Jau daugiau kaip dešimtmetį Žemės ūkio ministerijos užsakymu Lie­tuvos agrarinių ir miškų mokslų cent­ro Agrocheminių tyrimų la­boratorijos specialistai atlieka mineralinio azoto tyrimus. Ši informacija ypač svarbi žemdirbiams, norint teisingai parinkti azoto trąšų normas. Naujausi tyrimai rodo, kad šį pavasarį mine­ralinio azoto dirvožemyje yra mažai, todėl būtina augalus tręšti papildomai.

Pasak centro direktoriaus, prof. habil. dr. Gedimino Stau­gaičio, siekiant nustatyti mineralinio azoto kiekius, mėginiai buvo imti iš 0-30, 30-60 ir 60-90 cm dirvožemio sluoksnių daugiau kaip 200 žemės ūkio naudmenų aikštelių. Tyrimai parodė, jog šį pavasarį visoje Lietuvoje mineralinio azoto dir­vožemyje yra mažai ir labai mažai. Di­džiausias jo kiekis 0-60 cm sluoksnyje svyravo nuo 25 iki 50 kg/ha, o Pietryčių Lietuvoje daug kur net nesiekė 30 kg/ha. Tiek mažai mineralinio azoto dirvožemyje nustatyta pirmą kartą per visą šių tyrimų laikotarpį nuo 2005 m. Kiek daugiau (50-60 kg/ha) užfiksuota Jurbarko rajo­no dirvožemiuose, o iki 65 kg/ha – Kėdainių, dalyje Kauno, Radviliškio, Šiaulių bei Akmenės rajonų dirvožemių.

Vertinant mineralinio azoto kiekį pagal auginamus augalus, daugiamečių žolių plotuose 0-60 cm sluoksnyje vidutiniškai jo buvo 27,4 kg/ha, po prieš tai auginto vasarojaus – 37,9 kg/ha, po žiemkenčių – 57,3 kg/ha, po kaupiamųjų augalų – 54,9 kg/ha, esamuose žiemkenčių bei rapsų plotuose – 57,3 kg/ha. Vertinant visas tirtas aikšteles pagal gylius, 0-30 cm dirvožemio sluoksnyje mineralinio azoto vidutiniškai buvo 28,7 kg/ha, 30-60 cm – 14,7 kg/ha, 60-90 cm – 14,3 kg/ha.

„Didelis kritulių kiekis praėjusių metų liepą bei rugpjūtį lėmė azoto stygių rudenį. Pavasarį jo dar labiau sumažėjo dėl lietingos bei šiltos žiemos – didžioji dalis nitratų buvo išplauta į gruntinius vandenis“, – situaciją apibūdino prof. G. Staugaitis.

Kokia šiais metais turėtų būti žemės ūkio augalų tręšimo azotu strategija? Mokslininkai konstatavo, kad derlinguose dirvožemiuose, kur intensyviai ūkininkaujama, mineralinio azoto šį pavasarį yra apie 25-35 kg/ha mažiau nei kitais metais, o lengvuose dirvožemiuose – 15-25 kg/ha mažiau. Tai reiškia, jog šitokį kiekį tuose plotuose reikės papildyti azoto trąšomis, pridedant prie visai vegetacijai skirtos azoto normos.

Kai kuriose šalies vietovėse žiemkenčiai ir žieminiai rapsai jau patręšti azoto trąšomis, tačiau tai padaryti reikės dar papildomai.

„Šie augalai peržiemojo gerai. Jei gamtos sąlygos bus palankios, prog­nozuojame di­desnį  derlių, o jam susiformuoti reikia daugiau azoto“, – sakė profesorius.

Nors šiemet mineralinės sie­ros dirvožemyje tyrimai nebuvo atlikti, tačiau įvertinant šio elemento svarbą, augalams įsisavinant azotą, mokslininkai rekomenduoja rapsus siera patręšti 20-40 kg/ha, o javus – 10-20 kg/ha normomis. Dirvožemyje sulfatai taip pat lengvai išplaunami kaip ir nit­ratai, todėl jų turėtų būti likę nedaug.

Žemės ūkio ministerijos inform.

Pačiame Šilalės centre stovinčiame pastate, vieti­nių iš įpratimo dar vadinamame „kariniu“, šiuo metu šeimi­ninkauja Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 308-osios lengvosios pėstininkų kuopos kariai. Trumpiau - tiesiog sa­vanoriai. Su jais šįkart „Šilalės artojas“ ir praleido dieną. Teko ir uniformą pasimatuoti, ir šaudymą stebėti.

Pratybos: apginti savo rajoną

KASP Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 308-osios pėstininkų kuopos vadas kapitonas Kęstutis Dembinskas pirmiausia išsamiai paaiški­na, ką savanoriai veikia ir kaip teks elgtis korespondentei.

„Daugelis baiminasi privalomosios karinės tarnybos, nerimauja, kas bus, kai net 9 mė­nesiams iškris iš darbo rinkos ar socialinio gyvenimo. O jei vyras yra sukūręs šeimą, nerimas - dar didesnis. Bet reikia žinoti, kad yra galimybė pri­valomąją karinę tarnybą atlikti savanorių pajėgose. Aš manau, jog apie tai reikia pradėti pasakoti nuo mokyklos suolo - kad jaunuoliai ži­notų apie mus ir nesibaimintų pasinaudoti šia privalomosios karinės tarnybos alternatyva. Paprastai praty­bos bei mokymai vyksta savaitgaliais. Todėl užsi­ėmimai netrukdo studijoms, darbui ar šeimyniniam gyvenimui, be to, yra puiki galimybė atlikti pradinę privalomąją karo tarnybą savo mieste“, – sako K. Dembinskas.

Tad kokia gi ta savanorių pratybų diena? Paaiškėja, jog žurnalistė trumpam taps „žaliuoju žmo­geliuku“, o dalis savanorių - į civilių būrį įsiliejusiais šalies gynėjais. Uniformuoti kariai šįkart imitavo nepageidaujamus atėjūnus. Būtent įsimaišyti tarp pastarųjų su fotoaparatu pasi­rodė paprasčiausia – tarp civilių asmuo su fotoaparatu patrauktų dėmesį ir sugadintų priedangą. Tiesa, „užsimaskuoti“ vis tiek sunkiai sekasi: kad savanorių būryje yra visai su jais nesusijęs asmuo, išdavė ne tokie batai ir skarelė, kokių savanoriai neryši.

Beje, maloniai nustebino su­tiktos dvi merginos, kurios tądien buvo ryšininkės. Išgirdusios klausimą, ar ne per sunku tarnauti, jos tik nusijuokė.

Laukė sunki užduotis

Iš Šilalės į Pajūrį išvykome ankstų šeštadienio rytą. Kadangi pratybos prasidėjo vos išriedėjus už būstinės vartų ir taktiniais sumetimais reikėjo „mėtyti pėdas“, iškart nuspręsta vengti pagrindinio kelio. Ir tikrai - dar nebuvo tekę važiuoti iki Pajūrio taip ilgai. Be to, dardant žvyrkeliu, visu gražumu atsiskleidė ir karius gabenančio automobilio suolų kietumas... Tiesa, karių tai nejaudino – susidarė įspūdis, kad jie prie to pripratę ir kur kas mieliau aptarinėjo, kokius automobilius pastebėjo bei kas juos vairavo. Vaikinai svarstė, jog galbūt prasilenkėme su kitais pratybų dalyviais, kurie šįkart – iš priešininkų stovyklos, ir juos nustačius jau dabar, bus paprasta vėliau aptikti mieste. Vienas iš savanorių net tiesiai pasakė, kad jam automobilių numerius įsiminti – vienas juokas, nes nuo vaikystės tai daro intuityviai, užtenka du ar tris kartus žvilgtelti.

Pratybų metu laukė gana sudėtinga užduotis: sustabdę Pajūrio miestelyje įtartiną asmenį, kariai negalėjo jo iškart sulaikyti. Reikėjo jį nufotografuoti, o nuotrauką per ryšininkes nusiųsti į štabą. Iš ten gavus patvirtinimą, jog asmuo dalyvauja savotiškame žaidime, buvo galima jį sulaikyti. Painu, tačiau visi užduotį suprato.

Ieškant priešų, svarbus nestandartinis mąstymas

Atvykus į objektą (buvusios profesinės mokyklos bendrabučio valgyklą), visi greitai išlipo ir nulėkė užsiimti pozicijų, pasidalino, kas ir kur budės, stebės aplinką. Iš mus vežusio sunkvežimio teko iššokti – kopėčių skubantys kariai nekabina.

Pirmieji įtartini civiliai pastebėti prie netoliese esančio bendrabučio, krūmuose. Kariai sakė, jog įtarimas kilo dėl to, kad civiliai tupėjo krūmuose ir kartais iškišdavo galvas lyg skaičiuotų kareivius. Kiek vėliau savanoriai paaiškino, jog tokiose situacijose labai svarbus yra nestandartinis mąstymas ir gebėjimas pastebėti keistus dalykus.

„Matėme jauną vaikiną, vaikš­­tinėjantį su dviem mažais vaikais. Atrodo, per jaunas, kad turėtų savo vaikų, o su svetimais užsiimti paprastai tokio amžiaus jaunuoliai nenori. Tad gali būti, jog tai yra kaip priedanga: mūsų priešininkai tiesiog davė vaikams saldainių, kad šie su jais pasivaikščiotų aplink mūsų užimtą teritoriją“, – vienas per kitą aiškino savanoriai.

Pokalbį nutraukė susišaudymas. Žinoma, kulkos pratybų metu – tik garsinės. Panaudota dūmų uždanga, kuria prisidengęs priešas apžiūrėjo teritoriją ir paspruko. Vyrai nusprendė, jog tokiu būdu priešininkai bandė suskaičiuoti, kiek yra priešiš­kų pajėgų ir kaip jos išdėstytos.

Viskas – pagal scenarijų

Karių savanorių teigimu, Pa­jūrio miestelio gyven­tojai prie pratybų jau yra pripratę, mat čia esančiais apleistais pasta­tais mokymų me­tu dažnai pa­sinaudojama. Tiesa, stengia­masi apie būsimas pratybas gy­ventojus informuoti iš anks­to. Kita vertus, pastebėję dū­minę uždangą ar išgirdę šū­vius, žmonės neskuba kviesti specia­liųjų tarnybų, nors dūmus su gaisru supainioti gana lengva.

Galiausiai ramybę sudrums­tė prie karių būstinės prisiartinę moksleiviai, lydimi suaugusio vyriškio. Kariai iškart įtarė, jog tai – į pratybas įsitraukę jaunieji šauliai. Šie, sukurpę istoriją apie renginį, kurio dalyviams neva skirtas maitinimas tose pačiose patalpose, kaip ir karių būstinė, bandė patekti į valgyklą. Tik po kurį laiką trukusio aiškinimosi jaunuoliai patraukė savais keliais – gudrumu būstinės paimti nepavyko, o prieš ginklą (kad ir netikromis kulkomis) juk nepulsi.

Buvo ir dar vienas susišaudymas, kuriam pasibaigus, kariai išėjo į žvalgybą ieškoti užpuolikų. Grįždami, deja, nieko neradę, jie keistai mojavo rankomis. Paaiškėjo, kad tai sutartinis ženklas, jog grįžta savi žmonės, ne priešai. Galiausiai kariai ėmėsi tikrinti pravažiuojančius automobilius – taip esą galima padaryti įtartinų asmenų nuotraukas ir nusiųsti į štabą. Iškart buvo pastebėtas automobilis, kuris stovėjo kiek atokiau nuo patikrinimo posto ir netrukus apsisukęs nuvažiavo.

Kartą per mėnesį visą savaitgalį trunkančios pratybos savanorių yra labai mėgiamos ir laukiamos, taip pat labai naudingos. Per visą drauge praleistą laiką nė karto niekas nesiskundė ar išsakė kokį nepasitenkinimą – stebėtina jaunuolių ištvermė ir noras atlikti savo pa­reigą kuo geriau. Beje, šie mokymai buvo savotiška treniruotė prieš didžiąsias pratybas „Šilalė-2017“, kurios vy­ko kovo pabaigoje. Jų metu pagal KASP pratybų scenarijų Šilalės savanorių kuopos kariai tapo Šilalės miesto gynėjais, kurių tikslas buvo neleisti priešiškoms pajėgoms laisvai vykdyti okupacinės veik­los. Priešininkams atstovavo LDK Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono kariai. Plika akimi žiūrint, jėgos atrodė nelygios – priešiškos pajėgos buvo tris kartus didesnės bei geriau aprūpintos. Šilalės miesto gatvėmis zujo šarvuočiai, patruliavo gerai ginkluoti kariai. Tačiau nepaisant akivaizdžios „priešų“ persvaros, Šilalės 308-osios lengvosios pėstininkų kuopos kariai sėkmingai priešinosi ir neleido LDK Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų batalio­no pajėgoms laisvai jaustis ,,laikinai okupuotoje Šilalėje“. Įsimaišę ir gerai užsimaskavę tarp civilių gyventojų, Šilalės savanoriai sėkmingai vykdė staigius antpuolius bei pasa­las, saugojo paskirtus objektus.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Iš Kvėdarnos kilęs motokrosininkas Nerimantas Ju­cius šiemet su savo naujuo­ju „Suzuki RMZ-450“ motocik­lu dalyvauja trijuo­se čem­pio­natuose - Lietuvos, Latvijos ir Baltijos. Latvijos čem­pio­­nate sportininkas užima 9-ąją poziciją, Bal­­ti­jos – 6-ąją. O štai Lie­tuvos čempionate džiaugiasi pasiekęs aukštą antrąją vietą.

„Šilalės artojui“ Nerimantas teigė, jog sportinis sezonas šiais metais yra labai įtemptas, o pasiruošimas - sunkus ir reikalaujantis didelių pastan­gų.

„Latvijos čempionate po pirmo etapo kol kas rikiuojuosi 9-oje pozicijoje. Po pirmojo Lietuvos čempionato etapo Vilniaus Pagirių motokroso trasoje esu antras. Kvalifikaciniame važiavime pavyko pasiekti geriausią laiką, po to pirmajame važiavime nugalėjau gana nemažu skirtumu. Tačiau paskesnysis buvo nelabai vykęs, todėl likau ant­ras“, – dalijosi varžybų patirtimi N. Jucius.

Lietuvos čempionato pirmajame etape stipriausioje klasėje prie starto linijos stojo net 30 sportininkų. Tarp jų - Latvijos bei Lietuvos aukšto meistriškumo motociklininkai. Vis dėlto sunkus darbas atsipirko, ir kvėdarniškiui pavyko aplenkti 2014 m. Lietuvos motokroso čempioną bei Lietuvos rinktinės narį Nerijų Rūkštelą, kuris šiemet planuoja dalyvauti prestižinėse varžybose Dakare.

„Mano forma gera, įtemptos treniruotės lemia puikius rezultatus. Šių metų planuose - atstovauti Lietuvai ir siekti paties aukščiausio laimėjimo. Esu labai dėkingas savo rėmėjams už pagalbą, kuri ženkliai prisideda prie mano rezultatų. Ypač svari yra Šilalės rajono savivaldybės, UAB „Kvėdarsta“, UAB „Raivida“, UAB „Profilex“, UAB „Šilalės mediena“, UAB „Joninių vaistinė“ parama. UAB „Hid­rema“ parūpino padan­gas, „Autovida“ – detalių. Daug padėjo ir UAB „Milda“. Ačiū šeimai, tėvui, draugams už visokeriopą palaikymą“, – džiaugėsi puikiu startu N. Jucius.

Baltijos čempionato pirma­jame etape, dar vadinamame Baltijos iššūkio taure, N. Ju­cius važiavo Kegume Zelta zirgs trasoje ir užėmė 6-ąją vietą.

Morta MIKUTYTĖ

Josvydo ELINSKO nuotr.

Jaunųjų karatistų ryžtas leidžia jiems pa­siekti gerų rezultatų – dviejuose čem­pio­natuose pelnytos prizinės vie­tos. Lie­­tu­vos kyokushin karate vaikų čem­pio­nate pir­mąją vietą iš­kovojo šilališkė Vėja Gied­raitytė, jaunučių (gim. 2001-2004 m.) čem­­pionate Kristupas Vytartas užėmė trečiąją.

Tauragėje vykęs Lietuvos kyokushin karate vaikų čempionatas visiems dalyviams paliko daug įspūdžių. Klubo „Taurus“ sportininkų ryžtas, einant pergalės link, buvo išties didžiulis, jaunieji karatistai įgavo neįkainojamos patirties, debiutuodami tokio lygio varžybose. Šilališkiams čempionate atstovavo Mangirdas Kudijanovas ir V. Gied­raitytė, iškovojusi pirmąją vietą.

Kėdainiuose vyko jaunučių, gimusių 2001-2004 m., Lietuvos čempionatas. Klubui „Taurus“ jame atstovavo puikiai žinoma ir pasižymėju­si sportininkė Ūla Ivins­ky­tė.  Taip pat daly­­va­vo Man­tas Jakas, Gab­­rielius Ged­­­­gau­das, Lu­kas Jankauskis bei K. Vytartas. Ir šiose pirmenybėse šilališkiai neliko be medalių – K. Vytartas užėmė trečiąją vietą. Kitiems sportininkams iki medalių šiek tiek pritrūko sėkmės.

Morta MIKUTYTĖ

Klubo „Taurus“ nuotr.

Švietimo ir mokslo ministerija, nepaisydama mokinių protestų bei profesinių są­jungų prieštaravimo, nuo ateinančių metų žada ilginti mokslo metus ir liepia mokykloms pasirinkti, kada juos pradėti ir kada baigti. Taigi jau šiemet kai kuriose mokyklose Rugsėjo 1-osios šventė gali tapti tik formaliu renginiu. Beje, 2007-2008 m. pamokos vyko iki birželio vidurio, tačiau tie mokslo metai netapo nei lengvesniais, nei įdomesniais. Tuokart irgi aiškinta, jog pailgintais mokslo metais bandoma taisyti mokinių žinių spragas. Dabar gi, gavus rekomendacijas iš Ekonominio bendradarbia­vimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertų, vėl buldozeriu stumiamas tas pats sprendimas. Jam priešinasi visi, išskyrus valdininkus.

Netenkina rezultatai – trumpins atostogas

EBPO Švietimo politikos komitetas praneša, jog Lietuvos moksleivių pasiekimai pagal lyginamąjį tarptautinį skaitymo, gamtos mokslų ir matematinio raštingumo tyrimą yra žemesni nei kitų šiai tarptautinei organizacijai priklausančių valstybių vidurkis. Todėl organizacijos ekspertai rekomenduoja Lietuvai skubiai spręsti mokslo metų truk­mės klausimą. Mat mūsų šalyje mokslo metai trunka 34 savaites, kai kitose valstybė­se - nuo 37 iki 40 savaičių.

Švietimo ministrė Jurgi­ta Pet­rauskienė teigia, kad, jos manymu, pridėjus papildomas dvi mokslo metų savaites, mokiniams būtų leng­viau įsisavinti visas mokymo programose numatytas žinias. Tokiu būdu jie neva pasivytų užsienio bend­raamžius. Tačiau ministrei prieštarauja Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas, kuris sako, jog ugdymo trukmė kokybei jokios įtakos neturi ir tai esą įrodo tarptautinių tyrimų duomenys: šalių, kuriose mokoma ilgiausiai, vaikų rezultatai yra prasčiausi.

„Ministerija negeba spręsti seniai mus varginančių prob­lemų, todėl, užuot keitusi mokyklų finansavimo sistemą, mokytojų darbo užmokesčio skaičiavimo metodiką, mokyklų aprūpinimą, skatinusi moksleivių motyvaciją ir lankomumą, imasi visiškai jokios įtakos mokymo kokybei nedarančio sprendimo ilginti mokslo metus. Geriausios pasaulyje švietimo sistemos moko trumpiau nei mes“, - kalba A. Navickas.

Gimnazistai vasarą dirba

Ministerijos inicijuotose kon­­sul­tacijose rajono mokyk­lų vadovai neprieštara­vo spren­dimui ilginti mokslo me­tus. Abejonių kilo tik dėl to, kada papildomai dirbti - bir­želį ar rugpjūtį. Visgi ne visi mokyk­lų vadovai mano, kad toks sprendimas duos rea­lios naudos. Mokiniai, išsky­rus gal tik pradinukus, ge­ru lankomumu nepasižymi, o pavasarį tai tampa didžiule prob­lema.

„Nepasakyčiau, jog jie nenori lankyti dėl to, kad mokykloje neįdomu. Vyresniųjų klasių mokiniai pavasarį stengiasi įsidarbinti. Mažuose miesteliuose tėvai uždirba mažai, todėl jaunimas nori per vasarą užsidirbti ir gražesniam rūbui, ir vairuotojo pažymėjimui. Tik vienas kitas darbą gauna Laukuvoje, dauguma merginų išvažiuoja į pajūrio kavines, o vaikinai įsidarbina statybose. Kai kurie visą vasarą praleidžia užsienyje pas tėvus, brolius, seseris, būna, kad grįžta tik rugsėjo viduryje“, - neslepia Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos direktorė Raimonda  Kauneckienė.

Jos nuomone, jei ilgesni mokslo metai būtų skirti ne sėdėti klasėse, o projektinei, tiriamajai veiklai, kuri padėtų įtvirtinti per mokslo metus gautas žinias, nauda būtų akivaizdi. Direktorė įsitikinusi, jog užtikrinti vaikų lankomumą turėtų tėvai, tačiau mokytojų prašymas neleisti vaikams pamokų metų mokytis vairuoti dažniausiai lieka neišgirstas.

„Mes galėsime per galvą vers­tis, bet jei, prailginus moks­lo metus, dirbti pradėję gimnazistai į mokyklą neis, jokių rezultatų nebus. O eiti mes jų nepriversime“, - mano Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos vadovė.

Jai pritaria bei mokslo metų ilginimo nauda abejoja ir Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktorius Stasys Norbutas. Jo teigimu, gimnazijoje nestinga mokinių, kurių pamokų lankomumas yra prastas. Taip pat nemaža dalis jų vasaros atostogų laikotarpiui susiranda sezoninį darbą, todėl teikia prašymus anksčiau užbaigti mokslo metus.

„Nežinau, ar mokslo metų ilginimas duos tai, ko siekiama. Jau dabar gaunu tėvų prašymų atleisti nuo mokslų vyresnių klasių moksleivius, nes šie nori dirbti. Tam priežastys taip pat įvairios: nori sutaupyti pinigų tolesniems mokslams, vairavimo kursams ir pan. Be to, reikia gerai apsvarstyti, ar mokslus ilginti vasarą, ar rudenį. Gal protingiau būtų trumpinti atostogas mokslo metų eigoje – pavyzdžiui, ar tikrai reikia atostogų, kai laikomas anglų kalbos kalbėjimo egzaminas? Svarbu, jog sprendimai nebūtų padaryti vien tam, kad kažką darytų. Kuo užimsime moksleivius vasarą? Nerealu 400 vaikų vienu metu kur nors išvežti“, – dėsto savo požiūrį direktorius.

Kodėl jaunoji karta tapo neraštinga? Gimnazijos vadovo nuomone, tam didelės įtakos turėjo į kompiuterius ir mobiliuosius telefonus persikėlęs bendravimas.

„Mokiniai rašo žinutes, elekt­roninius laiškus ir visur trumpina tekstą, nenaudoja lietuviškų rašmenų. Knygų skaitymas taip pat nebepopuliarus. O visa tai daro didelę įtaką mokymosi rezultatams. Pasiekimai nėra džiuginantys, bet yra vienas kitas talentingas ir motyvuotas mokinys. Svarbu, jog mokytojai sulauktų pagalbos ir galėtų pamokas organizuoti įdomiai, turiningai. Tad sprendimas ilginti mokslo metus turi būti pateiktas labai argumentuotai. Nes jei nebus motyvacijos, jis neturės jokios naudos“, – teigia Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktorius.

Į pušyną pasivaikščioti

Bene didžiausia problema pavasarį tampa abiturientų egzaminai. Jų metu nė vieno pašalinio žmogaus mokykloje negali būti, todėl ir mokiniai neįleidžiami. Vietoje pamokų jiems reikia sugalvoti kitokių užsiėmimų. Šilalėje vaikai dažniausiai išsiunčiami į pušyną pasivaikščioti. O kitur?

„Laukuvos gimnazija turi du geltonuosius autobusiukus, ta­čiau į ekskursiją jais gali išvežti tik vieną klasę. Kiti turi rasti ką veikti „kažkur kitur“. Kur? Yra biblioteka, parkas, muziejus. Bet per mokslo metus visi ten būna apsilankę ne vieną kartą. O išvežti vaikus kur nors toliau, kad ir į Klaipėdą, neturime lėšų. Ir tėvai tokių galimybių neturi, nes daugelio šeimų materialinė būklė yra sunki, reikia ir juos suprasti“, - sako R. Kauneckienė.

Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos direktorė įsitikinusi, jog mokslo metų prailginimas turi ir pliusų, ir minu­sų - viskas priklausys nuo to, kokia veikla per tas dvi papildomas savaites mokyklose vyks ir kaip mokytojai sugebės ją organizuoti.

Pedagogas įžvelgia nebaigtą darbą

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas metodininkas Petras Gedvilas įsitikinęs, kad švietimui reformos reikalingos, tačiau jos tapo tokios pat dažnos, kaip ir Seimo rinkimai.

„Abejoju mokslo metų ilginimo nauda. Pirmiausia reikėtų peržiūrėti ugdymo prog­ramas – jos grandiozinės ir perkrautos, bent lietuvių kalbos programos nuolat atnaujinamos. Nesakau, jog nereikia žinoti literatūros istorijos, tačiau galbūt didesnį dėmesį derėtų skirti jaunuolio pasauliui artimesniems kūriniams. Teigiama, kad būtina ieškoti įvairesnių metodų, organizuoti netradicines pamokas. Bet ar vienu metu mes, kaimo gimnazijos, gebėsime išvykti? Kaip suderinsime autobusus? Be to, dvi savaitės – vos kelios vieno dalyko pamokos papildomai. Juoką kelia manymas, jog per jas įmanoma pasiekti kokybiškesnių rezultatų.

Be to, kas ves egzaminų komisijose esančių mokytojų pa­mokas egzaminų sesijos me­tu? Kol kas tie dalykai neapsvarstyti. Tiesa, yra nuogirdų, kad egzaminų sesija gali būti organizuojama mokslo metų viduryje, o po to vėl vyktų pamokos. Bet irgi kažkoks chaosas. Manau, reikia kuo skubiau peržiūrėti ugdymo prog­ramų turinį, nusileisti ant žemės, sugrįžti į realybę“, – aiškina Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos valdybos narys P. Gedvilas.

Pedagogo teigimu, moksleivių raštingumą kur kas labiau pagerintų mažesnis mokinių skaičius klasėse. Anot P. Ged­vilo, mokytojai turi idėjų ir noro, jiems tik trūksta daugiau laisvės, kad dėstomą dalyką galėtų atskleisti kūrybiškiau.

„Siūlyčiau valdininkams pabandyti vesti keliolika pamo­kų šiuolaikiniams paaug­liams. Ne į svečius atvykti, o rimtai padirbėti. Tada visi trūkumai bus matyti. Kaltinti pedagogus nenoru dirbti yra lengviausia.

Švietimo reformos tapo kone nuolatinės, praktiškai sutampa su Seimo kadencijomis. Kiek galima bandyti taikytis prie kiekvienos valdančiosios daugumos? Taip, reformos būtinos, bet jas turi siūlyti mokytojai praktikai. Ir ne tik dirbantys licėjuose ar išgrynintose gimnazijose. Kaimo mokyklose yra visai kitos problemos, taip pat - ir finansinės“, – sako pedagogas.

P. Gedvilo nuomonė apie siūlomą projektinę veiklą per papildomas mokslo metų savaites irgi skeptiška: o kas ją finansuos?

„Kodėl projektus turėčiau vykdyti vasarą, o ne tada, kada matau, jog mokiniams įdomu? Vėl atsiremiame į mokytojo laisvės bei kūrybiškumo žlugdymą. Projektine veik­la naudinga ugdyti kritinį moksleivių mąstymą, kultūrinį išprusimą, kūrybiškumą, yra galimybė organizuoti integruotas pamokas. Bet ar dėl to būtina ilginti mokslo metus? Juk tai yra mūsų kasdienybė, taip dirbti galime nuolat. Labiausiai imponuoja netradicinės pamokos, išėjimas iš klasės erdvės. Labai mėgstame teat­rus, išvykas, tačiau iškyla ir daugy­bė problemų: finansinių, tvar­karaščių sude­rinamumo bei kt. Pavyzdžiui, iš pirmo žvilgsnio neryški problemė­lė – geltonajame autobusiuke telpa tik 19 žmonių, o klasėje yra 25 ir daugiau mokinių. Samdyti autobusą? Bet juk Lietuvoje mokslas yra nemoka­mas“, – konstatuoja faktus P. Gedvilas.

Mokiniams mažės motyvacija

Šiuo klausimu savo nuomonę turi ir tie, į kurių požiūrį buvo mažiausiai atsižvelgta, – moksleiviai. „Šilalės artojo“ pakalbinta Simono Gaudėšiaus gimnazijos abiturientė Giedrė Gedeikytė nepritaria sprendimui trumpinti atostogas.

„Mokslo metus ilgintų dviem ar trim savaitėmis ir neva dėl to moksleiviai jaustų mažesnę įtampą. Tačiau jei vietoje septynių pamokų per dieną turėsime šešias, tos įtampos tikrai nesumažės. Tik prarasime apie mėnesį atostogų. Dėl to kils nepasitenkinimas, sumažės motyvacija mokytis. Kas stropiai mokosi, tie ir taip spėja. Labai daug kas priklauso ir nuo mokytojų – kaip jie sudėlioja planus. Be to, atsiranda daug norinčiųjų vasaros metu įsidarbinti. Tad protestų bei nepasitenkinimo, pa­ilginus mokslo metus, tik­rai bus“, – atskleidžia moksleivių požiūrį G. Gedeikytė.

Kiek šie pokyčiai duos naudos, paaiškės kitų mokslo metų eigoje. Tačiau Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio atstovė Rasa Žemaitė sako, jog mokymo programų peržiūrą Švietimo ir mokslo ministerija yra numačiusi tik 2017 m.

pa­baigoje – vadinasi, nereikia tikėtis mažiau pamokų ar namų darbų. Vis dar lieka ir numatyti 3 eurai moksleiviui papildomoms veikloms – taigi, vargu ar projektinių veiklų padaugės. Valdininkų sprendimo pokyčių nepaskatino ir atlikta apklausa, kurioje dalyvavo per 15 tūkst. švietimo darbuotojų, moksleivių bei jų tėvų. Jos rezultatai rodo, kad ministerija visuomenės dar neįtikino mokslo metų ilginimo nauda.

Morta MIKUTYTĖ

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kai sunkiai sergant gydytojams kartais nesiseka rasti ligos, sakoma, jog į žmogų neįlįsi - kiek daug bežinotume apie kūno fiziologiją, niekada nepavyks įminti vi­sų gyvybę palaikančių paslapčių. Dar slaptesnis yra žmogaus emocijų pasaulis. Pavyzdžiui, daug kam atrodo, kad motinystė yra primityvus, žmonijos išlikimą užtikrinantis instinktas. Bet žinome ir tai, jog kai vaikui kyla mirtinas pavojus, motina įgauna nežemiškos, jokiu matu neišmatuojamos jėgos kovoti už jį. Deja, gyveni­mas jas dažnai priverčia braukti ašaras ir ieškoti paskutinės, bent mažiausios vilties suteikiančios instancijos. Ir labai dažnai ja tampa redakcija, kur ateinama paprasčiausiai pasipasakoti, pasiguosti, pasitarti...

Negalintieji sumokėti - nereikalingi

Gerokai į aštuntą dešimtį įžen­gusi senučiukė skaudančia širdimi žiūri į patamsėju­sias tėvų namų sienas. Jau daug metų šituose namuose šalta ir nyku, pro stogą laša van­duo, lyg priekaištas spindi voratinkliais apmusiju­sios langų akys. Dešimčia me­tų jaunesnis brolis iš šių namų paskutinį kartą išėjo prieš pus­metį ir greičiausiai jau nie­kada negrįš, nors pusė na­mo ir sklypo vienoje geriausių Šilalės vietų vis dar priklauso jam.

Savo šeimos taip ir nesukūręs, lyg žiogas visą gyvenimo vasarėlę straksėjęs vyriškis rudenį pasitiko ligos patale, pasak sesers, „be galvos ir be kojų“. Šešis mėnesius laikytas slaugos palato­je, dabar teturi vieną kelią – į globos namus. Tačiau sodyba miesto pašonėje tapo tarsi plaukti neleidžiančiu inkaru. Iš turto turinčių pensininkų globos namai reikalauja mokėti papildomą mokestį – kitaip jie valdžiai nereikalingi.

„Padėkite man kaip nors ta troba atsikratyti“, - peržengusi kabineto slenkstį, skarelės kampu nuo raukšlėto veido ašaras braukia moteris. Ne mama ir ne žmona, o sesuo, užauginusi jauniausiąjį brolį ir tebepuoselėjanti jam motiniškus jausmus.

Kol nerūpestingai gyvenimą praleidęs brolelis pusmetį vartėsi ligoninės patale, ji kas savaitę išsiruošdavo į sunkią ir brangiai atsieinančią kelionę. Rodos, kelias netolimas, ligoninės mūrai tame pačiame mieste, vos už kelių gatvių, bet kai kojos sunkiai neša ir visi sąnariai gelia, tų kelių šimtų metrų be automobilio neįveiksi. Stasė (tikrasis vardas redakcijai žinomas) kiekvieną savaitę pirkdavo po kekę bananų, maišelį saldai­nių, minkštesnių bandelių, dešros gabalėlį, krovė krepšin švarius drabužius ir samdė mašiną, kurio vairuotojo kišenėn gulė vis stambesnės pinigų kupiūros. Ką čia derėsies, kai viskas šitaip brangsta...

