Šeštadienį į Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnaziją sugužėjo gausybė žmonių – ne tik dabartiniai mokslei­viai, bet ir vyresnės kartos atstovai bei pedagogai pa­minėjo mokyklos 95-ąjį jubiliejų. Susirinkusiųjų laukė prisiminimų takai, graži koncertinė programa, parodos.

Po Šv. Mišių Šilalės Šv. Pran­ciškaus Asy­žie­čio bažnyčio­je svečiai skubėjo į gimnaziją. Buvo akivaizdu, jog daugelis vienas kitą pažįsta – kalbos, apsikabinimai nesiliovė tol, kol svečius registravę moksleiviai nesukvietė visų į aktų salę. O pakeliui ne vienas sustojo nusifotografuoti atminčiai prie fo­tosienos, paga­mintos specialiai šiai pro­­­gai. Aktų salė bu­vo pil­nutėlė.

Renginio ve­dė­jai, pasvei­ki­­nę susi­rin­ku­­­siuo­sius, pa­k­vietė tylos minu­te pagerb­ti Anapilin išėjusius gimnazijos bend­ruomenės narius.

Po kelių pasisveikinimo pos­mų į sceną vienas po ki­to plūstančius sve­ikintojus pasitiko gimnazi­jos direktorius Stasys Nor­bu­­tas. Gim­na­­zi­­­jai dar ilgų bei kūrybingų gy­­vavimo metų linkėjo savi­val­dybės vadovai, dovanas tei­­kė politikai, verslininkai, ko­­legos iš švietimo ir kultūros įstaigų bei kt. Su dovanomis ir šiltais linkėjimais atkeliavo ne tik Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos, Kaltinėnų Alek­­­sandro Stulginskio, Pajū­rio Stanislovo Biržiškio, Kvė­dar­nos Kazimiero Jauniaus gimnazijų, Šilalės suaugusiųjų mo­kyklos bei Upynos Sta­sio Gi­­rėno mokyklos atstovai, bet ir Tauragės „Versmės“ gimna­zi­jos direktorė.

„Atėjusi į šią mokyklą, mačiau pionierius, girdėjau juos skanduojant, kokie jie „laimingi Lenino anūkai“. O išeidama džiaugiausi jaunųjų šaulių veikla. Smagūs pokyčiai, puiku buvo tai stebėti“, - kalbėjo daug metų mokyklai vadovavusi Danutė Jurkšaitienė.

Tarp susirinkusiųjų buvo įvairiausio amžiaus žmonių, tarp jų - ir pirmųjų gimnazijos laidų abiturientų. Vis dėlto pristatyta trumpa vaizdo medžiaga apie mokymo įstaigos istoriją turbūt įdomiausia pasirodė jaunajai kartai. Mat dabar neišgirsi, jog kuris neštųsi į mokyklą malkų, kad pamokų metu turėtų kuo pasišildyti klasę. O anuomet visi nešėsi, kiek galėjo. Prisiminta, kaip mokyk­la buvo kilnojama iš vieno pastato į kitą. Galiausiai jau kaip gimnazija duris atvėrė 1941 metais. O 1943-iaisiais išleista pirmoji gimnazistų laida. Prisiminta, kaip trūko mokytojų ir jų vieton stodavo net tie, kurie patys nebuvo baigę vidurinės mokyklos. Mokymosi procesas dėl to nesustojo – buvo gausu žingeidžių moksleivių.

Šią mokyklą, kažkada vadintą Šilalės pirma vidurine, baigė ne vienas dabar žinomas ir daug pasiekęs žmogus.

„Kartą lietuvių kalbos mokytojas už rašinį man parašė kuolą su pliusu. Vadinasi, nebuvau toks beviltiškas“, - pokštavo Jonas Biržiškis, 8 laidos abiturientas, buvęs susisiekimo ministras.

„Visi turėjome mėgiamiausius mokytojus. Man tokie buvo trys. Tačiau mokslai sekėsi nekaip – penktoje klasėje sėdėjau dvejus metus, 9-ą baigiau su dviem pataisomis. Bet niekada nenorėjome sudeginti mokyklos, nes ateidavome čia ir atsipūsti – anuomet tėvai namuose liepdavo daug dirbti, o mokykloje pailsėdavome. Penktadieniais būdavo, kaip dabar jaunimas sako, „tūsai“, – šmaikštavo Al­binas Bagdonas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius.

Pasidalinti prisiminimais, pasveikinti buvusius bend­ramokslius panoro dar ne vienas mokyklos auklėtinis, užtarnauto poilsio išėję pedagogai.

Galiausiai sceną užėmė gim­nazijos ateitis – į ją žengė Šilalės lopšelio-darželio „Žio­gelis“ „Kačiukų“ grupės auk­lėtiniai, pasirengę šokiui. Būtent jų pasirodymas sulaukė daugiausiai aplodismentų ir šiltų žiūrovų šypsenų.

