Redakcija

„Kukutis“ išmokė mylėti dainą

Mums, upyniškiams, labai smagu prisiminti gegužės pabaigoje įspūdingai pa­mi­nėtus net tris Upynos mo­kyklos jubiliejus. 60-ies laidų abiturientams buvo gera susitikti su buvusiais draugais bei mokytojais.

Miniatiūromis plaukė 105 metų istorija, prisiminimai, šokiai ir dainos. O labiausiai šventės dalyviai sujudo, kai buvo atverstas etnografinio ansamb­lio „Kukutis“ puslapis. Iš vi­sų salės kertelių į sceną kilo solidūs vyrai ir moterys. Dainai nesvarbu, kas tu: kunigas, mokslų daktaras, mo­kytojas, žemdirbys, pardavėjas. Visi susikibo už rankų ir vėl, kaip prieš 30 metų, su brangia vadove Vaidilute Jončaite užtraukė skambią dainą „Susuka kukutis lizda lypelė...“

Nuoširdžiai džiaugiamės ir dėkojame „Kukučio“ vadovei už suteiktą polėkį dainai, kitokį požiūrį į gyvenimą, samp­ratą bei mums atiduotą šilumą.

„Kukučio“ ansambliečių vardu - Dalia PETKEVIČIENĖ

AUTORĖS nuotr.

 

 

 

Blaivybės taurė - ne Aliui

Skaidrus kaip liberalas, blaivus kaip konservatorius. Tai mūsų bičiulis Alius šlapiu rankšluosčiu aprišta galva. Dešimt metų negėręs net alaus ir dvidešimt metų neragavęs tauriųjų gėrimų, tokių kaip šampanas ir samagonas, jis vakar vos gyvas grįžo kažkur iš pajūrio ir taip atsiduso, kad nuo alkoholio kvapo septynios musės krito negyvos, o aštuntoji girta atsitrenkė į šaldytuvą, kur blaivininkas Alius ieškojo gaivos.

- Aliau, kas atsitiko? - paklausėme išsigandę.

- Naujas blaivybės etapas, - prisipažino jis. - Susidėjau su konservatoriais.

Anksčiau jis buvo susidėjęs su revizore Brone, bet ta paėmė kyšį ir susidėjo su liberalais iš gretimo aštuonbučio. Alius dar dėjosi su gatvės kaimynais bendram kanalizacijos įvadui, bet kad dėtųsi su konservatoriais... Tai buvo visai netikėta.

Tada jis pradėjo savo partinę istoriją:

- Šventojoje šeštadienį buvo žmonių, ėjau tenai, kur ėjo visi. Ten buvo parašyta ALUS, KI­BINAS, MĖSAINIS ir ČEBU­RE­KAS, viskas po eurą penkiasdešimt. Dar buvo kavos už eurą. Pradėjau nuo čebureko ir nuo kavos - prie tokio stalo buvo laisvos vietos. Nuvažiavau į Šventąją be didelio reikalo, tik šiaip, paslampinėti, o čia matau tokie draugiški žmonės ir kibinai neblogi. Kažkas pasiūlė išgerti už blaivią Lietuvą, o toks vyrukas iš dešinės pamerkė akį ir šliukštelėjo man į kavutę. Girdi, anūkas Gabrielius neleidžia, bet jei nematys, tai ir bėdos nebus. Aš pasakiau, kad 20 metų NE, o jis: „Mes čia visi už blaivybę“. Po to išgėrėme už blaivią ir dorą tautą, trečią puodelį - už jaunimo blaivybę. Kava vis buvo su laipsniais, ir mane apėmė šitoks gerumas, tokia šiluma, jog pakilau nuo stalo ir nupirkau visiems alaus už 30 eurų. Tokios geros kompanijos nemačiau nuo tų laikų, kai dirbau kroviku spirito bazėje...

O kai pabudau rytą, smėlio jau buvo pribirę ne tik į batus, bet ir į piniginę. Šaltos bangos plakė į krantą, o kuopos dejavo nuo pagirių. Tada supratau, koks sunkus ir koks skausmingas yra konservatorių darbas. O kas kitas kovos už blaivybę? Kas, jeigu ne mes, jeigu ne konservatorių sąskrydyje?

- Aliau, iš kur tu ištraukei, jog tai konservatoriai? - išsigandome tokių jo kalbų. - Nuvažiavai į Šventąją, pragėrei algą velniai žino su kuo, sulaužei blaivybės įžadus, o dabar varai ant gerbiamų konservatorių?

- Nieko aš nesulaužiau, - gynėsi Alius. - Aš pakilau į naują pakopą. Žinot, už ką mes gėrėme? Mes gėrėme labai konkrečiai. Tarkime, už tai, kad būtų apribotas alkoholio pardavimas, kad sekmadieniais jis būtų parduodamas tik iki 15 valandos, kad kiekvienais metais alkoholio akcizai būtų didinami po 20 procentų.

„Alkoholį - tik specialiose parduotuvėse!“ - pasiūliau aš, ir visas stalas norėjo su manimi susidaužti. Paskui atsistoję, kurie dar galėjome stovėti, gėrėme už konservatorių viziją, jog 2018 metais alkoholis būtų parduodamas tik nuo 10 iki 21 valandos.

„Šalin sovietinį alkoholizmą!“ - sušukau įsikarščiavęs, o mano kovos draugai susižavėję klausė, iš kokio aš skyriaus. Supratę, kad iš Šilalės, jie pasiteiravo, kaip mūsų pirmininkas, ar daug pakelia. Aš atsakiau: „Kiek reikės, tiek pakelsime! Dėl blaivybės, dėl blaivios Lietuvos!..“

Tai pasakęs, Alius pašoko nuo sofos, iškilmingai žengė per trobą, tačiau susiūbavo, susiėmė už galvos ir sudejavęs krito ant fotelio. Buvo matyti, kad jis tikrai papunkčiui gėrė už visą blaivybės programą.

Padavėme jam stiklinę šalto vandens.

- Aliau, tikrai eini į konservatorius? - paklausėme išsi­gandę. Jautėme - žūva jis. Bu­vo žmogus kaip žmogus, o dabar - partijos kamščiatraukys?

Alius žiūrėjo į mus ir skausmingai tylėjo.

- Būtų gerai, bet... - tarė sunkiai galvodamas.

- Aliau, Aliau! - raginome mes. - Sakyk!..

- Kovoti galėčiau, bet pagirioti - ne! Galėčiau per naktį kelti taures už blaivybę, kartu su eiliniais bei vadovybe naikinti alkoholį, tačiau kitą dieną kentėti tokias kančias - ne man.

- Valio! - sušukome choru. - Alius - nebe partinis!

Kartu su mumis buvo apylinkės daktaras, jis taip ir užrašė į Aliaus kortelę: „Kon­ser­vatoriaus darbas - ne Aliaus sveikatai“.

Alius ŠAKINIS

 

 

 

Gilinosi į ūkininkavimo paslaptis

Prieš gerą savaitę Šilalės rajono agronomų są­jun­ga su Žemės ūkio rūmų koordinatore mū­sų rajo­ne surengė išvyką į Šilutės rajoną. Į kelionę iš­siruošė ir nemažas būrys ūkininkų, taip pat Šakių rajono agrono­mų asociacijos, su kuria šilališkiai bene glaudžiausiai bendradarbiauja, atstovai.

Pradėjome nuo Šilutėje esančio Hugo Šo­jaus, buvusio šio miesto šviesuolio, daug prisidėjusio prie Šilutės vystymosi XIX-XX amžiaus san­­dūroje, muziejaus, įsikūrusio jo buvusio dvaro teritorijoje.  Mu­ziejaus eksponatų neap­žiū­rėjome: jie, karo ir pokario metais vietinių gyventojų sukaupti bei išsaugoti, dar ne visi parengti ekspozicijai. Muziejaus direktorė Roza Šikšnienė priminė, jog 1944 metais, vokiečiams trau­kiantis pro Ši­lutę, joje liko tik trys žmonės. Tačiau gyventojai miestą sutvarkė taip, kad jis nesudomintų nei vokiečių, nei sovietų ir jo nesubombarduotų. Net sovietmečiu pavyko išsaugoti beveik visus H.Šojaus dvaro statinius.

Vaikščiodami po Šilutės cent­rą, išvykos dalyviai grožėjosi senais žaliuojančias me­džiais, išsaugotu parku – pui­kia poilsio vieta mieste­lėnams. Beje, ir Šilutėje, sakė, yra buvę va­­do­vų, kurie norėjo tuos me­džius iškirsti. Tačiau akty­vi Ši­­­lu­tės gražinimo draugija, pa­sitelkusi į pagalbą miestie­čius, iškovojo, jog miestas ne­pra­rastų žaliojo rūbo.

Paprastai evan­gelikų liute­ro­nų bažnyčios nepasižymi puoš­nu­mu. Šilutės baž­nyčia – išim­tis. Ji yra viena gražiausių Rytų Prū­­sijos krašto mal­dos namų. Nu­­s­te­­bino nuos­ta­būs vit­ra­žai, įs­pūdingas al­to­rius (baž­nyčios sta­tyba už­tru­ko tik dvejus me­­­tus ir baigta 1926-aisiais).

Ventės rago or­nitologi­nė stotis – viena seniausių Eu­ropoje, kurios ne­­­­didelis kolektyvas di­džiau­­sios migracijos laiko­tar­piais per die­­ną sužieduoja ke­lis tūks­tan­čius sparnuočių. Kaip sakė sto­­ties vedėjas Vy­tautas Ju­sys, pa­­ros rekordas – 6719 paukščių.

Apsilankėme farmacininko ir žolininko Virginijaus Skir­ke­vi­čiaus vasaros rezidencijoje Rusnės saloje. Žolininkas akcentavo, jog vidinė ramybė bei tinkama mityba daro stebuk­lus, prie kurių prisideda ir vietinė gamta, t.y. augalai bei gyvūnai. Nedideliame Skir­ke­vičių tradicinių vaistažolių lauke veši dešimtys augalų, galinčių išgydyti ligas ar tinkamų vartoti profilaktiškai. V.Skirkevičius papasakojo ne tik apie kiekvieno iš jų gydomąsias savybes, bet ir apie organizmui galinčias pakenkti žoles, gėles, krūmus, medžius. Anot žolininko, svarbu ne tik žinoti, kas ir nuo ko, bet augalus skinti, džiovinti, ruošti iš jų arbatas taip, kad jie duotų naudos.

Į svečius pakvietė ir Rusnėje gyvenantis šilališkių atstovas Sei­me Remigijus Že­maitaitis. Jis parodė ekskur­sijos dalyviams sa­vo elnių bei danielių bandą (apie 90 „galvų“), pasidalino patirtimi, auginant netradicinius gyvūnus.

Aplankėme ir ūkininkų Al­mos bei Tomo Kazlauskų ūkį Mažių kaime, netoli Šilutės. Jauni žmonės valdo apie 700 hektarų, kurių dalį Tomas per­ėmė iš savo tėvų. Anot jau­nojo gaspadoriaus, tėvai į ūkio veiklą jau nesikiša, nes mano, jog sprendimus turi priimti vienas šei­­mi­ninkas. Šiuo metu derlingoje Šilutės žemėje apie 400 ha užima grūdiniai augalai. Bandoje - apie 300 galvijų, iš kurių 90 - melžiamos karvės. Tomas apgailestauja, jog pienininkystė pastaraisiais me­tais tapo itin nuostolinga, nedžiugina ir grūdų supirkimo kainos. Ta­čiau optimistiškai nusiteikę žmonės tiki, kad žemės ūkis atsigaus. Kol kas pieno parduoda nedaug, didesnę dalį sugirdydami veršeliams, jog po dvejų metų iš jų išaugtų stip­rios bei perspektyvios telyčios. Bandoje paliekamos tik pieningos, produktyvios karvės. O kitos furgonais iškeliauja pas Lenkijos ūkininkus.

Jau kuris laikas Kaz­laus­kams rūpesčių kėlė ankštos fermos. Tad jie nutarė netoli Šilutės, buvusiuose raketinės bazės statiniuose, įrengti erdvią fermą savo galvijams. Ji bus toli nuo sodybos, miškuose, taigi nei kieme blogas kvapas jausis, nei gyvuliai nepatogumų gyventojams pridarys.

„Kai tėvas kažkada pigiai privatizavo šiuos valstybei nereikalingus pastatus, buvo ir besišaipančių. Bet pa­žiū­rėkite, kiek erdvės gyvuliams“, - džiaugėsi Tomas su Alma.

O be kainų, kas dar yra didelis galvos skausmas ūkininkams? Pasirodo, darbo jė­ga. Kaip ir mūsų krašte, taip ir netoli Šilutės sunku rasti darbščių, atsakingų darbuotojų. Šeimininkų bičiuliai ūkininkauja toliau nuo rajono cent­ro, tad, pasak Tomo, jiems susirasti pagalbininkų yra leng­viau. Jaunas ūkininkas įsitikinęs, jog valstybės politika remti pašalpomis nenorinčius dirbti žmones gadina.

Aptardami kelionės rezultatus, agronomai bei ūkininkai pastebėjo, kad Šilutės krašte sąlygos ūkininkauti gal net yra geresnės nei Ši­lalėje. Tačiau akivaizdu, jog pas mus daugiau gražių sodybų. Ir, aišku, ne visi išvykos dalyviai galėjo suvokti, kaip galima gyventi kasmet užliejamose teritorijose, kuriose po polaidžio nors ir lieka derlingas dirvožemis, bet suniokojama bei užteršiama aplinka.

„Kiekvienas kraš­­tas yra skir­tingas, įdomus, iš kiek­vieno galima pasi­semti patirties ar nekartoti jų klaidų. Tačiau pažinti savo šalį, pamatyti, kuo kiti skiriasi nuo mūsų, yra naudinga. Todėl dėkojame Agronomų sąjungos aktyvui už suteiktą galimybę bent vienai dienai pabėgti nuo sunkių darbų rutinos. Kar­tais žmonės giriasi buvę Tur­kijoje, Egipte, Tunise ar Ki­nijoje, bet lieka nepamatę savo šalies, nepažinę kaimynų“, - kalbėjo ne vienas išvykos dalyvis.

Aldona BIELICIENĖ

AUTORĖS nuotr.

 

Prevencijos programos poreikiu dar netapo

Daugiau nei prieš dešimtmetį Sveikatos apsaugos mi­­nisterijos pradėtos įgyvendinti vėžinių susirgimų ir širdies kraujotakos susirgimų profilaktinės prog­ra­mos vis dar netapo poreikiu - dauguma Šilalės rajo­ne dirbančių šeimos gydytojų arba jas ignoruoja, arba ne­sugeba savo pacientams įrodyti, kaip svarbu pro­filaktiškai tikrintis. Tokią išvadą perša prieš porą sa­vaičių savivaldybės tarybos Sveikatos apsaugos ir so­cialinių reikalų komiteto nariams pateikta Klaipėdos te­­ritorinės ligonių kasos analizė.

Lietuvoje iš Privalomojo svei­katos draudimo fondo lė­šų finansuojamos septynios prevencinės programos: gimdos kaklelio vėžio, krūties, priešinės liaukos ir storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos, širdies ir kraujotakos ligų profilaktikos bei vaikų krūminių dantų dengimo silantais. Be­ne seniausiai - net 12 metų - vykdoma gimdos kaklelio vėžio ankstyvosios diagnostikos programa yra skirta moterims nuo 25 iki 60 metų. Kartą per 3 metus jos turėtų būti kviečiamos atlikti citologinį tepinėlį. Klaipėdos teritorinės ligonių kasos duomenimis, 32 proc. atitinkamo amžiaus Šilalės rajono moterų šia programa pasinaudojo tik vieną kartą, du kartus tik­rinosi 18 proc. moterų, tris - 7 proc., o keturis - vos 1 proc. galinčiųjų dalyvauti programoje.

Pernai citologinis gimdos kaklelio tyrimas atliktas 33 proc. Šilalės rajono gyventojų. Ne ką didesnis ir Klai­pė­dos teritorinių ligonių kasų  vidurkis - vos 44 proc. Lie­tu­voje praėjusiais metais dėl gim­dos kaklelio vidutiniškai pasitikrino 55 proc. 25-60 m. moterų. Tokio lygio nepasie­kė nė viena Šilalės rajono sveikatos priežiūros įstaiga. Pras­čiausiai programa buvo vykdoma Kvėdarnos ambulatorijoje - citologinis tepinėlis atliktas vos 8 proc. prog­ramoje turėjusių dalyvauti mote­rų. Pajūrio ambulatorijos me­­dikai patikrino 49 proc., Kal­tinėnų - 47 proc., Šilalės PSPC - 39 proc. moterų.

Menkas susidomėjimas gim­­dos kaklelio vėžio ankstyvosios diagnostikos programa pageidaujamų rezultatų nedavė: sergamumas nemažėja, o blogiausia, kad vis dar nedaug nustatoma ankstyvųjų stadijų susirgimų.

Krūties vėžio ankstyvosios diagnostikos programoje bent vieną kartą jau dalyvavo pusė 50-69 m. moterų, tačiau bene trečdalis pasitikrino vos vieną kartą. Du kartus mamografinę patikrą atliko 13 proc., tris - 5 proc. moterų. Pernai Šilalės sveikatos priežiūros įstaigos programoje dalyvauti prikalbino vos trečdalį turėjusių pasitikrinti moterų, tuo tarpu Lietuvoje vidutiniškai tikrinosi kas ant­ra, o Vilniaus teritorinių ligonių kasų zonoje - beveik 60 proc. moterų. Prasčiausiai krūties vėžio ankstyvosios diagnostikos programa vykdoma Lau­kuvoje, kur pasitik­rino vos keli procentai ambulatorijoje prisirašiusių moterų. Re­zultatas tas pats - Šilalėje nemažėja dėl šios ligos gydomų pacienčių ir nedidėja ankstyvųjų stadijų diagnozavimas.

Bene geriausiai vykdoma vy­rų priešinės liaukos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa - gal dėl to, jog tereikia ištirti kraują. Bent kartą šioje programoje dalyvavo net 85 proc. 45-75 m. Šilalės rajono gyventojų. Dėl šios pavojingos ligos kraujo tyrimus reikėtų atlikti kas dveji metai, tačiau tik 4 proc. vyrų programoje dalyvavo penkis kartus. Keturis sykius dėl prostatos tyrėsi 8 proc., tris - 14 proc. savo sveikata susirūpinusių vyrų.

