, karjeros aukštumos, 

atlyginimo dydis, nėra pergalių ir pralaimėjimų. 

Yra tik tyliai tekantis ramus laikas su meile, supratimu, atjauta ir amžinu tikėjimu.

Rima PETRAITIENĖ

Iki spektaklio „Requiem“ premjeros liko kiek daugiau nei savaitė. Abipus Atlanto pripažintam režisieriui Dmitrijui Krymovui tai jau antras darbas Klaipėdos dramos teatre. Sudėtingus, nuostabą keliančius scenos pasaulius kuriantis menininkas, kalbėdamas apie būsimą kūrinį, supinantį iš pirmo žvilgsnio nesuderinamų istorijų epizodus, akcentuoja ne juos, o savo pastangą per meną rasti paguodą sueižėjusiame šiandienos pasaulyje. Paguodą sau, paguodą kitiems. „Mėgindamas sukurti kiek įmanoma harmoningesnį spektaklį apie kažką svarbaus, tarsi renku aplink mane į šukes pažirusį pasaulį. Dabar toks jausmas, kad visi esame duženose. Gal to maža, bet bandau jas vėl surinkti. Suprantu, kad tai gali būti beviltiška. Bet kito būdo nežinau“, – sako režisierius.

 – Ar galite įvardinti momentą ar jų grandinę, kuomet atėjo „Requiem“ idėja?

– Mano profesinėje biografijoje yra toks neturinčių vieningo siužeto spektaklių tipas – jie susideda iš atskirų, daugiau ar mažiau susijusių scenų, kurias jungia tam tikra tema. Dažniausiai gana pesimistinė. Nors pats spektaklis gali būti juokingas. Taigi, galvoje nuolat ritinėjasi tam tikri karoliukai ir tereikia vieno momento, pavyzdžiui, Tomo, sakančio, „gal dar vieną spektaklį Klaipėdoje?“ (Tomas Juočys, Klaipėdos dramos teatro vadovas – aut. past.), ir tie karoliukai judėti vienas kito link, lyg magneto veikiami geležies gabalėliai. Tarsi savaime atsiranda kažkoks siužetas be siužeto, kažkokia forma, tema, karoliukai susiveria. Mano dėžutėse daug palaidų karoliukų, kai kažkas paprašo vėrinio – tada pradedu juos dėlioti. Taip atsirado ir „Requiem“.

 – Kaip apibūdintumėte būsimam žiūrovui savo „Requiem“?

– Vienas dalykas sugalvoti „Requiem“, o visai kitas – jį parašyti. Kuomet bet kuris kompozitorius, turintis pakankamai ambicijos ir drąsos parašyti kūrinį šia tema, jo imasi, jis mąsto Mozarto lygmenyje. Bet kai pradeda rašyti, kažkas visiems nutinka. Išskyrus Mozartą. Jie atsiduria daug žemesniame lygyje nei Mozartas. Tai lyg kokie spąstai: menininkas supranta daugiau, nei jis gali padaryti. Visiems patinka Mozartas arba Faure, puikūs kompozitoriai, parašę „Requiem“. Imk ir sukurk tokį pat! Bet kažkodėl neišeina. Kodėl? Šis klausimas labai įdomus. Labai sunku ne tik sugalvoti kūrinį, bet ir jį įgyvendinti, nes tam, kad gerai padarytum, reikia teisingai sugalvoti. Visa mano šiuo metu dėliojama grandinė – turiu būti iš anksto įsitikinęs, jog joje yra būtent tai, ko reikia. Taip pat reikia, kad ir mano orkestrantai, aktoriai tuo tikėtų. Spektaklio kūrime dalyvauja daugybė žmonių ir reikia, kad jie visi būtų suvienyti tame muzikiniame troškime įgyvendinti tai, kas sumanyta.

Man visada norėjosi sukurti spektaklį, kurio šerdis būtų ne siužetas, bet muzikalumas – tai tarsi idealas. Noriu, kad jo pabaigoje žiūrovas, apimtas nuostabos, pagalvotų: „O, aš supratau!“ arba „Nesupratau, bet pajutau!“ Tai įdomu. Papasakoti siužetą sunku, bet pasakoti be siužeto dar sunkiau.

– Jau ir pernai, kalbėdamas apie pirmąjį savo Klaipėdoje kuriamą spektaklį „Fragmentas“, naudojote muzikinę terminiją. Jūsų biografijoje – scenografija, dailė, o ir pats teatras atrodo didele dalimi yra pasakojimas vaizdais. Kodėl imponuoja muzikos kalba ir kodėl būtent „Requiem“?

– Kalbant rimtai, tai, ką kuriu, ir yra paveikslas – šių laikų paveikslas. Net ir muzikinis „Requiem“. Juk kas yra Mozarto „Requiem“? Tai paaiškinimas sielai, kur jai eiti po kūno mirties. Tai jos pasitikimas ir padrąsinimas – juk jai tai pirmas kartas, ji pasimetusi, nežino, ką daryti. Taigi Mozarto muzika ją ramina, tarsi sako, „dabar bus šitai, o po to – tai. Taip, sunku, bet toks tas kelias“. Dabar lygiai taip pat. Mums visiems reikia requiem, nes situacija, kurioje esame – visi tarsi mirėme. Ir tie, kas už karą, ir tie, kas prieš karą – visi mirę. Reikia suprasti, ką daryti toliau. Muzikoje galima nuspausti klavišus, kuriais pasakysi „Na, mirei. Nieko tokio. Kažkas tęsiasi. Tau reikia rasti kelią“. Tai – kažkokia pagalba. „Requiem“ yra pagalba, ne tik mirusiesiems, bet ir gyviesiems jų tragedijoje. Ši tragedija mus varto ir blaško kaip jūros bangos smėlio kruopeles. Visas pasaulis sutrikęs ir pasimetęs.

– Spektaklis labiau apie ateitį ar praeitį?

– Tai spektaklis apie dabartį. Mirusiems arba tiems, kas liko gyvi. Žlugdančio, gniuždančio jausmo sujungimas su amžinybe, o tai jau savaime padeda. Galima pasakoti apie praeitį, fantazuoti apie ateitį, bet visas teatras yra šiandien. Jis skirtas tiems, kas ateis ir žiūrės dabar. Tai, ką jie matys, turi juos sudominti šiandien ir padėti šiandien. O apie ką konkrečiai pasakoju kiekviename karoliuke, iš kurio suveriu spektaklį, iš tiesų visai nesvarbu.

– Vis tik skirtingų istorijų segmentai, karoliukai, kaip Jūs vadinate, domina. Gal galite pasidalinti, kokiu principu juos jungiate?

– Iš klausos, intuityviai. Iš tiesų net neturiu aiškaus atsakymo. Man atrodo, kad kuo labiau jie bus nepanašūs vienas į kitą, bet jungiami vidinės temos, tuo bus įdomiau. Juos galiu verti labai įvairiai: pagal muziką, plastiką, tiesiogiai per temą. Žinote, yra tokia istorija ar anekdotas: kas bus, jei keliems akliems žmonėms duosime paliesti dramblį? Vienam teks koja, tad jis sakys, kad dramblys storas, kitam straublys – jis sakys, jog dramblys yra ilgas ir lankstus, dar kitas lies ausį – jam dramblys bus minkštas ir plokščias. Bet visa tai yra dramblys. Jei paliesi vieną koją, po to antrą, trečią ir ketvirtą – jos bus iš esmės vienodos. Bet jei dar paliesime iltį? Ji – kieta, didelė, visai kitokia nei kojos. O jei prijungsim straublį? Minkštas, lankstus. Bet visa tai yra dramblys. Dramblys yra gyvenimas. Mes jį liečiame kaip tie akli žmonės – gabaliukais. Menininkas imasi ambicijos papasakoti apie dramblį per kelis žmones, liečiančius skirtingas jo kūno dalis, žiūrovas, kuris tai mato, supranta, kad visa tai yra dramblys.

– Vos pradėjęs „Requiem“ minėjote, kad šis yra gimusiems ir dar negimusiems vaikams, patekusiems į nesvetingą mūsų pasaulio glėbį. Gal šiek tiek provokuoju, bet ar mums spręsti vaikų likimą, ar mums priklauso ateitis. Kokios Jūsų mintys apie tai?

– Aišku, kiekvienas sprendžia apie save, bet aš pats esu be proto sunerimęs. Mėgindamas sukurti kiek įmanoma harmoningesnį spektaklį apie kažką svarbaus, tarsi renku aplink mane į šukes pažirusį pasaulį. Toks jausmas, kad visi esame duženose. Gal to maža, bet bandau jas vėl surinkti į visumą. Suprantu, jog tai gali būti beviltiška. Bet kito būdo nežinau. Man baisu galvoti apie ateitį. Galvoju apie rytojaus repeticiją – ar bus paruošti kostiumai, ar viskas bus paruošta rytojaus darbui, kad galėtume įgyvendinti tą mūsų kuriamą harmoniją. O toliau, jei ji padės kažkam kvėpuoti giliau – savo užduotį būsiu atlikęs. Jei ji bus nesuprasta, tikėsiu, jog kitą dieną į teatrą ateis tie, kas ją supras. Juk negaliu būti vienas, norintis harmonizuoti sugriautą pasaulį. Harmonija suteikia paguodos. Paguosti gali ne tik dvasininkas, bet ir menininkas.

– Savo spektakliuose nevengiate įterpti autobiografinių motyvų, „Requiem“, pavyzdžiui, pasirodo Režisierius. Kodėl įtraukiate save ar teisingiau, savo alter ego?