Renginio pabaigoje visi rinkosi pažiūrėti senų nuot­raukų, tapybos darbų paro­dos bei pabendrauti prie kavos puodelio. Ir dar ilgai gimnazijos koridoriuose bei kabinetuose šurmuliavo net kelios šios švietimo įstaigos mokinių ir mokytojų kartos.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijoje svečiavosi delega­cijos iš Lenkijos, Ispanijos, Bulgarijos, Rumunijos ir Graikijos. Tai jau ketvirtas projekto mokymosi vizitas, kurio tikslas – skatinti bend­radarbia­vi­mą, siekiant įgyti tarptautinėje darbo rinkoje reikalingų ge­bėjimų.

Šiltai sutikę svečius, pirmiausia jiems aprodėme Šilalę, Šv. Pran­ciš­kaus Asyžiečio bažnyčią, pabuvojome savivaldybėje. Po pietų projekto dalyviai skaitė pranešimus tema „Gamtinis ir kultūrinis paveldas Eu­ropoje“, o vakare pilnoje Kaltinėnų kultūros centro salėje koncertą surengė šokių kolektyvas iš Šilalės. Kiek­viena šalis pristatė savo valstybės tradicinį šokį.

Kitą dieną, nuvykę į Šiaulius, lankėmės šokolado muziejuje „Rūta“, dalyvavome edukaciniuose užsiėmimuo­se, apžiūrėjome „Saulės miestą“, Kry­žių kalną.

Įgyvendinant mokomąsias programas, mokiniai dirbo grupėse: piešė, kūrė skaidres, rengė pristatymus, išbandė įvairias kompiuterines prog­ramas.

Laukė ir kelionė į Vilnių. „BARCLAY“ banke susipažinome su banko istorija, veiklomis, ateities vizijomis, darbo perspektyvomis, bend­ravome su įvairių sričių specialistais. Lankėmės neseniai atidarytoje verslo startuolių darbo erd­vėje „Rise Vilnius“, VGTU „LinkMenų fabrike”, vėliau patraukėme į pažintinę ekskursiją po sostinę.

Neaplenkėme ir Klaipėdos delfina­riumo: gėrėjomės delfinų pasirodymu, susipažinome su trenerio profesija. Grįžę vakare vėl susirinkome į Kaltinėnų kultūros centrą, kur vyko atsisveikinimo vakaras. Jo metu Ši­lalės „Etnoklubas“ visus įtraukė į savo programą. Projekto dalyviams, koordinatoriams, mokytojams buvo įteikti sertifikatai. Projektas suteikia mums unikalią progą bendrauti, keliauti, kur­ti ir tobulėti.

Karolina BALTRUŠYTĖ

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos IIg klasės mokinė

AUTORĖS nuotr.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) paviešino informaciją apie nekokybiškus pupelių konservus, kuriuos uždraudė tiekti paramai. Apie vartojimui netinkamus produktus, kurie dalinami skurdžiai gyvenantiems žmonėms, informuota ir jų gamintoja - UAB „Kėdainių konservų fabrikas“. Pranešime spaudai teigiama, kad nekokybiškų produktų tiekimas už­­draustas, o siuntas dalintojai įpareigoti grąžinti. Tačiau Šilalės rajone didžioji dalis paramos jau pasiekė nepasiturinčias šeimas.

Vargstantiems – surūgusios pupelės

Apie galimai nekokybiškas konservuotas pupeles VMVT pranešė Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra. Jos buvo gautos pagal projektą „Parama maisto produktais III“ (gamintojas – UAB „Kėdainių konservų fabrikas“) ir skirtos skurstantiems asmenims kaip Europos Sąjungos pagalba.

VMVT inspektoriai atliko patikrinimus UAB „Kėdainių konservų fabrikas“, taip pat tiekėjo – UAB „Sanitex“ bei projekto partnerių sandėliuose. Pranešime spaudai teigiama, jog patikrinimų metu aptikta nekokybiškų konservų: 120 tūkst. 863 pakuotės, išfasuotos po 330 gramų. Iš viso - 36 tūkst. 259 kilogramai. Nurodoma, kad pakuotės buvo išsipūtusios, jas atidarius, jautėsi rūgimo kvapas.

Šią savaitę pasirodė informacija, jog UAB „Kėdainių konservų fabrikas“ priėmė sprendimą atšaukti ir kitas iš tų pačių žaliavų pagamintas konservuotų pupelių partijas.

Be to, atsakingos institucijos skelbia, kad nekokybiškų pupelių konservus gavę asmenys gali juos grąžinti paramos dalintojams.

Konservai jau išdalinti

Apžiūrėjus paramos laukiantiems žmonėms skirtas pupeles, kyla klausimų dėl tinkamos pakuotės. Tarkime, daugelis įpratę konservus įsigyti metalinėse skardinėse. Tačiau nepasiturintiesiems skirtuose maisto daviniuose pupelės yra supakuotos plastikiniuose maišeliuose. Akivaizdu – taip pigiau. Tik ar geriau?

Šilalės rajone paramą maisto produktais dalina seniūnijų socialiniai darbuotojai. Beveik visur ją gyventojai jau atsiėmė. Tai „Šilalės artojui“ patvirtino ir Kvėdarnos seniūnas Aivaras Dobilas.

„Kiek žinau, jau viską išdalino. Apie gautą paramą maisto produktais informuojame seniūnijos gyventojus socia­liniuose tinkluose, taip pat paskambiname tiems, kam ji priklauso. „Netempiame“ laiko ir stengiamės greitai viską atiduoti, kad produktų nereikėtų sandėliuoti. Sugedusių nepastebėjome. Tai gal ne visos pakuotės buvo prastos? Tikrai kol kas nieko negirdėjau, kad nenaudojamų pupelių kas nors būtų gavęs“, – tvirtino seniūnas.

Upynos seniūnė Stefa Kažukauskienė pasakojo, jog dalį galbūt sugedusių pupelių pastebėjo socialinės darbuotojos ir jų nedalijo.

„Taip, radome išsipūtusių pakelių, bet socialinės darbuotojos jų žmonėms nedavė, padėjo į šoną. Kurie nebuvo išsipūtę, išdalinome. Tik gerokai vėliau atėjo raštas, kuriuo draudžiama dalinti pupeles“, – aiškino Upynos seniūnė.

Pupeles turės pakeisti į kokybiškas

Šilalės rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjos Danguolės Rač­kauskienės pateiktais duomenimis, iš viso spalio 12 dienos siuntoje buvo 3497 pupelių pakuotės, kurios turėjo pasiekti tokį pat paramos gavėjų skaičių.

„Išdalintos 3177 pupelių pakuotės. Seniūnijų socialiniai darbuotojai žmones informavo asmeniškai apie nekokybiškus produktus bei galimybę juos grąžinti. Apie tai pranešta ir Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūrai. Pagal jų pateiktą raštą, pupelės turėtų būti pakeistos į kokybiškas ir, jas gavus, išda­lintos žmonėms“, – paaiškino D. Račkauskienė.

Su UAB „Kėdainių konservų fabrikas“ atstovais susisiekti bei pasiteirauti, kodėl skurstantiems parama tiekiama kitokiose pakuotėse nei įprasta, deja, nepavyko.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Į Šilalės kultūros centro ir VšĮ „Etnoklubas“ jau šeštą kartą or­ga­nizuotą Žemaitijos regiono etnokultūrinę vakaronę sugužėjo apie 200 šokėjų iš Šiaulių, Kuršėnų, Raudėnų, Mažeikių, Šiaulėnų, Rad­viliškio, Šiaulių logopedinės mokyk­los ir, žinoma, mūsų rajono mo­kyklų. Vakaronė skirta Vietos bendruomenių bei Bibliotekų metams paminėti.

Vakaronė prasidėjo filmų „Šilales krašta žaidima i pasisiutima“ (sukurtas per etnokultūrinę stovyk­lą „Etnokultūros kūrybinės dirbtu­vės“), „Etnokultūros kūrybinės dirb­­tuvės- 2016“ bei „Aukšti kalna, lygias lunkas“ (I d.) peržiūra. Apie nuveiktus darbus stovyklos me­tu bei sukurtus filmus papasakojo Ši­lalės kultūros centro direktorė, VšĮ „Etnoklubas“ vadovė, projekto „Etno­kultūros kūrybinės dirbtuvės“ su­manytoja Irmina Kėblienė.

Galiausiai prasidėjo šokiai. Grojo jungtinė kapela – Albertas Marti­nai­tis, Arūnas Vaičelis, Diana Vaiče­lė, Arūnas Stankus, Alvydas Januše­vičius, Donatas Stakvilevičius – iš Rad­viliškio, folkloro ansamblio „Ai­dija“ vadovas bei šilališkiai muzikantai Alfonsas Maulius, Zigmas Le­vickis, Kristijonas Jonuška, Giedrė Nor­vai­šaitė, Aistė Kulikauskaitė ir Guoda Rupšytė. Smagiausi šokėjai apdovanoti renginio rėmėjo „Molupis ir ko“ riestainiais, visi vaišinomės gardžia koše, žolelių arbata.

Jolanta KAŽUKAUSKIENĖ

Šilalės kultūros centro folkloristė

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Po nesėkmingų rinkimų Darbo partija eina šuniui ant uodegos. Mes čia prie ligoninės patyliukais svarstom, kur dabar dėsis mūsų Antanas, visų partijų veteranas? Ar yra koks astrologinis būdas nuspėti jo būsimą partiją?“ - Aukštuomenės kronikos susirūpinęs klausia jau kelių partijų vedlio Šilalėje Antano kolega, nepartinis gyvulių daktaras Vacys.

Nė vienai partijai nesinori linkėti blogo, todėl teks patiems mėginti atspėti, į kurią dabar nusitaikys Antanas. Galima netgi loteriją surengti.

O kad būtų aiškiau ir leng­viau spėlioti, prisiminkime istoriją.

Ar dar mena kas nors pačiame politinio riestainio cent­re buvusią Lietuvos centro sąjungą? Pamiršote? Tikrai buvo tokia, žadėjo tapti mūsų visų centru. Deja, kai į ją įstojo Antanas - sąjungai amen.

Sutapimas? Sakykime.

Kai Centro sąjunga žlugo, centras liko tuščias. Dėl to ja­me susimetė Liberalų ir cent­ro sąjunga. Žadėjo ji daug - labai liberalų centrą. Bet - o nelaimė! - ir vėl į ją įstojo Antanas. Nei centro, nei liberalų...

Sakykime, irgi sutapimas.

Išnyko liberalusis centras - atsirado vieta pilietinei demokratijai. Ji taip ir pasivadino: Pilietinės demokratijos partija. Pilietiškam piliečiui Antanui - pats tas: negi jis ne pilietis, ne demokratas? Kaip tik Antano figūrai sukurta šitokia politinė jėga!

Tik įdomu, ar kitos figūros tada nieko blogo nepajuto? Nematė, kas stoja pas juos ir žada juos vairuoti? Bet kad jau laiku nesuprato, nepasisaugojo - patys kalti. Įstojo Antanas, partijos ir vėl nebėra...

Po to žlugo Krikščionių partija. Ar bereikia sakyti, kad ir jai vadovavo Antanas?

Pagaliau atėjo eilė Darbo partijai. Vos kelis metus ji tepabuvo po to, kai Antanas už pirmininką stojo... Liūdna kažkaip...

Vadai pilvoti, pakaušiai nuplikę, kas jūsų grožei senovinei tiki? Kur ta puikybė jūs pasidėjo, kur tas smarkumas politinio vėjo? Anksčiau būdavo kaip? Uspaskichą girdi - tai net ausį veria, vat taip linksmina dūšią, užu širdies tveria... Įstojo Antanas - ant lauko pliko nei Mazuronio, nei Graužinienės, nei Uspaskicho neliko!

Ir jūs dar norite, kad mes pranašautume? Ką mums padarė, sakykime, kokie liberalai, socdemai ar konservatoriai, kad pranašautume jiems Antaną? Sąžinės reikia turėti!

Bet vis tik, iš draugiškumo: Šilalėje dar likusių gyvų partijų nariai ir dalyviai, imkitės gi pagaliau proto, galvokite, kai rinksite pirmininką, jei norite sulaukti kitų rinkimų. Ir kai balsus už vadą skaičiuosite, atidžiai lenkite rankų pirštus ir žiūrėkite, jog balsavusių nebūtų atėję daugiau nei iš viso partijoje esate. Nelaimė, kaip sakoma, nemiega. O kad Antanas turi kažkokią karmą, kuri naikina partijas vieną po kitos, patys matote...

Alius ŠAKINIS

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos komanda - 5 mokiniai ir 2 mokytojai - dalyvavo ketvirtajame tarptautinio Eras­mus+ projekto „Betterenvironment, better future“ part­nerių susitikime Daugpilio mieste, Latvijoje.  

Po koncerto ir pažinties su mokykla bei Daugpilio miestu šeimininkai aprodė Didįjį Kemerių nacionalinį parką, kuriame yra raisto takas. Juo einant,  galima apžiūrėti aukštapelkę, susipažinti ne tik su  jos augalija, bet ir gyvūnija. Paskui patraukėme sostinės Rygos link, kuri nustebino savo architektūra bei istorija. Kitą dieną kiekvienos šalies mokiniai pristatė savo mokyklas bei miestus. Mūsų komandos nariai Martynas Dargis, Justė Bukauskytė, Paulina Damulytė, Justina Balsevičiūtė bei Justina Jovaišaitė papasakojo apie medžių įvairovę ne tik Šilalėje, bet ir visoje Lietuvoje. Paskui pasodinome po medelį.

Pabuvojome Daugpilio universitete, susipažinome su gamtos mokslų fakulteto tyrimų centru. Agluonos miestelyje apžiūrėjome įspūdingo grožio baziliką, prie kurios susirenka visos šalies piligrimai. Sužavėjo ir netoliese įsikūręs Karalių kalnas. Duonos muziejuje kiekvienas išsikepėme  po juodos duonos kepalėlį. Priešpaskutinį vakarą  mokykloje vyko tarpkultūrinė vakaronė, kurioje komandos pristatė savo nacionalinius patiekalus, dalinosi receptais.

Paskutinę projekto dieną mokykloje buvo švenčiama tarptautinė mokytojų diena. Pasibaigus programai, projekto dalyviams įteikti sertifikatai.

Vitalija GEDEIKIENĖ

Projekto koordinatorė, anglų kalbos mokytoja metodininkė

AUTORĖS nuotr.

Šie metai yra paskelbti Bibliotekų metais, todėl gana daug dėmesio skiriama skaitymui. Deja, beveik nekalbama apie privačių bibliotekų likimą. O senoji inteligentija jų turi nemažai: knyga visais laikais buvo vertybė, todėl daugelis jas perduodavo kartų kartoms. Skaitymą dvasios penu inteligentija laikė ir sovietmečiu. Ir nors anuomet knygos kainuodavo kapeikas, gauti jų būdavo nelengva, todėl neretai knygų kolekcijomis namus puošdavo net tie, kurie jų niekada neatsiversdavo. Koks visų tų dešimtmečius kauptų leidinių likimas ir ar išliks jie istorijai, kai net bibliotekose sovietmečiu išleistos knygos yra naikinamos? Ir apie tai Bibliotekų metais verta pasvarstyti.

Brangiausi - vaikystės prisiminimai

Aistra skaityti užgimsta vai­kystėje ir neapleidžia vi­są gy­venimą. Tuo įsitikinusi Upy­noje gyvenanti Stasė Mar­tišienė, savo pomėgiu už­krė­tusi ir vaikus bei vaikaičius. Jos kuklūs namai tiesiog užversti knygomis - upyniškiai tvirtina, jog tai yra viena didžiausių privačių bibliotekų jų miestelyje.

Lietuvių kalbos mokytoja Upynoje daugiau nei 30 metų dirbusi S. Martišienė visada gyveno su knygomis ir tarp knygų. Anksčiau lietuvių literatūros klasiką kaupė, kad po ranka turėtų leidinius, kurių reikia ruošiantis pamokoms, dabar skaitymas užpildo visą ją užgriuvusį laiką. Kai po ranka įdomi knyga, kai kiek­vienas namų kampelis šildo prisiminimais, vieniša nesijaučia. 

Labiausiai S. Martišienė mėgs­ta vartyti tas knygas, kurias parašė pažįsta­mi, jai brangūs žmonės. Atsi­minimuose iki šiol tebėra gyvas ir jos klasės draugas poetas Marcelijus Martinaitis, kurio aštuonias­dešimtmetį šį pavasarį paminėjo Lietuvos šviesuomenė. Ta proga Lietu­vių kal­bos ir literatūros institutas išleido atsiminimų kny­gą „Marcelijus“. Institute dirbanti S. Martišienės dukra Aušra Linartienė apie poetą atsiminimus parašyti paprašė ir savo mamos, kartu su Marcelijumi 1952 metais baigusios Raseinių rajono Ger­vinių septynmetę mokyklą.

„Man garbė, nes iš poeto bičiulių esu pirmoji, jį pažinusi, ir knygoje mano atsiminimai publikuojami pirmiausiai“, - džiaugiasi S. Martišienė, lyg didžiausią relikviją sauganti būsimo poeto ranka kukliame sąsiuvinėlyje prisiminimui užrašytas kelias eilutes: „Vėl sugrįš gegutė į pakrantę seną,/ Vėl į širdį belsis jos graudus ku-kū./ Prisimink Tu mane baltame gegužy,/ Tvis­kančioje saulėj ašarų perlu./ Stasiukei /Marcelijus/ Ger­vi­niai, 1952.IV.03“.

S. Martišienė sako, jog tą posmelį moka kaip poterius. Kai po 28 metų Stasės literatų būrelio pakviestas M. Mar­tinaitis apsilankė Upynos mo­­kykloje, į tą patį atminčių albumėlį, kuriame prieš daug daug metų greta prisiminimui skirto posmo nupiešė vingiuojantį upelį ir tekančiai saulei giesmę giedančią gegutę, parašė dar vieną eilėraštį. Šįkart, be abejonės, paties sukurtą: „Tekėk tekėk, saule,/ žmonių darbu/ su gyvių ir paukščių vardais/ savo gražiam veide./ Riedėk riedėk, saule/ visad smagi ir laiminga/ ir suprantama visiems -/ kaip kalba./ Stasiukei/ Mar­celijus/ Upynoje/ už 28 metų nuo Gervinių“.

Todėl prieš dešimt metų, minint Gervinių kaimo 445-ąsias metines, S. Martišienė sako labiausiai pasigedusi būtent Marcelijaus. Žvelgdama į vaikystės nuotraukas, prisimena jį buvus labai draugišką, drąsų  ir linksmą jaunuolį. Vienoje nuotraukoje šokių būrelio nariai vilki tautiniais drabužiais - Martinaitis mėgo šokti, netingėjo į repeticijas vaikščioti iš tolimo Paserbenčio kaimo.

Nors didžiąją gyvenimo dalį nugyveno Upynoje, mokyto­ja tikina nepamirštanti savo gimtųjų kraštų. Tačiau juokauja, kad prieš ketverius metus nuvykusi paminėti 60 metų mokyklos baigimo progos, supratusi, jog jau nebesinori linksmintis per naktį - geriau tyliai prisiminti, ką gražaus ir gero padovanojo likimas...

Laiką užpildo skaitymas

Labiausiai S. Martišienei šir­dį graudina tas Marcelijaus ranka albumėlin įrašytas mažybinis Stasiukei - šitaip gražiai ją vadino tik iš Dzūkijos kilusi jų klasės literatūros mokytoja. O ten, kur užaugo, žemaičių dūnininkų tarme visi šaukdavo Stasike. Tik mokiniai, iš pagarbos ir meilės savo mokytojai, žodžius tardavo taip, kaip ji. Meilė mokytojai pakurstė ir Stasės aistrą skaityti, nes kolūkiečių Dobilaičių namuose niekas knygų neskaitė.

„Tėvelis jaunas žuvo, mama fermoje kiaules šėrė - ne skaitymas jai rūpėjo“, - skaudžiai prisimena vaikystę Stasė.

Ji sako atsigriebusi vėliau, ištekėjusi už kolegos, taip pat lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo Motiejaus - nebuvo nė vienos naujos knygos, kurios abu neperskaitytų, neaptartų, nepasiginčytų.

Ir vaikus įpratino skaityti, iš jų šį pomėgį paveldėjo ir anūkai. Dvi jauniausios dukters atžalos gyvena užsienyje, bet į Lietuvą pasisvečiuoti grįžusios, pirmiausia prisiperka knygų.

„Yra skaudžių, liūdnų valandų, tačiau yra ir gražių prisiminimų. Gyvenimas iš visko susideda“, - sako S. Mar­tišienė, prisiminusi jauną palaidotą savo dukrą Raselę. Ji nuo mažens sirgo cukriniu diabetu, daug laiko praleisdavo ligoninėse, bet vis tiek iš paskutiniųjų mokėsi, baigė universitetą. 

Glosto mamos širdį kiekvienas pokalbis su tėvų pėdomis pasukusia Aušra. Mokytoja ji netapo, tačiau pasirinko gilintis į lietuvių kalbos ir literatūros raidą - dirbdama Lietuvių kalbos ir literatūros institute, analizuoja dramaturgijos procesus, sudarinėja knygas ir viską, kas naujo bei svarbaus išvysta dienos šviesą, būtinai atveža perskaityti mamai. Stasės miegamajame per knygas net lovos nematyti - tiek daug leidinių susikaupė. Visi jie vertingi, gražūs ir brangūs.

„Pačiai reikėtų pirkti, pensijos neužtektų“, - pripažįsta S. Martišienė.

Tačiau nors jos namuose naujų knygų yra daugiau nei Upynos bibliotekoje, Stasė ir ten yra dažnas svečias.

„Bibliotekininkė Giedrė kny­gų pasiūlo, bet labiausiai vi­lioja renginiai, nes visą gyvenimą buvau mokyklos įvykių sūkuryje ir dabar man žmonių reikia“, - tikina mokytoja.

Kai 1973-iaisiais iš Batakių atvažiavo dirbti į Upyną, čia mokėsi 550 vaikų. Dabar beliko gal tik šimtas. Tačiau, pasak pedagogės, jai smagu, išėjus į miestelį, sutikti pažįstamus, mat beveik visi jie - arba buvę mokiniai, arba tų mokinių vaikai. Be to, kažkada Martišių mokyti vaikai dažnai ir patys į mokytojos namus užsuka, iš tolimiausių šalių telefonu su šventėmis pasveikinti paskambina, dovanų perduoda.

Kokios tos dovanos, tikriausiai nereikia spėlioti - Stasė labiausiai džiaugiasi knygomis. Ypač - buvusių Motiejaus bei jos pačios mokinių išleistomis. Kad atsiminimai būtų ryškesni, prie kiekvieno dovanoto leidinio būtinai prideda autoriaus fotografiją. Gera jas, net ir pačias neryškiausias, vartyti, nes tai, anot mokytojos, - gyvi praeities prisiminimai.

Pastatė knygoms namus

Martišių sodybą Upynoje supa didžiulis sodas su parku. Patys jį sodino: ir obelis prie namo, ir medžius sodybos pakraščiuose. Kai kolegė padovanojo du jaunus topoliukus, kad Stasei nereikėtų kaime pumpurų užpilui ieškoti, nepagalvojo, jog ateis laikas, kai medžiai pradės užstoti saulę.

Nedaug upyniškių žino, kam mokytojams prireikė iš Pau­pynio kaimo parsigabenti Mo­tiejaus dėdės Prano namelį. Kai statė prie jo verandą, visas kaimas stebėjosi. Dabar joje vasarą apsistoja anūkai, bet daugiausiai vietos namelyje visada buvo ir tebėra skirta knygoms. Jomis užversta kiekviena didžiausio kambario kertė. Galima sakyti, jog tai yra tiesiog knygų namai, saugantys viską, kas buvo kaupta ir branginta dešimtmečius.

Tik jų duris dabar jau retai ir pati S. Martišienė bepraveria. Nebent užsinori dar kartą pavartyti kokį nors jaunystę primenantį poezijos rinkinėlį. Prisiminti, kaip gera, pamokoms ir egzaminams ruo­šiantis, būdavo skaityti Vy­tauto Mačernio, Justino Mar­cinkevičiaus eiles.

„Tai gražiai mane augino. Laukas, pieva, kelias, upė“, - deklamuoja Stasė iš atminties iškilusią eilutę. Daugelį saugomų knygų ji žino mintinai - reikėtų, naktį prikelta pasakytų, iš kurio puslapio kuri citata paimta.

Kiek tame dėdės namelyje sukrauta turto, suskaičiuoti neįmanoma. Ne tik dėl to, kad knygų vertė pinigais neįkainojama. Stasė abejoja, ar tik­rai knygos dabar yra turtas, kurį verta saugoti. Mokytoja neslepia, jog nežino, kokia ateitis laukia jos knygų - gal kažkam jos taps tik beverčiu prakuru. Kad miestelio biblio­tekai jų nebereikės, beveik neabejoja.

„Aušrelės vyras Lietuvių kal­bos ir literatūros institute dirba ūkvedžiu, šimtus naujų bibliotekai galėtų atvežti“, - sunkiai atsidūsta pedagogė.

Pajuodusios nuo laiko jos mylimos knygos, kaip pajuodusi ir jau patręšusi sode daug metų stovinti ąžuolinė skulptūra. Atsimena, jog tą ąžuolą kolūkio vyrai malkoms atvežė - tokį didelį, kad nei supjaustysi, nei sukaposi. Nutarė tada a. a. Motiejus, jog iš šitokio tvirto medžio reikia skulptūrą padaryti. Pa­sikvietė iš Tauragės skulptorių „Baubliukui“ sukurti. Ant jo - kaip kokioje bibliotekoje - dar ir dabar  matyti lietuviškų padavimų, legendų ir net tik­rų istorijų iliustracijos: ugnį kūrena vaidilutės, ant geležinio kalno staugia vilkas, šaiposi karaliaus juokdarys, rankose knygą liko Simonas Daukantas, į mūšį lietuvius veda kunigaikštis Vytautas...

„Lauk aš tų knygų nemesiu“, - išlydėdama mus nesmagiai sako S. Martišienė.

Knygos - visas jos gyvenimas ir viskas, kas jam dar liko.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Lietuvoje šiuo metu pagal naująjį darbo modelį, kuo­met sujungiama Viešoji ir kriminalinė policija, jau dirba ne vienas policijos komisariatas. Nors Tauragės AVPK  šį modelį numato įgyvendinti iki kitų metų pradžios, jau ir dabar gyventojai gali pastebėti, jog permainos prasidėjo.

Neseniai pasikeitus Policijos prevencijos veiklos organizavimo aprašui, pasikeitė ir apylinkės inspektorių darbo specifika. Siekiant tobulinti policijos padalinių tarnybinę veiklą, Tauragės, Pagėgių,  Šilalės ir  Šilutės policijos komisariatų teritorijoms yra paskirti vyresnieji pareigūnai bei jiems pavaldūs tyrėjai ar specialistai. Pastarųjų skaičius svyruoja nuo 4 iki 7, priklausomai nuo aptarnaujamos teritorijos. Šiuo metu teritorijų sumažėjo, tačiau padidėjo jose dirbančių pareigūnų pajėgos. Būtent taip siekiama užtikrinti operatyvesnį reagavimą į pranešimus bei įvykius, efektyviau ir greičiau atskleisti teisės pažeidimus bei juos ištirti.

Šiuo metu tiek Tauragė, tiek  Šilutė yra suskirstytos į tris teritorijas, kurias aptarnauja po tris vyresniuosius pareigūnus. Jie savarankiškai planuoja veiklą ir yra atsakingi už savo teritorijoje atliekamas prevencijos priemones. Jie skirsto darbus, tiria pareiškimus bei pan., jiems pavaldūs pareigūnai dirba gat­vėse, apklausia asmenis, surenka reikiamą informaciją. Anksčiau apylinkės inspektoriai didžiąją lai­ko dalį praleisdavo kabine­te, dirbda­mi su įvairiais dokumen­tais, todėl ne­galėda­vo pakan­kamai dėmesio skirti žmo­nėms. Įgyvendinant naująjį modelį, gautą medžiagą tiria tik vyresnieji pareigūnai, o tyrėjai, aprūpinti planšetėmis, bet kurioje vietoje, išvykę į iškvietimus, gali prisijungti prie duomenų bazių, surašyti protokolą ar tarnybinį pranešimą. Taip pat į planšetes jie gauna užduotis, jas įvykdę, atžymi ir gali tęsti kitus darbus.

Pagėgiuose ir Šilalėje teritorijos neskirstomos - liko po vieną bendrą, jose paskirta po vieną vyresnįjį pareigūną bei jiems pavaldžius tyrėjus ir specialistus.

Nors gyventojai yra įpratę bendrauti su savo apylinkės inspektoriumi, nepaisant Policijos prevencijos veiklos organizavimo aprašo pakeitimo, jie ir toliau turės į ką kreiptis. Kai teritoriją aptarnavo vienas apylinkės inspektorius, darbo krūviai buvo nevienodi,  gerokai lėtesnis pareiškimų tyrimas, teisės pažeidimų atskleidimas bei pan. Dabar grupių vyresnieji kaip pagrindinius pliusus įvardija darbo krūvio sumažėjimą ir tolygiai paskirstomą darbą, greičiau priimamus sprendimus.