Kvėdarnos ambulatorijos medikai į šią programą įtraukė net 86 proc. vyrų, neblogi rezultatai ir Kaltinėnuose, kur kraujo tyrimai atlikti 66 proc. atitinkamo amžiaus vy­rų. Lietuvos vidurkio - 61 proc. - nepasiekė Laukuvos am­bulatorija ir UAB „Šilalės šei­mos gydytojų praktika“ me­dikai. Pernai dėl priešinės liaukos piktybinių navikų hos­pitalizuoti 32 rajono gyven­tojai.

Storosios žarnos vėžio anks­tyvosios diagnostikos programa 2015 m. pasinaudo­jo 40 proc. vyresnių nei 50 m. rajono gyventojų. Iš viso pagal šią programą jau yra pasitikrinę 41 proc. 50-74 m. šilališkių, tačiau dauguma - net 38 proc. - vos vieną kartą.

Lietuvoje daugiausiai žmonių miršta nuo vėžio bei širdies kraujagyslių ligų, bet ir pastaroji programa didelio susidomėjimo kol kas ne­­su­kėlė. Valstybinės li­go­nių kasos nuolat aiškina gy­­­ventojams, jog širdies ir krau­jagyslių ligų prevencijos prog­rama yra skirta vyrams nuo 40 iki 55 m. ir moterims nuo 50 iki 65 m. Jiems kartą per metus šeimos gydytojas privalėtų nustatyti rizikos veiksnius ir, jei reikia, sudaryti individualų širdies bei kraujagyslių ligų prevencijos planą. Jei­gu paaiškėja, kad širdies ir kraujagyslių ligų tikimybė yra didelė, gydytojas turėtų siųsti pacientą į specia­lizuotus centrus išsamiau ištirti.

Svarbu žinoti, jog vieną kartą per metus nemokamai ga­li būti nustatoma gliukozės, cholesterolio koncentracija krau­jyje, atliekama elektro­kar­diograma bei kiti tyrimai, parodantys, ar žmogus pri­skir­tinas didelės rizikos grupei.

Kol kas šioje profilaktikos programoje dalyvavo tik 62 proc. atitinkamo amžiaus rajono gyventojų, tačiau net 33 proc. pasitikrino vieną kartą. Du kartus tikrinosi 15 proc., tris - 7 proc., penkis - vos 1 proc. tikslinės amžiaus grupės žmonių.

Pernai Šilalės rajone prog­rama vidutiniškai pasinaudojo vos trečdalis gyventojų, blogiausia padėtis yra Lau­kuvos ambulatorijoje.

Savivaldybės tarybos Svei­katos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto narė Loreta Kalnikaitė mano, kad krūtų vėžio ankstyvosios diag­nostikos programa pasinaudotų daugiau moterų, jei gy­dytojai jas ne tik pasiųstų atlikti mamogramos, bet ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis būtų apmokama kelionė į tokią diag­nostinę aparatūrą turinčią gydymo įstaigą.

„Geriau vykdomos tų ligų ankstyvosios diagnostikos programos, pagal kurias tyrimus galima atlikti Šilalėje“, - aiškino L.Kalnikaitė.

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos vadovas Alfridas Bumblys tokį Šilalės politikės norą pavadino fantastika - pasak jo, žmonės turi būti patys suinteresuoti ligų profilaktika, o medikai privalo paaiškinti, kodėl ji reikalinga. Juo labiau, jog už profilaktinių programų įgyvendinimą šeimos gydytojams yra skiriamas papildomas finansavimas.

Tačiau bene labiausiai su­blizgėjo Šilalės meras Jo­nas Gudauskas, pažadėjęs Klai­pėdos teritorinės ligonių kasos vadovui pats kontroliuoti, kaip sveikatos priežiūros įstaigos įgyvendins programas. Anot mero, su gydymo įstaigų vadovais bus aptarti pusmečio rezultatai, ir jie turės paaiškinti, kokie sprendimai dėl profilaktinių patikrinimų buvo priimti. 

Daiva BARTKIENĖ

 

Vizito tikslas - „asmenukė“ ligoninėje?

Penktadienį Šilalės rajone lankėsi sveikatos apsaugos ministras Juras Požela. Visą rytą meras Jonas Gudauskas vežiojo jį po rajoną, rodė, kokius projektus įgyvendino Kaltinėnų pirminės sveikatos priežiūros cent­ras ir ką žada padaryti Laukuvos ambulatorijoje, o iškart po pietų pakvietė savivaldybėje susitikti su sveikatos priežiūros įstaigų vadovais bei rajono tarybos Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto nariais. Deja, ministras neatsakė nė į vieną jų pateiktą klausimą.

Pranašavo iššūkius

Socialdemokratų deleguotas sveikatos apsaugos ministras J.Požela į Šilalę atvyko rajono mero kvietimu. Tačiau koks šio vizito tikslas, nežinojo net savivaldybės tarybos nariai. O bene labiausiai juos stebino ministro planai penktadienio popietę praleisti su Kvėdarnos abiturientais. Perskaitęs darbotvarkėje, kad J.Požela jiems įteiks atestatus, Švietimo, kultūros ir teisėsaugos reikalų komiteto pirmininkas Alfonsas Motuzas juokais svarstė, ar tik minist­ras nesusirūpino profesiniu orientavimu. Bet jei ir taip - tai lyg ir per vėlai, antra vertus, tokios profesijos, kaip ministras, net ir nėra.

Stebėjosi tarybos nariai ir kitais J.Poželos vizito darbotvarkės punktais. Pasak jų, kam rodyti sveikatos apsaugos ministrui nutrupėjusius laiptus į Laukuvos ambulato­riją, jei ir taip senų seniausiai aišku, jog, nelaukiant kol Eu­ropa skirs lėšų ar kas nors susižeis, juos reikia kuo greičiau remontuoti.

Net penkias minutes apie kelionę po rajoną su minist­ru pasakojęs J.Gudauskas šių abejonių, regis, neišsklaidė, užtat pasigyrė, kad jo vadovaujamai komisijai pavyko išsaugoti ligoninės Vaikų ligų bei kitus skyrius, pasvarstė, jog būtų buvę teisinga ir ankstesnius ligoninės restruktūrizavimo etapus vykdyti apsisprendus savivaldybėms, pa­siguodė, kad rajono ligoninė atlieka ne tik gydymo, bet ir socialines funkcijas, bei užsiminė, jog valdžia nė pati nežino, ar reikia kaime išlaikyti „tas vadinamas felčeres ar geriau daryti mobilius“. Suprask - medicinos punktus.

O sveikatos apsaugos ministras nė nebandė atsakyti į neaiškiai užduotą mero klausimą. J.Požela tikino, kad jo vizito tikslas - išklausyti medikų problemas, nes „per daug sprendimų priimama,  žiūrint tik į popierius ir neatsižvelgiant į realybę savivaldoje“.

Tik kažin, kiek ta „realybė savivaldoje“ gali lemti, kai, ministro žodžiais tariant, „visi žinom skaičius, demografinius duomenis ir tendencijas, ir yra visiškai akivaizdu, jog ateityje turėsime dar didesnį skaičių asmenų, už kuriuos sveikatos draudimo mo­kesčius mokės valstybė. O jie yra tris kartus mažesni už tuos, kuriuos sumoka dirbantys žmonės“.

Kadangi, pasak ministro, gy­dymas, sveikatos technologijos brangsta, netrukus susidursime su dar didesniais iššūkiais, kaip finansuoti svei­katos apsaugos sistemą.

„Dėl to yra tie restruktūrizavimo etapai ir kiti dalykai“, - priminė J.Po­žela.

Ministras pri­pa­žino, kad socialinė atskirtis tarp miesto bei kaimo gyventojų didėja, kad pastariesiems vis sunkiau nuvykti į gydymo įs­taigas, todėl nei Vo­kie­tijos, nei Šve­di­­jos sveikatos apsaugos mo­de­liai Lie­tu­vai netinka.

„Todėl reikia at­virai kalbėti apie faktus bei dis­ku­tuoti, ieškant geriausio spren­­­di­­­­mo“, - aiš­kino J.Po­­že­­­la.

Atrodo, jog tai viskas, ką sveikatos apsaugos ministras norėjo ir galėjo pasakyti rajono sveikatos priežiūros įstaigų vadovams bei savivaldybės tarybos nariams.

Ligoninei reikia papildomo finansavimo?

Savivaldybės tarybos Svei­katos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas, gydytojas Gintautas Macevičius ministrui kartojo tą patį, ką jau buvo sakęs ir ankstesniems sveikatos apsaugos politikos formuotojams: reikia sukurti tokį rajono ligoninės modelį, kad kaimiškų savivaldybių gyventojai netoli nuo gyvenamosios vietos galėtų gauti visas būtinas paslaugas. Kol vyks restruktūrizacijos, gydytojai nebus tikri savo ateitimi, ir tokių ligoninių, kaip Šilalės, jauni specialistai niekada nepasirinks dirbti. G.Macevičiui pritarė ir jo darbdavys - Šilalės ligoninės direktorius Antanas Damulis, pasiskundęs, kad ligoninė papildomų pajamų iš niekur negauna, dėl to jai išsilaikyti sunkiau nei privatiems „uabams“.

„Turime surašę ministrui raštą ir norėsime jį įteikti, kai lankysitės ligoninėje“, - informavo A.Damulis.

J.Požela paaiškino, jog mažųjų rajonų ligoninių modelis jau sukurtas, belieka tik pasirašyti dokumentus.

„Akivaizdu, kad tokios ligoninės turėtų gauti papildomą finansavimą, o ne gyventi vien iš  paslaugų“, - paguodė ministras.

Pasak jo, visai natūralu, jog iki 95 proc. susirgusiųjų, ypač vyresnių nei 65 metų, renkasi gydytis rajono ligoninę.

„Tai yra mūsų socialinės situacijos pasekmė“, - pripažino J.Požela.

Neaišku tik viena: kas turėtų dotuoti rajono ligonines:  ministerija ar savivaldybės? Kadangi be Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų ministerija jokių kitokių pinigų neturi, galima numanyti, jog yra tik viena išeitis - rajonų biudžetai. 

Dialogą pakeitė monologas

Nemažai laiko ministras sky­rė diskusijai apie Grei­to­­sios medicinos pagalbos medikų problemas. Šilalės „grei­­tosios“ vadovė Loreta Kal­­­nikaitė jas kelia kiekviena proga, tačiau, atrodo, niekas nesiklauso. Ir šįkart diskusija su minist­ru labiau panašėjo į skaudų monologą, nes niekas taip ir neišgirdo jo atsakymo, kodėl kaimiškų rajonų medikai jaučia atskirtį, o gyventojai skubia vadinamos pagalbos kartais nesulaukia po kelias valandas.

J.Požela nustebo, išgirdęs, kad reanimobilio iš Klaipėdos tenka laukti ir tris valandas, nes Tauragės ligoninė jo neturi.

„Po trijų valandų jau nėra ko važiuo­ti“, - pripažino mi­nist­ras, bet ir vėl nutylėjo, kokių veiks­mų imsis, jog taip nebūtų.

Labai panaši „dis­­kusija“ vy­ko L.Kal­­ni­­kai­tei pa­pra­šius pa­­si­rū­­pinti, kad, diag­no­zavus anksty­vas vėžio stadijas, žmo­­nės kuo greičiau būtų prade­dami gydy­ti. Da­bar jie laukia ei­lė­je kelis mėnesius, o per tą laiką vėžys smarkiai progresuoja.

„Čia yra problema, jog diagnozę mes randame, o gydymą pradedame tada, kai jis tampa neefektyvus. Čia sistemos kokybės klausimas“, - visiems žinomas tiesas atskleidė ministras.

L.Kalnikaitei rūpėjo, kada pradės veikti milijonus kainavusi „e-sveikata“, apimanti visas medicinos sritis. Tačiau ir vėl atsakymas nieko nenustebino: ministras pripažino, kad sistema tikrai labai brangi ir turi labai daug trūkumų...

Savaitgalį J.Poželos „Face­book“ profilyje pasirodė jo „as­menukė“ besišypsančių Ši­lalės ligoninės darbuoto­jų fone. Atrodytų, kad į šią nuot­rauką ir sutilpo visas ministro vizito tikslas - pasireklamuoti prieš artėjančius Seimo rinkimus. Antra vertus, ko gali reikalauti iš biblio­tekininkystę bei žurnalistiką studijavusio, bet sveikatos apsaugos ministru tapusio politiko?

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš J.Poželos „Facebook“ paskyros

 

 

Stovyklavo jaunieji šauliai

Žadeikių pagrindinėje mokykloje jaunųjų šaulių die­nos stovyklą suorganizavo jų vadovė Virginija Pa­lia­kienė.

Susiskirstę į būrius bei išklausę instruktažą, kūrėme savo būrio vėliavą, mokėmės rikiuotės, žygiavimo pagrindų, orientavimosi vietovėje.

Į stovyklą atvy­ko ir Žemai­čių apygardos 3-iosios rinktinės 308 pėstininkų kuo­­pos vadas Kęstutis Dem­bins­­kas. Jis su savanoriais mokė šaulius saugaus elgesio su gink­lu, kaip tinkamai užsimaskuoti ir pasislėpti miške, atpažinti priešą. Ne­lengva užduotis - ir orien­­­tavimasis vietovėje, kuo­­met išvaikščiojome visą Ža­­dei­kių seniūniją. Vakare vyko dai­nos ir šokio konkursas.

Vadovaujami Pa­jū­rio 10-osios kuopos vado Al­gi­man­to Dra­gūno, mokėmės mėtyti gra­natas, šliaužti virve, susipažinome su ginklais bei šaudymo specifika. Taip pat dalyvavome kliūčių ruože, šaudymo pratybose. Geriausieji buvo apdovanoti. Galiausiai Taurų parke išbandėme savo jėgas trasose.  Lietuvos šau­lių sąjungos jaunųjų šaulių vadas Vytautas Žymančius aktyviausiems įtei­kė taures.

Tadas BERŽINIS, būrio vadas

Virginija PALIAKIENĖ, jaunųjų šaulių būrelio vadovė

AUTORIŲ nuotr.

 

Keliaudami daug sužinojome

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijoje vyko die­ninė poilsio stovykla ,,Keliauk ir sužinok“. Joje atostogavo septyniolika 5-7 klasių mokinių.

Vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūros spe­cialistė Vita­lija Zaleckienė pamokė, kaip saugiai elgtis per atostogas, kaip suteikti pirmąją pagalbą susižeidus. Vai­kai žaidė fizinį aktyvumą lavinančius žaidi­mus.

Klai­pėdos konditerijos fab­rike stebėjome, kaip gaminami karameliniai saldainiai. Mokiniai dalyvavo edukacinėje programoje ,,Pasigamink ledinuką pats“. Po to smagiai leidome laiką prie Baltijos jūros, pabuvojome Klaipėdos zoologijos sode.

Pramogaudami Taurų nuotykių parke vaikai išbandė sudė­tin­gas trasas, įrengtas medžiuose, grožėjosi gamta vaiz­dingame Akmenos upės slė­nyje. Taip pat po­ilsiavome prie Pla­telių ežero, apžiūrė­jome Ener­getinių labirintų bei geometrinių figūrų par­ką Plungės rajone.

Paskutinę sto­vyklos dieną vy­kome į Upy­nos liaudies ama­tų muziejų, aplankėme legendinio lakūno Sta­sio Girėno gimtinę Vyto­galo­je, Dionizo Poškos Baublius Bi­­jo­­­tuo­se, kopėme į Med­vė­galio kalną, pramo­gavome prie Parš­eže­rio ir Kelpšaičių par­­ke.

Aušra JANČAUSKIENĖ, socialinė pedagogė

Lina IVANAUSKAITĖ-BERTAŠIENĖ, mokytojo padėjėja

AUTORIŲ nuotr.

 

Šilalės rajonas tapo turtingesnis – atrasta nauja kūlgrinda

Pagal šiemet pasirašytą sutartį tarp Klaipėdos uni­ver­siteto (KU) ir Šilalės rajono savivaldybės, ant Med­vėga­­lio, aukščiausios Žemaitijos kalvos, me­nan­­čios se­­niausią čia gyvenusių žemaičių istoriją, dvi savai­tes vyko KU studentų Baltijos regiono mokomoji-pa­žinti­­nė praktika. Jos tikslas, pasak praktikos vado­vo doc. dr. Gintauto Zabielos, - tirti dar niekada ne­­tirtą paslaptin­gą­ją Medvėgalio kūlgrindą, paieškoti Medvėgalio pi­liakal­nio senųjų žmonių gyvenimo pėd­sakų ir taip pa­siruošti kitų metų ekspedicijai.

Aukščiausias Žemaitijos piliakalnis pritraukė būrį jaunųjų archeologų ne tik iš KU: ekspedicijoje dalyvavo ir Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos vasaros stovyklos „Vėliukai archeologų šalyje“ dalyviai. Jaunieji kasinėtojai buvo apsistoję Karūžiškės dvare, kur, kol vyko tyrinėjimo darbai, praleido dvi savaites.

Praktikos vadovas džiaugėsi dideliu vaikų susidomėjimu, o pastarieji taip pat tryško džiaugsmu, jog turėjo galimybę suprasti, kas yra archeologija, iš arti susipažinti, pačiupinėti jos įrankius, nes dažniausiai apie tai, kas yra archeologija, turime tik teorinių žinių, ir tik retas kuris yra su šiuo mokslu susidūręs iš taip arti.

Pirmąją ekspedicijos savaitę vaikai kartu su praktikos vadovu G.Zabiela bei dviem Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos mokytojomis didžiausią dėmesį skyrė kūlgrindos paieškoms. Nes, pasak docento G.Zabielos, apie Medvėgalį kol kas žinome nedaug: tik tiek, kad tai - aukščiausia kalva, jos papėdėje yra buvusi gyvenvietė, šalia stūkso Piliorių bei Alkos kalnai.
Kūlgrinda, G.Zabielos teigimu, - tai slaptas, akmenimis grįstas kelias, skirtas patekti arba išeiti iš pilies ar gyvenvietės. Tačiau kur ji yra, tiksliai nebuvo žinoma, kadangi Medvėgalio piliakalnis archeo­logiškai ir istoriškai ištyrinėtas dar niekada nebuvo, žinių itin stigo. Iki šiol buvo žinomas tik apytiksliai pastatytas ženklas su rodykle, nurodantis kūlgrindos vietą, bet ir juo niekas negalėjo aklai pasikliauti.

„Kūlgrindos paieškoms turėjome istoriko Vytenio Al­­mo­nai­čio parengtą schemą, kurioje bu­vo pažymėtas slaptasis ke­lias. Kaip vie­nas pagrindi­nių orientyrų turėjo būti kriaušė, bet, ma­tyt, tvarkant pi­liakalnį, ji buvo nupjauta kartu su kitais medžiais. Tad mes su praktikan­tais į kūlgrindos paieškas leidomės turėdami labai apytikslius duomenis. Todėl pagal pasakojimus bei aprašymus šio akmeninio tako rasti buvo neįmanoma. Teko rinktis kitą būdą – smaigstyti iešmus į žemę ir ieškoti po ja akmenų sankaupų. Taip, badydami žemę smaigais, kuriuos įprastai naudojame šašlykams kepti, ir atradome pas­laptingąjį kelią.

Tikėjomės rasti plačią vingiuotą kūlgrindą, tačiau kol kas sunku apibūdinti tai, ką aptikome. Pelkė - gili, apie pustrečio metro, ir kokia tai kūlgrinda bei kokia buvo jos paskirtis, įvardinti dar negalime. Teks išsiaiškinti, kaip ji vei­kė, ar po ja buvo pilamas koks gruntas, smėlis, ar ji visada būdavo po vandeniu. O gal šalia ėjo grioviai vandeniui nutekėti? Tačiau jau dabar galima drąsiai teigti, kad tai yra istorinis įvykis Lie­tuvos archeologijoje, nes galėsime plačiau sužinoti apie čia gyvenusių žmonių būdą, buitį“, – „Šilalės artojui“ sakė šios ekspedicijos vadovas G.Za­biela.

Antrąją tyrimų savaitę jaunieji archeologai persikėlė į Medvėgalio tyrinėjimus, bet kasinėjimams oras buvo negailestingas, trukdė lietus.

„Ant kalno viršaus kasame šurfus,  kurie turėtų padėti išsiaiškinti senąją žmonių gyvenimo istoriją“, - stebėdamas praktikantus, trumpai ko­mentavo G.Zabiela.

O darbas išties virė. Vaikai smagiai rausė duobes, laimin­gi krykštavo, nes, pasirodo, dar ir lobį rado – pinigų. Jų mokytojos minėjo, jog tai gali būti gana sena valiuta.

Praktikos vadovas G.Zabiela teigė nekeliantis sau bei savo komandai perdėtai aukštų tiks­lų. Kadangi archeologijoje dve­ji metai yra labai trumpas laiko tarpas, tikimasi ištirti tik pačius smulkiausius dalykėlius.

„Tuo labiau, kad mus riboja ir laikas: negalime įsijausti į kasinėjimus, nes artėja tradicinis Medvėgalio me­­nų festivalis. Todėl viską, ką atkasėme, turėsime užkasti. Grįšime čia kitais metais, tikimės, jau ne dviem savaitėms, o ilgesniam laikui ir galbūt galėsime apie Medvėgalio praeitį papasakoti plačiau“, - pažadėjo Klai­pėdos universiteto docentas G.Zabiela.

Laura GIRČYTĖ

Vytauto Didžiojo universiteto

Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto

Viešosios komunikacijos 3 kurso studentė

Algimanto AMBROZOS nuotr.

 

 

 

Pinganti elektra mokesčių nesumažins

„Liepos 1 d. nuėjau į UAB „Šilalės vandenys“ atsi­skaityti už sunaudotą vandenį bei nuotekas už kovo, balandžio, gegužės ir birželio mėnesius. Tuo pačiu pa­klausiau klientų aptarnavimo skyriaus darbuotojos, ko­kia bus tiekiamo vandens bei nuotekų tvarkymo kaina nuo liepos 1-osios. Tokį klausimą pateikiau ne šiaip sau: juk būtent nuo šios datos atpigo elektra, todėl, mano nuomone, ir vandens tiekimui bei nuotekų priėmimui teks mažesnė išlaidų suma. Logiškai pagalvojus, privalėtų būti mažinama ir paslaugų kaina. Tačiau įmonės darbuotoja tik nusišypsojo ir atsakė, jog kainų mažinimas nenumatytas jokiuose dokumentuose.

Analogišką klausimą galima pateikti ir Šilalės šilumos tinklų vadovui. Jei pinga elektra, turėtų pigti ir vandens pašildymas.

Gal minėtų įstaigų vadovai galėtų paaiškinti, kur dės sutaupytas lėšas, jeigu nesumažins teikia­mų paslaugų kainų. Sumažėjus gamybos išlaidoms, ta pelno dalis, manau, privalėtų atitekti vartotojams“.

Tokio turinio laiškas neseniai pasiekė redakcijos paštą. Jį atsiuntęs šilališkis Vinordas Ališauskas mąsto teisingai: juk už elektrą mažiau mokėsime visi: ir gyventojai, ir įmonės. ESO atstovo Martyno Burbos teigimu, nuo liepos 1-osios gyventojai už elekt­rą moka vidutiniškai 5,4 procentais mažiau, o verslo įmonėms ji pinga kiek daugiau nei 3 proc. Remiantis elementaria logika, pigesnė elektra turėtų atpiginti ir paslaugas. Bet ar tai - realu?

Deja, pagrindinį gyventojų mokesčių kąsnį suryjančios įmonės įkainių mažinti neketina.

UAB „Šilalės vandenys“ di­­rek­torius Edmundas AUŠ­­KALNIS „Šilalės artojui“ teigė, kad žemesni elektros ta­ri­fai paslaugų įkainiams jokios įtakos neturės ir dėl keliomis cento dalimis atpigusios elekt­ros mokesčiai tikrai nebus perskaičiuojami.

E.Auškalnio žodžiais, Vals­tybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija prieš pusmetį nustatė naujas vandens kainas. Tai padaryta trejiems metams, nors, esant poreikiui, kainos gali būti perskaičiuojamos, tačiau tai – itin ilga bei sudėtinga procedūra.

„Jei bus daugiau pajamų, kaina mažės, bet jeigu jų neturėsime, kaina gali ir kilti. Elektros atpiginimas įtakos kainų pokyčiui neturės, tai – tik smulkmena. Kaip ir prieš tai atpigęs kuras, kuris vėl brangsta. Kiekvieno menkniekio neįvertinsi. Yra sistema, ir nieko taip paprastai neperskaičiuosi. Vien perskaičia­vimas, kol nauja kaina būna patvirtinama, trunka apie pusę metų. Kol kas mes dirbame nuostolingai, apie kaž­kokį pelną nėra net kalbos. Tad nemanau, jog įmonės teikiamų paslaugų kaina kristų.

Jeigu elektra pigtų eurais, o ne euro cento dalimis, gal ir būtų kitaip. Tačiau kai išlaidos per mėnesį tesumažėja kokiais 50 eurų, kokia gali būti įtaka? Nieko nė nepajusime“, - sakė UAB „Šilalės vandenys“ direktorius E.Auškalnis.

Tą patį tvirtino ir UAB „Ši­lalės šilumos tinklai“ vado­vas Algirdas ŠNIEPIS. Svars­tymai apie būsimą pelną jį net pralinksmino: esą apie tai nei dėl neženkliai atpigusios elektros, nei apskritai įmonėje net negalvojama. Pasak A.Šniepio, kainas už suvartotą šilumą būtų galima mažinti tik tuomet, jeigu gerokai atpigtų kuras, mat būtent tai sudaro didžiąją dalį šilumos savikainos. Tuo tarpu elekt­ra - tik minimalią.

„Gyventojai dėl aukštų kai­­nų tikrai neturėtų skųstis: mūsų rajone mokesčiai už šilumą yra vieni mažiausių visoje Respublikoje. Kaž­kada buvome pirmi, pas­kui – antri, treti, ketvirti, o dabar, berods, esame dešimti pagal žemiausią šilumos kainą.

Mums svarbiausia, kiek atsieina kuras. Būtent kuras sudaro 40 proc. visos mokesčio sumos. Todėl jei randame, iš kur gauti pigiau, galime tą mėnesį mažinti kainas, bet jeigu kuras brangsta, mums yra „viskas“.

Dėl keliais centais atpigusios elektros tikrai nieko nesijaus, niekas nesumažės. Net ir patys gyventojai vargu ar pajus kokį paleng­vėjimą. Tai, galima sakyti, yra lašas jūroje. Gal truputį kuris nors ir sutaupys, tačiau už tą sumą pagal dabartines kainas parduotu­vėse galbūt vieną gerą obuo­lį ir nupirksi“, - su hu­mo­ru situaciją apibūdino Ši­lalės šilumos tinklų direktorius.

Birutė PALIAKIENĖ

 

 

 

Permainos rajono parapijose

Didžiųjų Žemaičių Kalvarijų atlaidų Kunigų die­nos metu Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ paskelbė svarbią žinią tikintiesiems: beveik tris­­de­šim­čiai vyskupijos pa­rapijų teks atsisveikinti su senaisiais kunigais ir priimti naujus. Šilalės dekanate didelių pa­sikeitimų nenumatoma, nors kai kuriose kitose Telšių vys­kupijai priklausančiose parapijose keičiasi didžioji da­lis dva­sininkų.

Kaip „Šilalės ar­toją“ informa­vo Telšių vys­ku­pijos kanc­leris kuni­gas Ha­rol­das Šnei­de­­rai­tis, pagal lie­pos 6 d. pasi­rašytą vyskupo dekretą, dvasi­ninkų ro­tacija vyks­ta maždaug 30 pa­rapijų. Ši­la­­lės de­kanate po­­ky­čių - ne itin daug. Šilalės Šv. Pranciškaus Asy­­žie­čio para­pijoje dirbęs kun. Mindaugas Alek­­na išvyksta į Kau­no arkivyskupiją. Tiesa, į kokią parapiją jis bus pa­skirtas, paaiškės tik po arkivyskupo Liongino Virbalo sprendimo.

Kunigas Vaidotas Vitė, ne taip seniai atsikraustęs į Šila­lę ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijoje ėjęs vikaro parei­gas, taip pat atsisveikina su šilališkiais. Jis paskirtas Tau­ragės Švč. Trejybės bažnyčios vikaru bei Pagramančio Švč. Mer­gelės Marijos Nekal­tojo Pra­sidėjimo parapijos administratoriumi. Jis susikeis su iki šiol Tauragės Švč. Trejybės bažnyčios vikaru Andrejumi Lazarevu, kuris atkeliamas į Ši­lalę.

Nuo 2009-ųjų Upynos Švč. Mergelės Marijos vardo parapijoje dirbęs klebonas kun. Eduardas Steponavičius, prieš tai atvykęs iš Plungės, ap­tarnavo ne tik pagrindinę Upy­nos, bet ir Varsėdžių bei Girdiškės bažnyčias. Didelės dalies tikinčiųjų liūdesiui, kunigas iškeliamas į Stalgėnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus parapiją. Jam taip pat teks aptarnauti ir Kantaučių bei Žlibinų bažnyčias.

Vietoje kun. E.Stepona­vi­čiaus į Upyną iš Tauragės rajono Žygaičių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus parapijos atkeliamas kun.Vytautas Šiaudvytis.

Atsisveikinti tikintiesiems reikės ir su Kvėdarnos kle­bonu – kun. Juozas Ru­dys iš Kvėdarnos Švč. Mer­ge­lės Marijos Nekaltojo Prasi­dė­jimo bažnyčios išvyksta į Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapiją, kur dar aptarnaus ir Grūšlaukės Šv. Jono Nepomuko parapijos tikinčiuosius. Į kun. J. Rudžio vietą stos kun. Edgaras Pet­ke­vičius, iki šiol dirbęs Al­sė­džiuose.

Pasak vyskupijos kanclerio kun. H.Šneideraičio, pagal bažnytinės teisės nuostatus, vikarai savo naujas paskyrimo vietas turi pasiekti per dvi savaites, klebonai – per mėnesį nuo pasikeitimų paskelbimo datos. Tad iki rugpjūčio pradžios rajono tikintieji jau turėtų sulaukti naujų dvasininkų.

Įprastai klebonai iš vienos parapijos į kitą perkeliami kas septynerius metus. Nors, akivaizdu, yra ir išimčių. Jos, kanclerio kun. H.Šneideraičio teigimu, priklauso nuo daugelio aplinkybių.

Telšių vyskupija, kurios įkūrimo 90-metį šiemet minime, yra suskirstyta į vienuolika dekanatų, joje yra 151 para­pi­ja ir 91 koplyčia. Jas aptarnauja 133 dieceziniai kunigai bei 15 kunigų-vienuolių. Pirmuoju Telšių vyskupijos vyskupu buvo Justinas Stau­gaitis. Nuo 2002 m. sausio 5 d. vyskupijai vadovauja vyskupas doc. dr. J.Boruta.

Birutė PALIAKIENĖ

 

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą