2016-ieji paskelbti Lietuvos bibliotekų metais. Ta proga Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras pakvietė vaikus ir jaunimą vaizdais, spalvomis, linijomis bei formomis pavaizduoti temą „Knygų namų šviesa“. Konkurso tikslas – įtraukti mokinius į aktyvią kūrybinę veiklą, skatinant dailės kalba išsakyti savo santykį su knyga, biblioteka, Lietuvos kultūros istorija.

Neabejingi knygų skaitymui ir Šilalės meno mokyklos jaunieji dailininkai. Paskatinti dailės mokytojų Ilonos Venc­kienės bei Sonatos Dargienės, jie piešiniuose išreiškė savo mintis apie bibliotekas, bib­lio­tekininkus, nuostabų kny­­­gų pasaulį.

Balandžio 26-ąją Lie­tuvos technikos bibliotekoje buvo atidaryta Bibliotekų metams skirto mokinių meninės kūrybos darbų konkurso „Knygų namų šviesa“ geriausių piešinių paroda bei surengta laureatų pagerbimo šventė. Konkursui iš viso buvo atsiųsti 1337 darbai iš visos Lietuvos. Juose atskleistas skaitomos literatūros tendencijos, filosofiniai apmąstymai, kas yra knyga, ką ji reiškia žmogaus gyvenime, bibliotekų dabartis bei ateities vizijos. Piešiniuose vaizduojami bibliotekų pastatai, interjerai, knygų lentynos, mėgstamų kūrinių personažai, futuristinės bibliotekos ir modernios technologijos, ryški komiksų įtaka.

Į geriausių kūrinių parodą, kurioje eksponuojama 60 dar­­bų, atrinktas ir Beatričės Jo­kubaitytės (mokyt. I.Venc­kie­nė) piešinys „Knygų namų šviesa“. Vyresniųjų gru­pėje laureatėmis tapo Gab­rie­lė Drūk­­teinytė bei Gintarė Pe­repečai (mokyt. I.Venc­kienė). Joms puikias dovanas įteikė švietimo ir mokslo minist­rė Audronė Pitrėnienė bei Vil­niaus dailės akademijos Gra­fikos katedros vedėja doc. Ma­rija Marcelionytė-Paliukė.

Ilona VENCKIENĖ, Šilalės meno mokyklos dailės mokytoja metodininkė

Ką daryti, jeigu, nuėjus į kokį prekybos centrą, ima vaidentis, jog kaina eurais yra didesnė? Dar atsimename, ką prieš euro įvedimą sakė Premjeras: kainos nekils. Šią savaitę jis patvirtino, kad „maisto kainos nekilo, jos netgi mažėjo“. Anot A.Butkevičiaus, „pagal Statistikos departamento pateiktą informaciją apie būtiniausių prekių kainų pokyčius, tai 2015 metų kovo kainos, lyginant su 2016 metų kovo kainomis, 13-oje prekių grupių pakilo, 17 - sumažėjo ir 3 - nepakito“.

O politikai juk nemeluoja!

Bet štai žiūrime į etiketę ir mums atrodo, kad ant jos parašyta eurų tiek pat, kiek būdavo li­tų.

Nepanikuokime!

Ekonomika - per daug sudėtingas mokslas, jog viską taip paprastai pli­ka akimi pa­ma­­ty­tume. Pa­klau­sy­kime didelių spe­cia­listų. Štai ką vie­šai pareiškė mo­kyčiausieji iš mo­kyčiausių, eko­no­mistų ekono­mis­­tai. Užtenka už­mes­ti akį į antraštes.

Gitanas Nausė­da: kainų augimas – optinė apgaulė.

Julita Varanaus­kie­nė: kai kurios kainos šiek tiek padidėjo dėl to, kad gyventojų patogumui jos buvo apvalinamos.

Nerijus Mačiulis: klaidingai galvojantiems, kad, įvedus eu­rą, viskas pabrango, reikėtų kreiptis į psichologus...

Tačiau ką daryti, jeigu klaidingai atrodo, jog psichologo pas­laugos irgi pa­brango?

Nusiraminti. Jei esi diletantas ir nesupranti eko­no­mikos, apie kai­­nas nederėtų spręs­­ti pačiam.

„Yra atskira moks­lo šaka, elgse­nos eko­no­mi­ka, ku­ri analizuoja reiš­kinius, kuo­met gyvento­jams susidaro klai­din­gas įspūdis apie ekonomi­nius reiškinius“, - sakė tos šakos analitikas N.Ma­čiu­­lis.

Vadinasi, mums, eiliniams, rei­kia žiūrėti ne į etike­tę, bet į televizorių, skaityti ne ka­sos čekius, o spe­cialią spaudą. Užmerkti akis, ir specialistai paaiškins, ką matome.

Na štai!..

Iš karto viskas geriau. 

Alius ŠAKINIS

Į redakciją paskambinusi Kaltinėnų seniūnijoje ūkininkaujanti moteris prašė paviešinti, kaip, anot jos, teikiamų paslaugų kainomis manipuliuoja privatūs veterinarijos gydytojai. Ūkininkės teigimu, kai kurie galvijų tyrimai yra pabrangę tris su puse karto: kiek kainavo litais, dabar tiek pat – eurais.

Esą anksčiau kraujo pa­ėmimas iš vienos karvės atsieidavo 20 litų, o, įvedus eurą, kaina pasikeitė santykiu 1:1. Anot moters, smulkiesiems ūki­ninkams, turintiems 5 kar­ves, toks kainų šuolis gali tapti pražūtingu - juk už litrą pieno jie begauna vos 10-11 euro centų.

Be to, moteris sako pastebėjusi, jog kraujas iš galvijų tyrimams imamas dažniau nei įprastai. Anksčiau veterinaras esą atvykdavo tik kas penkerius metus, dabar lankosi kas trejus.