Kiek sykių supykusi galvojo net į ligoninės pusę nežiūrėti, bet, dienai praėjus, motiniška širdis atsileisdavo, krau­juojančias sielos žaizdas užtraukdavo užuojauta kenčiančiam ligoniui, ir ji vėl viską darydavo iš naujo.

Vis vylėsi, kad gal pasveiks. Dabar jau mato, jog brolis visą jam likusį laiką bus priklausomas nuo kitų. Ir jau tik­rai nė vienas notaras ne­tvirtins sunkaus ligonio įga­liojimo, leidžiančio parduoti paveldėtą turtą. O kol jo turės, tol durys į globos namus bus užtrenktos.

„Tokioje duobėje esu, kad nebežinau, ką daryti. Nei man, nei broliui tų namų jau ne­bereikia, bet kaip atsikraty­­ti - nebeišmanau. Viena išei-

­tis - tik mirties laukti“, - skundžiasi moteris, už brolio slaugą ligoninėje pasiryžusi mokėti iš savo pensijos.

Regis, tokiais atvejais žmogui turėtų padėti valdžia - nustatyti ligonio veiksnumą, pasirūpinti jo turtu bei saugia priežiūra - juk socialinės pagalbos tarnybos tam ir kuriamos, jog vieniši, neįgalūs žmonės nebūtų palikti likimo valiai.

Išeitis - kuo greičiau emigruoti?

Kad valdžia neretai būna akla ir kurčia, patyrė ir Ieva (vardas pakeistas). Tris mažylius auginanti jauna moteris tegauna 45 eurus vaikų išmokų, nors finansinių sunkumų turinčioje įmonėje dirbančio vyro atlyginimas nuolat vėluoja. Prašė socialinės paramos, tačiau šeimos pajamos nustatytą ribą viršijo 5 eurais. Paskui dar sutrukdė že­mė, kurią šeima perleido dirbti kitiems.

„Gyvulių augintume, gal leng­viau būtų, bet tada vaikai mokykloje net nemoka­mo maitinimo negautų. Su­skai­čiavau, jog pietūs kasdien jiems kainuotų po 2 eurus, per savaitę - jau 20 eurų. Iš kur nedirbdamas juos paimsi?“- klausia moteris.

Labiau už bet ką ji norėtų gauti darbą, leisti mažąjį į vaikų darželį. Tačiau įsidarbinti, ypač Šilalėje, ir dargi neturint jokio išsilavinimo, ne taip paprasta. Ieva nusprendė mokytis, tačiau mokslas užkirto jai bet kokį kelią į paramą įsidarbinant, todėl dabar negali tikėtis net viešųjų darbų.

Jauna mama pati ieško darbo ir jau buvo gavusi pasiūlymų. Galvojo įsidarbinti puse etato laiškininke. Bet darbas prasideda švintant, o darželis vaikus priima nuo 8 val. ryto. Gerokai anksčiau tektų išvažiuoti ir į Kvėdarnos gimnaziją, kur reikėjo pagalbininkės virtuvėje, be to, dar ir kelionės išlaidos prisidėtų. O padavėja į kavinę nepriėmė - darbdavys nusprendė, kad vaikai sirgs, nebus kada jai dirbti.

„Nors kokią paramą gaučiau, vis lengviau būtų. Jei ne materialine prasme, tai bent palaikymą jausčiau. Gir­tuok­lės, vaikų neprižiūrinčios, po globos namus juos išmėčiusios, ir tos geriau už mane gyvena. Visi sako: taupyk. Bet taupyti galiu tik vaikų sąskai­ta. Neleisti jų į darželį, uždrausti lankyti būrelius. Šilalė ir taip mirusi, nieko čia nėra, tik baseinas, kur kainos kosminės“, - guodžiasi moteris.

Ieva mano, kad jai liko vienintelė išeitis - emigruoti. Ir daugiau nebegimdyti, nes nie­kam jos vaikų čia, Lietuvo­je, nereikia.

Viską vertina pinigais

O štai ir ūkininkas, prisistatantis kone doros įsikūnijimu, kovotoju už blaivybę. Gyventų sau ilgai ir laimingai, tačiau ramybės neduoda... buvusi meilužė, su kuria ponas sugyveno du vaikus. Vy­riškis nerimauja, jog trejų ir pusant­rų metų pypliai užaugę gali būti tokie pat „nedori“, kaip ir jų motina. Imtų auginti pats, bet teismas prie jų nė iš tolo neprileidžia. Kodėl - „doras“ ūkininkas nutyli, bet ir be paaiškinimo suprantama, kad tokių apsaugos priemonių imamasi tik nuo smurtautojų.

„Jei man neleidžia vaikų auginti ir su jais matytis, tai gal galėčiau ir išlaikymo jiems neskirti?“- klausia vyras. Lyg tie vaikai būtų ne jo...

Klausimai, išduodantys, jog dažnu atveju pinigai yra daug svarbesni už žmogiškuosius jausmus, jau nieko nebestebina. Žmonės ima pavyzdį iš politikų, skaičiuojančių, kad per brangu išlaikyti rajonų li­gonines, kaimo mokyklas, bib­liotekas, lyg šuniui apgraužtą kaulą onkologiniams li­goniams numetančių kelių de­šimčių eurų pašalpą, kurios neužtenka nė vaistų pakeliui.

Dabar net Seimo nariai skėsčioja rankomis: patys sutiko, kad valstybė socialinės paramos reikalus atiduotų spręsti savivaldybėms, neva geriau žinančioms, kam tos paramos reikia. O jei ši neskiria, vadinasi, išgyvensi - juk dar nė vienas Šilalėje iš bado nenumirė.

Kam įdomu, ką jaučia motina, negalinti nupirkti vaikui ne tik bandelės, bet ir batų? Be abejo, atsiras sakančiųjų, kad nėra jokio reikalo išlaidauti. Turi televizorių, gyveni ne landynėje - tai jau ir turtingas. O jei spintelėje dar yra kruopų, vadinasi, nieko netrūksta...

Todėl kaip į paskutinę instanciją žmonės eina į laikraščio redakciją, tikėdamiesi, jog bent jau viešumas privers valdininkus su jais kalbė­tis. Ir išgirsti.

Ne visada, tačiau dažniausiai tie mūsų parašymai padeda. O jei ne, tai bent jau žmonės sužino, su kuo turi reikalą.

Slėpsis už įstatymo pataisų

Tačiau ne viskas taip paprasta. Seimūno Ramūno Kar­­baus­kio vadovaujamame Sei­­mo Kultūros komitete šią savaitę buvo užregist­ruota Vi­suomenės informavimo įstatymo pataisa drausti skelbti informaciją, pažeidžiančią ju­ridinio asmens reputaciją. Esą juridiniams asmenims - savivaldybių ir privačioms įmonėms, organizacijoms, vers­lininkams - trūksta galimybių nuo dezinformacijos ir šmeižto gintis teisme. Tai - teorija, o praktiškai tokios pataisos paprastai atsisuka prieš žodžio laisvę, saugo nuo viešumo korupcinius sandorius ir yra labai patogios visiems, kurie turi ką slėpti. Pavyzdžiui, pasirodys kam nors, kad žinia apie neišduotą čekį, neišmokėtą atlyginimą žemina įmonės reputaciją, ir nebebus galima apie tai rašyti. Ar ne to ir siekiama?

Įdomiausia, jog tokios pataisos beveik visada pasirodo prieš Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, vadinamą žurnalistų profesine švente. Kaip „dovanėlė“ ar įspėjimas, kad jie per daug neužsimirštų ir žinotų, „ką ir kaip“ rašyti. Beje, visai neseniai keli Seimo nariai buvo užsimanę, jog žiniasklaidoje būtų skelbiama daugiau teigiamų žinių. Laimei, sveikas protas šį sykį dar nugalėjo. Kita vertus, suprantama, kodėl valdžiai - ir tai, kuri Vilniuje leidžia įstatymus bei tvarko valstybės biudžetą, ir vietinei, diriguojančiai biudžetininkams iš sa­vivaldybės rūmų, norėtųsi, jog spauda būtų bedantė ir bežadė. Ką paliepei - tą parašys, kaip pasakysi, taip turės suprasti. Politikams ir valdininkams tokie „rašytojai“, kurie nemąsto savo galva ir gina ne žmogų, ne visuomenės interesą žinoti, o valdžią, yra daug patogesni. Negana to, pasak įvairaus lygio veikėjų, vienokiais ar kitokiais keliais atvingiavusių į valdžios aukštumas, „mūsuose labai trūksta pozityvumo, nes laikraščiai tik kritikuoja“. Bet ar jei spauda rašytų vien apie tai, kaip, tarkime, meras iki pietų fotografuojasi su vienos, o po pie­tų – jau su kitos mokyklos pradinukais, išspręstų visas realias problemas? Tik­rai ne. Ir ko tuomet būtų vertas laisvas žodis, jeigu spauda užsimerktų prieš politikų veid­­mainiavimą, suktybes, ko­rupciją?

Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius sa­ko, jog žurnalistai, rašydami vien apie pozityvius dalykus, turėtų klastoti realybę ir nuolat ją pagražinti. Ir nors tai reikštų, kad jie yra melagiai, politikams tai tiktų. Bet juk spaudos priedermė – tarnauti ne politikams, o pateikti visuomenei pagrįstą bei patikrintą informaciją. Kad ir kokia nemaloni ir negatyvi ji būtų.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Mažas žmogutis tiesia rankutes ir taria „mama“. Motina jį pakelia, priglaudžia. Ir nieko nėra gražesnio žemėje už motinos meilę, nieko stipresnio už jos pasiaukojimą savo vaikams.

Tokiais žodžiais Požerės bendruomenės salėje pradėta šventinė popietė „Dovana mamai“, į kurią buvo pakviestos mamos, močiutės bei kiti bendruomenės nariai, Laukuvos seniūnas Virgilijus Ačas.

Vaikai skyrė mamoms pačius gražiausius žodžius, skambėjo smuiko, gitaros melodijos ir dainos, arfos garsai.

Koncertavo Ramunė ir Dailė.

Požerės filialo bibliotekininkė

Aldona EŽERSKIENĖ

Dalios PETROŠIENĖS nuotr.

Šilalės stadione vyko respublikinio projekto „Visa mo­kykla šoka“, kurį paskelbė Lie­tuvos nacionalinis kul­tūros centras kartu su Švietimo ir mokslo ministerija, baigiamasis renginys.

Į šį projektą įsijungė visos rajono mokyklos, lopšelis-darželis „Žiogelis“, atvirasis jaunimo centras „Pulsas“, tad akciją pavadinome „Visa Šilalė šoka!“ Renginio metu buvo pasiektas rekordas: 6 populiariausius šokius, tarp kurių - ir Šilalės krašto šokiai „Grečenikė“ bei „Kleckai“, šoko 658 poros iš viso Šilalės rajono.

Po renginio šventės dalyvius pakvietėme į modernaus folk­loro grupės „Auksa žovis“ kon­certą Šilalės kultūros centre.

Jolanta KAŽUKAUSKIENĖ

Šilalės kultūros centro folkloro ansamblio vadovė

Algimanto AMBROZOS nuotr.