- Tu Lietuva, tu mano, tu brangi tėvyne! Kai užtraukėme šitą dainą, Briuselio diplomatų širdys ištirpo, jie visi choru ėmė mums pritarti. O kai grojome valsą ir polką, politikai net pakilo nuo kėdžių ir šoko kartu su savo vaikais, - po viešnagės į Briuselį, kur „Bijotaičiai“ Lietuvos atstovybėje koncertavo lietuvių bendruomenei, „Šilalės artojui“ sakė „Bijotaičių“ kapelos vadovas Stasys Bugenis.

Briuselis – kol kas toliausias taškas, kurį pasiekė visoje Lietuvoje išgarsėjęs Bi­jo­tų ansamblis. Iki šiol toliausiai gastrolių jie buvo išvykę į Seinus, kur praėjusią vasarą lietuvių bendruomenės kvietimu dalyvavo tarptau­tiniame kaimo kapelų kon­kurse.

Į Briuselį „Bijotaičiai“ pateko kaip televizijos konkurso „Duokim garo“ laureatai, nors ir netapę absoliučiais nugalėtojais. Davę garo beveik visai Lietuvai, bijotiškiai finale nusileido tik Kretingos rajono Darbėnų kapelai „Unt­rep“. Kelionę į Briuselį, o kartu ekskursiją per keletą Europos šalių ansambliui surengė Eu­­ro­pos Par­lamento narys An­ta­nas Guoga. Po sėkmingo koncer­to Eu­ropos Są­jun­gos širdyje europarla­men­taras pažadėjo bijotiškiams suorganizuoti panašią kelionę į Strasbūrą. Par­­lamenta­rai valdo tam tikras Par­la­men­to skirtas sumas pažintinėms kelionėms.

Petras DARGIS

Vaidos ADOMAVI­ČIŪTĖS nuotr.

Šilalės rajone tikriausiai nerastume žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs ar nepažintų tautodailininkų Vaidilutės Jončaitės ir Klemenso Lovčiko. O peržengus svetingų jų namų slenkstį, į akis pirmiausia krinta knygų gausa. Daugiau kaip 5 tūkst. leidinių sukaupusi biblioteka - viena didžiausių asmeninių bibliotekų ne tik mūsų rajone, bet gal net visoje Tauragės apskrityje. Joje - daugybė vertingų knygų ir senų, kone prieš šimtą metų išleistų, todėl retenybe tapusių periodinių leidinių.

Į Upyną - su knygų spinta

Už kuklios, dar tarybiniais laikais pirktos, sekcijos stik­lo užkišta didoka poetės Sa­lo­mėjos Nėries nuotrauka - to­kia, kokią dabartinių penkiasdešimtmečių karta prisimena iš vidurinės mokyklos vadovėlių. Poetė tarsi šypsosi, nuo knygų lentynos žiūrėdama į žmones, kuriems didžiausia viso gyvenimo vertybė yra ne materialūs turtai, o literatūra, tautos dvasią išsaugojusi liaudies kūryba ir menas.

Poetės languota suknele atvaizdą V. Jončaitė kojininiais siūlais išsiuvinėjo, mo­ky­da­masi trečiame senojo universiteto kurse, tad saugo jį kaip jaunystės prisiminimą. Lituanistė, Upynoje mo­kytoja dirbusi net 45 metus, tokių prisiminimų turi ne vieną. Pro atviras duris matyti juoda senovinė spinta - ją, jau tada prikrautą knygų, tėvelis ark­liais atgabeno iš Žemaičių Naumiesčio, kai jauna mokytoja gavo paskyrimą į Upy­ną.

Kalbėdama apie knygas, Vai­dilutė prisimena savo vaikys­tės skaitinius. Namuose daug knygų nebuvo, visos tilpo į vieną etažerę, tačiau tėveliai, paprasti žmonės, suprato jų vertę.

„Tėtis buvo ūkininkas, augino kiaulėms daug pupų. Kai vakarais pasikalbėti susirinkdavo kaimo vyrai, duodavo jiems aižyti pupas, o mums su broliu liepdavo garsiai skaityti. Brolis sakydavo, kad nemoka ir pabėgdavo, o man skaityti patiko - bibliotekininkė Verpečinskienė gerų knygų pri­rinkdavo. Dar nedidukė per­skaičiau  ir „Vargdienius“, ir „Don Kichotą“. Vyrai juokdavosi ir prašydavo dar kartą paskaityti jiems patikusią vietą, o man buvo graudu ir gaila beatodairiško kovotojo“, - šiandien juokiasi mokytoja.

Kokia didelė ir turtinga ga­li būti asmeninė biblioteka, V. Jon­čaitė pamatė studijų metais, apsilankiusi svečiuose pas savo draugę Sigutę. Jos tėvai labai domėjosi daile, turėjo daugybę vertingų meno albumų, o knygos, sukrautos į lentynas iki pat lubų, užėmė visą kambarį.

„Pagalvojau, kaip būtų gera turėti tiek knygų - pasistatei kopėtėles ir pasiėmei kurią nori, nereikia nei į biblioteką eiti“, - prisimena Vaidilutė.

Nuo tada ir ji pradėjo kaupti savo biblioteką.

„Klemensas nepykdavo, kad knygas pirkdavome. Ojei, kaip sunku būdavo jų gauti“! - laiminga šypsosi visą gyvenimą meilę knygai išsaugojusi ir savo mokiniams ją įskiepijusi pedagogė.

Prisiėjo ieškoti „blato“

V. Jončaitė juokiasi, prisiminusi, kokių smagių istorijų per gyvenimą yra nutikę.

„Pasaulio biblioteką“ užsiprenumeruoti Klemensas į Šilalę važiavo iš vakaro, per naktį laukė eilėje, bet nieko nepešė. Kai viena giminaitė, daugiavaikė motina, ją gavo ir perleido Klemensui, abu iš džiaugsmo šokinėjo.

Tačiau visų šios serijos knygų nė vienas taip ir neperskaitė. Daugumą kūrinių jau buvo jaunystėje skaitę, o jei kurią dabar ir išsitraukia iš lentynos, greitai pavargsta akys - labai jau mažomis raidelėmis tie pasaulio šedevrai atspausdinti.

„Knygos buvo didelis deficitas, bet mes turėjome „blatą“. Tauragės knygyne dirbo moteris, kuriai nuveždavome obuolių sulčių iš savo sodo, o ji mums palikdavo knygų. Visas galėjome nusipirkti, geras poezijos rinkinėlis tik 14 kapeikų kainavo“, - prisimena Vaidilutė.

Supratimas, kokia iš tiesų yra knygų vertė, pasak jos, atėjo gerokai vėliau.

„Kai mano sesuo chemikė paprašė prieš karą į Ameriką išvažiavusios ir ten pasilikusios savo draugės nupirkti kažkokį labai vertingą leidinį apie chemiją, gavome atsakymą, jog būtinai tą padarys, tačiau reikia palaukti, kol jos vyras Haris gaus atlyginimą. Tada neįsivaizdavome, kaip galima neturėti pinigų knygai - juk jos tokios pigios. Tik dabar visi suprato, kiek iš tiesų kainuoja knygos,  ir kad ne kiekvienas išgali nusipirkti net labiausiai patinkančią“, - sako V. Jončaitė.

Gerokai daugiau nei 5 tūkstančius knygų savo bibliotekoje sukaupę Vaidilutė ir Klemensas tvirtina daug metų skaičiavę, kiek už jas sumokėjo. Tik vėliau, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, kai kiekvienas knygynas nustatydavo skirtingą tos pačios knygos kainą, šio įpročio atsisakė.

Bet naujų knygų dabar jie nebeperka.

„Klemensas barasi, kad jau trūksta lentynų, o ir dovanų nemažai gauname. Norisi jas padėti taip, kad ir pats galėtumei pasidžiaugti, ir knygą dovanojęs žmogus matytų, jog brangini jo dovaną“, - sako V. Jončaitė.

Nebijojo paleisti į pasaulį

K. Lovčikui labiausiai patinka istoriniai leidiniai bei pasakojimai apie gamtos paslaptis. Vaidilutė teigia pirmiausia pirkdavusi lietuvių grožinę literatūrą, o pamokoms ruoštis reikėjo ir kritinės literatūros.

Jų bibliotekoje sukaupta daugybė liaudies meno albumų ir, žinoma, neįkainojama dainynų kolekcija, nes V. Jon­čaitė ne vienerius metus vadovavo visoje Žemaitijoje garsiam Upynos vidurinės mokyklos etnografiniam ansambliui „Kukutis“.

Antrame aukšte visos kertės užpildytos senais laikraščiais, žurnalais, dauguma leidinių - prieškariniai. Ypač sena yra religinė literatūra, vaikiškos knygelės, kurias Klemensas paveldėjo iš savo tėtuko, o šis parsigabeno iš dėdės klebono. Kai kunigas mirė, Klemensui tebuvo treji, todėl visas tas knygas jis perskaitė dar vaikystėje. Kartais net pajuokauja, kad su Bernardu Brazdžioniu karves ganė - poeto tomelį „Per pasaulį keliauja žmogus“ visą jaunystę nešiojosi po pažastimi.

Tarp Klemenso išsaugotų knygų yra ir tokių, už kurių skaitymą, o juo labiau laikymą, sovietmečiu galėjai pas baltas meškas mažiausiai kokį dešimtį metelių pasisvečiuoti. Tačiau Klemensas, tarsi to nežinodamas, mielai dalijosi savo turtais su a. a. Kaziu Jukniumi, o šis dar plačiau leido į pasaulį, jog kuo daugiau žemaičių pasiskaitytų apie Rainių tragediją ir kitus karo metais įvykdytus sovietinių komunistų nusikaltimus žmoniškumui.

Biblioteką pakeitė internetas

Bene daugiausiai sukauptų knygų Klemensas dabar laiko klėtyje. Pasistatė ją dar kolūkio laikais, norėdamas turėti savo dirbtuves, o jas ėmė ir užkariavo knygos - visa klėtis iki pat lubų užkrauta abiejų su Vaidilute surinkta literatūra.

Dar prieš dešimtmetį Lovčikų namuose savaitgaliais neužsidarydavo durys - iš studijų grįžę buvę mokiniai ateidavo analizuoti senosios periodikos, knygų pasirinkti užsukdavo kaimynai. Upyniškiai negailėjo jų nei saviems žmonėms, nei nepažįstamiems svečiams. Ne visada ir užsirašydavo, kam ką da­vė - tikėjo, kad knygos nedings, o jei kuri ir „užsibūdavo“ svečiuose, ramino save, jog tam žmogui jos gal labiau reikia.

Bet Upynos šviesuolių sodybos takai jau seniai baigia užželti. Viską, ko anksčiau reikėjo ieškoti bibliotekoje, dabar galima rasti internete. Vaidilutei skaudu, kad niekam nieko jų bibliotekoje nebereikia, jei ir apsikeičia viena kita knyga, tai tik su kaimynais ir daugiausia - naujomis knygomis. 

„Man labai patinka skaityti gulint. Dabar gal net dar daugiau skaitau nei jaunystėje. Tada buvo vaikai, namai, darbas, daržai - laiko viskam reikėjo, o dabar mums su Klemensu bulvių geri žmonės užaugina“, - juokiasi V. Jončaitė.

Ir skaito ji tik rimtas knygas - garsių žmonių biografijas, pažintinę literatūrą, naujausius lietuvių bei užsienio rašytojų kūrinius. Neseniai perskaitė Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“. Pasiklausiusi komentarų, atsiliepimų spaudoje, tikėjosi joje rasti kažką labai baisaus, tačiau perskaičiusi suprato, jog parašyta protingai ir jautriai, nes autorei ši tema giliai drasko šir­dį - jos senelio brolis susijęs su tais baisiais karo, pražudžiusio visą žydų tautą, įvykiais.

Atrodė svarbu viską išsaugoti

„Pirkdavome knygas, nes mums atrodė svarbu jų turėti - juk reikės vaikams, anūkams“, - neslepia Vaidilutė su Klemensu.

Taip pat mąstė ir Klemenso tėvelis, raginęs net žurnalus komplektuoti bei surišus saugoti. Spausdintas žodis jam buvo brangenybė, todėl mokydavo vaikus: „Ateis laikas, kai tokios literatūros nebus, o turėsite ką paskaityti“.

Bet laikai pa­­­si­keitė, dabar su­kauptos kny­­gos daugeliui atrodo nerei­ka­lingos, o ir Vai­­di­lu­tė su Kle­­­men­su ne­ri­mau­­ja, kad jų didžiulė biblio­teka atžaloms gali tapti ne tur­tu, o našta.

Jie puoselėja idėją įkurti lauko skaityklą: sudėtų kokioje gražioje vietoje įdomesnes knygas, tegul žmonės ima ir skaito - juk į bib­lioteką nueiti daugelis neprisiruošia. Perskaitę atgal atneštų, o jei neatneštų, irgi nieko blogo. Šitaip dalinant, bibliotekos saugojimas įgautų prasmę.

Klemensui atrodo, jog daugelį leidinių, ypač kažkada vertingais atrodžiusių sovietinių laikraščių bei žurnalų, jau nebėra prasmės laikyti.

„Įtariu, kad po truputėlį jis tą literatūrą dalija kaimynėms prakuroms“, - Klemensui tylint, juokiasi moteris.