– L. Tolstojus rašė apie tai, ką žinojo, jis dalyvavo kare ir parašė „Sevastopolio apsakymus“, nuostabų kūrinį. Jis taip pat parašė „Karą ir taiką“. Aprašomas pasaulis jam buvo puikiai pažįstamas: vyrai, moterys, geri ir blogi, kilmingieji ir valstiečiai. Beje, žodis „mir“ reiškia ne tik taiką, tai ir „pasaulis“. Taigi alternatyva karui yra pasaulis. F. Dostojevskis taip pat pažinojo giliai susiskaldžiusiose sąmonės tamsumose panirusius žmones. Jis savęs tiesiogiai nekišo į savo kūrinius, bet jo personažai buvo kolektyvinis jo atvaizdas. Jis buvo jie. F. Fellinis ir jo „8 ½“! Marcello Mastroianni buvo režisieriaus alter ego. Fellinis pastatė kūrinį apie režisierių – apie save. Niekada net nebuvo klausimo, apie ką tai. Pavyzdžiui, Dantė, juk jis nebuvo pragare, bet gyveno tuo laiku, kai buvo tikima, kad, pasukus už kampo, galima atsidurti pragare. Šiuolaikinis žmogus per daug ciniškas, ironiškas, labiau užsidaręs po šiuolaikiškumo sluoksniais, modernybe. Dantė, manau, buvo atviras, o kai esi atviras, gali atsidurti ir rojuje, ir pragare. Vieni grandioziškiausių momentų jo aprašomoje kelionėje – absoliučiai atpažįstami žmogiški dalykai. Nepaisant to, kad veikia dvasios, pagal jų elgesį toje kelionėje lengva atpažinti žmogišką psichologiją. Dantė rašė apie tai, ką jis žinojo, plius kažką daugiau. Šitame kokteilyje yra paslaptis. Barmeno meistrystės paslaptis – kokiomis degtinės ir pomidorų sulčių proporcijomis jis gamina „Kruvinąją Meri“. Kūrinyje susijungia asmeninė autoriaus patirtis ir fantazija, taip pat įsivaizdavimas, kokia yra didžioji literatūra, teatras, menas, bet viskas – jo žinių bazės ribose.

– „Fragmentas“ nuskambėjo kaip didelis techninis iššūkis, „Requiem“, atrodė, bus paprastesnis, bet teko girdėti, kad skirtingiems jo segmentams reikia daugybės įvairių detalių. Viena iš tokių – lėlės, jas taip pat ne kartą naudojote savo spektakliuose. Kuo Jus jos traukia, kokia jų funkcija?

Lėlės teatre padeda peržengti sąlygiškumo ribą. Viena, jei į sceną atvesi tikrą berniuką – jį šukuosi, ausi batukus, maitinsi, bet visai kas kita, jei atneši kelių žmonių valdomą lėlę ir ją valgydinsi, ausi batukus. Lėlė padeda įveikti nerealybės sieną. Lėlė – labai paslaptingas dalykas. Ar žinote, kad seniai seniai nebuvo galima gaminti lėlių su vyzdžiais akyse? Buvo tikima, jog tokia lėlė gali iš vaiko atimti sielą. Praėjo daug laiko, tapome civilizuoti – važinėjame mašinomis, dirbame kompiuteriais, bet ta perskyra lieka: gyvūnas yra gyvūnas, žmogus yra žmogus, bet lėlė yra lėlė. Jos prigimties paslaptis išlieka. Kartais svarstau, kad per daug naudoju lėles, bet negaliu susivaldyti ir, žiūrėk, jau galvoju, „na, žinoma, naudosiu lėlę“. Su ja galima žaisti ir ji padės pereiti ribą, kurios žmogus pats nesugebėtų įveikti. Jis tam per daug materialus. Kai aktorius valdo lėlę, jis yra ir ji – vyksta susidvejinimas. Aš matau ir jį, ir lėlę. Aš matau, ką jis jai atidavė ir ką pasiliko sau. Ir kaip jis gali tai atgal atsiimti, o ji liks gulėti ant grindų kaip skuduras. Kaip jis vėl gali tai jai duoti ir ji akimirksniu atgis. Turėjau draugą, lėlių teatre dirbusį su vienu iš senų jas gaminančių meistrų. Žinote, kaip tas meistras jas tikrindavo pagaminęs? Tiesiog numesdavo ir žiūrėdavo, kokia poza ji nukris. Jei ji turi savyje kažką žmogiško, jam pavyko. Jei ne – lėlę gamindavo iš naujo.

– Lėlių teatras ne tas pats kaip dramos teatras. Kaip sekasi Klaipėdos dramos teatro aktoriams dirbti su lėlėmis?

– Jas tiesiog reikia suprasti ir įsileisti tą supratimą į save. Užvedėte mane ant tos temos ir galvoju, kad dabar man reikia su aktoriais pasikalbėti, nes jų elgesyje su lėlėmis dar šio to trūksta. Choreografė Ania (Anna Abalikhina – aut. past.) su jais daro teisingus judesius, bet reikia dar ir man pasikalbėti.

– Niujorke vadovaujate „Krymov Lab“, papasakokite, kokia Jūsų veikla ten?

– Jau pastatėme du spektaklius ir ruošiame trečią. Ilgos procedūros, ilgesnės nei čia. „Requiem“ Klaipėdoje atsirado labai greitai – tokios mano galimybės ir tokio lygio teatro pasiruošimas, ten taip neįmanoma. Tiesiog kitokia teatro organizacija. Niujorke statome spektaklius, norisi, kad tai, ką darome, būtų nuostabi veikla nuostabiame mieste.

– Kokie artimiausi Jūsų kūrybiniai planai po „Requiem“?

– Apie tolimesnę ateitį kalbėti bijau. O artimiausioje vyksiu į Prahą, Nacionaliniame teatre kursime spektaklį „Trys muškietininkai“. Tai – nuostabus teatras. Ten dirbo Mozartas, dirigavo „Don Žuaną“. Net yra auksinė lentelė, kur įrašyta, kad čia stovėjo Mozartas.  Tikrai atsistosiu į tą vietą...

D. Krymovo „Requiem“ premjera Klaipėdos dramos teatre vyks gegužės 11, 12 ir 15 d.

KRISTINA SADAUSKIENĖ

Klaipėdos dramos teatro atstovė ryšiams su visuomene ir žiniasklaida

Domo RIMEIKOS nuotr.

Europos Parlamentas patvirtino reglamento, susijusio su daugiamečių pievų išlaikymo nuostatomis, pakeitimus,­ todėl pasėlius deklaravusiems Lietuvos ūkininkams dau­giamečių pievų šiais metais atkurti nereikės. Dar iki Europos Komisijos (EK) priimto teisės akto Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) buvo informavusi ūkininkus apie nu­ma­tomą pa­lankų sprendimą, kad jie laiku galėtų pradėti pa­va­sarinius darbus. 

Atsižvelgė į Lietuvos prašymą

Kaip teigė žemės ūkio minist­ras Kęstutis Navickas, EK rimtai atsižvelgė į daugiamečių pievų išlaikymo problemą,­ kuri mūsų šalies ūkininkams šiuo metu yra viena aktualiausių, ir įsiklausė į racionalų Lietuvos pasiūlymą sumažinti daugiamečių pievų ploto kasmetinio santykio skirtumą nuo referencinio. Pasiūlymas buvo įtrauktas į deleguotojo akto pakeitimą, kuris po konsultacijų su šalių narių delegatais, kovo 12 d., buvo priimtas EK. Po to šiam deleguotajam aktui rašytine forma pritarė Europos Taryba ir galiausiai – Europos Parlamentas (EP). 

Patvirtinus reglamento, susijusio su daugiamečių pievų išlaikymo nuostatomis, pakeitimus, dalis Lietuvai itin aktualių siūlymų įsigalioja atgaline da­ta – nuo 2024 m. sausio 1 d. Tad šiemet daugiamečių pievų atkurti nereikės.

Kodėl iškilo problema?

Kaip informuoja ŽŪM, praėju­sių metų gruodį, remiantis­ 2023 m. pasėlių deklaravimo­ rezultatais bei privalomais veiks­mais, kai daugiamečių pie­­vų plotų santykis sumažėjo­ daugiau nei per 5 proc., lyginant su­ 2018 m. referenciniu santykiu,­ pareiškėjams buvo išsiųsti spren­dimai dėl suartų daugiamečių pievų atkūrimo. 

„2023 m. ūkininkai deklaravo 566,6 tūkst. hektarų daugiamečių pievų. Jų ploto santykis su visu deklaruotu plotu einamaisiais metais neturi sumažėti daugiau nei 5 proc., lyginant su tuo pačiu santykiu 2018 m. (referenciniai metai). Įvertinus šį skirtumą, Lietuvos ūkininkams būtų reikėję atkurti bent 87 tūkst. ha daugiamečių pievų“, – paaiškino ŽŪM Europos Sąjungos rei­­kalų ir paramos politikos de­partamento vyriausiasis patarėjas Artiom Volkov.

Tokie įpareigojimai daliai ūki­ninkų būtų buvę pernelyg­ nepalankūs ir sunkiai įgyvendinami. Todėl po aktyvių ministe­rijos derybų su EK šie sprendimai sustabdyti ir laukta EK įvertinimo, kuris galėtų sudaryti prielaidas sumažinti daugiamečių pievų kasmetinį santykio skirtumą nuo referencinio. Šių metų vasario mėnesį­ EK pristatė ES Žemės ūkio ir žu­vininkystės ministrų tarybai ad­ministracinės naštos ūkininkams mažinimo paketą. Jame atsižvelgta į Lietuvos prašymą­ peržiūrėti reikalavimus dėl dau­giamečių pievų užskaitos.

„Deleguotojo reglamento papildymas leidžia įtraukti į einamųjų metų skaičiavimą ir daugiametes pievas, kurios šiuo metu nėra deklaruotos, bet yra daugiamečių pievų sluoksnyje, tai leidžia Lietuvai padengti 87 tūkst. ha pievų trūkumą. Tačiau jei 2024 m. bus nustatyta, jog pievos ir toliau ariamos, o daugiamečių pievų sluoksnis mažėja, yra tikimybė, kad vėl bus susidurta su daugiamečių pievų problema“, – sakė vyriausiasis patarėjas A. Volkov.

Santykio vertinimo riba lieka nepakitusi

ES institucijų padaryti pakeitimai yra palankūs Lietuvai, tačiau pagrindinis strateginių planų reglamentas nesikeičia. Dėl šios priežasties būtina išlaikyti šiuo metu turimas daugiametes pievas, kad ateityje nesusidurtume su analogiška problema. 

„Žinoma, būtina surasti tvarų ilgalaikį sprendimą dėl daugiamečių pievų – lygiaverčių alternatyvų, jog po kelerių metų netektų susidurti su ta pačia situacija. Noriu pabrėžti, kad pagrindinis strateginių planų reg­lamentas nesikeičia, 5 proc. pokyčio riba lieka galioti, todėl GAAB1 standarto turėtų laikytis visi pareiškėjai, kurių deklaruotuose plotuose yra nustatytos daugiametės pievos. Jas būtina saugoti ir nearti, jei ateityje nenorime vėl susidurti su daugiamečių pievų išlaikymo problema“, – sakė ministras K. Navickas.

Dėmesys daugiametėms pievoms išliks

„Siekiant, jog daugiamečių pie­vų problema vėl netaptų to­kia opi, būtina kontroliuoti­ daugiamečių pievų plotus – tiek jų mažėjimą, tiek ir didėji­mą. Pastebėdami, kad pastaruoju metu ūkininkai dalį šių pievų yra linkę suarti, numatėme palengvinimų daugiamečių pievų turėtojams dalyvauti gamybinėse ekoschemose, taip pat sukurtos naujos ekoschemos daugiamečių pievų įkūrėjams ir/arba daugiamečių pievų turėtojams, kurie atnaujina daugiametes pievas“, – kalbėjo vyriausiasis patarėjas A. Volkov.

Žemės ūkio naudmenų­ ir kitų plotų deklaravimas vyks nuo gegužės 2 d. iki birželio 21 d. 

Pavėluotai pa­raiškas bus galima teikti iki liepos 1 d.

Jurgitos JAROŠEVIČIŪTĖS nuotr.

„Mes turime stichijas, jūs turite Rusiją“, – apibendrindamas faktą, kad visur visko būna, ištarė pavežti sustojęs vietinis zelandietis. Jam tariant šiuos žodžius, riedėjome per vieną gražiausių Naujosios Zelan­dijos parkų Abel Tasman, apie kurio vešlius subtropinius augalus bei ryškiai auksinius paplūdimius pa­si­šne­kėsime ateityje. 

Susipažinusi ir pabendravu­si su daugiau vietinių, supratau, kad stichijų pasek­mės bei jų grėsmė yra skaudžiai įsismelkusios į šiaip jau atsipalaidavusių, visuomet besišypsančių ir pajuokauti bei pakalbinti pasiruošusių kivių (taip pravardžiuojami Naujieji Zelandiečiai) sąmones. Ohau ežeras mano namais ir darbo vieta tapo atsitiktinai – senkant santaupoms, reikėjo greito, trumpalaikio darbo. Išsiuntinėjusi apie pusšimtį užklausų įvairiausiems darbdaviams, kurie tokių keliauto­jų kaip aš sezo­nui laukia išskėstomis rankomis, netrukus elektroniniame pašte radau Louise laišką, kuriame ji kvietė susipažinti. Sutarus, kad viešbutyje pasidarbuosiu tris mėnesius, o atvykti galiu per ateinančias dvi dienas, pasirašėme kontraktą. Tik po pokalbio susiradusi Ohau ežerą žemėlapyje, greitai susidėliojau kelionę – reikėjo sukarti 1100 kilometrų, o kitą dieną pradėti dirbti. 

Autobusai į nuošalų Ohau ežero kaimą neužsuka – jis nuo pagrindinio kelio atitolęs apie 20 km, ten tėra keliolika namų, nėra nė mažiausios parduotuvėlės ar kokio kito verslo, kuris pritrauktų turistų. Žinoma, išskyrus mano darbovietę, nuo kaimelio porą kilometrų atitolusį „Lake Ohau Lodge”, skirtą keliautojams: žiemą – slidinėtojams, kitais sezonais – dviratininkams, riedantiems šalia esančiu „Alps 2 Ocean” dviračių taku, arba žygeiviams, žygiuojantiems netoli vingiuojančiu „Te Araroa Trail”. Šis žygis – 3000 km takas, prasidedantis nuo šiaurinės Naujosios Zelandijos dalies ir per visą šalį besitęsiantis iki pietinės jos dalies, miestelio Bluff. Sutikti žygeiviai patvirtino, jog įveikti 3000 km jiems prireikė keturių mėnesių, o toks rezultatas pasiekiamas per dieną nueinant po 25 km. 

Kadangi mano autobusas į kaimelį nesuko, Louise, viešbučio savininkė, pa­ti atvyko mane nuo pagrindinio kelio pagriebti. Ji pasitiko taip, kaip pasitiktų kiekvienas kivis – su nuoširdžiu šypsniu ir išskėstomis rankomis apsikabinimui. Taip susipažinau su savo maždaug 70-ies viršininke. 

Ohau ežero keliu skverbiantis gilyn kaimo link, Louise pasakojo apie būsimus bendradarbius, tačiau jos kalba greitai nuslydo apie tai, kas, matyt, tebeskauda – prieš 4 metus įvykusį gaisrą, kurio metu sudegė 48 kaimo namai ir buvo suniokota net 5000 hektarų žemės. Užgesinti šį gaisrą valstybei kainavo apie 1,3 mln. Naujosios Zelandijos dolerių, o ką jau kalbėti apie atstatymo išlaidas! Važiuojant per kaimą, Louise rodė į arba naujutėlius atstatytus namus, arba į tuščius žemės sklypus, kur sudegę namai atstatyti nebebuvo. Šiame gaisre visiškai sudegė ir Louise bei jos vyro Mike namai, kuriuose jie užaugino savo vaikus. Jie neatstatyti. 

„Apie 3 val. nakties išgirdau baisų, intensyvų barškinimą į duris. Pašokau iš lovos ir supratau, kad ištiko kažkoks siaubas”, – ėmė pasakoti apie gaisro naktį viešbučio savininkė.

