Į redakciją kreipęsis iždoniškis Vytautas G. piktinosi, kodėl daugelį metų žarstomi pažadai apie būsimą asfaltą iki šiol niekaip nevirsta realybe. Pasak vyriškio, apie tai, jog nuo Iždonų iki Kaltinėnų bus galima nuvykti ne duobėtu žvyrkeliu, o lygiu keliu, žmonės pirmą kartą išgirdo dar prieš ketverius metus.

„Šių metų kovą „Šilalės artojuje“ (straipsnyje „Duobėti žvyrkeliai – Šilalės valdžios gėda“) perskaitęs, kad asfaltavimo darbai kelyje Pagrybis-Kaltinėnai prasidės šią liepą, apsidžiaugiau: gal pagaliau viskas iš tikrųjų pajudės. Nes tame straipsnyje Seimo narys Remigijus Žemaitaitis garantavo, jog remontai tikrai bus. Bet atėjo ruduo, o kaip niekas nevyksta, taip nevyksta. Kodėl taip atsitiko? Juk kelias tik­rai yra baisus. O jei „praeina“ greideris, iš viso nebeįmanoma išvažiuoti“, - piktinosi skaitytojas.

Tad kodėl rinkėjams žarstyti pažadai iki šiol neįgyvendinti, pasiteiravome politiko.

Pasirodo, pradėti asfalto tiesimą nuo Pagrybio gyvenvietės­ iki Kaltinėnų sutrukdė skundų nagrinėjimas, mat jais buvo užverstos įvairios tarnybos.

„Nuo gegužės mėnesio­ įvairioms tarnyboms, tarp jų - ir Specialiųjų tyrimų tarnybai, buvo pateikti trys skundai. Įtarimų, kas juos parašė, turiu, tačiau atskleisti negaliu. Tuo labiau, kad visi jie - anoniminiai. Manau, jog tai buvo daroma specialiai, siekiant darbus užvilkinti. O kol tarnybos visko neišsiaiškino, užstrigo ir sutarčių pasirašymas. Tačiau dabar darbai jau turi būti pradėti, ir, kaip ir planuota, Kaltinėnus bei Iždonus sujungs 3,5 kilometro asfalto atkarpa“, - komentavo parlamentaras.

Dėl tos pačios priežasties vėlavo ir į Jaunodavą, Radiškę, Palenti­nį ve­dančio žvyr­ke­lio asfaltavimas. Apie tragiš­ką jo būklę ne sykį buvo rašyta ir „Ši­lalės artojuje“. Bet šiuo metu pakelėse jau stovi informaciniai stendai, skelbiantys, jog kelio Var­niai-Severėnai-Kaltinėnai tiesimo darbai turės būti baigti iki kitų metų spalio 26 d. Toks pat terminas numatytas ir kelio Upyna-Pagrybis-Kaltinėnai sutvarkymui. Abiejuose objektuose darbuosis tas pats rangovas – UAB „Kamesta“. Skelbiama, kad dar­bai prasidės paskutinį šių metų ketvirtį.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Praėjusį sausį suėjo dešimt metų, kai Šilalės rajono policijos komisariato duris pravėrė Linas RAMEIKIS. Karjerą pradėjęs nepilnamečių reikalų darbo grupėje, vėliau išbandęs save apylinkės inspektoriaus pareigose, dabar jis dirba Prevencijos skyriaus tyrėju. Šiemet Linui teko garbė atstovauti apskričiai geriausių šalies viešosios policijos pareigūnų konkurse, kuriame, nors ir nepavyko pelnyti prizinės vietos, pasirodyta išties šauniai.

„Policininko profesiją pasirinkti man pasiūlė tuometinis komisariato vadovas Remigijus Rudminas. Darbo specifiką šiek tiek išmaniau, nes panašiose pareigose dirba giminaičiai, su kuriais nuolat pasikalbėdavome apie pagrindines aktualijas. Be to, man niekada nebuvo svetimas noras padėti  žmonėms, ginti ir saugoti valstybės interesus. Tikriausiai ne veltui pareigūno priesaikoje ir yra įrašyti žodžiai: „Prisiekiu negailėti jėgų, gindamas žmogaus teises ir laisves, visuomenės bei valstybės interesus, sąžiningai atlikti patikėtas pareigas“, - pasakoja L. Rameikis.

Daugeliui gali kilti klausimas, ką gi veikia tie prevencijos pareigūnai? Ką daro pat­ruliai ar kriminalistai – lyg ir aišku, o kokias užduotis atlieka L. Rameikis?

„Kiekvieną rytą su tiesioginiu vadovu aptariame praėjusios paros įvykių suvestinę, iškilusias problemas bei kt. Vėliau didžiąją darbo laiko dalį skiriu pareiškimų bei pranešimų tyrimui, tenka  reaguoti į įvykius“, - sako pareigūnas.

Šiemet L. Rameikis dalyvavo geriausio 2016 m. Tauragės apskrities policijos komisariato prevencijos pareigūno konkurse.  Jis įveikė visus konkurentus ir įgijo teisę atstovauti komisariatui finale.

