„Šilalės artojui“ paskambinusi Grasilda Albina Ežers­kienė iš Laukuvos skundėsi nelengva dalia. Nei jos, nei vyro Jono likimas nepagailėjo – abu turi judėjimo negalią. Mo­teriai jau antrą kartą toje pačioje vietoje lūžo koja, o sutuoktiniui kone prieš dvejus metus dėl ligos viena buvo operuota ir amputuota. Neseniai Jonas gavo protezą, tačiau juo naudotis negali, nes trina, todėl teks jį pakoreguoti.

Šeimos gydytojai pasirūpinus, Ežerskiams skirta valstybės parama, ir kieme, nuo laiptelių į namus, bus įrengtas trinkelėmis klotas takas į gatvę. Tačiau G.A.Ežers­kienė apgailestauja, kad jis eis tik iki vartų, o toliau, apie porą metrų, jokio išvažiavimo nenumatyta.

Ežerskių sodyboje lankėmės praėjusią savaitę. Du vyriškiai (nepanorę prisistatyti), tvirtinantys, kad tokiems darbams atlikti turi išsipirkę patentus ir dirba pagal sutartį su rajono savivaldybe (jų teigimu - ne pirmą kartą), tiesė takelį nuo išėjimo iš namo iki vartų. Vienas iš jų paaiškino, kad numatyta įrengti 23 kv. m ploto taką.

„Tako plotis neįgaliesiems yra privalomas pusant­ro met­ro, ir šio standarto mes laikomės. Esame atlikę ne vieną tokį darbą ir žinome, jog projektai, kuriuos užsa­ko sa­vivaldy­bė, o lėšų jiems skiriama ir iš Europos Są­jun­gos fondų, ypač kontroliuojami. Yra skir­ta 23 kv.m trinkelių, sudė­si­­me visas. Kol kas ne­skaičiavome, bet jei jų liks, suklosime ir už vartų, o iki asfalto papilsi­me žvyro. Ži­noma, jei trinkelių liktų, galėtume jas pakloti iki pat gat­vės. Tačiau reikia nepamiršti, kad žiemą, ją valant, trinkeles buldozeris gali išversti“, - sakė meist­ras. 

Kadangi pačios šei­mi­nin­kės namuose ne­ra­dome, už ją kalbėjo Jo­nas. Jis teigė, jog pusantro metro pločio takas nėra toks jau būtinas, jis galėtų būti ir siauresnis, bet ilgesnis. Svarbiausia, kad būtų sunau­dotos visos skirtos medžiagos. 

„Kartais garbaus amžiaus žmonės mano, jog mes, atlikdami darbus, galime nepaisyti projekto ir padaryti taip, kaip pageidauja jie. Bet neturime tokios teisės. Pakentėkite keletą dienų, ir viską pamatysite patys. Dirbsime taip, kad nei žmonėms nepridarytume nepa­to­gumų, nei užsako­vams rei­kėtų ką nors keisti“, - aiškino meistrai. 

„Iš tiesų vyrams dėl darbo jokių priekaištų neturiu. Jie pažadėjo tarpą tarp trinkelėmis kloto tako pabaigos ir gat­vės asfalto už­pilti betono skiediniu. Juo užpildys ir visus tarpus. Tačiau dabar mūsų kieme - baisi netvarka. Reikės ir papildomai že­mių jam su­sitvarkyti. Teks pakel­ti vartelius, o gal net visai išimti, kad vyras galėtų išvažiuoti vežimėliu į gat­vę. Kas visa tai padarys, ne­įsivaizduoju. Dukros gy­ve­na toli: vie­­na - Ame­ri­ko­je, kita - Kau­­­ne. Ir toji retai būna Lie­­­tuvoje, daugiau komandiruotėse užsieny­je“, - telefonu rū­­­pesčiais dali­josi G.A.Ežers­­­kienė.  

Belieka tikėti, jog projektas yra parengtas taip, kad 23 kv.m trinkelių visiškai užteks tvarkingai įrengti taką, o meistrai tai padarys nepriekaištingai. Šiuo metu abu Ežerskiai be vežimėlio sunkiai apsieina. Moteris dar turi vilties, kad jos koja sugis, ir juodu su vyru galės išvažiuoti iš namų. Tačiau, jos nuomone, viena iš pagrindinių miestelio Sodų gatvė visiškai netinka pėstiesiems, o tuo labiau važiuoti neįgaliojo vežimėliu. Moteris teigė, kad nors gatvė asfaltuota neseniai, tačiau ja „pravažiuojantys ponai“ (valdininkai, vykstantys į Kelpšaičių parką – A.B.) apie žmo­nes visiškai nepagalvojo. Jei jau negalėjo nutiesti šaligatvio, tai bent šalikelę reikėjo užpilti ne skalda, o žvyru. Eiti, kai pro šalį lekia automobiliai, yra nesaugu – akmenėliai gali rimtai sužaloti, be to, jie nuskrieja ir į gyventojų sklypus. 

Rūpesčių Ežers­kiams kelia ir pakelių šienavimas. G.A.Ežers­kienės supratimu, jas turėtų nušienauti kelininkai ar seniūnija. Jauniems bei sveikiems šitoks darbas gal ir nesudaro sunkumų, o pagyvenusiems neįgaliems tai neįveikiama. 

„Nėra net ko pasamdyti tokiam darbui“, - guodėsi moteris. 

Ežerskių svajonė išvažiuoti į gatvę galbūt greitai išsipildys. Tačiau ramybės neduoda kitos mintys: ar bus saugu ir kada seni, ligoti žmonės bus atleisti nuo prievolės šienauti pakeles, kuri visiškai jiems nepriklauso.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. minimali mėnesinė alga (MMA) padidėjo iki 380 eurų, o kartu išaugo ir su MMA susie­tos mokėtinos valstybinio socia­­li­nio draudimo (VSD) bei privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokos. Jos tu­rės būti mokamos už laikotarpius nuo šių metų liepos 1 d.

9 proc. MMA dydžio PSD įmoką nuo liepos 1 d. sudarys 34,20 Eur. Tokią įmoką, esant prievolei, turi mokėti individualios įmonės už jų savininkus; tikrosios ūkinės, komanditinės ūkinės bei ma­žosios bendrijos už savo na­rius; veiklos laikinai nevykdančių, likviduojamų ar bank­rutuojančių individualių įmonių savininkai, tikrųjų ir komanditinių ūkinių bei mažųjų bendrijų nariai; asmenys, besiverčiantys individua­lia veikla pagal pažymą, ir asmenys, turintys verslo liudijimus; asmenys, kurie verčiasi individualia žemės ūkio veikla (turintys didesnes kaip 2 EDV valdas); kiti savarankiškai PSD besidraudžiantys asmenys, nevykdantys jokios ekonominės veiklos ir nedrausti valstybės lėšomis.

3 proc. MMA dydžio PSD įmoką nuo liepos 1 d. sudarys 11,40 Eur. Ją, esant prievolei, turi mokėti asmenys, kurie verčiasi individualia žemės ūkio veikla (turintys 2 EDV arba mažesnes valdas).

28,5 proc. MMA dydžio VSD įmoką nuo liepos 1 d. sudarys 108,30 Eur.

30,5 proc. MMA dydžio VSD įmoką nuo liepos 1 d. sudarys 115,90 Eur, jei asmuo pensijų kaupime dalyvauja, mokėdamas papildomas kaupiamąsias pensijų įmokas savo lėšomis. Tokias įmokas, esant prievolei, turi mokėti asmenys, kurie verčiasi individualia že­mės ūkio veikla (turintys 4 EDV arba didesnes valdas).

26,3 proc. MMA dydžio VSD įmoką nuo liepos 1 d. sudarys 99,94 Eur.

28,3 proc. MMA dydžio VSD įmoką nuo liepos 1 d. sudarys 107,54 Eur, jei asmuo pensijų kaupime dalyvauja, mokėdamas papildomas kaupiamąsias pensijų įmokas savo lėšomis. Tokios įmokos, esant prievolei, turi būti mokamos už individualių įmonių savininkus, tikrųjų, komanditinių ūkinių ar mažųjų bendrijų narius.

Apie šiuos pokyčius kiekvie­nas savarankiškai dirbantis asmuo bus informuoja­mas as­meniškai žinute elekt­roninėje draudėjų aptarnavimo sistemoje (www.drau­de­jai.sodra.lt).

Visa „Sodros“ informacija tel. 1883 arba (8-5) 2-50-08-83.

Pagal Nekilnojamojo turto registro 2016 01 01 duo­me­nis, Šilalės rajone 5129 savininkai valdo 15,736 tūkst. hektarų privačių miškų. Juos kontroliuoja bei savininkus konsultuoja Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Klaipėdos teritorinis poskyris, kurio pagrindinės šių metų veiklos kryptys yra želdinių/žėlinių priežiūros bei apsaugos kokybės kontrolė. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 15 str. 4 p. numatyta, kad „miškas atkuriamas bei įveisiamas, mišką želdinant arba jam želiant, laikantis aplinkos ministro tvirtinamų Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų reikalavimų. Kir­tavietėse bei želdintinose miško aikštėse miškas turi būti atkurtas ne vėliau kaip per trejus metus po jų atsiradimo“.

Šiemet tikrinama, kaip atkurtos 2012 metais plynai iškirstos biržės. Tada buvo išduoti leidimai plynai iškirsti 109,4 ha (įskaitant ir sanitarinius plynus kirtimus). Dauguma prieš trejus metus plynai iškirstų biržių yra apželdintos arba savaime atžėlė tikslinėmis medžių rūšimis.

Blogesnė padėtis dėl želdinių priežiūros bei apsaugos. Kol susiformuos jaunuolynas (spygliuočių ir kietųjų lapuočių želdiniuose – iki 8 m., minkštųjų lapuočių – iki 6 m.), želdiniai bei žėliniai turi būti prižiūrimi ir saugomi. Tai miško savininkus įpareigoja Lietuvos Respublikos miškų įstatymo IV skyriaus 15 str. 5 p., Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatai.

Privačių miškų savininkai jau nuo ankstyvo pavasario privalo atlikti šiuos priežiūros darbus: šalčio iškilnotų medelių šaknys užpilamos žemėmis ir prispaudžiamos, atkasami dumblo užnešti medeliai, nuleidžiamas paviršinis vanduo, semiantis želdinius bei žėlinius. Vėliau šalinama (ar apmindoma) medelius stelbianti žolė, kertami krūmai. Taip pat reikia pasirūpinti želdinių, žėlinių apsauga nuo vabzdžių, pelinių graužikų bei kanopinių žvėrių daromo neigiamo poveikio: naudoti repelentus, tvoras ir individualias apsaugos priemones. Visi šie reikalavimai aprašyti Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų IV skyriuje.

Už šių nuostatų reikalavimų pažeidimą Lietuvos Res­publikos administracinių tei­sės pažeidimų kodekso 64 str. 5 dalyje numatyta administracinė atsakomybė: bauda piliečiams nuo 86 iki 115 eurų, pareigūnams – nuo 115 iki 144 Eur.

Tiesa, yra miško savininkų, kurie labai gerai prižiūri bei saugo želdinius. Tai An­tanas Tarvydas, Asta ir Vir­gilijus Žygaičiai, Kęstutis Žy­gaitis, Daiva ir Egidijus Ge­čai, Antanina Bogužienė, Ve­ro­nika Lukošienė, Vytautas Mi­sevičius, Valerija Eidikienė, Juo­zapas Kvederis, Reda Se­rei­kienė. 

Po neseniai praūžusių vėt­rų reikėtų apsilankyti savo miške ir, jei yra išverstų medžių (ypač spygliuočių), kuo skubiau juos nupjauti bei išvežti iš miško, kad nepūtų mediena ir nesidaugintų liemenų kenkėjai. 

Primename, jog be leidimo galima ugdyti jaunuolynus iki 20 m., sanitariniais kirtimais kirsti sausuolius bei vėjavartas, kirsti ribinę liniją iki 1,5 m pločio į savo valdos pusę. Gabenant privačiame miške paruoštą medieną toliau nei 3 km ir daugiau nei 1 m3, reikia pildyti Medienos gabenimo lapą. 

Valstybinės miškų tarnybos adresas: Nepriklau­so­mybės g. 1, Šilalė, tel. (8-449) 5-74-84. 

Gyventojai priimami ant­ra­dieniais ir ketvirtadieniais.

Albinas RIMIDIS

Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Klaipėdos teritorinio poskyrio vyriausiasis specialistas

Pradedame keliones po gražiausias ir vasariškiausias rajono sodybas. Vos tik paskelbėme tradicinio konkurso pradžią, sulaukėme skambučio iš Vingininkų – žmonės kvietė būtinai užsukti pas Lauryno Ivinskio gat­vėje gyvenančią Stasę Andrijaitienę. Galbūt todėl, kad šioje gyvenvietėje išpuoselėtų bei akį traukiančių kiemų yra tikrai daug, Staselė (būtent toks vardas labiau tinka guviai moterytei) iš pradžių labai kuklinasi. Beje, beveik visi ją vadina Albina.

„Tokia mada buvo: dokumentuose parašo vieną vardą, o vadina visai kitu“, - atnešdama lėkštę savų braškių, paaiškina ji paprastai.

76-uosius einančiai moteriai netrūksta ne tik kuklumo, bet ir gero humoro jausmo. Savo sodybą ji vadina dilgėlynu, nors vargu ar rastume kieme bent kokią piktžolę: Staselė nuo ankstyvo ryto zuja po kiemą tai su žoliapjove, tai aplink gėlynus tupinėja. O gėlių jos kieme – nors atskirą botanikos sodą veisk!

„Gėles labai myliu. Jeigu tu­rėčiau sveikatos, nežinau, kiek jų prisitaisyčiau. Vaikai šaukia: „Mama, tu išprotėjai“, o man - gražu ir viskas. Aišku, darbo užtenka, bet juk be dar­bo nieko nebus“, - kategoriška S.Andrijaitienė.

Jei reikėtų išvardinti visus Staselės kieme augančius augalus, tektų gerokai paplušėti. Lelijos, kanos, žarijos, rožės, ramunėlės ir kalnų ramunės, paprasti senoviniai jurginai, levandos, rūtos, paparčiai, fliok­sai, gvazdikai, bijūnai, vilk­dalgiai, ežiuolės, rugiagėlės, rododendrai, pakalnutės, kardeliai, našlaitės, nasturtos – tik maža dalis to, kas čia veši. Kitų pavadinimų sako neatsimenanti nė pati. O kur dar medeliai ir krūmai: dekoratyvinis jazminas, šermukšnėlis, garbanotasis karklas, diemedis, gudobelė... Čia pat - ir obelys, slyvos, serbentai, šilauogės... Kur padėsi koją – vis kas nors skleidžia lapus ar žiedus. Ir beveik kiekvienas augalas turi atskirą savo istoriją! Štai sidabriniais lapais pasipuošęs svyruoklis medis sode išaugo iš mažo, anot Staselės, „plenciuko“, kurio ji nepasikuklinusi paprašyti vie­nų Šilalės verslininkų.

„Ėjau pro šalį, pamačiau tokį gražų, užsukau į kiemą ir paklausiau, ar negalėtų pasidalinti. Geri žmonės, davė“, - smagiai pasakoja ji.

Net keletas įspūdingų augalų jos namuose parvežti iš užsienio. Viešėdama pas vaikus Airijoje, pamatė ir nusprendė, jog ir jai reikia. Taip parsiskraidino ir rododendrą, ir raganę, o jubiliejaus proga gavo dar nematytą airišką rožę, kurios lapai visai nepanašūs į mums įprastus.

Ne ką mažiau nei augalų įvairovė, S.Andrijaitienės kieme akį traukia ir įvairūs akmenys. Kol dar vyras buvo gyvas, abu mažais akmenukais apsilipdė šulinį, pasidarė gėlių darželį - dirbo ranka rankon. Tačiau kai liko viena, darbų per pusę padalinti nebeina... 

Todėl dar labiau stebina, kai išgirsti, jog ji pati išsibetonavo baseinėlį, vienui viena išsipylė akmeninį taką. 

„Šitam takui akmenis dviračiu susivežiau“, - rodo Staselė į kelių metrų ilgumo takelį, kurio gale įsitaisęs dar vienas nustabus gėlynas. 

Po 2013-ųjų, kuriuos moteris vadina pačiais tragiškiausiais savo gyvenime, S.And­rijaitienė sodyboje liko viena. Spalį mirė vyras, o po kelių mėnesių, per Kūčias, - ir drauge gyvenęs sūnus... Ar Sta­selei nebuvo baugu? Kaip vienai apeiti tokį ūkį, tokį kiemą ir namus? Ji neslepia: jos gyvenimas buvo labai sunkus bei vargingas. Tačiau ateitis ir žmogaus gerovė priklauso nuo paties charakterio bei nusiteikimo. 

„Reikia – verkiu, reikia – juokiuosi, yra reikalas – šoku, dainuoju. Nemėgstu sėdėti ir dejuoti. Manęs visur pilna, dalyvauju „Bočių“ veikloje, lankau koncertus, renginius, o dabar pusei metų žadu išvažiuoti į Airiją. Dukra Jur­gita prieš savaitę pagimdė dvynukus, reikia padėti. Airi­joje įsikū­rė net trys vaikai: Jur­­gi­­ta, Jo­lan­ta ir To­mas su šei­momis. Tik Vir­gi­nijus liko vi­­sai čia pat. Vi­­si labai geri, darbštūs, galiu drąsiai jais didžiuotis. Turiu jau ir 13 anūkų, 2 proanū­kius“, - linksmai pasakoja S.And­rijaitie­nė. 

Tačiau nors nuo moters veido beveik niekuomet ne­dingsta šyp­sena, ji nė ne­bando slėpti, kad būta ir ašarų, ir nevilties, ir didelio vargo akimirkų. Likimas iš jos atėmė net du vaikus, du vy­­rus, skriaudė sun­­kiais darbais, neteisybe, skur­du.

Paklausta, kaip atrodė jos sodyba anksčiau, Staselė nejučiomis nuklysta į labai senus laikus. 

„Oje, nemoku net papasakoti. Šitoje vietoje yra turbūt kokie du šimtai didžiulių priekabų žemių supilta. Kai mes, dar vaikai, ėjome į mokyklą, čia, kur dabar tas medukas auga, tyvuliavo vanduo. Žiemą ant ledo čiuožinėdavome, vasarą žąsys plaukiodavo. Labai šlapia vieta. Prieš daugiau nei 50 metų, kai kėlė iš pavienių kaimų, šį sklypą nusipirkome. Prisimenu, sėdžiu vakare ant suoliuko ir verkiu. Sklypas yra, bet kaip pradėti statybas? Nieko neturime... Galvojome, galvojome su vy­ru susėdę, iš kur pinigų prasimanyti. Pradėjome šilt­namiuose auginti daržoves. Vargingai gyvenome, mašinos neturėjome, tai vyras pomidorus į Tauragę, į Sovetską veždavo, susikrovęs į „čemodanus“, - pasakoja Staselė ir prisipažįsta, jog namo statybų jiedu ėmėsi, kišenėje teturėdami vos 30 rublių... 

Gal dėl to ir dabar vis dirba ir dirba – sako, taip įpratusi. Nors, atrodo, galėtų ramiai sėdėti namuose, megzti, žiūrėti televizorių. Tačiau moteris be aktyvios veiklos negali: dar neatsisako nei daržo, nei gyvulių, laiko apie 30 triušių, pulką vištų, draugiją jai sudaro šuo ir katė. 

„Turiu daug planų. Norė­čiau dar gėlynuką pasidaryti, dar tą, dar aną. Tik kad vienas negali visur suspėti“, - atsidūsta. 

Tradicinio „Šilalės artojo“ skelbiamo konkurso metu esame aplankę bei aprašę daugybę išpuoselėtų, įmant­riai išpuoštų, retais ir brangiais augalais, alpinariumais, kriokliais ar net fontanais išdabintų sodybų. Lygiuotis į jas Staselės kiemas gal ir negali, tačiau jis žavi savo šiluma bei jaukumu. O tai tik dar kartą patvirtina, jog gyventi gražiai galime kiekvienas. Te­reikia noro, darbo ir užsispyrimo.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Po neįtikėtinai karšto praėjusio savaitga­lio pirmadie­nio dangus prognozavo, kad diena žada būti apniu­kusi ir vėjuota. Tad tikriausiai daugelis pro Paršežerio stovyklavietę pravažiuojančių žmonių stebėjosi, ką prie ežero veikia didžiulis būrys vaikų su pa­lapi­nėmis. Bet trumpalaikė vėsa jų ne­iš­gąs­­­dino – beveik 200 jaunuolių susirinko į etnokultūrinę stovyklą, kurioje dirbo, mo­kėsi bei linksminosi iki šiandienos. Regis, savo susibūrimu jie net saulę vėl iš po de­besų iššaukė.

Etnokultūros kūrybinės dirb­tuvės prie Paršežerio įsikūrė jau antrus metus. Jas styguojanti VšĮ „Etnoklubas“ vadovė Ir­mina Kėblienė džiaugiasi, jog pirmasis blynas neprisvilo. Net priešingai – tik dar la­biau įkvėpė kurti, ieškoti naujų idėjų.

„Tai – antroji stovykla, kuri, planuojame, taps tradicine. Ir vaikams, ir vadovams pernai ji labai patiko. Čia puiki aura: ežeras, didelė erdvė, palapinės... Šiemet stovyk­la pasipil­dė naujomis veik­lo­mis. Pra­ėjusiais metais kal­­vis Al­bertas Martinaitis kartu su vaikais iš akmens kalė skudučius penkiems žy­miausiems mū­sų rajono žmo­­nėms pa­gerb­­ti, Norberto Vė­­­liaus atminimui buvo padarytas paukštelis. Šiemet jau bus gaminamas koplytstulpis. Juo pradėsime naują garsių kraštiečių pa­gerbimo alėją. Pirmąjį kartu su Bilionių seniūne pastatysime Gulbių kaime, palei kelią. Norime, kad jaunimas daugiau domėtųsi savo krašto istorija, kad žinotų, kas toks buvo N.Vėlius, ką jis veikė ir kuo svarbūs jo darbai.

Be to, į programą sudėjome pačius mėgiamiausius vaikų užsiėmimus: folklorinius šokius, muzikavimą, birbynių drožimą, pynimą iš vytelių ir kt.“, - tik mažą dalį veiklos atidarymo dieną spėjo įvardinti I.Kėblienė.

Per kelias stovyklos dienas jaunieji etno­kul­­tūros mylė­tojai iš tiesų už­siėmimų tu­rė­jo devynias galybes: mokėsi žemaitiškų žaidimų, dalyvavo sportiniuose turnyruose, stebėjo gamtą naktinių žygių metu, bandė „papjė mašė“ technika gaminti kaukes, vel­ti iš vilnos, gilinosi į deku­pažo subtilybes, išbandė nendrės birbynių gamybą, susipažino su vaistinėmis žolelėmis, išmoko rišti lauko gė­lių puokštes, pin­ti vainikus, ska­navo senojo že­maičių kulinarinio paveldo patiekalų, aplankė ke­letą Ši­lalės rajone stūksančių pi­lia­kalnių ir t.t. Beje, ant jų stovyklautojai ropštėsi ne be reikalo - pradėtas kurti filmų ciklas apie Šilalės rajono piliakalnius.

I.Kėblienė patenkinta, jog šie­met prie komandos prisijungė ir Šilalės švietimo pagalbos tarnybos psichologų grupė. Todėl, atradę laisvą minutėlę, visi norintieji galėjo pasikalbėti su kvalifikuotais psichologais ar dalyvauti jų rengiamuose grupiniuose žaidimuose. Be to, sulaukta ir savanoriškai pagelbėti sutikusių studentų bei tėvelių, kurie padėjo, organizuojant gausybę darbų, ant laužo virė gardžius valgius.

Turiningai praleisti laiko į Požerę iš viso sugužėjo per 180 moksleivių iš Šilalės rajono bei kitų Lietuvos kampelių, beveik 30 vadovų bei mokytojų. Be to, prie mūsiškių prisijungė ir svečiai iš Sovetsko, o antradienį stovyk­loje sulaukta 25 vaikų grupės iš Uk­rainos.

Lietuva jau nebe pirmus metus padeda šiai karinės agresijos nualintai valstybei bei kviečia nuo karo nukentėjusių šeimų vaikus pasisvečiuoti mūsų šalyje. Mažieji ukrainiečiai į Požerę atvyko iš Tauragės, kur poilsiauja. Visą dieną jie praleido užsiimdami įvairiomis meninėmis, sportinėmis ir pažintinėmis veik­lomis, bendravo su bendraamžiais, o vakare grįžo atgal į Tauragę. Stovyklos organizatoriai viliasi, kad kitais metais ukrainiečiai prisijungs jau ne vienai dienai, o visai savaitei.

Etnokultūros kūrybinėse dirbtuvėse stovyklaujančius vaikus atidarymo dieną ap­lankė ir garbūs svečiai: garsaus mitologo, etninės kul­tū­ros tyrinėtojo N.Vėliaus žmo­na Ramutė bei sesuo Sta­­selė Turauskienė, Etninės kultūros globos tarybos ir Ši­­lalės kraštiečių draugijos pirmininkas Virginijus Jocys. Jie apžiūrėjo vietinio skulptoriaus Alvydo Pociaus kuriamą koplytstulpį, pasidžiaugė, jog šilališkiai taip noriai domisi senuoju lietuvių palikimu, bei palinkėjo neišdildomų įspūdžių.

Ko jau ko, bet jų po tokios šaunios savaitės stovyklos da­­lyviams turėtų užtekti ilgam!

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir Egidijaus BAČĖNO nuotr.

Klaipėdoje vyko Lietuvos jaunučių sunkiosios atletikos sporto žaidynės. Jose jau daug metų dalyvauja ir Šilalės sporto mokyklos atletai.

Zoninėse varžybose Tel­šiuo­se jėgas išbandė septyni Šilalės sporto mokyklos auklėtiniai. Du iš jų, Edvinas Viliušis bei Vakaris Žygaitis, pateko į finalines varžybas Klaipėdoje.

Dvylikametis Ed­vinas varžėsi lengviausioje svorio kategorijoje iki 34 kilogramų ir iško­vojo trečiąją vietą. Tai pirmasis jaunojo sportininko medalis.

Svorio kategorijoje iki 76 kg sunkiaatletis V.Žy­gaitis, dvikovėje iškėlęs 134 kg, pa­gerino savo asmeninį rezultatą bei pasipuošė si­­dabro medaliu. Va­karis jau ne pir­mus metus iškovoja teisę užlipti ant nugalėtojų paky­los, todėl tikėtina, kad pasieks ir aukščiausią jos laip­telį.

Simas ŠLEVINSKIS

AUTORIAUS nuotr.

Nors vasarą daugelis nuo mokslų ilsisi ir į knygas ne­benori nė pažiūrėti, Bokštuose gyvenanti Agnė netin­giniauja. Klaipėdos universitete biologijos studijų pir­­mą kursą baigianti mergina nuo jų neatitrūksta ir bū­dama gimtinėje, o reikiamos literatūros ieško Šilalės viešojoje bibliotekoje. Tačiau praktiką atliekančią stu­dentę neseniai ne juokais nustebino bei supykdė biblio­tekoje įvesta tvarka – norint kai kurias knygas pasiimti į namus, reikalaujama piniginio užstato.

„Už dvi 1995 metų leidimo knygas, kurias gavau dviems savaitėms, manęs paprašė 25 eurų užstato. Tai mokslinio pobūdžio leidiniai, kurių reikia mano kursiniam darbui. Klaipėdos bibliotekose, de­ja, jų nėra.

Labai keista, kad biblio­tekos darbuotojai šitaip elgiasi. Juk žmonės ir taip mažai beskaito, mūsų visuomenė tuo atžvilgiu ritasi žemyn. Ar norima, jog knygas visai pamirštume?

Įdomu ir tai, kad leidinio, už kurį turėjau palikti užstatą, kaina internete – vos 7 eurai 20 centų. Jis gi senas... Ir apmaudu, ir juokinga: čia baigiau mokyk­lą, čia visada skaitydavau, o dabar vyksta tokie dalykai. Tuo labiau, jog visuomet laiku grąžindavau paimtas knygas, jos būdavo tvarkingos.

25 eurai, ypač studentui, yra daug. Moku už mokslą, už butą, nes gyvenu ne bend­rabutyje, ir dar turiu mokėti už knygas. Kitose bibliotekose to nereikalauja. Štai mano draugei Kre­tingoje už to paties autoriaus knygas mokėti nereikėjo.

Dėl šio reikalo nuėjau ir į savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyrių. Ten iš vedėjos sužinojau, kad apie tokį dalyką ji esą girdi pirmą kartą. Tik aš kažkodėl tuo netikiu...

Ką būtų tekę daryti, jei būčiau neturėjusi pinigėlių? Keista sistema... Kalė­jime sėdintys asmenys gau­na visas socialines ga­ran­tijas, knygomis irgi gali naudotis nemokamai, o mums, studentams, visur už viską reikia mokėti“, – nusivylimo neslėpė Agnė.

Šilalės viešosios biblio­te­­kos direktorė Astutė NO­­REIKIENĖ patikino, kad to­kia tvarka - užstatas už se­nas, retas ir brangias knygas - bib­liotekoje galioja jau labai seniai, ir tai yra įprastas reiškinys visoje Lietuvoje.

„Mes net turime teisę neduoti tokių knygų į namus. Kai kur taip ir yra: nori skaityti retą knygą, sėdėk skaityk­loje. O jei leidžiame neštis, prašome užstato. Juk nepasiimame tų pinigų sau - kai knyga grąžinama, jie atgaunami.

Tokia tvarka numatyta naudojimosi biblioteka tai­syklėse. Visur taip yra, tik galbūt ši mergina pirmą kartą su tuo susidūrė“, - komentavo bibliotekai šešerius metus vadovaujanti direktorė.

Pasak A.Noreikienės, užstato paprastai prašoma už mokslinę ar dalykinę literatūrą.  Už grožinę užstato nereikia.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šilalės gydytojų darbu susidomėjo Klaipėdos teri­to­rinė ligonių kasa. Savivaldybėje apsilankęs jos va­do­vas Alfridas Bumblys tvirtino samdysiąs ekspertus nustatyti, ar mūsų medikai teisingai nustato diagno­zes. Mat Teritorinės ligonių kasos specialistų atlikta analizė parodė, jog kai kuriomis ligomis šilališkiai serga neįtikėtinai dažnai.

Rekordininkas - radikulitas  

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktorius į Šilalę atvyksta jau ne pirmą kartą. Šįsyk jis susitiko ne tik su sveikatos priežiūros įstaigų vadovais, bet ir su savivaldybės Sveikatos apsaugos bei socialinių reikalų komitete dir­bančiais politikais bei rajono vadovais. Susitikimo tiks­­las - atkreipti dėmesį į „buksuojančias“ profilaktines programas bei pristatyti pra­ėjusių metų stacionarinės hospitalizacijos analizę, atskleidžiančią, kiek ir dėl kokių ligų šalies ligoninėse buvo gydoma šilališkių. 

„Nors hospitalizacija Šila­lėje nėra pati didžiausia šalyje, bet, lyginant pagal atskiras ligų grupes, yra ligų, kurios nustatomos gerokai dažniau nei vidutinis sergamumas Lie­tuvoje. Pusė visų Šilalės li­goninėje teikiamų paslaugų viršija tūkstančiui gyventojų apskaičiuotą šalies vidurkį“, - teigė analizę pristačiusi Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktoriaus pavaduotoja Vilma Stasiulienė. 

Jos duomenimis, pernai iš tūkstančio rajono gyventojų šalies ligoninėse gydėsi maž­daug 20 - vos daugiau nei vidutiniškai Lietuvoje. Bet šis skaičius nekinta nuo 2011 metų, taigi atrodo, kad šilališkiai sveikesniais netam­pa. Pernai 18 proc. ligoninėse gulėjusių pacientų gydėsi širdies ir kraujotakos ligas, 14 proc. - kvėpavimo susirgimus, 11 proc. - endokrinines, mitybos ir medžiagų apykaitos ligas, 10 proc. - virškinimo trakto susirgimus, 7 proc. - jungiamojo audinio bei skeleto ligas. Tokia pat dalis į ligonines pateko dėl psichikos ir elgesio sutrikimų bei piktybinių navikų sukeltų ligų. Vos mažesnę dalį sudarė nervų sistemos ligos, sužalojimai ir apsinuodijimai, nėštumo bei gimdymo patologijos. 

Nors negalavimai įvairūs ir, regis, nė vienas nedominuoja, Klaipėdos teritorinės ligonių kasos specialistų atlikta analizė atskleidė, jog kai kurios ligos šilališkius vargina kur kas dažniau nei kitų šalies vietovių gyventojus. Pavyzdžiui, nors, oficialiais duomenimis, nervų sistemos ligomis sirgo 5 proc. ligonių, pernai gydytų ligoninėse, bet tai net 68 proc. daugiau nei vidutiniškai Lietuvoje. Jei šalyje tūkstančiui gyventojų tik 7 sergantys nervų sistemos ligomis guldomi į ligoninę, tai Šilalėje  - net 12. 

Rekordininku, atrodo, tapo radikulitas, gydytojų vadina­mas nervų šaknelių rezginių sutrikimu. Lietuvoje dėl tokio susirgimo į ligonines vidutiniškai guldoma 11, Ši­lalėje - 32 iš 10 tūkst. gyventojų. Net 62 proc. mūsų rajono žmonių šiuos susirgimus gydosi savo rajono ligoninėje, 26 proc. vyksta į Klaipėdos universitetinę, 4 proc. - į Jūrininkų, tiek pat - į Klaipėdos respublikinę ligoninę. Daugiausiai radikulitų diagnozuoja bei gydytis į di­desnes ligonines siunčia UAB „Šilalės šeimos gydytojo praktika“ medikai. 

Net 43 proc. visų nustatytų ir stacionare gydytų nervų sistemos ligų Šilalėje sudaro praeinantys  smegenų išemijos priepuoliai, dar vadinami mikroinsultais. Sergamumas šia liga Šilalėje yra dvigubai didesnis nei vidutiniškai Lietuvoje. Šalies vidurkis - 23 atvejai 10 tūkst. gyventojų, Šilalėje - net 51. Įdomu ir stebina tai, kad net 92 proc. susirgusiųjų tokia pavojinga liga gydomi Šilalės ligoninėje, kur, žmonių vertinimu, nėra nei specialios aparatūros, nei šios srities gerų specialistų. Daugiausiai praeinančių smegenų išemijos priepuolių (80 atvejų 10 tūkst. gyventojų) diagnozuoja UAB „Šilalės šeimos gydytojo praktika“. 

Pajūryje dominuoja plaučių ligos 

Net 28 proc. daugiau nei vidutiniškai Lietuvoje šilališkių ligoninėse pernai buvo gydomi dėl jungiamojo audinio, raumenų bei skeleto ligų, 29 proc. daugiau - dėl  kvėpavimo sistemos ligų, 28 proc. - dėl neaiškios ir nežinomos kilmės navikų sukeltų susirgimų, 17 proc. daugiau - dėl  psichikos ir elgesio sutrikimų, 21 proc. daugiau - dėl virškinimo sistemos ligų. 

Nemaža dalis - net 14 proc. visų ligoninėse gydytų šilališkių - sirgo kvėpavimo sistemos ligomis. Iš 10 tūkst. gyventojų šalyje plaučių uždegimą ligoninėse vidutiniškai gydosi 64, Šilalėje - 96 susirgusieji, lėtinę obstrukcinę plaučių ligą šalyje - 19, Šilalėje - 41. O dėl ūminio bronchito į ligonines vidutiniškai šalyje patenka 26, Ši­lalėje - 47 statistiniai gyventojai. 

Jei nustačius pneumoniją, lėtinę obst­rukcinę plaučių ligą bei ūminius bronchitus, vidutiniškai iš 10 tūkst. gyventojų į ligonines siunčiami gydytis 109, tai Pajūrio ambulatorijoje šis skaičius siekia net 235, o Kvė­darnos ambulatorijos gydytojai išrašo 208 siuntimus. Net 78 proc. šių susirgimų rajono gyventojai gydosi Šilalės ligoninėje. 

Tuo tarpu ūminiu pankreatitu - kasos uždegimu - dažniausiai serga Laukuvos ir Kvėdarnos apylinkių gyventojai. Hospitalizacijos anali­zę pristačiusi Klaipėdos te­ri­torinės ligonių kasos di­rektoriaus pavaduotoja V.Sta­siulienė tvir­tino, jog ser­gan­tieji šia liga Šilalėje gauna daugiausiai stacionarių paslaugų: vidutiniškai šalyje iš 10 tūkst. gyventojų dėl kasos uždegimo į ligonines patenka 14, Šilalės rajone - 33, Kvėdarnoje - 37, o Laukuvoje - net 47 statistiniai gyventojai. Net 77 proc. sergančiųjų pavojų gyvybei ke­­liančia liga pernai gydėsi Ši­la­lės ligoninėje. 

Aplenkė tik Skuodas 

Pasak Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktoriaus A.Bumblio, pagal hospitalizacijų skaičių Šilalę aplenkė tik Skuodo rajonas. 

„Tikrai keista, jog kai kurių ligų tris ar keturis kartus daugiau gydoma nei vidutiniškai Lietuvoje. Kyla klausimas, ar Skuode ir Šilalėje dirba tokie „superiniai“ gydytojai, kurie gali labai gerai nustatyti prieširdžių virpėjimus ar krau­jotakos sutrikimus, kaip matome Šilalėje. Žinome, kokios gydymo įstaigos tas ligas diagnozuoja, ir prašysime ekspertų palyginti, kaip šios diagnozės buvo tikslinamos ligoninėje. Pradėjome nuo Skuo­do, paskui pereisime prie Šilalės. Negali taip būti, kad vienoje kurioje ligoninėje tam tikrų ligų būtų gydoma kelis kartus daugiau nei vidutiniškai šalyje“, - stebėjosi A.Bumblys. 

Sveikatos apsaugos ir socia­linių reikalų komiteto pirmininkas, gydytojas Gintautas Ma­cevičius pripažino, jog Li­­gonių kasų vadovai mėtė ak­­menis ir į jo daržą. Anot me­diko, kai senyvo amžiaus žmo­gų tenka gydyti nuo daugelio ligų, tik technikos reikalas, ko­kia diag­nozė įrašoma į siuntimą. 

„Kadangi stacionare dirba neu­rologas, tai ir pagrindinę ligą rašome iš savo srities“, - aiškino gydytojas bei siūlė analizuoti ne diagnozes, o skaičiuoti, kokią naudą duoda gy­dymas ligoninėje. 

„Bet suprantu, kad jūsų darbas yra skaičiuoti pi­­­ni­gus. Vi­sa­da bus konfliktas tarp Li­gonių ka­sų, li­goninių ir sergančiųjų. Ligoninės nori užsidirbti, todėl yra suinteresuotos teikti kuo daugiau paslaugų. Su­sirgę žmonės įsivaizduoja, jog turi teisę jose gydytis, nes visą gyvenimą mokėjo sveikatos draudimo mokesčius, o Ligonių kasos kontroliuoja, kaip ligoninės naudoja lėšas. Nori nenori, būtina derinti interesus, kažkaip kalbėtis“, - aiškino G.Macevičius.  

Medikai juokavo, kad jei Ši­lalėje daugiau gydoma psichikos sutrikimų turinčių žmo­nių, tai nereiškia, jog čia visi yra kvaili. 

Klaipėda ne visiems pasiekiama  

Savo žodį dėl diagnozių bei gydymo nustatymo tarė ne tik Šilalės ligoninės direktorius Antanas Damulis, bet ir gydyti, atro­do, pa­dedanti jo žmona, sa­vi­valdybės tary­bos narė Ge­­no­vaitė Da­mu­lienė. 

Ligoninės vadovo nuomone, kuo daugiau li­goninėje yra spe­cialistų, tuo daugiau susirgimų jie nustato - dėl to ligoninėje padaugėja gydomų žmonių. 

Bet bene labiausiai sa­vo įž­val­­gomis pri­bloš­kė G.Da­mu­lienė: jos nuomone, Šila­lės li­go­ninėje dar bū­tinai turėtų būti taikoma che­mo­terapija on­kologinėmis li­gomis ser­gan­tiems žmo­nėms, nes yra ši­lališkių, nega­linčių važinėti į Klaipėdą ir nepatenkančių į ten veikian­čius stacionarus. 

„Turiu dabar tokį vieną at­vejį, kai žmogus paliktas mirti, nes nėra kam jo nuvežti į Klaipėdą, o pats važinėti autobusu jau neįstengia“, - pareiškė G.Damulienė. 

A.Bumblys sutiko, kad tokių dalykų tikrai pasitaiko, tačiau apie juos savivaldybė turėtų informuoti Sveikatos apsaugos ministeriją. 

G.Damulienės troškimą Ši­la­lės ligoninėje užsiimti dar ir onkologinių ligonių gydy­mu apmalšino gydytojas G.Ma­ce­vičius, paaiškinęs jai, jog chemoterapija yra sudėtinga bei pavojinga procedūra. Ir atlieka ją tikrai ne slaugytojos be patirties. O norint tokias paslaugas teikti, ligoninei pirmiausia reikėtų turėti specialią licenziją. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Nuo duonkepio padvelkia mielas kvapas, bet ne, dar per anksti. Dar traukti negalima. Teresė sako, kad reikia laikyti bent dvi valandas. Tiek mes pakentėsime. Pluta gerai pajuoduos, o viduje duona bus pati ta.

Visi susimetame į terasą šalia medinės trobos. Čia, prie ilgo didelio stalo, gyvenimas truks iki vėlyvo rudens,  kol dargana vėl suvarys į vidų. O vasara - gamtoje, medžių pavėsyje, iš kur matyti visas didelis kiemas: ir aptvare vaikštančios vištos su kalakutais, ir tinginiaujantis šuo, ir triušių narveliai prie daržinės. 

- Gal sūrio? - pasiūlo Teresė. 

Sūris naminis, su kmynais, pačios spaustas. Naminis sūris, naminis sviestas, pačių suktas medus. Tai ir yra mūsų pamirštas kaimas, kur galima viską pačiam. Į krautuvę jie eina retai ir tuo didžiuojasi. O jeigu kas, ir be jos išgyventų. Čia, ramybės kampe netoli Jūros, pačiame Drobūkščių pakraštyje, gali ir vaistų rasti. Štai džiovintas puplaiškis. Kvepia gerai. O skonis? Tfu, tokio kartumo burnoje nesu turėjęs! 

- Tai nuo virškinimo, - juokiasi Teresė. - Jeigu bėda - pirmi vaistai. 

Valerijonas, kraujažolė, liepa, čiobrelis... Teresė vardija, kas nuo ko. Vienas vaistažoles ji renka, kitas pati augina. Nors sako nesanti žolininkė, bet jau gali save vadinti kelių žolininkių padėjėja. Mat joms nuveža savo žolių, o mainais gauna žinių. 

Puplaiškio kartumą šiaip taip nustelbia medus. Me­dus - irgi vaistai. O jau bičių pikis! Juo ir skrandžio opas, ir dvylikapirštės žaizdas žmo­nės išsigydo. Sutrini bičių pikį, užpili stipria namine ir išeina universalus vaistas nuo visų uždegimų.

- Apie naminę geriau nereikia, - įsiterpia Kazys. 

- Gerai, sakykime, užpili stip­ria degtine, - pasitaiso Te­resė. 

Kazys - jos gyvenimo draugas. Iš tarmės matyti, kad jis - ne vietinis. Pasirodo, nuo Pa­ne­vėžio! Kaip jis čia iš tokios tolybės?

- Susipažinome, - paaiškina labai konkrečiai. 

Kazys Gudaitis našlauja šešti metai, Teresė Vaičiulienė jau 10 metų kaip našlė. Kazys gauna 400 eurų pensijos, Te­resė - tik 250, bet krūvoje tai dideli pinigai. Išgyventi gali be rūpesčio. Mieste - kažin. O Drobūkščiuose, kur savas pienas, savas sūris, sava mėsa ir duona, - tikriausias rojus. 

- Žibartonyse visą gyvenimą dirbau virėju, maistą žvėreliams viriau. Uždirbau daug, todėl ir pensija didelė, - sako Kazys. - Ten buvo didžiulės žvėrių fermos, labai stiprus ūkis. Smirdėjo? Kad aš nelabai jausdavau! Matyt, pripratau. 

Dabar jis priprato Drobūkš­čiuose. O Teresė nepritapo mieste. Klaipėda lyg ir buvo tapusi įprasta, tačiau kai sugrįžo į gimtąjį lizdą, paaiškėjo, jog tiktai čia yra tikrasis gyvenimas. Joks miestas šito ramybės kampo neatstos. 

Veronika atneša parodyti savo darbelį, kurį atvežė Te­resei dovanų. Ant baltos drobės išsiuvinėtas Marijos paveikslas. Siuvinėti Veronika išmoko Macikų pensione, te­­nai lanko būrelį „Prie židinio“, kur dar ir mezga, šoka aerobikos būrelyje. Veronika nėra nei Teresės, nei Kazio duk­tė, bet čia atvažiavo atos­togų kartu su Robertu. Ro­bertas irgi nėra nei šeimininkų sūnus, nei giminaitis, nors Drobūkščiuose atostogauja jau ketvirtą kartą. Kaip jie čia at­sidūrė? 

- Nuvažiavau į Macikus, paprašiau pensiono vadovų, kad leistų, - sako Teresė. - Savo globotinių jie nelabai nori išleisti pas svetimus, tačiau manimi patikėjo. Anksčiau ma­no sūnėnas Sigitas draugavo su Roberto seserimi, tai ir Robertas atvažiuodavo. Taip sužinojau, jog jis neturi daugiau pas ką pasisvečiuoti. 

Robertas - nuo Judrėnų. Jo kelionės po prieglaudas prasidėjo tada, kai girtas tėvas sudegė namuose. Mamos seniai neturėjo. Dar yra brolių bei seserų, bet vie­ni išvyko į už­sienius, kiti pra­sigėrė. 

O Robertas ne­ge­ria. Gal ir no­rėtų alaus, tačiau Veronika ne­leidžia. 

- Nėra čia ko, - sako ji. 

Veronika žino, kad iš gėrimo nieko gero nebus. Jos vyras prisigėręs turėjo polinkį deginti trobas. Kai girtas padegė jų antrą pastogę Kretingos rajone, Veronika gulėjo gimdymo namuose ir laukė tre­čios dukrelės. Dabar viena jos duk­tė gyvena Vo­kie­tijoje, ki­ta - Kre­tin­go­je. Trečioji, dar vaikas, - Ka­ty­­čiuose, pas glo­­­bėjus. V­e­­ro­nika negali gyventi viena. To­dėl ji, kaip ir Ro­bertas, įkurdinta Macikų pensione. Ro­­bertas yra jos gyvenimo drau­gas.