Atsibudusi ji sakė iškart užuodusi dūmus, o atidariusi duris pirmiausia pamatė kaimyną ir liepsnojančią ugnį. Iš­­skyrus automobilio raktelius, jokių daik­tų pagriebti laiko nebuvo, reikėjo bėg­ti. Liepsnojančiomis pievomis, tuo pačiu keliu, kuriuo dabar važiavome, Louise su vyru už nugaros paliko sudegti savo ir savo draugų namus...

Jai tai pasakojant, pamaniau, kad gal­būt tik dėl šios košmariškos nakties jos veidas toks giliai susiraukšlėjęs –  tai, jog taip atvirai ji viską prisiminė, greičiausiai reiškė, kad ugnies liežuvių vaizdinius ant savo namų ji mato ir dabar, praėjus keletui metų. 

Po tyrimų, kas sukėlė gaisrą, paaiškėjo, kad jis kilo dėl ypač vėjuotą naktį įvykusio trumpo jungimo elektros stulpe, buvusiame už kelių kilometrų nuo kaimo. Kaip ir kasmet šiame regio­ne, vasarą žiauriai išdžiūstanti augalija akimirksniu pagavo kibirkštį, o Ohau ežerą talžantis vėjas tą ugnį akimirksniu išplėtė nesuvaldomai.

Vasario 22 d., praėjus beveik porai mėnesių po susipažinimo su šia kaimo siaubo istorija, per pertrauką su bend­radarbiais gerdama kavą pastebėjau, jog kai kurių veidai neįprastai papilkėję. Pasirodo, 2011-ųjų vasario 22 d. viename didžiausių ir tankiausiai apgyvendintų Naujosios Zelandijos miestų Christchurch įvyko 6,3 balo žemės drebėjimas, padaręs didžiulę žalą. Miestas atstatinėjamas iki šiol, tačiau nepalyginamai baisiau yra tai, kad tądien griuvo ne tik pastatai, bet ir gyvenimai – per šį žemės drebėjimą žuvo 185 žmonės, sužeisti keli tūkstančiai. Nenuostabu, jog prisiminus tokius savo kailiu išgyventus įvykius veidai papilkėja ir ištįsta...

Beje, silpni, tačiau juntami žemės drebėjimai čia vyksta nuolat, tik jiems neskiriamas joks žiniasklaidos dėmesys. Vieną tokių – laimei ar nelaimei – paty­riau atvykusi į vakarų pakrantėje esantį miestelį Punakaki. Apie tą žemės „drebėjimėlį” papasakojo vietinis kivis: „Ėjau vakare namo iš baro, jaučiu, kad nepaeinu tiesiai – vingiuoju kelkraščiu, beveik klupčioju. Galvoju, lyg tiek daug negėriau. Paskui supratau, jog dėl to galiu kaltinti žemės drebėjimą”. 

Žemės drebėjimai, potvyniai, nuo­šliaužos, audros, cunamiai, ugnikalniai bei kitos gamtos stichijos Naujojoje Zelandijoje gali įvykti bet kada ir dažnai be įspėjimo. Atrodo, gyventumei nuolatinėje baimėje, tačiau jie, kiviai, palaimintieji dievišku gamtos grožiu bei įvairove, šyptelėjimu ištrina išgąsti prašalaičio veide vienu sakiniu – „Visur visko būna”...

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Gegužės 1-ąją minėsime 20-ies metų Lietuvos narystės Europos Sąjungoje jubiliejų. Šiai progai skirti renginiai visoje Lietuvoje – nuo parodų iki koncertų, susi­ti­ki­mų ir diskusijų.

Klaipėdos etnokultūros centro kieme gegužės 1-ąją vyksiantis renginys „20 metų drauge su Europa“ kviečia išgyventi tradicijų ir mokslo bend­rystę, paveldo ir pažangos susiliejimą. Tiesa, Šilalėje ši sukaktis ne itin aktyviai minima – gal tik kai kurios mokyk­los yra numačiusios ta proga skirtų renginių.

Tačiau užtat šventinių popiečių, skirtų ateinantį pirmąjį gegužės sek­madienį tradiciškai minimai Motinos dienai yra gana gausu. Jaukūs šventiniai koncertai dar gegužėss 3 d. (penktadienį) mūsų rajone prasidės Kaltinėnuose, Kvėdarnoje, Bilioniuose, o sekmadienį šventės mamoms vyks Laukuvoje, Upynoje, Didkiemyje. 

Nors praėjusi savaitė ypatingomis datomis nepasižymėjo, Lietuvoje įvyko keli svarbūs tradiciniai renginiai. Palangoje organizuotas Jurginių festivalis „Jurgi, paimk raktus“, kuriame rengtos edukacijos vaikams, šventinė mugė, folkloro ansamblių koncertai. Kaip skelbia Lietuvos nacionalinis kultūros centras, šis festivalis yra įtrauktas į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Dabartinių Jurginių pagrindas – senieji papročiai, tikėjimas, jog garbinant drakoną užmušusį Šv. Jurgį, nugalimos ligos, badas, kitos negerovės.

Vilniuje nuskambėjo eksperimentinės muzikos festivalis „Jauna muzika“, kuris yra vienas ilgiausiai gyvuojančių šiuolaikinės muzikos renginių šalyje, organizuojamas nuo 1992 m. Per penkias dienas nuskambėjo 14 koncertų, pasirodė atlikėjai ir kūrėjai iš Lietuvos, Ukrainos, Austrijos, Švedijos, Norvegijos. 

Poetė, literatūrologė ir filosofijos mokslų daktarė Ieva Rudžianskaitė išrinkta šių metų Maironio premijos laureate. Prestižinis įvertinimas jai skirtas už poezijos knygą „Tryliktasis mėnuo“. Ši knyga laurus nuskynė dėl eilių atvirumo, temų įvairovės, gilių filosofinių įžvalgų bei žmonių santykių ir emocijų apmąstymų. Tuo pačiu I. Rudžianskaitė paskelbta ir tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris“ laureate. Jau daugiau kaip dešimt­metį skaičiuojanti Maironio premija skiriama už geriausią naują poezijos knygą, pasirodžiusią per praėjusius kalendorinius metus.

Nerpelto mieste, Belgijoje, baigėsi „European Music Festival for Young People“ – Europos jaunimo muzikos festivalis. Iš jo du Lietuvos chorai – Klaipėdos Vydūno gimnazijos ir Vilniaus vaikų choras „Ugnelė“ – parsiveža aukščiausius įvertinimus.

Minint aktoriaus Donato Banionio gimimo 100-ąsias metines, Lietuvos teatro sąjunga ir Teatro sąjungos meno kūrėjų asociacija vakar atidarė „Žvaigždžių sieną“, o šiandien bus atidengta aktoriui skirta paminklinė skulptūra Panevėžyje, prie J. Miltinio dramos teatro.

Kotryna PETRAITYTĖ

Ne veltui sakoma, kad žmogus ne vien duo­na ir darbu gyvas – yra tokių, kurie ir žvelgia atidžiau, ir mato plačiau. Neapsiriboja kas­die­ne veikla, bet ima ir daro tai, kas teikia pa­sitenkinimą patiems bei aplinkiniams.

Į „Šilalės artojo“ redakciją užsukęs Aleksand­ras Rakštys sakė norintis viešai padėkoti Algiui Kelpšai iš Pakalniškių bei Vygandui Vitartui iš Radiškės, kurie padėjo sutvarkyti apleistą teritoriją valstybinėje žemėje.

Pasak A. Kelpšos, mintis kažką daryti kilo seniai, juo labiau, kad gyvena netoliese, aplink yra ir jo žemės. Darbų ėmėsi pasitarę su Aleksandru, gyvenančiu Mažeikiuose, kuriam ši vietovė irgi nesvetima – tai jo uošvija.

„Čia stovi lenta „Pakalniškių piliakalnis“, kažkada yra buvusios senos kapinaitės. Dar nuo kolūkio laikų šioje vietoje riogsojo sustumdyti akmenys, viskas apžėlę, nes žolę nupjauti buvo sudėtinga. Pasikviečiau į draugiją kraštietį Vygandą, dabar jis gyvena kitur, teko imtis ir finansavimo. Rezultatas – trijų metrų aukščio aukuro formos statinys iš akmenų“, – pasakojo A. Kelpša.

Anot vyriškio, simbolinis aukuras – tarsi pagarba kažkada čia gyvenusiems ir šioje vietovėje amžiams atgulusiems protėviams. Be to, fundatorius planuoja pastatyti čia ir kryžių.

Kaltinėnų seniūnijos seniūnas Antanas Bartašius patvirtino, kad žmonės kreipėsi į jį dėl teritorijos tvarkymo.

„Ši vietovė – Pakalniškių senkapis – nuo seno buvo užverstas akmenimis, turbūt nelabai kas ir beatsimena, kada tai vyko, galbūt melioracijos laikais. Seniūnija šį senkapį prižiūri, tačiau žmonės jį panoro sutvarkyti savaip. Parūpinau ekskavatorių, ir dabar vieta atrodo kaip atrodo“, – trumpai pakomentavo seniūnas.

Eugenija BUDRIENĖ

Iniciatyvos autorių nuotr.

Jeigu būtume paveldėję sovietinių laikų Gegužės 1-ąją – Tarptautinę darbo žmonių solidarumo dieną, tai šiandien, jos išvakarėse, mūsų skai­­tytojas būtų ruošęs transparantus, plakatus, politinio biuro narių por­tretus, o eisenų organizatoriai de­rintų tuščius šventinius šū­kius apie darbo žmonių vienybę, atsi­davimą partijai ir socialistinei tėvynei... 

Partiniai bosai krakmolytų marškinius, kad gerai atrodytų iš aukštos tribūnos Lenino prospekte, žvelgdami į tų menkų, skurdžių, užguitų, bet links­mai žengiančių žmonelių minią. Pa­samdyti šūkautojai (dažniausiai – diktoriai iš tuometinio radijo ir televizijos) bertų „Ura!“, o eisenos dalyviai jiems skystai atsilieptų. Po parado daugelis, gavę už dalyvavimą po penkis rublius, susiburtų kur nors prie alaus kiosko išlenkti vieną kitą bokalą, dažnai pagardintą kažkuo stipresniu... Visgi – šventė!

Gegužės 1-osios išvakarėse specialiai sutirštinu spalvas, tačiau kas paneigs, kad taip nebuvo kone pusę amžiaus? Daugelis vyresniųjų prisimena ne tik Maskvos Raudonojoje aikštėje vykdavusius paradus, kuriuose dalyvaudavo aukščiausio lygio komunistų partijos funkcionieriai, bet ir sovietinėje Lietuvoje privalomas masines demonstracijas, kuriose žygiuodavo darbo kolektyvai. 

Bet šitie raudonieji pompastiški paradai baigėsi sulig SSRS žlugimu. Darbo žmonių šventė prarado savo statusą, nors vėliau jis keitėsi, priklausomai nuo valdžioje vyraujančios partijos. Mat kai kas dar prisimindavo stovėję aukštose tribūnose ir po to CK bufete skanaudavę juoduosius ikrus... 2001 m., kai į valdžią grįžo komunistų partijos įpėdiniai socialdemokratai, Tarptautine darbo diena tapusi šventė (daugiausiai vieno iš kairiųjų lyderio Česlovo Juršėno rūpesčiu) vėl tapo atmintina ir laisvadieniu. Žinoma, be tos sumeluotos pompastikos...

Prisipažinsiu: nors darbo žmogus man nėra keiksmažodis, tądien nebėgu pirkti raudonų gvazdikų, o tokiu gražiu oru geriau kapstausi savo darže.

Iš sovietmečio paveldėtai darbo žmonių šventei (nors sako, kad ji atsirado Čikagoje) konkurenciją sudarė kita Gegužės 1-oji: prieš 20 metų Lietuva buvo priimta į Europos Sąjungą. Manau, kad ši diena – ne tik prasmingesnė, bet ir svarbesnė daugeliui žmonių. Dar pridurkime, jog mėnesiu anksčiau Lietuva įstojo į NATO, ir šis pasirinkimų „komp­lektas“ buvo lemiamas tolesnei valstybės plėtrai. Jis nurungė visokias bolševikinės revoliucijos, sovietinės bend­rijos susikūrimo, stalininės pergalės šventes ir sudarė sąlygas laisvai keliauti, gyventi ne pagal valstybės išmaldas, tarti laisvą žodį. 

Čia prisimenu vieną svarbiausių istorijos pamokų – iš esmės prievartinį Lietuvos inkorporavimą į sovietinę sistemą. Dar kartą pacituosiu iškalbingus, mankurtiškai lojalius vadinamo „liaudies poeto” Liudo Giros žodžius, pasa­kytus per lemtingą 1940 m. rugpjūtį Maskvoje vykusią SSRS Aukščiausiosios tarybos sesiją, kurioje dalyvavo J. Paleckis, L. Adomauskas, S. Nėris ir kiti. Rugpjūčio 3 d., kreipdamasis į draugus Staliną, Molotovą, Kalininą, iš tribūnos su virpesiu balse jis kalbėjo: „Šiandien Maskvoje graži, saulėta diena, bet mūsų sielose dar šviesiau, dar saulėčiau nuo tos didelės laimės pertekliaus. Mes grįšime atgal į Lietuvą su didžiąja dovana visiems tūkstančiams metų, būtent, kad su mūsų grįžimu Lietuva jau bus sąjunginė sovietų respublika. Bus viena didžiulė respublikų sąjunga nuo Baltijos jūros iki Vladivostoko… Mes, brangūs draugai, duodame žodį Maskvai, Lenino ir Stalino miestui, kad grįžę nesėdėsime sudėję rankų, kol galutinai nesudaužysime nors ir mažiausią dar užsilikusių buržuazinių šliužų pasipriešinimą. Mes atvešime mūsų šaliai, kaip liaudis reikalavo, didžiojo Stalino konstitucijos saulę“...

Kas juos vertė gražbyliauti? Juk prieš tai, 1940 m. birželio 15 d., SSRS kariuomenė kirto Lietuvos sieną ir okupavo visą šalį. Jau 1940 m. birželio 17 d. buvo sudaryta nauja vyriausybė su J. Paleckiu priešakyje. Po to liepos 14-ąją prasidėjo vadinamojo Liaudies seimo rinkimai. Rinkimai nebuvo populiarūs, todėl dėl mažo balsavusiųjų skaičiaus jie buvo pratęsti dar vienai dienai. Paskui – represijos, kalėjimai, tremtys...

Ar tuo mes džiaugėmės žygiuodami Lenino prospektu? Ar ne tai mes paneigėme 1990-ųjų kovo 11-ąją? Ar ne mūsų tautos apsisprendimu pasirinkome Europos kelią?

Tikiu, kad atsiras sakančiųjų, jog tas kelias gana gruoblėtas: su pasauline kultūra gavome ir to pasaulio sąšlavas, o ES ar NATO turi savo silpnybių. Gal kažkas ilgisi sovietinių laikų, kai daug kas buvo pigiau, paprasčiau, nuoširdžiau, o valstybė (suprask: vienintelė partija ir jos atrinkta vyriausybė) tau dar numeta išmaldos kaulą...

Gyvenimas patvirtina, kad Gegužės 1-osios pasirinkimas buvo teisingas. Ypač kai šalia gaudžia Putino koviniai lėktuvai ir okupacinę „laisvę“ perša mirtį nešančiomis bombomis.

Česlovas IŠKAUSKAS