„Pirmasis etapas buvo nepalyginamai lengvesnis. Jame, sprendžiant testą, buvo tikrinamos bendrosios žinios, šaudymo, vairavimo įgūdžiai bei dėmesingumas. Ant­rajame etape dalyvavo 10 geriausių apylinkės inspektorių arba veiklos padalinio pareigūnų iš visos Lietuvos. Dviejų dienų konkursas vyko Vilniaus rajone, Valčiūnų ugniagesių-gelbėtojų mokykloje. Teko varžytis penkiose rungtyse: plaukti baseine ir gelbėti skęstantį, įveikti figūrinio važiavimo užduotį, bendrųjų žinių testą, taktikos-šaudybos bei dėmesingumo rungtis. Tuo pat metu vyko ir pat­rulių konkursas, kuriame dalyvavo visų apskričių geriausieji bei svečiai iš Latvijos, Estijos ir Suomijos. Visose rungtyse buvo vertinamas pareigūno atlikto darbo tikslumas bei užduoties atlikimo greitis“, - įspūdžiais iš konkurso dalijasi Linas.

Paklaustas, ar niekada nesigailėjo pasirinkęs policininko kelią, L. Rameikis nesutrinka. Jis sako kitoje sferoje savęs neįsivaizduojantis. Tačiau neslepia turįs svajonę išbandyti save specia­lizuotame policijos būryje.

O ką pareigūnas mano apie šiandieninę policijos padėtį bei jos ateitį?

„Pajuokaujant būtų galima sakyti, jog kartais policininko darbas panašus į kunigo: žmonės dažnai mums išsako savo „nuodėmes“, bėdas, nuogąstavimus. Mes juos išklausome, patariame. Tikrai gera, kai gali žmogų apginti ir jam pagelbėti.

Kalbant apie minusus, tik­riausiai šiuo metu pareigūnams labiausiai trūksta išsamios informacijos apie reformą. Žinoma, stinga ir elementarių darbo priemonių. Tačiau tobulybei ribų nėra, dėl to ir policijai būtina nuolat keistis: prisitaikyti prie naujų aplinkybių bei esamų sąlygų, reaguoti į besikeičiančią situaciją. Kartais reikia kitokio požiūrio.

Dabar policijos sistemoje vykstanti reforma arba vadinamasis naujas modelis, tikėtina, stip­riai pakeis kai kurių pareigūnų požiūrį į darbą. Vis tik galvoju, kad mes prisitaikysime prie naujovių. Svarbiausia, jog permainos neprieštarautų viena kitai, nes tada sustotume vietoje. Iš esmės manau, kad pokyčiai tik į naudą. Visuomenė mumis pasitiki, viliuosi, jog pasitikės ir toliau. O tai leidžia dar vienu žingsniu priartėti prie žmonių. Nuo to ir jiems, ir mums tik geriau“, - įsitikinęs pareigūnas.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Ruduo jau gąsdina pirmosiomis šalnomis, tuoj iš spintų trauksime šiltus paltus, kepures ir pirštines, o šilumos tiekėjai ruošiasi šildymo sezonui. Tačiau kaip nuo šalčio ginsis šio straipsnio herojus Albinas Jurkus, nė pats nežino – jis neturi ne tik spintos, bet ir namų. Artėjanti žiema vyriškį varo į neviltį: miške, kur dabar yra apsistojęs, galima ir galą gauti. Tačiau ką dary­ti nelaimėliui, nebenorinčiam piktnaudžiauti svetimų žmonių gerumu, kuriam valdžia atsuko nugarą?

Bėdos pasipylė, grįžus iš Afganistano

A. Jurkus dar neturi nė 50-ies, bet per savo gyvenimą sako patyręs tiek nuotykių ir nesėkmių, jog drąsiai galėtumei rašyti kriminaliniais atspalviais išmargintą romaną. Bokštuose gimęs bei užaugęs, dabar šį kaimą jis įvardija tik kaip vietą, kurioje yra regist­ruotas. Į tėviškę, kur dar gyvena Albino brolis ir sunkiai pasiligojusi mama, vyriškis užklysta ne taip dažnai: čia jis neturi savo kampo, todėl nenori artimiesiems būti našta. Būtent dėl to kelinti metai jis glaudžiasi netoli Traksėdžio esančiame miške arba apsistoja pas bičiulį, iš geros valios visais įmanomais būdais padedantį nelaimėliui.

„Gyvenu, kur papuola. O tiksliau: esu pakibęs tarp žemės ir dangaus. Kol šilta, turiu tokią būdą miškiuke, joje irgi būnu. Bet žiemą jau reikia galvoti, kur pasidėti. Čia nėra elektros, pasišviečiu žvakėmis, o šildo „buržuika“. Artėja šalčiai, tai kokį mėnesį prisiglausiu, padirbėsiu pas pusbrolį, kuris gyvena netoli Sovetsko. Tačiau ką reikės daryti grįžus, nežinau. Prieš dvejus metus, 2014 m., stojau į eilę socialiniam būstui gauti. Bet kokie dalykai vyksta savivaldybėje, nė neįsivaizduojate. Prieš metus buvau 28-as ir, kiek žinau, turėjau būti įkeldintas į vieną daugiabutį. Tačiau dėl neaiškių priežasčių šiemet stebuk­lingai nukritau net į 138-ą vietą. Tai kada aš tą būstą begausiu? Matyt, valdžia laukia, kada „nusprogsiu“... Tada jau nieko nebereikės duoti.