Klausimas, ar verta saugoti viską, kas per gyvenimą susikaupė, ne šiaip sau kyla. Abu jų vaikai skaityti mėgo ir dabar skaito, o anūkėms jau yra įdomesnių dalykų. Kur kas didesnį pasisekimą nei knygos dabar turi Klemenso surinkti prieškariniai laikraščiai bei žurnalai. Pasak Vaidilutės, atvažiavę vaikų draugai ilgam apsiverčia tais spaudiniais ir džiaugiasi randantys juose įdomių dalykų. Ypač tokių, kurių niekur kitur neaptiksi. Tarkime, vargu ar kur dar yra užsilikusi 1945 m. gegužės 5 d. „Tiesa“ su tarybinio informacijos biuro pranešimu, skelbiančiu, jog „didvyriškoji Raudonoji armija už­ėmė Berlyną ir amžinai likvidavo vokiškojo imperializmo ir agresijos lizdą“...

Klemensui visada atrodė svarbu tokius leidinius išsaugoti, nes tai - gyva mūsų visų ir valstybės istorija. 

Kad teiktų žmonėms džiaugs­mą

V. Jončaitė džiaugiasi, jog abu jų vaikai turi sukaupę savo bibliotekas.

„Kai į protą atėjo, suprato, kurios knygos yra vertingos. Gimnazijoje dailės mokytoja dirbanti duktė perka knygas tik apie meną, kitas iš mūsų vežasi - gaila, skaitymui laiko mažai turi. O sūnus tai visai pakvaišęs dėl knygų. Brangiausius leidinius perka, nori, kad juos kuo daugiau žmonių perskaitytų, todėl ir mums liepia pažįstamiems pasiūlyti, prašo, jog knygos gale savo pavardę užrašytų“, - pasakoja V. Jončaitė.

Ar jiems reikės tėvų surinktų knygų, niekas nežino. Vaidilutė tikisi, kad niekas svetimas jų namuose neapsigyvens, tai ir knygoms visada bus vietos. Tačiau ne vien džiugios mintys galvoje pinasi - patys ne kartą jau yra traukę knygas iš laužaviečių, kai mirusių kraštotyrininkų bei tautodailininkų vaikai degino tėvų namuose sukauptą „šlamštą“...

Klemensas tikina tokių laužų - net kokių 5 metrų skersmens - matęs ne kartą. Ir lieps­nojo juose ne tik pasaulinės literatūros šedevrai. Ugnis nai­kino gražiausius audinius, iš Sibiro lagerių parsivežtus „čemo­danus“ - tai, ką reikėjo atiduoti muziejui. Priekaištų nustebinti šviesuolių artimieji teisinosi negalėję įeiti į trobą - tiek daug tėvai visko prikaupė.

„Gaila, kad dabar toks po­žiū­ris“, - skaudžiai atsidūsta K. Lovčikas.

Bet ir saugoti, jo nuomone, tai, kas surinkta, prasminga tik tada, kai tuo gali pasidžiaugti žmonės - neužtenka sukrauti sandėliuose, už užrakintų durų.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Lapkričio 24-osios rytą ugniagesiai skubėjo į Adomavo kaimą Tenenių seniūnijoje. Gautas pranešimas apie tvenkinyje skęstantį žmogų. Atvykus tarnyboms, ant nurodyto vandens telkinio kranto rastas 45-erių vyro kūnas. Medikai jam padėti jau nebegalėjo.

Apie 8.30 val. Šilalės priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba gavo pranešimą apie skęstantį žmogų Adomavo kaimo tvenkinyje. Nedelsiant išsiųsta komanda su įranga darbui ant vandens. Tačiau nei ugniagesių, nei medikų pagalbos nebeprireikė – ant kranto rastas vyro kūnas.

Žuvusysis – Žadeikių seniūnijoje esančio Padvarninkų kaimo gyventojas Gintautas Grikšas. Į Adomavą jis atvyko pasisvečiuoti pas čia gyvenančią seserį. Pirmadienį savo 45-ąjį gimtadienį atšventęs vyras, eidamas trumpesniu keliu per laukus, galimai pats įkrito į tvenkinį. Jis sugebėjo iš jo išsiropšti, tačiau, netekęs jėgų, sušalo ant kranto.

„Vakare brolis nusprendė nueiti į parduotuvę nusipirkti cigarečių. Sakiau, kad pasiliktų ir neitų, nes buvo jau sutemę. Vėliau paskambino man ir sakė, jog užsuko pas kaimyną. Matyt, iš ten namus nusprendė pasiekti tiesiai per laukus, kad būtų arčiau, ir tamsoje įpuolė į tvenkinį. Rytą atsikėlusi neradau jo, todėl išėjau ieškoti. Ir nejučia mane kažkas lyg patraukė to prūdo link“, – pro ašaras kalbėjo žuvusiojo sesuo Vilma Mau­lienė.

Atrodytų, jog tragedijos tie­siog persekioja šeimą. Mo­­teris teigė, kad nuskendo jau trečias artimas žmogus. O ir Gintaro tokia nelaimė tykojo ne pirmą kartą. V. Maulienės teigimu, prieš trejus metus jis jau buvo įkritęs į tą patį tvenkinį. Tik tąkart išsigelbėti pavyko.

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ko­munikacijos grupės specia­listė Rūta Janavičiūtė „Šilalės artoją“ informavo, kad, gavus pranešimą apie nelaimę, į Tenenius buvo išsiųsti 2 policijos ekipažai. Ant skenduolio kūno išorinių smurto žymių nerasta. Šiuo metu atliekamas ikiteisminis tyrimas mirties priežasčiai nustatyti.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

NVO Telšių krizių centras padeda vaikams bei suaugusiesiems, kurie patiria smurtą artimoje aplinkoje. Užfiksuotų smurtavimo atvejų padaugėjo, nes vi­suo­me­nė tapo drąsesnė, kai įsigaliojo LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, ir smurtas buvo pripažintas nusikaltimu.

Į Telšių krizių centro psichologus kreipiasi tėvai ne tik iš Telšių, bet ir aplinkinių savivaldybių dėl pablogėjusių vaikų mokymosi rezultatų, sveikatos sutrikimų, netinkamo elgesio, pabėgimų iš namų bei mokyklos, valkatavimo, išgėrinėjimų ir kitų problemų. Labai dažnai paaiškėja, kad tokie vaikai patiria smurtą artimoje aplinkoje. Net ir tie, kurie tiesiogiai smurto nepatiria, bet gyvena tokioje aplinkoje, yra traumuojami, ir dažniausiai jų elgesys nėra tinkamas. Moksliniai tyrimai rodo, jog tokiems vaikams smurto įtaka yra labai didelė, kartais paliekanti pėdsakus visam gyvenimui: jie gali patirti įvairių vystymosi sutrikimų, pa­sireiškiančių emocijų, el­ge­sio bei kitais sunkumais.

Suderinus su Vaiko teisių apsaugos tarnybų (VTAT) spe­cialistais laiką, vietą ir vaikų bei šeimų skaičių, vykstama į šešias savivaldybes, konsultuojami iš anksto užsiregistravę vaikai ir jų šeimų nariai.

Projekto vykdytojų komanda kviečia visus nelikti abejingiems ir apie įtariamą smurtą artimoje aplinkoje pranešti telefonu 112, kreiptis į savo savivaldybės VTAT specialistus arba tel.: (8-444) 7-42-82, (8-671) 1-65-90, (8-683) 9-67-93.

Dalia MIKNIUTĖ

Projekto socialinė darbuotoja

„Geriau tokio remonto nebūtų buvę“ - prieš kurį laiką „Šilalės artojui“ apie Rietavo miškų urėdijos organizuotą miško kelių remontą kalbėjo teneniškis ūkininkas ir privačių miškų savininkas Antanas Tarvydas. Negalima sakyti, kad po publikacijos visiškai nieko nepasikeitė: kai kur remonto broką mėginta taisyti, o Rietavo urėdas Vaidotas Šliogeris šią savaitę Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnų buvo išvestas iš urėdijos su antrankiais.

Broką mėginta taisyti

Su A. Tarvydu vėl važiuojame į Tenenių miškus. Aną sykį po tokio apsilankymo Rietavo miškų urėdas V. Šliogeris „Šila­lės artojui“ sakė, jog esą yra normalu ir natūralu, jeigu paaiškėja kokių remonto trūkumų. Pagal rangos darbų sutartį rangovas turįs du mėnesius jiems ištaisyti. Tai padaryti jis privalėjo iki lapkričio 15 d. Dabar jau - lapkričio pabaiga. Vadinasi, viskas tvarkoje?

Čia iš tiesų šis tas daryta. Kai kur išvalyti pačių remontininkų nukastu kelio žvyru užversti grioviai, atkastos pačių užverstos pralaidos, išardyta bebrų užtvanka, nuleistas vanduo.

- Jeigu visur būtų šitaip sutvarkę! - sako A. Tarvydas. - Iškirtę pakelės krūmus, išvalę griovius ir nekišę nagų prie paties kelio. Tada nieko negalėčiau sakyti.

Remontas ar imitacija?

Važiuoti miško keliu gerokai sunkiau. Juk lapkričio pradžioje buvo pasnigę, po to sniegas ištirpo, išmirkydamas menkutę kelio dangą. A. Tar­vydo keturiais ratais va­romas lengvasis automobilis po savęs palieka gilias provėžas, o kai kur plaukte plaukia purvu. Kaip išvažiuos sunkesnė mašina, jei lengvąja šitaip?

- Medvežiu, net tuščiu, nė nerizikuok, - sako A. Tarvy­das. - Tik kai pašals arba kai išdžius vasarą. Kelio danga - labai menka, o po remonto dar labiau suprastėjo. Štai, žiūrėkit, kur nukastas kelio žvyras. Jo buvo ir taip nedaug!

A. Tarvydas rodo griovyje supiltas bei žole apžėlusias krūvas. Nuspardo koja velėną, po apačia pasirodo žvyras.

- Man dėl to labiausiai apmaudu, - sako jis. - Kiek į tuos kelius kažkada sudėta darbo ir pinigų! Ir kai dirbau eiguliu, ir kai aplink nusipirkau savo miškų, prie tų kelių pats nemažai prisidėjau. Kiek žvyro čia supilta iš privačios mano žemės, kada kasiau tvenkinius! Ir mes, privačių miškų savininkai, ir tuometinis girininkas Stasys Eitutis dėl miško kelių buvome vienos nuomonės: jie yra reikalingi visiems. Kaip įmanydami taisėme ir saugojome. O dabar atvažiavo kažkas, sujaukė viską, paėmė pinigus ir išvažiavo. Net Tenenių seniūnija nežinojo, kad čia remontuojamas bendro naudojimo kelias.

A. Tarvydas – nepriekaištingai tvarkomų miškų savininkas. Keletas diplomų liudija, jog jis su šeima sėkmingai dalyvauja pavyzdingai tvarkomos miško valdos konkursuose, o pernai už pavyzdingą miško atkūrimą, miško apsaugą bei priežiūrą buvo apdovanotas aplinkos ministro padėkos raštu. Savininkas nieko prieš mokėti 5 procentų apyvartos mokestį, kuris imamas miško kelių remontui.

- Bet ar tai iš tiesų remontas? - klausia miško šeimininkas. - Štai tame keliuke pagal sąmatą supilta 30 kubų žvyro. Urėdijos atstovų prašiau, kad parodytų bent saują. Žvyrą matau tik ant šitos pralaidos. Bet negi čia 30 kubų? Labai nesunku pamatuoti.

Žmogus ima ruletę, matuoja, skaičiuoja skaičiuotuvu.

- Šeši kubai su trupučiu! - sako. - O kur dar 24?

Tačiau oficialiai, jeigu tikėsime remonto darbus organizavusios Rietavo urėdijos dokumentais, viskas yra gerai. Tenenių seniūnija jau gavo miškų urėdo V. Šliogerio raštą, kuriame yra toks sakinys: „Numatyti defektiniuose aktuose darbai atlikti ir patvirtinti atsakingų asmenų“.

Išeitų, tie krūmai, kurie tebeauga grioviuose, tikrai yra iškirsti, pilni žemių grioviai išvalyti, o susitvenkęs vanduo iš tiesų nesitvenkia? Net nejuokinga...

STT įtaria urėdą piktnaudžiavimu

Remonto darbus, kurie kainavo apie 110 tūkst. eurų, atliko uždaroji akcinė bendrovė „Omta“. Žiūrint formaliai, jokių pretenzijų jai nebegalima reikšti: urėdija darbus pri­ėmė, dabar jau, remiantis jos raštais, ir defektai yra ištaisyti.

Skaitytojams turime pri­min­ti, jog atlikti šio kelio remontą pretendavo ir kita bendrovė, kuri siūlė gerokai mažesnę kainą. Tačiau ji negalėjo dalyvauti konkurse, nes urėdija skelbė uždarą konkursą. Kodėl uždarą? Todėl, kad, urėdo nuomone, prieš porą savaičių išreikšta „Šilalės artojui“, tai buvo asmeninis įmonės reikalas. Bet ar iš tiesų asmeninis?

Po to, kai STT pareigūnai pirmadienį urėdijos patalpose atliko kratą ir uždėjo antrankius urėdui, dėl to „asmeniškumo“ kyla rimtų abejonių. Pasirodo, pareigūnai jau kuris laikas stebėjo urėdijos atliekamus viešuosius pirkimus ir dabar įtaria, jog urėdas iš savanaudiškų paskatų protegavo sau palankias įmones bei kitokiais veiksmais piktnaudžiavo tarnyba. Taip pat įtariama, kad urėdas, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, darė įtaką kelio remonto darbų sąmatos projektą rengusiam darbuotojui, jog būtų nepagrįstai padidinta darbų vertė. Kartu su urėdu STT pareigūnai išsivedė ir informatiką Liną Remezą. (Šiuo metu jis paleistas už rašytinį pasižadėjimą neišvykti.)
Tyrimą pradėjo ir etikos sargai.

Prieš STT pareigūnams ap­­silankant urėdijoje, tyrimą dėl to, ar Rietavo urėdo V. Šlio­­­­ge­rio veiksmai ati­tinka Vie­šų­jų bei privačių interesų de­rinimo valsty­bės tarny­boje įstatymą, pradėjo ir Vy­riausioji tarnybinės eti­kos komisija (VTEK). Apie tai Ši­lalės rajono savival­dybės tarybos nariui ir Anti­ko­rup­cinės komisijos pirmininkui Algir­dui Mei­že­niui pranešė VTEK pirmininkas Romas Va­­len­tu­­ke­vi­čius.

- Apie kelių remontą Te­nenių miškuose bei kitus da­lykus sužinojau ne tik iš „Šila­lės artojo“ publikacijos, - sakė A. Meiženis. - Niekada neišduodu žmonių, kurie į mane kreipiasi. Galiu pasakyti tik tiek, kad mano rinkėjai iškėlė klausimą: kaip Rie­tavo urėdas savo pareigas suderina su savo žmonos verslu? Pasirodo, jo sutuoktinė turi įmonę, kuri užsiima skiedrų gaminimu, rąstinių bei karkasinių na­­mų statyba ir panašiais darbais. Dėl to gali kilti interesų konfliktas, todėl pasidomėjau, ką deklaruoja pats V. Šlio­geris. Ogi nieko! Ba­landžio mėnesį pra­dėda­mas eiti urėdo pareigas, jis turėjo deklaruoti galimą vie­šųjų bei privačių interesų kon­fliktą. Tačiau jo deklaracijos neradau. Tada pranešiau VTEK. Gavau atsakymą, jog komisija pradėjo tyrimą, - „Šilalės artojui“ aiškino A. Mei­ž­enis.

O kelias?

Sužinojęs apie STT bei VTEK pradėtus tyrimus, A. Tar­vydas netrykšta džiaugsmu.

- O kelias? - klausia jis. - Tarkime, bus nustatyta, kad urėdas pažeidė įstatymus ir tarnybinę etiką. Tačiau pinigai juk išleisti, su rangovu atsiskaityta, kelias laikomas suremontuotu. Bet kas jį iš tiesų tvarkys? Dabar daug kas priklausys nuo Generalinės miškų urėdijos. Kai jos atstovai buvo atvykę į Tenenius aiškintis situacijos, aš miško atkūrimo ir apsaugos skyriaus viršininkui Dariui Sto­niui prie visų įteikiau prašymą, kuriame detaliai aprašiau padėtį bei paprašiau viską ištirti. Dabar laukiu atsakymo, - „Šilalės artojui“ sakė A. Tar­vydas.

Remonto darbus Tenenių miške, kurie kainavo apie 110 tūkst. Eur, atliko UAB „Omta“. Kaip skelbiama internete, tai nedidelė Kretingos rajone registruota ir statybomis užsi­imanti įmonė, turinti 20 darbuotojų bei 2 automobilius, o jos metinė apyvarta - 100 tūkst. Eur.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Jeigu tikėsime Rietavo urėdijos dokumentais, tai šiose nuotraukose matote iškirstus pakelės krūmus, išvalytus griovius, kuriuose nesitvenkia vanduo...

Negalima sakyti, kad konkursą laimėjusios įmonės darbininkai nieko netaisė. Yra vietų, kur jie pačių užverstą griovį išvalė

Šiandien minima Tarptautinė kovos prieš moterų prie­vartą diena. Taip pat pradedama akcija „16 aktyvumo dienų prieš smurtą“. Tačiau kai kurios mote­rys kenčia nuo savo vyrų kumščių kone ištisus metus. Kenčia tyliai, nes gėda. Nes nori, kad vaikai turėtų mamą ir tėtį. Nes nežino, kur ieškoti pagalbos, pas ką prisiglausti. Galiausiai - jos prie to priprato. Bet neabejingoji visuomenės dalis sako: gana, moteris neturi to kęsti.

Kam „tokia“ reikalinga?

„15 metų su juo kentėjau. Elgdavosi žiauriai, o aš tikėjau, kad jis gali pasikeisti. Tačiau yra vaikai, kuriems reikia mokytis, reikia ramybės. Kai apsisprendžiau, išėjau tą pačią dieną. Po eilinio karto, kai pakėlė ranką. Iškviečiau policiją, ir jį išvežė. Tik po trijų dienų, grįžęs namo, sužinojo, jog su vaikais išėjau. O jis netikėjo, vis kartodavo: kur tu dingsi, kam tu reikalinga. Padėjo socialinė darbuotoja“, - sunkiai renka žodžius jauna moteris, vis dar vengianti viešumo, galimo vyro keršto.

„O aš net likau skolinga! Už tai, kad du vaikus pagimdžiau, kad jis mane atseit dvejus metus išlaikė. Net pareiškė, jog per teismą tą skolą prisiteis. Terorizuodavo būdamas blaivus, jam nereikėdavo prisigerti. Bendravo su draugais, kurie jam pripasakojo, kad moteris turi sėdėti namie, kad su „boba“ gali elgtis, kaip nori. Kartą 6 mėnesių mažiuką metė į lovą iš visų jėgų, nes jis nenustojo verkti. Vos tik vyras išvyko, susikroviau lagaminą ir pabėgau“, – pasakoja kita smurtą patyrusi moteris.

Abiejų istorijos - sukrečiančios. Abi apie tai kalba atsargiai, tarsi žvalgytųsi per petį, ar vyras negirdi, neseka...

Kenčia iš kartos į kartą

Šilalės socialinių paslaugų namų direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams Loreta Bujienė bei socialinė darbuotoja Jovita Sabutienė „Šilalės artojui“ sako, jog šių namų Krizių centre įkurdinamos moterys gyvena savarankiškai – pačios rūpinasi vaikais, gaminasi maistą, išleidžia mažuosius į mokyklą ar darželį.

„Pernai pas mus buvo apgyvendintos 5 moterys ir 8 vaikai. Iš jų viena – dėl smurto artimoje aplinkoje. Šiemet iš viso glaudėsi 6 moterys su 9 vaikais. Šiuo metu yra 2 moterys su savo vaikučiais. Turėjome ir išskirtinį atvejį, kai smurtaujančiam vyrui moteris iškvietė policijos pareigūnus, šie jį išsivežė. Bet kadangi šeima gyveno pas vyro motiną, ši dėl to išprašė marčią iš namų. Vidurnaktį policijos pareigūnai, tarpininkaujant Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojoms, atvežė šeimyną į Socialinių paslaugų namus“, – teigia L. Bujienė.

Socialinių paslaugų namuose yra teikiama ir psichologinė pagalba. Socialinės darbuotojos J. Sabutienės pasakojimu, neretai pas juos ateina moterys, neturinčios jokių žinių – nenumano, kur kreiptis, kad gautų pašalpą, kokių dokumentų reikia, jog galėtų prisiteisti išlaikymą vaikui bei pan. Todėl, pasak specialistės, moterys, susidūrusios su problemomis, turėtų įsidėmėti, jog visais klausimais konsultuoja savivaldybės Socialinės paramos skyriaus, Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai, psichologas, socialiniai darbuotojai.

„Daugeliu atveju smurtas prasideda dėl alkoholio. Ir ta problema eina iš kartos į kartą. Močiutė buvo mušama, mama taip pat kentėjo, tad ir dukra niekam nesiskundžia, jei jos vyras nevengia į darbą paleisti kumščių. Tik dabar jau įstatymai, atsakingos institucijos nebeleidžia taip gyventi: smurtą patirianti ir skriaudžiama moteris, norėdama pati auginti savo vaikus, yra priversta išeiti iš smurtinės aplinkos, kuri labiausiai kenkia mažiesiems“, - sako J. Sa­butienė.

L. Bujienės manymu, moteris kęsti vyro smurtą, patyčias skatina savigarbos, savivertės nebuvimas. Joms atrodo, kad nėra kitos išeities, kaip tik kentėti: užguitos, su vaikais ant rankų jos net nežino, į ką kreiptis pagalbos. Būtent dėl to dalis moterų, nors ir pabėga nuo savo skriaudiko, po kurio laiko vėl grįžta pas jį.

„Be to, tose šeimose, kur vaikai užaugę, virš 20 metų pragyventa kar­tu, irgi vargu ar kas nors gali pasikeisti. Nebent moteris pateks į ligoninę su rimtais sužalojimais“, - apgailestauja dėl moterų neryžtingumo L. Bujienė.

Užburtas ratas

Atrodo, užburtas ratas: kuo daugiau metų moteris praleidžia su smurtautoju, tuo sunkiau iš jo ištrūkti. Tokią nuomonę, bendraudama su skriaudžiamomis moterimis, susidarė Koordinacinio cent­ro „Gilė“ direktorė Indrė Jankauskaitė. Ji irgi sutinka, jog ilgus metus su besikumščiuojančiu vyru praleidžiančios moterys neįsivaizduoja kitokio gyvenimo dėl įvairių aplinkybių.

„Dažna turi savo priežasčių tai kęsti: augo smurtinėje aplinkoje, neturi kur išeiti, yra finansiškai priklausoma nuo agresyvaus vyro. Ne viena ir artimųjų palaikymo nesulaukia: o kur tu eisi, kam tu, neturėdama darbo, pajamų, esi reikalinga su savo vaikais... Kita vertus, moterys skriaudžiamos, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties, tik apie tai, kas dedasi žemesnio socialinio sluoksnio šeimose, greičiau sužinome“, - tikina I. Jankauskaitė.

Koordinacinis centras „Gilė“ teikia specializuotą pagalbą Šilalės ir Pagėgių savivaldybių gyventojams, nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje. Centre dirbantys konsultantai, psichologai išklauso, parengia būtinus dokumentus, jei reikia, tarpininkauja įvairiose institucijose.

„Dirbame su dideliu skaičiumi žmonių, bendraujame su jais. Teikiame pagalbą telefonu - išklausome nukentėjusį asmenį, padedame priimti geriausią sprendimą. Neskubame skirti šeimos – moteris pati turi nuspręsti, kas jai geriau. Jei vis dėlto ji tam ryžtasi, nemokamai parengiame procesinius dokumentus. Yra ir tokių atvejų, kai ieškinį tenka rašyti kelis kartus, nes moteris apsigalvoja. Betarpiškai palaikome nukentėjusį asmenį, nes tai yra labai svarbu“, - sako I. Jankauskaitė.

Nors daugelis teigia, jog smurtą dažniausiai paskatina alkoholis, tačiau „Gilės“ vadovė tvirtina, kad jis tėra katalizatorius, paaštrinantis esamas ar praeityje neišspręstas problemas.

„Smurto priežasčių reikia ieškoti giliau. Problema yra agresijos nevaldymas. Juk kai kurie žmonės, išgėrę tampa linksmesni, kiti gal eina miegoti. O štai treti ieško prie ko „prikibti“. Agresyvūs asmenys, mano įsitikinimu, turi neišspręstų vaikystės problemų. be to, reikia žinoti, kad agresija gali būti ir išmokta: vaikai mato, kaip šeimose elgiamasi, užaugę irgi kartoja tą patį. Juk dar ne taip seniai smurtas šeimoje buvo norma ir net nepamainoma auklėjimo metodika. Tačiau visuomenė privalo keistis, ir kiek­vienas iš mūsų už tai yra atsakingas“, - neabejoja I. Jankauskaitė.

Smurtautojai paprastai sugeba manipuliuoti auka: jie gali atgailauti, atsiprašinėti, prisiekinėti, jog tai „pas­kutinis kartas“. O vos tik vyras atsiprašo, daugelis moterų atleidžia ir grįžta pas juos. Galiausiai prie to pripranta ir net įsiteigia, jog dėl visko kaltos jos pačios – galėjo nelįsti vyrui į akis, reikėjo laiku padaryti vakarienę bei pan. Todėl, anot I. Jankauskaitės, centro konsultantų misija yra būtent padrąsinti moteris kurti tokį gyvenimą, apie kokį svajoja, bei saugiai gyventi su vaikais.

Ir nebijoti kreiptis pagalbos. Tuo labiau, kad ji yra konfidenciali, nė viena istorija neviešinama. Patiriantieji smurtą gali skambinti telefonu 112 arba kreiptis į Koordinacinį centrą „Gilė“ tel. (8 - 610) 1-07-15.

Pareigūnai reaguoja į visus iškvietimus

Šilalės rajono policijos komisariato viršininkas Zigmantas Grabauskas „Šilalės artojui“ teigia, jog 2015 m. dėl smurto artimoje ap­linkoje pradėti 86 ikiteisminiai tyrimai. Per pirmuosius dešimt šių metų mėnesių - jau 78.

„Per metus gauname apie 300 pranešimų dėl smurto artimoje aplinkoje. Kai kurie jų nepasitvirtina, būna, kad paskambinama, vos susibarus. Kai kurios moterys, jausdamos kylančią grėsmę, kreipiasi į pareigūnus iš anksto. Pasitaiko ir melagingų iškvietimų, bet tai tikrai nebūna dažnai, nes už tai gresia atsakomy­bė.

Anksčiau moterims rei­kėdavo pačioms rašyti pareiškimą prieš smurtautoją. Jos to baimindavosi. Dabar tarnybi­nius pranešimus rašo patys pareigūnai. Jei prieš smurtautoją ikiteisminis tyrimas pradėtas pirmą kartą, jis turi galimybę susitaikyti su auka. Tačiau antrąkart tokios galimybės nėra – gresia bausmė, kuri gali būti nuo viešųjų darbų iki laisvės atėmimo“, – aiškina Z. Grabauskas.

Pareigūno teigimu, iškvietimų dėl smurto padaugėja pašalpų mokėjimo dienomis. Žinoma, nemenką vaidmenį atlieka alkoholis – nemažai daliai žmonių gyvenimas be jo tiesiog neįsivaizduojamas. Ypač, jei nėra darbo.

„Tai jau socialinis reiškinys – kartu geria, po to konfliktuoja. Reaguojame į kiek­vieną iškvietimą, net jei skam­binama ir dešimtą kartą: jeigu devynis kartus primušė, tai dešimtą gali ir užmušti. Tačiau būna ir taip, jog sulaikome vyrą 48 valandoms, o moteris jau nuo ryto mindžikuoja prie komisariato ir prašo jį išleisti, nes reikia gyvulius šerti...

Mes negalime nurodyti skir­tis, į tokius dalykus neturime teisės kištis“, – sako komisa­riato viršininkas.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Iš kairės: J. Sabutienė, L. Bujienė

Z. Grabauskas

Viešoji įstaiga Šilalės pirminės sveikatos priežiūros centras (VšĮ Šilalės PSPC) veiklą pradėjo 1997 metų birželio 19 d., rajono savivaldybės tarybos sprendimu reorganizavus Šilalės rajono centrinę ligoninę.

Įstaigos tikslas - gerinti Šilalės rajono gyventojų sveikatą, sumažinti sergamumą bei mirtingumą, kokybiškai teikti medicinos paslaugas. pirminės sveikatos priežiūros pas­laugos nemokamai teikiamos visiems pacientams, kurie teisės aktų nustatyta tvarka yra apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu ir yra prisirašę VšĮ Šilalės PSPC. Jame dirba šeimos, vidaus bei vaikų ligų gydytojai, gydytoja akušerė - ginekologė, gydytojai odontologai, chirurgas, bendruomenės slaugytojos.

Centras dirba kasdien, nuo 7.30 iki 17 val., šeštadieniais – nuo 8 iki 12.30 val. nedarbo ir švenčių dienomis, esant ūmiems susirgimams ar sveikatos būklės ryškiems pablogėjimams, būtinąją pagalbą suteikia Šilalės rajono ligoninės Pri­ėmimo skyriuje budintys gy­dytojai.

Pageidautina, kad pacientai registruotųsi iš anksto. Taip jie sutaupo savo laiko, yra tolygesnis medikų darbo krūvis. Gydytoją ar slaugytoją galima išsikviesti į namus pagal VšĮ Šilalės PSPC patvirtintą tvarką. Vykstama tik pas ligonius, turinčius judėjimo negalią, ir vaikus iki 1 metų.

VšĮ Šilalės PSPC dirbančių gydytojų tikslas – kuo greičiau bei tiksliau nustatyti prie­žastį, sutrikdžiusią žmogaus sveikatą, ir pagelbėti jam. Jei būtina, pacientas yra nukreipiamas pas gydytoją specialistą. Siuntimas – tai gydytojo nukreipimas pas kitą mediką pasikonsultuoti dėl paciento sveikatos būklės, diagnozės nustatymo, gydymo taikymo. Svarbus momentas – siuntimų pagrįstumas yra būtinas kiekvieno siuntimo atveju.

Pabrėžtina, jog konsultuojamas yra gydytojas, o ne pacientas, t.y. konsultacija reikalinga gydytojui, kad jis galėtų spręsti apie veiksmingą gydymą bei ištyrimą.

Pacientams pagal gydytojų rekomendacijas nemokamai atliekami laboratoriniai tyrimai. Pacientai, pageidaujantys papildomų tyrimų, gali atlikti mokamus „Medicina practica“ laboratorijoje.

Gydytojai odontologai teikia nemokamas kokybiškas paslaugas taip pat gydymo įstaigoje prisirašiusiems asmenims, draustiems privalomuoju sveikatos draudimu. Suaugusiems pacientams, pagal įstaigos patvirtintus įkainius, reikia susimokėti už su­naudotas medžiagas, vaikams bei moksleiviams, besimokantiems bend­rojo lavinimo, profesinių mokyklų dieni­niuo­se skyriuose, bet ne ilgiau iki jiems sukanka 24 metai, odontologo paslaugos yra tei­kiamos nemokamai.

VšĮ Šilalės PSPC teikiamos šios odontologo paslaugos: dantų chirurginis gydymas - danties rovimas bei terapinis gydymas – dantų plombavimas, šalinant kietųjų audinių defektus.

Didelis dėmesys skiriamas profilaktikai. Vykdomos PSDF finansuojamos programos. Pri­­valomas profilaktinis sveikatos tikrinimas yra vienas patikimiausių būdų išvengti ligų, įtarti ankstyvąsias jų stadijas.

Valstybinė ligonių kasa už privalomąjį profilaktinį sveikatos tikrinimą nemoka. Už šią paslaugą moka darbdavys, pacientas ar kiti fiziniai ar juridiniai asmenys.

Viena ligų profilaktikos prie­monių – imunizacija. 1998 m. patvirtintas Lietuvos bazinių privalomų profilaktinių skiepijimų kalendorius. Pagal jį visi vaikai skiepijami nuo tuberkuliozės, difterijos, stabligės, kokliušo, poliomielito, ty­mų, parotito, raudonukės ir B hepatito. Be privalomų profilaktinių, 1998 m. sudarytas išplėstinis Lietuvos profilaktinių skiepijimų kalendorius. Į jį įtrauktos vakcinos yra rekomenduojamos, skiepijimo išlaidos nedengiamos.

Pastaraisiais metais valstybė finansuoja skiepus nuo gripo bei pneumokoko rizikos grupių asmenims (sergantiems širdies ir kraujagyslių, lėtinėmis plaučių ligomis, cukriniu diabetu, onkologiniais susirgimais, esant įgimtoms bei įgytoms imunodeficitinėms būklėms ir t.t.)

VšĮ Šilalės PSPC veikia skiepų kabinetas. Jame dirbanti bendrosios praktikos slaugytoja vykdo imunoprofilaktiką ir, esant reikalui, išduoda skiepų pasą.

Daugiau svarbios informacijos galima rasti VšĮ Šilalės PSPC internetiniame puslapyje, atvykus į įstaigą arba paskambinus tel. (8-449) 7-41-30. Būkite sveiki, tikimės sėkmingo bendradarbiavimo ateityje.

Vida MACEVIČIENĖ

VšĮ Šilalės PSPC direktorė

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Dar galite suspėti pigiau atlikti profilaktinius kraujo tyrimus, padedančius įvertinti kraujotakos būklę. Akcija „Apsaugok svei­ką širdį!“ iki lapkričio pabaigos vyksta „Medicina practica“ laboratorijoje.

Ar kas nors gali 100 proc. garantuoti širdies sveikatą? Tokio recepto kol kas nėra. Aišku, galima stengtis sveikai maitintis, pakankamai judėti, nerūkyti, vengti streso ir kt. Kitas vertus, kiek žmonių šiandien tai įstengia padaryti? Be to, nuo mūsų nepriklauso rizikos veiksniai: paveldėjimas, lytis, senėjimas, įvairios lėtinės ligos.

Todėl labai svarbu anksti pastebėti pavojų širdžiai rodančius ženklus. Tuomet daug lengviau stabdyti ligą. Viena pagrindinių širdies ir kraujagyslių susirgimų kont­rolės priemonių – pažangūs kraujo tyrimai.

Daugybė žmonių reguliariai atlieka lipidogramą. Ji parodo bendrojo, „gerojo“, „blogojo“ cholesterolio bei trigliceridų kiekį. Tai padeda įvertinti kraujagysles siaurinančios aterosklerozės procesą. Aterosklerozė prasideda net ir labai jauname amžiuje. Ji dešimtis metų gali tyliai žaloti kraujagysles, kol netikėtai atsiranda bėdų. Dažniausia komplikacija – koronarinė (išeminė) širdies liga, nusinešanti daugiausiai gyvybių. 

Dar efektyviau kontroliuoti klastingąją aterosklerozę galima, atliekant didelio jaut­rumo C-reaktyvinio baltymo (hs-CRB) tyrimą. Jis atskleidžia gresiantį pavojų net ir tiems žmonėms, kurių cholesterolio santykis yra normalus. Kraujo paėmimo metu pacientas turi nesirgti kita uždegimine liga.

Dar per dažnai pra­žiūrimas ir širdies nepakankamumas. Palengva silpstant širdžiai, žmogus ilgai nejaučia aiškių sveikatos sutrikimų. Vėlai nustatyto širdies nepakankamu­mo gydymas – lyg uždelsto vėžio.

Dabar vienas efektyviausių širdies nepakankamumo diag­nostikos būdų – NT-pro BNP tyrimas. Jis tiksliai atskleidžia ūmią bei lėtinę ligos formą, gydymo efektyvumą.

AKCIJA! Lipidogramą, didelio jautrumo CRB ir NT-pro BNP tyrimus atlikite „Medicina practica“ laboratorijoje Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Akcija vyksta iki lapkričio pabaigos. Prieš tyrimą būtina bent 12 val. nevalgyti. Iš anksto registruotis nereikia.

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt

Šilalės Rytinio kelio gatvės bei kelio Šilalė-Struikai sankryžą keikdavo ne vienas vairuotojas. Kad ir nedideli, bet autoįvykiai čia būdavo fiksuojami kone kiekvieną savaitę, o ypač - turgaus dienomis. Nesaugu buvo ir pėstiesiems, keliaujantiems į sodus ar į darbą. Todėl kai šioje vietoje buvo pradėta įrenginėti žiedinė sankryža, niekas per daug ne­pyko: žmonės tikėjosi, jog eismas pagerės, atsiras daugiau saugumo. Deja, regis, ir šį kartą pirma bus padaryta, o tik tada galvojama, ar patogu.

Šilalės mieste bei aplinkkeliuose įrengiamų transporto žiedų skaičius jau nieko nebestebina. Dauguma vairuotojų pripažįsta, jog tai yra visai neblogas sankryžų kirtimo būdas. Tačiau vairuotojus, ypač sėdinčius už didžiulių vilkikų vairo, nervina siauras šių žiedų diametras: sudėtinga saugiai apvažiuoti, kartais tenka ilgokai laviruoti, kol pasiseka.

Pastaruoju metu redakcija sulaukia ypatingai daug pasipiktinusių vairuotojų priekaištų naujojo žiedo projektuotojams bei statytojams. 

„Stebina tokie projektuotojai: atrodo, kad sankryžą braižė nė vidurinės nebaigę vaikigaliai. Niekaip nesuprantu, kaip ir ką jie skaičiuoja, bet ir eiliniam žmogui matyti, jog didele krovinine mašina šią sankryžą yra sudėtinga įveikti. Štai ką tik turėjau pasiekti mėsos įmonę – kaip manote, iš kelinto karto pavyko saugiai įsukti į tą kelią. O vairuoju nebe pirmus metus, važinėju įvairiais keliais, patirties tikrai užtenka. Todėl viešinkite šitą problemą, kol dar ne vėlu, kol kelininkai neišsikraustė iš objekto. Tegul jie atsipeikėja ir greičiau taiso klaidas“, - sakė į „Šilalės artoją“ paskambinęs vilkiko vairuotojas.

Pasak jo, žiedas padarytas taip, tarsi Šilalėje žemės trūktų. O juk tereikėtų bent pora metrų padidinti apvažiavimo spindulį ir problemos neliktų.

Žiedinės sankryžos įrengimo projektą už 106 tūkst. 352 eurus įgy­vendina UAB „Kauno keliai“. Įmonės dar­bų vadovas Al­gi­mantas Pet­ravičius neneigė, jog kiek­vieno žiedo ar kitokio kelio įrengimo, rekonst­rukcijos dar­bų metu vairuotojams ten­ka patirti tam tikrų nepatogumų. Jis pri­pažino, kad ypač sudėtinga manevruoti sunkiasvoriams automobiliams, velkantiems di­džiu­les puspriekabes ar prie­kabas.

„Bene sudėtingiausia yra tiems, kurie atvažiuoja nuo Balsių pusės ir suka Struikų kaimo link. Ta­čiau die­­ną mū­sų dar­­bi­ninkai sten­giasi pa­re­guliuoti eis­mą taip, kad žmo­nės patirtų kuo mažiau nepatogu­mų, netgi leidžiame važiuoti ne pagal tai­sykles. Pri­stab­dyti ir at­sargiau vairuoti tenka net lengviesiems automobiliams. Bet visa tai yra laikina. Juk dirbame tik ant­rą mėnesį, o kai paklosime asfaltą, tokių nesusipratimų jau neturėtų bū­ti“, - tikino A. Pet­ravičius.

Jis taip pat „mestelėjo akmenukų“ ir į vairuotojų pusę. Anot jo, nors dalis jų saugo ne tik savo automobilius, bet ir kelininkų darbą, tačiau kai kuriems tai nerūpi, mat kone kas rytą randama išverstų bortelių, sudaužytų kelio ženklų, šviestuvų. Vadinasi, yra vairuotojų, kurie galbūt nesugeba saugiai vairuoti, ignoruoja greičio apribojimą.

Galutinis objekto pridavimo terminas – gruodžio 22-oji. Tačiau, jei oro sąlygos bus palankios, važiuojamoji dalis turėtų būti užbaigta šią savaitę. Pasak UAB „Kauno keliai“ atstovo, tada ir sunkiasvoriam transportui nebebus problemų.

Tačiau, kaip sakė A. Petra­vičius, kaip atrodys galutinis objekto variantas, ar jis pasieks maksimalią naudą, priklauso ne tik nuo kelininkų, bet ir nuo užsakovų bei projektuotojų.

„Mes negalime nė centimet­ru nukrypti nuo projekto“, - užtikrino „Kauno kelių“ darbų vadovas.

Kas tiems projektuotojams, jei jie šiuo žiedu gal nė karto gyvenime nevažiuos. O jau sunkiasvoriu automobiliu – garantuotai.

Kita vertus, mūsuose gaji praktika, kai pirmiau padaroma nepatogiai, o paskui perdaroma geriau. Tik jau, aišku, už papildomas lėšas...

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.