- Anksčiau ir aš išgerdavau, - prisipažįsta Veronika. 

Bet dabar ji nė Robertui neleidžia. Juk girti būna kvaili bei agresyvūs. Kiti taip nusigeria, kad pasimaišo protas. Tada juos išgabena į Švėkšną. Sugrįžta atgal į Macikus - vėl tas pats. Vienas užpuolė Robertą, norėjo sumušti, tačiau Veronika puolė į tarpą. 

- Aš jį užstojau, - giriasi. - Kiti tikri mušeikos. 

Robertas - ne iš tokių. Ve­ronika sako, jog jis yra geros širdies ir labai darbštus. Rytą užsimeta ant dviračio „kanikę“ pieno ir nubildina į pieninę. Dar kaimynams paskaldo malkų. 

- Uždirbu eurą, - didžiuojasi. 

Teresė turi 10 hektarų žemės, iš kurių 5 - ariamos. Laiko tris karves, bet į pieninę atiduoda menką lašą - kad nenutrauktų su ja sutarties. Gal kada pradės mo­kėti? Juk dabar - dykas atidavimas. Kai gavo naujos sutarties pro­jek­tą, tai prirašė pastabą: „Kai­nos nerealios, neatitinka savikainos“. Sutartis grįžo atgal su griežtu įspėjimu: „Jokių pri­­rašinėjimų!“ 

Teresė dėl to nesuka galvos. Jos ūkis vis tiek išgyvens. Ji spaudžia sūrius, muša sviestą. O dar paukščiai, triušiai, du veršiai, 10 avilių bičių...

- Oi, duona! - sušunka Tere­sė.

Lekiame į vasarinę. Joje - labai stiprus svilėsių bei duonos kvapas. Ar ne per ilgai šnekėjome? 

Ne, nesudegė. Plu­ta juoda, bet taip ir turi būti. Teresė ima ližę, trau­kia kepalą, Ka­zys taikosi imti. 

- Žiūrėk, nenudek, - įspėja jį. 

Kazys suvynioja į rankšluostį kepalą, ima ant rankų ir lekia į trobą. 

- Atspėk, kiek man metų? - klausia prabėgdamas. 

Na, bus septyniasdešimt... Tačiau nedrįstu sakyti, bijau pasendinti. 

- Ot ir ne, - juokiasi Kazys. - Greitai 78! 

Visi keturi kepalai - ant didžiojo stalo. Juos reikia pridengti rankšluosčiais, kad suminkštėtų pluta. Paskui - ir su medumi, ir su sviestu. Argi ne rojus? Abu vaikšto ir džiaugiasi tarsi vaikai. Ko gero, tai laimingiausi pensininkai, kokius yra tekę sutikti. 

- Sakai, laimingiausi? - juokiasi abu. 

Vienam operuota širdis, ki­ta kenčia nuo astmos. Na, bet vis tiek. Jie žino vieną didelę laimės paslaptį. Tačiau nesako – liepia atspėti, kaip ir Kazio metus.

Ne visada buvo toks rojus, koks yra dabar. Vienais metais Teresei buvo labai riesta. Buvo neseniai iš Klaipėdos grįžusi į savo Drobūkščius. Tais metais mirė brolis, mirė mama, pati pakliuvo į avariją, išdvėsė triušiai, devyniuose aviliuose išmirė bitės ir liko tik šeši aviliai. Negana to, žiemą užšalo vandentiekis. Tai atsitiko 2012-aisiais. Ji juos dar ilgai prisimins. Atrodė, jog visos problemos, kokios tik gali būti, sugriuvo ant galvos. 

Kodėl? Teresei reikėjo paaiškinimo. 

- Esu tikinti ir suradau, - prisimena. - Yra toks dalykas, kaip kryžius. Ne tas, prie kurio Kristų prikalė, bet gyvenimo kryžius. Koks yra, tokį neši. 

- O kam jums šitie? - patyliukais klausiu, kai Teresės parsivežti atostogautojai paeina tolėliau. - Nei vaikai, nei giminės... 

- Dėl to paties, - sako ji. - Savo vaikų aš neturiu, tai jie - beveik vaikai. Be to, turėjau neįgalų pusbrolį, esu įpratusi su neįgaliais. Taip reikia, matyt... 

Jei reikia, tai reikia. Tegu ir tie du neįgalieji per metus bent tris savaites pabūna ramybės saloje, tegu sužino didžiąją laimės paslaptį. 

Tad kokia gi ji, ta paslaptis? 

- Džiaugtis tuo, ką turi, - pa­prastai paaiškina Teresė. - Ne­svarbu, kiek, nesvarbu - daug ar mažai... 

O jeigu dar būtų sveikatos, jeigu galėtų jaustis sveiki. Tada būtų visai visai gerai...

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

O gal Tėvynę reikia visą laiką

Lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyti?

Nes jeigu sustoji tik - jinai ir miršta.

(Justinas Marcinkevičius „Mindaugas“)

Šiandien tikėti yra nemadinga. Ne tik religine prasme. Savo valstybe tikėti - taip pat. Jei pasakysi, kad tiki, susilauksi mažų mažiausiai pajuokos: keistas naivuolis, į pasaulį žiūrintis pro rožinius akinius. Juk mūsų netenkina gerovės lygis! Išties problematiška ir korumpuota bemaž kiekviena sritis - nuo švietimo iki sveikatos apsaugos. Bet Valstybės dieną, ko gero, ne apie tai turėtume svarstyti. O apie tai, kad išlikome, kad esame, ir, tikėkime, būsime. Mažytė šalis didelių ir, toli gražu, ne visada draugiškų gigantiškų valstybių apsuptyje. Tebekalbame savo kalba, turime tradicijas, puoselėjame savastį.

Įdomus faktas:1897 metų gyventojų surašymo duomenimis, pavyko rasti tik 2843 lietuvius, turinčius didesnį nei pradinį išsilavinimą ir vos 100 studentų. Tačiau Lietuvos valstybė politiniame žemėlapyje atsirado.

Šiandien mūsų jauni žmonės studijuoja ne tik Lietuvoje, bet ir garsiausiuose pasaulio universitetuose. Paklauskime jų ir įsiklausykime - jie tiki savo Valstybe. Jie yra pasiryžę siekti permainų bei sklaidyti įsitikinimus, jog viskas priklauso nuo valdžios, kurios nurodymus privalome vykdyti. Tad liaukimės bijoti ir patyliukais piktintis, o atvirai bei tiesiai siekime permainų, kurios padėtų tapti tikrais, laisvais laisvos Valstybės piliečiais.

Tikėkime savo Valstybe, nes ji yra mūsų.

Rima PETRAITIENĖ