Esu pripažintas nukentėjusiu nuo Afganistano karo, turiu antros grupės neįgalumą, negeriu, nevagiu, tai ar manim neturėtų būti pasirūpinta?“ - klausė A. Jurkus.

Apie Afganistano karą užsiminęs vyriškis įsitikinęs, jog būtent nuo šito ir prasidėjo didieji jo gyvenimo vargai. Tarnaudamas Albinas buvo kontūzytas: patyręs galvos traumą, apie septynias paras praleido komoje. Grįžusį iš karštojo taško jį pripažino neįgaliu: po galvos traumos buvo užspausti kapiliarai, pažeista klausa bei rega. Albinas dėl to gavo antrą neįgalumo grupę, tačiau pusamžį vyriškį persekioja ir daugiau sveikatos bėdų. Jis sako negalintis gyventi be vaistų: kankina odos egzema, kvėpavimo takų ligos, o dėl burnoje atsirandančių pūlinių baigia netekti paskutinių dantų. Jei kasdien nenaudotų jam paskirtų privalomų vaistų bei vitaminų, sako, jau seniai būtų „po velėna“.

„Tos nesąmonės, kurios dabar vyksta, pasendino mane dvidešimčia metų. Be vaistų aš negaliu. Ir dabar vaistinėje palikau 50 eurų. Esu ligų maišas, todėl mano kuprinėje – vien vaistai“, - išrikiavęs ant akmens kelioliką dėžučių įvairių tablečių, tepalų bei purškalų, rodė Albinas. 102 eurai socialinės pašalpos – visos jo pajamos, kurių vos užtenka vaistams ir maistui.

Tarnyba Afganistane, pasak­ vyro, paveikė ir šeimyninį gyvenimą – kai tapo neįgalus, žmona susirado kitą. Tada Albino gyvenime prasidėjo juodasis periodas, jis pasidarė itin impulsyvus, o užplūstančios emocijos dažnai prasiverždavo pykčiu bei agresija. A. Jurkus neneigia, jog dėl karšto charakterio ir nuolatinės, jo manymu, kovos už teisybę ne kartą teko pabuvoti ir įkalinimo įstaigose.

Tačiau ar turime teisę smerkti gyvenimo ir taip sulamdytą žmogų bei dar labiau jį žlugdyti? Todėl kai nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis vyras paprašė padėti išsiaiškinti, kas atsitiko, kad per metus laukiančiųjų socialinio būsto eilėje jis nubildėjo žemyn daugiau nei per šimtą pozicijų, kreipėmės į rajono savivaldybę. Ir nors Albinas primygtinai įrodinėja girdėjęs, jog vietas eilėje galima „pasikoreguoti“ atitinkamais būdais, nesinori tuo tikėti.

„2015 m. rugpjūčio 26 d. laukiančiųjų socialinio būsto sąraše buvau 28-oje vietoje. Šiemet esu 138-as. Valdžia mane ėda specialiai, esu jiems taip įgrisęs, kad pamatę mane pradeda mėlynuoti “, - valdininkais piktinasi A. Jurkus.

Laisvi – net septyni socialiniai būstai

Šilalės rajono savivaldybės Turto valdymo ir ekonomikos skyriaus vyriausioji specia­listė Reda Aužbikavičiūtė informavo, jog asmenų, turinčių teisę į socialinio būsto nuomą, apskaita tvarkoma pagal šešis skirtingus sąrašus: jaunų šeimų, šeimų, auginančių tris ar daugiau vaikų (įvaikių), asmenų ir šeimų, likusių be tėvų globos, neįgaliųjų ir lėtinėmis ligomis sergančiųjų ar šeimų, kuriose yra tokių asmenų. Taip pat yra sudarytas bendrasis sąrašas bei atskiras sąrašas nuomininkų, turinčių teisę į socialinio būsto sąlygų pagerinimą. Šiuo metu daugiausiai laukiančiųjų buto – bendrajame sąraše, kuriame įrašyti 82 asmenys ar šeimos. Valdiškos pastogės tikisi ir 36 jaunos šeimos bei 23 neįgalūs asmenys.

Iš viso rajone yra 178 asmenys bei šeimynos, laukiantys socialinio būsto. Pasak R. Aužbikavičiūtės­, viena šeima jo jau negauna net 13 metų – prašymą ji yra pateikusi 2003-iųjų gruodį. Dar keturios eilėje stovi nuo 2006 m., 11 šeimų – nuo 2007-ųjų.

Per šiuos metus prie jų prisijungė dar 24 likimo bendražygiai. Tačiau per 2016-uosius socialinis būstas išnuomotas vos vienai  šeimai. Turint omenyje, jog šiuo metu, savivaldybės pateiktais duomenimis, yra ne vienas laisvas butas, tokia situacija – šiek tiek keistoka.

Savivaldybė informuoja, kad be gyventojų yra net 7 būstai: 6 socialiniai ir 1 tarnybinis (Maironio g. 19-23, Šilalė). Beveik visi jie – Šilalėje. Nuomininkų laukia net du Jono Basanavičiaus g. 8 A name esantys butai (Nr. 3 ir Nr. 4), bendrabučio tipo kambariai Vasario 16-osios g. 13-207 ir Žemaitės g. 10-5 A, butas naujame socialiniame daugiabutyje Kovo 11-osios g. 25-26. Šiuo metu negyvenamas ir vienas Kaltinėnų seniūnijoje, Ąžuolijos kaime esantis būstas.

R. Aužbikavičiūtės paklausėme, dėl kokių priežasčių žmogaus eilės numeris gali keistis ir nukristi, tarkime, net per šimtą pozicijų. Pasak jos, įstatymas numato daug priežasčių, tačiau pati dažniausia - gyventojai nepateikia privalomos turto ir pajamų deklaracijos. Nuo 2015-ųjų sausio 1 d. tai padaryti iki kiek­vienų metų gegužės 1 d. turi visi pretendentai į socialinį būstą.

„Daugelį tenka išbraukti, nes jie nesugeba pateikti deklaracijos. Patys skambiname, ieškome, kad tik jie neiškristų iš sąrašo. Taip pat dažnai tenka žmones išbraukti, kai jie pakeičia gyvenamąją vietą ir išvyksta į kitas savivaldybes“, - komentuoja specialistė.

Jai esą žinomas ir A. Jurkaus atvejis: pasirodo, jo eilė „sparčiai“ pasislinkusi į priekį. Rugsėjo 27 d. duomenimis, jis jau esąs nebe 138-as, o… 110-as. O jei Albiną tenkintų kambarys bendrabutyje (Vasario 16-osios g. 13), greitai būtų galima svarstyti klausimą dėl buto suteikimo.

„Yra atsilaisvinęs neblogas kambarys bendrabutyje, tačiau man kelia baimę A. Jurkaus charakteris. Neaišku, ar jis norės eiti į bendrabutį, ar pritaps. Jis man pasirodė ašt­raus būdo, ar po to nekils dar daugiau problemų? Bet jeigu gyventoją tenkintų šis kambarys, manau, būtų galima svarstyti jo klausimą, tačiau pats turi būti protingas ir atėjęs nešūkauti“, - auklėja benamį A. Jurkų R. Aužbikavičiūtė.

Tokiam žmogui reikia padėti

To, jog yra karštakošis, Albinas neneigia. Tačiau jį globojantys žmonės vyrą charakterizuoja vien teigiamai. Traksėdyje gyvenantis Albino bičiulis Pranas ir jo šeima kiek įmanydama stengiasi padėti klajūnui: žiemą leidžia įsikurti garaže, kur vyras gali nusiprausti, išsiskalbti rūbus, pasikrauti mobilųjį telefoną. Pranas Albiną pažįsta dar nuo kolūkio laikų, todėl puikiai žino jo gyvenimo vingius, būdą ir tikina, kad jis – geras, nepiktybinis žmogus.

„Kažkada kolūkyje jis buvo geriausias darbininkas. O paskui ne savo noru tapo invalidu. Tokiems žmonėms reikia pagelbėti. Albinas nėra koks vagis, jis labai tvarkingas ir sąžiningas. Padedu jam, kiek galiu. Bet pasistengti privalėtų ir valdžia. Juk ne savo noru jis išvažiavo į Afganistaną, kur buvo suluošintas visas jo gyvenimas. Deja, tokių vargetų niekam nereikia: dabar vieniems valdininkams svarbiau rinkimai, kiti auksinius šaukštus perka, treti rūpinasi pabėgėliais, o saviškiam žmogui - nieko. Albinui daug nereikia, tik paprasto kambariuko, kad turėtų kur prisiglausti“, - sako jo globėjas.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Vieną gražią ir šiltą popietę 4a klasės mokiniai, kaip ir dera, vilkėdami liemenėmis bei mūvėdami šalmus (ačiū dviračių sporto treneriui Kęstučiui Česaičiui), lydimi mokytojos Andželos Varanienės bei Dovydo ir Julijos mamų,  dviračiais mynė Kvėdarnos apylinkės pažinimo takais.

Pirmiausia pasukame Drungėliškės­ koplyčios link. Kelias buvo duobėtas, o pasiekus mišką, mus atakavo būriai uodų. Negana to, kelią pastojo upė su kabančiu tiltu. Kai kuriems tai buvo pats didžiausias išbandymas. Tačiau ragindami bei drąsindami vieni kitus, sėkmingai pasiekėme kitą krantą, nuo kurio ir Drungėliškės koplyčia - visai netoli. 

Tai medinės viena kitoje stovinčios koplyčios. Jos atspindi tradicinę liaudies architektūrą, yra unikalios savo struktūra – „koplyčia koplyčioje“. Viduje – senoji, virš kurios pastatyta dabartinė. Vieta garsėja stebuklinga Jėzaus Nazariečio, apsireiškusio ant švento akmens, statula. Stebuklingu laikomas ir šalia sruvenantis šaltinėlis. Pasimeldę bei atsigaivinę vandeniu, traukėme toliau. Mūsų laukė Kazimiero Jauniaus klėtelė.

Po bendrų pietų klėtelėje Rasa Pangonienė papasakojo apie žymaus kalbininko Kazimiero Jauniaus gyvenimą, jo darbus. Apžiūrėję klėtelę bei pažaidę, leidomės į namus. Pakeliui užsukome į Grimzdų parduotuvę nusipirkti ledų, kuriuos skaniai suvalgėme Grimzdų bendruomenės parkelyje.  Aplankėme klasioko Sauliaus ponį Spalį, kuris mūsų visai neišsigando.

Į mokyklą grįžome vakarop,  numynę apie 16 kilometrų. 

Andžela Varanienė,

mokytoja

Ingridos ZOBĖLIENĖS nuotr.

Suktais, iš raudonų plytų sumūrytais laiptais lipame aukštyn iki Šilalės bažnyčios pastogės. Paskui jau po pat stogu iš lentų sudėtais pastoliais Zigmas veda patamsiais į didelį kambarį, kur tiksi laikrodžio mechanizmas. Su Zigmu Bagdžiūnu susipažinome Vlado Statkevičiaus muziejuje, kur atidaryta jo laikrodžių kolekcijos paroda. O jis, pasirodo, dar ir bažnyčios laikrodininkas!

Bažnyčios laikrodininkas

Niekada nemaniau, kad laik­rodžio mechanizmas gali būti toks didelis. Švytuoklė - met­ro ilgumo. O dantračiai kaip kokios kuliamosios. Maži ratukai neišlaikytų svarsčių, kurie, leisdamiesi žemyn nuo bažnyčios lubų, suka rodyk­les ir visą mechanizmą. Visai kaip senoviniai naminiai užtraukiami laikrodžiai, tik ši­tas – keliolika kartų didesnis.

Zigmas ant veleno uždeda rankeną ir pradeda sukti. Kad laikrodis nesustotų, nusileidusius svarsčius reikia pakelti. Zigmas įsiręžęs suka veleną, ant jo vyniojasi trosas. Kažkur ten, šachtoje, kyla aukštyn ant troso kabantis svarstis. Jo dar nematyti. Šachta yra gili, iki pat bažnyčios apačios.

Zigmas pasuka 40 kartų, su­stoja atsipūsti. Svarsčio vis­ nematyti. Taip iš viso trys pri­ėjimai po 40 veleno pasukimų. Ne sunkumų kilnotojas, kad visa tai įveiktų vienu ypu. Pagaliau svarstis pasirodo: kokių trijų kibirų dydžio metalo gabalas. Tikriausiai švinas. Kiek atsikvėpęs, Zigmas tokiu būdu kels ir­ ­antrąjį svarstį. Vienas suka laik­rodžio rodykles, kitas muša dūžius.

Daugelį metų Šilalės bažnyčios laikrodžio rodyklės stovėjo ir tik puošė fasadą. Kol vieną dieną pas kleboną atėjo Zigmas ir pasisiūlė sutaisyti užstrigusį mechanizmą. Nuo tada jis tapo bažnyčios laikrodininku.

- Dabar esu kaip įsikirtęs į koją, - sako Zigmas. - Niekur toli nuo Šilalės negaliu nuvažiuoti. Mechanizmas taip kvailai padarytas, jog reikia užtraukti kas antrą dieną. Yra laikrodžių, kuriuos užtenka prisukti sykį savaitėje, o šitą - kas antrą dieną! Tačiau jo neperdirbsi.

Šalia laikrodžio mechanizmo ant grindų padėtas mechaninis varpininkas. Tai elekt­ros varik­lis su reduktoriumi, kuris, sukdamas veleną, tampo varpų trosus. Tai daug paprastesnis už laikrodį mechanizmas. Užtenka retsykiais pareguliuoti trosus, kai tie išsitampo, ir į varpą sudavęs kūjis nebeatšoka. Pareguliuoji - ir vėl skambėjimas normalus.

- Labai norint, veleną galima perdaryti, kad jis skambintų nesudėtingą melodiją. Bet yra kaip yra, - sako bažnyčios laikrodininkas.

Geras meistras - tai įrankiai

Daugelis šilališkių dar tik­riausiai prisimena prie Ašučio tvenkinio gyvenusį Juozą Lukminą. Tą patį, kurio name trenkė stiprus sprogimas. Toks stiprus, jog iš verandos nieko neliko.

- Po sprogimo jis buvo rastas dar gyvas. Kai nuvežė į ligoninę, turėjo sąmonę, - pasakoja Zigmas. - O kojos nebeturėjo. „Ar dar galėsiu tarnauti?“ - klausinėjo. Nejautė, kad kojos jau nebėra. Tai buvo labai įdomus ir visiems reikalingas žmogus. Priklausė savanoriams, domėjosi kariuomene, ginklais, sprogmenimis... Taip ir žuvo. Sprogo kažkas rankose.

Savamokslį meistrą pažinojo ir Zigmas, nors traukė jį ne ginklai ir ne sprogmenys. Zig­mo pomėgis - taikus ir niekam nepavojingas. Dirbdamas vadinamuose „Tauragės skaičiukuose“, Juozas iš ten draugams parveždavo visokių įnagių bei kitų reikalingų dalykų. O Zigmui labai reikėjo mažų replyčių, miniatiūrinių spaustuviukų, grąžtelių, frezikių.

- Būna, senam laikrodžiui trūksta dantračio. Turint originalą, galima padaryti visai tikslią kopiją. Tačiau reikia mažyčių kopijavimo stak­lyčių. Jas irgi turi pasidaryti. Be įrankių koks tu meist­ras? - klausia Zigmas. - Kartais ir patarimo reikia. O Juozas daug ką išmanė. Pažintis su juo man buvo didelis postūmis. Bet pradžioje iš Juozo man reikėjo tik kaltų. Juk pradėjau visai ne nuo laikrodžių. Drožinėjau medį, o Juozas gamykloje galėjo teisingai užgrūdinti kaltus. Man atrodo, jis viską galėjo, - šypsosi Zigmas.