Šilalės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) viršininkas An­ta­nas BLIŪDŽIUS teigia netikintis, jog privačių veterinarijos gydytojų paslaugos galėjo taip ženkliai brangti, bet tuo pačiu apgailestauja, kad sukontroliuoti įkainių nei jis, nei jo vadovaujama tarnyba negali.

„Ūkininkas su veterinarijos gydytoju sudaro sutartį. Žmogus gali rinktis jam tinkantį specialistą, kuris nebūtinai turi būti iš mūsų rajono. Mano žiniomis, mū­sų ūkininkus aptarnauja ir veterinarai iš Plungės, Rietavo, Tauragės, Kelmės, net iš Kauno. Kainas ūkininkas su pasirinktu gydytoju aptaria sutartyje. Tai yra jų piniginiai reikalai, mes negalime nieko padaryti.

Dėl didelių įkainių iki šiol niekas nesiskundė, tačiau šita situacija pasidomėsi­me. Jei žmogui jo pasirinkto veterinaro teikiamos pas­laugos yra per brangios, jis gali ateiti pas mus, duosime kitų gydytojų sąrašą. Nors negalvoju, kad įkainiai labai skiria­si, nes yra konkurencija.

Suprantu, jog ūkininkams dabar daug kas yra brangu, jiems svarbus kiekvienas euras. Tačiau labai svarbu ir sveiki gyvuliai. Iš tiesų ty­rimų skaičius yra ne išaugęs, o sumažėjęs: visi privalomi tyrimai atliekami kas penkerius metus. Kiekvienas ūkininkas nori išlaikyti sveikos bandos sta­tusą, todėl gyvulius ištirti reikėtų sąžiningai“, - mano A.Bliūdžius.

Išgirdęs, kad kraujo paėmimas iš vienos karvės dabar esą kainuoja 20 eurų, jis net sutriko. Taip tikrai negali būti ir, anot Šilalės VMVT viršininko,  tokios žmonių kalbos yra nesąmonė. Susisiekęs su Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijos Šilalės skyriaus pirmininku, A.Bliūdžius informavo, jog kraujo paėmi­mas iš galvijo tuberkuliozės, leukozės ir bruceliozės ligoms nustatyti mūsų rajone kainuoja iki 10 eurų. Kai kuriuose kituose rajonuose tai atsieina apie 13-14 eurų.

Pasak A.Bliūdžiaus, tyrimų kaina proporcingai priklauso nuo gyvulių skaičiaus. Kuo banda yra didesnė, tuo kaina bus mažesnė. Be to, dažnai pasitaiko ir tokių atvejų, kuomet ūkininkai pamiršta, jog yra skolingi veterinarui. Todėl gali būti, kad jis į bendrą kainą įskaičiuoja ir ankstesnę skolą. Matyt, dėl to susidaro įspūdis, jog taikomas nežmoniškas įkai­nis.

A.Bliūdžius pažadėjo pasidomėti Šilalės rajono veterinarų veikla ir jų teikiamų paslaugų kainomis.

Birutė PALIAKIENĖ

Jei Lietuvoje būtų renkamas populiariausias žurnalistas, neabejotina, jog lyderių gretose puikuotųsi ir Andriaus Tapino pavardė. Kas gi nežino populiarių televizijos laidų kūrėjo ir vedėjo, straipsnių, knygų autoriaus? Daugelis šią charizmatišką asmenybę myli ne tik dėl taiklių įžvalgų, erudicijos, bet ir dėl puikaus humoro jausmo. Balandžio mėnesį A.Tapinas susitiko su Šilalės Simono Gaudėšiaus bei Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos moksleiviais.

Svarbu – ne tik svajoti, bet ir siekti svajonės išsipildymo

Kai 2013-aisiais pasirodė pirmoji A.Tapino knyga „Vilko valanda“, pristatydamas ją, rašytojas aplankė net 72 mokyklas, bibliotekas, knygynus ne tik įvairiausiuose Lietuvos kampeliuose, bet ir užsienyje. 2016-ųjų išvakarėse jis pažadėjo sau aplankyti net šimtą Lietuvos mokyklų. Iniciatyvių mokinių dėka į A.Tapino kelionių maršrutą įtraukti ir Šilalė bei Pajūris. 

Žurnalistas, rašytojas, šaulys, Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos nacionalinės kampanijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadorius A.Tapinas Simono Gaudėšiaus gimnazijos auditoriją pavergė nuo pirmųjų sekundžių, papasakojęs, koks vaikas buvo mokykloje. 

„Mokiausi Vilniaus devintojoje vidurinėje, kuri tuo metu garsėjo labai griežta tvarka. Jai netgi buvo uždėta tą atspindinti pravardė – devintasis fortas. Mokykloje turbūt turėjau vieną didžiausių bėdų, kokia gali nutikti mokiniui: mama buvo mano literatūros mokytoja. O dar blogiau, kad ji ne tik dėstė, bet ir sugalvojo fantastišką idėją, jog jai reikia būti mano klasės auklėtoja“, - kvatoti susirinkusiuosius privertė A.Tapinas. 

Jis prisipažino pakankamai anksti suvokęs, kad gyvenimą nori susieti su žiniasklaida bei verslu, o vienuoliktoje klasėje jau turėjo aiškią ateities viziją. Po to, kai dalyvavo Arūno Valinsko vedamame žaidime „Taip ir ne“ ir jį laimėjo, A.Tapino galvoje sukosi vienintelė mintis - dirbti televizijoje. 

„Vienuoliktoje klasėje jau žinojau, jog noriu tapti televizijos žvaigžde. Ne laidų vedėju, ne žurnalistu, o žvaigžde. Svajojau būti toks, kaip Valinskas. Nes televizijoje yra du nemirtingi dalykai – Valinskas ir laida „Duokim garo“. 

Ir, kaip sakė Markas Tvenas, kai svajonę užsirašai ant popieriaus, ji tampa planu. Aš ją pradėjau įgyvendinti nuo pirmo kurso – rašiau televizijoms laiškus su pasiūlymais, idėjomis. Turbūt jos nebuvo labai geros. Tačiau visuose gyvenimo etapuose esu patyręs, kad, jeigu tu rodai iniciatyvą, pakeli ranką ir visada eini į priekį, tave anksčiau ar vėliau pastebės, o tavo karjera vystysis gerokai greičiau“, - skatino moksleivius būti aktyvius žurnalistas.

Ir pateikė asmeninį pavyzdį: televizijoje pradėjęs dirbti darbuotoju, nešiojusiu filmavimo techniką, jau po metų tapo žinių tarnybos vadovu. Visgi jaunuolio svajonių darbas atrodė kiek kitaip. Nuo mokyklos laikų didžiausias troškimas buvo „pramušti“ intelektinį žaidimą. Šios svajonės išsipildymui prireikė net 14 metų nuoseklaus darbo - tiek laiko praėjo, kol ekranuose pasirodė A.Tapino ir A.Valinsko bendras projektas „Auksinis protas“. 

Apie studijų pasirinkimą, anglų ir kinų kalbas 

Papasakojęs apie savo svajones ir kaip jų siekė, A.Tapinas jaunuoliams pažėrė ne vieną patarimą, kaip užsitikrinti geras ateities perspektyvas. Vienas iš jų ir, ko gero, pagrindinis – skaityti. Anot A.Tapino, neskaitantį ir skaitantį žmogų atskirti nesunku: tas, kuris nesidomi literatūra, yra tarsi arklys, kuriam uždėti akidangčiai: jis nemato nieko, kas dedasi šonuose. Tuo tarpu apsiskaitęs žmogus regi vaizdus ne tik priekyje ir aplink, bet ir pačiais įvairiausiais atspalviais. Be to, pasak A.Tapino, labai tikėtina, kad, jei po dešimties metų atsitiktinai palygintume skaitančiuosius su neskaitančiaisiais, pirmieji būtų pasiekę ženkliai geresnę karjerą. 

Andrius ragino jaunimą mokytis užsienio kalbų. Jo nuomone, nepriekaištingas anglų kalbos mokėjimas yra privalomas, tačiau kur kas didesnes galimybes darbo rinkoje netrukus atvers ir kinų kalba. Ją A.Tapinas įvardija kaip vieną perspektyviausių. O interneto pagalba jos galima mokytis ir  savarankiškai. 

Nors žurnalistas bei rašytojas aktyviai reiškia savo patriotiškumą, yra nacionalinės kampanijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadorius, kalbai pakrypus apie aukštąjį mokslą Lietuvoje, jo balse linksmos gaidos girdėti nebuvo. A.Tapino nuomone, daugelis mūsų šalies universitetų bei kolegijų nesugeba ne tik gerai paruošti studentų, bet ir neturi naujai į patį mokymo principą žiūrinčių dėstytojų. Todėl, jo įsitikinimu, neišnaudoti galimybių studijuoti užsienyje būtų tikra nuodėmė. Jis sakė ir pats ilgai nedrįsęs mokytis kitų valstybių universitetuose, tačiau dabar negali atsidžiaugti savo studijomis prestižiniame Berlyno universitete. 

Beje, nei Andriaus studijos Vilniaus universitete, nei dabartinės Vokietijoje su žurnalistika neturi nieko bendro. Jo bakalauro diplome įrašytas ekonomikos mokslų pavadinimas, o magistrantūros studijoms pasirinko tarptautinius santykius. Anot „Pinigų kartos“ ir „Auksinio proto“ vedėjo, studijuoti žurnalistiką, kad galėtumei dirbti žurnalistu, nebūtina. Todėl nuo žurnalistikos studijų jis sako dažnai atkalbantis ne vieną jaunuolį. 

„Jūs jau gimėte su mobiliaisiais telefonais“ 

Susitikime su moksleiviais plačiai aptartos ir naujausios technologijos bei jų įtaka šiandieniniam žmogaus gyvenimui. A.Tapinas sutinka, jog be socialinių tinklų jau nebeapsieina ne tik jaunimas, bet ir politikai, ekonomistai, kiti aukšti valstybės asmenys. Pasak žurnalisto, tai nėra blogai. Tačiau svarbiausia – kuo užsiimi savo socialinio tinklo paskyroje. Deja, kai kurie faktai nedžiugina. Pavyzdžiui, Lietuvoje atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad didžioji dalis komentarų yra parašomi iš valstybės įmonėse dirbančių žmonių kompiuterių... 

A.Tapinas neneigia ir pats daug laiko praleidžiantis internete: skaito, rašo komentarus, diskutuoja bei pan. Svarbiausia - planuoti savo laiką ir viską suderinti su darbu. Bet šito, žurnalisto nuomone, jaunuoliai (beje, ir vyresni žmonės) visiškai nesugeba. Daugelis jų skundžiasi, jog mokytojai esą užduoda pernelyg daug namų darbų, ir šie visų jų atlikti nespėja. A.Tapinas patvirtino, kad tarp tokių yra ir jo atžalos. 

„Dažnai vaikai dejuoja: mes – vargšai, mokytojai – žvėrys, uždavė namų darbų, kuriems atlikti reikės keturių valandų. Tiek laiko, anot jų, gyvenimas praeis pro šalį. Tačiau pasižiūriu, kaip maniškiai ruošiasi pamokoms. Sakykime, dukra pradeda nuo matematikos. Bet jai paskambina draugė, nes nežino, kas užduota, į TAMO juk neis žiūrėti. Dukra nufotografuoja užduotį, nusiunčia jai į „messenger‘į“. O kad jau „užėjo į messenger‘į“, reikia pasidomėti, kas įkėlė naujų nuotraukų į „instagram‘ ą, palaikinti“, pažiūrėti, kas dar „palaikino“... Ir taip keturių valandų nebėra“, - konstatavo A.Tapinas. 

