Socialinės institucijos nuolat susiduria su iššūkiu organizuoti vaikų ugdymą taip, jog kuo efektyviau būtų tobulinami jų socialiniai įgūdžiai bei kompetencijos, rūpintiniai būtų parengti integruotis į visuomenę bei darbo rinką. Šie uždaviniai negali būti realizuoti be vidinės vaiko motyvacijos, noro tobulėti.

Šilalės socialinių paslaugų namai (SPN) įgyvendina projektą „Kompleksinės pagalbos vaikui ir šeimai dienos cent­ras“, kuris suteikia galimybę SPN rūpintiniams bei Dienos centrą lankantiems vaikams ne tik ugdytis įvairias kompetencijas. Paskutinėmis vasaros atostogų dienomis globotiniai lankėsi Kretingoje, Palangoje, kur turiningai leido laisvalaikį, tobulino bend­ravimo įgūdžius. Juk išvykos daro ypač didelę įtaką mūsų gyvenimui, nes, pabėgus nuo kasdienio ritmo bei įprastos aplinkos, yra daug lengviau į viską žiūrėti iš šalies bei kitaip mąstyti. 

Artimiausiu metu planuojame surengti diskusiją „O, tas mano gyvenimas“. Nėra abejonės, kad gyvenimas yra vienas didelis projektas, sudarytas iš mažų, o būtent tokios veiklos praturtina vaiko kasdienybę, daro ją turiningesnę.

 Loreta Gerybienė

Šilalės socialinių paslaugų namų socialinė darbuotoja,

projekto vadovė

AUTORĖS nuor.

Pajūryje vyko Lietuvos se­niūnijų IX-ųjų sporto žaidynių II etapo Žemaitijos zonos atrankinės varžybos, kuriose­ dalyvavo Jurbarko, Mažeikių, Plungės, Tauragės, Telšių ir Šilalės rajonų  bei Pagėgių savivaldybės ko­mandos.

Mūsų rajonui atstovavo 11 komandų – rajono seniūnijų sporto žaidynių nugalėtojų. Varžybų rezultatai – išties džiuginantys. Krepšinio aikštelėje nenugalimi buvo bei pirmąsias vietas iškovojo Šilalės miesto seniūnijos vyrai, Pajūrio seniūnijos moterys ir Bilionių seniūnijos senjorai. Pajūrio seniūnijos vyrai, žaisdami paplūdimio tink­linį, užėmė trečiąją vietą, o Šilalės miesto seniūnijos moterys tapo nugalėtojomis. Kvėdarnos šaškininkai liko ketvirti, Pajūrio seniūnijos šachmatininkai - antri­. Laukuvos seniūnijos stalo tenisininkai užėmė trečiąją vietą. Virvės traukimo rungtyje nugalėtojais tapo Šilalės miesto seniūnijos vyrai. Pajūrio seniūnijos smiginio komanda pelnė trečiąją vietą. 

Komandos, užėmusios pirmas-trečias vietas, rugsėjo­ 17 d. dalyvaus Kėdainiuose vyksiančiose Lietuvos seniūnijų IX-ųjų sporto žaidynių III etapo finalinėse varžybose.

Roma VEŠČIŪNIENĖ

Pajūrio seniūnė

Rolando URBONO nuotr.

Sveikatos specialistai ragina nepamiršti sveikos bur­nos higienos įpročių. Tėvams būtina akylai stebėti, ar jų atžalos tinkamai valosi dantis.

Sveikatos priežiūros specia­listai sako, kad vasarą dantų valymui skiriama mažiau dėmesio. Pasak jų, tai ypač matyti baigiantis vasaros atostogoms, kai vaikų dantys tikrinami profilaktiškai.

„Per atostogas sunkiau sekasi laikytis režimo, nes daugiau pramogaujame, vėliau einame miegoti. Įtakos turi ir tai, jog vaikai daugiau laiko praleidžia ne namuose – pavyzdžiui, svečiuojasi pas senelius, kurie stengiasi anūkus palepinti. Dėl to pritariu nuomonei, kad apie dantų priežiūrą visų pirma reikia mokyti tėvus“, - sako „Eurovaistinės“ burnos higienos specialistė Dangira Markauskaitė.

Anot specialistės, patariama laikytis taisyklės, jog iki 7 metų atsakomybė už vaiko dantis tenka tėvams.

„Tokiame amžiuje išsivysto tinkama pirštų motorika dantims valyti. Iki to laiko ši procedūra vaikui yra labiau žaidimas nei būtinas įprotis. Dantų priežiūra turėtų prasidėti nuo pirmojo dantuko – jį reikėtų valyti specialiu silikoniniu ant piršto užmaunamu šepetėliu. Maždaug nuo pusantrų metukų, kai pasirodo krūminiai dantukai, patariama įsigyti minkštą vaikišką šepetuką maža galvute. Dantų pasta, skirta vaikams iki 3 metų, paprastai būna be fluoro. Tačiau esant rizikos veiksniams arba ligos užuomazgoms, galima nau­­­do­ti pastą su fluo­ru pagal vaiko am­žiaus grupę“, - sa­ko kon­sultan­tė.

Patikrinti, ar dan­tų valymas yra veiks­mingas, ga­li padėti jų ap­našas nudažančios tab­letės. Tokią sukramčius, se­­nos apnašos nu­­sidažo melsva, o naujos (vienos die­nos) – rausva spal­va. 

Be to, tėvai turėtų pasinaudoti galimybe gauti savo atžaloms PSDF lėšomis fi­nan­suojamą silantavimo procedūrą, kai vaikų krū­miniai dantys pa­den­giami specialiu apsauginiu sluoksniu, kuris padeda apsaugoti juos nuo ėduonies.

Kotryna GRIGAITĖ

Javapjūtė eina į pabaigą – Žemės ūkio ministerijos duomenimis, Lietuvoje jau nupjauta 74 proc. grūdinių augalų ir beveik 85  proc. rapsų. Ūkininkai, kurie ne­sugebės visiškai įvykdyti sutartų įsipareigojimų grūdų supirkėjams, gali lengviau atsidusti – jiems pastarieji žada netaikyti sankcijų ar baudų.

Dėl prasto oro bei drėgmės pertekliaus šiųmečio derliaus grūdų ir rapsų kokybė gerokai nukentėjo. Nuogąstaujama, kad­ dėl nepalankių  oro sąlygų dalis  pasėlių  gali likti  nenupjauta. Pastaruoju metu pasitaiko atvejų, kai  supirkimo įmonėms atvežama parduoti  su sausais grūdais sumaišy­tų sudygusių arba su pelėsiais grūdų. Esant tokiai sudėtingai situacijai, kyla nemažai ginčų dėl grūdų ir rapsų kokybės įvertinimo. Tokiu atveju geriausia kreiptis į Valstybinę augalininkystės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos arba, jeigu sutartyje numatyta kitaip, į kitos kompetentingos laboratorijos specialistus.

„Šilalės artojas“ jau rašė apie tai, jog grūdų augintojai baiminasi, kad, neįvykdžius grūdų ar rapsų pirkimo-pardavimo sutartyse numatytų­ sutartinių įsipareigojimų, bus taikomos sankcijos. Tačiau dabar Žemės ūkio ministerija praneša, kad į bendrą susitikimą pakviesti grūdų augintojų bei grūdų supirkėjų interesams atstovaujančių organizacijų bei stambiausių grūdų supirkėjų atstovai aptarė šią situaciją. Tikimasi, jog grūdų supirkimo įmonės supratingai  įvertins žemdirbiams kilusias problemas tiek nuimant, tiek parduodant išaugintą derlių ir nežlugdys jų sankcijomis už neįvykdytus sutartinius įsipareigojimus.

Kita vertus, susitikime akcentuota ir tai, kad ūkininkai vis dėlto turėtų atidžiau skaityti pasirašomas sutartis ir nesudarinėti tokių, kurių reikalavimų nebūtų galima įgyvendinti. Savo ruožtu supirkėjai, matydami, jog grūdai neatitinka reikalavimų, sumažina supirkimo kainas.

Preliminariais duomenimis­, per rugpjūčio mėnesį iš šalies augintojų supirkta daugiau kaip 800 tūkst. tonų įvairių rūšių grūdų (įskaitant ankštinius augalus) ir 55,3 tūkst. t rapsų sėklos. Supirktų grūdų ir rapsų vertė siekia beveik 131 mln. Eur.

Grūdų bei ankštinių augalų, lyginant su praėjusių metų rugpjūčiu, supirkta apie 19 proc. mažiau, rapsų – 5 kartus mažiau, tačiau beveik du kartus daugiau supirkta ankštinių augalų grūdų. Iš rugpjūčio mėnesį supirkto kviečių kiekio ,,ekstra“ kviečiai sudarė 6,5 proc., I klasės – 17,3 proc., II klasės – 23,6 proc., III klasės – 14,9  proc. ir IV klasės (pašariniai) – 37,7 proc.

Lietuvoje praėjusią savaitę beveik visų rūšių grūdų bei rapsų vidutinės supirkimo kainos šiek tiek (3–9  Eur/t) padidėjo.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.  

Neseniai vieno penktadienio pavakarę Šilalė buvo likusi be savo aukštuomenės. Savivaldybėje dirbantys ir jai vadovaujantys, t. y. ir aukštesni, ir žemesni, susimetė po dešimt eurų ir išbildėjo į olimpiadą.

Po dešimt eurų? Ar gali užtekti kelionei į Rio de Žaneirą? Ar nebus kaip aną sykį, kai jie, viens iš kito surinkę po kelis eurus, buvo pakilę į Havajus? Ir juodus akinius, ir plačiabryles skrybėles, kremą nuo saulės ir net bikinius damos pasiėmė, o tie Havajai, kaip paaiškėjo tada, buvo visai tarsi Pajūris. Visai lietuviški debesys ir alus lietuviškas... Bet ruošėsi tai tolimai išvykai visi atsakingai.

Ir šį sykį viskas buvo rimtai. Olimpiniame Didkiemio stadione buvo įrengti tikri futbolo vartai, tikra krepšinio aikštelė, skambėjo tikros sportininkus įkvepiančios kal­bos. Ir alus buvo tikras.

Ilgai, atkakliai bei permainingai vyko litrabolo varžybos. Jau atrodė, rungtis įveikta, bet iš kažkur vėl atsirasdavo pilnas ąsotis. Už dešimt eurų?.. Ir alus, ir užkanda, ir muzikantų fanfaros, ir dar šis tas! Ar tik nebus tie organizatoriai pokštą iškrėtę - nupirkę daugiau nei išėjo už tuos kelis eurus?

Olimpiadą turėjo laimėti draugystė, bet šį sykį laimėjo alus...

Alius ŠAKINIS

tiesiogiai iš Rio de Didkiemio

Nuo pat vasaros pradžios važinėjome po skaitytojų pasiūlytas sodybas ir gro­žėjomės, kaip žmonės puoselėja savo aplinką. Ypač džiugino senosios sodybos, daugiabučių gyventojų bendras siekis gyventi gražiai. O ką kalbėti apie naujakurius, kurie ir tvarkosi moderniai. Vieniems grožį kurti padėjo specialistai, kiti pasitelkė savo menišką prigimtį ar darė taip, kaip išėjo.

Redakcija sulaukė daug skambučių su pasiūlymais, kurių sodybų šeimininkai yra labiausiai nusipelnę apdovanojimų. O praeitą savaitę redakcijos įsteigtus prizus jau įteikėme.

 Tūbinėse gyvenančios Gied­rė Zarankaite bei Loreta Aleksandravičienė nekūrė bendro daugiabučio aplinkos tvarkymo projekto. Tačiau ji sutvarkyta taip, jog, rodos, vienas dizaineris būtų viską suprojektavęs.

L. Aleksandravičienės stichija – begonijos. Kad išsaugotų jų gumbelius kitiems metams bei galėtų anksčiau pražydinti, moteris gėles augina vazonuose.

„Nesu didelė augalų žinovė, tad jei reikia patarimo, kreipiuosi į Genutę Dargužienę. Mano tvarkomoje sodybos dalyje medžių nėra daug, todėl „Šilalės artojo“ padovanotas migdolo sodinukas, kaip sakoma, vietoje ir laiku. Man bus malonus prisiminimas, o kiti galės pasigrožėti“, - džiaugėsi  L.Aleksandravičienė.

To paties keturbučio Tūbinių kaime kiemo puoselėjimo pradininkė Gied­rė Zarankaitė taip pat liko patenkinta migdolo medeliu. Abiejų moterų kiemai yra vienoje namo pusėje, ir gal jau kitą pavasarį jos džiaugsis gražiais augalo žiedais.

„Kaip atrodys, jei vienoje namo pusėje žydės gėlės, o kitoje - dilgėlynai vešės? Tad Giedrė nupjauna žolę ir ten. Vaizdas iškart gražesnis“, - už dukrą kalbėjo mama.

„Bepigu moderniai­ sutvarkyti aplinką, pri­­sisodinti prabangių augalų, kai netrūksta pinigų. Mūsų sodyboje veši pačių užauginti ar iš turgaus įsigyti sodinukai, gėlės, - prisipažino Šeručių kaime gyvenanti Stanislava Vanda Mockuvienė. - Sūnaus Vygando Norvegijoje uždirbtus­ pinigus stengiamės in­­vestuoti į namo remontą. Nedaug yra pirktinių sodybos  puošimo elementų­, daugumą sukonst­ravo pats sūnus. Didžiausias „pirkinys“ – pavėsinė. O gėlės – marčios Rasos rūpestis. Tai smagu jai bus gauti sodinuką. Neabejokite, ras jam deramą vietą“.

Ksavera ir Vacius Vaivadai savo sodybą Vabalų kaime puoselėja nuo tos dienos, kai čia įsikūrė.

„Mėgstu visžalius augalus – tujas, puskiparisius, pušis, eglutes. Yra daug skiepytų beržų, blindžių, kark­lų. Jau žinau, kurioje vietoje pasodinsiu ir „Šilalės artojo“ dovanotą pušaitę. Vis svajojau tokią įsigyti“, - net rankomis iš džiaugsmo suplojo Ksavera.

„Atrodo, pagavau paskutinį mūsų sodybos darkytoją kurmį. Gal pagaliau bus ramu“, - kalbėjo Vacius.

„Reikia tik dėkoti laikraščio redakcijai už vasariškiausios sodybos konkursą – jis skatina dirbti, mokytis iš kitų, stengtis dėl mūsų krašto gražinimo“, - įsitikinusi K.Vaivadienė.

Dėkojame visiems – sodybas puoselėjantiems, atidiems bei draugiškiems kaimynams, siūliusiems jas pagerbti. Tikimės, kad ir kitąmet garsinsime grožio mylėtojus: kuo daugiau gėlių, tuo gražesnis mūsų kraštas.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Vos prieš kelis mėnesius, pavasarį, UAB „Ecoservice“ šilališkiams įteikė praktišką ir reikalingą dovaną – Lokystos pakrantėje pastatė du medinius suoliukus bei šiukšlių dėžes. Deja, miestelėnai, mėgstantys pasivaikščioti paupiu ir iki tol neturėję čia jo­kios poilsio zonos, džiaugėsi neilgai: šiandien iš vieno suoliuko belikę tik šipuliai, mėtosi ir metalinės šiukšliadėžės konstrukcija.

Taigi Šilalės aršuo­liai dar kartą įrodė, kad turto saugoti nesugeba ir, matyt, nenori - gražią idėją chuliganai netruko paversti pagalių krūva....

Vakar kalbintas „Eco­­service“ Šilalės padalinio vadovas Saulius Vyšniauskas neslėpė apmaudo bei nusivylimo. Jis sakė norintis, jog chuliganiškai besielgiantys asmenys vieną kartą atsipeikėtų ir liautųsi griauti tai, ką kiti kuria.

„Juk tai – mūsų visų turtas, ne sau tuos suolelius pasistatėme. Norėjome, kad šilališkiai turėtų kur pasėdėti, atsikvėpti gamtoje. Nes iki tol prisėsti galėjai nebent ant pievos. Taip norėtųsi, jog tiems niekadėjams prabustų sąžinė, ir jie sutvarkytų, ką sugriovė“, - kalbėjo S. Vyšniauskas.

Anot „Ecoservice“ Šilalės padalinio vadovo, vienas suoliukas įmonei kainavo120 eurų (be PVM), šiukšliadėžė – 130 Eur. Tad tai yra ne tik moralinė, bet ir nemenka materialinė žala. Tačiau akivaizdu, kad chuliganams nesuvokiama nei pinigų, nei tuo labiau kito žmogaus darbo, pastangų bei laiko vertė.

Ir nors apie šį vandalizmą redakcijai pranešę šilališkiai netiki, jog niekdariai bus surasti, norėtųsi, kad policija bent jau pasistengtų.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Antrasis pasaulinis karas ne tik perbraižė Europos žemėlapį, bet ir sunaikino iki jo veikusią gyvybingą žydų bendruomenę. Ši tragedija neaplenkė ir Šilalės krašto – nuo XVII a. klestėjusi žydų kultūra, aktyvus gyvenimas gimnazijose, spaustuvėse, bankuose, ligoninėse, sinagogose bei parduotuvėse dramatiškai nutrūko 1941 m.

1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje (be Vilniaus krašto) gyveno beveik 154 tūkstančiai žydų. Holokausto (taip įvardijamas žydų naikinimas) laikotarpiu Lietuvoje nužudyta apie 195 tūkst. žydų tautybės žmonių. O iš viso Europoje, įvairių institucijų duomenimis, Holokausto metu jų galėjo žūti apie 6 milijonus.

Visgi žydų tautos kultūra bei palikimas gyvi iki šiol. Siekiant atgaivinti prisiminimus ir tradicijas, Lietuvoje jau tryliktus metus rengiamos Europos žydų kultūros dienos. Šiemet prie šio renginio pirmąkart prisijungė ir Šilalės rajono savivaldybė. Rugsėjo 4 d. Vlado Statkevičiaus muziejuje vyko popietė „Žydų kultūros pėdsakai Šilalės rajone“.

Savivaldybės Švietimo, kul­tūros ir sporto skyriaus vy­riausioji­ specialistė, paveldosaugininkė Jurgita Viršilienė akcentavo, jog žydų kultūros bei istorijos pėdsakų mūsų rajone yra išlikę iki šių dienų. Apie tai pranešimą „Litvakai Šilalės krašto istorijoje: prarasto pasaulio aidas“ skaitė ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono archeologijos ir istorijos instituto mokslo darbuotojas, istorikas dr. Hektoras Vitkus. Žydų architektūrinio paveldo parodą pristatė architektas Aurimas Širvys, apie kulinarijos papročius, jidiš bei hebrajų kalbas pasakojo Laurina Todesaitė, o rajono mokyklų komandos parengė pranešimus apie savo miesteliuose gyvenusias žydų bendruomenes.

Europos žydų kultūros dienoje dalyvavo Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas Audrius Skaistys, Registro tvarkymo­, viešųjų ryšių ir edukacijos skyriaus vyriausioji specialistė Akvilė Jagminaitė-Markevičienė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė Silva Pocytė, žydų kilmės gidas, aktyvus jų kultūros puoselėtojas Lietuvoje Chaimas Bargmanas.

 Kiek sinagogų buvo Šilalės rajone?

Mūsų rajone nekilnojamojo žydų kultūros paveldo beveik neišlikę. Tačiau tai, kas dar stovi, – svarbu ir vertinga. Specialistų dėmesio jau sulaukė Kaltinėnuose, Kražių gatvėje, esanti medinė sinagoga, kurią tikimasi prikelti naujam gyvenimui. Architektas A. Širvys Kaltinėnų sinagogą įtraukė į parodą „Išnykęs ir dingstantis paveldas: medinių sinagogų architektūra“. Pasak A. Širvio, išanalizuota apie 20 Lietuvoje išlikusių maldos ir bendruomenės namų. Projektui rinkti išskirtinai mediniai pastatai, nes būtent jie nyksta sparčiausiai. Iš dviejų dešimčių sinagogų atrinktos devynios, kurios užsitikrino finansavimą atstatymui.

„Šios idėjos tikslas buvo atkreipti į tai savivaldybių dėmesį. Rezultatas jau matomas: dabar pradėtos atnaujinti net dvi sinagogos - Žiežmariuose bei Pakruojyje. Galbūt greitai darbai pajudės ir Kaltinėnuose“, - vylėsi architektas.

Be Kaltinėnų sinagogos su rabino butu, išlikusi ir medinė Laukuvos bei mūrinė Šilalės sinagogos. Tiesa, Laukuvoje žydų maldos namuose daug metų veikė miestelio kultūros namai, o dabar šis pastatas stovi nenaudojamas ir apleistas (apie tai „Šilalės artojas“ plačiai rašė 2015 m. liepos 24 d., Nr. 56 – aut. past.). Buvusioje Šilalės sinagogoje šiuo metu įsikūręs prekybos centras „Senukai“. Kažkada žydų sinagogos buvo ir Kvėdarnoje, Pajūryje bei Upynoje, tačiau jos neišliko.

Vyrai ir moterys – atskirai

Architektas A. Širvys detaliau paaiškino, kuo sinagoga skiriasi nuo katalikų bažnyčios. Ogi tuo, kad išimtinai visose sinagogose altorius atgręžtas į rytus, kadangi ir meldžiamasi į rytų pusę. Be to, kitaip negu bažnyčia, sinagoga nėra sakralinio paveldo objektas. Jos pastatą sudaro dvi dalys - vienaukštė ir dviaukštė. Anksčiau apačioje dažniausiai veikdavo mo­kyklėlė, rinkdavosi bendruomenė, o antrame aukšte būdavo moterų galerija. Būtent čia jos galėdavo klausytis maldos. Į pagrindinę dalį įleisdavo tik vyrus. Beje, sinagogose net įėjimai vyrams bei moterims būdavo atskiri.

„Sinagogoje altorius vadi­na­mas aronkodešu. Jame įrengtoje spintoje laikomi toros (pagrindinis žydų religinis traktatas) ritiniai. Klau­sykla – bima – yra pačiame centre“, - pasakojo A. Širvys.

Švenčia kiekvieną savaitę

„Schalom“, - su publika pasisveikino pranešimą apie jidiš, hebrajų kalbas bei žydų kulinariją skaičiusi projekto „Cook jewish be jewish“ vadovė L. Todesaitė ir paklausė, ar salėje nėra „bachūrų“. Pakilo net kelios rankos. Pasirodo, žodžiai „bachūras“ ar „chebra“, mūsų vartojami kaip žargonas, hebrajų kalboje reiškia vaikiną, berniuką bei draugų kompaniją. 

Laurina papasakojo, kad žydų tauta turi daug švenčių. Viena iš jų – šabatas (šabas). Jis prasideda penktadienio ir baigiasi šeštadienio vakarą. Sekmadienis yra pirmoji naujos savaitės diena, žyminti darbo pradžią, nes per šabą žydai visiškai nedirba. Anksčiau jo metu nebuvo galima net krosnies kurti, o dabartiniais laikais kassavaitinę šventę žydai dažniausiai pamini mieste, susitikę su draugais. Jei liekama namie, išjungiami visi elekt­ros prietaisai, uždegamos bent dvi žvakės, o jeigu šeimoje yra vaikų – kiek­vienam dar po vieną, ir bend­raujama.

Be abejonės, labai svarbu yra maistas. Jis būtinai privalo būti košerinis, t.y. pagamintas pagal griežtus įstatymus. Mėsa - tik galvijo, turinčio skeltą kanopą ir gebančio atsirūgti. Be to, gyvulys turi būti nugalabytas be skausmo, visiškai nuleidžiant jam kraują. Žuvis turi būti su žvynais. Tad ant žydų vaišių stalo padėję vėgėlę, ungurį ar jūros gėrybių, stipriai apsiriktume.

Vizitinė kortelė - humusas

Pasak L. Todesaitės, žydai nemaišo ir mėsos bei pieno produktų, be pastarųjų stengiasi visiškai apsieiti. Grietinę, sviestą dažniausiai keičia humusas – avinžirnių užtepėlė. Šį pagardą Laurina vadina vizitine Izraelio kortele, nes niekur kitur jis nėra toks populiarus.

Dar vienas patiekalas, be kurio žydai neįsivaizduoja sa­vo virtuvės, – macai. Tai iš miltų ir vandens pagaminti traškūs paplotėliai, dažniausiai valgomi per Velykas. Macai nuo tešlos užmaišymo turi būti iškepti ne vėliau kaip per 17 minučių. Kodėl?

„Nes po 17 minučių ir vienos sekundės prasideda rūgimo procesas. Tešla neturi būti kildinta. Pasak legendos, pabėgimo iš Egipto metu žydų šeimininkės taip skubėjusios kepti paplotėlius, kad tik sumaišė vandenį su miltais, tepė tešlą ant akmenų ir kepė saulėje“, - aiškino L. Todesaitė.

Itin populiari ir balta pynės formos saldi duona chala. Beje, prieš valgant ją, būtina pamirkyti į košerinę druską.

Visų skanėstų galėjo paragauti ir susitikime dalyvavę šilališkiai. Ant L. Todesaitės paruošto vaišių stalo puikavosi ir daržovių apkepai – saldūs pyragai, imberlachas (džiovinti imbierų bei morkų saldainiai) ir kt. Kulinarijos žinovė pademonstravo ir kaip šventinama duona bei vy­nas – tai žydams iki šiol yra labai svarbu.

Po pašnekesių bei maisto degustacijos pranešimus apie Šilalės rajono žydų bendruomenę skaitė istorikas H. Vitkus bei rajono mokyklų atstovai.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.