Prekybos tinklų boiko­tas - ne pirmoji pilietinė akcija prieš monopolį. Di­džiąsias pieno perdirbimo įmones kažkada bandė pagąsdinti ūkininkai. Jie net buvo traktoriais užblokavę automagistralę. Ir kuo tai baigėsi? Ogi tuo, kad juos suvaldyti padėjo pati valdžia - aktyviausiems akcijos organizatoriams buvo skirtos administracinės bau­dos. O kaip su pieno kaina? Dabar jis yra pigesnis net už vandenį...

Trijų dienų didžiųjų prekybos tinklų boikoto iniciatoriai ragino žmones protestuoti prieš labai pakilusias maisto produktų, o ypač daržovių kainas ir nepirkti jų didžiuosiuose prekybos tinkluose. Rei­kia pripažinti, kad gegužės 10-12 dienomis lankytojų juose Šilalėje buvo truputį mažiau. Darbo dienai baigiantis, automobilių stovėjimo aikš­telėse prie „Maximos“ maž­daug du trečdaliai vietų buvo laisvos, kai paprastai tekdavo gerokai pavargti, norint pasistatyti mašiną. Erdviau buvo ir prekybos salėje, o kasininkės dirbo tik dviejose kasose.

Pakalbinta viena iš pardavėjų (deja, kadangi joms kalbėtis šia tema neleidžiama, vardo neskelbiame) pripažino, jog pirkėjų tikrai sumažėjo, tačiau jokio „boikoto“ neskelbia tie, kurie nuolat ieško įvairių akcizinių prekių. O erdvesni praėjimai – galimybė pamatyti tai, ko kartais nepastebi...

Pora pašnekintų pirkėjų teigė apie šią akciją žinantys, bet esą įsitikinę, kad tokiais metodais nieko nepasieksi­me - efektas tebūsiąs trumpalaikis, ir viskas pasibaigs taip pat, kaip baigėsi ūkininkams. Anot pašnekovų, kainos pakilo neprotingai, tačiau į vietinių verslininkų parduotuves užsuka rečiau nei į prekybos centrus. Pagrindinė priežastis - mažas daržovių pasirinkimas, o kai kurių pramoninių prekių kainos yra didesnės ne tik mažesnėse parduotuvėse, bet ir turguje.

„Nusiperka iš tos pačios „Ma­ximos“ per akcijas, o turguje pardavinėja brangiau“, - teigė moteris, išsirinkusi patalynės komplektą.

Trečiadienio pavakarę, prieš darbo pabaigą, daug mažiau nei įprasta žmonių apsipirkinėjo ir „Norfoje“, o automobilių stovėjimo aikštelė buvo apytuštė. Mėsos ir žuvies produktų skyrelyje eilės nesimatė, tačiau pavieniai pirkėjai į vitrinas dairėsi. Pakalbinta moteris sakė, jog vyras jai pranešęs naujieną, kad rytoj (ketvirtadienį) jam netikėtai „išpuolęs“ laisvadienis, tad jis organizuoja talką malkoms pjauti.

„O kur tokiu laiku gausi faršo ir pigios karšto rūkymo lenkiškos dešros? Jei ne talka, tikrai nebūčiau nieko pirkusi, nes paprastai parduotuves „boikotuoju“ visą savaitę, o apsiperku šeštadieniais. Einu visur, susidariusi sąrašą. Ir į prekybos centrus, ir į turgelį, ir į mažesnes parduotuves. Žiūrint, ko reikia. Mėsą dažnai perku vienoje ūkininko parduotuvėje, pyragu lepinu iš konditerijos gaminiais prekiaujančios parduotuvės, jei reikia kokios smulkmenėlės – suku į privačią ar į prekyvietę. Tačiau, kaip sakoma, būkime biedni, bet teisingi: kai kas prekybos centruose yra pigiau, ir pasirinkimas - didesnis“, - sakė moteris.

Tą patį trečiadienio vakarą prie „Iki“ prekybos centro stovėjo tik vienas kitas automobilis, o salėje pirkėjų buvo beveik tiek pat, kiek ir parduotuvės darbuotojų.

Tačiau teigti, jog prekybos centrų boikotą šilališkiai itin palaikė, negalima, nors žmonės pritarė, kad tokios akcijos yra reikalingos, ir galbūt „vaisių“ - mažesnių kainų - sulauksime. Galbūt. Nes dažnas mūsų pritariame, jog reikia streikuoti, boikotuoti, nepirkti, neparduoti, neleisti bei pan. Tik tai turi daryti kažkas kitas, bet ne jis pats.

Viename iš prekybos tinklų lankstinukų informuojama, kad savaitgalį kai kurių prekių grupėms bus taikomos  net iki 40 proc. nuolaidos. Ar tai yra susiję su boikotu, sunku pasakyti, nes tokias akcijas šis prekybos tink­las skelbia organizuojantis kiek­vieną savaitę, tik prekių asortimentas gal šiek tiek kuklesnis.

Šį kartą prekybos centrų boikotui pritaria net politikai. Kurgi nepritars: artėja rinkimai į Seimą. Ir nors valgyti kiekvienam reikia,  jau nebenormalu, kai didžiąją dalį išlaidų mažas ar net vidutinio dydžio pajamas gaunančios šeimos išleidžia maistui. Tad visos priemonės, kokių tik būtų imamasi, siekiant valgyti pigiau, yra geros. Seime jau ne vienas mėnuo pasigirsta kalbų mažinti pridėtinės vertės mokestį maisto produktams. Gal iki rudens ir priims PVM įstatymo pataisą, bet prekės tikrai nepigs tiek, kiek sumažės mo­kestis. Ir ne vien dėl verslininkų asmeninių interesų ar didesnio pelno siekimo. Visų pirma sumažės įplaukų į biudžetą, kuris jau seniai yra deficitinis, o išlaidų įvairiausioms reikmėms (rinkėjų nuomone, ne visada reikalingoms) vis daugėja. Tad jei kas nors pigs, tai kažkas brangs. O kas, jei ne stambieji, jei ne monopolininkai, yra didysis finansinis ir net psichologinis politikų ramstis rinkimuose. Ži­noma, vadinamojo vartojamojo krepšelio prekėms Lietuvos sąlygomis praverstų ir griežtas antkainių ribojimas. Tačiau ir vėl: yra įstatymas, yra ir apstatymas.

Taigi boikotas – gerai, bet kai jis nėra visuotinis, kai žmonės nusiteikę, jog tai daryti turi kažkas kitas, tol ir atlyginimus gausime minimalius, ir gyvensime už maksimalią kainą.

Aldona BIELICIENĖ

Jau šią vasarą Lietuvos ūkininkų laukuose išvysime naujovę – rožinės spalvos rulonus. Šios neįprastos spalvos plėvelės – projekto „Nedelsk“ simbolis. 

Ūkininkai kviečiami jungtis prie akcijos

Viena didžiausių žemės ūkio kompanijų Lietuvoje „Baltic Agro“ ir viena didžiausių polietileninių plėvelių gamintoja Europoje švedų kompanija „Trioplast“ tapo projekto „Nedelsk“, raginančio moteris reguliariai tikrintis dėl krūties vėžio, rėmėjomis. Bendrovės kviečia ir ūkininkus tapti šio socialinio projekto partneriais ir aktyviai jungtis prie iniciatyvos: pirkti būtent rožinę plėvelę „Trioplast“. Šios spalvos šienainio ritiniai laukuose moterims primins, jog reikia laiku tikrintis sveikatą.

„Jau šią vasarą šienainis bus supakuotas į rožinę plėvelę. Turiu prisipažinti, jog esu nustebinta tokia ūkininkų ir plėvelės gamintojų iniciatyva. Tai netikėtas ir labai malonus solidarumo su projektu „Nedelsk“ ženklas, tai Lietuvos ūkininkų atsakingas požiūris į moters sveikatą. Ačiū mus palaikantiems”, - džiaugiasi projekto „Nedelsk“ iniciatorė Agnė Zuokienė.

Tikimasi, kad, pardavus rožinės spalvos plėveles, už gautas lėšas jau birželio mėnesį po Lietuvos miestus ir miestelius galės važinėti „Rožinio kaspino” autobusėlis, kuriame moterys nemokamai galės išsitirti dėl krūties vėžio. Dažniausiai per vieną dieną „Nedelsk“ autobusėlis aplanko dvi gyvenvietes, kiekvienoje jų patikrinama vidutiniškai po 50 moterų. Tyrimai rodo, jog daugumai tai būna pirmoji profesionali konsultacija. Kas penktai moteriai randamos gėrybinės krūtų ligos, vienai iš 100 – krūties vėžio ženklai.

„Tikiuosi, kad ši akcija pavyks ir jos dėka bus išgelbėta ne vienos moters gyvybė“, – viliasi bendrovės „Baltic Agro“, kuri yra „Danish Agro“ grupės dalis, generalinis direktorius Arūnas Bielskis.

Idėja kilo Australijoje

Rožinės spalvos plėvelių gamintojos švedų kompanijos „Trioplast“ atstovas Irmantas Sukys pasakojo, kad idėja tokiu būdu atkreipti dėmesį į krūties vėžį kilo Australijoje.

„Ši idėja gimė Australijoje bei Naujojoje Zelandijoje. Vieno iš mūsų partnerių šeima buvo susidūrusi su krūties vėžiu. Būdami socialiai aktyvūs, jie norėjo prisidėti prie vietinės organizacijos, dirbančios su krūties vėžio prevencija, veiklos. Kadangi įmonė pardavinėjo „Trioplast“ gaminamas agroplėveles šienainiui pakuoti, natūraliai gimė idėja: kodėl gi jų nepagaminus rožinės spalvos? Tokiu būdu inicijavome rožinės plėvelės gamybos projektą ir kartu su jais išplatinome pirmuosius kiekius Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Socialiai atsakingi ir solidarūs ūkininkai supakavo šienainį į rožinę plėvelę, taip ją parodydami tūkstančiams žmonių. Tai yra prasminga akcija, kuria siekiame paraginti moteris daugiau dėmesio skirti savo sveikatai“, - kalbėjo I.Sukys.

Bendrovės atstovas sako, kad šis projektas, kuomet ūkininkai naudoja rožinę plėvelę laukuose, jau įgyvendinamas daugelyje Europos šalių: Švedijoje, Norvegijoje, Islandijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje.

Nuo vėžio miršta milijonai

Kiekvienais metais pasaulyje nustatoma apie 1 mln. naujų krūties vėžio atvejų. Lietuvoje – 1400. Mūsų šalyje ši klastinga liga kasmet pasiglemžia daugiau kaip 500 moterų gyvybių.

Anksti nustatyti krūties vėžį – ypač svarbu. Statistika skelbia, jog laiku diagnozavus I ar II stadijos krūties vėžį, išgyvena beveik 95 proc. moterų. Jeigu diagnozuojama IV stadija, tik 22 proc. moterų išgyvena ilgiau negu 5 metus.

„Kviečiame moteris būti atsakingas už save ir savo šeimas ir bent kartą per metus pasitikrinti dėl šios pavojingos ligos“, - ragina projekto „Nedelsk“ iniciatorė A.Zuokienė.

2003-2015 m. projektas „Nedelsk“ nemokamai dėl krūties vėžio patikrino beveik 100 tūkst. moterų, iš kurių 951 buvo diagnozuotas vėžinis susirgimas ir pradėtas gydymas.

Itin didelį dėmesį šis socialinis projektas skiria mažesnių miestelių moterims, kurioms daug sunkiau pasiekti onkologinius centrus bei pasitikrinti profilaktiškai. Projekto „Rožinio kaspino“ autobusėlis iš viso yra aplankęs 660 Lietuvos miestelių bei gyvenviečių.

„Šilalės artojo“ inform.

Kaltinėniškiai dar vis aptarinėja prieš savaitę vykusį renginį - daug kas žinojo, jog Stanislava Višinskienė rašo eilėraščius, ir štai ji kultūros namų salėje miestelio bendruomenei pristatė visą jų knygą, pavadintą „Poema apie Kaltinėnus“. Leidinys sulaukė dėmesio ir sukėlė gyvas diskusijas. Tai - knyga apie pačius miestelio gyventojus bei jų neseną istoriją, susijusią su dramatiško likimo kunigu Petru Linkevičiumi, pažadinusiu Kaltinėnus iš gilaus miego ir tarsi prikėlusiu antram gyvenimui.

Šiandien knygos autorė at­­skleidžia savo gyvenimo pas­laptį. Nors joje nėra įvardin­ta, bet nesunku suprasti, kad naujasis leidinys skirtas būtent šiam kunigui, kurį dalis kaltinėniškių vis dar laiko savu, nors jis jau 10 metų iškeltas kitur. Ir pati knyga, ir džiaugsmingas jos priėmimas rodo, jog kun. Petro vardas jau nebus ištrintas iš miestelio istorijos. Bibliotekos išplatintuose kvietimuose bei skelbimuose jo vardas nebuvo minimas, tačiau iš lūpų į lūpas pasklido kalba, kad tai knyga apie kun. P.Linkevičiaus darbus, o į pristatymą at­va­žiuos ir jis pats. Gal­būt tai ir lėmė, jog didžiulė kultūros na­mų salė prisirinko be­veik pilna.

Kodėl būtent tokia knyga? Viešame renginyje į tą klausimą atsakyta nebuvo, ir tik kitą dieną autorė ryžosi „Šilalės artojo“ skaitytojams at­s­kleisti, kodėl ji ėmėsi tokio darbo. Pasirodo, knygos gimimas susijęs su vienu skaudžiu jos pačios gyvenimo įvykiu.

- Kun. Petro pasirodymas Kaltinėnuose sutapo su visos Lie­tuvos atgimimu. At­­si­leido valstybės drau­­dimai, ir žmo­nės užplūdo bažny­čią, - prisimena S.Vi­­šins­kie­nė. - Nie­kas ne­be­žiūrėjo, ko­munis­tas ar ne, į bažny­čią ėjo beveik visi. Aš irgi bu­vau komunistė, profsąjungos pir­mininkė ir iki tol bijodavau joje pasirodyti. Patyliukais nuvažiuodavau į atlaidus Pašilėje, Varniuose ar Laukuvoje, bet į savo bažnyčią eiti bijojau. O be jos irgi negalėjau - religingos mamos buvau labai religingai auginta. Ir štai pagaliau nesibaimindama galiu su visais melstis miestelio bažnyčioje! Tačiau pasipylė kalbos, jog neva einu šnipinėti kunigo, rankinėje nešuosi tą, kaip jis ten vadinasi, diktofoną, įrašinėju kun. P.Linkevičiaus pamokslus bei pristatinėju val­džios organams.

