Ankstyvą penktadienio rytą mano bičiuliui ir ben­dra­vardžiui Aliui kilo problemų su realybe.

Buvo apniukę, ir jis nenorom išsirito iš lovos. Ir taip - visada. Kai saulės nėra, nėra ir motyvacijos. Ką žada prognozės? Internetas rodė, jog kaip tik virš Šilalės spigina saulė. Meteorologijos specialistai tikino, kad visą dieną taip bus. Tačiau Alius matė tik debesis.

- Tai kas, kad matau, bet aš juk ne specialistas, - pagalvojo Alius.

Vonios kambaryje jis pažiūrėjo į veidrodį ir išvydo pažįstamą veidą.

- Ar tik ne aš? - suabejojo.

Jis jau žinojo, kaip pavojinga pasikliauti savo paties akimis. Sykį jam parduotuvėje kilo iliuzija, jog kainos kyla. Jeigu ne gerbiama prezidentė su gerbiama finansų ministre, jeigu ne premjeras, irgi labai gerbiamas, Alius būtų tuo patikėjęs. Tačiau jie išsklaidė kainų kilimo iliuziją, ir Alius vėl pirko pigiai. Visai kaip už litus!

Nusiprausęs Alius nuėjo į­ parduotuvę, ir vėl - ta pati iliuzija. Jam vėl pasirodė, jog pusė euro už bulvių kilogramą yra daugiau nei pusė lito.

- Tarkime, aš durnas, neišmanau ekonomikos, - numojo ranka, pasiėmė bulves ir stojo į eilę.

O prie kasos kilo konfliktas: viena senolė paėmė žentui alaus „bambalį“, bet neturėjo paso.

- Ar nematai, kad aš ne piemenė? - pyko ji.

- Iš kur aš žinau? - atsakė kasininkė. - Rodykite pasą!

Aliui pagailo moteriškės, jis išsitraukė teises ir nupirko alų už ją.

- Ačiū, Aliau! - dėkojo močiutė. - O ta višta nemato, jog aš sena!

- O tu tikrai pilnametė? - suabejojo ir Alius.

- Kur gi ne! - nusijuokė ši. - Vakar suėjo šešiolika!

- O jei tikrai? - sudvejojo Alius. - Jei nupirkau alaus nepilnametei?

Jis ėjo namo labai susirūpinęs. Danguje sužibo kažkas labai panašus į saulę. Daiktu, panašiu į raktą, jis atsirakino duris. Butas buvo toks pat kaip jo. Visi daiktai matyti.

O jeigu ne? O jeigu čia kitas labai panašus butas?

Alius nubėgo į vonią, pakišo galvą po šaltu dušu.

Iš veidrodžio žvelgė matytas veidas.

- Įdomu, kiek jam? - suabejojo Alius. - Ar tai tikrai aš?

Žiūri į pasą - tikrai! Alius Šakinis. Pasas tebegalioja.

- Viskas gerai, - atsipūtė. - Vadinasi, neišprotėjau...

O tu, mielas bičiuli, asmens dokumentą turi? Visada nešiokis jį kišenėje. Kils abejonė - nedelsdamas pasižiūrėk!

Kaip sakoma, savo paties labui.

Alius ŠAKINIS

Birželio pabaigoje savivaldybės tarybos priimtas sprendimas dėl etatų mažinimo biudžetinėse įstaigose labiausiai smogė kultūros įstaigų darbuotojams. Ir daugiausia šiuo sprendimu nusivylė tie, kurie tikėjo, kad pir­miausia bus atleidžiami pensininkai: jie turi bent šiokį tokį pragyvenimo šaltinį. Deja, tenka pripažinti, jog Ši­lalėje, kokia valdžios rokiruotė beįvyktų, tvarka ne­si­keičia: buvo, yra ir, matyt, visada bus žmonių, kuriuos­ nepalankūs sprendimai bei įstatymai tiesiog aplenkia.  

Pirmajame šios kadencijos savivaldybės tarybos posėdyje  administracijos direktorius Raimundas Vaitiekus žadėjo „apvalyti“ savivaldybę ir jai pavaldžias įstaigas nuo pensininkų. Raginimus rinktis užtarnautą poilsį kai kurie savivaldybės tarnautojai išgirdo dar pernai. Ne vienas ir pakluso - negi prieštarausi valdžiai, užsitraukdamas nemalonę, kuri visai nesunkiai gali paversti gyvenimą kartinančiomis priekabėmis, o gal net ir atleidimą prognozuojančiomis nuobaudomis.

Dabartinis etatų mažinimas daugiausiai nerimo sukėlė savivaldybės viešojoje bibliotekoje, kur su darbu tenka atsisveikinti keturiems žmonėms. Sprendimui įvykdyti pensininkų šioje įstaigoje užtektų, bet taip paprastai Šilalėje niekas nevyksta. Biblioteka - ne išimtis. Todėl įspėjimus dėl atleidimo gavusios moterys kreipėsi į Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio priimamąjį. Vienos - tik pasikonsultuoti, kitos - ir pasiskųsti, jog neteisybė apėmė visas valdžios grandis, o bibliotekos direktorė, jų nuomone, pati nieko nesprendžia.

Skaitytojus aptarnavusi Nijolė Gudauskienė tvirtino nie­ko nebijanti, nes neturinti ko prarasti - atleista nebesitiki Šilalėje rasti darbą, nes iki pensijos teliko keli metai. Moteris žino, kad priešpensinio amžiaus žmonių iš darbo atleidinėti neleidžia įstatymai. Ji pripažįsta, jog jai buvo pasiūlytos kitos pareigos, bet ji savo noru jų atsisakė. Negalėjo neatsisakyti, nes tai būtų tik dar labiau pabloginę jos padėtį.

„Man pasiūlė dirbti už pusę etato Laukuvoje arba Obelyne. Tačiau atlyginimo net važinėti kasdien į darbą neužtektų, o man reikia galvoti ir apie būsimos pensijos dydį“, -  tikino N. Gudauskienė.

Jokių nuobaudų neturinti darbuotoja įsitikinusi, kad su ja susidorota - skyriaus vedėja, jos manymu, pasinaudojo tuo, jog ji neturi aukštojo išsilavinimo.

„Šešerius metus dirbau, visas koleges atostogų išleisdavau - kompetencijos užteko, tik dabar aukštojo mokslo dip­lomo pritrūko. Ne diplomas čia svarbiausia, o išgelbėti vienos pensininkės kailį. Todėl net mano etato nenaiki­na“, - atvirai rėžė įpykusi bib­liotekininkė.

Skųstis ji teigia ėjusi net pas rajono merą Joną Gudauską. Nors šis ir esąs Nijolės vyro giminaitis, teisybės  neradusi.

„Paklausė, ar man bus leng­viau, kad ją atleis, o mane paliks dirbti? Ką jis sakys, jei pats tos moters vaikų vestuvėse šoko. Gal ir pažadėjo jai darbo vietą išsaugoti“, - piktinosi be jokio pragyvenimo šaltinio liekanti N. Gudauskienė. 

Ne jai vienai apmaudu dėl to - visos atleidžiamos moterys dar norėtų padirbėti, todėl į kiekvieną liekančią tokio pat statuso kolegę žiūri kaip į konkurentę. Sunkiausia joms suprasti, kodėl neatleidžiama mažiausią stažą turinti ir tik pagal laikiną sutartį knygai išleisti įdarbinta maketuotoja. Visos mano, jog būtent ji turėtų išeiti pirmiausia.

Matematiškai skaičiuojant etatus, gal taip ir atrodo, tačiau gyvenimas dabar diktuoja kitokias taisykles. Vyresnio amžiaus žmonėms neleng­va suvokti, kad darbas darbui nelygu: eiliniam bibliotekininkui nė iš tolo nepavyktų padaryti tai, ką gali jauni, su įvairiausiomis kompiuterinėmis programomis dirbantys specialistai. Tuo labiau, kad ir jaunų žmonių Šilalei ypač reikia, be jų ir taip apmiręs gyvenimas čia visiškai pradėtų merdėti. Tačiau tai tikrai nereiškia, jog su kitais galima elgtis taip, lyg jų nė nebūtų. Net jei įstatymai ir nepažeisti, dar yra žmoniškumas. Ir, ko gero, mažinant etatus, mažiausiai skausminga būtų atleisti būtent pensininkus. Tada neliktų jokio pagrindo piktumams, įtarinėjimams asmeniškumu bei nepasitikėjimui.

Bet kaip gali to tikėtis iš biudžetinių įstaigų vadovų, kai pačioje savivaldybėje yra niekuo nepateisinamų išimčių. Vieniems, vos įgijusiems pensininko statusą, siūloma nedelsiant trauktis, bet nematoma tų, kurie, pasak savivaldybės darbuotojų, jau ir patys pamiršo, kada užsidirbo užtarnautą poilsį. Matyt, ne šiaip sau kolegos tokius vadina kone amžinais savivaldybės darbuotojais. Ir nesupranta, kodėl savivaldybės vadovai juos laiko po savo šiltu sparneliu. Nors valstybės tarnybos principai turėtų būti taikomi visiems vienodai, niekam nedarant išimčių.

Etatų mažinimas, deklaruojamas kaip siekis sumažinti valdymui skirtas biudžeto išlaidas, galėjo tapti gražiu pavyzdžiu kitoms savivaldybėms. Deja, patys rajono vadovai jį ir sugadino. Ir, atrodo, šiuo atveju su liaudies išmintimi pasiginčyti sunku: kieno vestuvėse šoki, tas ir muziką užsako...

Daiva BARTKIENĖ

Tai eilutės iš Edvardo Urbono eilėraščio „Kruvinojo sek­madienio rauda“, parašyto minint Sausio 13-osios metines, publikuoto „Šilalės artojo“ laikraštyje. Kaip ir daugelis kitų jo eilėraščių, jame kalbama apie meilę bei atsidavimą savo Tėvynei.

Šiemet, rugpjūčio 20-osios rytą, Edvardas tyliai, ramiai už­ge­so. Jis palaidotas Vainatrakio (Kauno r.) kapinėse, ša­lia žmonos. Mes, grupė klasiokų, norime dar kartą jį pri­siminti bei pagerbti.

Edvardas gimė 1927 02 04 Reistrų k., Šilalės r. Lankė pradžios mokyklą, Vainuto progimnaziją, Šilalės gimnaziją. 1950 m., baigęs Šilalės mokyklą, buvo pašauktas atlikti karinės tarnybos Vilniuje, atsargos karininkų mokykloje. 1952-aisiais ją baigė ir laukė karinio laipsnio.

Tačiau vietoje jo - 25 metai lagerio. Tuo laiku tai buvo pati didžiausia bausmė, lygi sušaudymui. Praėjęs gruodą, šal­tį, Sibiro sniegynus, ištvėręs nežmoniškas kančias bei pažeminimus, po 7 metų buvo paleistas. Tačiau ir Lietuvoje persekiojimų šleifas tęsėsi: negalėjo gyventi, kur norėjo, turėjo dirbti nemėgiamą darbą...

Vėliau sukūrė šeimą, užaugino sūnų ir dvi dukras, sulaukė anūkų. Mirus mūsų klasiokams Albinui Račkauskui, Alfonsui Aušrai bei kitiems, Edvardas tapo pagrindiniu mūsų klasės seniūnės Onutės pagalbininku, organizuojant susitikimus, ku­rių jau priskaičiuojame 18. Už tai esame labai dėkingi.

Apie šio žmogaus idealus, meilę Tėvynei, gamtai, žmonėms kalba jo eilėraščiai. Daug jų buvo spausdinta ir „Šilalės artojo“ laikraštyje.

Tai buvo paprastas, nuoširdus, labai šiltas, dar labiau dvasingas žmogus, linkėjęs visiems tik gero. Manome, jog Edvardo nueitas gyvenimo kelias, patirtos kančios, jo patrio­tizmas nusipelnė žurnalisto plunksnos. Būtina padėti šeimos nariams sutvarkyti jo literatūrinį palikimą. Tai būtų pavyzdys jaunajai kartai. Garbė tėvams, kaimui, Šilalės rajonui, užauginusiems tokį žmogų. Siunčiame nuoširdžius užuojautos žodžius šeimos nariams, senjorų klubui, klasės draugams bei visiems jį pažinojusiems ir gerbusiems.

1950 m. 8 laidos Šilalės vidurinės mokyklos abitu­rientai Onutė Mikutytė, Pra­nas Bauža, Jonas Biržiškis, Juozas Ežerskis, Leonas Gry­­galius, Petras Ivanauskas, Klemensas Nasvytis, Ed­mun­das Šerpytis, Vytautas Šiaud­vytis

Nuotr. iš autorių archyvo

...Tėvyne, mano Tėvyne!..

Ar tau negaila mano ašarų, Tėvyne?

Juk tu žinai, kad vis vien aš nepaliksiu tavęs vienos...

Raudosiu, bet eisiu su tavim kartu.

Eisiu per gruodą, šaltį ir pūgą.

Eisiu per Sibiro sniegynus.

Eisiu per kalėjimų rūsių nežmonišką drėgmę.

Eisiu, nuoga krūtine uždengdamas automatų ugnį,

Kad nesušaudytų tavo žaliųjų beržynėlių...

Gulsiuos po tankų vikšrais,

Kad nesužeistų jie tavo krūtinės šventos...

Eisiu, nes mano širdis – tavo juodo grumstelio dalelė,

Mirsi tu – nebeliks ir mano žingsnių prasmės.

(Ištrauka iš eilėraščio „Kruvinojo sekmadienio rauda“.)

Šiuo metu Šilalės lopšelio-darželio „Žiogelis“ sąrašuose yra apie 260 vaikų (są­rašas bus tikslus, įpusėjus rug­sėjui), nors pagal lei­džiamas normas jame gali tilpti tik 228. Pagal tė­vų prašymus šią įstaigą norėtų lankyti dar virš šimto mažųjų. Darželio direktorės Dalios Kut­niauskienės teigimu, jei nebus kokių nenumatytų pasikeitimų, ki­tą­met planuojama statyti priestatą, kuria­me būtų įkur­dintos 4 grupės, t.y. atsirastų dar apie 80 vietų. Šiuo metu įgyvendinamas lopšelio-darželio teritorijos praplėtimo projektas, kuris turi būti baigtas iki lapkričio pabaigos. Projekto sąmatinė vertė – 172 tūkst. eurų.

Pasak lopšelio-darželio va­dovės, pagrindinis tikslas yra praplėsti „Žio­ge­lio“ teritoriją (ji pa­didės apie 70 arų), pakeisti pasivaikščiojimo takus, apželdinti teritoriją bei atnaujinti pastato stogą. Tuo pačiu bus praplėsta ir automobilių stovėjimo aikštelė.

Šiomis dienomis – pats dar­bų įkarštis: UAB „Lyde­rio grupė“ (Klai­pėda) kartu su subrangovais UAB „Duvos“ iš Plungės tvarko teritoriją. Nu­ardyta senoji tvora, teritorija praplėsta Kovo 11-osios gatvės link bei tarp darželio ir daugiabučio gyvenamojo namo, kur buvo laisva miesto žemė. Nuo rugpjūčio vidurio dirbti pradėję rangovai teritoriją jau aptvėrė, užlygino žemę, pasėjo žolę. Šią savaitę tikimasi baigti visus jos tvarkymo darbus. Pagalvota ir apie darželio priestato statybą - tvoroje paliktas nukeliamas elementas, kad būsimų statytojų technika negadintų aplinkos bei žaidimų aikštelių.

„Buvusi tvora visiškai netiko tokiai įstaigai. Ir nors darželyje veikia stebėjimo kameros, vakarais čia rinkdavosi būriai vaikų bei paauglių, kurie gadindavo inventorių, prišiukšlindavo. Ypač tokių atvejų padaugėjo, prie darželio pastačius daugiabutį, kuriame įrengti socialiniai būstai“, - pasakoja D. Kut­niaus­kienė.

Ne tik plečiama dar­želio teritorija. Tvar­komi ir pasivaikščio­jimo takai, kurių ply­telės buvo išsikraipiusios, ištrupėjusios. Dabar vietoj jų klo­jamos trinkelės.

„Senąją tvorą bei takų plyteles išsiveš rangovai, nors siūlėme seniūnijoms. Tačiau jų niekam nereikėjo. Be to, atliekų išgabenimas pagal konkurso nuostatus yra jį laimėjusios organizacijos rei­kalas“, - tikina D. Kut­niaus­kienė.

Direktorės teigimu, palik­ta vietos ir saugaus eismo mokymo aikštelei. Kai tik dar­bininkai baigs tvarkyti teritoriją, pradės įren­ginėti aikšte­lę (pastaroji pa­gal projektą nebuvo numatyta, bet, sutaupius projekto lėšų, ją pavyks įsirengti). Įkandin šių darbų bus atnaujinamas pastato stogas. Jei oro sąlygos leis, jį numatoma uždengti per pusantro mėnesio, jeigu trukdys lietūs, galbūt prireiks ir poros. „Lyderio grupė“ yra įsipa­rei­gojusi projektą įgyvendinti anksčiau nustatyto termino bei palikti Ši­lalę spalio pabaigoje.

„Savo jėgomis atnaujiname ir vaikų žaidimo aikšteles. Atsikratėme senų, su­si­dėvėjusių, gal net jau pa­­vojingų bei vaikams ne­įdo­mių įrenginių, jų vietoje mū­sų meistrai Ste­­ponas Ūksas ir Juozas Da­jo­ras padarys bei pastatys naujus. Medienos, dažų, perkame patys. Žai­di­mų įrenginius pirkti kainuotų dešimtis tūkstančių eurų, o mes mokame tik už medžiagas“, - gyrėsi D. Kut­niaus­kienė.

„Žiogelio“ teritoriją atnau­jinti reikėjo jau seniai. Ta­čiau, ko gero, buvo svarbu ir atitinkamai „išlaukti“. Juk rinkimų į Seimą pirmasis etapas vyks kaip tik spalio 9-ąją. Tad kas sugebės įtikinamiau įrodyti savo indėlį į šio projekto „prastūmimą“, tam ir balsų gali nubyrėti daugiau...

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Grupė Žadeikių pagrindinės mokyklos mokinių rug­pjūčio 8-26 d. pramogavo vaikų ir jaunimo poilsio sto­­vykloje „Pagaukime vasaros vėją“. Joje veikė dvi pa­­mai­nos: „Linksmieji keliautojai-2“ (vadovė Daivutė Ka­­rei­­vie­nė), skirta pradinukams, bei „Pažink Lietuvą“ (vad. Aušra Jančauskienė) - 5-9 klasių mokiniams. 

Susipažinę su stovykla ir išbandę jėgas žinių viktorinoje, pradinukai visą kitą laiką skyrė išvykoms. Klaipėdos konditerijos fabrike dalyvavo edukacinėje prog­ramoje „Pasigamink ledinuką pats“, kurioje galėjo išbandyti konditerio profesiją. Prie Paršežerio žaidė sportinius žaidimus, keliavo pažintiniu pėsčiųjų taku, susipažino su pelkių aug­menija. Kelpšaičių parke mokiniai sportavo, atliko kūrybines-menines užduotis, pramogavo. Paskutinę stovyklos dieną  mokykloje vaikai dalijosi įspūdžiais, rašė linkėjimus, žaidė, vaišinosi saldumynais.

Stovyklos „Pažink Lietuvą“ tikslas - aplankyti regioninius parkus. Patyrėme daug iššūkių Taurų nuotykių parke, aplankėme Ventės rago švyturį, ornitologinę stotį, didžiausią Lietuvos salą Rusnę. Nepamiršome ir Pagramančio regioniniame parke esančio Indijos piliakalnio su priešpiliu. O į Pajūrio regioninį parką ėjome pėsčiomis Baltijos pajūriu. Kelionę pradėjome Karklėje ir traukėme Palangos tilto link. Paskutinę dieną vykome į Nidą, grožėjomės Parnidžio kopa, Saulės laikrodžiu, Nidos švyturiu. Aplankėme skulptūrą ma­estro Vytautui Kernagiui Bardų skvere. Grįždami užsukome į Juodkrantę, užkopėme į Raganų kalną, kur pasidalijome stovyklos įspūdžiais.

Daivutė KAREIVIENĖ

Pradinių klasių vyr. mokytoja

Aušra JANČAUSKIENĖ

Socialinė pedagogė metodininkė

AUTORIŲ nuotr.

Susirinkusieji į Rugsėjo 1-osios šventę Obelyno pag­rindinėje mokykloje pirmiausia pastebėjo, kad visa teritorija yra gerokai atsinaujinusi. Mat, likus vos kelioms dienoms iki naujų mokslo metų, čia vyko kūrybinės dirbtuvės, kuriose patys vaikai gražino inventorių, kūrė ir statė naujus objektus.

Naujasis Obelynas tapo paskutine kultūrinio-edukacinio projekto „Keliaujančios archi­tektūros dirbtuvės: KVADRATU“ stotele. Šią vasarą Lietuvos kultūros tarybos remiamo projekto architektų ir me­nininkų komanda plušėjo dar keturiuose šalies miesteliuose. Griškabūdyje papuošta autobusų sustojimo stotelė bei įrengta žaidimų aikštelė, An­tanave atsirado terasos-suoliuko bei karstynės-hama­ko konst­rukcija, Kaltanėnuose (Šven­čionių r.) architektų ir miestelio gyventojų komanda sukūrė erdvinę kompoziciją - šaškių lentą, sūpynes-instaliaciją, Zibalų kaime išgražinta viešoji erdvė. 

Į Naująjį Obelyną kūrybinės dirbtuvės atkeliavo istorijos mokytojo Mindaugo Armono dėka. Kvietimą dalyvauti projekte mokykla gavo dar 2013-aisiais, tačiau tąkart sėk­mė aplenkė. Bet pedagogas šiemet ir vėl pabandė laimę. Atkaklumas davė rezultatą - tarp 21 kandidato jo paraiška pakliuvo tarp penkių geriausiųjų. Anot M. Armono, svarbiausias akcentas jo planuo­se - sujungti mokyklą bei miestelio bendruomenę.

„Norisi, kad vaikas, mokyto­jas, verslininkas, ūkininkas, bedarbis, pensininkas da­ly­vautų bendrame gyvenime, siūlytų idėjas, drauge dainuo­tų, šoktų ir sakytų: „Mano bendruomenė šauniausia“.

Mokykla yra centrinis miestelio objektas, čia ne tik vyksta ugdymo procesas, bet daugelis bendruomenės narių jo­je praleidžia laisvalaikį. Tam ša­lia mokyklos yra krepšinio ir futbolo aikštelės, bend­ruomenės sodas su sūpynėmis bei smėlio dėže vaikams“, - mintimis dali­josi projekto koordinatorius.

Iš pradžių gal­vota šalia mokyklos pastatyti lauko sceną. Tačiau rugpjūčio 25-29 d. trukusių kūrybinių dirbtuvių metu mokyklos teritorijoje vietoje jos, iš naujo išklausius mokinių pasiūlymus bei norus, atsirado medinė pakyla-terasa ir kabantis guolis su tinklu. Be to, sukonst­ruotos sūpynės, vora­tinklio gultas, įrengta nauja lauko tinklinio aikštelė, įvairiomis spalvomis išmargintos pačios netikė­čiau­sios mokyklos teritorijos vietos, nudažyti lauko baldai, laiptai, arkine konstrukcija pasipuošė įėjimas į mokyk­lą. Visus darbus, padedami patyrusių bei kūrybingų vadovų, atliko patys mokiniai. Tuo itin džiaugėsi mokyklos di­rektorius Arūnas Be­tingis, akcentavęs, jog, patys prisidėję prie šių darbų, vaikai, tikėtina, labiau saugos ir mylės mokyklos turtą, o ir prieš tėvelius pasigirti šauniu rezultatu yra smagu.

„Vaikų nereikia versti dirb­ti - svarbu sugalvoti jiems įdomių užduočių“, - obelyniškių darbštumą bei žingeidumą įvertino „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ vadovas Pavel Balbatunov.

Vaikai su architektų ir menininkų komanda darbuodavosi nuo 10 valandos ryto iki pavakarės. O po to mokykloje vykdavo kūrybiniai vakarai, pyragų šventės, į kurias buvo kviečiama visa Naujojo Obelyno bendruomenės. Pasak A. Betingio, jau pirmąją projekto dieną į filmų vakarą susirinko pilna salė žmonių.

„Tokie projektai nedideliuo­se miesteliuose yra labai reikalingi: čia gyvenantieji vertina savo aplinką, siekia išsau­goti senelių ar tėvų palikimą. Ir mokiniai čia yra kitokie. Taip, jie, kaip ir miestiečiai, „gaudo pokemonus“, varto „fa­­cebooką“, bet taip pat jie nepatingės vasarą anksti atsikelti bei paimti į rankas teptuką tam, jog kažkuris jų kaimo kampelis taptų spalvingesnis“, - sakė šio projekto ambasadoriumi tapęs mo­kytojas M. Armonas.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Rugpjūčio pabaigoje Šilalės rajono apylinkės teis­mas išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje 24-erių Šilalės rajono gyventojas Mindaugas Z. pripažintas kaltu dėl ne­teisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis. 2015-ųjų gruodį jaunuolis pričiuptas su beveik 100 psi­chotropinių tablečių.

Rubinavo kaime su tėvais gyvenantis Mindaugas kriminalinės policijos pareigūnams įkliuvo 2015 m. gruodžio 17-ąją, kai su draugu išsiruošė į naktinį klubą Klaipėdoje. Lingiškės kaime sustabdytame jų automobilyje „Audi TT“ rasta viena narkotinė tabletė su psichotropine medžiaga MDMA. Šilalėje, Maironio gatvėje esančiame bute, priklausančiame Mindaugo mamai, aptikta dar 90 tokių pat tablečių. Už jų laikymą jaunuoliui iškelta baudžiamoji byla.

Teisme kaltinamasis pasakojo į narkotikus įklimpęs 2014 m., kai pradėjo lankytis lošimo namuose. Mindaugas važiuodavo į Klaipėdą, kur pirmą kartą ir sulaukęs pasiūlymo „paragauti“ narkotikų. Pabandė ir, pasak jo, „užsikabino“. Pinigų jiems vaikinas „užsidirbdavęs“ lošdamas, o „exstazy“ jam padėdavo jaustis energingiau - esą jų pavartojus, nesinorėdavo miego ir būdavo galima linksmintis per naktį.

Sykį vaikinas iš pažįstamo klaipėdiečio Artūro išgirdęs, jog Kaune šio „gėrio“ galima gauti daug pigiau. Tad nuvykęs į laikinąją sostinę nusipirkti didesnį kiekį narkotikų. Grįžęs į Šilalę, tabletes subėrė į vaistų buteliuką ir padėjo tualete ant lentynėlės.

Kitą dieną jis su draugais susitarė vykti į klubą Klai­pėdoje, tačiau jaunuoliai nė neįtarė, kad jau kurį laiką yra stebimi policijos pareigūnų. Šie gruodžio 17-ąją pamatę iš buto išeinantį Mindau­gą, pasekė „Audi TT“, į kurią vaikinas įsėdo, ir Lingiškėje mašiną sustabdė. Tada ir pradėjo vyniotis visas kamuolys. 

Tiesa, teisiamasis prisipažino, jog tąkart turėjo ir daugiau „exstazio“, tačiau 3 ar 4 tabletes spėjo praryti. Dėl to po kratos jį vežant apklausti į Tauragės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, Mindaugui pasidarė bloga, jis prašėsi į ligoninę.

Tyrėjams ir teismui kilo įtarimas, ar toks didelis kiekis (91 vnt.) narkotikų nėra skirtas platinti. Deja, įrodymų tam pagrįsti surinkti nepavyko, todėl Mindaugui Z. inkriminuota tik viena nusikalstama veika – neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, neturint tikslo jas platinti. Teisme vaikinas dievagojosi niekam niekada jų nesiūlęs ir nepardavinėjęs, o visą kiekį ėmęs savo reik­mėms. Per dieną, paties teigimu, suvartodavęs po vieną ar kelias tabletes. Beje, už narkotikų vartojimą jis jau buvo baustas anksčiau.

Apie tokį sūnaus polinkį sužinojusi motina ėmė ieškoti būdų, kaip pagelbėti vaikui: kreipėsi į gydytojus, kurie pa­skirdavo atitinkamų vaistų, kelis mėnesius vaikinas nuo priklausomybės gydėsi ligoninėje. Tačiau narkotikai jau buvo spėję jaunuoliui sutrikdyti sveikatą: jį gynęs advokatas teisme tvirtino, kad nuo jų Mindaugas sulyso, ant kūno atsirado skaudulių, kuriuos reikėjo operuoti.

Nors, prokurorės teigimu, iš pradžių nei kaltinamasis, nei jo mama tyrimui nebuvo linkę padėti, teismo posėdžio metu vaikinas savo kaltę visiškai pripažino ir sakė, jog nuoširdžiai gailisi, jog jau kuris laikas nebevartoja narkotikų, yra įgijęs vairuotojo pažymėjimą, dirba ir yra charakterizuojamas gerai. Todėl teismo prašyta atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, taikant laidavimą. Laiduoti buvo pasiryžusi Mindaugo mama, tačiau teismas laikėsi kitokios nuomonės. Nuosprendyje teigiama, kad nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog vaikinas vadovausis įstatymais ir nedarys naujų nusikaltimų. Tuo labiau, kad šiuo metu Šilalės rajono apylinkės teisme nagrinėjama dar viena baudžiamoji byla, kurioje Mindaugas kaltinamas pažeidęs viešąją tvarką, dar du ikiteisminiai tyrimai jo atžvilgiu buvo nutraukti. Be to, jaunuolis ne kartą baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų.

„Dėl šių priežasčių teismas neturi objektyvaus pagrindo tikėti, jog ateityje M. Z. kardinaliai pakeis savo elgesį ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Darytina išvada, kad nėra vienos iš sąlygų, būtinų, taikant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutą. Todėl M. Z. už jo padarytą nusikaltimą turi būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir jam turi būti paskirta bausmė“, - rašoma nuosprendyje.

Prokurorė Roma Kisele­vi­čie­nė prašė teismo skirti kaltinamajam 3389 eurų baudą, ją sumažinant iki 2259 Eur. Visgi teismas buvo atlaidesnis ir skyrė švelnesnę nuobaudą. Nors vaikinui nuo baudžiamosios atsakomybės išsisukti nepavyko, jam teks sumokėti tik 1355 Eur baudą. Tai padaryti reikės per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Šis Šilalės rajono apylinkės teismo nuosprendis per 20 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Nuo rugsėjo 2-osios prekybos centruose įsigaliojo nauja tvarka: perkant alkoholinius gėrimus, reikia paro­dyti asmens dokumentą. Tačiau kai kurie „Šilalės artojo“ skaitytojai piktinasi, jog kaimo parduotuvėse apie tokius „prajovus“ niekas nė girdėti nenori. Juk, pavyzdžiui, kiekviename prekybos centre ir dabar gali pamatyti lentelę su užrašu, jog alkoholis neparduodamas ne tik neturintiems 18 metų asmenims, bet ir neblaiviems. Bet ar bent vienoje kaimo krautuvėje šio reikalavimo yra laikomasi?

Būtent tokį klausimą uždavė visai neseniai į redakciją paskambinusi nuo vyro girtuoklysčių pavargusi ir sugniuždyta moteris.

„Sakykite, kodėl toje pačioje šalyje galioja skirtingi įstatymai? Juk jeigu girtiems draudžiama parduoti butelį kokioje „Norfoje“ ar „Maximoje“, tai lygiai tokia pat tvarka turėtų būti ir Girdiškėje, ir Did­kiemyje. Bet pažiūrėkite, kaip yra iš tikrųjų: į kaimo parduotuvę net ir keturiomis atropojus, gali gauti „bambalį“. Ir jokie įstatymai čia negalioja. Aš suprantu, kad pardavėjoms iš tų „bambalinių“ ir yra didžiausias pelnas. Tačiau kam tuomet reikalingi įstatymai? Ir kodėl niekas tų kaimo krautuvių netikrina, niekam jos nerūpi?“ - nusivylusi kalbėjo moteris.

Ar gali būti, jog parduoti alaus ar ne apsvaigusiam piliečiui gali nuspręsti pats prekybininkas?

Kalbinti kaimo parduotuvių pardavėjai, kategoriškai nenorėję būti viešai įvardinti, dievagojosi, kad jie stengiasi laikytis įstatymo. O jeigu, pasak jų, žmogelis tik atrodo apsvaigęs, „juk nekiši jam alkotesterio“...

Kaip šią situaciją mato teisininkai? Šilališkis Algirdas Mei­ženis griežtas:

„Alkoholio kontrolės įstaty­mas draudžia parduoti alkoholinių gėrimų girtiems as­­me­nims. Toks pažeidimas už­traukia administracinę baudą nuo 14 iki 28 eurų su alkoholinių gėrimų konfiskavimu arba be jo“.

Tačiau realybė, deja, yra kitokia. Ir kam turi rūpėti, kad taip nebūtų? Klausimas, atrodo, be atsakymo.

Be to, žmones piktina ir savotiškos smuklės prie kaimo parduotuvių, kai pastatomas stalas, keli suolai, dar kokios alaus daryklos ženklais papuoštas skėtis nuo saulės. Tik sėskite ir lėbaukite.

Tačiau Al­ko­holio kontrolės įstatyme aiš­kiai nurodyta, jog gerti alkoholinius gėrimus vie­­šose vietose draudžiama, iš­skyrus tam skirtas vietas. O tam skirtos - tai restoranai, ka­vinės, jų lauko paviljonai. To­kios įstaigos privalo turėti leidimus, joms keliami papildomi sanitariniai reikalavimai.

Tik apie kokią sanitariją galime kalbėti, matydami tuos aplaistytus ir apšnerkštus sta­lus prie kaimo krautuvių?

„Už leidimus prekiauti alko­holiu reikia mo­­­kėti mokes­čius. Jeigu jų nėra, ger­ti tokioje vie­toje negali­ma. Jei žmogus prie par­duo­tu­vės rado suo­liu­­ką, atsisėdo ir geria alų, jis rizi­kuoja būti nu­baustas ad­mi­nist­racine bauda“, - sako A. Mei­­ženis.

„O kaip su alaus prekyba per masines šventes, kurios virsta masiniais nusigė­rimais? Per Šilalės miesto šventę alaus daryklų paviljonų nebuvo matyti. Be svaigalų pirmą kartą mieste vyko ir Joninės. Tačiau seniūnijų šventėse lauko prekyba alkoholiu klesti. Kodėl tokie skirtumai?“- klausiame teisininko ir savivaldybės tarybos nario.

Pasak jo, švenčių tvarką nustato bei leidimus prekiauti alkoholiu išduoda savivaldybės. Yra rajonų, kur per masines šventes prekyba alkoho­liniais gėrimais uždrausta, išskyrus stacionarias parduotuves, kavines bei restoranus. Mūsų rajone šitokia tvarka galioja tik per Šilalės miesto šventes, meno festivalius ir sporto varžybas. Seniūnijų šventėse prekyba svaigalais dar leidžiama. Tiesa, ji turi būti nutraukta, likus valandai iki renginio pabaigos.

Atrodytų, įstatymų užtenka. Tik ar yra suinteresuotų tai kontroliuoti?

„Riba tarp lengvo girtumo bei pasigėrimo kartais sunkiai įžiūrima ir lengvai pažeidžiama. Lietuvoje plinta judėjimas už visiškai blaivias šventes. Pernai taip norėta padaryti ir mūsų rajone, bet aš manau, kad tai būtų buvę žmonėms per daug netikėta, todėl rajono taryboje pasisakiau prieš. Kiti kolegos pritarė, ir draudimas prekiauti alkoholiu įsigaliojo per Šilalės šventes. Tai - tik pirmas žingsnis į renginių blaivinimą. Aš manau, jog netoli diena, kai ir miestelių šventėse prekiauti svaigalais bus draudžiama, ir tai taps gyvenimo norma“, - sako A. Meiženis.

Grįžkime prie reikalavimo, kai nuo šiol, perkant alkoholio, teks rodyti asmens dokumentą. Ar yra kokios nors sankcijos tiems, kurie jo nesilaikys?

„Deja, tai tėra tik prekybininkų iniciatyva. Sprendimą prašyti dokumentų iš perkančiųjų alkoholinius gėrimus priėmė ne valstybės institucijos, o patys prekybininkai. Kartu su Sveikatos apsaugos ministerija specialų memorandumą pasirašė prekybos tinklai „Maxima“, „Palink“, „Rimi Lietuva“, „Norfos mažmena“, „Prisma“, „Aljansas Aibė“. Tarp jų kol kas nėra „Lidlo“. Todėl ir asmens dokumentų gali reikalauti ne visose parduotuvėse. Ir tai nepažeis jokio įstatymo“, - teigia teisininkas.

Naują tvarką pasiūlę prekybininkai įrodinėja, jog šitaip siekia užkirsti kelią alkoholio pardavimui nepilnamečiams bei skatinti visuomenės sąmoningumą. Bet juk tereikia griežtai ir sąžiningai laikytis Alkoholio kontrolės įstatymo, kuris ir dabar draudžia parduoti alkoholinių gėrimų asmenims, jaunesniems kaip 18 metų. O jeigu pardavėjui kyla abejonių, ar pirkėjas tik­rai pilnametis, jis privalo pa­tikrinti dokumentą. Pa­žei­dus įstatymą, pardavėjo laukia administracinė bauda. Atrodytų, to turėtų užtekti, kad svaigalai nebūtų prieinami nepilnamečiams. Ir tiems, kuriems dar trūksta „dasibaigti“...

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovė Gražina Belian sa­ko, jog, norint mažinti alkoholio suvartojimą Lietuvoje, akcijos nepakanka, tačiau tokiai prekybininkų priemonei neprieštarauja.

Pasak jos, bene labiausiai šia akcija siekiama užtikrinti, kad pardavėjai svaigalų neparduotų nepilnamečiams. Be to, ji viliasi, jog galbūt dokumento prašymas atgrasys nuo spontaniško alkoholio pirkimo: „Gal praeis noras su chalatu bėgti pirkti vyno“.

Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorius Feliksas Petrauskas BNS sakė, kad memorandumo iniciatoriai nepagalvojo, kaip reikės jį įgyvendinti.

„Niekas nemąsto, jog bus pažeistos žmogaus teisės. Tarkime, garbingo amžiaus asmeniui perkant alkoholio, bus reikalaujama parodyti asmens dokumentą. Ta­čiau jokiuose teisės aktuose nenumatyta reikalauti iš kiek­vieno piliečio dokumentų, jeigu jis perka alkoholio“, – teigė jis.

Taigi ir vėl iniciatyvos, akcijos bei kt. pritaikytos miestui. Dėl to, jog alkoholyje skęsta didelė dalis kaimo žmonių, prekybos magnatams nerūpi. O tikėtis sąmoningumo iš mažųjų krautuvių, kurios išgyvena iš alaus ar pigaus vyno pardavimų, savininkų - daugiau nei utopija.

Petras DARGIS

Algimanto AMBROZOS nuotr.