„Esate pirmoji tikroji skaitmeninė, dar vadinama Z, karta. Jūs jau gimėte su mobiliaisiais telefonais. Jei anksčiau buvo įprasta dirbti su vienu informacijos srautu: aš kalbu, tu klausai, tai šiandien iš karto galime atlikti kelis veiksmus. Tą pastebiu ir savo vaikuose. Jie ruošia pamokas, žiūri televizorių, bendrauja su draugais per „snapchat‘ą“ ir dar atsakinėja į mano klausimus, kaip sekėsi mokykloje. Man nuo tokio krūvio iš karto sudegtų smegenys. Kita vertus, tas atsakinėjimas į klausimus yra stereotipinis: 

- „Kaip sekėsi mokykloje“? 

- „Gerai“.

- „Kas gero“? 

- „Nieko“... 

Būtent tai ir yra vienas iš didžiausių iššūkių tėvams bei pedagogams. Suaugusiesiems reikia suvokti, kaip su vaikais susikalbėti. Net 80-90 procentų tėvų žino tik tiek, jog jų vaikai kažką daro su kompiuteriais, o ką konkrečiai, pasakyti negali. O gal jie gamina bombas, gal žaidžia „minecraft‘ą“... Arba tėvų svajonėse papildomai mokosi. 

Skaitmeninė revoliucija ištirpdė sienas. Jokia kita karta žmonijoje neturėjo tokio priėjimo prie žinių, tokių galimybių tobulintis papildomai. Kam to reikia? Jei pradėsite tai daryti šiandien, yra šimtaprocentinė tikimybė, jog po 10-15 metų gyvensite daug geriau. 

Dažnai sakoma, kad mes turime kurti geresnį gyvenimą valstybėje. Aš sakau, jog reikia kurti geresnį gyvenimą sau. Tada bus gerai ir mūsų valstybei. Jei jūs po 15-20 metų uždirbsite daugiau, sumokėsite daugiau mokesčių į biudžetą, mano pensija bus didesnė“, - nuotaikingai jaunimui linkėjo A.Tapinas.

Anot žurnalisto, jo kelionių po mokyklas tikslas yra paprastas: jei nors vienas ar keli procentai jo klausiusių moksleivių susimąstys ir suvoks, kad būtina pradėti mokytis bei tobulėti, ateitis ryškesnėmis spalvomis nušvis ir jiems, ir visai šaliai. Belieka tikėtis, jog vadinamoji Z karta pateisins lūkesčius. 

Birutė PALIAKIENĖ

Gegužės 7-ąją minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Šiandien, jos išvakarėse, švenčia visi, kam lietuviškas žodis, raštas, knyga, laikraštis yra neatsiejama gyvenimo dalis. Todėl sveikiname visus laik­raščio bičiulius, bendradarbius, paštininkus ir, žinoma, savo skaitytojus, kurie mus kasdien nuoširdžiausiai palaiko, laukia kiekvieno naujo numerio, nerimauja, kai įprastu laiku į jų kiemą neužsuka paštininkas.

Šis pavasaris „Šilalės artojo“ laikraščiui – jau 65-asis. Tokio amžiaus sulaukę žmonės džiaugiasi užaugintais vaikais, mokslus baigiančiais anūkais ir gyvenimo branda, leidžiančia daugelį dalykų vertinti kitaip nei jaunystėje. Džiaugiamės ir mes, kad su „Šilalės artojo“ laikraščiu, tiesa, kelis kartus keitusiu pavadinimą, užaugo ištisos šilališkių kartos, kad dauge­lis žmonių neįsivaizduoja sa­vo kasdienybės be leidinio, kuriame spausdinamos svarbiausios rajono naujienos.

Branda - ir gero laikraščio požymis. Todėl stengiamės pa­teikti skaitytojams apibend­rintą, aktualią informaciją, su­rinkti naujienas taip, jog net tolimiausių rajono kampelių bend­ruomenės nesijaustų pa­mirštos. Labai vertiname savo skaitytojų pasitikėjimą ir džiaugiamės, kad laikraščio „akys bei ausys“ yra žmonės, kuriems ne tas pats, kur ir kaip gyvename, kurie mato daugiau nei dažnai norėtų rajonui vadovaujantys politikai bei savo interesų niekada nepamirštantys valdininkai.

Geras ar blogas yra rajono laikraštis, gali spręsti tik jį skaitantys. O „Šilalės artojo“ prenumerata auga kone kiek­vieną mėnesį. Ir tai yra geriausias ženklas, kad atspindime skaitytojų lūkesčius, kad mūsų pateikiamos žinios yra įdomios bei reikalingos. Žinoma, per tuos 65-erius me­tus, kai leidžiamas „Šilalės artojas“, buvo visko, keitėsi laikmetis ir žurnalistų kartos, bet visada svarbiausias išliko skaitytojas, jo poreikiai, rūpesčiai bei džiaugsmai.

Kas yra laikraštis? Iššifravus pažodžiui - laiko raštas. Todėl ir praėjus kone 150 metų nuo pirmojo lietuviško leidinio „Aušra“ pasirodymo, spaudos esmė ir paskirtis yra tokia pat - rašyti apie tai, kas vyksta, kitaip sakant, fiksuoti kasdienybę, moralę iškeliant aukščiau visų gyvenimo problemų. Tai – pagrindinė priemonė laikraščiui neprarasti aktualumo, nenukrypti į smulkmenas. Žinoma, pasitaiko, jog, norėdami greičiau pateikti naujienas, reaguodami į besikeičiančią situaciją, padarome ir klaidų. Tačiau visada stengiamės jas pripažinti ir ištaisyti.

Labai daug kalbama apie spaudos laisvę, kasmet skaičiuojami jos indeksai, sprendžiama, kurioje šalyje žurnalistai turi daugiau laisvės dirbti savo darbą. Mūsų šalies valdžia kiekvienais metais svarsto vis naujus informacijos pateikimo apribojimus, sugalvoja draudimų bei apsaugų. Bet uždrausti žurnalistams kalbėti apie tai, kas išties yra svarbu žmonėms, vis dar nepajėgia.

Deja, beveik niekas neanalizuoja, kokiomis sąlygomis žurnalistai dirba nedidelėse bendruomenėse, kur visi vienas kitą pažįsta, net kelis kartus per dieną susitinka. Kai kiekviena kritika priimama kone kaip asmeninis įžeidimas, nors žmogus kritikuojamas ne dėl to, jog apsivilko ne tokį švarką ar, tarkime, „nepadoraus“ ilgio suknelę, o todėl, kad jo priimami sprendimai turi įtakos visai bend­ruomenei.

Iš patirties galime drąsiai sakyti, jog valdininkai kartais vis dar pamėgina „pakišti koją“ teisei gauti informaciją, o bene skausmingiausiai į kritišką žodį reaguoja įvairių savivaldybei priklausančių biudžetinių įstaigų ar bendrovių vadovai. Štai UAB „Gedmina“, apie kurios veiklą pastaruoju metu informavome, direktorius viename paskutinių posėdžių skundėsi rajono vadovams, kad „laikraštis net kelis kartus apie mus rašė, lyg norėdamas parodyti, jog blogai dirbame“. Bet juk nėra viskas gerai, o žmonės turi žinoti, kodėl brangsta įmonės teikiamos paslaugos.

Todėl, be jokios abejonės, daug lengviau būtų pateikti vien gražias žinias, spausdinti „kalbančių galvų“ nuotraukas ir nesunkinti sau ir taip nelengvo gyvenimo. Tačiau ne­senas pavyzdys byloja, kad sugebėjimas prisitaikyti ir iš to kurį laiką gauti nemenkos naudos vieną dieną išsikvepia...

Kas turi mintį, ras ir žodį jai išreikšti. Todėl laikraščio bend­raautoriumi gali būti kiek­vienas, turintis ką pasakyti. Žurnalistika palaiko visuomenės ryšius, tyrinėja žmonių poreikius, stebi, kaip jie keičiasi. Galbūt dėl to spauda ir suburia tokią auditoriją, kokios nesukvies joks mitingas. Bet nemažai daliai politikų atrodo, jog dabar viešąją komunikaciją gali pakeisti bend­ravimas socialiniuose tink­luose. Ten jie pasirodo kas­dien, paskelbia, kur buvo, su kuo susitiko, kam ranką paspaudė.

Tuštybė patenkinama, o kas iš to? Ko verta informacija „čia ir dabar“, jei ji nepadeda nei sužinoti, nei spręsti žmonių problemų? Norisi tikėti, kad tie politikai, jei jiems svarbūs ne tik jie patys, apie tai susimąsto.

Laikraštis yra tik viena gyventojų informavimo infrast­ruktūros dalis, todėl mums labai svarbūs bičiuliai paštininkai. Dažnai girdime sakant, jog tai - nykstanti profesija, nes niekas dabar ranka neberašo laiškų, esą nepopuliarūs tampa spausdinti leidiniai. Didžioji dalis paštininkų dirba puse etato ir už kelis eurus, kurių vadinti atlyginimu nelabai norisi, tebetampo sunkius krepšius. Tik prigrūstus ne laikraščių ir laiškų, o skalbimo miltelių, makaronų, sėklų bei kitokių „komercinių“ dalykų.

Visgi žmonės prenumeruoja laikraščius, laukia jų - ypač kaimuose, kur beveik neliko jokių galimybių jų nusipirkti. Dirbdami puse etato ar net dar mažesniu krūviu, ne visi paštininkai spėja išnešioti laikraščius jų išleidimo dieną, todėl gyventojai skambina į redakciją, klausia, piktinasi, reikalauja „daryti tvarką“ ir ieškoti teisybės.

Telieka konstatuoti, jog tai, ko reikia žmonėms, ypač kaimo, valstybė dažniausiai nemato. Nerimą gyventojams ke­lia vis pasigirstančios kalbos apie kaimo pašto skyrių naikinimą, patalpų privatizavimą. Ir jau niekaip nesuprantama, kodėl, paskambinus į artimiausią pašto skyrių, atsiliepia informaciją suteikiantis operatorius Klaipėdoje, kodėl už kiekvieno prenumeratos kvito užpildymą paštininkė turi paimti 50 centų. Žmonėms tai panašu į plėšikavimą. Į plėšikavimą panaši ir prieš keletą metų Lietuvos pašto nustatyta tvarka, pagal kurią didžioji laikraščio kainos dalis atiduodama už pristatymą. Nors prieš tokį sprendimą sukilo didžiulis būrys leidėjų bei žurnalistų, nepavyko įrodyti, kad valstybė negali apriboti informacijos prieinamumo. Juk laikraštis – ne duonos kepalas, skurstant kaimui, jo atsisakoma pirmiausia.

Neseniai turėjome galimybę pasikalbėti su Lietuvos pašto Klaipėdos filialo direktore Vida Pikčiūniene – pasigirdo nuogąstavimų, jog Pajūralyje, kur gyvena beveik 900 žmonių, artimiausiu metu planuojama uždaryti pašto skyrių.

Šventa tiesa, kad dūmų be kibirkšties nėra.

„Dėl gamybinės būtinybės dviem savaitėms sustabdysime darbą“, - nedetalizavo V.Pik­čiūnienė.

Paklausta apie laikraščių vėlavimą, direktorė pareikalavo pateikti konkrečią informaciją, tačiau sutiko, jog tokių atvejų gali pasitaiky­ti - pavyzdžiui, kai darbuotojai suserga.

„Gyventojai turi galimybę kreiptis į pašto skyriaus viršininką ir išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių korespondencija vė­luoja“, - tikino valstybės įmo­nės padalinio vadovė, išsamiai neatsakiusi nė į vieną klausimą.

Įdomu, kas Klaipėdoje ar Vilniuje aiškinsis, dėl ko atokaus kaimo žmogus negavo laikraščio?

Pajūralio paštas nedirbs kelias savaites. Tačiau kas ta „gamybinė būtinybė“, taip niekas ir nepaaiškino. Ir ar tikrai ją įveikti užteks dviejų savaičių? Apmaudu, jog valstybinė įmonė šitaip „bend­rauja“ su klientais, kurie ją išlaiko.

Tokių bei panašių kliūčių sutinkame kiekviename žingsnyje, tačiau skaitytojų pasitikėjimas bei palaikymas įpareigoja dirbti ir nesiskųsti. Todėl šventės proga linkime patys sau ir savo skaitytojams įdomių bei naudingų žinių.

Daiva BARTKIENĖ

Kasmet vykstantis UNICEF vaikų bėgimas, skirtas vargstantiems pasaulio vaikams, plečia ribas. Per 5 metus daugiau kaip 5 tūkstančius 2–12 metų vaikų pritraukusi gerumo akcija šiemet vyks ne tik Vilniuje, bet ir Tauragėje. Padidėjusio masto UNICEF vaikų bėgimo siekis – veikiant išvien padėti alkstantiems Mozambiko vaikams. Projekto globėja – Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Situacija vienoje vargingiausių pasaulio šalių – Afrikos valstybėje Mozambike – tragiška. Šiuo metu beveik 2 mln. Mozambiko vaikų iki 5 metų yra visiškai išsekę dėl prastos mitybos. Pagalba jiems būtina.

Pasak UNICEF Lietuva vykdomosios direktorės Jovitos Majauskaitės-Staniulėnės, UNICEF vaikų bėgimas gali būti pirmoji patirtis su altruizmu ir puiki galimybė įgalinti vaikus padaryti kažką, kas išgelbėtų ar bent pagerintų kitų gyvenimus.

„Vaikams patinka jaustis suaugusiais, o daugeliui žmonių būti suaugusiu – tai prisiimti atsakomybę ir prisidėti prie prasmingų darbų. Šiuo simboliniu 500 m bėgimu skatiname vaikus susiburti ir padėti šalia esančiam. Juk mūsų stiprybė – vienybėje“, – sakė UNICEF Lietuva vykdomoji direktorė.

Noras daryti gera – užkrečiamas, todėl graži akcija birželio 1-ąją, Tarptautinę vaikų gynimo dieną, vyks Tauragėje.

„Tauragės moksleiviai dar pernai rodė labai didelį susidomėjimą, sulaukėme daugybės prašymų UNICEF iniciatyvą įgyvendinti būtent šiame mieste, – teigė J.Majauskaitė–Staniulėnė. – Todėl nedvejodami nusprendėme padidinti renginio mastą“.

Tauragiškių norą padėti pasaulio vaikams liudija didelis bėgimo entuziastų skaičius: paremti skurde gyvenančius bendraamžius pasiryžę daugiau nei 1 000 bėgikų. 5 eurų dalyvio mokestį, kuris bus aukojamas Mozambiko vaikams, kiekvienas renginio dalyvis užsidirbs pats.

Pasak bėgimo Tauragėje iniciatorės Isvaldos Aleknienės, „Europe Direct“ informacijos centro Tauragėje vadovės, tauragiškiai bėgimui pradėjo ruoštis dar vasario mėnesį.

„Vyrauja puikios nuotaikos, vaikai yra labai motyvuoti ir be galo nori pagelbėti. Gražiausias momentas besiruošiant yra tai, kad jaunieji tauragiškiai pinigus užsidirba patys. Paprašyti tėvų yra pats paprasčiausias būdas, bet tai nebus vaiko auka. Tačiau sutvarkius aplinką, iškepus pyragą, padarius rankdarbių ar pardavus knygą ir gavus už tai atlygį – jau visai kas kita“, – sakė bėgimo Tauragėje iniciatorė.

Kiekvienas mažasis UNICEF ambasadorius geram darbui įamžinti gaus UNICEF marškinėlius ir medalį. Pasak J.Majauskaitės-Staniulėnės, visi bėgikai – laimėtojai, dalyvavimu dovanojantys sveikatą bei gyvybę, todėl medalio, kaip padėkos už pastangas darant pokyčius, nusipelno kiekvienas.

„Bėgdamas tampi vienos komandos nariu, o gautas medalis liudija, jog mes, kaip bendruomenė, susibūrę galime nuveikti kažką itin reikšmingo“, – įsitikinusi UNICEF Lietuva vykdomoji direktorė.
Pirmąkart Tauragėje vyksiantis UNICEF vaikų bėgimas prasidės birželio 1 d., trečiadienį, 17 val. Renginio vieta – J.Kalvano parkas. Užsiregistruoti bėgime galima iki gegužės 20 d., 20 val., užpildžius internetinę registracijos formą.

Pirmasis UNICEF vaikų bėgimas birželio 1 d. vyks Tauragėje. Antrasis – rugsėjo 3 d., „Sostinės dienų“ metu, šalia Vilniaus Katedros aikštės.

Apie UNICEF

UNICEF yra daugiausiai vaikų gyvybių išgelbėjanti organizacija pasaulyje. UNICEF siekia užtikrinti kiekvieno vaiko teises bei gerovę. Kartu su partneriais mes dirbame 190 šalių ir teritorijų, kad šį įsipareigojimą paverstume tikrove. Ypatingą dėmesį skiriame labiausiai pažeistiems ir pamirštiems vaikams, jog pagalba pasiektų visus vaikus ir visur.

Apie UNICEF vaikų bėgimą

UNICEF vaikų bėgimas – tai linksmas 500 m bėgimas 2-12 m. vaikams, skirtas pasaulio mažiesiems. Šis renginys suvienija vaikus visame pasaulyje ir suteikia jiems galimybę prisidėti prie gyvenimo išgelbėjimo. Jau tradicija tapusiame bėgime per tūkstantis mažųjų bėgikų ne tik smagiai praleidžia laiką, susiranda naujų draugų, bet ir gelbsti gyvybes skurdžiose pasaulio šalyse.

Projekto globėja J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

2016 m. vyks du UNICEF vaikų bėgimai skirti pasaulio vaikams – birželio 1 d. - Tauragėje, rugsėjo 3 d. – „Sostinės dienose“, Vilniuje.

„Šilalės artojo“ inform.

Kiekvienas žmogus gyvenime kažko siekia ir nori tai realizuoti. Savo svajonę įgyvendino ir kaltinėniškė Stanislava Višinskienė – paprasta moteris, kurią dabar jau galime vadinti poete. Kurti eiles pradėjusi dar mokyklos suole, S.Višinskienė šiemet išleido pirmąją savo knygą „Poema apie Kaltinėnus“, skirtą kunigo Petro Linkevičiaus geriems darbams atminti.

Pristatydama knygą, autorė gausiai susirinkusius kaltinėniškius supažindino su jos turiniu - istoriniais įvykiais Kaltinėnų miestelyje, vaizdžiai atpasakotais jausminguose eilėraščiuose, kurių klausantis ne vienam nuriedėjo ašara. Kūryba – paprasta ir nuoširdi, giliai sujaudinanti kiekvieną žmogų. Poetei talkino bibliotekininkė Irena Sugintienė, įspūdžiais, kaip sekėsi redaguoti šį leidinį, pasidalijo Šilalės literatų klubo prezidentė Stefa Minutaitė, poemą iš istorinės pusės vertino istorijos mokytoja Nomeda Kasmauskaitė, būrys gimnazisčių deklamavo ištraukas iš naujosios knygos. Patriotinių bei lietuvių liaudies dainų padainavo Gintautė Jegorovaitė, o moterų ansamblis sugiedojo Kaltinėnų himną. Labiausiai visi laukė ypatingo svečio – buvusio Kaltinėnų parapijos klebono kun. P.Linkevičiaus, kuris pasidžiaugė naujuoju kūriniu, pasveikino autorę ir šiltai bendravo su buvusiais parapijiečiais.

S.Višinskienė neslėpė, jog kūryba jai teikia neapsakomai daug džiaugsmo. Anot jos, niekada nevėlu siekti savo svajonių išsipildymo.  Labai svarbu jausti aplinkinių paramą, todėl autorė dėkojo savo artimiesiems, o labiausiai – dukrai už didžiulį palaikymą bei pagalbą.

Gintautė JEGOROVAITĖ, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos mokinė 

AUTORĖS nuotr.

Mūsų miestelis įamžintas dar vienoje knygoje. Tai - „Poema apie Kaltinėnus“, kurią išleido kaltinėniškė Stanislava Višinskienė. Gimusi ir užaugusi Kaltinėnų apylinkėse, pirmuosius eilėraščius ji parašė dar mokyklos suole, jos kūryba buvo publikuota rajono spaudoje. S.Višinskienė – pilietiška ir aktyvi vietos bendruomenės narė, Kaltinėnų himno autorė, noriai dalyvauja renginiuose, gerbiama kaimynų ir buvusių bendradarbių, yra rūpestinga bei mylinti žmona, mama ir močiutė.

Pasak autorės, „Poema apie Kaltinėnus“ parašyta, remiantis tikrais faktais, įvykiai nušviečiami pagal datas. Knyga suskirstyta į kelias dalis, panaudotos ir nuotraukos. Pirmoje dalyje autorė kalba apie Antrojo pasaulinio karo bei pokario metus. Atgyja pirmoji sovietinė okupacija, represijos, nacių valdymas, antrasis sovietų užvaldymas, partizanų kovos.

Stanislava – katalikė, gerbianti ne tik savo miestelio praeitį, bet ir čia stovėjusias bažnyčias bei visus Kaltinėnuose dirbusius kunigus, todėl šiai temai skiria ypatingą dėmesį. Antroje knygos dalyje, pavadintoje „Prisikėlimas“, kalbama apie vieną skaudžiausių įvykių, kurio vyresni kaltinėniškiai iki šiol nepamiršta. Autorė rašo: „1988 m. sudegė didžiulis parapijos grožis bei turtas – šimtametė bažnyčia. Į Kaltinėnus klebonauti atsiunčiamas jaunas kunigas. Jis iškart su visais žmonėmis rado bendrą kalbą ir su didžiuliu entuziazmu, negailėdamas savęs, ėmėsi organizuoti darbus“.

Šis kunigas – tai Petras Linkevičius, kuriam Stanislava ir skyrė savo knygą. Skaitant eilėraščius, prieš akis iškyla naujos šventovės bei Tautos prisikėlimo kryžiaus statyba, Joninių šventės linksmybės, kaltinėniškių vienybė ir aktyvumas. Poetei svarbi ne tik praeitis, todėl leidinyje galima rasti eilių ir apie Lietuvos dabarties problemas.

Džiugu, kad knygos „Poema apie Kaltinėnus“ pristatymas įvyko būtent šiemet. Juk 2016-ieji yra skirti bibliotekoms ir vietos bendruomenėms. Renginį vedusi Kaltinėnų bibliotekos vadovė Irena Sugintienė ragino miestelio žmones didžiuotis, jog išėjo dar viena knyga apie gimtąjį kraštą. S.Višinskienę pasveikino Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos istorijos mokytoja Nomeda Kasmauskaitė bei mokiniai, kurie paskaitė eilėraščių, keletą dainų padainavo gimnazistė Gintautė Jegorovaitė. Kūrybinės sėkmės linkėjo ir Šilalės rajono literatų klubo „Versmė“ prezidentė bei knygos „Poema apie Kaltinėnus“ redaktorė Stefa Minutaitė, buvusi bendradarbė Albina Bataitienė, dukra Jovita bei visi gausiai susirinkę miestelio gyventojai. Šiltų aplodismentų sulaukė ir kun. P.Linkevičius, padovanojęs visiems kelis muzikinius kūrinius.

Dar ilgai po renginio kaltinėniškiai nesiskirstė. Vieni skubėjo įsigyti knygą su autorės autografu, kiti – pasikalbėti su kun. Petru.

Nomeda KASMAUSKAITĖ, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos mokytoja

Kiekvieno žmogaus sveikam ir visaverčiam gyvenimui itin svarbi yra tinkama mityba. Tačiau bene didžiausią reikšmę ji turi sparčiai besivystančiam organizmui. Tėveliai dažnai ypatingai rūpinasi ką tik gimusio kūdikio maistu, bet vos vaikas šiek tiek ūgteli, neretai ima žiūrėti į tai daug nuolaidžiau. Pasitaiko, kad 2-3 metų mažyliui jie drąsiai duoda tokį pat maistą, kokį valgo ir patys. Vis tik gydytojai perspėja, jog tai, kaip vaikas maitinasi trimis pirmaisiais savo gyvenimo metais, turi labai didelę įtaką jo fizinei bei protinei raidai ir gerai savijautai.

Pirmieji treji gyvenimo metai – vieni svarbiausių

Gydytoja vaikų gastroenterologė ir dietologė Rūta Rokaitė sako, kad svarbiausias dalykas, kuriuo suaugusieji turėtų pasirūpinti, siekdami užauginti sveiką vaiką, tai pasistengti užtikrinti visavertę jo mitybą.

„Pirmaisiais trimis metais vaikas greitai auga, jo organizmas patiria nemažai pokyčių: diferencijuojasi ir bręsta centrinė nervų bei imuninė sistemos, inkstai, kepenys ir kiti svarbūs organai. Be to, sparčiai didėja raumenų masė, dygsta dantys. Antraisiais metais ir vėliau stiprėja virškinimo organų gebėjimas virškinti bei pasisavinti įvairesnes medžiagas. Visa tai reikalauja didesnio dėmesio vaiko mitybai“, – akcentuoja R.Rokaitė.

Suaugusiųjų maisto nerekomenduoja 

Neretai tėvai 2-3 metų vaikui duoda net ir aštraus kinų maisto, keptų krevečių, picos. Tačiau gydytojos R.Rokaitės teigimu, aštraus, rūgštaus, kepto ar kito sunkiai virškinamo maisto, tokio kaip grybai ar jūros gėrybės, jam duoti tikrai nerekomenduojama.

„Svarbiausia 1-3 metų vaikui – įvairus bei tinkamai parinktas maistas, su kuriuo organizmas gautų reikiamų maisto medžiagų – baltymų, angliavandenių ir riebalų, pakankamai vitaminų bei mineralinių medžiagų. Be to, maistas turėtų užtikrinti tokį kalorijų kiekį, kuris patenkintų mažylio energijos poreikius. Be abejonės, reikėtų riboti saldumynų vartojimą, vengti saldžių vaisvandenių“, – siūlo gyd. R.Rokaitė.

Anot gydytojos, nors didelė dalis to, ką valgo suaugusieji, 1-3 metų vaikui nėra tinkama, tačiau visišku vegetaru mažylio daryti nereikia. Mėsos, kaip ir pieno bei jo produktų, jo racione privalo būti. 

„Pienas ir jo produktai yra reikalingi augančio vaiko organizmui iki to laiko, kol jis visiškai subręsta. Pieno mišiniai rekomenduojami visiems vaikams iki trejų metukų. Išimtis, žinoma, yra pienui bei jo produktams alergiški mažyliai“, – sako R.Rokaitė. 

Pasikliauti vien savo nuomone rizikinga 

Gydytojos gastroenterologės teigimu, tėvai pernelyg pasikliauja vien savo įsitikinimais ir, nepasitarę su specialistais, sprendžia, kas jų vaikui tinka, o kas – ne. 

„Dvejų ar trejų metų vaikui subalansuota dieta ir maisto racionas yra itin svarbūs. Todėl tėvai turėtų pasikonsultuoti su pediatru, kokį maistą jis turėtų gauti, kokio reikėtų vengti ar visai neduoti. Rekomendacijų laikymasis gali padėti išvengti įvairių vaiko sveikatos sutrikimų“, – sako R.Rokaitė. 

Pilvo pūtimas, skausmai, vidurių užkietėjimas, viduriavimas bei kiti virškinimo sutrikimai, gydytojos teigimu, yra pagrindiniai nusiskundimai, dėl kurių į medikus kreipiasi tėveliai, auginantys vaikus. Taip pat dažni ir įvairių alergijų, antsvorio ar nepakankamo svorio augimo atvejai. Todėl, susidūrus su šiomis problemomis, geriausia kreiptis į specialistą, o ne imtis savarankiškai jas spręsti. 

Jurgita ŠAPĖNAITĖ