Artimiausiu metu Tauragės AVPK vyks ir daugiau pokyčių – bus sujungta viešoji ir kriminalinė policija. Šis modelis leis operatyviau reaguoti į įvykius tiek mieste, tiek rajone, kokybiškiau atskleisti bei tirti teisės pažeidimus bei nusikalstamas veikas. Remiantis gyventojų apklausos duomenimis, patruliavimas viešose vietose, reagavimas į pranešimus bei pagalba nukentėjusiajam yra svarbiausios policijos darbo sritys, kurias žmonės vertina ne itin palankiai. Vadovaujantis naujuoju modeliu, šią situaciją siekiama pagerinti, ir kitų komisa­riatų, kurie jau dirba pagal naująją tvarką, pavyzdžiai tik patvirtina, jog einama gera linkme.

Kas pasikeis Tauragės AVPK, sujungus viešąją ir kriminalinę policiją? Atsakymas paprastas: pasikeitus policijos prevencijos veiklos organizavimo aprašui, dalis kriminalinės policijos pareigūnų liks dirbti kabinetuose, kita dalis dirbs teritorijose. Gat­vėse atsiras dar daugiau patruliuojančių ekipažų, užfiksavus tam tik­rą įvykį, pareigūnai iš karto rinks įkalčius, tirs aplinkybes. Tad baimintis, jog, pareigūnams išėjus į gat­ves, nebebus kam tirti bylų, nereikėtų. Policijos tiks­las - kad, esant poreikiui, ne žmonės eitų pas pareigūną, bet pareigūnas atvyktų pas nukentėjusįjį.

Daugiau informacijos apie šiuo metu Jūsų teritoriją aptarnaujančius pareigūnus:

Tauragė - http://taurage.policija.lt/lt/prevencija/taurages_apylinkes_inspektoriai/;

Pagėgiai - http://taurage.policija.lt/lt/prevencija/pagegiu_apylinkes_inspektoriai/;

Šilalė - http://taurage.poli­ci­ja.lt/lt/prevencija/silales_apylinkes_inspektoriai/;

Šilutė - http://taurage.policija.lt/lt/prevencija/silutes_apylinkes_inspektoriai/.

Rūta JANAVIČIŪTĖ

Tauragės AVPK Komunikacijos grupės specialistė

Infarktas ar insultas vis dažniau pakerta jaunesnius žmones. Tačiau daugelis iš jų būtų galėję gyventi gerokai ilgiau, jei būtų laiku kontroliuota klastingoji aterosklerozė. Apie šią ligą anksti įspėja pažangūs kraujo tyrimai. 

Tie laikai, kai širdies ir kraujagyslių ligos buvo tik pagyvenusių žmonių bėda, jau pra­ėjo. Mokslininkai tvirtina, kad „blogasis“ cholesterolis kraujagyslėse pradeda kauptis net paauglystėje. Tai rodo šiuolaikiniai laboratoriniai tyrimai. Todėl labai svarbu jau nuo vaikystės formuoti sveikos gyvensenos įgūdžius.

Tačiau dabar daugelis žmonių gali gana paprastai kont­roliuoti vienus iš svarbiau­sių širdies ligų pranašų: kraujagyslių uždegimą, cho­les­te­­rolio santykį, kraujo krešėjimą bei kraujospūdį. Di­de­lio jaut­rumo C-reaktyvi­nio baltymo tyrimas (hs-CRB) leidžia nustatyti lėtinį kraujagyslių uždegimą, kuris signalizuoja apie aterosklerozės pradžią. Tvirtinama, jog kraujagyslių uždegimas kyla, kai jų vidines sieneles nubrūžina toksinais užterštas, per tirštas kraujas. Kraujagysles pažeisti gali ir įvairūs patogeniniai mikrobai, streso metu išskiriamos agresyvios me­džiagos.

Kraujagyslių pažeidimų vietose pradeda darbuotis „išprotėjęs“ cholesterolis ir kt. Aterosklerozė progresuoja: kraujagyslės kalkėja, jų spindis siaurėja. Šį pavojų atskleidžia dar vienas svarbus kraujo tyrimas – lipidograma. Ji parodo bendrojo, „gerojo“, „blogojo“ cholesterolio bei trigliceridų kiekį.

Aterosklerozė sukelia ir ūminį arba lėtinį širdies nepakankamumą. Tai, kad serga šia labai sunkia liga, daugelis pacientų sužino tik jai paūmėjus, kai netikėtai atsiduria ligoninėje. Tačiau širdies nepakankamumą dabar greitai galima nustatyti iš kraujo lašo – atliekamas NT-pro BNP tyrimas. Be to, jis padeda įvertinti gydymo efektyvumą.

Akcija! Lipidogramą, didelio jautrumo CRB ir NT-pro BNP tyrimus atlikite „Medicina practica“ laboratorijoje Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Akcija vyksta iki lapkričio pabaigos. Prieš tyrimą būtina bent 12 valandų nevalgyti. Iš anksto registruotis nereikia.

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt