Grupė sveiką gyvenimo būdą propaguojančių Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos moksleivių vieną po­pietę praleido Aukštagirės slidinėjimo trasose. No­rė­dami atsipūsti nuo kasdienių pamokų krūvio, jie pasirinko aktyvų po­ilsį gamtoje, kuris suteikė daug tei­giamų emocijų ir energijos bei pažadino norą page­rinti savo fizinį pa­sirengimą.

Gera sveikata yra nepaprastai brangi, nes jos neįmanoma nusipirkti. Tačiau stiprinti ją galime sportuodami. Šį kartą pasirinkome netradicinę kūno kultūros pamoką slidinėjimo trasose, kadangi slidinėjant dirba beveik visi pagrindiniai raumenys, suaktyvėja kraujo bei medžiagų apykaita. Ypač reikšmin­gas geras judesių įgūdžių for­mavimas, nes slidininkas turi įvaldyti judesius besikeičiančiomis sąlygomis (įvairus slydimo greitis, posūkiai, kalneliai, nuokalnės, sniego specifika), todėl ugdomas vik­rumas, lankstumas, bend­ra ištvermė. Gerėja ir fiziologiniai rodikliai: retėja pulsas, po vienodai dozuoto fizinio krūvio jis greičiau grįžta į normą, didėja plaučių tūris, tvirtėja judesių koordi­nacija, fizinis dar­bingumas.

Birutė KNYZELIENĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos kūno kultūros mokytoja ekspertė

AUTORĖS nuotr.

Savivaldybės taryba patvirtino šių metų Viešųjų darbų programą. Pusmečiui numatyta skirti 40,8 tūkst. eurų, tad laikini darbai bus pasiūlyti vos 61 bedarbiui.

Nuo praėjusių metų likusios abejonės, ar valstybė finansuos viešųjų darbų prog­ramą, išsisklaidė tik laikinai. Kartu su naujuoju socialiniu modeliu ir iš esmės pasikeitusiu Darbo kodeksu turėjo įsigalioti ir Užimtumo didinimo programa, kurią savivaldybės finansuos iš joms skirtų valstybės dotacijų. Šilalės savivaldybės tarybos posėdyje meras Jonas Gudauskas pripažino, jog buvo manoma, kad viešųjų darbų šiemet gali visiškai nebelikti.

Tačiau po Seimo rinkimų pasikeitus valdančiajai daugumai, nuspręsta Darbo kodekso įsigaliojimą nukelti pusmečiui, tad permainų galima laukti tik po liepos 1 d. Taigi kol kas viešieji darbai, kaip ir anksčiau, bus finansuojami Tauragės teritorinei darbo biržai ir Šilalės savivaldybei skirtomis valstybės  lėšomis.

Užimtumui didinti mūsų rajono savivaldybė šiemet gavo 90,6 tūkst. Eur, tačiau pirmojo pusmečio Viešųjų darbų programai finansuoti kol kas atseikėta beveik 41 tūkst. Eur. Didžioji dalis pinigų liko „įšaldyta“ - prog­ramą tvirtinusiems politikams buvo paaiškinta, jog ant­rąjį pusmetį savivaldybė nesulauks Tauragės teritorinės darbo biržos finansinės paramos, todėl visą naštą turės prisiimti viena. O tam gali prireikti daugiau lėšų.  

Tai, jog viešųjų darbų finansavimą, organizavimą bei koordinavimą tikslinga perduoti savivaldybėms, nusprendė pernai viešiesiems darbams naudojamo finansavimo auditą atlikusi Valstybės kont­rolė.

Tauragės teritorinės darbo biržos Šilalės skyriaus vedėja Irena Kasputytė informavo, kad pernai į viešuosius darbus buvo numatyta pasiųsti 171 bedarbį, tačiau įdarbintas 191 Šilalės rajono gyventojas. Iš viso Viešų­jų darbų programose dalyvavo per 18 tūkst. šalies bedar­bių.  

Šilalės skyriaus duomenimis, bedarbių skaičius rajone pastaraisiais metais gerokai sumažėjo. 2015 m. sausio 1 d. Darbo biržoje buvo registruoti 1342 be­darbiai, pernai tuo pačiu metu - 1264, o šiuos metus Darbo birža pradėjo, savo sąrašuose turėdama dar 125 bedarbiais ma­žiau.

Atsižvelgdamas į praėjusių metų pirmojo pusmečio viešųjų darbų planavimą, Tauragės teritorinės darbo biržos direktorius Mindaugas Macas pa­siūlė savivaldybei numatyti 2 mėnesiams įdarbinti 61 bedarbį. Prioritetą siūloma skirti ilgalaikiams, vyresniems kaip 50 metų, iki įsiregist­ravimo Darbo biržoje nedirbusiems 2 ir daugiau metų, neįgaliems, nekvalifikuotiems, gyvenantiems kaime bedarbiams.

Antrąjį šių metų pusmetį, savivaldybei įgyvendinant Užimtumo didinimo programą, Šilalėje planuojama laikinai įdarbinti 110 neturinčiųjų darbo asmenų.

Tauragės teritorinė darbo birža pritarė savivaldybės pasiūlytam viešųjų darbų sąrašui. Kaip ir pernai, jame numatyta, jog laikinai įdarbinti žmonės tvarkys bei prižiūrės viešąsias erdves - rinks šiukšles, šienaus, ravės gėlynus, karpys gyvatvores, grėbs lapus, kas sniegą, tvarkys poilsiavietes ir  vandens telkinių pakrantes, istorijos, kultūros paminklų bei paveldo objektų teritorijas, atliks pagalbinius regioninių parkų, neveikiančių kapinių, pilkapių tvarkymo darbus.

Kaimo gyventojai gali būti pasiųsti šienauti griovių, kirsti krūmų, pasirūpinti me­lio­­racijos įrenginiais bei pan.

Ir darbdaviai, ir politikai pri­pažįsta, kad viešieji darbai - neefektyvi priemonė, nes laikinai įdarbinti žmonės nesistengia gerai dirbti. Tačiau bedarbiams, ypač vyresniems, neturintiems didelio pasirinkimo, kartais nuo nevilties išsigelbėti gali padėti ir šiaudas.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Paprastas žmogus klausosi valdiškų komentarų dėl Kėdainiuose už­mušto vaiko ir jam, paprastam žmogui, atrodo, kad gyvename beširdžių biurokratų šalyje. Dviese užmušė keturmetį dėl to, kad neaiškiai tardavo skaitmenų pavadinimus. Taip informuoja žiniasklaida, lyg neturėtų normalaus proto. Juk užmušė dėl to, kad buvo sužvėrėję, nužmogėję ir vaikas buvo paliktas jų žiaurumo instinktams. Kai norėsim, trenksim.

Tylėk! Nerėk! Vaikui namuose geriausia. Taip, jei tėvai neišsigimę. Anksčiau tą vaiką gelbėti „nepakako duomenų“. Dabar jau pakanka. Kažką darys. Negerai išėjo. Ir vaikas galvoja, kad negerai išėjo... Galėjo nemirti. Būtų bene išsilaižęs. Tačiau...

Kankintojai manė, kad pamiegojęs pasitaisys - tad iš esmės nebuvo abejingi. Neišmetė už durų. O tas ėmė ir numirė. Statistiniu vienetu mažiau. Arba daugiau (numirusių). Vaikas, ne žmogus (galvoja dėdės). Kas nors pasaky­tų - pats kaltas. Nesikreipė laiku į ambulatoriją, polikliniką, savivaldybę.

Apsilankykime savivaldybė­se. Kas kam ten pavaldus, alio, savivaldų institucijos! Stoka mat patvirtinto reglamento, kada ką svarstyti, spręsti, o tu, vaikeli, palauksi. Mušė tave pustrečių metų, vaikščiojai nusėtas mėlynėmis, guzuotas, apšlubęs. Galėjai dar pakentėti. Patėvis toks, kad kaimynai bijo net kalbėti. Bijojo ir dėdė policininkas. Dabar tu turi daug laiko, kurio stigo ir dėdėms, ir tetoms. Nepaprastiems.

Ir Seimas pristigo laiko, septynerius metus neišsprendžia klausimo dėl vaikų tarnybų centralizavimo. Tegu kapstosi demokratija, savivaldybės juk gauna pinigų. Dar būna kartais, pasitaiko mūsų Lietuvoje, ir seksua­linio vaikų išnaudojimo. Jei norite - kankinimo. Antai 2012 m. Lietuvos Seimas, spaudžiant garsios tariamų pedofilų bylos aplinkybėms, galų gale ratifikavo Europos Tarybos Konvenciją dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo bei seksualinės prievartos. Tuo šalis įsipareigojo pasirūpinti ir kitais susijusiais vaikų gynybos teisiniais aktais. Patikrinkite, ar kas bent pakrutėjo. Et, vaikai. Valio tolerancija.

O vaikai keršija, visuomenė žiaurėja. Dabar gal pabus, o gal ne. Žinia, kad Kėdainiuose vaikas nuolat mušamas (pats pasakė), niekam nepasirodė svarbi. Paliko jį rizikos zonoje. Bet gal tai ne pražanga, gerbiamieji nepaprastieji?

Vytautas LANDSBERGIS

Meras Jonas Gudauskas - neabejotinas rajono iki­mo­­kyklinio ugdymo įstaigų futbolo lygos lyderis. Tai pa­aiš­kėjo, kai jo vadovaujama pro­fesio­nalų komanda „Mes“ įtikinamu rezultatu 3:0 sutriuškino Šilalės lopšelio-darželio „Žiogelis“ moteris.

Į reikšmingą pergalę profesionalų komandą vedęs meras pats asmeniškai įmušė vieną įvartį, o jam atakuoti vartus padėjo jo etatinis patarėjas Kęstutis. Labai svarbu ir tai, kad futbolo profesionalų vartuose stovėjusi savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Rasa savo valdinėms neleido įmušti nė vieno įvarčio. To dar betrūko!..

Neturi pagrindo kai kurių futbolo specialistų abejonės, jog vaikų darželio moterys neva išsigando gerbiamo me­ro ir paprasčiausiai jam pasidavė. Atkaklias rungty­nes stebėjusi aukš­tuo­menės kronika su vi­sa atsakomybe pareiškia, kad meras tik­rai yra stip­resnis už moteris. Jei­gu reikėtų, jis be jokios abejonės įprastu darbo metu už tą pačią algą aploštų ir bet kurių senelių namų veteranus.

Kartu su gerbiamo me­ro vadovaujama pro­fe­sionalų ko­manda „Mes“ ir pralaimėju­siu „Žio­ge­lio“ „Spyriu“ vaikų darže­lių futbolo lygos turnyre, ne­bo­­damos gripo epidemijos, dalyvavo bene 5 ikimokyklinukų mėgėjų komandos. Skir­­tingai nei mero vadovau­jami futbolo profesionalai, ikimokyklinukai žaidė ne darbo me­tu ir ne už algą, tad meist­riš­kumu negalėjo prilyg­ti val­dininki­jos profe­sio­na­lams. To­­dėl neabejojant ga­­lima sakyti, jog gerbiamas meras Jo­nas yra stipriausias tarp vi­sų Šilalės rajono darželinukų.

Futbolo turnyras būtų buvęs dar reikšmingesnis, jeigu dėl gripo epidemijos nebūtų reikėję mažinti vaikų skaičių koman­dose. Tačiau dabar gi kai kurie tėveliai ne tik nedėkojo turnyro organizatoriams už iniciaty­vą, bet ir liko nepatenkinti, nes vaikai žaisdami pavargo, sušilo, ir dėl to iškilo dar didesnis pavojus, kad jie susirgs. Kiti jau ir atgulė. Bet juk tai normalu! Išlieka tik patys stip­riausi, o ypač - futbole. Tokie, kaip J. Gudauskas ir jo valdininkų - futbolininkų komanda.

Dabar visi jau galime eiti ir sveikinti naująją futbolo žvaigždę. Eiti bet kurią darbo dieną ir bet kurio darbo metu, išskyrus tą laiką, kai merui atsakingos varžybos...

Alius ŠAKINIS, futbolo lygos apžvalgininkas 

Daivos BARTKIENĖS nuotr.

Visuomenę sukrėtusiai tragedijai, kai namuose patėvio žiauriai sumuštas mirė keturmetis, neliko abejingi ir šilališkiai – kaip ir prie daugumos Lietuvos savivaldybių, Šilalėje paskutinį sausio sa­vaitgalį buvo deginamos vilties ir gedulo žvakelės už kiekvieną žuvusį vaiką, už kiekvieną, prieš kurį smurtaujama.

Itin sunkios būklės ketvirtadienio vakarą į ligoninę atgabentas iš namų Kėdainiuose, penktadienio rytą vaikas mirė. Teismas skyrė suėmimą įtariamiesiems – berniuko motina suimta 7 dienoms, patėvis, kuris duodamas parodymus, patvirtino smurtavęs prieš vaiką, – 3 mėnesiams. Mažylis buvo žiauriai sumuštas dėl to, jog negalėjo teisingai ištarti skaičių pavadinimų...

Po šio smurto protrūkio politikai prakalbo apie būtinus pokyčius, Seime šaukiama neeilinė sesija Vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisoms priimti. Apie pataisas, kuriomis būtų uždrausta vaikus bausti fizinėmis bausmėmis, kalbama jau ne pirmą kadenciją, tačiau jos niekaip nepri­imamos. Da­­lis parlamen­tarų prieši­nasi siūly­mui uždraus­ti vaikams taikyti fizines bausmes, tvirtindami, jog tai būtų kišimasis į šeimos gyvenimą, neleisiantis tėvams savo nuožiūra auklėti vaikų.

Penktadienį prie Seimo vyko pilietinė akcija, skirta kovai su smurtu prieš vaikus, o visą savaitgalį šimtai žmonių Lietuvoje degė gedulo žvakutes ir simboliškai atsiprašė kiekvieno žuvusio vaiko.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Se­­niū­nai, socialiniai darbuotojai, mo­kyk­­lų socialiniai pe­da­gogai, policijos pareigūnai į Šilalės visuomenės svei­­­katos biurą rin­ko­si pasiklausyti, kokią išeitį alko­holio traukai neat­si­spi­riančiai visuo­me­nės da­­liai siūlo Anoniminių alko­holikų draugija. Ket­vir­tus me­tus Ši­la­lės savivaldybės vykdo­ma pri­klau­somybės nuo alko­ho­lio mažinimo prog­­ra­ma jau duoda šiokių tokių rezultatų. Todėl tikimasi, jog bendradar­biavimas su potraukį įvei­kusiais žmonėmis socia­li­niams darbuotojams įkvėps dar daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. 

Pakylančių daugiau nei atkrintančių

Visuomenės sveikatos biuro direktorė Loreta Petkuvienė kasmet į blaivų gyvenimą palydi kelias dešimtis žmonių. Deja, trečdalis neįstengia pa­keisti savo gyvenimo būdo, nors gydytis bando po keletą kartų.

Pernai išsiunčiami gydytis pa­siprašė 75 Šilalės rajono gyventojai, tarp jų buvo 21 mo­teris. Grįžę iš ligoninės, toliau gėrė 25. Bet, pasak L. Pet­­ku­­vienės, jie žino, kad gali sulauk­ti pagalbos ir žino, kur kreip­tis.

„Grįžę iš ligoninės, tie žmonės yra labai pažeidžiami, jų negalima palikti vienų, todėl ramsčiu jiems gali tapti anoniminių alkoholikų parama. No­rėjome, kad su šia programa susipažintų tie žmonės, ku­rie betarpiškai bendrauja su prob­lemų turinčiomis šei­mo­mis, tad paprašėme, jog savo istorijas papasakotų tie, kuriems ji padėjo“, - sako Vi­suo­menės sveikatos biuro vadovė.

L. Petkuvienė įsitikinusi, kad socialiniai darbuotojai rizi­kos šeimose, kur auga vaikai, sutinkami kaip kontrolieriai, dažnai jais nepasitikima. Bet su  Anoniminių alkoholikų draugijos nariais kalbama visiškai kitaip, nes jie patys yra perėję visus pragariško gėrimo ratus.

„Mūsų rajone dirbančios draugijos nariai važiuoja pas grįžusius iš ligoninės, kalbasi, kviečia į susirinkimus. Paprastai vieno pokalbio neužtenka, jog patikėtų, pamatytų šviesą tunelio gale. Kaip ne visi sutinka gydytis, taip ne visi patiki ir Anoniminių alkoholikų draugijos pagalba. Tačiau tie, kurie apsisprendžia, atkrinta rečiau“, - pastebi L. Petkuvienė.

Gyvena iliuzijų pasaulyje

Klaipėdiečiai Mindaugas, Sau­lius ir Audrė (visų vardai pakeisti) skaičiuoja blaivaus gyvenimo valandas, dienas ir me­tus. Blaivybė jiems yra ne tiks­las, o vienintelė sąlyga, leidžianti gyventi. Jei išgertų, jie ne­tektų visko, nes yra alkoholikai.

„Gėriau nuo 17 metų - visą dešimtmetį. Kitiems atrodo, kad mažai, nes visi gali rasti blogesnių už save. Negeriu jau aštunti metai, bet tik prieš trejus supratau, kas yra laimė. Žinau, jog esu laimingas, kai aplink mane laimingi kiti žmonės“, - tvirtina Mindaugas.

„Karaliumi“ jis pasijuto įsidarbinęs ir gavęs pirmąjį atlyginimą. Tada jam atrodė, kad yra pats „kiečiausias“, kad jį visi myli ir gerbia, mat nežadina net tada, kai girtas per daugiadienes darbe miega. Ir labai negreitai suprato, jog ne­žadino tik dėl to, kad buvo ne­įmanoma prižadinti...

Kai viršininkas užtiko miegantį, Mindaugas akimirksniu rado pasiteisinimą. Šiandien jis pripažįsta, jog visi alkoho­likai yra melagiai ir manipuliatoriai iš prigimties, jiems atrodo, kad žino, kaip elgsis kitas žmogus, todėl stengiasi užbėg­ti jam už akių. Pakviestas pasiaiškinti, nusprendė, kad jį atleis, todėl pats trenkė pareiškimą išeiti iš darbo.

Išvyko į Airiją ir tikėjosi, jog ten gers mažiau. Tačiau gėrė dar daugiau, nes nebuvo, kas sulaiko. Lygiai taip pat vildamasis, kad mažiau gers, grįžo į Lietuvą. Bet pradėjo lankyti draugus, su kiekvienu išgėrė po butelį, ir ratas vėl užsisuko.

„Kai pamačiau, jog vaikystės draugai gėdijasi paduoti man ranką ir kiša 5 eurus, kad tik greičiau dingčiau, pasidarė gėda. Visi alkoholikai gyvena iliuzijų pasaulyje, visi yra pilni puikybės, nesvarbu, jog kišenėje skamba pas­kutiniai centai ar guli purvini griovyje. Jiems atrodo, kad tik jie vieni supranta, kas yra gyvenimas, o tie, kurie važinėja mašinomis, to gyvenimo nėra net matę“, - pats iš savęs šaiposi ketvirtą dešimtį įpusėjęs, tačiau, kaip pats sako, dar tik pradedantis gyventi vyras. Mindaugui gyvybę išgelbėjo į Anoniminių alkoholikų draugiją pakvietęs ligoninėje sutiktas likimo brolis.

Stipriau už šeimą ir vaikus

Audrė, gėrusi net 40 metų, jau septintus gyvena blaiviai.

Gerti ji pradėjo būdama stu­dente. Iš pradžių - šampa­ną, po keturis butelius vakarais. Manė, jog organizmui trūksta tam tikrų medžiagų... Paskui atėjo įsitikinimas, kad serga nepagydoma liga, nes nepajėgia savęs kontroliuoti. Iš gėdos, jog gali bet kada „nulūžti“, slėpdavosi nuo žmonių.

„Baigiau kelis aukštuosius, dariau karjerą. Man atrodė, kad gyvenu teisingai, nors visą laiką slapsčiausi nuo žmonių ir pati nuo savęs. Laikui bėgant, potraukis alkoholiui tapo toks stiprus, kad nepajusdavau, kaip atsidurdavau gėrimų par­duo­tuvėje. Degradavau, bet su niekuo negalėjau apie tai pasikalbėti, nes buvau visuomenėje žinomas žmogus. Al­ko­holis mane traukė į dugną. Su darbu, šeima, pinigais, su viskuo, ką turėjau“, - pripažįsta moteris.

Audrė sako maniusi, jog slapta išgėrinėjančios jos nie­kas nemato. Gal­vojo, kad gy­vena normalų šeimyninį gy­­venimą, todėl kai po dešim­ties metų santuokos ją pali­ko vy­ras, pa­­­tyrė šoką. Ban­­dė žu­dy­tis - ir ne kar­tą. Bu­­vo net nusprendusi, jog duk­rai  geriau augti be motinos nei su alkoholike, kuriai alus yra svarbesnis už vaiką.

Moteris tikina daug kartų bandžiusi mesti gerti, nors be alkoholio savo gyvenimo ne­įsivaizdavo ir galvojo, kad, išėjusi į pensiją, galės netrukdoma juo mėgautis. Atėjo lai­kas, kai pradėjo gerti viena, o sustoti ga­lėjo, tik patekusi į ligo­ni­nę. Bet ir ten įsivaizdavo, jog niekas nepadės. Kai jai pasiūlė išbandyti 28 dienų „Minesotos“ programą, pasijuto taip, lyg būtų gavusi kelialapį į blaivų gyvenimą.

Deja, po me­tų noras negerti išseko.

„Neįstengiau atsispirti šiam potraukiui, todėl nežinojau, kaip gyventi. Žadėdama arti­miesiems nebegerti, supratau, kad meluoju, nes atsispirti ne­sugebėsiu. Alkoholis mane val­dė, o viduje virė baisi aud­ra, galvoje raizgėsi viena už kitą painesnės mintys. Nemokėdama susitvarkyti su savo problemomis, ir vėl pasigerdavau - taip bandydama negerti kankinausi net 12 metų“, - pasakoja moteris.

Užaugusi mažame miestelyje, ji teigia žinojusi, jog alkoholikai anksčiau ar vėliau mirs. Ne kitoks gyvenimas buvo ir jos pačios šeimoje. O susimąstė ji tik tuomet, kai po daugelio gydymų ligoninėje daktaras pasakė, kad užgyveno į ankstyvą mirtį nuo alkoholio vedančias ligas.

„Persilaužimas įvyko, kai ryžausi priimti Anoniminių alkoholikų draugijos siūlomą 12 žingsnių programą bei patikėjau, jog yra aukštesnė jėga. Patikėjau, kad ne viską galiu ir turiu daryti, o tik tai, kas nuo manęs priklauso. Dabar nekeliu sau per didelių reikalavimų, nes suvokiu, jog gyvenimas banguoja kaip jūra, yra ir pakilimų, ir nusileidimų. Svarbiausia, kad jaučiuosi reikalinga, vedu kitas moteris per 12 žingsnių programą, o su tuo dingo ir potraukis gerti“, - džiaugiasi Audrė.

Negydo, bet sulaiko nuo gėrimo

Susirinkusieji anoniminiams alkoholikams turėjo daug klau­­simų. Visiems rūpėjo sužinoti, ar jie išsigydė visam gyvenimui. Deja, fizinio pot­raukio panaikinti neįmanoma, todėl dažnam pasitaiko atkryčių. Pašnekovai pripažino, jog net valerijonų lašai gali paskatinti norą bėgti nusipirkti dar. 

„Užsimanęs 50 gramų prie kavos, rytą išnešiau penkis tuščius butelius. Ši liga yra fizinė priklausomybė visam gyvenimui. Mes visada esame pavojuje, bet su tuo galima gyventi: taip, kaip žmo­nės gyvena, sirgdami cuk­ralige ar alergija. Tik nuo alkoholio mus ne išberia, o ilgam pradeda kamuoti troškulys“, - prisipažįsta buvę alkoholikai.

Pasak Sauliaus, bėda yra ne alkoholis, o mąstymas. Ser­ga smegenys, todėl negeriant niekas nepasikeičia. Ži­nodamas, kas gali atsitikti, nė vienas protingas žmogus, anot Sauliaus, negertų pirmo stik­liuko. O alkoholikai geria, nes jų smegenys užsiblokuoja, ir jie pamiršta viską, kas jiems yra nutikę. Prisimena tik tai, kad išgėrus būna smagu.

„Yra daug būdų nustoti gerti, o anoniminių alkoholikų 12 žingsnių programa padeda išmokti gyventi blaiviai. Nie­kaip negalėjau suvokti, kaip blaivus gali būti laimingas. Kai gėriau, atrodė, jog tik girtas esu laimingas. Blai­viai gyventi man atrodė nepakeliamai sunku, o išgėrus - palengvėdavo. Tačiau viską, ko ieškojau butelyje, - laimę, džiaugsmą, pripažinimą - radau per 12 žingsnių programą. Supratau, kad alkoholis iš manęs buvo atėmęs viską. Bet mes esame gyvas pavyzdys, jog galima tai susigrąžinti“, - tvirtina Saulius. 

Jo teigimu, anoniminių alkoholikų 12 žingsnių programa turi vieną blogą savybę - ji sugadina alkoholio skonį. Kai suvoki, kad kiti žmonės gali gyventi blaiviai, o tavo padėtis tik prastėja, gerti tampa nemalonu.

Tik nustojęs svaigintis, Sau­lius pamatė, jog draugų, artimųjų suėjimuose, bendradarbių vakarėliuose yra daugybė negeriančių žmonių.

„Kai pats geri, atrodo, kad ir kiti aplink tave geria. Bet taip nėra. Daugelis atvažiuoja automobiliais, todėl yra su kuo kalbėtis ir ką veikti. Koks pats esi, tokius ir žmones prie savęs trauki. O jei kuris įkyriai siūlo išgerti, visada paklausiu, gal turi dėl to problemų. Pastebėjau, jog tie žmonės, kurie  įkyriai domisi, kodėl tu negeri, arba patys kenčia nuo priklausomybės ir nesąmoningai ieško išeities, arba šeimoje turi alkoholikų“, - neslepia Saulius. 

Vaduojasi iš beprasmybės

Susitikimas su anoniminiais alkoholikais socialinių darbuotojų auditorijai sukėlė įvairiausių minčių. Visuomenės sveikatos biuro direktorė L. Pet­kuvienė neneigia, jog, kaip ir daugelis, ji irgi ilgai netikėjo, kad gydymas nuo alkoholizmo nėra tuščias laiko, energijos bei pinigų švaistymas.

„Didžioji dalis visuomenės mano, jog alkoholikų gydyti neapsimoka - išmirs ir nebus problemos. Mano pačios aplinkoje buvo nemažai tokią priklausomybę turinčių žmonių. Stebėjau, kaip jie sveiksta, keičiasi, ir supratau, kad negalima jų nurašyti, išbraukti iš gyvenimo. Anoniminių alkoholikų draugijos nariai daro didžiulį darbą, skleisdami žinią apie pagalbą būti blaiviam. Du kartus per savaitę jie renkasi į savo susirinkimus, mūsų biure rengia įvairiausias šventes, vakarėlius, net šokius. Žmonėms reikia bendrauti, bendravimas palaiko jų blaivybės idėją - ir mes tuo džiaugiamės“, - sako L. Petkuvienė.

Anoniminių alkoholikų judėjimas atsirado 1935 m. Amerikoje. Lietuvoje pirmąjį susirinkimą trys lietuviai ir trys amerikiečiai surengė 1988 m. birželio 30 d. Dabar šalyje veikia apie 130 Anoniminių alkoholikų grupių, per savaitę įvyksta apie 600 susirinkimų. Šie žmonės įsitikinę, kad tik toks tokį gali suprasti, išvaduoti nuo beprasmybės pojūčio. Todėl susirinkę jie kalbasi apie tai, kaip jiems patiems buvo ir ką teko išgyventi, kol suprato, jog išeitis visada yra. Vienintelė sąlyga tapti šios draugijos nariu - norėti mesti gerti.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tauragės apskrities priešgaisrinės gel­bėjimo valdy­bos Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos parei­gūnai, siekdami įgyvendinti „Vandens telkiniuose nu­sken­dusių asmenų skaičiaus mažinimo“ prog­ramos vieną iš priemonių ir išvengti galimų nelaimių bei kuo operatyviau ir profesionaliau suteikti pagalbą skęs­tan­tiesiems įlūžus ledui, surengė prevencinę ak­ciją „Saugus elgesys ant ledo“.

Pratybas stebėjusiems Šilalės jauniesiems ugniagesiams-gelbėtojams bei kitiems dalyviams pareigūnai papa­sakojo, kaip elgtis ant ledo, kada jis laikomas tvirtu ir saugiu, priminė, kaip iškviesti ugniagesius bei kokią informaciją pateikti, paskambinus bendrosios pagalbos centro telefonu 112. Gelbėtojai paaiškino, kaip bandyti įlūžusįjį ištraukti, pasinaudojant ilga kartimi, virve ar panašiomis priemonėmis, kokią pirmąją medicininę pagalbą suteikti, patarė, kaip elgti įlūžus. Akcentuota, jog, einant ledu, būtina turėti smaigus.

Ugniagesiai-gelbėtojai pratybų metu pademonstravo, kaip, įlūžus ledui, gelbėja skęs­tančiuosius specialių rogių bei virvių pagalba.

Laima KAZLAUSKIENĖ

Tauragės APGV Šilalės PGT VPPP vyresnioji inspektorė 

AUTORĖS nuotr.

Kova su skurdu yra daug rimtesnis ir sudėtingesnis uždavinys nei laimėti rinkimus. Per kuriuos rinkimus kas nors nežadėjo su juo kovoti? Visose šalyse politikai tai žada: tiek tikrai skurstančiame Bangladeše, tiek Lietuvoje, tiek vienoje turtingiausių pasaulio valstybių JAV. Rimtiems uždaviniams reikia šalto proto. Skur­das – labai jautri tema, bet lozungais jos neišsprę­sime. 

Pirma, reikėtų susitarti, ką mes iš tikrųjų vadiname skurdu. Jokiu būdu nenoriu sumenkinti problemos ar jos masto, bet sutikime, jog sąvoka „skurdas“ dažnai yra devalvuojama, t. y. vartojama ne pagal paskirtį ar trivialioms problemoms apibūdinti. Išgyvenusieji holokaustą negali pakęsti, kai holokausto sąvoka vartojama į kairę ir į dešinę (pasitaiko, kad ir vištų fermą prilygina holokaustui). Vergų palikuonys negali klausytis, kai kas nors skundžiasi, jog darbas nuo aštuntos ryto iki penktos vakaro yra „vergovė“.

Žmonės, patyrę nepritek­lių, nesupranta tų, kurie samprotauja, kad „jei negali išvykti į užsienį atostogų, tai velniop tokį gyvenimą“. Juk mes irgi kreivai žiūrime į amerikiečius, kurie šneka, jog už 250 tūkst. dolerių per metus pragyventi nėra taip jau lengva, nes „vien kiek reikia mokėti tarnaitei“.

Antra, būtina žinoti, kiek iš tikrųjų yra žmonių, kurie skursta. Anksčiau pateiktas mano pavyzdys apie atostogas – ne šiaip sau. Štai devyni klausimai, kuriais statistiškai yra matuojama, ar jūsų šeima patiria nepriteklių.

Ar dėl lėšų stokos jūs negalite laiku sumokėti būsto nuomos, komunalinių mokesčių, buto ar kitų paskolų, kredito įmokų? Neturite galimybės praleisti bent savaitę atostogų ne namuose? Negalite sau leisti pakankamai šildyti būsto? Negalite bent kas antrą dieną valgyti mėsos, žuvies ar analogiško vegetariško maisto? Negalėtumėte apmokėti nenumatytų išlaidų? Neturite telefono, įskaitant mobilųjį? Neturite spalvoto televizoriaus? Neturite skalbimo mašinos? Neturite automobilio?

Jei iš devynių klausimų į keturis atsakėte „taip“, tai, kalbant statistiškai, susiduriate su nepritekliumi. Tačiau net ir čia viskas nėra taip paprasta. Žmogus, taupantis automobiliui ar būstui, gali būti šeimos biudžetą sudėliojęs taip griežtai, jog lėšų atostogoms tikrai nėra. Ir atvirkščiai – telefonas šiais laikais yra tokia prieinama prekė, kad sunku būtų rasti žmogų, kuris juo nesinaudoja tik todėl, jog neišgali (beje, apklausų duomenimis, Lietuvoje tokių yra 1 proc.).

Trečia, pajamos ir turtas – skirtingi dalykai. Jaunas žmogus gali turėti dideles pajamas bei daug paskolų (pavyzdžiui, butui, automobiliui). Senas žmogus gali turėti turto (tarkime, butą, namą), jokių paskolų, bet mažas pajamas (tik pensiją). Kurį iš jų mes kasdienybėje vadintume neturtingu ar net skurstančiu? Greičiausiai vyresnįjį. Tačiau žiūrint iš šaltos finansinės perspektyvos, šiame pavyzdyje senas žmogus bent turi turto, o jaunas – tik „minusą“, t. y. paskolų. Turto jis gal ir turės, bet tik ateityje.

Ketvirta, tai, kas dažnai pristatoma kaip skurdas, yra ne skurdas, o tiesiog pajamų nelygybė. Plačiai linksniuojama „santykinio skurdo riba“ (dažnai praleidžiant žodį „santykinio“) arba pasakymas, kad „žemiau skurdo ribos gyvena ketvirtadalis Lietuvos“, dažnai priimama kaip įrodymas, neva Lietuvoje kas ketvirtas žmogus neturi ko valgyti.

Tačiau „santykinio skurdo riba“ reiškia visai ką kita. Riba apskaičiuojama kaip 60 proc. gyventojų pajamų medianos. Kalbant paprastai, žmonės, gyvenantys santykiniame skurde, yra tie, kurių pajamos mažesnės nei 60 proc. vidutinių pajamų.

Bet, keičiantis pajamoms, keičiasi ir santykinio skurdo riba. 2005 m. vidutinis atlyginimas siekė 265 eurus, santykinio skurdo riba – 109 Eur. Žiūrint paprasčiau, tie, kurių pajamos 2005 m. nesiekė 109 Eur, gyveno santykiniame skurde. 2015-aisiais vidutinis atlyginimas pasiekė 550 Eur, o santykinio skurdo riba išaugo iki 259 Eur. Tai reiškia, jog 2015 m. visi, kurių pajamos nesiekė 259 Eur per mėnesį, gyveno santykiniame skurde.

Jei visų pajamos staiga padidėtų dešimteriopai, dešimteriopai išaugtų ir tai, kas laikoma santykinio skurdo riba. Beje, jei visų pajamos staiga sumažėtų, sumažėtų ir santykinio skurdo riba. Dėl tokios skaičiavimo metodikos antraščių, kad „ketvirtadalis Lietuvos skursta“, buvo galima pamatyti ir prieš krizę, ir per krizę, ir po krizės.

Taikant šią metodiką, net tarp šimto turtingiausių Lietuvos žmonių būtų galima „atrasti“ santykinio skurdo. Pavyzdžiui, 2014 m. duomenimis, šimto turtingiausių Lietuvos žmonių turto mediana buvo apie 35 mln. Eur. 60 proc. nuo to yra 20 mln. Eur. 24 iš šimto turtingiausių Lietuvos žmonių turi mažiau nei 20 mln. Eur. Žiūrint formaliai, 24 iš šimto (arba 24 proc.) turtingiausiųjų gyvena „santykiniame skurde“. Tai, ko gero, geriausia iliustracija, kuo santykinis skurdas skiriasi nuo tikrojo (absoliutaus skurdo).

Todėl kovoti reikia su tik­ruoju skurdu, t. y. su situacijomis, kai žmonės negali patenkinti būtiniausių poreikių. Šiais laikais tam turime ir priemonių, ir galimybių. O kovoti su santykiniu skurdu (t. y. su pajamų nelygybe) yra bergždžias užsiėmimas, brukantis „atimti ir padalyti“ retoriką Spalio revoliucijos nemačiusiems žmonėms. Kas svarbiau: kad nebūtų neturinčiųjų ko valgyti ar kad visi valgytų tiek pat?

Jei norime padaryti taip, jog nebeliktų badaujančiųjų, reikia koncentruotis ne į tai, kaip „atimti ir padalyti“, o į tai, kaip padaryti, kad uždirbantys mažai uždirbtų daugiau. Ir čia svarbiausia išlaisvinti žmonių kūrybinę energiją, verslumą ar bent jau užtikrinti, kad, pavyzdžiui, perkvalifikavimo paslaugos, darbo paieška per darbo biržą iš tikrųjų veiktų, o ne kad ši įstaiga užsiimtų pažymų išrašymu pašalpoms gauti.

Maža to, visos naujos ini­cia­tyvos dalyti pinigus visiems, net ir tiems, kam nereikia (sakykime, išmokos kiekvienam vaikui, neatsižvelgiant į šeimos pajamas), kainuoja mokesčių mokėto­jams ir nemažina skurdo. Jos labiau skirtos politikų savi­reklamai bei išlaikytinių men­talitetui ugdyti. O tai ilgalai­kėje perspektyvoje skurdą tik padidins.

Žilvinas ŠILĖNAS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Liepto galą priėjo moteriai susidorojimu grasinęs V. K., taip ir nesulaukęs iš jos meilės atsako. Nukentėjusiąją L. T. persekiojęs, gasdinęs, pasikarti jos kieme žadėjęs bei terorizavęs daugybe telefoninių skambučių, prieš tai dukart teistas vyras teismo vėl pripažintas kaltu.

Kaltinamasis V. K. ir nukentėjusioji L. T. kartu trumpą laikotarpį gyveno prieš maždaug 20 metų. Teismo skelbiamame nuosprendyje teigiama, jog vyras pas moterį vis apsilankydavo, kai jam pritrūkdavo maisto. Tačiau smulkiomis vagystėmis, savo agresyviu elgesiu ją tiek įbaugino, kad galiausiai moteris panoro nuo jo atsiriboti. L. T. taip pat tvirtino, jog tą laikotarpį bendravo su juo iš baimės, kad sulauks keršto.

Teisme nukentėjusioji papasakojo net apie 6 atvejus, kai V. K. jai grasino. Vien praėjusį rugpjūtį užfiksuoti 5 epizodai, 3 iš jų - tą pačią dieną.

Vyras iš pradžių telefoninio pokalbio metu ėmė grasinti moteriai, jog išdaužys jos namų langus bei pasikars kieme. Kiek daugiau nei po savaitės, rugpjūčio 27-ąją, jis įsi­brovė į L. T. kiemą ir, vaikščiodamas aplink namus, kaip reikiant moterį išgąsdino. Tąkart jai pagelbėjo akylas kaimynas, kuris ir teismui paliudi­jo nekviestą svečią išprašęs.

Rugpjūčio 28-osios vakarą išgėręs bei įsidrąsinęs V. K., nepaisydamas net liudininkų, vėl pateko į L. T. kiemą, griebė moterį už rankos ir ėmė smarkiai sukti. Tuo pat metu kita ranka bandė smogti į veidą bei grasino nužudyti. Šioje bauginančioje situa­cijoje padėjo kieme buvusios liudininkės. Viena jų agresyviai nusiteikusį neblaivų vyriškį nustūmė nuo moters, o ši įspėjo, kad iškvies policiją. Išsigandęs užpuolikas paspruko. Tačiau, nepraėjus nė valandai, vėl grįžo ir ėmė draskyti kiemo vartus, šaukdamas, jog padegs namus. Ant­rą kartą pagrasinus iškviesti pareigūnus, V. K. vėl pabėgo.

Ir šiam žygiui nepavykus, agresyvus vyras nenurimo - po kiek daugiau nei valandos grįžo, rankose laikydamas peilį. Bandydamas perlipti tvorą, vėl grasino nužudyti. Tačiau moteris, išsigandusi pirmųjų dviejų vyriškio apsilankymų, buvo pasikvietusi sūnų, kuris neleido agresyviam „svečiui“ patekti į kiemą.

Teisme užfiksuotas ir dar vie­nas nemalonus epizodas, nutikęs spalio mėnesį. Tuokart V. K. grasinimais švaistėsi telefonu. Po pirmojo gąsdinančio pokalbio moteris į skambučius nebeatsiliepdavo, nors V. K.  buvo labai atkaklus – numerį rinko dar 10 kartų.

Teisme savo kaltės vyras teigė neįžvelgiantis. Tik pripažino skambinęs nukentėjusiajai bei grasinęs pasikarti jos kieme. Tačiau neigė sakęs, jog išdaužys langus. Tvirtino visa tai darantis dėl to, kad moteris nesutinka su juo bend­rauti. Paneigė ir apsilankymą jos kieme rugpjūčio 27-ąją. O 28-ąją tikino tik užėjęs patikrinti, ar pas L. T. nesilanko meilužis – tuomet ir sutiko kieme pas ją užsukusias moteris. Jis aiškino rankos L. T. nesukęs ir net negrasinęs. Vėlyvo vakaro epizodą kaltinamasis taip pat „nupiešė“ visai kitokį: įrodinėjo tik ėjęs pro L. T. namus šaligatviu, o jos sūnus išpuolęs pro duris ir trenkęs kažkokiu daiktu jam į krūtinę – savo įvykių versijoje „nukentėjusiuoju“ ta­po pats kaltinamasis.

Vis dėlto teismo apklausti liudytojai patvirtino L. T. pasakojimą. Peržiūrėjus ankstesnius duomenis, paaiškėjo, kad nuo 2010 m. dėl šio agresyvaus vyriškio veiksmų moteris į pareigūnus kreipėsi iš viso net 9 kartus. Skelbdamas nuosprendį, teismas pažymėjo, jog apsvaigimas nuo alkoholio laikytinas sunkinan­čia aplinkybe.

Psichologiniam smurtautojui, prieš tai teistam už valstybės tarnautojo įžeidimą bei neteisėtą disponavimą nešaunamuoju ginklu, ir šįkart teismas buvo negailestingas. V. K. skirta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant vieneriems metams. Kaltinamasis taip pat įpa­reigotas per 6 mėn. nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti elgesio pataisos prog­ramoje. Bausmės vykdymo ati­dėjimo laikotarpiu teismo nuosprendžiu jam neleidžiama išvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, taip pat uždrausta bendrauti su nukentėjusiąja L. T. bei vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui apeliaciniu skundu.

Morta MIKUTYTĖ