Irkutskas, 1952 m. Lietuviai kerta medžius

Lemties ženklu tapo numeris tremtinio pase

Gedulo ir vilties diena vadinama birželio 14-oji atveria negyjančią žaiz­dą mūsų tautos sąmonėje. Kuo mažiau lieka 1941-ųjų ir vė­les­nių metų tremties bei okupantų vykdyto genocido liudininkų, tuo sunkiau nežinantiems susigaudyti, kas tuomet iš tiesų vyko. Daugelis dalykų dabar žinoma tik iš Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centre esančių NKVD, KGB ataskaitų, o jos užpildytos melu ir propaganda. Per okupacijos dešimtmečius…
Šokėja Aušra neabejoja, kad nėra žmogaus, negalinčio šokti

Šokėja Aušra neabejoja, kad nėra žmogaus, negalinčio šokti

Kartais, stebint žmonių veiklą, susidaro įspūdis, kad jokių ribų jų galimybėms nėra: jie visur spėja, viską daro su ugnele ir kokybiškai, iš visos širdies. Vienas tokių pavyzdžių – daugeliui šilališkių gerai pažįstama šokių mokytoja Aušra Danisevičienė. Ši smulkutė nuolat besišypsanti moteris ne tik pati šoka, bet šokio meno moko ir paties įvairiausio amžiaus šilališkius. Negana to, stato spektaklius, dekoruoja sceną,…
Ramybės idilė šeimos darnoje

Ramybės idilė šeimos darnoje

„Kol dar sveikatos kiek yra, gyvenimu per daug nesiskundžiame. Dukros užaugo, išėjo, o mudu, vienas kitą prilaikydami, pamažu ir leidžiamės į pakalnę“, – vienas kitam pritardami, kalbėjo Nijolė ir Pet­ras Masidunskiai, ne taip seniai atšventę ne kiekvienam sulaukti skirtas Auksines vestuves. Ir atšventę išties išskirti­nai. „Laikas lėkte lekia. Jau­nys­tėje jis, rodos, taip neskubėjo“, – mintimis grįžusi į jaunas dienas, sakė…
Talentingą mokytoją priglaudė Šilalės žemė

Talentingą mokytoją priglaudė Šilalės žemė

Ruošiant knygą „Seda“ (1997 m.), išryškėjo, kad tar­pukario metais šio miestelio vidurinėje mokykloje dirbo išskirtinis mokytojas Jokūbas Klusis. Suradus dar gyvų bendradarbių, giminaičių bei pasikalbėjus su buvusiais jo mokiniais, susidėliojo detalus labai talentingos ir kontraversiškos asmenybės portretas, kurio gyvenimo gija nutrūko Šilalėje. O paskutinė jo darbovietė buvo tuometė Šilalės vidurinė mokykla. Artėjant mokytojo 115-osioms gimimo metinėms, nusprendžiau šilališkiams pristatyti šią…
Namai, kur su aušra nubunda geroji tėviška širdis

Namai, kur su aušra nubunda geroji tėviška širdis

Degliškės kaimas jau beveik ir Laukuva – namas prie namo. Kur senesni trobesiai, mediniai, gali spręsti, kad čia gyvena vyresnės kartos žmonės. Kuris namas jau gerokai atnaujintas, jame gal jų vaikai tvarkosi, o gal ir koks naujakurys nupirkęs. Juk kaip ir miestelis, gyventi patogu: mokykla, parduotuvės, prie Žemaičių plento. Kai žmonės parodė Romualdos ir Antano Petrauskų sodybą, iškart tapo aišku,…
Tūbinės turės savo herbą ir vėliavą

Tūbinės turės savo herbą ir vėliavą

Miestelio ar kaimo herbas – savitumo simbolis, savotiškas skiriamasis ženklas. Šilalės rajone tokius sim­bolius jau turi bene visi didesni miesteliai. Tačiau he­ral­diniais ženklais įprasminti savo gyvenvietę ar kai­­mą ryžtasi ir aktyvūs mažesnių vietovių gyventojai. Ateinantį sekmadienį (birželio 2 d.), per Dievo Ap­vai­zdos atlaidus, herbas ir vėliava bus šventinami Tū­bi­nėse. Šios ceremonijos iniciatorius – kraštietis Ben­ja­minas Bendikas. Heraldikos komisija jau yra…
Iš Šilalės kilęs menininkas į gimtinę grįžo su dovanomis

Iš Šilalės kilęs menininkas į gimtinę grįžo su dovanomis

Kiekvienas kraštas turi žmonių, kuriais gali didžiuotis. Tai patvirtina ir vieno mūsų kraštiečio kūriniai, šiuo metu puošiantys dviejų rajono kultūros įstaigų erdves. Algirdas Kazimieras Laurinaitis dabar gyvena Rasei­niuose, bet visada išdidžiai visiems sako, kad yra kilęs iš Šilalės. Be to, dailininkas įsitikinęs, jog kiekvienas iš mūsų savyje turime bent lašelį karališkojo kraujo, todėl ragina nepamiršti visur ir visada išlikti karališkais.…
Nusišypsok ir būk šviesa kitiems

Nusišypsok ir būk šviesa kitiems

Kiekvienais metais Maltos ordinas organizuoja pilig­rimines keliones į Lurdą Prancūzijoje, kur vyksta ligoti, neįgalūs žmonės. Lurdas garsėja kaip Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vieta ir tapo maldininkų traukos centru, į kurį kasmet suplūsta milijonai žmonių, kai kurie, sako, išgyja nuo sunkiausių ligų. Tuo stebuklu tikima visame pasaulyje. Tarp gausybės šiųmečių pi­ligrimų patirti Lurdo Švč. Mer­gelės Marijos skleidžiamą šviesą bei maldininkų tarpusavio…

Spalvinga žemaičių kalba – mūsų savasties veidrodis

Literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė yra sakiusi: „Žemaičių žodžiais, sakiniais, tikiuosi, ir intonacijomis pasineriu į pasaulį, kurio be tos kalbos nėra ir būti negali“. Anot Šiaulių universiteto docento dr. Juozo Pabrėžos, prie šiandienės žemaičių kalbos susiformavimo bei įsitvirtinimo labai prisidėjo XVIII–XIX a. žemaičių veikėjai. Svarbiausia XVIII a. žemaitiška knyga buvo „Žyvatas“, o XIX a. žemaitiškai rašė Dionizas Poška, Simonas Stanevičius, Simonas…
Motinos širdis – bedugnė, kurios gilumoje visuomet atsiranda atlaidumo

Motinos širdis – bedugnė, kurios gilumoje visuomet atsiranda atlaidumo

Šie garsaus prancūzų rašytojo Onorė de Balzako žodžiai puikiai tinka, dukterų Linos ir Albinos pasakojimu, apibūdinti jų mamos Joanos Kurpeikienės, pagimdžiusios ir užauginusios dešimt vaikų, gerumą ir atlaidumą. Paklaustos, kokia jų mama, duk­ros ne be graudulio balse kaip viena užtikrina: „Auksinės širdies... Mums visi vaikai pavydėdavo, sakydavo: auksas jūsų mama – niekada nešaukia... Jei ir bardavo, tai tyliai, labiau pamokomai”.…
Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą