Kovą vykusios žemdirbių protesto akcijos rezultatų nedavė. Ūkininkams šąlant palapinėje prie Žemės ūkio ministerijos, aiškėja, jog kaimo laukia dar vienas išbuožinimas. Su ministre susitikusi Šilalės ūkininkų delegacija išgirdo, kad smulkūs ūkiai valstybei nereikalingi ir turės pasiieškoti kito pragyvenimo šaltinio.

Išsilaikys iki rudens?

„Vargšų balsai Dievo ausų nepasiekia“, - nelinksmai juokauja Pajūrio seniūnijoje ūkininkaujanti šeima. Apie 20 hektarų turintys nuošalaus kaimo gyventojai už pieną dabar tegauna 11 euro centų. Supirkėjai jau kalba, jog jų pagaminto pieno gali ir visai nereikėti, todėl tris karves laikančiai šeimai nebekyla net noro skųstis maža kaina.

„Dabar geriausia būtų naikinti ūkį ir eiti į Darbo biržą. Jei neduotų bedarbio pašalpos, gal sušelptų savivaldy­bė - gautume bent kelis šimtus eurų“, - dalijasi mintimis keturis vaikus auginanti moteris. Pasak jos, už pieną gaunamų pinigų užtenka tik karvėms išlaikyti, keli eurai lieka duonai.

Pašnekovė neslepia, kad taip vargsta ne tik jos šeima. Šitaip gyvena dauguma kaimo žmonių, nes aplink - vien tik smulkūs, po keletą karvučių laikantys ūkeliai. Visi nekantriai laukia šilumos: sužaliuos ganyklos, išgins karves - iki rudens išbus. Bet pašarų joms ruošti neapsimokės. 

Smulkūs ūkiai nereikalingi 

„Bijau ką nors ir sakyti: pats netikiu, jog taip nutiks. Gal dar atsiras mūsų valstybėje sveiko proto, juk negalime sunaikinti kelis tūkstančius ūkių?“-  nelinksmai svarsto iš susitikimo su žemės ūkio ministre grįžęs Šilalės savivaldybės Že­mės ūkio skyriaus vedėjas Al­gimantas Olendra.

Balandžio 18 d. Šilalės ūki­ninkus bei rajono vadovus priėmusi Virginija Balt­rai­tie­nė pareiškė, kad ūkiai, kuriuose laikomos 1-5 karvės, nėra perspektyvūs, todėl anks­čiau ar vėliau išnyks. Dėl to bus ruošiama jų pasitraukimo iš pieno gamybos prog­rama. Šilalėje tokių ūkių yra daugiau kaip 2600.

Ministerija žada, jog smulkiesiems pieno gamintojams suteiks finansinę paramą pe­reiti prie kitos žemės ūkio šakos, o pieno gamybą rems daugiau kaip 5 karves laikančiuose ūkiuose. Nuo gegužės  jiems iš nacionalinio biudžeto bus skiriama 0,03-0,04 euro centų dotacija už litrą pieno, jei jie nedidins gamybos apimčių.

„Iš 5051 pasėlius mūsų rajone deklaruojančio ūkio 90 proc. ūkininkų deklaruoja iki 30 ha - tai yra smulkūs ūkiai, kurie neturi jokių galimybių pereiti prie kokios nors kitos žemės ūkio šakos. Mūsų rajone didžioji dalis dirvožemių yra nenašūs, todėl grūdų augintojus skaičiuojame ant rankos pirštų. Nežinau, ką galima pasiūlyti tiems, kurie laikė kelias karvutes ir dabar nebus remiami“, - sako A.Olendra.

Anot vedėjo, Šilalėje plačiau neprigijo nė vienas alternatyvus verslas. Bandyta auginti ir stručius, ir sliekus, bet netrukus šių verslų juos pradėjusieji atsisakė. Tuščios, pasak A.Olendros, ir kalbos apie kooperaciją. 

„Mūsų žmonės įpratę melžti karvutę, sėti grūdą ir ramiai dirbti. Visada skatinau kaimo gyventojus laikyti bent 3-4 karves, ir pats dar neseniai tiek turėjau, džiaugdavausi, jog prisiduriu prie algos kelis šimtus litų. Šilalėje atlyginimai maži, tad ūkis papildomų pajamų duodavo daugumai kaimo mokytojų, seniūnijų darbuotojų. Dabar būsime pa­­likti likimo valiai“, - apgailestauja A.Olendra.  

Jis išsiuntė laišką Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktoriaus pa­vaduotojui Jonui Lisauskui. Tai – dar vienas bandymas atkreipti sostinės valdininkų dėmesį į kaimo žmogų, kuriam būtinas bet koks pragyvenimo šaltinis. Netekus jo, teliks vienintelis kelias - ištiesti ranką pašalpoms. Tik ar savivaldybė pajėgs jas mokėti keliems tūkstančiams kaimo žmonių?

Atsidūrė spąstuose

Žemės ūkio skyriaus vedėjas neslepia, kad, pasikeitus žemės ūkio politikai, nemažai smulkiųjų ūkių atsidūrė savotiškuose spąstuose. Kone kasdien į Žemės ūkio skyrių ateina žmonių, kurie nuomoja žemę iš valstybės. Sutartys sudarytos keliems metams į priekį, žemės niekam perleisti negalima. Todėl ūkininkai klausia, ką jiems su ta žeme daryti, kai parduos karves. 

Apgauti, pasak A.Olendros, jaučiasi ir jaunieji ūkininkai, pernai gavę paramą bei įsipareigoję didinti žemės ūkio gamybą. 

„Dabar jie nei paleisti, nei pakarti: kad gautų paramą, įsipareigojo didinti gamybą, o ministerija žada remti tik tuos, kurie gamybos nepadidino. Tokie dalykai visiškai nesuprantami: jei žiūri į ateitį ir nori tvirtai atsistoti ant kojų, turi plėstis. Nežinau, kaip paaiškinti tokią sumaištį“, - svarsto A.Olendra.

Didieji ūkiai suka į ekologiją 

Pirmadienį posėdžiavęs Ši­la­lės savivaldybės tarybos Kai­mo reikalų komitetas nesvarstė nei iš Seimo Kaimo reikalų komiteto gauto atsakymo, nei vizito į Žemės ūkio ministeriją rezultatų. Ko­miteto pirmininkė Kristina Damb­rauskienė teigė, jog šiuos dalykus aptars savame ratelyje, susitikę pas mero patarėją Kęstutį Ačą. 

„Netikiu, kad taip ims ir sunaikins. Iš ko tada žmonės gyvens? Jaunesni turės išvažiuoti į užsienį“, - prognozuoja K.Dambrauskienė. 

Jai atrodo, jog sprendimas skatinti pasitraukimą iš pieno gamybos iki 5 karvių laikančius ūkius nėra geras, nors tą jau padarė lenkai, tuo pačiu keliu nuėjo ir latviai. 

Bene stambiausio rajono pieno ūkio savininkė pripažino, kad didieji pieno gamintojai suka į ekologinę gamybą. Tam reikia nemažai investicijų, tačiau ir pieno kaina visai padori - už kilogramą dabar mokama po 28 euro centus. 

Kaimo reikalų komiteto narys Tadas Bartkus mano, jog savivaldybė neturėtų palikti smulkiųjų ūkininkų likimo valiai. 

„Kiek įmanoma, privalome padėti: geriau rasti kelis eurus paramai iš savivaldybės Kaimo rėmimo fondo nei paskui visiems mokėti pašalpas“, - įsitikinęs T.Bartkus.

Raštai rankas degina 

Kovą Šilalės kultūros centre susirinkę daugiau kaip 300 rajono ūkininkų reikalavo kuo skubiau ieškoti finansinės paramos pieno ūkiams, nustatyti pieno kainą, ne mažesnę nei 90 proc. Europos Sąjungos pieno supirkimo kai­nos, sugrąžinti pieno kvotas, atidėti paskolų grąžinimą ir netaikyti sankcijų dėl prog­ramose dalyvaujančių ūkininkų įsipareigojimų nevykdymo, o dirbančius ūkininkus atleisti nuo pakartotinio „Sodros“ mokesčio. Taip pat buvo reikalaujama supaprastinti verslo planų rengimą, kad už juos nereikėtų mokėti po 1000 eurų. 

Kreipimasis su 314 susirinkime dalyvavusių ūkininkų parašų buvo išsiųstas Seimo Pirmininkei, Premjerui, Lie­tu­­vos ūkininkų sąjungai bei kitiems. 

Iš kai kurių institucijų savivaldybė jau gavo atsakymus. Tačiau šie raštai, atrodo, mūsų valdininkams rankas degina. Pavyzdžiui, Ūkio ministerija atsakė, jog Šilalės ūkininkams niekuo negali pa­dėti. Seimo Pirmininkė šila­liškių raštus perdavė Seimo Kaimo reikalų komitetui. Bet ir seimūnai gieda tą pačią V.Baltraitienės giesmelę. 

„Komitetas yra tos nuomonės, kad būtina sparčiau parengti ir priimti smulkių pieno ūkių, laikančių iki 5 melžiamų karvių, stambini­mo bei pasitraukimo iš gamybos valstybės paramos programą, numatyti kompensacijas tiems, kurie negali tęsti veiklos ir taip skatinti juos užsiimti kita veikla. Smulkiesiems pieno ūkiams, turintiems potencialias galimybes, toliau vystyti pieno gamybą ir kooperuotis“, - atsakyme rajono merui Jonui Gudauskui rašo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius.  

Atrodo, smulkiųjų ūkininkų balsas valdžios ausų tikrai nepasiekė - pieno jūroje plaukios tik stambios žuvys.

Daiva BARTKIENĖ

Šiandien kvėdarniškei Anicetai Raudonienei, pagimdžiusiai, užauginusiai bei dorais žmonėmis išauklėjusiai vienuolika vaikų, kaip ir dar 43 šeimai pasišventusioms Lietuvos motinoms, Prezidentė Dalia Grybauskaitė įteiks ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį.

„Antrą kartą savo gyvenime važiuosiu į Vilnių. Pirmą sykį buvau per sūnaus Gvido vestuves“, - šypsosi Aniceta.

„Kol įsidrąsinsiu, jūs ma­nęs paklausinėkit, aš atsakysiu“, - paprašyta papasakoti apie savo gražią šeimyną, juo­kauja moteris. O pasakojimas apie vaikus – tai visas motinos gyvenimas: rūpestis, ne­rimas, džiaugsmas ir pasididžiavimas jais. Tai kartu ir viso gražaus amžiaus istorija – birželio 12-ąją A.Rau­donienei su­kaks devyniasdešimt.

„Maloniausi metai buvo, kai mokiausi. 1940-aisiais bai­­giau 6 klases Kvėdarnoje. Tai ir visi mano mokslai. Siekti dau­giau neturėjau galimybių, nes sušlubavo tėvų sveikata. Po penkerių metų ištekėjau. Jaunystė buvo labai trum­pa...“ - atsidūsta Aniceta. 

Vyrą Antaną ji teigia parsivedusi iš Drobūkščių. Išėjo taip, kad Anicetos brolis vedė Antano seserį, taip ji susipažino su savo būsimuoju. 

Apsigyveno jiedu Anicetos tėviškėje Padvarninkuose – di­­delėje senovinėje sodybo­je, kur pastatų stogai dar buvo dengti šiaudais. Šią sodybą su žeme, užsidirbęs pinigų Amerikoje, nusipirko jos tė­velis. Alinantis darbas už At­lanto jam kainavo sveikatą ir krūvą pinigų – grįžęs ilgai gydėsi Karaliaučiuje. Dabar tas senolės širdžiai brangus gimtinės vaizdas likęs tik jos atmintyje bei nuotraukose. Dar – ir sūnaus dailininko Gvido tapytame paveiksle ant sienos. O atsisveikinimas su gimtine, kaimu Anicetai ir šiandien spaudžia ašarą. Melioracijos mastai šlavė nuo kelio visas sodybas, kurios bent kiek trukdė. Pasak Ani­cetos, Padvarninkai buvo šitoks didelis kaimas, o beliko tik dvi trobos... 

„Prisimenu, jau vieni kaimynai išsikėlė, kiti, vis daugiau ir daugiau, o mes vis delsiam. Išėjome kone pas­kutiniai. Tai dėl to, kad santaupų neturė­jome. O iš kur jų bus, kai to­kia šeimyna? Už namą Kvė­darnoje, kurį nusipirkome, pra­šė daugiau negu mums sumokėjo už nugriautus pastatus“, - pasakoja senolė.

Ir nors jau 30 metų gyvena Kvėdarnoje, apsiprato su pradžioje jai buvusia sveti­ma, nemiela aplinka, be graudulio negali prisiminti nei rasotų rytmečių, nei dygių ra­žienų ir net to sunkaus, bet įprasto kasdienio darbo. Nemiela jai miestelio brukė. Sako, kuomet, nuėjusi bažnyčion, susitinka moterų nuo Padvarninkų, tai smagiai širdis atsigauna! Pasijunta tarsi tarp artimų žmonių. 

„Buvo prie sodybos keli didžiuliai ąžuolai, išsikeldami prašėme, kad paliktų – bent bus ženklas, jog čia žmonių gyventa. Bet ne – išrovė su šak­nimis. Tačiau vienas giliukas vis tik įsikibo į gimtąją žemę – išaugo ąžuoliukas! Pastatėme ir kryžių buvusiam gyvenimui atminti“, - įsiterpia į pokalbį Anicetos dukra Regina. 

Kraustėsi į Kvėdarną Rau­do­niai manydami, jog čia bus tik laikina stotelė – norėjo sta­tytis savo namus. Bet dauguma sūnų jau buvo išsklidę iš na­mų: kurie – mokytis, kurie – į tarnybą kariuomenėje. Kadangi nebebuvo kam statybomis už­siimti, taip čia ir pasiliko. 

„Didelio įdomumo sa­vo gyvenime nemačiau. Var­gom, vai­kus auginom. Po­kario laikai buvo, skurdas. O reikėjo tokį būrį aprengti, pamaitinti, išmokslinti. Šeši vaikai vienu kartu mokyklą lankė. O ir tie nei­nantys savo prašė. Vyresnieji pa­augę stengėsi su­sirasti darbą. Vy­riausiasis Jo­nas nuo 16 me­tų sėdo į traktorių. Vyras dirbo fermos vedėju, aš, vaikams prakutus, irgi ėjau į kolūkį. Paskui įsidarbinau pieno surinkėja. Dar­dė­jau vežimu, pakrautu bi­donais, po kaimus“, - pa­­sakoja Ani­ce­ta. 

„Ir arėm, ir akė­jom, ir pjo­vėm. Mo­kėjome ir dir­bome viską. To­kiai šei­mynai vien bulvių ma­žiausiai 30-40 maišų rei­kėjo. Dauguma mū­sų vaikų į gyvenimą iš­ėjome iš Pad­varninkų. Tik ma­žieji į Kvė­darnos vidurinę žingsniavo jau miestelio gatvėmis. Visi ragavome mokslų. Trys įgijome aukštąjį išsilavinimą, kiti baigė technikumus ar panašiai“, - įsiterpia Regina. 

Vienas bendras bruožas, at­­rodo, jungia visus Rau­do­niu­kus: tai iš mamos ir tė­čio paveldėta lengva ranka. Anot Reginos, jiedu abu labai gražiai piešė, tad kažkas persidavė ir vaikams. O Gvidas yra visos šeimos pasididžiavimas. Jis – dailininkas-keramikas, Dai­lininkų są­jungos narys. Rengia savo kūrinių parodas, kurias eksponuoja ir užsienyje. Regina sako, jog ir mamos pasveikinti į Prezidentūrą jis atlėks tik trumpam, nes kaip tik šiandien vyksta svarbus Dai­lininkų sąjungos renginys. 

Aniceta paprašo anūkės Ie­vos paduoti albumą. Per­ver­tėme tik vieną, o kiek jų dar yra... Laiko apiblukintose fotografijose – Anicetos bei jos artimųjų likimai, šeimos istorija. Štai jauna aukšta ir graži mergina – Anicetos sesuo. Buvo mokytoja. Nušovė pokario lai­kais. Šitas brolis žuvo, užšokęs ant minos... Kitas, kaip ir sesuo, - mokytojas, tremtyje praleido 18 metų... O viena sesuo sulaukė net 95-erių. Aniceta - pati mažiausioji iš šešių vaikų ir vienintelė dar gyva. Senolė verčia ir verčia albumo lapus: jiedu su vyru per vaikų Pirmąją komuniją. Aniceta - žirniuota mėlyna suknele, kaklą papuošusi karoliais, vėjo pataršytais gar­banotais vešliais plaukais. Regina su Ieva vienbalsiai sa­ko, jog tai, ko gero, pati gražiausia močiutės nuotrauka. O vešlias „ševeliūras“ turėję visi Anicetos broliai bei seserys. Daugybė nuotraukų su jau suaugusiais vaikais, anūkais. Prikausto dėmesį ir senoji sodyba Padvarninkuose. Štai dar viena fotografija, tiesa, atgaminta šiuolaikinėmis tech­nologijomis: prie atdaro lango, plačiai šypsodamasis, stovi Anicetos Antanas, kurio nebėra jau keturiolika metų. Regina prisimena, jog ši nuotrauka daryta per tėvų Sidabrines vestuves. Bendrų vaikų ir tėvų nuotraukų labai daug. O štai apie sūnus Viktorą ir Antaną mama kalba jau būtuoju laiku. Pirmasis 32-ejų žuvo autoavarijoje, ant­rąjį prieš trejus metus pakirto liga. 

Negodoja šiandien senolė, kad labai sunku auginti tokią šeimyną. Sako, viskas buvo taip, kaip turėjo būti. Tarp vyriausiojo Jono bei jauniausiosios Loretos - 20 metų skirtumas. 2015-ieji, pasak Reginos, buvo dosnūs jubiliejais. Ir kokiais! Jonui sukako 70, dvyniams Stasiui ir Reginai – 60, Loretai – 50. O be jau išvardintųjų, dar reikia pristatyti sūnus Remigijų, Jurgį ir Leoną bei dukrą Ja­niną. 

„Žinoma, su bernais truputį sunkiau. Mergaitėms, jei­gu kas, peštelėjai už plaukų, ir gana. O su berniu­kais - kitaip. Toks pulkas augo, netrūko ir išdykavimų, ir visokių išmislų. Bet visa tai išaugama. Yra geri, rūpestingi, myli mane. Ne visi gali dažnai atvažiuoti, juk taip išsklidę. Tačiau telefonu paskambina, teiraujasi, kaip sveikata. Visada buvo man atviri, pasipasakoja ir dabar: ar džiaugsmas, ar rūpestis koks. Nesikišau į jų šeimų gyvenimus, nė vienam neskyriau to ar ano, geras ar ne – juk ne man gyventi. Bijojau ko­kią klaidą padaryti, kad man vaikas paskui visą gyve­nimą neprikaišiotų. Aš taip manau: ateina žmogus į metus, yra jau apsitrynęs ir pats turi suprasti, ko jam reikia ir kas jam tinka“, - įsitikinusi Aniceta.

„Man labai gaila jaunų žmonių. Štai sėdžiu prie lango, kasdien matau gatve praeinan­čius būrelius mokinių - didesnių, mažesnių. Susikūprinę, susigaužę, rankose - telefonai. Jie net akių nepakelia pro žmogų praeidami. Ką jau kalbėti, kad pasisveikintų. Šunelis ir tas, prošal bėgdamas, amteli. O, prisimenu, mums būdavo šventas reikalas žmogų pa­la­­binti, pagerbti mokytoją. Ką jau ten - mokytojai būdavo šventi žmonės! Dabar jie valios ant vaikų nebeturi“, - įžvelgia šių dienų ydas senolė. 

Arčiausiai mamos – duk­ra Regina. Pas ją Šilalėje jau ke­linti metai Aniceta praleidžia žiemas, nes intensyviai kūrenti krosnį jau nebe jos jėgoms. Tačiau pavasarį, vos tik labiau sušyla, senolė prašosi vežama atgal – nori savo namų, savos aplinkos. O duk­ra su anūke, jei tik ko reikia, bemat atlakina. 

Nedejuoja Aniceta ir dėl sveikatos. Atmintis jos tokia šviesi, jog, anot Reginos, prisimena visų vaikų ne tik gimimo metus, bet netgi kokia tai savaitės diena. Gražiausia buvo, kuomet močiutė skaičiavo proproanūkius. Kai duktė vienu „pamažino“, ji iškart pataisė: keturi. Regina mirktelėjo: „Jos reikia klaus­ti – geriau už mus viską atsimena“. 

„Mėgstu skaityti. Gaila tik, kad prastai bematau. Skaitau „Kaimo laikraštį“ ir „Šilalės artoją“. Televizorių žiūrėti ven­giu – saugau akis. Užtat radijas yra mano mėgstamiausias. Kai įsijungiu rytą, tai visą dieną ir „kalba“. O lengviausias daly­kas – rožančius. Čia nei matyti, nei girdėti nereikia“, - gerai nusiteikusi Aniceta. 

Tiesa, lazdelė – jau nuolatinė senolės draugė. Su ja leng­viau išlaikyti pusiausvyrą dėl nesveikuojančio stuburo. O jei kartais dukra pasiūlo nuvažiuoti pas daktarą, Aniceta tik numoja ranka: „Ką beįdės? Amžius – nieko nebepakeisi“. 

Sveikinti mamos į Prezi­dentūrą vaikai nevyks didžiuliu pulku - toks susidarytų, susirinkus visiems. Be devynių vaikų - 23 anūkai, 29 proanūkiai ir 4 proproanūkiai. Dauguma sugužės per senolės 90-metį.

„Rodos, ir vargo nebu­vo...“ - skamba mintyse dainos žodžiai... 

Visokio vargo gyvenime pasitaiko. Tačiau motinai vai­kai - ne vargas. Jie - džiaugsmas ir didžiausia palaima.

Eugenija BUDRIENĖ

Šventės skautų globėjo šv. Jurgio dienai paminėti vyksta jau daugiau nei 10 metų. Tai yra proga susiburti visiems Lietuvos skautams. Renginys kasmet organizuojamas vis kitame mieste.

Šį pavasarį jūrų skautų su­rengtoje šventėje „Irklus merkt!”, kuri vyko Ukmergėje, šurmuliavo daugiau nei 1700 dalyvių, tarp jų - Šilalės Simono Gaudėšiaus draugovės, Obe­ly­no bei Laukuvos skautai. Po atidarymo rikiuotės lau­kė edukacinė programa „Skautiška stovyklavimo abėcėlė“: plaukimas Šventosios upe, žygis po miesto apylinkes, sportinės estafetės bei įvairios užduotys. Galėjome atsiskleisti ir iš meniškosios pusės: reikėjo sukurti trumpą repo posmelį, pavaizduoti žmogų-vorą. Vakare miesto stadione visų dalyvių laukė koncertas, malonūs pašnekesiai.

Laura DABULSKYTĖ, Simono Gaudėšiaus draugovės skautė 

Kiekvieną pavasarį pakelės bei pamiškės „pasipuošia“ krūvomis atliekų, prie konteinerių išsirikiuoja virtinės senų padangų, baldų, buitinės technikos ir t.t. Nubausti nebereikalingais daiktais leng­vabūdiškai atsikračiusius šiukšlintojus yra labai sunku: dažniausiai juos nustatyti paprasčiausiai pristinga įrodymų. Ta­čiau neseniai vieną teršėją pričiupti pavyko. Už Sauslaukio kaime savavališkai išverstas krūvas „turto“ šio kaimo gyventojai teko stoti prieš teismą. Galbūt jai paskirta bausmė taps gera pamoka kitiems „mėgėjams“ teršti aplinką.

Balandžio 18 d. Šilalės rajono apylinkės teisme sauslaukiškei R.A. teko atsakyti už atliekų tvarkymo reikalavimų nevykdymą. Moteris pripažinta kalta neteisėtu būdu atsikračiusi buitinėmis atliekomis bei prie pavojingų atliekų priskiriamu šiferiu.

Išversti šiukšles ne tam skirtoje vietoje R.A. sumanė šventą dieną – balandžio 3-iąją, At­velykio sekmadienį. Susi­tvar­kiusi aplinką prie vasarnamio, moteriškė pasikinkė arkliuką ir, susikrovusi į vežimą pernykščius lapus, supuvusias lentas, fotelio poroloną, tinklus nuo šienainio, šiferio gabalus, nuvežė į Sauslaukyje esančią buvusią silosinę. Skly­pas, į kurį šiukšlintoja suvertė visą iš savo kiemo atitemptą „gėrį“, yra valstybinis.

Tikriausiai moteris ti­kėjosi, jog nie­kas ne­įtars, kas šios atliekų krūvos „autorius“, arba žmonės į šį faktą nė neatkreips dėmesio: juk tokių sąvartynų, deja, vis dar pilnos ir pamiškės, ir pakelės, ir atokesnių upelių pakrantės...

Tačiau šį sykį tik­roji kaltininkė bu­vo nustatyta gana greitai, jai pareikšti kaltinimai pagal Lie­tuvos Respublikos administ­racinių teisės pažeidimų kodekso 513 straipsnio 3 bei 5 dalis.

Bylos metu atskleista, jog R.A. į aplinką išvertė ir taip ją užteršė 1,5 m³ nepavojingų buitinių atliekų bei 0,01 m³ pavojingų atliekų – asbesto dangos duženomis. Už  šitokį poelgį sauslaukiškei paskirta subendrinta 173 eurų bauda.

Nutarimas per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui apeliaciniu skundu per Šilalės rajono apylinkės teismą.

Birutė PALIAKIENĖ

Kelinti metai tenka pastebėti gerą tendenciją, jog daugelis rajono miestelių bei mažesnių kaimų visaip puošia aplinką, džiugina savo gyventojus netikėtais sprendimais. Aktyvių seniūnų ir bendruomenių dėka pastebimai išgražėjo Kvėdarna bei Laukuva, kurios kone prieš kiekvieną šventę pasipuošia išradingomis dekoracijomis. Gražiai tvarkosi ir kitos seniūnijos.

Deja, yra ir ki­tokių pavyzdžių. Štai į redakciją užsukusi upy­niš­kė apgailes­tavo, kad jų gy­ven­vie­­tės išskirtinis bruo­žas - ne gė­lės ar ki­tos puoš­menos,  o... šabakštynai, nuo­tekų ba­los ir pan. Anot Upynos gy­ventojos, Ne­pri­klau­somy­bės gat­vėje, beveik pa­­čiame miestelio centre, nuolat telkšo bala.

„Vandens iš­vaiz­da verčia da­ryti prielaidą, jog tikriausiai čia subėga visos aplinkinių pastatų nuotekos. Atrodo bai­siai: to „upelio“ paviršius nusėtas ne tik neaiškiais nešvarumais, bet jame dar plaukioja polietileno maišeliai, ki­tokios šiukšlės. Manyčiau, tai labai kenkia miestelio įvaizdžiui. Pro šią vietą kasdien pravažiuoja daugybė automobilių, nes tuo keliu ir į Skaudvilę kelias veda, ir Girdiškės link. Ką turi pagalvoti žmonės, pamatę tokį vaizdą?

Net pavydu žiūrėti, kaip gražėja daugelio seniūnijų aikštės, gatvės, o mes gyvename apsiteršę... Liūdna, nes nėra jokios iniciatyvos nei iš seniūnijos valdžios, nei iš pačių gyventojų. Upyna, lyginant su kitais rajono miesteliais, atrodo labai niūriai. Lyg koks visų pamirštas kampas. Manau, visi turėtume labiau pasisteng­ti“, - įsitikinusi moteris.

Neseniai proga susitelkti buvo - praėjusį šeštadienį vykusi akcija „Darom“ daugelyje kaimelių ir gyvenviečių į talkas sukvietė švarai neabejingus gyventojus. Deja, upyniškių ji nesuvienijo. O gaila...

Birutė PALIAKIENĖ

Kaip ir kiekvienais metais, Šilalės lopšelis-darželis „Žiogelis“ pakvietė mamytes ir močiutes į šventinį renginį, kuris vyko Šilalės kultūros centre.

Darželio auklėtojos ir vaikučiai, persirengę įvairiais personažais, kepė šventinį pyragą mamoms. „Saulutės“ („Saulučių“ grupė) sušildė žemę šokiu, o pasišildyti saulutės spinduliuose išskubėjo „vištelė“, vedina pulku „viščiukų“ - „Naminukų“ grupės auklėtinių. Išgirdęs šurmulį, kieme pasirodė „gaidelis“. Kapstydamas žemę, jis iškapstė „grūdelių“ – tai buvo „Nykštukų“ grupės ugdytiniai. „Pelytės“ („Kačiukų“ grupė) padėjo grūdelius susemti į maišus, kuriuos „vištelė“ ir „gaidelis“ nuvežė į malūną. Pakeliui juos pasitiko linksmai grojantys „žiogeliai“ („Širdukų“ grupė) bei „drugeliai“ („Drugelių“ grupė). Malūne „ežiukai“ („Pelėdžiukų“ grupė) padėjo sumalti kviečius, o „vištytė“ ir „gaidelis“ minkė tešlą, kuriai pasaldinti „bitutės“ („Bitučių“ grupė) prinešė medučio. O kur medus, ten ir „meškiukai“ („Meškučių“ grupė). Pyragėlį iškepti padėjo „Kiškučių“ grupės auklėtiniai, juo pasidžiaugti atropojo „boružėlės“ („Boružėlių“ grupė). Gėlytėmis pyragėlį papuošė „Ančiukų“ grupės vaikučiai.

Iškepę didelį pyragą, visi užtraukė smagią dainą, įteikė mamytėms dovanėlių.

Daiva BOGUŽIENĖ ir Dalia VASILIAUSKIENĖ, auklėtojos

Traksėdžio kaimo bendruomenėje paminėta Motinos diena. Šventę pradėjo Drobūkščių pradinio ugdymo skyriaus mokytojos Angelė Grikšienė bei Danutė Audinytė su mokiniais.

Mamas ir močiutes nuoširdžiomis eilėmis ir dainomis sveikino mokinukai bei Traksėdžio kaimo jaunimas. Prie jų prisidėjo ir svečiai iš Šilutės meno mokyklos. Vaikai mamoms įteikė gėlių, vėliau prie arbatos puodelio jas linksmino Traksėdžio kaimo kapela „Akmena“.

Dėmesio mamoms niekada nėra per daug. Todėl tikiuosi, kad Motinos dienos šventė Traksėdyje taps tradicine. Juk tiek nedaug tereikia, kad parodytume vienas kitam meilę ir taptume geresni.

Ačiū visiems, dalyvavusiems renginyje bei padėjusiems įgyvendinti šventės idėją.

Irma TERESIENĖ, Traksėdžio kaimo bendruomenės pirmininkė

Žiemą lieję prakaitą sporto salėje, dviratininkai naują sportinį sezoną pradėjo varžybomis Lenkijoje.

Kriteriumo lenktynėse, vykusiose Dzieržionowo miesto gatvėmis, nugalėtoja tapo Auksė Strainytė. Kiti mūsų sportininkai pasirodė kuk­liau. 

Antrąją dieną dviratininkai varžėsi grupinėse lenktynėse Sobotkoje. Justė Juškevičiūtė jaunučių grupėje iškovojo trečiąją vietą, o Gintarė Kiu­pelytė finišavo septinta. A.Strai­nytė mergaičių grupėje liko trylikta. 

Utenoje vykusiose grupi­nėse lenktynėse mūsų dviratininkai pasirodė dar ge­riau. Mergaičių grupėje ketvirtoji vieta atiteko A.Strai­nytei, penktoji - Gustei Stani­šaus­kaitei. Monika Juš­ke­vičiūtė li­ko dešimta, Brigita Lingytė - vienuolikta. 

Jaunučių gru­pėje pirma fi­­­­nišavo G.Kiu­pe­­lytė, ant­­ra – J.Juš­­kevičiūtė. 

Jaunučių vaikinų grupėje ant­rąją vietą iš­kovojo Lukas Česaitis, Matas Stasytis liko de­šimtas. 

Dobelėje vy­­kusiose Lat­vi­­jos pava­sa­rio pirmenybėse dalyvavo dvi­­ratininkai iš Kvėdarnos, Klai­pėdos, Skuodo bei Pane­vėžio. Asmeninėse 10 km lenk­ty­nėse G.Stanišauskaitė iškovojo bronzos medalį, A.Strai­­nytė buvo penkta, M.Juš­­kevičiūtė - šešta. Tai labai aukšti rezultatai, nes spor­tininkės šį sezoną rungtyniauja vienoje grupėje su metais  vyresnėmis varžo­vėmis. Jaunučių merginų grupėje nugalėtojos taurė atiteko J.Juškevičiūtei. Ketvirtąją vietą, pralaimėjusi bronzos medalio savininkei tik vieną sekundę, užėmė G.Kiupelytė. 

Panaši situacija pasikartojo su jaunučiais. Ilgai pirmavęs L.Česaitis  bronzos medalininkui nusileido 2 sek. ir liko ketvirtas. 

Grupinėse lenktynėse mergaičių grupėje mūsų jaunosioms dviratininkėms dar trūksta patirties, tad jos tenkinosi kukliomis pozicijomis. Tačiau jaunutėms sekėsi geriau: G.Kiupelytė finišavo ant­ra, J.Juškevičiūtė - trečia. 

Jaunučių berniukų grupėje nugalėtoju tapo kvėdarniškis L.Česaitis.

Kęstutis ČESAITIS, treneris

Lauke žvarbu, pilkas dangus, saulės nematyti. Jokio noro keltis iš lovos. Bet reikia. Laima žino: neisi šiandien, rytoj bus sunkiau atsikelti, o poryt gali ir visai nepakilti. Tik pradėk gulinėti kiauras dienas...

Jeigu drabužiai sudėti šalia lovos, ji apsirengia pati. Be abejo, nėra labai paprasta, bet apsirengti pačiai, be dukters ar padėjėjos pagalbos, visai įmanoma. Kambariniai ratukai - čia pat. Laima juos prisitrauks arčiau. Tada reikia viską gerai apskaičiuoti ir vienu ypu įsiversti į juos. Vieną koją dedi čia, kitą - čia, kaire, stipresne ranka įsikimbi į ranktūrį.

Ar mes kada nors planuojame, kaip iš lovos kelsime koją, kaip ranka sieksime kėdės ar kito daikto, kokia tvarka žengsime žingsnius? Žinoma, ne! Visa tai atsitinka kažkaip savaime. Kažkada ir Laima nesuko galvos, kuria koja pradėsi žingsnius. Vėluoji į darbą - bėgdama laiptais gali apsivilkti paltą. Nuo to buvo sunkiausia atprasti. Duktė Edi­ta pradėjo sakyti:

- Mama, kur tu skubi? Kur leki? Argi tau reikia į darbą?..

Darbas išnyko kažkaip savaime. Iš jo liko prisiminimas. Algą pakeitė invalidumo pensija. Dabar Laima sako: patys geriausi metai - Šilalės centrinės ligoninės Gimdymo skyriuje. Tada jos darbovietė šitaip vadinosi. Dabar nei ligoninė centrinė, nei Gimdymo skyrius joje yra.

O tada... Rytą naujagimių palatoje išsivynioji 30 mažylių. Koks mielas širdžiai tas jų gugėjimas!  O tu žinai, kad tam vabalėliui padėjai ateiti. Ne šiaip matei, kaip gimsta nauja gyvybė, bet prisidėjai prie to! Kaip nesidžiaugti?

- Kiek nuostabių žmonių ten sutikau! - prisimena Lai­ma Šaukš­telienė. - Gine­kolo­gus Jo­­ną Švatrėną, Juozą Ivaš­kevi­čių... Jie jau mirę, bet man - kaip gyvi.

Dirbau kartu su odos ligų daktare Dale Brie­diene, medicinos sesele Dan­guole Mu­rauskiene, akušerėmis Onute Stankevičiene, Ra­sa Šiaud­vytiene, Albina Sūdžiu­viene... Man atrodo, tada visos buvome idealistės. Darbas - labai atsakingas, ir mes tai supratome. Juk akušerė atsako ne už vieną, mažiausiai - už du žmones. O jei pasitaiko dvynukai, tai jau ir už tris...

Tada šis skyrius buvo labai uždaras. Gimdyvių ir naujagimių lankyti niekam neleisdavo - kad neįneštų viruso. 

- Grupelė žmonių gyvenome tarsi uždarame lizde, - prisimena Laima. - Taip susigyvenome, jog tapome viena šeima. Vieni kitais pasitikėjome, nebūdavo paslapčių. Tada ligoninė mums buvo ne tik darbo vieta - ir po darbo čia virė gyvenimas. Tai buvo ir didelis sporto klubas, ir kultūros namai. Veikė šokių būrelis, kur šokdavau polonezą. O kokį chorą turėjome! Tuometinis vyriau­siasis gydytojas Antanas Le­vickis buvo didelis sporto mėgėjas, tai ir mus ragino sportuoti. 

Laima mena laikus, kada ją nedaug kas aplenkdavo. O dabar ji sėdi ant lovos ir planuoja visus judesius. 

Bėda prasidėjo nuo niekų. Ima rašyti - iškrenta tušinukas. Reikia kirpti - žirklės bimt iš nagų. Iš pradžių būdavo keista. Paskui dar silpnumas apimdavo. Eini, užkliūni, nuvirsti. Keliesi - akyse sutararuoja. Na, tikriausiai nuovargis. Dar­bas, šeima, repeticijos, visokios išvykos su saviveik­los būreliu... Aišku, nuovargis. Juk kitą dieną, kai pailsi, viskas tvarkoje. Vėl pilna jėgų leki į darbą, vėl naujagimių skyriuje išsivynioji tuos mažulius. 

Joms, akušerėms, darbas nebuvo tik darbas. Tai - ir pašaukimas. 

Paskui prasidėjo nugaros skausmai. Daktarai sakė, kad radikulitas, siuntė į sanatorijas. Išbandė visokias mankštas. Naudos buvo nedaug. 

Progresavo kita liga, o jai vis gydė radikulitą. 

- Negaliu pykti ant daktarų. Jie viską darė gerai, - Laima teisina savo geradarius. - Kitaip jie negalėjo! Tada buvo kiti laikai, Lietuva neturėjo nei magnetinės tomografijos, nei kitų modernių prietaisų.

Kauno klinikose vienam profesoriui kilo negeras įtarimas. Pati irgi pradėjo svarstyti: argi nuo radikulito būna tokie skausmai, jog tave su­rakintų? Argi nuo jo viskas krenta iš rankų?

- Jums reikia į Maskvą, - pasakė profesorius. - Magnetinei tomografijai. 

Laima išpūtė akis. Į Maskvą? Į tokią tolybę? 

- Lėktuvu - valanda, pusant­ros, - ramino profesorius. 

Lėktuvu? Nė už ką! Lėk­tuvu ji jau skrido. Bal­siuo­se nusileisdavo toks „kukurūznikas“, ant laukų barstydavo dustą. Būdavo, duosi šešis rub­lius - paskraidins ir tave apie Šilalę. Kaip neišbandysi? Juk Laima aukščio nebijo... Tačiau vos jie pakilo, lakūnai pradėjo daryti visokias kilpas, o Laimai viduje viskas apsivertė. 

- Žiūrėk, matyti tavo namai! - rodo pirštu žemyn jos draugė Ve­ra Koz­lo­vienė, bet Laimai - ne tas galvoje. Kad tik greičiau ant žemės. 

O dabar lėktu­vu - pusantros valandos? Ne! 

- Negalite, tai ne­galite, - pasakė pro­fesorius ir paskambino į Ši­lalę. - Jūsų žmogų reikia į Maskvą nuvežti. 

Vyriausiuoju gydytoju ta­da dirbo šviesaus atminimo Artū­ras Kuncius. Laima pri­sime­­na - nė pusės žodžio jis nepasakė prieš. Reikia tai reikia. 

Prie Baltarusijos sienos į jų „greitąją“ įlipo automatais ginkluoti kariai. Tokie griežti. Laima net išsigando. Buvo kaip tik permainų metas. 

- Kokį krovinį vežate? Li­gonį? Greitąja - iki Mask­vos? - nustebo tie. 

Dabar ir pačiai Laimai ta kelionė atrodo keistai. Ar šiandien kas duotų už ačiū mašiną ir vežtų žmogų tokią tolybę? Tada viskas buvo daug paprasčiau ir nuoširdžiau. Bendradarbiai - dar ir draugai. Jeigu gali, būtinai padės. 

Kareiviai pradėjo tikrinti daiktus. Pakvipo rūkytomis dešromis, kumpiais. Iš kur vi­sa tai? Surinko bičiuliai. Ne tik Gimdymo sky­rius - visa ligoninė. Ne kelionei - Maskvos daktarams. Kažkada lietuviškos dešros Maskvoje buvo deficitas! 

- Nežinau, ar visiems padėkojau, - svarsto šian­dien Lai­ma. - Am­žiną atilsį A.Kun­ciui dė­kojau kelis sykius. O kitiems? Ne, tikriausiai ne visiems... Kvaila dar buvau,  nemačiau, kiek aplinkui yra nuostabių žmonių! Jeigu dabar jie paskaitys mano žodžius, labai no­­rėčiau, kad ži­notų - man jų au­ka ir pagalba yra itin brangi. 

Grįždama iš Mask­­vos visą ke­­­lią tylėjo. Iš­girdusi nuos­pren­­dį, nei verkė, nei šaukė. Tylėjo. 

Išsėtinė sklerozė. Žinote, kas tai yra? Laima žinojo. Kažkada medicinos mokykloje praleido tai pro ausis, bet paskui paskaitė medicinos žinynuose. 

Maskvos daktarai siūlė pasilikti. 

- Šiek tiek apgydysime, pataisysime reikalus, - žadėjo jie. 

Kaune apie tai buvo įspėję: 

- Jie siūlys pasilikti. Atsaky­kite, jog Lietuva jau gali šitą ligą įveikti. 

Tačiau Laima to nesakė. Ji žinojo tiesą. Jos liga nepagydoma nei Kaune, nei Maskvoje. Kokia prasmė pasilikti? Liga tik progresuos. 

Reikėjo laiko, kol su tuo susitaikė. 

Ir šiandien, po šitiek metų, dar ne tragedija. Dešinė pusė dar šiek tiek klauso, o kairė koja visai stipri. Kaire ranka ji gali daryti viską. Tai kokia bėda? 

Be to, gelbsti ratukai. Anks­čiau ji jų nenorėjo! Invalido vežimas? Baisu! 

Pasirodo, nieko baisaus. Ji gali važiuoti per visą kambarį, į virtuvę, atsidaryti balkono duris. Balkone - daug modernesnis vežimėlis, tikra elektrinė karieta. Sėsk ir važiuok! Per visą Šilalę į krautuvę. Kartais ji daug apvažiuoja.

O kodėl ne? Juk šiandien - puiki diena. Jai nieko neskauda. Na, beveik nieko... 

Jos vyrui Ed­mun­dui buvo vė­žys. Mirė baisiose kančiose. Pati jau sirgo, kai jį marino. Štai kam buvo bėda... 

Jos mama valdė rankas ir ko­jas, laikraščius paskaitydavo. Paskui pradėjo kliūti už durų, už staktų, už spintų. Edita suprato pirmoji: 

- Mam, mūsų močiutė akla! 

Daktarai patvirtino - taip, ji visai akla. O kaip ji paskaitydavo laikraščius?

- Matyt, būdavo kažkokių prašviesėjimų, - sako Laima. 

- Apakti senam - nelaimė. Aklas nuo mažumės išmoksta gyventi tamsoje. O kaip išmokti senam? Šakute baksnoja po lėkštę - nepataiko į kotletą. Aš jai sakydavau: mama, valgyk ranka! Prieš mirtį šaukštą šiaip taip įvaldė. O aš juk matau viską! 

Laima skaičiuoja, ką gero turi aplink. Sūnus Tomas plaukė kruiziniu laivu, susipažino su este ir paskui ją į Estiją išlėkė. Laima buvo Estijoje, visą Saremo salą, kur Tomas gyvena, išvažinėjo. Duktė Edita, žentas Vygandas - visai čia pat, tik kitame bute gyvena. Vilma Trakšelienė - ne giminė, bet svetimi žmonės gali būti tarsi savi. Socialinio darbuotojo padėjėja? Oficialiai - tik tiek. Realiai - jos atrama.

- Koks nuostabus žmogus! - džiaugiasi Laima. 

Laikas į parduotuvę. Bal­kone ji persės į elektrinę savo karietą, įvažiuos į specialiai įrengtą liftą. 

Anksčiau ji nedrįso vežimėliu važiuoti į gatvę. Visi matys, kad invalidė! Paskui su kitais tokiais pat išsirengė į Vilnių, į draugijos sukaktį. Grįžo visai kitas žmogus. Pabuvo minioje tarp tokių su vežimėliais, pamatė viską kitaip. 

- Mano liga ne tokia blo­ga, - sako ji. - Beveik 50 metų aš gyvenau sveika, o kiek jaunų žmonių tokiais vežimėliais rieda! Ir kokie visi linksmi! Užgroja muzika - jie šoka. Kad žinotumėte, kiek daug gavau iš tos kelionės! 

Ji patyli ir sako: 

- Daug supratau dėl savo ligos. 

Anksčiau visai negalvodavo apie gyvenimo kainą. Prabėgo diena - kas čia tokio? Bus tų dienų! Dabar rodo į laikrodį: 

- Pažiūrėkite, kaip eina sekundės. Praėjo sekundė - viskas. Daugiau ji nesugrįš. 

Pernai, per mamos metines, ji nusistatė datą. Kad turėtų ko siekti. Kai mamos neliko, butas labai ištuštėjo, lyg ir gyventi vienai neliko dėl ko. Tad ji užsibrėžė tikslą - gyvensiu dar dešimt metų. O tada prasidėjo keistas dalykas. Ji ėmė žiūrėti sekundes. Kaip greitai jos bėga! 

- Matote? - rodo į laikrodį.

Tikrai, mažoji rodyklė bėga bėgte. 

- Dabar suprantu, jog pernai apsirikau. Vieni metai prabėgo tarsi diena. Dešimt metų - mažai. Rei­kėjo nusistatyti daugiau. Juk aš turiu tikslą! 

Ir koks jis? 

- Argi neaišku? - sako ji. - Gyventi! 

Gyventi kasdien, kiekvieną sekundę. Kas gali būti brangiau už šitą minutę? 

Laikas važiuoti. Debesys jau prasisklaidė, į lifto stiklą spygteli saulės zuikutis. 

- Žiūrėkite - saulė! - apsidžiaugia Laima. - Ar ne puiku?

Petras DARGIS

1977-ieji. Ligoninės saviveiklininkai kultūros namuose šoka polonezą. Laima - poroje su tuometiniu vyriausiuoju gydytoju A.Levickiu

Ši nuotrauka daryta Laukuvos ligoninėje, kai Laima buvo jaunutė akušerė. Ligoniai pakvietė nusifotografuoti kartu

Dažnai teigiama, kad šiuolaiki­niam jaunimui stinga motyvacijos mokytis, jaunuoliai yra neraštingi, nepuoselėja gimtosios kalbos. Tačiau Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos mokiniai paneigė šį požiūrį, dalyvaudami lietuvių kalbos komandinėje olimpiadoje, vykusioje Rie­tavo Lauryno Ivinskio gimnazijoje.

Į Rietavą iš visos Žemaitijos suvažiavo mokiniai iš 11 gim­na­zijų bei pagrindinių mo­kyk­lų, tarp jų - dvi kvėdarniškių komandos. Komandinė lietuvių kalbos ir literatūros olimpia­da buvo surengta pirmą kartą - iki šiol vykdavo individualios olimpiados. Be to, renginys buvo skirtas kalbininkui Andriui Ašmantui atminti. Pereinamąjį prizą įsteigė jo sūnus prof. habil. dr. V.L.Ašmantas.

Klaipėdos universiteto Bal­tų filologijos dėstytojų sudarytos užduotys leido olimpiados dalyviams pasitik­rinti ne tik rašybos bei skyrybos taisykles, bet ir žinias apie baltų genčių kultūrą. Įveikę užduotis, išklausėme įdomią prof. dr. A.Drukteinio paskaitą.

Galiausiai paaiškėjo rezul­tatai. I-II gimnazijos kla­sių gru­pėje pirmąją vietą lai­mė­jo Gargždų „Vaivo­rykš­­­tės“ atstovai, antrąją - Kvė­darnos Ka­­zi­miero Jau­­niaus gim­na­zijos mo­­ki­niai (R.Braz­daus­kai­tė, R.Če­­po­­nai­tė,  R.Nor­­­bu­­­­tas, J.Pa­lekas bei R.Vai­­no­rytė), trečiąją - Telšių Žemaitės ir Plun­gės „Saulės“ gimnazijų moki­niai. III-IV gimnazi­jos klasių grupėje laimėtojais tapo mūsų gimna­zistai D.Bendžiūtė, K.Kerpytė, G.Kažu­kaus­kytė, I.Trijonytė ir V.Urbis. Antroji vie­ta atiteko Rietavo Lauryno Ivins­kio gimnazijai, treti liko Gargždų „Vai­vorykštės“ gimnazijos atstovai.

Rita VAINORYTĖ, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos II bg klasės mokinė