Restauravęs kelias senų laikrodžių dėžes, Zigmas suprato, kad to yra mažai. Norint užsiimti senais laikrodžiais, pirmiausia reikia juos atgaivinti.

Išradingumas padėjo išgyventi

Sulaukęs aštuoniolikos, Zigmas ga­vo maišą su savo manta ir Utenos vaikų namų auklėtojų patarimą važiuoti į Vilniaus verbavimo punktą­. Ten paims kokiems darbams, gal duos pastogę... Maiše buvo pagalvė, paklodė, ant­klodė, kostiumas, dar ke­li skudurai. Ir taip su terba ant pečių - į gyvenimą! Zigmas nežinojo, kad Vilniuje jį užverbuos darbams į Tauragės miesto statybas, kad iš ten atsidurs Šilalėje ir čia pasiliks visam gyvenimui.

Šiandien jis jau neprisimena, ar jam davė pinigų kelionei. Bet nesvarbu. Jis mokėjo užsidirbti, rinkdamas tuščius butelius. Taip sutaupydavo kapeikų ir duonai, ir bandelėms, ir netgi saldainiams.

- Mamos neprisimenu. Kai mirė, buvau kūdikis. Tėvas parsivedė pamotę. Tada prasidėjo keistas gyvenimas. Mūsų namas virto savotišku kaimo restoranu. Kas norėjo, galėdavo ateiti ir nusipirkti samagono, galėjo ir vietoje išgerti. Samagoną virdavo pamotė, o mes, vaikai, jai padėdavome. Klientai gaudavo ir užkandos. Tai buvo keisčiausia. Jie, būdavo, gali valgyti ir duoną, ir lašinius, o mums, vaikams, valgyti draudžiama! Pamotė slėpdavo net duoną. Vieną kepalą užrakindavo virtuvės spintelėje, kitus iškepusi kažkur paslėpdavo. Mes aptikome, kad rūsyje. Pavagiam, būdavo, visą kepalą, ir ji nepastebi, kad vienu sumažėjo. Paslapčia visi trys ir sutašome. Bet sykį ji užtiko mūsų nebaigtą valgyti ir paslėptą kepalą. Oi gavom tada nuo tėvo! - prisimena Zigmas. - Tai dabar vaikų mušti negalima, o tada galėjai juos daužyti, kiek tinkamas.

Pavogti iš rūsio kepalą - paprastas žygis. Atrakinti užrakintą spintelę - jau rimtesnis darbas.

- Vienas spintelės duris pamotė iš vidaus užkabindavo kabliuku, o kitas užrakindavo raktu. Mes susivokėme, jog, atkrapščius kabliuką, abi durys atsiveria. Plona viela puikiausiai telpa pro plyšį, ja ir atkrapštai. Paskui duris vėl suveri, ir beveik nelieka žymės. Riekes išmokome pjauti atsargiai, kopijuodami prieš tai atpjautą formą. Tačiau ji netrukus suprato, kad kepalas pernelyg greitai mažėja, todėl vietoj kabliuko įtaisė skląsti. Jo atkrapštyti mums nepavyko­. O jei ištraukus vieną stalčių? Kaip tik virš durelių buvo du stalčiai. Ištraukėme vieną, atšovėme skląstį, atsidarėme duris, atsipjovėme duonos, o paskui viską užtaisėme, kaip buvo. Atrodo, neliko jokių žymių, kad į spintelę kas nors įsilaužė. Ir skląstis užšautas, ir durelės užrakintos... - prisimena Zigmas pirmuosius savo konstravimus.

Taip jie ir žaidė su pamote išlikimo slėpynių, kol Zig­mas atsidūrė Utenos vaikų namuose.

Panašiai dabar yra ir su laik­rodžiais. Parsineša Zigmas seną laužą, pasideda ant stalo ir pusę dienos laužo galvą, kodėl jis neina. Kur čia galėtų būti kabliukas?

Nediplomuotas meistras

Zigmas neįtarė, jog tai bus savotiškas egzaminas. Nė nekvepėjo kokiu išbandymu. Atvažiavo iš Girdiškės senas pažįstamas Jonas, sako:

- Važiuojam į Tauragę, reikia padėti tokiam žmogui.

Zigmas Jonui jau buvo taisęs kelis senus laikrodžius bei restauravęs jų dėžes. Yra žmonių, kurie renka senus laikrodžius, kiti jais dar ir prekiauja. Zigmas jau buvo šiek tiek įgudęs, restauravęs senus, ir pats turėjo keletą. Kelis neinančius buvo gavęs dykai. Vieną suremontavęs nupirko iš savo kliento. Mat už remontą bei dėžės restauravimą tas nenorėjo mokėti 45 litų.

- Tas laikrodis 10 litų tevertas! - piktinosi žmogus.

 Kad tiek tevertas, Zigmas už 10 ir nupirko. Kitus rado Rietavo turguje. Neinantys kainuoja daug pigiau, o jis turi visą kalną atsarginių dalių. Kai Skaudvilėje mirė garsus to krašto laikrodžių meistras, Zig­mas nuvažiavo pas našlę ir sutarė, jog ji atiduos jam visą laikrodžių laužą, o jis sutvarkys jai kelis senus laikrodžius.

Laužo buvo tiek daug, kad netilpo į mašinos bagažinę. Pasirodo, žmogus visą gyvenimą dirbo Skaudvilės buitiniame kombinate, taisė laik­rodžius, o nepataisomus me­tė į krūvą. Zigmui apsalo širdis. Kiek čia dant­račių, kiek ašelių, rodyklių, spyruoklių!.. Jis mielai padarys kelis reisus, kad tik parsivežtų viską.

Dabar jis galėjo ardyti, taisyti, imti kitą ir vėl taisyti!

Tauragiškis juos pasitiko savo kieme.

- Arūnas, - prisistatė jis, paspaudė ranką ir nusivedė laiptais žemyn į pusrūsį.

- Į namą jis manęs nė nesivedė, - pasakoja dabar Zigmas. - Kai tik nuėjau į tą rūsį, iškart supratau - kodėl. Didžiulė salė, ir visa - vieni laikrodžiai! Puikūs senoviniai laikrodžiai! Ir pakabinti, ir pastatyti, ir einantys, ir sustoję. Yra žmonių, kurie iš Europos vežasi antikvarą, dažniausiai - aplaužytą, apgadintą. Čia pataiso, restauruoja, kaupia savo kolekcijas arba parduoda ir pasidaro pinigo. Bet tai - jau ne mano reikalas.

Arūnas parodė Zigmui kelis senus laikrodžius.

- Nepataisytum? - paklausė. - Pamėgink, gal kas išeis?..

Zigmas suprato mintį. Gerų ir vertingų daiktų šeimininkas kol kas neduos. Tačiau jei pasiseks... Zigmas turi įrodyti, kad yra vertas pasitikėjimo. Tada galės restauruoti ir senas kėdes, stalus, bufetus...

Dailiųjų darbų jis išmoko Šilalės tarpkolūkinės statybos organizacijos vaizdinės agitacijos dirbtuvėse. Tai, ką jie gamino, seniai pavirto istoriniu šlamštu: gatvėse statomi stendai, agituojantys dirbti gerai ir vykdyti partijos užduotis, ant sienų kabinami plakatai, žadantys planus įgyvendinti 120 procentų. Viskas atsidūrė šiukšlyne, bet Zigmui liko vienas brangus dalykas - mokėjimas dirbti dailiai, gražiai ir kantriai. Jis itin daug padarė medinių prizų melžėjoms, šėrikams, traktorininkams. Ir dabar liaudies meistrai drožia panašius dalykus, tik niekas jų nebevadina prizais.

Iš kur Zigmas mokėtų restauruoti laikrodžius ir kitus senus daiktus, jeigu nebūtų pradėjęs nuo tų plakatų ir prizų? Štai dabar jis turi sutvarkyti antikvarinės kėdės koją. Kojos apačia imituoja liūto ar kokios kitos katės leteną, tačiau yra nukritusios kelios detalės. Be jų kėdė - ne antikvaras. Zigmas pagamins tas detales, priklijuos, nudažys, pasendins - štai tada kėdė pasidarys tikrai vertingas dalykas.

Išeitų, Zigmas jau tapo profesionalu, aptarnaujančiu turtingus žmones?

- Ne, ne, - purto galvą jis. - Aš - žmogus be profesijos.

Pasirodo, Zigmas neturi jokio diplomo, nėra baigęs net amatų kursų. Viskas - tik iš savęs. Ir tie darbininkų prizai, ir laikrodžiai, ir antikvariniai baldai, ir keli jo drožti koplytstulpiai. Darai, bandai, klysti, taisai. O tai - pats įdomumas! Daug įdomiau už gatavą daiktą, už rezultatą, už visą kolekciją. Zigmas jau seniai pastebėjo: padarei - nebeįdomu.

Kiek jis įkainuotų savo paties kolekciją?

Zigmas traukia pečiais. Niekada to neskaičiavo.

- Juk neparduodu, - atsako kukliai.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Rugsėjo 19 dieną Tauragės apskrities ligoninėje pa­saulį išvydo nedidelis, smulkus berniukas. Tačiau pa­tyrę gydytojai sunerimo ne tik dėl itin mažo naujagimio svorio – neįtikėtina, bet kūdikėliui buvo nustatytas girtumas. Jaunos, problemų dėl alkoholio turinčios ir taurelės net nėštumo metu neatsisakiusios kaltinėniškės vaikas gimė su įgimtu vaisiaus alkoholizmo sindromu, o netrukus kūdikiui prasidėjo alkoholinė abstinencija.

Apie neeilinį įvykį ligoninės personalas informavo Šilalės savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių.

Kaip „Šilalės artojui“ teigė šio skyriaus vedėja Birutė Sragauskienė, apie tai, kad gimdymo metu motinai būtų nustatytas girtumas, Vaiko teisių apsaugos skyrius žinių neturi. Tačiau specialistėms buvo žinoma, jog jauna moteris, ir besilaukdama kūdikio, nuolat girtavo.

„Berniukas iš Tauragės ligoninės gimdymo skyriaus išvežtas į Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namus, jam bus nustatyta laikinoji globa. Kūdikių namuose jau gyvena ir jo broliukas, kuris, sulaukęs vos kelių mėnesių, iš šios moters paimtas pra­ėjusiais metais. Ir tada motinai buvo nustatytas sunkus girtumas. 

Šiais metais tai antras toks atvejis mūsų rajone. Pernai  iš ligoninės taip pat teko išvežti du naujagimius, kurių tėvai dėl alkoholio vartojimo, nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjimo, socialinių įgūdžių stokos visiškai nebūtų sugebėję užtikrinti mažylių priežiūros.

Paimant kūdikį, kiekvieną kartą lankomasi šeimoje, vertinama, ar yra galimybių, jog jis augtų šeimoje. Deja, kaip ir šiuo atveju, taip ir kitais, kai kuriuose namuose vaikai yra nereikalingi: juos nuolat supa ne tik girti tėvai ar sugyventiniai, bet aplink siaučia ir jų bičiuliai - apsvaigusių asmenų kompanijos. Be to, tokiuose namuose nėra ir tinkamų vaikams buities bei gyvenimo sąlygų“, - komentavo situaciją B. Sragauskienė.

Rėzgalių kaime gyvenančiai, dar nė trisdešimties neturinčiai motinai, pagimdžiusiai apgirtusį kūdikį, tai jau trečiasis vaikas. Deja, nė vienos atžalos „ge­gutė“ neaugina. Redakcijos žiniomis, vy­riau­­sioji duk­ra auga pas tėvą Kelmėje, o sūnus, kaip jau minėta, iš jos namų pernai buvo paimtas dėl visiškos nepriežiūros. Socialiniai darbuotojai kūdikį rado siaubingai apleistą: vaikas buvo neaišku, kiek laiko nepraustas, iššutęs bei pan.

Į rizikos šeimų sąrašą įtrauk­ta moteris, kaimynų pasakojimu, nuolat girtuok­liauja, nevengia ir įvairaus „plau­ko“ vyrų kompanijos. Todėl greičiausiai nė pati nežino, kas yra prieš savaitę gimusio berniuko tėvas...

Šilalės savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos B. Sragauskienės pateiktais duo­menimis, šiais me­tais lai­ki­noji globa/rūpyba jau nustatyta 39 rajone gyvenantiems nepilnamečiams. Į šeimas sugrąžinta kiek mažiau nei pusė - 18 vaikų.

Skyrius teismui dėl tėvų valdžios ribojimo šiemet jau pateikė 15 ieškinių. Tačiau tai – ne riba. Tėvų valdžia apribota 18 asmenų, kiti atvejai dar neišnagrinėti ir laukia teismo sprendimų.

Birutė PALIAKIENĖ

Ankstyvą penktadienio rytą ugniagesiai skubėjo į Bar­džių kaimą Bijotų seniūnijoje. Kol gelbėtojai atvyko, namas jau degė atvira liepsna. Užgesinus gaisrą, viename iš kambarių rastas stip­riai apdegęs 63 metų Stefanijos Kasputienės lavonas. Pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Kol kas tiksli gaisro priežastis nenustatyta – galbūt moteris neatsargiai rūkė lovoje, gal būstas užsiliepsnojo nuo elektros. Kaip teigė Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio viršininkas Ruslanas Pačkovskis, gaisro židinys buvo tame kambaryje, kuriame moteris miegojo, o ne virtuvėje, kur stovėjo dujų balionas. Tad balionas nuo karščio nesprogo, o tik nušovė jo saugiklis ir dujos ištekėjo.

Bijotų seniū­nas Steponas Ja­saitis sakė, jog žuvusioji į tėvų sodybą atsikėlė tik šių metų pradžioje, po motinos mirties. Ji nebuvo šio namo savininkė, ją geranoriškai čia įleido S. Kasputienės sūnėnas Valdas Jankauskas, kuriam pastatus testamentu buvo palikusi močiutė. Iki tol S. Kasputienė ilgus metus gyveno ir gyvenamąją vie­tą dek­laravo Skaud­vilės se­niūnijoje, kur turėjo socialinį būstą. Tiesa, ten gyvenimo sąlygos jos netenkino, tad laikinai, kol seniūnija būtų suradusi kitą būstą, apsistojo Bardžiuose. Seniūnas dar visai neseniai skambino velionės dukrai į Raseinių rajoną ir ragino pasiimti motiną bei ją prižiūrėti. Dukra buvo pažadėjusi artimiausiomis dienomis ją išsivežti.

S. Kasputienė užaugino ir sūnų, pastarasis šiuo metu gyvena bei uždarbiauja užsienyje.

Akivaizdu, jog šios nelaimės galėjo ir nebūti. Pasak seniūno S. Jasaičio, namuose dažnai buvo girtaujama, o kai išmokėdavo pašalpas, pas šią moterį rinkdavosi panašių pomėgių draugeliai. Ar tragedijos išvakarėse namuose taip pat vyko išgertuvės, šiuo metu aiškinasi policija.

Be to, kaime pasklido ir dar viena kraupi šios nelaimės versija: esą prieš tai moteris galėjo būti nužudyta. Tačiau Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisaria­to Komunikacijos grupės specialistė Rūta Janavičiūtė „Šilalės artoją“ informavo, jog kol kas specialistų išvadų nei dėl gaisro priežasties, nei dėl moters mirties nėra.

„Pirminiais duomenimis, kū­nas rastas apdegęs. O gaisras galimai kilo dėl dujų baliono nuotėkio“, - teigiama Tauragės AVPK pateiktoje informacijoje.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.