Tai buvo stiprus smūgis. S.Vi­šins­kie­­­nė sako nežinanti, kas pa­leido šitas kalbas, bet ji ir šiandien prisimena, kad apkalbos pasidarė visuoti­nės. Vieni apkalbinėjo už akių, kiti nesikuk­lino smogti tiesiai.

- Sykį nueinu į paštą, kur dirbo tokia nuostabi, rūpestinga moteris. Ji buvo labai gera, jos akys net šviesdavo. Tačiau ji pradėjo manęs vengti. Kita bažnyčioje į mane žiūrėdavo su tokia baisia neapykanta, jog pradėjau bijoti ją susitikti. Ir štai pirmieji laisvi rinkimai, aš - tarp kitų komisijos narių. O tada prasidėjo! Iš pradžių - užuominos, galiausiai viena komisijos narė dėjo į akis: „Ko tau, šnipei, reikia bažnyčioje? Ar nevertėtų iškratyti tavo „tašės“? Ar ne diktofoną ten ras­tume“? Neištvėriau ir pravirkau. Nie­ko juk negalėjau, - pasakoja S.Višinskienė.

Visuotinė panieka pasidarė tokia baisi, kad tariamoji „šnipė“ vėl ėmė bijoti bažnyčios. O jei tikrai visi supuolę ją ims kratyti? Jeigu pats kunigas iš sakyklos pasmerks?..

- Apkalbos yra baisus dalykas, žmo­gus lieki bejėgis, ap­siginti pats negali. Imsi teisintis, mėginsi ką nors įrodinė­ti - tik padidinsi įtarimą. Mano situacija pasidarė tokia baisi, jog namuose neužmigdavau, o bažny­čioje sustingusi lauk­davau, kada kunigas per pamokslą mane demaskuos. Vieną sek­ma­dienį ne­beištvė­riau, nuėjau prie išpažinties langelio ir viską išsakiau. Kun. Petras ėmė raminti. „Neimkite į galvą, sakė jis, kunigų niekas nebešnipinėja, o į bažnyčią eikite drąsiai“. Ant širdies lengviau pasidarė. Ir kai po Mišių visi išėjome iš bažnyčios, tai buvo laikinoji bažnyčia, kur žmonės vos tilpdavo, kunigas pamatė mane minioje, priėjo ir prie visų paspaudė ranką. Žmonės sužiuro. Tai buvo nepaprastai svarbus ženk­las! Niekas daugiau manęs nebeplūdo, - prisimena apkalbų auka.

Po to - Joninių atlaidai, atvyko vyskupas vadinama­jai vaikų „dirmavonei“. Pil­nas šven­torius žmonių, tarp kurių - ir Sta­nis­la­va su dukrele Jovita. Vyskupas laiko mišias, kun. P.Linkevičius eina per žmones, renka aukas.

- Priėjo prie mūsų, sustojo, paspaudė ranką Jovitai, pakalbino, - pasakoja S.Višins­kienė. - Tai buvo antras viešas jo ženklas, kuris padėjo tašką mano istorijoje. Visas kalbas kaip ranka nuėmė, vėl tapau „normalus“ žmogus. Nie­kas daugiau nei užgauliojo, nei apkalbinėjo. Nuostabiausia, jog dabar kun. Petras tokio svarbaus savo darbo nebeatsimena. Atvykęs į knygos pristatymą, jis manęs neprisiminė, ėmė vadinti mokytoja Višinskiene, nors niekada nedirbau mokytoja, - šypsosi autorė. - Matyt, toks jo poelgis jam buvo kasdieniškas reikalas.

Ne man vienai jis šitaip padėjo. Juk visi, kas ėjo pas jį ir glaudėsi, visi iki vieno buvo paguosti bei nuraminti. Taip jis čia visiems save dalijo...

Tačiau ne iš karto ji ėmė rašyti poemą apie kun. P.Lin­kevičiaus darbus - tik tada, kai pačiam dvasininkui tapo sunku, kai jis buvo ištremtas iš Kaltinėnų. Sužinoję apie tokį vyskupo sprendimą, da­lis kaltinėniškių mėgino apginti savo kunigą, važiavo pi­ketuoti prie vyskupijos, ki­ti staiga nuo jo nusisuko. Prasidėjo keisti dalykai: uoliausi klebono garbintojai, kurie dar vakar viešai dėkojo „už šitokį kunigą“, staiga tapo aršiausiais kritikais.

- Labai liūdna, bet tada nemažai žmonių jį išdavė. Už ką? Už tai, kad pastatė naują bažnyčią, senelių namus, o apleistas žvyrduobes pavertė Dvasingumo parku? Tada supratau, jog dabar jam sunkiau negu tada buvo man. Todėl atėjo mano eilė padėti.

Pirmiausia gimė kun. P.Lin­kevi­čiui skirtas eilėraštis „Gy­­va legenda“, jį išspausdi­no „Šila­lės artojas“. Tuo eilė­raščiu sukėlusi nemažą ažio­tažą ir sulaukusi šiltų atsiliepimų, autorė ėmėsi didelio darbo - knygos, kurią rašė beveik dešimt metų. „Poema apie Kaltinėnus“ nėra tik apie kunigo darbus. Tai - eiliuota istorinė knyga, pirmoje dalyje paliečianti Antrojo pasaulinio karo bei pokario įvykius. Antroji jos dalis - gyvoji, dar nebaigtoji istorija. Galbūt dėl to ji ir sukėlė tokį pap­rastų kaltinėniškių susidomėjimą. 

S.Višinskienė iš profesijos yra agronomė, bet eilėraščius rašo nuo mažumės. Tačiau kuria juos ne prie stalo, o ravėdama daržą, virdama valgį ar darydama kitus kasdieniškus darbus. Ir tik tada, kai galvoje eilės sugula, ji sėda prie kompiuterio ir užrašo.

- Nė kiek nesigailiu, kad laiku negalėjau baigti vidurinės mokyklos, kad nestudijavau literatūros ir netapau profesio­nale literate, literatūros mokytoja ar žurnaliste. Juk suradau savo vietą gyvenime. Visą laiką dirbau su žmonėmis ir žmonėms, o jie mane mylėjo. Aš irgi myliu kaltinėniškius, džiaugiuosi, jog jie taip šiltai sutiko mano knygelę. Labai dėkoju bibliotekininkei Irenai Sugintienei už pavykusį renginį. Jau seniai nepykstu ant tų, kurie kažkada apkalbinėjo, užgauliojo. Jie gi tai darė nuoširdžiai. Juk visi norėjome būti laisvi, gyventi be priespaudos ir be šnipų. O kad pasitaikiau aš, tai buvo tiktai klaida. Bet kun. Petras viską užtaisė, užgydė, ir liko tiktai prisiminimas. Labai džiaugiuosi, jog miestelis gražėja. Vadinasi, kunigo pradėti darbai nežuvo! - „Šilalės artojui“ sakė poe­mos autorė.

Petras DARGIS

Dabar galite pigiau atlikti net tris labai svarbius kraujo tyrimus, kurie leidžia įvertinti širdies bei kraujagyslių būklę. Sveikatos profilaktikos akcija „Apsaugok stiprią širdį!“ iki birželio pabaigos vyksta „Medicina practica“ laboratorijoje.

Pažangūs kraujo tyrimai leidžia labai anksti pastebėti klastingosios aterosklerozės pradžią. Ji yra pagrindinė šir­dies ir kraujagyslių ligų priežastis. Aterosklerozė gali daug metų tyliai progresuoti. O nuo jos komplikacijų – infarkto, insulto, širdies nepakankamumo ir kt. – miršta daugiausiai žmonių.

Anksti diagnozuoti atero­sklerozę leidžia didelio jaut­rumo C reaktyvinio baltymo tyrimas  (hs-CRB), kuris atskleidžia širdies ligų pranašą – kraujagyslių uždegimą. Svarbu, kad kraujo tyrimo metu žmogus nesirgtų infekcine ar kita uždegimine liga.

Kitas svarbus tyrimas – lipidograma. Ji parodo bendrojo, „gerojo“, „blogojo“ cholesterolio bei trigliceridų kiekį. Tai padeda sužinoti, kiek toli pažengė aterosklerozė. Jai progresuojant, blogieji kraujo riebalai skverbiasi į uždegimo pažeistas kraujagyslių sieneles.

Širdies nepakankamumą efek­tyviai parodo NT-pro BNP tyrimas. Pavojų susirgti šia sunkia liga didina išgyventas miokardo infarktas, aukštas kraujospūdis, širdies vožtuvų, jos raumens ligos, cukrinis diabetas ir kt.

Savo organizmo „variklio“ darbą rekomenduojama įvertinti profilaktiškai, kol neužsidega raudona lemputė. Anksti pastebėjus gresiančią ligą, ją daug lengviau gydyti. Tvirtinama, jog vien keičiant netinka­mus įpročius, įmanoma išvengti net 80 proc. infarkto atvejų.

AKCIJA! Lipidogramą, didelio jautrumo CRB ir NT-pro BNP tyrimus galima atlikti „Medicina practica“ laboratorijoje Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19), tel. (8-449) 4-67-63. Prieš tyrimą būtina bent 12 val. nevalgyti. Iš anksto registruotis nereikia. Ak­ci­ja vyksta iki birželio 30 d. Interneto svetainė: www.me­di­cinapractica.lt.

Kas per dieną gali 25 kartus skusti barzdą, bet vakare vis tiek liks barzdotas? Kokia sporto šaka vadinasi taip pat, kaip ir patiekalas iš virtų bulvių masės? O kokią privilegiją, lankydamos Popiežių, turi vos septynios pasaulio monarchės? Tai - tik keletas klausimų iš gegužės 6-ąją Šilalės rajono apylinkės teisme vykusio žaidimo „Protmūšis su humoru: kai susitinka teisininkai, žurnalistai ir bibliotekininkai“. Šitaip originaliai teismo darbuotojai pasveikino gimtojo žodžio skleidėjus Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga.

Protų mūšyje savo žinias, išmonę, loginį ir greitą mąstymą pasitikrino trys komandos: Šilalės rajono apylinkės teismo, Šilalės viešosios bib­liotekos bei „Šilalės artojo“ redakcijos kolektyvai. Dalyvių laukė trys žaidimo turai po 10 klausimų. Vieni iš jų reikalavo tikslaus žinių bagažo, antri – loginio išmąstymo, o treti – be viso to, dar ir gero humoro jausmo. Pavyzdžiui, į klausimą, kokia knyga XX amžiuje savo populiarumu sukėlė tikrą ažiotažą, bet XXI a. jos beveik niekas nebeskaito, atsakyti nesugebėjo niekas. Kėlę pačias įvairiausias versijas, dalyviai nė nesusimąstė, kad tas leidinys – paprasčiausia telefonų knyga.

Netrūko ir šmaikščių vaizdinių, muzikinių klausimų. Galvas pasukti išties reikėjo, o kai kurios užduotys kurstė ir draugiškus ginčus, ir azartą. Susumavus galutinius rezultatus, paaiškėjo, jog bib­liotekininkai bei žurnalistai surinko vienodą balų skaičių, o teisininkai liko su mažesniu jų bagažu. Tačiau tikrai ne balų skaičius ir ne žūtbūtinis pergalės siekimas protų mūšyje buvo svarbiausi. Visi džiaugėsi galimybe pasidalinti sukaupta patirtimi, įspūdžiais, pabendrauti tarpusavyje.

Dėkojame Šilalės apylinkės teismui už smagią pramogą.

Birutė PALIAKIENĖ

Šeštadienio pavakarę policija sulaukė gyventojų skundų, kad po Kaltinėnų apylinkes važinėja automobilis be valstybinių registracijos numerių, o jo ekipažas kabinėjasi prie žmonių. Kaip informuoja Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos grupės specialistė Rūta Janavičiūtė, į pranešimą reagavę pareigūnai nurodytoje vietoje mašinos jau nerado, tačiau netrukus, apie 16.50 val., liudytojų apibūdinimus atitinkantį automobilį jie pastebėjo Pagrybio kaime.

Deja, pareigūnų nurodymui sustoti mašinos vairuotojas nepakluso. Be valstybinių re­gistracijos numerių važiavęs sidabrinės spalvos „Ford Mon­deo“ padidino greitį ir nulėkė tolyn. Pareigūnai pradėjo pažeidėjų gaudynes. Veiksmo filmų scenarijų primenanti kelionė baigėsi už kelių kilometrų. Automobilis, pravažiavęs žvyrkelyje, dauboje, esantį tiltą, tapo nevaldomas, kelis kartus vertėsi bei trenkėsi į medžius. Vairuotojas (gim. 1992 m.) smūgio metu iš mašinos iškrito be sąmonės, keleivis liko sąmoningas. Kaip paaiškėjo, prie „Fordo“ vairo sėdėjęs jaunuolis neturėjo teisės vairuoti, o jo bičiulis (gim. 1994 m.) buvo stipriai apsvaigęs – alkoholio matuoklis parodė 2,6  promilės girtumą. Tačiau net ir po pražūtingu galėjusiu tapti skrydžio keleivis, policijos duomenimis, elgėsi labai įžūliai, agresyviai. Jis išgabentas į Šilalės rajono ligo­ninę. Tikriausiai ne be reikalo sakoma, jog dažniausiai girtų nė velnias neima. Vaikinas atsipirko smulkiais sumušimais ir po medikų apžiūros buvo išleistas gydytis į namus.

Deja, daug blogiau baigėsi mašiną vairavusiam jo draugui. Neaišku, ar ir jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, mat dėl patirtos politraumos jaunuolis skubiai išgabentas į Klaipėdos ligoninę. Jo būklė labai sunki.

Apžiūrėję „Ford Mondeo“, pareigūnai jo salone rado nemažai tuščių alaus skardinių bei nusuktus automobilio vals­tybinius registracijos numerius. Policija dar aiškinasi, ar pažeidėjai turėjo mašinos dokumentus. 

Birutė PALIAKIENĖ

15 min. nuotr.

Upynos Stasio Girėno mokykla šį mėnesį švęs trijų jubiliejų sukaktis. Bet kas atsitiko, jog jau gerą dešimt­metį iš jos laksto vaikai? Kad tapo gėda pasakyti, jog mokaisi ar dirbi šioje mokykloje, nors vidinio potencialo - mokytojų, mokinių, jų tėvų - dėka nei pasiekimų, nei gražių rodiklių lyg ir nestokojama? Kodėl joje neveikia jokia prevencijos forma, girgždėdamos „sukasi“ brangios socialinio emocinio ugdymo programos?

Šiai ugdymo įstaigai, pučiant įvairiems valdžios vėjams bei skersvėjams, jau 34 metus vadovauja direktorius Rimantas Užumeckas. (Ir kaip jam šitaip pavyksta!?) Tarp daugybės praeityje mokyklą garsinusių stebuklų balandžio pabaigoje įvyko dar vienas socialinis reiškinys, pribloškęs  bendruomenę – konkursas pavaduotojo ug­dy­mui pareigoms užimti. Į šias pa­reigas pretendavo dvi „skirtingo kalibro“ kandidatės. Viena – jaunutė, graži, vos pedagoginę karjerą pradėjusi kaimyninės mokyklos mokytoja. Beje, valdančiosios partijos bendražygė, laimėji­mo atveju, ko gero, galinti at­nešti direktoriui „partinį stogą“, taip reikalingą pensijai sulaukti. Kita – vietinės mokyklos psichologė, turinti 23-ejų metų darbo šioje bei kitose švietimo įstaigose patirtį, edukologijos bakalauro, pedagoginės psichologijos ba­kalauro ir magistro diplomus, mokytojo metodininko kva­lifikacinę kategoriją. Ji, at­rodo, nepuoselėjo di­delių ambicijų staiga pasipuošti direktoriaus pavaduotojos pareigomis mirštančioje švie­timo įstaigoje, bet buvo pasiruošusi iš idėjos iškeisti mėgiamą darbą, o su patirtimi įgytus įgūdžius realizuoti, atskleidžiant mokyklos bend­ruomenės potencialo galias ir įveikiant jau žinomus sunkumus. Deja, be partijos bilieto, tad ir be „stogo“.

Įdomus faktas: daugiau norinčių bei tikrai galinčių pretenduoti į šias pareigas iš mokyklos kolektyvo neatsirado. Kažin, kodėl? 

Kaip manote, gerbiami skaitytojai, kas laimėjo šį konkursą? Jūs teisūs. Į šią mokyklą trečias pavaduotojas ateina X-failų būdu. Tik šįkart ne tiesiai iš partinės darbo biržos, o rafinuotai – konkurso keliu. Labai natūraliai kyla klausimai: ar visiems rajono mokyklų direktoriams „taip“ nutinka? Ir kieno rankelės iš aukščiau žegnoja tokias pateiktis? 

Kažkaip keista, tačiau šio konkurso baigtį buvo nuspė­ję visi. Net mokiniai. Tik įdomu, kaip visa tai daroma. Pavyzdžiui, kokiu būdu buvo sudaryta konkurso komisija? Demokratiniu. Sudarė pats direktorius ir save paskyrė komisijos pirmininku. Tai ar mokytojų taryba – savivaldos organas? 

Kaip viskas vyko? Skaidriai ir teisingai, kaip ir kitose dviejose rajono švietimo įstaigose pernai. 

Pretendentų atrankos būdas? Testas žodžiu. Nors konkurso organizavimo nuostatų 18 punktas byloja apie patirties bei dalykinių savybių vertinimą, komisijos nariai pretendentų žinias, tik žinias, apie pavaduotojo ugdymui darbą subjektyviai įvertino taip: 9 (ne 10, ir jokių įtarimų) – jaunystė ir partija, 8 – nesublizgėjusi patirtis. Kaip čia taip? Tikrai – viskas sąžininga ir net kompetentinga. Tačiau net mokykloje yra vertinamos mokinių žinios, gebėjimai bei įgūdžiai. Mokiniai mokomi daryti išvadas iš visumos, o ne iš atskiros detalės. O štai vadovauti ugdymui – 7 minutės, 8 klausimai, ir nuspręsta. Vertinimo kriterijus – „gražiau kalbėjo“. Nieko nebepridursi. Čia kitokia metodika, kad būtų vietos X-failams. Ir tokia praktika mūsų rajone įsigali...

Bėda ta, jog apibrėžimus apie produktyvųjį mokymą(-si) bei ugdomąjį vadovavimą aki­mirksniu galima rasti „Google“ paieškų sistemoje. Ta­­čiau kokioje interneto siste­moje ieškosime gebėjimų, kaip praktiškai sukurti pro­duk­ty­vų profesinį kontaktą su kolegomis, kaip užsitar­nau­ti bend­ruomenės narių pa­laikymą, kaip pasiekti mik­roklimatą bei ugdymo kokybę gerinančių tikslų besistengiančioje išlikti mokykloje, kaip įgyti kitų vadovavimui reikalingų ir tik su gyvenimiška patirtimi bei nuolatiniu savęs tobulinimu ateinančių savybių?  Taip, galbūt išmoks ir jauna. Bet tik galbūt. Ir tam reikės laiko, kurio ši mokykla, nors ir padedant savivaldybei, turi nedaug. O joje mokosi bei dirba gyvi protingi žmonės, esami ir būsimi rinkėjai, turintys tokius pat poreikius kaip ir kiti: jie nori jausti pasididžiavimą savo mokykla, gyventi oriai, būti išklausyti, paskatinti, teisingai įvertinti. Čia yra tiek gero potencialo, kuriam skleistis vadovavimas iki šiol nesudarė sąlygų. 

Sveikas protas diktuoja, kad vadovauti turėtų geriausi. Bent jau iš pretenduojančių. Tuo labiau, jog praeities pavyzdžiai nepasiteisino ir mokyklos bendruomenė nuo to jau pavargo. Tačiau nei mohikanišką vadovavimo patirtį turintis komisijos pirmininkas, mokyklos direktorius, nei gerbiama komisijos narė rajono savivaldybės atstovė – Švietimo skyriaus vyr. specialistė, vykdanti išorės vertinimą kitose Lietuvos mo­kyklose ir atsakinga už ug­dymo įstaigų veiklos kokybę mūsų rajone, į tai neatsižvelgė. Atrodo, kokybė jiems – nė motais. Kas tai – išorinis spaudimas? Besąlygiškas troš­kimas įsiteikti valdžiai? Ne­­kom­petenci­ja? Žinojimas, kad jokios atsakomybės už sa­vo sprendimus nesulauksi: šu­nys palos, o karavanas eis toliau? 

Atsitiktinai konkurso dieną į mokyklą užsukusiai viešniai iš Norvegijos, buvusiai šios mokyklos mokinei, dirbančiai Sandnes komunos švietimo skyriaus daugiakalbių vaikų integracijos padalinio vedėjos pavaduotoja ir pačiai vykdančiai šimtus atrankų, plaukai pasišiaušė nuo tokio atrankos būdo gimtinėje. 

„Norvegijoje vertinama visuma: išsilavinimas, patirtis, darbdavių atsiliepimai, o pokalbis, ne testas, tik pagilina susipažinimą, bet nenulemia sprendimo. Beje, jis trunka valandą, o ne septynias minutes... Pasiekiau karjeros svetimoje šalyje, svetima kalba. Dabar matau, jog savo gimtinėje to niekaip nebūčiau padariusi. Čia tikrai kreivų veid­rodžių karalystė, kur karaliai ir karalienės nuogi. Dabar suprantu, kodėl vaikams iš Lietuvos taip sunku adaptuotis Norvegijoje. Kiek čia metų laiko mašina į praeitį – 25 ar net 35? Ir koks sutapimas - konkursui pasirinkta balandžio 22-oji, Lenino gimimo diena... 

Gal kokį vadybos tobulinimo ar darbuotojų atrankos organizavimo projektą reikėtų pasiūlyti rajono Švietimo skyriui? Bet jie ten ir taip unikalūs... O ar yra Šilalėje meras, administracijos direktorius? Ar yra Švietimo skyriuje gyvų?“ - stebėjosi ji. 

Naivi emigrantė nežino, jog mūsų rajone vyrauja nerašyta, bet abiem pusėms įsitvirtinti labai naudinga sutartis. Kaip koks vėžys su metastazėmis... 

Kad galėtumei dirbti žemiausios kategorijos psicho­logu mokykloje, turi prista­tyti magistro diplomą. O štai norint vadovauti visos mo­kyk­los ugdymui, pakanka vien bakalauro. 

Visi žinome, jog geriausiai vaikus moko pavyzdys. Tik kaip motyvuoti mokinius mokytis, veikiant tokiems dvigubiems standartams? Kaip juos ugdyti karjerai? Diskutuoti, kad reikia iki atitinkamų pa­reigų užaugti, ar galima ir ne­tikėtai „tapti“? „Būti“ ar „at­rodyti“? Naudingiau stoti į uni­versitetą ar į partiją? 

Beje, į direktoriaus pavaduotojo ugdymui pareigas ką tik įvyko konkursas dar vienoje  mūsų rajono ugdymo įstaigoje. Atrankos būdas toks pat – pokalbis (testas). Ten irgi viskas su laiminga pabaiga: laimėtojas, atrodo, buvo iš anksto žinomas, o valdžia rezultatu labai patenkinta. Nuo šiol Šilalės lopšelio-darželio „Žiogelis“ vadovės pavaduotoja bus mero patarėjo žmona, savivaldybės Švietimo, kul­tūros ir sporto skyriaus specialistė. Ir visai nesvarbu, jog šis konkursas galbūt galėtų būti pripažintas neteisėtu: komisijoje sėdėjo ir laimėtojos kolegė iš to paties skyriaus. Bet juk iš daugiau nei 10 pretendentų šito fakto niekas neskųs. Nes kokia prasmė? 

Gerbiami mus valdantieji ir vadovaujantieji, darotės nuspėjami, todėl keiskite taktiką, tobulėkite, nes konkursai patys savaime tampa testais, atskleidžiančiais tikrąjį mechanizmo veidą. O tokios viešųjų ryšių akcijos palieka žmonėms ilgalaikį neigiamą krūvį. 

Bet ar mums Jus mokyti? Ir kaip manote, kiek komentarų sulauktų ši nuomonė, jei po ja būtų galima juos rašyti: 2000-3000? Kita vertus, ar kam nors tai rūpi? Bet vis tik? Juk rinkimai artėja! 

Įdomu, ar Švietimo ir mokslo ministerijai ši istorija nepasirodytų įdomi? O Seimo kontrolieriams? 

Valdas RALYS

Šiandien Lietuvoje prasideda socialiniame tinkle „Facebook“ užgimusi akcija „Neisiu į prekybos cent­rą tris dienas“. Tūkstančiai šalies gyventojų  žada parodyti prekybos magnatams, kad jų paslaugos gali būti nereikalingos. Tačiau tikrasis protestas prieš savo šalies Vyriausybę, nesugebančią sutramdyti monopolijų savivalės, vyksta Suvalkuose, kur kasdien apsipirkti važiuoja ne tik pasienio savivaldybių, bet ir visos Lietuvos gyventojai.

Lenkijoje mokesčiai mažesni 

Šį pavasarį net Lenkijos spauda pastebėjo, kad Suval­kuose kur kas daugiau lietuvių - sako, savaitgaliais reikia ne vieną valandą pastovėti prie įėjimų į maisto prekių parduotuves, o turgus būna sausakimšas. Tačiau ir darbo dienomis lietuvių Suvalkuose netrūksta. Pervažiavus Lie­tu­vos sieną, prie kurios nuobodžiauja tik pora pasieniečių ekipažų, labai retai sumąstančių pastabdyti kokį per buvusią muitinę riedantį automobilį, nepasikeičia ne tik kraštovaizdis - pakelėse stovi reklamos lietuviškais užrašais, o trys iš keturių pravažiuojančių au­tomobilių - lietuviškais nu­me­riais.

Lietuviai masiškai traukti į Suvalkus pradėjo 2009 metais, kai pastebėjo, jog ten maisto prekės yra kur kas pigesnės nei savame krašte. O šiemet jų padaugėjo dar ir dėl prasidėjusio nežaboto kainų augimo. Palankus tam ir  zloto kursas - dabar už vieną eurą gali gauti net 4,4 zloto.

Bet kainos yra mažesnės ne vien dėl palankaus keitimo kurso - Lenkijoje skirtingų prekių kategorijoms galioja skirtingi pridėtinės ver­tės mokesčio (PVM) tarifai. Būtiniausi maisto produktai apmokestinti vos 5 proc., buities prekės - 8 proc., visos kitos - 23 proc. tarifu.

Palyginkime: Andriaus Ku­bi­liaus Vyriausybė 2008 m., per naktinę mokesčių reformą, PVM visoms prekėms bei paslaugoms padidino iki 21 proc. Anuomet buvo teigiama, kad be tokio sprendimo pasaulinės ekonomikos krizės mūsų valstybė neįveiks. Tačiau krizė, bent jau šalies valdžiai, pasididinusiai sau atlyginimus, baigėsi prieš keletą metų, o 3 proc. didesnis PVM liko. Siūlymų sumažinti jį nors maisto produktams ar atskiroms jų grupėms pasigirsta prieš kiekvienus rinkimus, bet Lietuvos vadovams, matyt, smagiau žiūrėti į nuskurusią ir piktą tautą.

Kainos tokios, kad negali nepirkti

O Lenkijoje visi šypsosi. Šyp­sosi pardavėjai, kuriems lietuviai didina apyvartą, šypsosi ir lietuviai, maty­da­mi kartais net daugiau kaip perpus mažesnes mėsos, daržovių, pieno produktų kainas.

Ne pirmą kartą vykstantys į Lenkiją žino, jog, parduotuvėje pritrūkus iškeistų zlotų, galima atsiskaityti kortele - pardavėja tik paklaustų, kokia valiuta - eurais ar zlotais - norėtumėte mokėti. Dažniau į Lenkiją apsipirkti važiuojantys tautiečiai pataria rinktis atsiskaitymą zlotais - sako, taikomas palankesnis keitimo kursas.

Pirmoji daugelio lietuvių sto­telė Suval­kuose - mėsos, daržovių bazės, o galintiems nuvažiuoti daž­niau - turgus. Mėsos pa­vil­jone įma­no­ma laisvai susikalbėti lietuviškai.

„Pigi sprandinė“, - vos tik įėjus, jau pačioje pirmojoje prekyvietėje, šypsosi lietuviškai neblogai pramoku­si pardavėja. Verčiame į eurus. Tik­rai - nekainuoja nė 3 eu­rų. Dar pigesnė kumpinė mėsa bei šoninė. Brangiausias - karbonadas, dėl kurio mėsėdžiai lietuviai ei­na iš proto, - 3,3 Eur/kg. Maltos mėsos kilogra­mas - 6 zlotai arba 1,4 Eur. Malta kumpinė  mėsa parduodama po 9,9 zloto, pavertus eurais - 2,28. Tiek pat kainuoja ir parūkytos saradelės, už kurias Lie­tuvoje garantuotai sumo­kė­tume dvigubai brangiau.

„Pirkite, šitos tikrai skanios - mes susidedame į šaldiklį“, - ragina šalia stovinti lietuvė.

Kilogramas vištienos krūtinėlės be kaulo kainuoja 3,2 Eur, viščiukų ketvirčių - 90 euro centų, didžiulę, apie 3 kg sveriančią vištą galima nusipirkti už 2 Eur. 

Sunku susilai­kyti nepirkus ir daržovių bei vaisių turguje. Obuoliai, kuriuos mūsų prekybos centruose parduoda po 0,90 euro centų (lietuviški!), Su­valkų turguje - perpus pigesni. Pomidorai - ne ispaniški „plast­masiniai“, o visiškai nuo naminių nesiskiriantys lenkiški kainuoja eurą, už tiek pat parduodami ir  šviežūs agurkiukai. 

Didelę šiemetinio kopūsto galvą lenkas siūlo už 3 zlotus (0,7 Eur). Kodėl taip pigiai? 

„Liko po praėjusį savaitgalį vykusių švenčių, reikia išparduoti“, - geranoriškai aiškina žmogus, prie kurio prekystalio nuolat būriuojasi lietuviai.

Sutaupo apie 100 eurų 

Panašios kainos ir Lenki­jos maisto prekių parduotuvėse. Labiausiai taupantys renkasi vokiečių prekybos centrą „Lidl“ - ne tik dėl mažų kainų, bet ir todėl, kad čia yra kokybiškų vokiečių gamintojų prekių. Iš šio prekybos centro dauguma važiuoja į „Kauflandą“, kuris panašus į mūsiškę „Maximą“. 

Ko lietuviai ieško Lenkijos parduotuvėse? Galima būtų pasakyti vienu žodžiu: visko. Tačiau pirmiausia - pieno produktų. Nors Lietuvoje pienas iš ūkininkų superkamas pigiau nei vanduo, pieno produktai mūsų parduotuvėse neįtikėtinai brangūs. Pigiausio pieno 900 gramų pakelis kainuoja apie 50 ct, Lenkijoje 3,2 proc. riebumo pieno litras - 45 euro centai. Lietuvoje 180 g sviesto pakelis  akcijos metu pigiausiai kainuoja 88 ct, Lenkijoje be akcijos 200 g sviesto parduodama už 0,75 Eur. Kilogramas varškės parduotuvėje „Lidl“ kainuoja 1,64 Eur, „Mocarelos“ sūrio pakelis - 0,45 Eur, jogurtai - po 28 - 30 ct. 

Pigesni ir kiti produktai. Pavyzdžiui, puskilogramį ka­vos „Jacobs“ galima nusipirkti už 2,76 Eur, dėžutę arbatos  „Lipton“ - už 0,90 Eur, litrą apelsinų arba pomidorų sulčių - už 0,83 Eur, baltojo šokolado ply­telę - už 50 euro centų. Pigiausi ryžiai - 4 pakeliai po 100 gramų kainuoja 40 euro centų, tokia pat dėžutė grikių košės - 62 euro centai. 

Cukrus Suvalkų par­duotuvėse atsieina panašiai tiek pat, kiek Lietuvoje per ak­cijas, kilogramas mil­tų - apie 0,40 Eur. Pigesni ir padažai, majonezas, makaronai. 

Daugelis buities prekių - nuo muilo, dantų pastos iki popierinių rankšluosčių, tualetinio popieriaus, šampūno, kremų taip pat kainuoja perpus pigiau nei Lietuvoje. Keturių asmenų šeima Len­kijoje produktų bei pigesnių buities prekių nusiperka maždaug už 200 Eur. Sako, jog užtenka mėnesiui, nes Lietuvos parduotuvėse perka tik duoną ir tai, ko labiausiai pritrūksta. Taip per mėnesį pavyksta sutaupyti iki 100 Eur.

Yra ko pasimokyti

Nuo Šilalės iki Suvalkų - 220 kilometrų, kelionė gali trukti apie 3 valandas. Kiekvienas sau turėtų atsakyti į klausimą, ar apsimoka važiuoti į Lenkiją. Tai priklauso nuo to, kiek ir ko Suvalkuose bus perkama, keliese ten važiuojama. Dėl kelių pakelių kruopų bei kilogramo mėsos į Lenkiją niekas neišsiruošia, bet gausesnei šeimai apsiperkant mėnesiui ar dar ilgesniam laikui, nauda yra akivaizdi.

Kai kuriuose miestuose jau atsiranda verslininkų, siūlančių nuvežti į Lenkiją. Tokiomis iniciatyvomis raginama blokuoti kainas nepagrįstai keliančius Lietuvos prekybos centrus. Jų blokada turėtų prasidėti šiandien, tačiau jau savaitgalį didžiųjų prekybos centrų lentynos margavo nuo nuolaidų bei akcijų etikečių. Rinkodaros specialistai žino, kuo suvilioti pirkėjus, todėl tikėtis, kad tokios iniciatyvos kaip prekybos centrų boikotas ilgam sumažins kainas, vargu ar verta.

Juk ir Lenkijoje perkame ne mažose parduotuvėlėse, o didžiuosiuose prekybos cent­ruose, kur didelis pasirinkimas ir daug akcijų. Skirtumas tik toks, jog ten yra didesnė konkurencija tarp prekybos centrų, valstybė taiko mažesnius mokesčius maisto produktams ir didesnė rinka, todėl tuos pačius produktus įmonės pagamina pigiau.

Be to, Lenkijoje ki­taip reglamen­tuojamas prekybininkų darbas. Jei mūsų šalyje didieji preky­bos centrai dirba netgi per Ka­lėdas, tai kaimy­ninėje valstybėje ir mažiausia šventė yra svar­bi. O ką jau kalbėti apie len­kų ypač vertinamas religines šventes. Tri­jų Ka­ralių, At­velykio ar Sek­mi­nių die­­ną Su­val­kai ap­miršta - uždarytos ne tik par­­duotuvės, bet ir turgus. Šio­kios tokios gyvybės galima rasti tik degalinėse ir valiutos keityklose. Tad, prieš vykstant į Len­kiją apsipirkti, būtina pasidomėti, ar tą dieną lenkai tikrai dirba.

Daiva BARTKIENĖ

Penkerius metus iš eilės UNICEF vaikų bėgimas vykdavo tik sostinės gatvėse, tačiau šiemet graži akcija prisijaukins dar vieną miestą: birželio 1-ąją UNICEF vaikų žingsniai aidės Tauragėje. Jaunieji tauragiškiai spinduliuoja entuziazmu – padėti pasaulio vaikams jau pasiryžę kone 1000 bėgikų, dalyvio mokesčiui užsidirbę savarankiškai.

Bėgimo Tauragėje iniciatorės Isvaldos Aleknienės, „Europe Direct“ informacijos centro Tauragėje vadovės, teigimu, tauragiškiai renginiui ruošiasi nuo vasario.

„Po susitikimo su UNICEF Lietuva atstovais iniciatyvos ėmiausi pati – ėjau į mokyklas, kalbėjausi su tėvais bei mokytojais, moksleiviais. Šie pokalbiai mane labai sujaudindavo: iš pradžių vaikai nestygdavo vietoje, tačiau, bežiūrėdami UNICEF vaizdo medžiagą, pamažu nurimdavo, jų akys išsiplėsdavo, o pasibaigus filmukui tvyrodavo begalinė tyla. Tuomet paaiškindavau, kad už dalyvio mokestį – 5 eurus – galima išgelbėti trijų Mozambiko vaikų gyvybę, nuperkant skiepų ar maisto. Moksleivių reakcija būdavo sunkiai nusakoma žodžiais“, – kalbėjo I. Aleknienė.

Pasak bėgimo iniciatorės, gražiausias momentas belaukiant renginio – vaikų noras pinigus užsidirbti patiems: paprašius tėvų tai nebūtų asmeninė auka.

„Norėdami užsidirbti jie tvarkė aplinką: miškus, rekreacines zonas, organizavo mokyklose Kaziuko muges bei „blusų“ turgus, kuriuose pardavinėdavo savo rankdarbius ar perskaitytas knygas, gamino papuošalus, kepė pyragus, – vardijo I. Aleknienė. – Dalis klasių turėjo bendras kasas, į kurias, prižiūrint mokytojams, dėjo gautuosius pinigus: sukauptą sumą paaukos UNICEF bėgime.“

Geri darbai – užkrečiami

„Į Tauragę keliavome ketindami paskleisti žinią apie planuojamą bėgimą, paprašyti pagalbos, ieškant dalyvių. Tačiau apsilankymas pribloškė, – pasakojo Jovita Majauskaitė-Staniulėnė, UNICEF Lietuva vykdomoji direktorė. – Susitikime dalyvavo apie 600 vaikų, kurie buvo puikiai susipažinę su trečiųjų pasaulio šalių problemomis ir nestygo noru padėti.“

Anot J. Majauskaitės-Stanulėnės, didelis entuziazmas išties nustebino, o po susitikimo paaiškėjo, kad mokytojai su mokiniais neretai kalbėdavosi apie pasaulio vaikus, jų skurdžią kasdienybę ir problemas. Būtent tai lėmė moksleivių neabejingumą.

„Visi dega noru padaryti gerą darbą, išgelbėti gyvybes. Tauragiškiai didžiuojasi, kad UNICEF vaikų bėgimas pirmą kartą vyks ne Vilniuje. Jie tikisi, kad jų pavyzdys užkrės kitas savivaldybes imtis gerų darbų“, – sakė UNICEF Lietuva vykdomoji direktorė.

Štai Šilalės savivaldybės atstovų teigimu, šilališkių vaikų dalyvavimas jau suderintas su miesto meru, susitarta ir su mokyklomis: iš kiekvienos mokyklos į bėgimą atvažiuos bent po vieną autobusiuką su nestygstančiais 500 m distancijos bėgimo dalyviais.

Pirmąkart Tauragėje vyksiantis UNICEF vaikų bėgimas prasidės birželio 1 d., trečiadienį, 17 val. Renginio vieta – J. Kalvano parkas. Užsiregistruoti bėgime galima iki š. m. gegužės 20 d. 20 val., užpildžius internetinę registracijos formą. Šiuo metu į bėgimą Tauragėje jau yra užsiregistravę 927 vaikai – neabejojama, kad netrukus jaunųjų bėgikų skaičius viršys 1000.

Apie UNICEF 

UNICEF yra daugiausiai vaikų gyvybių išgelbėjanti organizacija pasaulyje. UNICEF siekia užtikrinti kiekvieno vaiko teises ir gerovę. Kartu su partneriais mes dirbame 190 šalių ir teritorijų, kad šį įsipareigojimą paverstume tikrove. Ypatingą dėmesį skiriame labiausiai pažeistiems ir pamirštiems vaikams, kad pagalba pasiektų visus vaikus ir visur.

Apie UNICEF vaikų bėgimą

UNICEF vaikų bėgimas – tai linksmas 500 m bėgimas 2-12 m. vaikams, skirtas pasaulio mažiesiems. Tai renginys, kuris suvienija vaikus visame pasaulyje ir suteikia jiems galimybę padaryti kažką, kad išgelbėtų gyvenimus.

Projekto globėja - Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

2016 m. vyks du UNICEF vaikų bėgimai: birželio 1 d. - Tauragėje, rugsėjo 3 d. – „Sostinės dienose“, Vilniuje.

Daugiau informacijos: Jovita Majauskaitė-Staniulėnė
UNICEF vykdomoji direktorė. Tel.: (8-5) 2-12-77-18, (8-614) 1-65-96, el.p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

„Be motinos meilės
Pasauly šalta.
Be motinos meilės
Pasauly baugu...“

Gegužės 8-ąją Šiauduvos laisvalaikio salėje vyko šventė-koncertas Motinos dienai paminėti.

Sveikinimo žodžiu renginį pradėjo šventės organizatorė Šiauduvos bendruomenės pirmininkė Sigita Laurinavičienė. Mamytėms koncertavo Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos kapela „Laukuva" (vadovas A.Šniaukas) ir IVa klasės mokiniai (vadovė V.Knystautienė). Nuotaikingos dainos bei šokiai „užkrėtė“ šventės dalyvius, ir visi linksminosi kartu. Ketvirtokai padovanojo mamoms eilėraščių posmus, pasekė pasakų, dalijosi nesenstančia išmintimi apie motiną.

Bendruomenės pirmininkė S.Laurinavičienė padėkojo jauniesiems atlikėjams, jų mokytojams ir įteikė saldžių dovanėlių.
Džiaugiamės gražiu Šiauduvos kaimo bendruomenės bei gimnazijos bendradarbiavimu.

Nuotr. Laukuvos Noberto Vėliaus gimnazijos pradinių klasių mokytoja V.Knystautienė

AUTORĖS nuotr.